Gegužės albumai

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Aktyvios jungtys
AUTORIUS: Karolis Vyšniauskas
DATA: 2014-06

Gandai apie vinilo mirtį buvo gerokai perdėti. Pirmą kartą visi apžvelgiami mėnesio albumai yra lietuviški ir išleisti vinilo formatu.

Few Nolder ir Kurak – „My Holy Senses” (Silence Music)

„Tyla” – vienas keistesnių žodžių svarstant, kaip pavadinti muzikinį prekės ženklą. Tačiau lietuviškos elektroninės muzikos leidykla „Silence Music” jį meistriškai pasisavino.

Nuo pat starto 2009-aisiais „Silence Music” įkūrėjas Vidmantas Čepkauskas-Vidis ir komanda nustatė deramą tiek muzikos turinio, tiek jo pateikimo kartelę ir lig šiol ją preciziškai išlaiko. Didžiulis dėmesys vizualiniam leidinių apipavidalinimui (griežtai tik juoda ir balta spalvos, minimalistinis dizainas), muzikos sklaida tarptautiniu mastu, bendradarbiavimas su bendraminčiais iš kitų šalių – greta vietos kūrėjų, kurių daugelis muzikos rinkoje jaučiasi kaip naktį miške palikti be kompaso, „Silence” atrodo ramūs vilkai, žinantys, ką daro.

Ir darantys daug. „My Holy Senses” yra jau 21-asis „Silence Music” leidinys.

Susigaudyti, ką šiose dviejose plokštelėse girdime, yra it sudėlioti matriošką. Pradėkime nuo „Kurak” –­­­ dabar jau buvusios grupės „Empti” nario Vyginto Kisevičiaus solo projekto. Jo kūriniai „Houly Pouly” ir „My Senses”, kuriems žodžius parašė ir įdainavo jau anksčiau su Vygintu dirbęs Markas Palubenka, atsidūrė mažajame 7 colių vinile. Greta jo yra ir didžioji plokštelė, kurioje abiem „Kurak” kūriniams šokių batus apavė vienas iš „Silence” narių Few Nolder, arba Linas Stroickis. O tada Lino perkurtus kūrinius dar kartą remiksavo Vidis ir elektroninės muzikos kūrėjas iš Berlyno Dave DK. Taip turime po tris dviejų dainų versijas, kuriose akustinis „Kurak” garsas tampa elektrifikuota, į naktinį klubą šeštadienį trečią nakties perkelta house muzikos terapija.

Remiksuotojams užduotis nebuvo lengva, nes pradinės „Kurak” dainos, kad ir kokios jaukiai ramios atmosferos, buvo iš tų, kurios užsimiršta vos pasibaigusios. Tačiau tai, kiek naujų spalvų scenos kolegos joms suteikė, kartu išlaikydami vientisumą, daro įspūdį. Būtent tuo šis netradicinis leidinys yra įdomiausias: jį klausydamas stebi, kaip neatpažįstamai gali pakisti pradinis kūrinys, patekęs į kitą viziją turinčio autoriaus rankas.

Kiek tokie žaidimai rūpi paprastiems klausytojams, kuriems nuoširdžiai nesvarbu, kaip muzika yra kuriama ir kaip ji gali kisti, – jie viso labo nori ritmiškai pajudėti, – klausimas lieka atviras. Daugeliui jų „My Holy Senses”, kaip ir bene visi „Silence Music” leidiniai, skambės tiesiog nuobodžiai.

Bet neatrodo, kad patys leidėjai dėl to kada nors suko galvą. „Silence” muzika visada buvo nišinė, į masinį klausytoją tyčia netaikanti – nors kartais pataikanti į dešimtuką, pavyzdžiui, pagrindinių leidyklos muzikantų Mario Bassanovo ir Vidžio dainų „I’ll Be Gone” ir „Changed” vaizdo klipai „YouTube” kartu yra peržiūrėti virš 3 milijonų kartų.

Užuot bandę tapti lietuviškosiomis Davido Guetta tipo megažvaigždėmis DJ’ėjais, „Silence” šeimos kūrėjai ramiai dirba savoje elektroninės muzikos teritorijoje. Čia jie jau spėjo atnešti terminą „Vilnius House” ir taip išpopuliarinti dar neatrastos Lietuvos sostinės vardą pasaulyje. Nes dažnai prasmingiau siekti maksimumo siau­roje srityje, nei ieškoti laimės ten, kur daugiau veiksmo, bet nepakeliui. „My Holy Senses” – dar vienas „Silence” žingsnis pirmyn, nenukrypstant nuo kurso.

