ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Muzikos festivaliai
AUTORIUS: Daiva Tamošaitytė, Tomas Bakučionis
DATA: 2012-01
II Vilniaus fortepijono muzikos festivalio įspūdžiai
Daiva Tamošaitytė, Tomas Bakučionis
Kultūrinio gyvenimo laiko pojūtis savitas. Regis, tik neseniai nuskambėjo I-ojo, 2009-ųjų Vilniaus fortepijono muzikos festivalio baigiamieji akordai, ir štai vėl, jau po dvejų metų, II festivalis muzikos gurmanus sukvietė į Filharmonijos salę. Festivaliui skirtoje spaudos konferencijoje Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė sakė: „Džiaugiuosi, kad 2009 metų I Vilniaus festivalis tampa tradicija. Jis stipriai susietas su tematika, jame regime pasaulinius vardus. Jo organizatorė Mūza Rubackytė – ne tik pianistė, pedagogė, verslininkė. Ji kupina idėjų. Nuostabu, kad jos pradėtos įgyvendinti. II Vilniaus muzikos festivalis dedikuotas Lisztui ir Čiurlioniui. Manau, kad jis atvers naujus šių kompozitorių kūrybos klodus. Tai ir reta galimybė išgirsti, kaip užsienio atlikėjai interpretuoja Čiurlionį, ir tolesnė jo kūrybos sklaida. Atvyks net šeši kritikai iš Vokietijos žurnalų, kritikai iš Prancūzijos, Ispanijos, Rusijos: didelį tarptautinį dėmesį pritraukia ne tik Liszto asmenybė, bet ir didžiulis jam skirtas festivalis.” M. Rubackytė pristatė kiekvieno koncerto atlikėjus ir koncepciją, paįvairindama pristatymus citatomis, faktais iš XIX a. laiškų ir dokumentų. Renginys sukėlė didžiulį susidomėjimą. Tad vėl, kaip ir prieš du metus, dalinsimės festivalio įspūdžiais ir diskutuosime.
T. B.: Bendrais bruožais apžvelgiant antrąjį festivalį, galima išskirti svarbų aspektą – festivalio scenoje susitinka įvairių kartų ir įvairaus patyrimo bei mokyklų pianistai. Pirmajame festivalyje girdėjome dar pradedantį savo karjerą, bet išskirtinio ryškumo jauną rusų pianistą Vitalijų Pisarenką, kuris 2008 metais tapo Tarptautinio Utrechto F. Liszto konkurso nugalėtoju ir visai kitos kartos, jau didelių kūrybos aukštumų pasiekusį prancūzą Jean-Philippe Collard‘ą. Ir vienu, ir kitu atveju tąsyk festivalio publika patyrė išskirtinius meninius įspūdžius. Šiųmečiame, skirtame dviem iškiliems praeities kūrėjams – Ferenzui Lisztui ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, scenoje vėl išvydome visiškai skirtingų patyrimų, mokyklų ir kartų pianistus. Intriguojančiai sudėstyti koncertai ir jų programos – neabejotinas festivalio įkvėpėjos ir meno vadovės Mūzos Rubackytės meninės ir režisūrinės intuicijos rezultatas. Jei po pirmojo festivalio galėjome pasidžiaugti festivalio sėkme ir svarstyti apie perspektyvas, tai po antrojo jau galime kalbėti apie jo formuojamas menines tradicijas ir užduodamą aukštos prabos toną visam Vilniaus koncertiniam sezonui. Ir tai ne tik dėl to, kad fortepijonas yra bene populiariausias visų laikų instrumentas, ne veltui tituluojamas muzikos instrumentų karaliumi, kuriam sukurta bene daugiausia kūrinių per kelių šimtmečių menines epochas – nuo G. Frescobaldi iki S. Prokofjevo ar G. Ligeti, bet ir dėl aukštai iškeltos (ir įveiktos!) festivalio meninės kartelės.
Manau, kad vieno festivalio rėmuose ir fortepijono meno kontekste derinti tokio skirtingo plano kūrėjus (turiu omeny F. Lisztą ir M. K. Čiurlionį) buvo tam tikra rizika, tačiau šiuo atveju ji pasiteisino.
Apvalios praeities kūrėjų sukakčių datos (200 metų F. Liszto gimimo ir 100 M. K. Čiurlionio mirties metinės) – visuomet geras akstinas atsigręžti į jų ir jų epochos kūrybą, tarsi naujai pažvelgti į tų laikų kultūros klodus. XIX amžiaus pradžia pasauliui dovanojo ne vieną tokio rango kūrėją – kone pamečiui pasaulį išvydo Hectoras Berliozas (1803), Frederic‘as Chopin‘as ir Robertas Schumannas (abu – 1810), Ferenz‘as Lisz‘as (1811), Richard‘as Wagner‘is (1813).
Šiek tiek netradiciškai festivalio preliudija tapo kamerinis vokalinis žanras – dainos. Pirmojo vakaro (lapkričio 9-ąją) viešniomis buvo dainininkė Irina Dolženko (mecosopranas, Rusija) ir pianistė Inna Davidova (fortepijonas, Latvija). Nors ir turėjome progos įsitikinti, koks svarbus visiems muzikiniams žanrams XIX a. buvo fortepijonas ir vakaro programoje skambėjo per dešimtį F. Liszto dainų, koncertas, mano nuomone, šiek tiek iškrito iš bendro festivalio konteksto. O ką Tu pati manai apie festivalio preliudijos idėją apskritai?
