ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Agnė Ambrazaitė
DATA: 2013-09
Kristina Sabaliauskaitė,
Danielius Dalba & kitos istorijos,
Vilnius: Baltos lankos, 2012, 208 p., 3000 egz.
Viršelio dizainas Kristina Sabaliauskaitė
Apipavidalino Audris Šimakauskas
Naująją Kristinos Sabaliauskaitės knygą Danielius Dalba & kitos istorijos norėtųsi aptarti atsiribojus nuo autorės, tačiau ši rašytoja taip lengvai savo kūrinio iš rankų paleisti neketina. Interviu žurnalui Moteris ji pabrėžia: „Visos tos trumpos istorijos netiesiogiai susipynusios tarpusavyje. Skaitytojas turės progą pažaisti, atpažinti, kurie motyvai atsikartoja kituose kontekstuose ir kaip tai padaryta“1. Šis kišimasis į kūrinio ir skaitytojo santykį sukuria didžiąją dalį kūrinio vertinimo problemų – vien prierašas: „Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės. Tai yra grožinės literatūros kūrinys“ gali sukelti infarktą knyginėms davatkoms (jau ir simbolio & pavadinime užtektų sukelti katapleksiją) ir skatina susimąstyti, kodėl tai, kas paprastai nekvestionuojama, dar ir užrašoma. Čia ir slypi šios knygos tragizmas – silvose gidę žaidė Sabaliauskaitė, Dalboje į paties skaitytojo rankas įbrukamas galvosūkis. Tačiau žaidimas tik atrodo paprastas, jam nepasiruošęs čia randa vien eilę nešvankybių, o galintis žaisti – autorės žadėto žaidimo nė neieško, juk skaito popsą.
Apskritai terminas populiarioji literatūra neturėtų kelti neigiamų asociacijų, juk kiekvienais metais vyksta galybė akcijų, skatinančių laisvalaikį leisti su knyga rankose, tačiau, kai tikslas pasiekiamas – knygos atsiduria krepšiuose, o nesusiprantančiai liaudžiai paaiškinama, jog šie pasirinko blogai ir jokių Dalbų skaityti neverta. Recenzentas Audrius Ožalas pastebi šią problemą: „Istorijos plaukia lengvai, nemėginama dirbtinai kurti stilistinių įmantrybių, siekiant įrodyti, kad gera literatūra yra sunkiai skaitoma. Ne, K. Sabaliauskaitė pasakoja istorijas grakščiai ir „kabinančiai“ su didele doze ironijos“2. Taigi jei knyga sulaukia gausaus būrio skaitytojų (nekalbu apie Škėmos Baltą drobulę, kurią moksleiviams perskaityti privalu, ir kurios, švelniai tariant, nesupranta didžioji dalis skaitančiųjų. Nenorėdami pasirodyti neišprusę jie išsijuosę giria šį kūrinį, galiausiai patys patikėdami, kad vertinga literatūra yra ta, kurios suprasti neįmanoma) tuoj pat tampa tabu pareikšti, kad kūrinys patiko. Tiesa, dėl dirbtinumo su Ožalu pasiginčyčiau, vienas kraštutinumas pakeičiamas kitu – pabrėžtinai buitinė kalba sukelia lygiai tokį patį netikrumo jausmą, o pastebėjus vieną tikroviškumą trikdantį aspektą, kitos klaidos pro akis nebepraslysta.
Daugelis recenzentų pripažįsta, kad tokias problemas paprastai išsprendžia geras redaktorius, knygos vertę padidindamas, kaip kad auksui kietumo ir tvermės suteikia priemaišos, tačiau šiuo atveju pačios autorės iniciatyva kūrinys paliekamas neapdirbtas. Vėliau, skaitydami istoriją „Danielius Dalba“, rasime: „redagavimas iki priimtinų ir pageidautinų lietuvių literatūros normų, prilygsta mirtinam kraujo nuleidimui iš teksto“. Žinant, kaip su autoriais bendrauja didžiosios leidyklos, tokia pozicija nestebina, tačiau tokio pasiaiškinimo neužtenka – sunku patikėti, kad Lietuvoje nelikę nė vieno pasitikėjimo verto redaktoriaus. Kalbėdama apie Sabaliauskaitės estetiką Giedrė Kazlauskaitė pažymi: „Gali būti, autorė stengėsi laužyti įsivaizduojamai tebegaliojantį kanoną, kad rašyti žemuoju stiliumi, gatvės kalba – nepriimtina“3. Gal bandant sulaužyti dar vieną taisyklę redaktorius paliekamas už borto?