Albumą galima įsigyti iš silencefamily.com, o perklausyti „Spotify“.

Without Letters – „Self-titled EP” (s/r)

Jei „Without Letters” nebūtų, šią grupę reikėtų sugalvoti. Jie yra atstovai skambesio, kuris pasaulio alternatyvios muzikos scenose pakeitė išsikvėpusį post 2000-ųjų indie roką ir grąžino muzikantus prie rizikingesnių, bet įspūdingesnių garsų paieškų. Scenoje vis dar matome gitaras ir būgnus, bet daug svarbesnis vaidmuo tenka kompiuteriui, o vokalo dažnai ir nebereikia. Savo muzikos jie nebevadina indie, nes šį žodį nusavinusios tokios grupės kaip „Kings of Leon” su originalia termino reikšme mažai turi ką bendra. Pavyzdžiai? Nuo niujorkiečių ribų laužytojų „Animal Collective” iki tuoj tuoj Vilnių aplankysiančių britų „Mount Kimbie”.

Jeigu tokia grupė šalyje egzistuoja, vadinasi, jos muzikinėje scenoje tvarka, tendencijos neprasilenkia su pasauline realybe. „Without Letters”, penki į priekį žiūrintys vaikinai iš Vilniaus, Lietuvoje yra pirmieji ir daugeliu atžvilgių vieninteliai tokios muzikos vaga einantys. Publikos dėmesys pirmajam jų mini albumui (EP) čiurlionišku viršeliu, ironiškai pavadintam „Self-titled”, rodo, kad tokios muzikos trūko. Savo ruožtu grupė padarė viską, kad šio vinilo norėtųsi: gyvi pristatymai, vienadienė albumo transliacija per specialiai tam sukurtą puslapį – yra ko pasimokyti, pristatant savo kūrybą, kad žmonėms nebūtų gaila už ją sumokėti keliasdešimt litų.

Vis dėlto „Without Letters” susiduria su bėda, kuri aktuali daugeliui grupių dabar, kai muzikantus geriau atpažįstame iš nuotraukų „Facebook” galerijose, nei iš melodijų. Jie patraukia narių asmenybėmis, filosofija, išvaizda ir taip sukuriama iliuzija, kad ir muzika savaime yra tiek pat įdomi. Nes muzika vis labiau tampa tik priedu prie grupės įvaizdžio, ne atvirkščiai.

O kas, jei paliktume tik muziką? „Self-titled” pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Atrodo, kad žūtbūt norėdami išvengti bet kokių tradicinės muzikos rėmų, grupė nuėjo į kitą kraštutinumą ir sukūrė tokį margą albumą, kuriame eklektiškumas tapo tikslu, ne priemone. Vienos iš albumo dainų „Arch” vaizdo klipe rodomas kokteilį plakantis mikseris yra tarsi tyčia parink­ta metafora šio albumo klausymo patirčiai. Jis skamba taip, tarsi grupė būtų sudėjusi visas savo muzikines idėjas į mikserį ir traukusi jas vieną po kitos burtų tvarka. Pasibaigus paskutinei kompozicijai, jautiesi it išgirdęs jam session, kurį grupė nusprendė pagroti, nes po repeticijos dar nesinorėjo eiti namo.

Nesupraskit neteisingai: daugybę gykiškų elektroninės ir roko muzikos subžanrų jungiantis „Without Letters” skambesys Lietuvoje neturi analogų ir yra vienas progresyviausių ne tik pas mus, bet ir šiauriau Baltijos šalyse, ką rodo grupės pakvietimai į svarbiausius regiono muzikinius įvykius: festivalį „Positivus” Latvijoje, Talino muzikos savaitę Estijoje. Tai yra grupė, kurios šalies muzikos scena laukė, į kurią pagrįstai dedama daug vilčių ir kurios sėkmės lietuvišką muziką puoselėjantiems žmonėms norėtųsi ne mažiau nei patiems grupės nariams. Tačiau norint, kad „Without Letters” plačiau išgarsėtų, reikia, kad iš jų garsų gimtų muzika. Vieną dieną jie tai padarys, bet dar ne šiame albume.