D. T.: Tai idėja, kaip ir visos idėjos – jos įkūnijimas gali nusisekti arba ne. Irina Dolženko – taip pat festivalių organizatorė. Ta pačia proga ji atvyko LMTA vesti meistriškumo kursų ir, kiek žinau, buvo nelengva suderinti šio festivalio ir dainininkės grafikus. Vadinasi, šis koncertas buvo tikslingas. Kitas dalykas, kad antroje koncerto dalyje skambėjo S. Rachmaninovo romansai – tematiškai jie ir „iškrito”, nors klausytis buvo įdomu. Be to, I. Dolženko yra operinio plano dainininkė tiek balso pastatymu, tiek vaidybos kultūra, todėl kamerinę muziką ji interpretavo ganėtinai dramatiškai. Dainininkės balsas – gražus, tačiau neatrodo, kad ji kameriniame žanre jaustųsi jaukiai ir laisvai.
Pati festivalio struktūra, kaip teigė M. Rubackytė, liko tokia pati – atidarymo ir uždarymo simfoniniai koncertai su solistais įrėmino pianistų rečitalius. Jie tapo galingais akcentais, pažyminčiais renginio iškilmingumą. Tai ne retorika: F. Lisztas atstovauja epochai, kurioje dar buvo įmanomas didžio menininko mitas. M. Rubackytė yra muzikė, kuri labai gerai jaučia XIX a. dvasią ir geba perteikti jo kultūrinį turinį. Jos dėka romantizmo dvelksmas per F. Liszto asmenybę buvo juntamas ir turinio, ir formos prasme. Galimybė susipažinti su didžiojo vengro kūryba Lietuvos publikai buvo neeilinė.
T. B.: Festivalio pradžios koncertas (lapkričio 12-ąją) savaime tapo išskirtiniu, nes per vieną vakarą išgirdome du F. Liszto koncertus, pirmąjį Es-dur ir antrąjį A-dur. Be minėtų F. Liszto koncertų, Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas – prof. J. Domarkas) atliko Richardo Wagnerio Preliudą iš operos „Niurnbergo meisterzingeriai” bei Preliudą ir Izoldos mirties sceną iš operos „Tristanas ir Izolda”. Prie dirigento pulto stojo gerai Vilniaus publikai pažįstamas šveicaras Stefanas Lano, o prie fortepijono – pati Mūza Rubackytė. Tad ir teminis pradžios koncerto pavadinimas „Uošvis ir žentas” priminė mums svarbius F. Liszto asmeninės biografijos epizodus. Abu kompozitorius šeimos ryšiais susiejo F. Liszto ir grafienės Marie d‘Agoult nesantuokinė duktė Cosima, kuri 1870 metais antrą kartą oficialiai ištekėjo už Richardo Wagnerio, nors jau iki oficialių vedybų su R. Wagneriu susilaukė dviejų vaikų – dukters Izoldos ir sūnaus Siegfrido Wagnerio, vėliau tapusio žinomu kompozitoriumi, dirigentu ir Bairoito festivalių direktoriumi. Tuo metu Cosima dar buvo oficialiai susituokusi su Hansu von Bülowu. Beje, nuo gimimo Cosima turėjo motinos, kilusios iš prancūzų aristokrato šeimos, pavardę de Flavigny, o jos mergautinis vardas nuo gimimo buvo Cosima Francesca Gaetana de Flavigny. Tik vėliau, paaugusi ir jau būdama savo senelės Anos Liszt globoje, gyvendama Paryžiuje tapo Cosima Liszt, nes nei jos motina, kuri pradėjo rašytojos karjerą (Daniel Stern pseudonimu), nei tėvas, kuris tuo metu labai aktyviai koncertavo po visą Europą ir savo vaikų nematė 9 metus, vaikams laiko neturėjo. Šias pikantiškas biografines detales prisimenu ne šiaip sau. Kalbėdami apie F. Liszto kūrybą turime suvokti, kad kūrėjo asmeninė biografija taip pat buvo labai svarbi jo kūrybiniam palikimui. Cosima Wagner, pragyvenusi ilgą ir išties įdomų, ilgą bei audringą gyvenimą, be viso kito tapo mediumu, kuris susiejo XIX a. muzikinį romantizmą, taip pat ir F. Liszto bei, visų pirma, R. Wagnerio kūrybą su XX amžiumi, t. y., modernizmo laikais. Tad Ferenzo Liszto biografinė aplinka buvo daugiau nei spalvinga.
Taigi, grįžtant prie pradžios koncerto, pirmiausia krinta į akis tai, kad labai retai viename koncerte galima išgirsti du tokius maštabiškus opusus, kaip Liszto Pirmasis ir Antrasis fortepijoniniai koncertai. Įdomu, kad abu koncertus kompozitorius kūrė vienu metu, nors abiejuose koncertuose regime skirtingus programinius vaizdinius, tačiau iš solisto šie opusai pareikalauja (ypač skambinant per vieną vakarą) išskirtinės ištvermės ir toliaregiško interpretacinių akcentų išdėstymo, ką jau kalbėti apie sudėtingą ir virtuozišką solisto ir orkestro ansamblinį dialogą. Manau, kad klausytojai šią meninių įspūdžių pilnatvę turėjo pajusti, nes orkestrui dirigavęs Stefanas Lano ir pianistė Mūza Rubackytė yra daugelio koncertų partneriai, tad vienas kitą suprato „iš pusės žodžio”, nardydami po ansambliškai sudėtingas koncertų partitūras. Klausantis šių koncertų interpretacijų, darsyk galėjome įsitikinti, kaip fenomenaliai Mūzos Rubackytės interpretacijose jungiasi ir dera dėmesys detalėms ir maštabiškai dėstomi specifinio listiškojo muzikinio audinio luitai, kerintis, prabangus pianistinis blizgesys ir filosofinis lyrizmas, pagaliau neįtikėtina tembrinė ir spalvinė (turint omeny Liszto vaizdingumą) įvairovė – bisui pianistė dar paskambino ir „Ženevos varpus” iš ciklo „Klajonių metai”.
