ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: POLITIKA
AUTORIUS: Rokiškis Rabinovičius
DATA: 2013-03
Lietuviškasis liberalizmas,
redagavo Vytautas Kavolis,
Čikaga: Santaros-Šviesos federacija,
1959, 215 p., 1000 egz.
Dailininkas Algirdas Kurauskas
Lietuviškasis liberalizmas: Straipsnių rinkinys,
redagavo Vytautas Kavolis,2-oji laida,
Vilnius: Versus aureus, 2008, 302 p., 1000 egz.
Dailininkas Saulius Bajorinas
Lietuviškasis liberalizmas 2: Straipsnių rinkinys,
Skiriama Vytauto Kavolio atminimui,
sudarytojas Leonidas Donskis,
Vilnius: Versus aureus, 2012, 304 p., [900] egz.
Dailininkas Saulius Bajorinas
Kai Nerijus Šepetys pasiūlė parašyti apie lietuviškąjį liberalizmą ir dvi knygas, kurios irgi apie tą patį, tai nusprendžiau, kad ponui redaktoriui pasimaišė protas. Nes jis gi tai žino, ką ir kaip aš rašau, kad niekaip nesuprantu visokių išvedžiojimų, kurių būna dvasingose knygose. Todėl rezultatas gaunasi neprognozuojamas, ir tai pamatysite kiek žemiau.
Čia turėčiau parecenzuoti dvi knygas, bet aš to nedarysiu, nes tai būtų pernelyg tradiciška. Pirma jų – tai naujai perleistas Vytauto Kavolio parengtas straipsnių rinkinys Lietuviškasis liberalizmas, kuris tikrai puikus, įžvalgus ir, atrodytų, lyg apie dabartį parašytas. Tad jį ir siūlau paskaityti, nes ten viskas daug protingiau, negu aš parašyčiau. Tik neskaitykite Leonido Donskio pratarmės, kadangi rašymai apie rašymus, kurie jau ir patys iš dalies apie rašymus, – tai jau kažkokie dokumentai apie dokumentus, kurie irgi apie dokumentus. Štai čia aš geriau liberaliai pasakyčiau: savo galva galvokit.
Vis dėlto, net nepaisydamas klaikios ir giliai siaubingos pono Donskio pratarmės, pirmąją knygą rekomenduoju itin smarkiai, juo labiau kad ten yra ir Algirdo Juliaus Greimo straipsnis, kuris pačią liberalumo ir laisvės esmę kabina taip giliai, kad jo vieno užtektų dažnam patirti kokį nors praregėjimą. Ten esama ir kitų vertų dalykų, tad patariu nusipirkti ir paskaityti, o tada jau galima bus dvasingai ginčytis su belenkokiais liberalizmo priešininkais ir šalininkais, nes užkabinta ten daug kas – ir sąsajos su krikščioniškosios Europos istorija, ir su racionalumu, ir su kitais biesais.
Antrą knygą – Lietuviškasis liberalizmas 2 – išties reikėtų labiau parecenzuoti, bet iš karto pasakysiu, kad ji yra visiškai iš kitos operos. Gal tokiomis subtiliomis įžvalgomis ir nepasižymėdama, ji labai įdomi kitais atžvilgiais – yra pilna artimosios praeities refleksijų. Kartais tos refleksijos kažkokios baikščios, kartais paremtos veikiau projekciniu įsivaizdavimu. Tačiau jos labai įdomios, kai pabandai suprasti, kad Lietuva dabar tik pradeda atsigauti po viso posovietinio neįgalumo, kai laisvę visi lyg ir gavo, bet niekas nežino, ką su ja daryti. Štai tokiame posovietiniame kontekste ją skaityti netgi labai įdomu. Juo labiau kad posovietinis periodas jau eina praeitin ir visiems tai giliai indiferentiška.
Iš karto patariu paskaityti antrojoje knygoje istoriją, kaip liberalai kūrė politines partijas. Ten ponas Eugenijus Gentvilas atskleidžia visokias peripetijas, kaip liberalai maišėsi su kažkokiomis padugnėmis, kadangi buvo liberalūs ir visus priimdavo, o viskas baigėsi tuo, kad paskui patys nuo tų padugnių turėjo bėgti, ir galų gale patiems liko neaišku, kas iš to išėjo. Toji istorija yra labai graudžiai pamokanti ir dėl to verta pasiskaitymo, nepaisant net to, kad pasakojama kažkaip labai liūdnai ir beviltiškai.
O štai su kitais straipsniais – jau visai įvairiai: va, ir ponas Andrius Navickas, ir ponas Darius Kuolys klausia, ar išties viskas gerai Lietuvoje, tačiau klausia iš visiškai skirtingų pozicijų ir apie visiškai skirtingus dalykus, nors tarytum abu ir apie laisvę. O kai juos sugretini, kyla dar gilesnis klausimas: ar tik nėra taip, kad ir Navicko minimas nesusikalbėjimas bei kultūrinio liberalumo trūkumas – tai tik kita pusė tų pačių labai neaiškių tamsių problemų, apie kurias klausia Kuolys.
Dar ten rasime puikų, tikrai puikų pono Donskio straipsnį apie Ričardą Gavelį – kaip šis žmogus tapo gyvu liberalumo diskursu. Galimas daiktas, šis straipsnis ir parodo, kaip žmoguje gyvena pati liberalumo esmė. Nors gal ir ne… Gal kaip tik atvirkščiai – jis parodo liberalumo konfliktą su paprasta mūsų realybe. Konfliktas su realybe juk negali būti esmė? O gal pats konfliktas su realybe ir yra liberalumas?
Trumpai tariant, niekam neaišku, kas per biesas tas liberalizmas ir ar tai apskritai koks nors vienas dalykas, o ne kratinys belenkokių tarpusavyje nesusijusių reikalų, kurie dar ir sau prieštarauja. Štai todėl toliau prirašysiu visokių klausimų, pribalamūtinsiu, o tada jau bus galima ieškoti atsakymų.
Taigi dabar gal jau aišku, kodėl buvau paprašytas parašyti apie šias knygas – iš manęs tikėtasi kokio nors kitokio kampo. Tačiau spėju, kad ponai redaktoriai gerai nepagalvojo, koks tas kampas gausis, tačiau dabar žinos, nes šitaip liberaliai ir dasižaidė1.