Skaitytojo erudicija ir pastabumas išbandomas skaitant knygos pavadinimą. Aiškias nuorodas interpretacijai pasiūlo simbolis & (ampersand). Ženklas4 anglakalbėje tradicijoje vartojamas kaip žodžio and atitikmuo, nuo pastarojo subtiliai skiriasi savo reikšminiu atspalviu – simbolis parodo glaustesnį jungiamų sąvokų ryšį. Taigi pavadinimas Danielius Dalba & kitos istorijos kviečia skaitytoją nepasiduoti pirminiam instinktui, manant, kad knygoje sudėtos septynios atskiros novelės, tarp kurių yra ir apysaka „Danielius Dalba“. Juk ne mažiau tikėtina, kad tekstas yra apie rašytoją Danielių Dalbą ir jo pasakojamas istorijas, tad skaitytojas nuo pat pradžių kviečiamas suabejoti žanrine priklausomybe ir teisingo skaitymo galimybe.
Pirmosios istorijos „Juodieji Franko perlai“ inspiracija tampa sena klasės nuotrauka. Kitos dalys irgi sukuriamos taip, tarsi autorius žiūrėtų į fotografijas. Prieš skaitytojo akis atsiduria kiek neįprastos formos Vilniaus nuotraukų albumas, turintis tą viliojantį pranašumą prieš rašytinį tekstą – kažkada išplėštos ir fotopopieriuje įkalintos akimirkos gali būti atkuriamos taip pat staiga. Tačiau norint vaizdinius kurti žodžiais, reikia sukurti iliuziją, kad laikas eliminuojamas, o visa istorija atsiranda iš karto. Paprastos sakinių konstrukcijos skatina prie puslapio neužsibūti, nėra išnašų, kurios bent šiek tiek sulėtintų skaitymo tempą, todėl skaitoma taip greitai, lyg rankose būtų ne knyga, o šiandienis laikraštis. Šis sprendimas susilaukia Emilijos Visockaitės kritikos: „Vietoj „Silva rerum“ žargonybes ir svetimybes aiškinusių išnašų, rodžiusių K. Sabaliauskaitės kalbinį sąmoningumą, čia uždėtas pretenzingas teisinis štampas“5. Vis dėlto šis pasirinkimas atskleidžia Sabaliauskaitės talentą – ji puikiai jaučia, kaip valdyti skaitančiojo laiką.