Deja, ne tiek ditirambų galėčiau pasakyti (nors norėtųsi) apie orkestrinius koncerto numerius, ypač apie koncerto pradžioje orkestro atliktą Preliudą iš R. Wagnerio operos „Niurnbergo meisterzingeriai”. Susidarė įspūdis, kad maždaug pirmąją kūrinio pusę orkestras bandė „prasigroti” ir, tiesą sakant, sekėsi nelabai kaip: tai su grupių įstojimais būdavo problemėlių, tai intonavimas sušlubuodavo ir vis sunku buvo išsijudinti, nepasiekiant to taip laukiamo pakylėto ir iškilmingo jaudulio, kuris bent jau sklido iš dirigento. Bet štai nuo antrosios Preliudo pusės orkestras tarsi įgavo „antrą” kvėpavimą ir tuomet pagaliau išgirdome, kas iš tiesų yra Wagneris ir „Niurnbergo meisterzingerių” Preliudas. Tokį LNSO fenomeną, beje, ganėtinai erzinantį, teko girdėti ne pirmą kartą, kuo tai paaiškinti, nežinau. Gal Tu žinai?
D. T.: Provokuoji, Tomai, nes Tu ir pats gerai žinai, kad 90 nuošimčių koncerto sėkmės priklauso nuo dirigento ir orkestro kolektyvo „susikalbėjimo”, ar veikiau „susigrojimo”. Nesakau – vien nuo dirigento meistriškumo, kada jo mostai tiesiogiai lemia vieningą orkestro grupių įstojimą. Jei mostas ne laiku ir nekonkretus, vėluojantis arba neryžtingas, neaiškus (J. Domarkas pasakytų, „negramatnas“), kaip gali orkestrantai įstoti kartu? O dirigento mostai seka vienas kitą didžiuliu greičiu, ir kas prarasta, nebeatgausi (laiko fenomenas). Pridėkime asmenybės žavesį ir būtiną energiją, kurią dirigentas perduoda orkestrui. Esu girdėjusi koncertų, kuriuose geras dirigentas patyrė kone fiasko, nes nesugebėjo atrasti rakto į kolektyvo narių širdį. Jie nenorėjo paklusti batutai! Ir priešingai – diplomatiškas, rūpestingas dirigentas sugeba išgauti iš simfoninio orkestro maksimumą. Sankalba atsiranda tik per repeticijas. Šiuo atveju, manau, lėmė mūsų amžiaus bėdos: repeticijų stygius ir faktas, kad ne kiekvienas dirigentas dėl didžiulio užimtumo atiduoda save visą kiekvienam koncertui iš šimtų, diriguojamų visuose pasaulio kampeliuose. Ir tu, ir aš kurį laiką dirbome prof. J. Domarko dirigavimo klasėje koncertmeisteriais, dviem fortepijonais imitavome orkestrą, tad šiuo klausimu, regis, dirigavimo „virtuvę” pažįstame neblogai…
Sutinku su tavo pastabomis apie M. Rubackytės skambinimą. Ji visada, nepriklausomai nuo orkestro akompanimento, atiduoda save visą ir parodo, ką gali. Išskirtinė pianizmo kultūra, F. Liszto fortepijoninės literatūros išmanymas, artistinis pakilumas – būdingi meninės M. Rubackytės asmenybės bruožai.
T. B.: Antrindamas Tau, pridurčiau, kad klausantis M. Rubackytės interpretuojamo Liszto, mane aplanko jausmas, kad prie fortepijono sėdi pats didysis Metras, tik šįsyk įsikūnijęs gležnos moters pavidalu. Štai toks stiprus jos energetinis užtaisas. Beje, ne kartą teko stebėti, kaip M. Rubackytė „užkuria” orkestrą. Manau, kad būtent tai įvyko ir minėtą lapkričio 12-os vakarą.
Jau kitą dieną – lapkričio 13-ąją po pradžios koncerto festivalio scena buvo atiduota jauniesiems atlikėjams. Išgirdome keturis Lietuvos atstovus (visi – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai ir M. Rostropovičiaus fondo stipendininkai) bei du Azerbaidžano atstovus.
Labai pradžiugino Igno Maknicko (mokytoja V. Lipniagovienė, šiuo metu – prof. V. Vitaitė) pasirodymas. Šis trylikametis pasižymi įgimtu muzikalumu, kuris pasireiškia organišku ir natūraliu laiko tėkmės pojūčiu ir gebėjimu tą laiko tėkmę valdyti muzikiniame audinyje, jo lengvas pianizmas, gražus garsas taip pat ne visada yra išmokstami, pagaliau tikslingas ir skoningas pianistinių techninių priemonių naudojimas – tai jau geros fortepijono mokyklos dalykas, kuo Ignas taip pat išskirtinai pasižymėjo. Priminsiu, kad jis atliko M. K. Čiurlionio Noktiurną cis-moll (VL 183), F. Liszto „Paguodą” Nr. 3 ir F. Mendelsohno Bartholdy „Rondo capricciso” op. 14.