Liberalus liberalizmas kontrracionaliuose fenomenuose
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad liberalai yra pamišėliai, nes tiki tuo, jog žmogus gali būti laisvas. Netgi šito siekia. Štai ir ponai redaktoriai yra aiškūs liberalai, nes taip liberaliai duoda man čia pasisakyti apie tai, apie ką nieko rišlaus negaliu pasakyti. Tai tiesiog tokia nuomonė, kad visi gali turėti kokius nors įsitikinimus, netgi kai jie kokie nors durni.
Na, patys pagalvokite, kas tas liberalizmas? Tai tiesiog laisvė. Kiekvieno žmogaus laisvė ir tos laisvės pripažinimas. Tuo galima būtų viską ir baigti. Bet aš tuo nebaigsiu, nes man duota galimybė parašyti daug, tai dabar ir padirginsiu skaitytojų smegenis.
Štai kad ir tokia dilema: mes visi norime gyventi gerai. O jei norime gyventi gerai, tai, viena vertus, turime patys tuo savo gyvenimu pasirūpinti, kita vertus – kiekvienam akivaizdu, kad daugelį dalykų įmanoma pasiekti tik sutartinai su kitais. Abu šie dalykai yra būtina sąlyga laimingam ir geram gyvenimui. O čia jau, panagrinėję, gauname tokią problemą: jei norime patys pasirūpinti savimi, tai niekas neturi reguliuoti, kaip mums gyventi. Bet jei norime užtikrinti bendrą veikseną, kas nors vis dėlto turi reguliuoti, kaip mums gyventi. Ir ką dabar daryti?
Čia turiu pažymėti, kad visa tai nevaikiškai dvelkia pamišimu, nes tarp liberalų iš pažiūros – vien kažkokie pamišėliai. Antai visokių liberalizmų pradžia XVIII a. Prancūzijoje baigėsi tuo, kad paskui vardan laisvės, lygybės ir brolybės toks Maratas skandino, ką papuola, baržose, o kai tų baržų pritrūko, tai ėmė skandinti šiaip, nuo užtvankos mesdamas vandenin surištus žmones, įskaitant ir moteris bei vaikus. Nes, suprantate, vienų žmonių laisvė trukdo kitų žmonių laisvei, todėl juo daugiau nužudysi, juo daugiau bus laisvės.
Kitas toks liberalizatorius Uljanovas, kovojęs už visokių liumpenų liberalizaciją, baigė tuo, kad suliberalizavo viską, iki koncentracijos stovyklų ir Tambovo kaimiečių naikinimo cheminiais ginklais, nes tie, suprantate, nenorėjo jokios ten valstiečių ir proletarų laisvės, o tiesiog troško gyventi taip, kaip nori. Taigi Uljanovo dėka galų gale Rusijoje laisvės atsirado tiek, kad ją teko eksportuoti kur papuola, kartu ir Lietuvą suliberalizuojant į kolchozus ir Sibirą.
Kas nors gali paprieštarauti, kad tai kažin koks neliberalus liberalumas, ir laisvė čia ne tikra, o proletariato diktatūros vedama, bet iš karto paprieštarausiu, kad visa tai daryta vardan laisvės ir gerovės. Nes, kaip žinia, juo daugiau laisvės, juo daugiau lygybės, o juo daugiau lygybės, juo kai kurie gyvuliai tampa lygesni už kitus, o tada jau prasideda… Čia kaip toje pirmojoje knygoje apie lietuvišką liberalumą ponas Vytautas Doniela labai įdomiai nagrinėjo, kad liberalumas radosi tarsi atsvara krikščionybei, nors pati krikščionybė radimosi metu irgi buvo tam tikras liberalumas. Tiesiog viskas ilgainiui sustabarėja ir liberalumai virsta neliberalumais.
Tad giliau pažvelgus, išeina toks keistas liberalumas, kai, norint laisvės, reikia riboti tuos, kurie neduoda kitiems laisvės, o jei norime juos riboti, tai reikia kam nors suteikti teisę riboti, ir tuomet vieni laisvės turi daugiau, o kiti mažiau. Ir juo vieni laisvės turi daugiau, o kiti mažiau, juo daugiau gaunasi laisvės, todėl juo daugiau nelaisvės, juo daugiau laisvės.
Aš suprantu, kad pasigilinę aptinkame kažkokią nesąmonę, bet tai ir yra liberali nesąmonė, ir nieko čia nepadarysi. Pasakysiu paprastai: juo daugiau kas nors kovoja už visokias laisves, juo daugiau tiems kovotojams tenka eiti į įvairias beprotybes. Prasideda visokios ideologijos, o tada jau jos tampa svarbesnės už realybę ir paprastą žmogiškumą. Ir galiausiai iškyla kokie nors moraliniai reliatyvizmai ar apskritai kliedesiai, kai už abejonę laisvėmis galima pakliūti kalėjiman ar į kartuves.
Aš nesutinku su kai kuriais pirmosios knygos autoriais, sakančiais, kad liberalizmas nėra ideologija. Nes, kaip matome, vos tik liberalizmas pavirsta ideologija, tai pasipila kraujo upės. Tad jei tik išvengiame ideologijos, tai reikia labai džiaugtis. Todėl… Ar aš būčiau teisus pasakydamas, kad daugiau laisvės tada, kai mažiau laisvės? Tai juk irgi nesąmonė kažkokia.
Liberalizmas kaip atviras pamišimas
Viskas yra dar blogiau. Sveikas protas sako, kad norint pažinti pasaulį, reikia ir vystyti, detalizuoti esamą pasaulio suvokimą, ir jį kvestionuoti. Ir jeigu mes norime vystyti, tai mums reikia jį auginti, puoselėti ir negriauti, o jei norime kvestionuoti, tai reikia griauti ir neduoti augti. Čia kyla tokia dilema, kuri išlenda nepriklausomai nuo to, ar norime konformizmo ir tradicijų, ar norime kokio nors revoliucingumo. Gauname tokį ambivalentišką nesusipratimą, dėl kurio dažnas liberalas tuo pat metu skelbia, kad visos nuomonės turi būti toleruojamos, ir kartu kovoja su visais, kas tik jų nuomonės neatitinka. Tad imkime ir paklauskime, kaip tokia diagnozė vadinama psichiatrijoje? Ne, nediagnozuosiu kokios nors schizofrenijos, nes ji ir taip aiški. Čia kaip kokia nors būtis ir nebūtis viename: ar nebūtis yra? Jei ji yra, tai juk ji nebūtis. O jei jos nėra, tai kaip mes galime apie ją kalbėti?