Knygoje pasirodantys istorijų fragmentai sudaro bendrus, didesnius naratyvus. Pirmojoje dalyje „Juodieji Franko perlai“ veikia antraeilis, fragmentiškas personažas – žydaitė Esė. Bandant atkurti Antrojo pasaulinio karo atmosferą, pasakojama mergaitės šeimos tragedija, lyg eskizuojant pažymimos tik svarbiausios detalės, idant pašalinis galėtų išvysti tragedijos kontūrus – nebūtyje išnykusią žydų inteligentų šeimą. Atidus skaitytojas pastebės – ši drama tęsiama ir komplikuojama istorijoje „Vilnerio sugrįžimas“. Senas žydas Vilneris prisimena kažkada mylėtą žydaitę Esterą, kurios likimas panašus į Esės. Vargu ar tai tik sutapimas – abiejose istorijose ta pačia eilės tvarka aprašomi daiktai, išnešami iš Esteros/Esės namų jai pradingus, sutampa ir daugybė kitų smulkmenų. Net ir Esteros vaidmuo „Vilnerio sugrįžime“ panašus – jos veikiančios taip ir neišvystame, ją pažįstame per berniuko, dabar jau seno žmogaus, atsiminimus. Pastarojoje istorijoje jos svarba išauga – tai ji skatina herojų veikti. Naratyvas dar labiau komplikuojamas į pasakojimą įpinant ir trečią Esterą/Esę primenančią figūrą Ernestą. Išoriškai ji atrodo lygiai taip pat kaip seniai prarasta mylimoji, tačiau savo pasaulėvaizdžiu svetima tarpukario miestui. Vertybės, kurias reprezentavo „Juodųjų Franko perlų“ personažai ir Vilneris – teisingumas, garbė, aistra gyvenimui – sugriaunamos, o ant nuolaužų pradeda želti pseudovertybės, įsigali matomas ar tik numanomas nihilizmas. Ši kaita metaforiškai apsvarstoma istorijoje „Vilniaus vėtrungės“. Pagrindinis novelės veikėjas – sovietinis valstybės šulas. Gulėdamas ligoninėje, kamuojamos paranojos, jis priverstas apmąstyti praeitį. Kadaise, tikėdamas šviesiu komunistiniu rytojumi, į kurį gali atvesti tik režimas, jis pradėjo siekti karjeros skųsdamas ir griaudamas kitaip mąstančiųjų gyvenimus. Bandydamas prisiminti savo aukas – fotografę, skulptorių, muziejininką – jis atkuria sovietmečio Vilnių. Tuomet Centro politika ragino senus, istorinius pastatus griauti, naikinti tautinę atmintį, bet veikėjas siekė ne griauti, o perauklėti miestą. Tačiau tai ta pati destrukcija. Susprogdinus barokinius Radvilų rūmus ir nufilmavus finalinę sceną filmui apie Didįjį Tėvynės karą, jie atstatomi veik taip pat, tačiau jau pritaikyti sovietinio žmogaus reikmėms – išoriškai tiek miestas, tiek žmonės beveik nesikeičia, tačiau jų vidus nepaliaujamai kinta. Anksčiau norėjęs ant kiekvieno bažnyčios bokšto įrengti po vėtrungę – kad miestelėnai žinotų iš kur pučia vėjas, – herojus blaškosi pataluose matydamas, kad vėjo kryptis seniai pasikeitė.
Kiti pasakojimai kuriami tą patį objektą nufotografuojant dviem rakursais. Taip sujungiamos istorijos „Žeismastis“ ir „Filomena važiuoja į Londoną“. Abi veikėjos, tiek Ramutė, tiek Filomena, veikia milžiniškuose Europos metropoliuose: viena – Paryžiuje, kita – Londone, abi svajoja apie pasaulį, kuriame vaikšto išgalvoti personažai, tačiau vidinis provincialumas lemia, kad moterys iš tikrųjų nė nepabando įgyvendinti svajonėse susikurtų scenarijų ir visada išlieka svetimos pačios sau. Filomena vaizduojama, pradedant sarkastiškai inventorizuoti jos drabužius, pirktus dėvėtų drabužių parduotuvėje, juokiamasi iš naivaus jos pasaulėvaizdžio. O Ramutės charakteris skleidžiasi per apmąstymus, mes įlendame į moters mintis, gailimės ir vėl su autore negailestingai šaipomės iš naivumo, kažkokio kvailo nebejaunos moters idealizmo, vilčių tapti kultine rašytoja. Tai tebūtų paprastos turistinės ar emigrantų nuotraukos, tačiau tada, kai skaitytojas nebesitiki atomazgos, paaiškėja, kad abi moterys praeityje įvykdė nusikaltimus. Ir abi patikėjo, kad negalint įrodyti judviejų kaltės, jų iš tikrųjų nė nebūta. Tačiau prisiminimai grįžta. Iš moterų dar kartą pasišaipoma – priartėjusios prie svajų objektų, jos lemiamą akimirką nusuka žvilgsnį ir praleidžia galimybę įsikibti svajonei į atlapą.