Ketveriais metais vyresnė Guoda Indriūnaitė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos auklėtinė (doc. A. Žvirblytės klasė), skambino F. Liszto „Pamirštą valsą” ir virtuozinę M. Moszkowskio pjesę „Kibirkštys” Manau, kad ji yra išties pajėgi ir perspektyvi pianistė, tačiau po I. Maknicko pasirodymo šiek tiek nublanko, visų pirma, muzikalumo prasme. Apskritai ji parodė gerą pianizmą, bet manau, kad pasirinkti kūriniai neleido jai visapusiškiau atsiskleisti.
D. T.: I. Maknickas – jauniausias koncerto dalyvis. Šalia to, ką apie jo skambinimą pasakei, reikia pažymėti, kad jis turi gerus ne tik pedagoginius pagrindus, įgimtą muzikalumą, bet ir natūralų scenos pojūtį, saiko jausmą. Jis paliko daug žadantį įspūdį. Tikėtina, kad auga dar viena lietuvių fortepijono meno asmenybė. G. Indriūnaitė parodė puikią smulkią techniką, lengvą virtuozinių kūrinių įvaldymą. Neringa Valuntonytė, paskambinusi F. Liszto Vengriškąją rapsodiją Nr. 12, S. 244/1, pasižymėjo racionalumu. I. Baikštytės klasėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje besimokanti, iš Turkmėnistano kilusi Kristina Annamukhamedova paskambino du M. K. Čiurlionio Preliudus – d-moll, op. 12 Nr. 1 ir f-moll, op. 8 Nr. 2, taip pat F. Liszto Vengišką rapsodiją Nr. 10, S. 244/10. Tai aukštu techniškumo lygiu pasižyminti atlikėja.
T. B.: K. Annamukhamedova (jos mokytojos – D. Berulytė ir I. Baikštytė) išsiskyrė universalia technika – galingi dvigubų oktavų pasažai, tobulai tikslūs glissando Vengriškoje rapsodijoje. Sykiu imponavo gilus Čiurlionio suvokimas, puiki garso kultūra.
Neringos Valuntonytės atliekamos rapsodijos pradžia man kaip tik pasirodė šiek tiek chaotiška. Susidarė įspūdis, kad Neringai pasirodymo pradžioje koją pakišo sceninis jaudulys, bet vėliau ji atgavo pusiausvyrą ir parodė savo gerąsias savybes. Ši mergina tikrai apdovanota scenine artistine potencija ir turi perspektyvą.
D. T.: Na, galbūt man prieš akis stovi charizmatiškasis Neringos brolis Rokas, kuriam ji kol kas nusileidžia įtaigumu ir skambinimo spontaniškumu, viską apgalvotai „dėliodama į lentynėles”, o pradinis jaudulys, žinoma, jei suvaldytas, nepraryja pianisto skambinimo stiliaus.
Du Azerbaidžano atstovai, kuriuos M. Rubackytė atrinko šiam festivaliui, pademonstravo neabejotiną fortepijono meno profesionalumą. Štai Narmin Najafli (Baku „Bulbul” specialiosios muzikos mokyklos moksleivė, A. Rahimovos kl.) paskambino F. Chopino Noktiurną Des-dur, op. 72 Nr 2 ir F. Liszto Vengriškąją rapsodiją Nr. 2, S. 244/2 – itin sunkią atlikti pjesę. Reikia pasakyti, kad tokia interpretacija nepadarytų gėdos ir brandesnio amžiaus atlikėjui. O koncertą užbaigęs Rustamas Zeynalovas (g. 1995 m., Azerbaidžano Respublikos prezidento dekretu įrašytas į auksinę Azerbaidžano jaunųjų talentų knygą) paskambino F. Liszto Pjesę Nr. 3 „Tarantela. Venecija ir Neapolis” S. 159 iš ciklo „Klajonių metai. Antrieji metai: Italija” bei F. Chopino Baladę Es-dur Nr. 3. Šis pianistas yra įvaldęs muzikinės dramaturgijos meną, išoriškai santūrus, turi gražų tušė ir saikingai naudoja pedalą (ypač geros klausos požymis).
T. B.: Tikrai sutinku su nuomone apie Azerbaidžano atstovų profesionalumą ir iš viso gerą pianistinę mokyklą, tačiau kitaip vertinu R. Zeynalovo santūrumą, nes R. Zeynalovui interpretuojant Chopiną pritrūko precizikos atskirose techniškai sudėtingesnėse vietose, taip pat stigo šopeniško revoliucinio emocinio polėkio. Visiškai kitaip skambėjo jo atliekamas Lisztas – jaunasis pianistas tarsi atgijo iš susikaustymo. Todėl darau išvadą, kad Chopiną jis galėtų interpretuoti žymiai paveikiau, tiesiog dar nerado savojo „rakto” į Chopino muziką. Kita Tavo minėta Azerbaidžano atstovė Narmin Najafli tiesiog pritrenkė įvaldyta smulkiųjų pasažų technika, labai įtikinamai nuskambėjo jos interpretuotas Lisztas, tačiau Chopinas, vėlgi, liko už jos meninės intuicijos lauko; ypač užkliuvo man jaunosios pianistės garso spalva būtent Chopino Noktiurne. Manau, kad čia dar yra platus profesinio tobulėjimo laukas.