Turiu pasakyti, kad toks protinis liberalumas yra būdingas ne tik visokioms dvasinguminėms tolimos praeities liberalų srovėms, bet ir naujosioms pakraipoms. Štai kad ir ekonominiai liberalai iš austrų mokyklos: jie dabar susigalvoja ir pradeda skleisti pasakojimus, kad negalima varžyti monopolijų, nes jos yra gėris ir laisva rinka, kuri yra gėris savaime. O tuo pat metu kažkodėl pyksta ant valstybės monopolijos, net nepastebėdami, kad įprastos monopolijos yra visai panašios, kartais netgi su savo vidiniais pinigais, armijomis ir valdomomis teritorijomis. Žodžiu, gaunasi kažin koks stabilus kognityvinis disonansas, kuris yra pamišimas savąja esme.
Arba štai kokie nors amerikoniški liberalai ima svaigti apie tai, kad dėl visų laisvės reikia priešingai – visus reguliuoti ir niekam neduoti nuspręsti, kas ir kaip gyventi turi, nes reikia iš turtingųjų atimti ir visiems kitiems išdalinti. Tai čia irgi lygiai tokia pat liberalioji schizofrenija, kur jau tampa nebeaišku, ar tik liberalizmas ir socializmas nėra vienas ir tas pats reikalas. Dar pastebėkime, kad ir vieni, ir kiti yra liberalai, o šneka visiškai priešingus dalykus.
Prisiminkime kad ir žodį „tolerancija“. Jei jau turime būti tolerantiški, tai ar turime toleruoti netoleranciją? Štai čia pamatome pačią pirmosios knygos apie lietuvišką liberalizmą esmę: autoriai, gyvenantys JAV, mato, kaip sugriuvo visa senoji Europos santvarka. Ir prasidėjo tai nuo liberalumų ir tolerantiško požiūrio į visokius kraštutiniuosius.
Rusijoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios liberalizacija atnešė žmonėms laisvę. Ta pati laisvė, leidusi rastis revoliucionieriams, baigėsi skerdynėmis, daugelį dešimtmečių trukusiu totalitarizmu, Europos grobimu ir žudynėmis. Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo irgi ėmė rastis laisvė. Demokratija, žinote. Kuri irgi baigėsi atmatų atėjimu valdžion. Paskui buvo karas, mirties fabrikai ir žudynės. Liberalizmas ir laisvė visiems tapo liberalizmu ir laisve išrinktiesiems. Ir mirtimi tiems, kurie buvo netinkami. Čia vėl galime prisiminti Prancūzijos revoliuciją: juk ten irgi buvo kovojama už laisvę, pasibaigusią lavonų kalnais. O štai kai mūsų aptariamieji išeivijos liberalai rašė apie liberalumus, amerikoniški makartistai sodino komunistus į kalėjimus ir taip užtikrino demokratiją.
Galima prisiminti ir dar naujesnius, dabar kiekvienam jau pažįstamus dalykus: multikultūralizmas, irgi turėjęs būti laisve, virsta gaujų siautėjimais, dangstomais kokiomis nors religinėmis priedangomis. Tolerancija seksualinėms mažumoms virsta keistai beprotiškais bandymais neigti realybę, skleisti kliedesius apie tai, kad lytis tesanti socialinis konstruktas, o nesutinkantys su tuo pradedami persekioti, dangstantis tolerancija.
Visiškai idėjiniai liberalai čia taria, kad juk reikia toleruoti visokias kitokias nuomones, net kai jos primena atvirus kliedesius, o štai tuo besinaudojantieji kartais čia gauna puikių progų netoleruoti tų, kurie jiems netinkami, – remdamiesi tuo pačiu tolerancijos reikalavimu. Štai taip liberalizmas eilinį kartą pradeda ėsti save patį, greitai įgaudamas judesiuką link kokio nors eilinio totalitarizmo.
Kaip matome, nei revoliuciniais, nei evoliuciniais metodais šio pamišimo nepagydysi, nes jis yra pamišimas nuo pat pradžių – jame tiesiog užkoduotas konfliktas. Tokia yra visa gilioji liberalizmo esmė. Maža to, pažvelgę į XX a. pirmos pusės įvykius, galime suprasti ir tai, kad daugelio valstybių liberalizacija buvo gal net būtina sąlyga totalitariniams režimams atsirasti. O ten, kur liberalizmas liko ribotas, totalitariniai režimai taip lengvai savaime atsirasti negalėjo. Pridursiu, kad pirmoji knyga apie lietuvišką liberalizmą pasidaro dar įdomesnė, kai supranti, jog jos autoriai tai matė pačiu baisiausiu ir ryškiausiu būdu, tiesiog gyvai: jie pergyveno ir demokratiją Europoje, ir karus, ir totalitarizmą, ir nacizmo žlugimą, ir konfrontaciją tarp demokratiškų Vakarų ir totalitarinių Rytų, o išleidžiant knygą jau buvo sužydėjusi neformali, tiesiog gyvai liberalumu gyvenanti bytnikų karta, vėl skelbusi apie laisvę kiekvienam.
Ką daryti – štai koksai klaustukas
Dabar pereikime prie naujesnių dalykų. Štai Lietuviškojo liberalizmo pirmasis leidimas išėjo 1959 m. O dar po dešimtmečio atsiradę hipiai kalbėjo apie nesipriešinimą, meilę, laisvę ir dvasinius ieškojimus. Kai kurie jų buvo lyg iš kokių evangelijų nužengę. Jie buvo tokie liberalūs, kad jau liberalesnių nerastum. O baigėsi tuo, kad liberalų liberaliausią ir nesipriešinantį Johną Lennoną nušovė kažkoks beprotis. Ir baigėsi tie hipiai, nes juos tik šast, ir patvarkė antiliberalus maniakas.
Štai čia racionalumas ir verčia užduoti keistą klausimą: jei liberalizmas leidžia įsigalėti totalitarizmui, tai kaip ten su ta laisve? Ar tik nėra taip, kad daugelio liberalų svaigstama laisvė – tai tik jų makaulėse kilęs kliedesys? Ir jei mes negalime normaliais būdais išspręsti problemos, kai tolerancija visiems tampa įvairių pamišėlių priedanga, tai kuo gi išvis mums remtis, jei norime kalbėti apie laisvę? O jeigu laisve remdamiesi gauname nelaisvę, tai gal kokia nors nelaisve remdamiesi galime gauti laisvę?