„Self-titled” albumą galima įsigyti iš vinylshop.lt, o internete išgirsti withoutlettersep.com.

Verslo Rizikos Rezervas – „Nebelipk” EP (Bordello A Parigi)

Pirmą kartą „Verslo Rizikos Rezervą” išgirdau 2007-aisiais, dabar jau istorija virtusiame Alytaus pankų festivalyje „Zoo Fest”. Jų pasirodymas buvo paliktas vakaro pabaigai – tiems, kurie nori ir pašokti, ne tik pogintis. „Miręs! Technomuzikos gerbėjas!” –­­ nuo scenos šaukė vokalistas Marius Stavaris. Kas čia per grupės pavadinimas? Kas per žodžiai? Kas čia apskritai per muzika? Nesupratau nieko ir nuėjau į palapinę laukti kitos dienos, kai vėl gros ska-punk grupės. Normalios grupės, tuo metu atrodė.

Pankai padėjo gitaras, festivalyje sutikti draugai išsivėrė auskarus, nusiskuto skiauteres ir pradėjo balsuoti už konservatorius, bet „Verslo Rizikos Rezervas”, arba tiesiog V. R. R., liko. Toks pat kaip tada ir jau daugiau nei 15 metų: keičiantis narius, išskyrus vieną, visada atrodantis viena koja ant karjeros galo, bet rengiantis koncertus ir reguliariai išleidžiantis naujas pop­avangardiškas, 90-ųjų Mančesterio reivo sceną menančias dainas, net jei jos skamba kaip nauja prieš tai buvusios dainos versija. Šiuo atveju taip net smagiau: jei vieną kartą patiko, patiks visada.

Lietuvoje daug kas V. R. R. laiko bajeriu, ir tai suprantama girdint, ką ir kokia maniera Stavaris dainuoja (iš didžiausio grupės hito: „Mano vaikas pražilo, tavo vaikas pražilo. Mes įveikėm garso ribą, bet mūsų vaikai pražilo”). Bet bajeris tas, kad viskas čia rimta.

Kartais reikia žmonių iš šalies, kad mums patiems parodytų, ką vertingo turime. Nepriklausomos Olandijos įrašų kompanijos „Bordello A Parigi” vadovui taip patiko V. R. R. pasirodymas pernykščiame pogrindiniame „STRcamp” festivalyje, jog jis tiesiog priėjo prie grupės ir paprašė atsiųsti dainų. „Nebelipk” EP yra šio susitikimo rezultatas. Keturių dainų albume yra du nauji kūriniai „Akumuliatorius” ir „Kerštas” bei du iš naujo apipavidalinti (remastered) seni: „Vilniaus miesto garbė” ir „Gelbėkit, lipa”.

Geriausi V. R. R. atributai juose kaip ant lėkštutės: tiek tiesmuka, dažnai vaikiškai infantili, bet specialiai, būgnų mašinos ir sintezatoriaus sintezė, tiek žodžiai, kurie pataiko tiesiai į lietuvišką socialinį kontekstą. „Skriausti –­ tai madinga, tai stilinga, tai tau tinka”, –­ dainuoja Stavaris „Keršte”. Kas nepagalvojo apie mūsų kaip tautinį paveldą priimamą patyčių kultūrą, tie patys yra tokios kultūros kūrėjai.

O visų smagiausia, kad pagal šią muziką išties gali šokti. Ko dar norėti? Nebent daugiau nei keturių dainų.

Daugelis menininkų yra deramai įvertinami tik tada, kai jų kūryba sustoja. Tie 15 metų pogrindyje parodė, kad V. R. R. dalia yra būtent tokia. Kada nors, kai Stavaris bus pražilęs kaip jo apdainuotas vaikas, futuristiniai Vilniaus hipsteriai kopijuos šią muziką ir naršys archyvus bandydami suprasti, kaip V. R. R. fenomenas galėjo egzistuoti ir kodėl jų seneliams jis tuo metu nerūpėjo. „Nebelipk” plokštelė, kurios išleista tik 250 kopijų, bus kolekcinė vertybė, o ant jos viršelio nufotografuotas Vilnius jiems atrodys nostalgiškas pasakų miestas. Prisiminkit šiuos žodžius 2050-aisiais.

„Nebelipk” galima įsigyti iš pačios grupės arba tinklalapio clone.nl. Vėliau albumo įrašai bus ir svetainėjebandcamp.com.