D. T.: Be abejo. Tavo minėtas kliaudas atliekant Chopino kūrinius gerai girdėjau (kulminacijos Baladėje Es-dur nepavyko, akordika buvo ne itin švari, neatidirbta; perėjimai iš dalies į dalį skuboti, ir pan.). Lyginant su kitais Narmin ir Rustamo atliktais kūriniais, atrodo, kad tai tiesiog „žali”, ką tik išmokti dalykai.
Apskritai manau, kad festivalyje suteikta galimybė pasirodyti M. Rostropovičiaus fondo stipendininkams, kurių jaunos biografijos jau dabar išmargintos pasiekimais įvairiuose konkursuose, yra didelė paspara fortepijono meno atžalynui ir kartu muzikos mylėtojams leidžia susipažinti su ateinančia karta, brėšiančia šio meno ateities punktyrus. Viliamės, kad ateity išgirsime ir platesnio geografinio arealo stipendininkus.
Sekantis koncertas (lapkričio 16 d.) buvo itin svarbus ta prasme, kad suteikė auditoriją trims pastarųjų metų F. Liszto tarptautinių konkursų laureatams Budapešte (Vengrija), Utrechte (Olandija) ir Veimare (Vokietija), kurie atliko tik F. Liszto kūrybą. Iš trijų skambinusiųjų (eilės tvarka atitinka konkursus) – Alexanderio Ullmano (Jungtinė Karalystė), Masataka Goto (Japonija) ir Gáboro Farkaso (Vengrija) man didžiausią įspūdį padarė japonas. Nors A. Ullmanas (jauniausias pagal metus) programą atliko nepriekaištingai, o vengrų pianistas labai charakteringai išryškino liaudiškus motyvus (jam ši muzika natūraliai labai artima, nacionalinė), M. Goto asmenybė patraukė nuo pirmųjų taktų: jo interpretacijos buvo žymiai pagavesnės, įdomesnės, papirko muzikine logika ir atlikimo kultūra. Būtent per jį išgirdau ne tik F. Liszto padarytą Vincenzo Bellini „Prisiminimų apie Normą” parafrazę ir „Dievo palaiminta vienatvėj”, bet ir patį epochos balsą. Ką jau kalbėti apie labai sunkias fortepijono partijas (sukryžiuotos rankos), atlikimo tikslumą, išskleistą dramaturginį planą, fortepijonu perteikiamus orkestrotutti efektus. Tiesą sakant, jo muzikavimas man tapo šio festivalio įsimintiniausiu akordu, nauju atradimu. Seniausias F. Liszto konkursas, žinoma, vyksta Budapešte. Jau pasibaigus festivaliui ir užrašius jo įspūdžius, M. Rubackytės paklausiau, kuris iš konkursų yra svarbesnis, svaresnis, nes akivaizdu, kad jie negali būti lygiaverčiai. M. Rubackytės nuomone, laikui bėgant tai vienas, tai kitas konkursas įgyja didesnį prestižą. Šiandieną, anot jos, Utrechto konkursas yra stipriausias (iš 120 pianistų 4 turų konkurse atrenkami 26 pretendentai). Ką pats manai?
T. B.: Sutinku, kad M. Goto imponavo savo muzikine interpretacine logika, stulbinančia technika ir atlikimo kultūra. Tačiau man įdomiau klausėsi Alexanderis Ullmanas ir Gáboras Farkasas. Pirmasis savo jaunatvišku polėkiu tarsi įkūnijo romantizmo epochos dvasią ir tam tikras estetines vertybes. Antrasis, būdamas gerokai vyresnis už jo kolegas, ne tik labai taikliai, kaip pati pastebėjai, išryškino nacionalinius vengriškus motyvus, bet tai buvo kai kas daugiau, negu vien tik nacionalinė spalva. G. Farkasas man visų pirma imponavo emocinio temperamento ir dramaturgijos valdymo derme, kas, be kita ko, yra meninės brandos požymis.
D. T.: Suprantama, juk jie yra pirmųjų premijų laureatai, vadinasi, tarp kitų pretendentų buvo geriausi.
Lapkričio 19 d. rečitalyje argentinietis pianistas Nelsonas Goerneris paskambino F. Chopino 24 preliudus op. 28, F. Liszto Baladę Nr. 2 h-moll, S. 171, „Pamirštą valsą” Nr. 1, S 215, „Bagatelę be tonacijos”, S. 514, „Mefisto valsą” Nr. 1, S. 214 ir keturis M. K. Čiurlionio Preliudus. Didžiausio susidomėjimo sulaukė būtent Čiurlionis. Man šis pianistas – subtilus, ieškantis ir atrandantis mikrokosmines kūrinių detales. Kaip Tau patiko Čiurlionio interpretacija?
T. B.: Prisipažinsiu, kad seniai neteko taip „atsijungus” klausytis gyvai atliekamų 24 Chopino preliudų. Šis ciklas nuskambėjo vienu atsikvėpimu. Greta to, kaip pianistas apgalvotai ir iki smulkmenų sudėliojo dramaturginius akcentus, tiesiog pakerėjo jo subtili emocinė raiška, platus, tačiau stebėtinai skambus piano dinamikos diapazonas. Jo interpretuojamas Čiurlionis man buvo atradimas, viskas kitaip, nei esame įpratę – dinamika, gyvesni tempai, kas mano manymu pasiteisino, neįprastai, bet subtiliai išryškinti polifoniniai pobalsiai. Tiesiog jo atliekami Čiurlionio preliudai įgavo visiškai naujų atspalvių ir prasmių.