Panašus santykis yra tarp pasakojimų „Mirtis Vilniuje“ ir „Olibanumas“. Jų atmosfera kuriama erdvę užpildant agresyvia erotika ir tragedijos nuotaikomis. Istorijos „Mirtis Vilniuje“ veiksmas daug kartų recenzentų kritikuotas – į knygą perkeliama realiai nutikusi Bertrando Cantat ir Marie Trintignant istorija, kuri, net nenurodant vardų, nesunkiai atpažįstama. Tai bene pagrindinis argumentas siekiant įrodyti, kad Danielius Dalba & kitos istorijos nėra literatūra. Pamirštas Aristotelis ir jo mimezės sąvoka, kuri labai dažnai neteisingai suvokiama kaip mėgdžiojimas. Autorė nekopijuoja, ji teksto realybę sukuria naudodama žinomą istorinį naratyvą. Fikcija kuriama tekstą įvyniojant į du pasakotojų sluoksnius. Pirmasis pasakotojas – jaunas vaikinas, kažką vapaliojantis žargonybėmis, kurias šiaip jau praverstų išversti išnašose. Istorijos centrą sudaro jo viršininko, dar suvokiamo kaip pirmojo alter ego, mąstoma istorija. Pasakojime „Mirtis Vilniuje“ žaidžiama teksto struktūra, kiek vėliau Danielius Dalba prasitars: ,,Arčiausiai prie to tikrumo, paslėpto po atsainia, nerūpestinga forma, turbūt buvo priartėjęs Platonas savo Puotoje“ (p. 159), tad iš proto vedantis kalbėjimas ir besimaišą pasakotojai slepia bandymą atkartoti klasikinio teksto kompoziciją, nors modelį kuria perdėm primityviai. Todėl programos įgyvendinti nepavyksta – paslėpties tekste beveik nėra.
Pasakojime „Olibanumas“ gelmės taip pat nerandame, tačiau gana įtikinamai kuriamas pagrindinės herojės charakteris. Gaila, visiems kitiems veikėjams to pritrūksta. Skaityti masina ir veiksmo vieta – egzotiškasis Marakešas. Tačiau naujų įspūdžių kokteilis skaitytojui, įmestam į svetimą aplinką, išgirdusiam paviršutiniškus paviršutiniškų žmonių pokalbius, negavus progos pažinti veikėjus, nežinančiam pasakojimo priešistorės, sukelia atmetimo reakciją. Juk tokių tipinių charakterių būti negali, bent ne literatūroje. Skaitytoju manipuliuojama – štai, išgirsite tai, ko net artimiausioms draugėms nepasakoju. Visa tai, tiesa, įdomu, bet koks šių pasakojimų tikslas? Istorijos suartina dvi skirtingas kultūras – Vilnius ir Marakešas tampa atvykėliams pražūtingu miestu, slepiančiu kitą savo veidą po šventovių šydu. Naktį svetimiesiems atsiveria tai, ko nuolatiniai gyventojai pažinti negali, tad norint sukurti daugiasluoksnį vaizdą, tenka kurti dvi apie tą patį kalbančias istorijas.
Visi albumai turi nuotraukas, kurias kažkas vienija. Albume Danielius Dalba & kitos istorijos pasakojimai sukasi apie Vilnių, net tada, kai šmėžuoja tik kažkur tolumoje. Knygoje praeities miestas idealizuojamas, jo liekanos randamos keliaujant po šiandienos Vilnių, tačiau į paviršių jos ištraukiamos parodyti, kaip stipriai jis pasikeitė. Skaitytojas vedamas dažniausiai jam svetimomis erdvėmis – Vilnius kaip istorinis, praeities miestas, Vilnius kaip moderni, tačiau amorali erdvė, Vilnius kaip prarasti namai. Tačiau ar iš tikrųjų šios dalys gali egzistuoti atskirai? Ar viena gali būti vertingesnė už kitą? Šis santykis lieka problemiškas, juk akivaizdžiai jaučiama, kam atiduota simpatija.