Prisiminkime jau minėtą dilemą: jei norime gyventi laimingai, tai turime ir kartu siekti laimės, ir kiekvienas atskirai rūpintis savimi. Bet idant galėtume siekti bendrų tikslų, turime kaip nors reguliuoti asmeninius, o kad asmeninių galėtume siekti – turime riboti bendrus. Čia turėtų atsirasti koks nors paprastas reguliacinis sprendimas. Mat jei imsime ir pasiremsime kokiomis nors gerai apgalvotomis taisyklėmis, jas įtvirtindami taip, kad niekas negalėtų jų kvestionuoti, štai tada ir galėsime gauti liberalizmą kiekvienam, kartu ir geras garantijas dėl to, kad ir bendrai gausime tam tikrą naudą.
Dabar pažiūrėkime į dešimt Dievo įsakymų, kurie tokie svarbūs kiekvienam krikščioniui. Štai jums ir prašom, kaip racionaliai ir kartu liberaliai galime viską painterpretuoti:
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną – turi būti bendro, visuotinio gėrio garantija, kuri bendra ir vieninga visiems, o ne kokia nors kiekvienam kitokia;
Netark Dievo vardo be reikalo – ši garantija ne blevyzgos, o rimtas dalykas, tad apie tai ir diskutuoti nereikia, o tik priimti kaip absoliutinę duotybę;
Švęsk sekmadienį – kiekvienas turi skirti tam tikrą savo laiko dalį bendram gėriui ir bendros duotybės suvokimui;
Gerbk savo tėvą ir motiną – nuo šeimos prasideda visuomenės ir kiekvieno žmogaus gerovė;
Nežudyk – tai akivaizdi ir besąlygiška žmogaus laisvės sąlyga;
Nepaleistuvauk – kai malonumai tampa svarbesni už visa kita, prasideda blogis;
Nevok – asmeninė nuosavybė yra dar viena būtina žmonių laisvės sąlyga;
Nekalbėk netiesos – gebėjimas susikalbėti ir rasti bendrus sprendimus – tai dar viena būtina laisvės sąlyga;
Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries – nes tai ardo ir šeimas, ir visuomenę, nuo to prasideda kitų įsakymų pažeidimai;
Negeisk svetimo turto – nes nuo to prasideda kitų įsakymų pažeidimai.
Vos įdėję šiuos principus į liberalizmą, mes staiga išsprendžiame visą liberalistinį pamišimą, apie kurį tiek blogo galima buvo pasakyti. Kitaip sakant, liberalumas liberalumu, o tam tikri pamatiniai dalykai turi būti bendri visiems. Ir tada bėdos baigiasi neliberaliuoju būdu, kurį prieš kažkiek šimtmečių taip norėjo išnaikinti senieji liberalai.
Jau galima būtų ir baigti, bet ir vėl susiduriame su antrąja dilema: jei norime būti tikri, kad mūsų pasaulio suvokimas yra teisingas, tai turime viską kvestionuoti. Tad kaip gi su tais įsakymais? Į šį klausimą atsakymo nerandu. Bet tiek to. Geriau pasižiūrėkime į dabartinį liberalizmą, koks jis yra Lietuvoje, ir pamatysime, kad kognityvinis disonansas tęsiasi. Štai ponas Donskis, sudaręs antrą lietuviškojo liberalizmo knygą, jos pratarmėje piktinasi, kaip čia dabar Lietuvoje liberalizmas yra kontrliberalus, nes, suprantate, ponas tuometinis liberalus švietimo ministras Gintaras Steponavičius pabandė užmauti apynasrį visokiems pinigus švaistantiems universitetams.
Jei jau nukrypome nuo temos, tai šia proga ir sudėkime taškus ant „i“: kai universitetai skęsta lėšų pertekliuje, tyčiojasi iš studentų ir kliedi visokiais kliedesiais, imdami skleisti netgi, atleiskit už šiuos žodžius, kabalas ir chiromantijas, maža to, dar ir sugalvoja skelbti garbės daktarais kažkokias šarlatanes, tai labai sveiko proto liberalus ministras ima ir duoda studentams laisvę rinktis, o universitetų finansavimą prie to pasirinkimo ir pririša. O tada štai ima ir pareiškia ponas liberalusis Donskis apie tai, kad tai esą kontrliberalu. Bet vis dėlto mes galime toleruoti šį pono Donskio pasisakymą, nes visokių gali būti galvojimų, įskaitant ir aiškinimus, esą sąlygos studentų pasirinkimo teisei – tai kažkoks antiliberalumas. Taip kad viskas čia tvarkoj.
Galimas daiktas, kas nors netvarkoje yra su tais, kurie bando liberalumą suprasti. Nes štai aš čia rašiau apie liberalizmą, nors negaliu išsiaiškinti, kas tai apskritai per dalykas. Taip mane gal net ir liberalu kas nors gali pavadinti, nes antai sakiau, kad liberalumas yra ideologija, taip pat kad tai ir nesąmonė, ir dar visokių disonansų prirašiau.
Taigi galima padaryti išvadą, kurią kažkas išsakė dar prieš gerą šimtmetį, kad kur liberalai, ten ir kliedesiai. Ir kad liberalai nesugeba prisiimti atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Aš tai garantuoju, nes štai už šį tekstą yra atsakingas pasiūlęs jį parašyti ponas Nerijus Šepetys, o aš čia niekuo dėtas.
1 Aut. past.: Žodis dasižaidė yra su priešdėliu da-. Aš sąmoningai taip rašau, nes tai toks mano kalbos abarotas, tai nėra klaida, o tik tikslingas kalbainiško neįgalumo demonstravimas, kadangi štai jums ir prašom. Dabar galite paverkti kamputyje, kam nepatinka. (Kalbainiai – tai antiliberalios veislės veikėjai, kurie institucionalizuotai reguliuoja mąstymą, kurdami kažkokią savo naujakalbę, kurią vaizduojasi galį diegti priverstinai, nelyg 1984.) Red. past.: Autorius nėra visiškai teisus dėl savo rašinio genezės: praėjusių metų rudenį, prieš rinkimus, savo bloge jis paskelbė įspūdingą kritinę lietuviškojo (politinio) liberalizmo apžvalgą, nestokojančią nei politfilosofinės refleksijos, nei vaizdaus istorinio tikslumo (žr. http://rokiskis.popo.lt/2012/09/17/liberalizmas-ir-perlai-numesti-kiaulems). Tekstas pasirodė turintis ir kultūrinės, ir akademinės vertės, užtat jo Autorius ir susilaukė KA redakcijos pasiūlymo pasidalyti įžvalgomis apie idėjinį liberalizmą Lietuvoje kelių knygų pasirodymo proga.
ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: POLITIKA
AUTORIUS: Rokiškis Rabinovičius
DATA: 2013-03
Lietuviškasis liberalizmas,
redagavo Vytautas Kavolis,
Čikaga: Santaros-Šviesos federacija,
1959, 215 p., 1000 egz.
Dailininkas Algirdas Kurauskas
Lietuviškasis liberalizmas: Straipsnių rinkinys,
redagavo Vytautas Kavolis,2-oji laida,
Vilnius: Versus aureus, 2008, 302 p., 1000 egz.
Dailininkas Saulius Bajorinas
Lietuviškasis liberalizmas 2: Straipsnių rinkinys,
Skiriama Vytauto Kavolio atminimui,
sudarytojas Leonidas Donskis,
Vilnius: Versus aureus, 2012, 304 p., [900] egz.
Dailininkas Saulius Bajorinas
Kai Nerijus Šepetys pasiūlė parašyti apie lietuviškąjį liberalizmą ir dvi knygas, kurios irgi apie tą patį, tai nusprendžiau, kad ponui redaktoriui pasimaišė protas. Nes jis gi tai žino, ką ir kaip aš rašau, kad niekaip nesuprantu visokių išvedžiojimų, kurių būna dvasingose knygose. Todėl rezultatas gaunasi neprognozuojamas, ir tai pamatysite kiek žemiau.
Čia turėčiau parecenzuoti dvi knygas, bet aš to nedarysiu, nes tai būtų pernelyg tradiciška. Pirma jų – tai naujai perleistas Vytauto Kavolio parengtas straipsnių rinkinys Lietuviškasis liberalizmas, kuris tikrai puikus, įžvalgus ir, atrodytų, lyg apie dabartį parašytas. Tad jį ir siūlau paskaityti, nes ten viskas daug protingiau, negu aš parašyčiau. Tik neskaitykite Leonido Donskio pratarmės, kadangi rašymai apie rašymus, kurie jau ir patys iš dalies apie rašymus, – tai jau kažkokie dokumentai apie dokumentus, kurie irgi apie dokumentus. Štai čia aš geriau liberaliai pasakyčiau: savo galva galvokit.
Vis dėlto, net nepaisydamas klaikios ir giliai siaubingos pono Donskio pratarmės, pirmąją knygą rekomenduoju itin smarkiai, juo labiau kad ten yra ir Algirdo Juliaus Greimo straipsnis, kuris pačią liberalumo ir laisvės esmę kabina taip giliai, kad jo vieno užtektų dažnam patirti kokį nors praregėjimą. Ten esama ir kitų vertų dalykų, tad patariu nusipirkti ir paskaityti, o tada jau galima bus dvasingai ginčytis su belenkokiais liberalizmo priešininkais ir šalininkais, nes užkabinta ten daug kas – ir sąsajos su krikščioniškosios Europos istorija, ir su racionalumu, ir su kitais biesais.
Antrą knygą – Lietuviškasis liberalizmas 2 – išties reikėtų labiau parecenzuoti, bet iš karto pasakysiu, kad ji yra visiškai iš kitos operos. Gal tokiomis subtiliomis įžvalgomis ir nepasižymėdama, ji labai įdomi kitais atžvilgiais – yra pilna artimosios praeities refleksijų. Kartais tos refleksijos kažkokios baikščios, kartais paremtos veikiau projekciniu įsivaizdavimu. Tačiau jos labai įdomios, kai pabandai suprasti, kad Lietuva dabar tik pradeda atsigauti po viso posovietinio neįgalumo, kai laisvę visi lyg ir gavo, bet niekas nežino, ką su ja daryti. Štai tokiame posovietiniame kontekste ją skaityti netgi labai įdomu. Juo labiau kad posovietinis periodas jau eina praeitin ir visiems tai giliai indiferentiška.
Iš karto patariu paskaityti antrojoje knygoje istoriją, kaip liberalai kūrė politines partijas. Ten ponas Eugenijus Gentvilas atskleidžia visokias peripetijas, kaip liberalai maišėsi su kažkokiomis padugnėmis, kadangi buvo liberalūs ir visus priimdavo, o viskas baigėsi tuo, kad paskui patys nuo tų padugnių turėjo bėgti, ir galų gale patiems liko neaišku, kas iš to išėjo. Toji istorija yra labai graudžiai pamokanti ir dėl to verta pasiskaitymo, nepaisant net to, kad pasakojama kažkaip labai liūdnai ir beviltiškai.
O štai su kitais straipsniais – jau visai įvairiai: va, ir ponas Andrius Navickas, ir ponas Darius Kuolys klausia, ar išties viskas gerai Lietuvoje, tačiau klausia iš visiškai skirtingų pozicijų ir apie visiškai skirtingus dalykus, nors tarytum abu ir apie laisvę. O kai juos sugretini, kyla dar gilesnis klausimas: ar tik nėra taip, kad ir Navicko minimas nesusikalbėjimas bei kultūrinio liberalumo trūkumas – tai tik kita pusė tų pačių labai neaiškių tamsių problemų, apie kurias klausia Kuolys.
Dar ten rasime puikų, tikrai puikų pono Donskio straipsnį apie Ričardą Gavelį – kaip šis žmogus tapo gyvu liberalumo diskursu. Galimas daiktas, šis straipsnis ir parodo, kaip žmoguje gyvena pati liberalumo esmė. Nors gal ir ne… Gal kaip tik atvirkščiai – jis parodo liberalumo konfliktą su paprasta mūsų realybe. Konfliktas su realybe juk negali būti esmė? O gal pats konfliktas su realybe ir yra liberalumas?
Trumpai tariant, niekam neaišku, kas per biesas tas liberalizmas ir ar tai apskritai koks nors vienas dalykas, o ne kratinys belenkokių tarpusavyje nesusijusių reikalų, kurie dar ir sau prieštarauja. Štai todėl toliau prirašysiu visokių klausimų, pribalamūtinsiu, o tada jau bus galima ieškoti atsakymų.
Taigi dabar gal jau aišku, kodėl buvau paprašytas parašyti apie šias knygas – iš manęs tikėtasi kokio nors kitokio kampo. Tačiau spėju, kad ponai redaktoriai gerai nepagalvojo, koks tas kampas gausis, tačiau dabar žinos, nes šitaip liberaliai ir dasižaidė1.