D. T.: Taigi, tokius pianistus vadinu sąžiningaisiais, kruopščiaisiais, tokiais, kurie sukelia nevalingą pagarbą dėl savo neišmatuojamo atsidavimo partitūros tiesai, atspalvių ieškojimams…
Lapkričio 20 d. klausėmės Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto programos „Metamorfozės”. Programa buvo išties maštabiška: F. Liszto Simfoninė poema Nr. 3 „Preliudai”, S 637 (F. Liszto transkripcija 2 fortepijonams), parafrazė operos „Rigoletas” temomis (A. Gottliebo transkripcija 2 fortepijonams), Simfoninė poema Nr. 6 „Mazepa”, S. 640 ir Nr. 4 „Orfėjas”, S. 638 bei parafrazė „Prisiminimai apie Don Žuaną”, S 656 (F. Liszto transkripcija 2 fortepijonams). Naujiena buvo dueto koncerto pradžioje atlikta M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške”, VL 1, kurios transkripciją 2 fortepijonams padarė J. Aleksa. Sužavėjo aranžuotės profesionalumas (ypač trukmės požiūriu) ir atlikėjų interpretacijos įtaigumas. Čiurlionis nuskambėjo koncentruotai ir tapybiškai, tiesiog „čiurlioniškai”. Bisui pianistai paskambino pjesę iš C. Saint-Saenso „Žvėrių karnavalo”. Jei Liszto kūriniai sugestijavo tam tikrą pompastiškumą, sulaikytas ir išdidintas muzikines emocijas, labai charakteringas F. Liszto patosui, tai bisas leido prasiveržti žinomam pianistų veržlumui ir virtuoziškumui be ypatingų literatūrinių credo. Man tąvakar netgi pritrūko kūrinių, kuriuose Rūta ir Zbignevas galėtų maksimaliai atskleisti neeilinius intelektinius gebėjimus. Kita vertus, būtent Čiurlionio opusas šį stygių atpirko su kaupu.
T. B.: Galiu Tau tik paantrinti, kad šviesios atminties maestro J. Aleksos transkripcija yra tiesiog fantastiška. Labai logiškai ir skoningai išdėstyti orkestro balsai, atliekami fortepijonais, nė kiek nenublanko. Pats atlikimas taip pat buvo aukščiausio lygio, toks, koks yra šių pianistų duetas, kuriam labai tiktų ir Tavo pasakyti N. Goerneriui skirti aukšti epitetai apie sąžininguosius ir kruopščiuosius pianistus. Tokiais momentais galime tik didžiuotis, kokį turime didingą nacionalinį simfoninį opusą ir kad turime pianistų, galinčių jį interpretuoti lygiaverčiai spalvingai simfoniniam orkestrui.
D. T.: Dar pridurčiau, kad klausantis mūsų pianistų, seniai pelniusių aukščiausius meistriškumo įvertinimus, – o šis pasireiškia gebėjimu metų metus išlaikyti pasiektą lygį tolygų ir net augantį, – kirbėjo mintis, jog būtų be galo įdomu išgirsti Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetą atskirai, kiekvieno solo rečitalį…
T. B.: Lapkričio 23 d. programa „Sukryžiuotos dedikacijos” klausytojams žadėjo įdomią ir intriguojančią trijų romantizmo amžininkų F. Chopino, R. Schumanno ir F. Liszto kūrybinio bendravimo retrospektyvą. Prancūzas Yves Henry atliko F. Chopino Baladę F-dur (dedikuotą R. Schumannui), R. Schumanno „Kreislerianą” (dedikuotą F. Chopinui), Fantaziją C-dur, op. 17 (dedikuotą Lisztui) ir F. Liszto Sonatą h-moll (dedikuotą Schumannui). Kūriniai – vieni iš sudėtingųjų visoje fortepijono literatūroje. Tačiau drįstu abejoti, ar meninis rezultatas galėjo suintriguoti daug klausytojų. Ar tai buvo „blogoji” pianisto diena, ar tikrai pianistas tėra Pleyeliu salonuose skambinantis atlikėjas, kuriam nelengva susitvarkyti su koncertiniu instrumentu didesnėse salėse? Tokios mintys apėmė klausantis neišgrotų pasažų, „ūžiančio” pedalo…. Deja, kiekviename festivalyje būna koncertų, kurie iškrenta iš bendro aukšto lygio konteksto, kaip ir kiekvienam atlikėjui gali būti blogų dienų…
D. T.: Luko Geniušo gerbėjai nekantriai laukė jo pasirodymo lapkričio 25 d. Ketvirtame Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos kurse studijuojantis lietuvių pianistas jau seniai patraukė jų dėmesį ne tik išskirtine muzikos aplinka šeimoje, bet ir ankstyvais laimėjimais įvairių rangų konkursuose, iš kurių bene svarbiausias – II vieta ir sidabro medalis F. Chopino konkurse Varšuvoje (2010 m.). Šį vakarą pianistas skyrė būtent F. Chopinui – atliko jo keturdales sonatas c-moll, op. 4, b-moll, op. 35 ir h-moll, op. 58. „Klausydamiesi visų trijų sonatų viename koncerte, neturėtume jų suvokti kaip ciklo ar net bandyti atsekti kompozitoriaus kūrybos evoliuciją: pirmoji sonata pernelyg skiriasi nuo kitų dviejų, joje dar vos mezgasi ta Chopino muzikinė kalba, kuria sukurti jo šedevrai. Šis koncertas – tarytum kelionė per kūrėjo gyvenimą…” Šiais žodžiais Lukas įvedė į savo interpretacijų pasaulį. Paskutinioji sonata, pasak specialistų, tapo viena geriausių iš kada nors girdėtų įrašų ar gyvo atlikimo interpretacijų (!). Pirmoji sonata, regimai jaunatviška, dėl savo tariamo paprastumo iš tikrųjų – kebli atlikti. Paskambinęs F. Liszto etiudą „Medžioklė” L. Geniušas iš filosofinių aukštumų tarsi grįžo į gyvenimą, trykštantį srautu, atskleidė jau įvaldytą romantinį maksimalizmą visa jėga, o bisui paskambintas prieš dvi savaites iki atlikimo sukurtas Leonido Desiatnikovo kūrinys visai suintrigavo.