Skaitytojas nė pats nepastebi, kaip priartėja prie paskutiniosios istorijos ir suklūsta tik atradęs Danieliaus Dalbos kūrybinę programą: „Rašymas turi būti kaip seksas, – visuomet manė Danielius Dalba. – Sugundai skaitytoją, įtrauki jį su savimi į knygos patalą, nuvedi iki beprotiško orgazmo ir palieki išdulkintą. Iki kito karto, iki kito teksto“ (p. 155). Ar ne tai daro teksto autorius, palikdamas kūrinį antrame plane, aukščiausiai iškeldamas savo paties santykį su skaitytoju? Ar ne tai daro Sabaliauskaitė? Ar iš tikrųjų istorijas rašo ji, ne Dalba? Knygos žanrą įvardija pasakojimo herojus: „Tai bus romanas. Brendimo romanas, senas geras Bildungsroman“ (p. 176). Juk tokia ir yra ši knyga – Vilniaus ir jo žmonių brendimo romanas. Ir tai reiškia vieną paprastą dalyką – čia egzistuoja dar sudėtingesnis galios santykis nei buvo galima numanyti – istorijas rašo Danielius Dalba (įdomus faktas – jis nubraižo būsimojo kūrinio schemą – tai nesunku padaryti ir su šia knyga), kurį sukuria Sabaliauskaitė, tačiau jos elgesys knygą anotuojant sutampa su Danieliaus Dalbos elgesiu. Taigi autorė, taip aršiai kaltinama piaro darymu, net čia sugeba pasišaipyti iš kritikų – tai kūrinys reklamuoja autorę, o ne atvirkščiai, juk puslapiai tik priebėga susitikti skaitytoją. Todėl pergalė šiame žaidime visada atiteks Sabaliauskaitei, o ne uoliam skaitytojui, nesuprantančiam kur pradingo jo laikas.
Ne visos knygos dalys vienodai stiprios. Labiausiai pavykusia knygos istorija pavadinčiau „Danielių Dalbą“, įsimena ir „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ bei „Vilniaus vėtrungės“. Kitose dalyse kalbos stilistika erzina, o ir istorijos nelabai įdomios (žinoma, ne tiek, kad knygą sviesčiau į šalį). Tokią reakciją sukelia per visą knygą besitęsiančios bendrų naratyvų dalys. Sabaliauskaitė suderina du žanrus: novelės – kurias skaitytojas įpratęs skaityti po vieną periodinėje spaudoje, ir romano, kuris šiuo metu turi didžiausią prestižą. Ir, kaip pastebi Kristina Tamalytė, dar šliūkšteli nemenką kiekį kultūros kritikos – „meistriškai atveria Vilniaus ir lietuvių žaizdas, jas pabarsto druska ir tikisi, kad mes patys jas užversime“6. Tačiau to reikia, norint pradėti kalbėti apie literatūrą taip, kad tai sudomintų plačiąją auditoriją. Juk tik užmynus ant nacionalinių nuospaudų, mūsuose prasideda diskusija. Ir tik labai gera arba labai bloga literatūra priverčia joje dalyvauti.
1 „Atsisakau būti klasifikuojama pagal amžių“, Kristiną Sabaliauskaitę kalbina Jolanta Miškinytė, in: Moteris, 2012-11-07, in: http://www.moteris.lt/veidai/ksabaliauskaite-atsisakau-buti-klasifikuojama-pagal-amziu.d?id=59914857#ixzz2abQSKIdS.
2 Audrius Ožalas, „Kristinos Sabaliauskaitės „Danielius Dalba & kitos istorijos“ – nuo baroko į šiuos laikus“, in: 15min, 2012-11-22, in: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-recenzija-kristinos-sabaliauskaites-danielius-dalba-kitos-istorijos-nuo-baroko-i-siuos-laikus-286-281517.