Liberalus liberalizmas kontrracionaliuose fenomenuose
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad liberalai yra pamišėliai, nes tiki tuo, jog žmogus gali būti laisvas. Netgi šito siekia. Štai ir ponai redaktoriai yra aiškūs liberalai, nes taip liberaliai duoda man čia pasisakyti apie tai, apie ką nieko rišlaus negaliu pasakyti. Tai tiesiog tokia nuomonė, kad visi gali turėti kokius nors įsitikinimus, netgi kai jie kokie nors durni.
Na, patys pagalvokite, kas tas liberalizmas? Tai tiesiog laisvė. Kiekvieno žmogaus laisvė ir tos laisvės pripažinimas. Tuo galima būtų viską ir baigti. Bet aš tuo nebaigsiu, nes man duota galimybė parašyti daug, tai dabar ir padirginsiu skaitytojų smegenis.
Štai kad ir tokia dilema: mes visi norime gyventi gerai. O jei norime gyventi gerai, tai, viena vertus, turime patys tuo savo gyvenimu pasirūpinti, kita vertus – kiekvienam akivaizdu, kad daugelį dalykų įmanoma pasiekti tik sutartinai su kitais. Abu šie dalykai yra būtina sąlyga laimingam ir geram gyvenimui. O čia jau, panagrinėję, gauname tokią problemą: jei norime patys pasirūpinti savimi, tai niekas neturi reguliuoti, kaip mums gyventi. Bet jei norime užtikrinti bendrą veikseną, kas nors vis dėlto turi reguliuoti, kaip mums gyventi. Ir ką dabar daryti?
Čia turiu pažymėti, kad visa tai nevaikiškai dvelkia pamišimu, nes tarp liberalų iš pažiūros – vien kažkokie pamišėliai. Antai visokių liberalizmų pradžia XVIII a. Prancūzijoje baigėsi tuo, kad paskui vardan laisvės, lygybės ir brolybės toks Maratas skandino, ką papuola, baržose, o kai tų baržų pritrūko, tai ėmė skandinti šiaip, nuo užtvankos mesdamas vandenin surištus žmones, įskaitant ir moteris bei vaikus. Nes, suprantate, vienų žmonių laisvė trukdo kitų žmonių laisvei, todėl juo daugiau nužudysi, juo daugiau bus laisvės.
Kitas toks liberalizatorius Uljanovas, kovojęs už visokių liumpenų liberalizaciją, baigė tuo, kad suliberalizavo viską, iki koncentracijos stovyklų ir Tambovo kaimiečių naikinimo cheminiais ginklais, nes tie, suprantate, nenorėjo jokios ten valstiečių ir proletarų laisvės, o tiesiog troško gyventi taip, kaip nori. Taigi Uljanovo dėka galų gale Rusijoje laisvės atsirado tiek, kad ją teko eksportuoti kur papuola, kartu ir Lietuvą suliberalizuojant į kolchozus ir Sibirą.
Kas nors gali paprieštarauti, kad tai kažin koks neliberalus liberalumas, ir laisvė čia ne tikra, o proletariato diktatūros vedama, bet iš karto paprieštarausiu, kad visa tai daryta vardan laisvės ir gerovės. Nes, kaip žinia, juo daugiau laisvės, juo daugiau lygybės, o juo daugiau lygybės, juo kai kurie gyvuliai tampa lygesni už kitus, o tada jau prasideda… Čia kaip toje pirmojoje knygoje apie lietuvišką liberalumą ponas Vytautas Doniela labai įdomiai nagrinėjo, kad liberalumas radosi tarsi atsvara krikščionybei, nors pati krikščionybė radimosi metu irgi buvo tam tikras liberalumas. Tiesiog viskas ilgainiui sustabarėja ir liberalumai virsta neliberalumais.
Tad giliau pažvelgus, išeina toks keistas liberalumas, kai, norint laisvės, reikia riboti tuos, kurie neduoda kitiems laisvės, o jei norime juos riboti, tai reikia kam nors suteikti teisę riboti, ir tuomet vieni laisvės turi daugiau, o kiti mažiau. Ir juo vieni laisvės turi daugiau, o kiti mažiau, juo daugiau gaunasi laisvės, todėl juo daugiau nelaisvės, juo daugiau laisvės.
Aš suprantu, kad pasigilinę aptinkame kažkokią nesąmonę, bet tai ir yra liberali nesąmonė, ir nieko čia nepadarysi. Pasakysiu paprastai: juo daugiau kas nors kovoja už visokias laisves, juo daugiau tiems kovotojams tenka eiti į įvairias beprotybes. Prasideda visokios ideologijos, o tada jau jos tampa svarbesnės už realybę ir paprastą žmogiškumą. Ir galiausiai iškyla kokie nors moraliniai reliatyvizmai ar apskritai kliedesiai, kai už abejonę laisvėmis galima pakliūti kalėjiman ar į kartuves.
Aš nesutinku su kai kuriais pirmosios knygos autoriais, sakančiais, kad liberalizmas nėra ideologija. Nes, kaip matome, vos tik liberalizmas pavirsta ideologija, tai pasipila kraujo upės. Tad jei tik išvengiame ideologijos, tai reikia labai džiaugtis. Todėl… Ar aš būčiau teisus pasakydamas, kad daugiau laisvės tada, kai mažiau laisvės? Tai juk irgi nesąmonė kažkokia.
Liberalizmas kaip atviras pamišimas
Viskas yra dar blogiau. Sveikas protas sako, kad norint pažinti pasaulį, reikia ir vystyti, detalizuoti esamą pasaulio suvokimą, ir jį kvestionuoti. Ir jeigu mes norime vystyti, tai mums reikia jį auginti, puoselėti ir negriauti, o jei norime kvestionuoti, tai reikia griauti ir neduoti augti. Čia kyla tokia dilema, kuri išlenda nepriklausomai nuo to, ar norime konformizmo ir tradicijų, ar norime kokio nors revoliucingumo. Gauname tokį ambivalentišką nesusipratimą, dėl kurio dažnas liberalas tuo pat metu skelbia, kad visos nuomonės turi būti toleruojamos, ir kartu kovoja su visais, kas tik jų nuomonės neatitinka. Tad imkime ir paklauskime, kaip tokia diagnozė vadinama psichiatrijoje? Ne, nediagnozuosiu kokios nors schizofrenijos, nes ji ir taip aiški. Čia kaip kokia nors būtis ir nebūtis viename: ar nebūtis yra? Jei ji yra, tai juk ji nebūtis. O jei jos nėra, tai kaip mes galime apie ją kalbėti?