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Aktyvios jungtys
AUTORIUS: Karolis Vyšniauskas
DATA: 2014-06

Gandai apie vinilo mirtį buvo gerokai perdėti. Pirmą kartą visi apžvelgiami mėnesio albumai yra lietuviški ir išleisti vinilo formatu.

Few Nolder ir Kurak – „My Holy Senses” (Silence Music)

„Tyla” – vienas keistesnių žodžių svarstant, kaip pavadinti muzikinį prekės ženklą. Tačiau lietuviškos elektroninės muzikos leidykla „Silence Music” jį meistriškai pasisavino.

Nuo pat starto 2009-aisiais „Silence Music” įkūrėjas Vidmantas Čepkauskas-Vidis ir komanda nustatė deramą tiek muzikos turinio, tiek jo pateikimo kartelę ir lig šiol ją preciziškai išlaiko. Didžiulis dėmesys vizualiniam leidinių apipavidalinimui (griežtai tik juoda ir balta spalvos, minimalistinis dizainas), muzikos sklaida tarptautiniu mastu, bendradarbiavimas su bendraminčiais iš kitų šalių – greta vietos kūrėjų, kurių daugelis muzikos rinkoje jaučiasi kaip naktį miške palikti be kompaso, „Silence” atrodo ramūs vilkai, žinantys, ką daro.

Ir darantys daug. „My Holy Senses” yra jau 21-asis „Silence Music” leidinys.

Susigaudyti, ką šiose dviejose plokštelėse girdime, yra it sudėlioti matriošką. Pradėkime nuo „Kurak” –­­­ dabar jau buvusios grupės „Empti” nario Vyginto Kisevičiaus solo projekto. Jo kūriniai „Houly Pouly” ir „My Senses”, kuriems žodžius parašė ir įdainavo jau anksčiau su Vygintu dirbęs Markas Palubenka, atsidūrė mažajame 7 colių vinile. Greta jo yra ir didžioji plokštelė, kurioje abiem „Kurak” kūriniams šokių batus apavė vienas iš „Silence” narių Few Nolder, arba Linas Stroickis. O tada Lino perkurtus kūrinius dar kartą remiksavo Vidis ir elektroninės muzikos kūrėjas iš Berlyno Dave DK. Taip turime po tris dviejų dainų versijas, kuriose akustinis „Kurak” garsas tampa elektrifikuota, į naktinį klubą šeštadienį trečią nakties perkelta house muzikos terapija.

Remiksuotojams užduotis nebuvo lengva, nes pradinės „Kurak” dainos, kad ir kokios jaukiai ramios atmosferos, buvo iš tų, kurios užsimiršta vos pasibaigusios. Tačiau tai, kiek naujų spalvų scenos kolegos joms suteikė, kartu išlaikydami vientisumą, daro įspūdį. Būtent tuo šis netradicinis leidinys yra įdomiausias: jį klausydamas stebi, kaip neatpažįstamai gali pakisti pradinis kūrinys, patekęs į kitą viziją turinčio autoriaus rankas.

Kiek tokie žaidimai rūpi paprastiems klausytojams, kuriems nuoširdžiai nesvarbu, kaip muzika yra kuriama ir kaip ji gali kisti, – jie viso labo nori ritmiškai pajudėti, – klausimas lieka atviras. Daugeliui jų „My Holy Senses”, kaip ir bene visi „Silence Music” leidiniai, skambės tiesiog nuobodžiai.

Bet neatrodo, kad patys leidėjai dėl to kada nors suko galvą. „Silence” muzika visada buvo nišinė, į masinį klausytoją tyčia netaikanti – nors kartais pataikanti į dešimtuką, pavyzdžiui, pagrindinių leidyklos muzikantų Mario Bassanovo ir Vidžio dainų „I’ll Be Gone” ir „Changed” vaizdo klipai „YouTube” kartu yra peržiūrėti virš 3 milijonų kartų.

Užuot bandę tapti lietuviškosiomis Davido Guetta tipo megažvaigždėmis DJ’ėjais, „Silence” šeimos kūrėjai ramiai dirba savoje elektroninės muzikos teritorijoje. Čia jie jau spėjo atnešti terminą „Vilnius House” ir taip išpopuliarinti dar neatrastos Lietuvos sostinės vardą pasaulyje. Nes dažnai prasmingiau siekti maksimumo siau­roje srityje, nei ieškoti laimės ten, kur daugiau veiksmo, bet nepakeliui. „My Holy Senses” – dar vienas „Silence” žingsnis pirmyn, nenukrypstant nuo kurso.