T.B.: …būtent, pirmoji sonata yra sunki ir nedėkinga. Kai nesusilaikęs tiesiai šviesiai Luko paklausiau, ar neatsibodo ją ruošti šiam koncertui, jis taip pat atvirai pasakė, kad „uždėjo nemažai grimo”. Norint klausytojui pateikti tokį kūrinį, kaip Chopino pirmoji sonata, reikia iš tiesų „grimuoti”, o tam gali ryžtis tik brandus interpretatorius.
Stebiu Luko Geniušo pasirodymus jau ne vieneri metai ir negaliu atsistebėti tokia greita jo branda. Teko klausytis jo ir pernykščiame Chopino konkurse. Rizikuoju būti neobjektyvus, bet manau, kad jis buvo vertas pirmosios premijos. Deja, konkursų rezultatus neretai lemia politiniai motyvai. Gal ne išimtis ir 2010-ųjų F.Chopino konkursas. Šis mano įsitikinimas tik sustiprėjo po to, ką išgirdau lapkričio 25-ąją Vilniuje. Prisipažinsiu – tai pranoko mano lūkesčius. Manau, kad Lukas Geniušas savyje įkūnija geriausias XX a. pianizmo mokyklas ir tradicijas, „sugerdamas” jas it saulės baterija ir išspinduliuodamas savo interpretacijose su dviguba energija. Jo interpretacijose galima rasti daugelio didžiųjų XX a. pianistų bruožų – nuo Artūro Rubinšteisno filosofinio lyrizmo iki Vladimiro Horowitzo vulkaniško virtuoziškumo. Pagaliau, ir sukauptas solidus repertuaras byloja apie jo išskirtinę brandą. Bisui be Tavo paminėtų kūrinių dar paskambino Chopino Noktiurną (pomirtinis opusas), na o Liszto „Mežioklės” atlikimas buvo pritrenkiantis. Juk tai turbūt vienas techniškai sunkiausių kūrinių visoje fortepijoninėje literatūroje…
D. T.: Pritariu Tavo entuziazmui Luko atžvilgiu. Tas bisas, pomirtinis Chopino Noktiurnas, buvo mažas apsodo perlas tarp stambių brangakmenių. Iš tiesų apie Luką reikėtų kalbėti daug ir garsiai. Tavo sparnuotas aforizmas, esą „Lukas po dešimties metų neturės ką veikti prie fortepijono“, yra kone pranašiškas (jis vaizdingai nusako reaktyvinį brendimo greitį). O „pranašauti” yra nedėkingas uždavinys, ir ne kiekvienas žarsto pelnytus komplimentus visiškai jauniems talentams, ne kiekvienas įžvelgia jų ateitį. Džiugu bent tai, kad po ilgo laiko Nacionalinė filharmonija Luko talentus pripažino, ir štai gal porą metų pagaliau girdime jį ne vien Kongresų rūmuose, LMTA ar Piano.Lt, bet ir akustiškai vienoje geriausių, prestižiškiausių Vilniaus salių. Tuo tarpu Luko atžvilgiu jau netinka matuoti skambinimą pagal amžių, nes jis – ne toje kategorijoje. Ir tai ne vien geros mokyklos ar laimės, palankių aplinkybių dalykas. Tai jo paties autentiškos asmenybės sklaida.
Gerai, kad užsiminei apie Chopino konkursą. Nors jame nebuvau, faktas, kad Ingolfas Wunderis kartu su Luku Geniušu laimėjo II vietą, mane kone šokiravo. Mat girdėjau pirmąjį Wunderio pasirodymą Lietuvoje. Tai buvo ne tik nesėkmingas, bet ir silpnas netolygiai skambinančio jauno atlikėjo pasirodymas (neiškentusi išėjau koncertui nesibaigus). Į atmintį įstrigo, kad Beethoveno „Mėnesienos” sonatos pirmoje dalyje nesigirdėjo kas penktos natos, kitur buvo neišlygintas garsas, finale – bėgimas „be galvos”. Tuščias pirštų lakstymas po klavišus. Apie muziką nebuvo ką kalbėti.