Turiu pasakyti, kad toks protinis liberalumas yra būdingas ne tik visokioms dvasinguminėms tolimos praeities liberalų srovėms, bet ir naujosioms pakraipoms. Štai kad ir ekonominiai liberalai iš austrų mokyklos: jie dabar susigalvoja ir pradeda skleisti pasakojimus, kad negalima varžyti monopolijų, nes jos yra gėris ir laisva rinka, kuri yra gėris savaime. O tuo pat metu kažkodėl pyksta ant valstybės monopolijos, net nepastebėdami, kad įprastos monopolijos yra visai panašios, kartais netgi su savo vidiniais pinigais, armijomis ir valdomomis teritorijomis. Žodžiu, gaunasi kažin koks stabilus kognityvinis disonansas, kuris yra pamišimas savąja esme.
Arba štai kokie nors amerikoniški liberalai ima svaigti apie tai, kad dėl visų laisvės reikia priešingai – visus reguliuoti ir niekam neduoti nuspręsti, kas ir kaip gyventi turi, nes reikia iš turtingųjų atimti ir visiems kitiems išdalinti. Tai čia irgi lygiai tokia pat liberalioji schizofrenija, kur jau tampa nebeaišku, ar tik liberalizmas ir socializmas nėra vienas ir tas pats reikalas. Dar pastebėkime, kad ir vieni, ir kiti yra liberalai, o šneka visiškai priešingus dalykus.
Prisiminkime kad ir žodį „tolerancija“. Jei jau turime būti tolerantiški, tai ar turime toleruoti netoleranciją? Štai čia pamatome pačią pirmosios knygos apie lietuvišką liberalizmą esmę: autoriai, gyvenantys JAV, mato, kaip sugriuvo visa senoji Europos santvarka. Ir prasidėjo tai nuo liberalumų ir tolerantiško požiūrio į visokius kraštutiniuosius.
Rusijoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios liberalizacija atnešė žmonėms laisvę. Ta pati laisvė, leidusi rastis revoliucionieriams, baigėsi skerdynėmis, daugelį dešimtmečių trukusiu totalitarizmu, Europos grobimu ir žudynėmis. Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo irgi ėmė rastis laisvė. Demokratija, žinote. Kuri irgi baigėsi atmatų atėjimu valdžion. Paskui buvo karas, mirties fabrikai ir žudynės. Liberalizmas ir laisvė visiems tapo liberalizmu ir laisve išrinktiesiems. Ir mirtimi tiems, kurie buvo netinkami. Čia vėl galime prisiminti Prancūzijos revoliuciją: juk ten irgi buvo kovojama už laisvę, pasibaigusią lavonų kalnais. O štai kai mūsų aptariamieji išeivijos liberalai rašė apie liberalumus, amerikoniški makartistai sodino komunistus į kalėjimus ir taip užtikrino demokratiją.
Galima prisiminti ir dar naujesnius, dabar kiekvienam jau pažįstamus dalykus: multikultūralizmas, irgi turėjęs būti laisve, virsta gaujų siautėjimais, dangstomais kokiomis nors religinėmis priedangomis. Tolerancija seksualinėms mažumoms virsta keistai beprotiškais bandymais neigti realybę, skleisti kliedesius apie tai, kad lytis tesanti socialinis konstruktas, o nesutinkantys su tuo pradedami persekioti, dangstantis tolerancija.
Visiškai idėjiniai liberalai čia taria, kad juk reikia toleruoti visokias kitokias nuomones, net kai jos primena atvirus kliedesius, o štai tuo besinaudojantieji kartais čia gauna puikių progų netoleruoti tų, kurie jiems netinkami, – remdamiesi tuo pačiu tolerancijos reikalavimu. Štai taip liberalizmas eilinį kartą pradeda ėsti save patį, greitai įgaudamas judesiuką link kokio nors eilinio totalitarizmo.
Kaip matome, nei revoliuciniais, nei evoliuciniais metodais šio pamišimo nepagydysi, nes jis yra pamišimas nuo pat pradžių – jame tiesiog užkoduotas konfliktas. Tokia yra visa gilioji liberalizmo esmė. Maža to, pažvelgę į XX a. pirmos pusės įvykius, galime suprasti ir tai, kad daugelio valstybių liberalizacija buvo gal net būtina sąlyga totalitariniams režimams atsirasti. O ten, kur liberalizmas liko ribotas, totalitariniai režimai taip lengvai savaime atsirasti negalėjo. Pridursiu, kad pirmoji knyga apie lietuvišką liberalizmą pasidaro dar įdomesnė, kai supranti, jog jos autoriai tai matė pačiu baisiausiu ir ryškiausiu būdu, tiesiog gyvai: jie pergyveno ir demokratiją Europoje, ir karus, ir totalitarizmą, ir nacizmo žlugimą, ir konfrontaciją tarp demokratiškų Vakarų ir totalitarinių Rytų, o išleidžiant knygą jau buvo sužydėjusi neformali, tiesiog gyvai liberalumu gyvenanti bytnikų karta, vėl skelbusi apie laisvę kiekvienam.
Ką daryti – štai koksai klaustukas
Dabar pereikime prie naujesnių dalykų. Štai Lietuviškojo liberalizmo pirmasis leidimas išėjo 1959 m. O dar po dešimtmečio atsiradę hipiai kalbėjo apie nesipriešinimą, meilę, laisvę ir dvasinius ieškojimus. Kai kurie jų buvo lyg iš kokių evangelijų nužengę. Jie buvo tokie liberalūs, kad jau liberalesnių nerastum. O baigėsi tuo, kad liberalų liberaliausią ir nesipriešinantį Johną Lennoną nušovė kažkoks beprotis. Ir baigėsi tie hipiai, nes juos tik šast, ir patvarkė antiliberalus maniakas.
Štai čia racionalumas ir verčia užduoti keistą klausimą: jei liberalizmas leidžia įsigalėti totalitarizmui, tai kaip ten su ta laisve? Ar tik nėra taip, kad daugelio liberalų svaigstama laisvė – tai tik jų makaulėse kilęs kliedesys? Ir jei mes negalime normaliais būdais išspręsti problemos, kai tolerancija visiems tampa įvairių pamišėlių priedanga, tai kuo gi išvis mums remtis, jei norime kalbėti apie laisvę? O jeigu laisve remdamiesi gauname nelaisvę, tai gal kokia nors nelaisve remdamiesi galime gauti laisvę?