Albumą galima įsigyti iš silencefamily.com, o perklausyti „Spotify“.

Without Letters – „Self-titled EP” (s/r)

Jei „Without Letters” nebūtų, šią grupę reikėtų sugalvoti. Jie yra atstovai skambesio, kuris pasaulio alternatyvios muzikos scenose pakeitė išsikvėpusį post 2000-ųjų indie roką ir grąžino muzikantus prie rizikingesnių, bet įspūdingesnių garsų paieškų. Scenoje vis dar matome gitaras ir būgnus, bet daug svarbesnis vaidmuo tenka kompiuteriui, o vokalo dažnai ir nebereikia. Savo muzikos jie nebevadina indie, nes šį žodį nusavinusios tokios grupės kaip „Kings of Leon” su originalia termino reikšme mažai turi ką bendra. Pavyzdžiai? Nuo niujorkiečių ribų laužytojų „Animal Collective” iki tuoj tuoj Vilnių aplankysiančių britų „Mount Kimbie”.

Jeigu tokia grupė šalyje egzistuoja, vadinasi, jos muzikinėje scenoje tvarka, tendencijos neprasilenkia su pasauline realybe. „Without Letters”, penki į priekį žiūrintys vaikinai iš Vilniaus, Lietuvoje yra pirmieji ir daugeliu atžvilgių vieninteliai tokios muzikos vaga einantys. Publikos dėmesys pirmajam jų mini albumui (EP) čiurlionišku viršeliu, ironiškai pavadintam „Self-titled”, rodo, kad tokios muzikos trūko. Savo ruožtu grupė padarė viską, kad šio vinilo norėtųsi: gyvi pristatymai, vienadienė albumo transliacija per specialiai tam sukurtą puslapį – yra ko pasimokyti, pristatant savo kūrybą, kad žmonėms nebūtų gaila už ją sumokėti keliasdešimt litų.

Vis dėlto „Without Letters” susiduria su bėda, kuri aktuali daugeliui grupių dabar, kai muzikantus geriau atpažįstame iš nuotraukų „Facebook” galerijose, nei iš melodijų. Jie patraukia narių asmenybėmis, filosofija, išvaizda ir taip sukuriama iliuzija, kad ir muzika savaime yra tiek pat įdomi. Nes muzika vis labiau tampa tik priedu prie grupės įvaizdžio, ne atvirkščiai.

O kas, jei paliktume tik muziką? „Self-titled” pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Atrodo, kad žūtbūt norėdami išvengti bet kokių tradicinės muzikos rėmų, grupė nuėjo į kitą kraštutinumą ir sukūrė tokį margą albumą, kuriame eklektiškumas tapo tikslu, ne priemone. Vienos iš albumo dainų „Arch” vaizdo klipe rodomas kokteilį plakantis mikseris yra tarsi tyčia parink­ta metafora šio albumo klausymo patirčiai. Jis skamba taip, tarsi grupė būtų sudėjusi visas savo muzikines idėjas į mikserį ir traukusi jas vieną po kitos burtų tvarka. Pasibaigus paskutinei kompozicijai, jautiesi it išgirdęs jam session, kurį grupė nusprendė pagroti, nes po repeticijos dar nesinorėjo eiti namo.

Nesupraskit neteisingai: daugybę gykiškų elektroninės ir roko muzikos subžanrų jungiantis „Without Letters” skambesys Lietuvoje neturi analogų ir yra vienas progresyviausių ne tik pas mus, bet ir šiauriau Baltijos šalyse, ką rodo grupės pakvietimai į svarbiausius regiono muzikinius įvykius: festivalį „Positivus” Latvijoje, Talino muzikos savaitę Estijoje. Tai yra grupė, kurios šalies muzikos scena laukė, į kurią pagrįstai dedama daug vilčių ir kurios sėkmės lietuvišką muziką puoselėjantiems žmonėms norėtųsi ne mažiau nei patiems grupės nariams. Tačiau norint, kad „Without Letters” plačiau išgarsėtų, reikia, kad iš jų garsų gimtų muzika. Vieną dieną jie tai padarys, bet dar ne šiame albume.