3 Giedrė Kazlauskaitė, „Ne dėl glamūro“, in: Šiaurės Atėnai, 2013-04-12, in: http://www.satenai.lt/?p=25109.
4 Kažkada & buvo 27 lotyniškosios abėcėlės raidė, kuri nežymėjo atskiro garso, tačiau reiškė garsų a ir t junginį.
5 Emilija Visockaitė, ,,Kartys ir kartelės“, in: Šiaurės Atėnai, 2012-12-14, in: http://www.satenai.lt/?p=22367.
6 Kristina Tamelytė, „Apie Vilniaus įvaizdį Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Danielius Dalba & kitos istorijos“, in: bernardinai.lt, 2013-02-12, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-12-kristina-tamelyte-apie-vilniaus-ivaizdi-kristinos-sabaliauskaites-knygoje-danielius-dalba-kitos-istorijos/95302.
ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Agnė Ambrazaitė
DATA: 2013-09
Kristina Sabaliauskaitė,
Danielius Dalba & kitos istorijos,
Vilnius: Baltos lankos, 2012, 208 p., 3000 egz.
Viršelio dizainas Kristina Sabaliauskaitė
Apipavidalino Audris Šimakauskas
Naująją Kristinos Sabaliauskaitės knygą Danielius Dalba & kitos istorijos norėtųsi aptarti atsiribojus nuo autorės, tačiau ši rašytoja taip lengvai savo kūrinio iš rankų paleisti neketina. Interviu žurnalui Moteris ji pabrėžia: „Visos tos trumpos istorijos netiesiogiai susipynusios tarpusavyje. Skaitytojas turės progą pažaisti, atpažinti, kurie motyvai atsikartoja kituose kontekstuose ir kaip tai padaryta“1. Šis kišimasis į kūrinio ir skaitytojo santykį sukuria didžiąją dalį kūrinio vertinimo problemų – vien prierašas: „Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės. Tai yra grožinės literatūros kūrinys“ gali sukelti infarktą knyginėms davatkoms (jau ir simbolio & pavadinime užtektų sukelti katapleksiją) ir skatina susimąstyti, kodėl tai, kas paprastai nekvestionuojama, dar ir užrašoma. Čia ir slypi šios knygos tragizmas – silvose gidę žaidė Sabaliauskaitė, Dalboje į paties skaitytojo rankas įbrukamas galvosūkis. Tačiau žaidimas tik atrodo paprastas, jam nepasiruošęs čia randa vien eilę nešvankybių, o galintis žaisti – autorės žadėto žaidimo nė neieško, juk skaito popsą.
Apskritai terminas populiarioji literatūra neturėtų kelti neigiamų asociacijų, juk kiekvienais metais vyksta galybė akcijų, skatinančių laisvalaikį leisti su knyga rankose, tačiau, kai tikslas pasiekiamas – knygos atsiduria krepšiuose, o nesusiprantančiai liaudžiai paaiškinama, jog šie pasirinko blogai ir jokių Dalbų skaityti neverta. Recenzentas Audrius Ožalas pastebi šią problemą: „Istorijos plaukia lengvai, nemėginama dirbtinai kurti stilistinių įmantrybių, siekiant įrodyti, kad gera literatūra yra sunkiai skaitoma. Ne, K. Sabaliauskaitė pasakoja istorijas grakščiai ir „kabinančiai“ su didele doze ironijos“2. Taigi jei knyga sulaukia gausaus būrio skaitytojų (nekalbu apie Škėmos Baltą drobulę, kurią moksleiviams perskaityti privalu, ir kurios, švelniai tariant, nesupranta didžioji dalis skaitančiųjų. Nenorėdami pasirodyti neišprusę jie išsijuosę giria šį kūrinį, galiausiai patys patikėdami, kad vertinga literatūra yra ta, kurios suprasti neįmanoma) tuoj pat tampa tabu pareikšti, kad kūrinys patiko. Tiesa, dėl dirbtinumo su Ožalu pasiginčyčiau, vienas kraštutinumas pakeičiamas kitu – pabrėžtinai buitinė kalba sukelia lygiai tokį patį netikrumo jausmą, o pastebėjus vieną tikroviškumą trikdantį aspektą, kitos klaidos pro akis nebepraslysta.