Paskui prasidėjo liaupsės spaudoje, esą tai tikras fortepijono meno stebuklas, Wunderis atvyko kelintąkart į Lietuvą, bet jo klausytis nebėjau. Ir štai – šitokia premija, pasirašyta sutartis su Deutshe Grammophone. Žinodama, kad pianistams visko būna – ir nesėkmių, ir profesijos krizės momentų, ir tiesiog laikotarpių, kai netenka daug ir našiai dirbti, vis tiek manau, kad Wunderis yra pritemptas, kaip sakai, „politinis” atvejis. Dešimtį metų iki Varšuvos jis iš viso niekur nefigūravo. Luko Geniušo su juo nė nelyginčiau. Niekada nesu girdėjusi Luko taip blogai skambinant, o apie jį parašiau, anot prof. Petro Geniušo, pirmąją jo istorijoje profesionalią recenziją, kai jam buvo gal penkiolika. Be to, Wunderis yra penkeriais metais už Luką vyresnis. Svarbu čia ir profesinis sąžiningumas: tikras profesionalas niekada neleis sau, kaip žmonės sako, „chaltūrinti”, jeigu kas nors neatidirbta, neišbaigta, veikiau iš viso negros net ir mažose salėse. O jei teks, viską atliks net turėdamas 38 laipsnius temperatūros arba po nemigo naktų, ilgos kelionės taip, kad klausytojas nieko neįtars (į galvą iš karto ateina Daumanto Kirilausko pavardė). Klausytojui neturi rūpėti, ar atlikėjas nepasirengęs, ar dėl objektyvių priežasčių išvargęs, ar serga, o gal išeina prieš publiką po ilgos pertraukos ir nepaprastai jaudinasi. Tokių egzistencinių išbandymų atlikėjams pasitaiko, ir tada pamatai, kas yra kas. Tačiau daugelis pianistų savo koncertinėse biografijose gali rasti ir nesėkmių, ir žygdarbių…
Lukas Geniušas – fenomenas, kuriam negali likti abejingas. Tai giliausia prasme muzikos menui atsidavęs žmogus – jautrus, imlus, dvasios aristokratas. 2012 metų sausio mėnesį Vilniuje jis skambins visus S. Rachmaninovo preliudus. Neabejoju, kad tai bus vienas ryškiausių sezono akcentų.
T.B.: Festivalio pabaigos koncertą išgirdome lapkričio 26-ąją, dar viena programa intriguojančiu pavadinimu „Legendinė dvikova”, turint omeny F. Liszto biografijos epizodą – konkuravimą su žymiu to meto virtuozu Sigismondu Thalbergu.
D. T.: Ši dvikova tik retorinė, primenanti istorinius Liszto laikus, kai jis grįžo į Paryžių, išprovokuotas žinios, jog jam atsirado konkurentas – Sigismondas Thalbergas. Liszto draugai suorganizavo konkursą, kuriame varžėsi Lisztas ir Thalbergas. To laiko žurnalistai padarė šou laikraščiuose ir priėjo prie išvados: „Thalbergas geriausias, Lisztas – vienintelis”. Tiek smagios istorijos.
T.B.: …kažkas panašaus į legendinę įžymiųjų baroko amžininkų ir vienmečių Georgo Friedricho Händelio bei Domenico Scarlatti „dvikovą” prie vargonų ir prie klavesino 1708 metais Romoje. Istorikai teigia, kad klavesino dvikova baigėsi draugiškomis lygiosiomis, o štai prie vargonų griežyklos nugalėtoju buvo pripažintas Händelis…
D.T.: Lapkričio 26 d. skambinęs Francesco Nicolosi, pasak M. Rubackytės, yra S. Thalbergo specialistas, įrašęs jo kūrybos CD. Jis atliko arijos „Casta Diva” iš V. Bellini operos „Norma” S. Thalbergo transkripciją fortepijonui op. 70 bei F. Liszto „Prakeikimą” fortepijonui ir styginių orkestrui S. 121/R. 452. Gan plakatišką kūrinį Nicolosi atliko stilingai ir nenusaldintai, jo atlikimas pasižymėjo geru tonu. M. Rubackytė skambino L. van Beethoveno- F. Liszto „Atėnų griuvėsius” fortepijonui ir orkestrui op. 113. Skambėjo ir vien simfoniniai kūriniai: F. Liszto Simfoninė poema Nr. 5 „Prometėjas”, S. 99, H. Berliozo „Rákóci maršas” iš draminės legendos „Fausto pasmerkimas” op. 24 bei L. van Beethoveno uvertiūra „Karalius Štefanas” op. 117. Orkestrui dirigavęs R. Šervenikas Lisztą traktavo labai įkvėptai, laisvai, temperamentingai. „Atėnų griuvėsiuose” buvo išties žavingas paukščiukų, tupinčių ant griuvėsių, epizodas. Pažymėčiau pučiamuosius, kurie labai gerai atliko unisono partijas, ir ne tik jas. Tikrai pagirtinas LNSO varinių pučiamųjų darbas, paskutiniu metu džiuginantis ryškiais pasirodymais.
T.B.: Prisipažinsiu, tikrai nesu S. Thalbergo kūrybos gerbėjas ar juolab didelis žinovas, tačiau bendrai vertinant, pabaigos koncertas buvo labai stilingas, visa programa sudėliota originaliai, įdomiai dramaturgiškai sugretinant Liszto biografijos ir skambėjusių dramatinių opusų dvikovas. Kaip ir pridera baigiamajam koncertui, solistai Mūza Rubackytė ir Francesco Nicolosi leido sau elegantiškai papokštauti keturiomis rankomis grodami F. Liszto Vengriškąją rapsodiją.
D.T.: Pabaikime ir mes savo diskusiją naujametiniu pokštu – palinkėkime visiems pianistams sėkmingų drakono, tik ne drakoniškų metų…