Prisiminkime jau minėtą dilemą: jei norime gyventi laimingai, tai turime ir kartu siekti laimės, ir kiekvienas atskirai rūpintis savimi. Bet idant galėtume siekti bendrų tikslų, turime kaip nors reguliuoti asmeninius, o kad asmeninių galėtume siekti – turime riboti bendrus. Čia turėtų atsirasti koks nors paprastas reguliacinis sprendimas. Mat jei imsime ir pasiremsime kokiomis nors gerai apgalvotomis taisyklėmis, jas įtvirtindami taip, kad niekas negalėtų jų kvestionuoti, štai tada ir galėsime gauti liberalizmą kiekvienam, kartu ir geras garantijas dėl to, kad ir bendrai gausime tam tikrą naudą.
Dabar pažiūrėkime į dešimt Dievo įsakymų, kurie tokie svarbūs kiekvienam krikščioniui. Štai jums ir prašom, kaip racionaliai ir kartu liberaliai galime viską painterpretuoti:
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną – turi būti bendro, visuotinio gėrio garantija, kuri bendra ir vieninga visiems, o ne kokia nors kiekvienam kitokia;
Netark Dievo vardo be reikalo – ši garantija ne blevyzgos, o rimtas dalykas, tad apie tai ir diskutuoti nereikia, o tik priimti kaip absoliutinę duotybę;
Švęsk sekmadienį – kiekvienas turi skirti tam tikrą savo laiko dalį bendram gėriui ir bendros duotybės suvokimui;
Gerbk savo tėvą ir motiną – nuo šeimos prasideda visuomenės ir kiekvieno žmogaus gerovė;
Nežudyk – tai akivaizdi ir besąlygiška žmogaus laisvės sąlyga;
Nepaleistuvauk – kai malonumai tampa svarbesni už visa kita, prasideda blogis;
Nevok – asmeninė nuosavybė yra dar viena būtina žmonių laisvės sąlyga;
Nekalbėk netiesos – gebėjimas susikalbėti ir rasti bendrus sprendimus – tai dar viena būtina laisvės sąlyga;
Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries – nes tai ardo ir šeimas, ir visuomenę, nuo to prasideda kitų įsakymų pažeidimai;
Negeisk svetimo turto – nes nuo to prasideda kitų įsakymų pažeidimai.
Vos įdėję šiuos principus į liberalizmą, mes staiga išsprendžiame visą liberalistinį pamišimą, apie kurį tiek blogo galima buvo pasakyti. Kitaip sakant, liberalumas liberalumu, o tam tikri pamatiniai dalykai turi būti bendri visiems. Ir tada bėdos baigiasi neliberaliuoju būdu, kurį prieš kažkiek šimtmečių taip norėjo išnaikinti senieji liberalai.
Jau galima būtų ir baigti, bet ir vėl susiduriame su antrąja dilema: jei norime būti tikri, kad mūsų pasaulio suvokimas yra teisingas, tai turime viską kvestionuoti. Tad kaip gi su tais įsakymais? Į šį klausimą atsakymo nerandu. Bet tiek to. Geriau pasižiūrėkime į dabartinį liberalizmą, koks jis yra Lietuvoje, ir pamatysime, kad kognityvinis disonansas tęsiasi. Štai ponas Donskis, sudaręs antrą lietuviškojo liberalizmo knygą, jos pratarmėje piktinasi, kaip čia dabar Lietuvoje liberalizmas yra kontrliberalus, nes, suprantate, ponas tuometinis liberalus švietimo ministras Gintaras Steponavičius pabandė užmauti apynasrį visokiems pinigus švaistantiems universitetams.
Jei jau nukrypome nuo temos, tai šia proga ir sudėkime taškus ant „i“: kai universitetai skęsta lėšų pertekliuje, tyčiojasi iš studentų ir kliedi visokiais kliedesiais, imdami skleisti netgi, atleiskit už šiuos žodžius, kabalas ir chiromantijas, maža to, dar ir sugalvoja skelbti garbės daktarais kažkokias šarlatanes, tai labai sveiko proto liberalus ministras ima ir duoda studentams laisvę rinktis, o universitetų finansavimą prie to pasirinkimo ir pririša. O tada štai ima ir pareiškia ponas liberalusis Donskis apie tai, kad tai esą kontrliberalu. Bet vis dėlto mes galime toleruoti šį pono Donskio pasisakymą, nes visokių gali būti galvojimų, įskaitant ir aiškinimus, esą sąlygos studentų pasirinkimo teisei – tai kažkoks antiliberalumas. Taip kad viskas čia tvarkoj.
Galimas daiktas, kas nors netvarkoje yra su tais, kurie bando liberalumą suprasti. Nes štai aš čia rašiau apie liberalizmą, nors negaliu išsiaiškinti, kas tai apskritai per dalykas. Taip mane gal net ir liberalu kas nors gali pavadinti, nes antai sakiau, kad liberalumas yra ideologija, taip pat kad tai ir nesąmonė, ir dar visokių disonansų prirašiau.
Taigi galima padaryti išvadą, kurią kažkas išsakė dar prieš gerą šimtmetį, kad kur liberalai, ten ir kliedesiai. Ir kad liberalai nesugeba prisiimti atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Aš tai garantuoju, nes štai už šį tekstą yra atsakingas pasiūlęs jį parašyti ponas Nerijus Šepetys, o aš čia niekuo dėtas.
1 Aut. past.: Žodis dasižaidė yra su priešdėliu da-. Aš sąmoningai taip rašau, nes tai toks mano kalbos abarotas, tai nėra klaida, o tik tikslingas kalbainiško neįgalumo demonstravimas, kadangi štai jums ir prašom. Dabar galite paverkti kamputyje, kam nepatinka. (Kalbainiai – tai antiliberalios veislės veikėjai, kurie institucionalizuotai reguliuoja mąstymą, kurdami kažkokią savo naujakalbę, kurią vaizduojasi galį diegti priverstinai, nelyg 1984.) Red. past.: Autorius nėra visiškai teisus dėl savo rašinio genezės: praėjusių metų rudenį, prieš rinkimus, savo bloge jis paskelbė įspūdingą kritinę lietuviškojo (politinio) liberalizmo apžvalgą, nestokojančią nei politfilosofinės refleksijos, nei vaizdaus istorinio tikslumo (žr. http://rokiskis.popo.lt/2012/09/17/liberalizmas-ir-perlai-numesti-kiaulems). Tekstas pasirodė turintis ir kultūrinės, ir akademinės vertės, užtat jo Autorius ir susilaukė KA redakcijos pasiūlymo pasidalyti įžvalgomis apie idėjinį liberalizmą Lietuvoje kelių knygų pasirodymo proga.