„Self-titled” albumą galima įsigyti iš vinylshop.lt, o internete išgirsti withoutlettersep.com.

Verslo Rizikos Rezervas – „Nebelipk” EP (Bordello A Parigi)

Pirmą kartą „Verslo Rizikos Rezervą” išgirdau 2007-aisiais, dabar jau istorija virtusiame Alytaus pankų festivalyje „Zoo Fest”. Jų pasirodymas buvo paliktas vakaro pabaigai – tiems, kurie nori ir pašokti, ne tik pogintis. „Miręs! Technomuzikos gerbėjas!” –­­ nuo scenos šaukė vokalistas Marius Stavaris. Kas čia per grupės pavadinimas? Kas per žodžiai? Kas čia apskritai per muzika? Nesupratau nieko ir nuėjau į palapinę laukti kitos dienos, kai vėl gros ska-punk grupės. Normalios grupės, tuo metu atrodė.

Pankai padėjo gitaras, festivalyje sutikti draugai išsivėrė auskarus, nusiskuto skiauteres ir pradėjo balsuoti už konservatorius, bet „Verslo Rizikos Rezervas”, arba tiesiog V. R. R., liko. Toks pat kaip tada ir jau daugiau nei 15 metų: keičiantis narius, išskyrus vieną, visada atrodantis viena koja ant karjeros galo, bet rengiantis koncertus ir reguliariai išleidžiantis naujas pop­avangardiškas, 90-ųjų Mančesterio reivo sceną menančias dainas, net jei jos skamba kaip nauja prieš tai buvusios dainos versija. Šiuo atveju taip net smagiau: jei vieną kartą patiko, patiks visada.

Lietuvoje daug kas V. R. R. laiko bajeriu, ir tai suprantama girdint, ką ir kokia maniera Stavaris dainuoja (iš didžiausio grupės hito: „Mano vaikas pražilo, tavo vaikas pražilo. Mes įveikėm garso ribą, bet mūsų vaikai pražilo”). Bet bajeris tas, kad viskas čia rimta.

Kartais reikia žmonių iš šalies, kad mums patiems parodytų, ką vertingo turime. Nepriklausomos Olandijos įrašų kompanijos „Bordello A Parigi” vadovui taip patiko V. R. R. pasirodymas pernykščiame pogrindiniame „STRcamp” festivalyje, jog jis tiesiog priėjo prie grupės ir paprašė atsiųsti dainų. „Nebelipk” EP yra šio susitikimo rezultatas. Keturių dainų albume yra du nauji kūriniai „Akumuliatorius” ir „Kerštas” bei du iš naujo apipavidalinti (remastered) seni: „Vilniaus miesto garbė” ir „Gelbėkit, lipa”.

Geriausi V. R. R. atributai juose kaip ant lėkštutės: tiek tiesmuka, dažnai vaikiškai infantili, bet specialiai, būgnų mašinos ir sintezatoriaus sintezė, tiek žodžiai, kurie pataiko tiesiai į lietuvišką socialinį kontekstą. „Skriausti –­ tai madinga, tai stilinga, tai tau tinka”, –­ dainuoja Stavaris „Keršte”. Kas nepagalvojo apie mūsų kaip tautinį paveldą priimamą patyčių kultūrą, tie patys yra tokios kultūros kūrėjai.

O visų smagiausia, kad pagal šią muziką išties gali šokti. Ko dar norėti? Nebent daugiau nei keturių dainų.

Daugelis menininkų yra deramai įvertinami tik tada, kai jų kūryba sustoja. Tie 15 metų pogrindyje parodė, kad V. R. R. dalia yra būtent tokia. Kada nors, kai Stavaris bus pražilęs kaip jo apdainuotas vaikas, futuristiniai Vilniaus hipsteriai kopijuos šią muziką ir naršys archyvus bandydami suprasti, kaip V. R. R. fenomenas galėjo egzistuoti ir kodėl jų seneliams jis tuo metu nerūpėjo. „Nebelipk” plokštelė, kurios išleista tik 250 kopijų, bus kolekcinė vertybė, o ant jos viršelio nufotografuotas Vilnius jiems atrodys nostalgiškas pasakų miestas. Prisiminkit šiuos žodžius 2050-aisiais.

„Nebelipk” galima įsigyti iš pačios grupės arba tinklalapio clone.nl. Vėliau albumo įrašai bus ir svetainėjebandcamp.com.