Daugelis recenzentų pripažįsta, kad tokias problemas paprastai išsprendžia geras redaktorius, knygos vertę padidindamas, kaip kad auksui kietumo ir tvermės suteikia priemaišos, tačiau šiuo atveju pačios autorės iniciatyva kūrinys paliekamas neapdirbtas. Vėliau, skaitydami istoriją „Danielius Dalba“, rasime: „redagavimas iki priimtinų ir pageidautinų lietuvių literatūros normų, prilygsta mirtinam kraujo nuleidimui iš teksto“. Žinant, kaip su autoriais bendrauja didžiosios leidyklos, tokia pozicija nestebina, tačiau tokio pasiaiškinimo neužtenka – sunku patikėti, kad Lietuvoje nelikę nė vieno pasitikėjimo verto redaktoriaus. Kalbėdama apie Sabaliauskaitės estetiką Giedrė Kazlauskaitė pažymi: „Gali būti, autorė stengėsi laužyti įsivaizduojamai tebegaliojantį kanoną, kad rašyti žemuoju stiliumi, gatvės kalba – nepriimtina“3. Gal bandant sulaužyti dar vieną taisyklę redaktorius paliekamas už borto?
Skaitytojo erudicija ir pastabumas išbandomas skaitant knygos pavadinimą. Aiškias nuorodas interpretacijai pasiūlo simbolis & (ampersand). Ženklas4 anglakalbėje tradicijoje vartojamas kaip žodžio and atitikmuo, nuo pastarojo subtiliai skiriasi savo reikšminiu atspalviu – simbolis parodo glaustesnį jungiamų sąvokų ryšį. Taigi pavadinimas Danielius Dalba & kitos istorijos kviečia skaitytoją nepasiduoti pirminiam instinktui, manant, kad knygoje sudėtos septynios atskiros novelės, tarp kurių yra ir apysaka „Danielius Dalba“. Juk ne mažiau tikėtina, kad tekstas yra apie rašytoją Danielių Dalbą ir jo pasakojamas istorijas, tad skaitytojas nuo pat pradžių kviečiamas suabejoti žanrine priklausomybe ir teisingo skaitymo galimybe.
Pirmosios istorijos „Juodieji Franko perlai“ inspiracija tampa sena klasės nuotrauka. Kitos dalys irgi sukuriamos taip, tarsi autorius žiūrėtų į fotografijas. Prieš skaitytojo akis atsiduria kiek neįprastos formos Vilniaus nuotraukų albumas, turintis tą viliojantį pranašumą prieš rašytinį tekstą – kažkada išplėštos ir fotopopieriuje įkalintos akimirkos gali būti atkuriamos taip pat staiga. Tačiau norint vaizdinius kurti žodžiais, reikia sukurti iliuziją, kad laikas eliminuojamas, o visa istorija atsiranda iš karto. Paprastos sakinių konstrukcijos skatina prie puslapio neužsibūti, nėra išnašų, kurios bent šiek tiek sulėtintų skaitymo tempą, todėl skaitoma taip greitai, lyg rankose būtų ne knyga, o šiandienis laikraštis. Šis sprendimas susilaukia Emilijos Visockaitės kritikos: „Vietoj „Silva rerum“ žargonybes ir svetimybes aiškinusių išnašų, rodžiusių K. Sabaliauskaitės kalbinį sąmoningumą, čia uždėtas pretenzingas teisinis štampas“5. Vis dėlto šis pasirinkimas atskleidžia Sabaliauskaitės talentą – ji puikiai jaučia, kaip valdyti skaitančiojo laiką.
Knygoje pasirodantys istorijų fragmentai sudaro bendrus, didesnius naratyvus. Pirmojoje dalyje „Juodieji Franko perlai“ veikia antraeilis, fragmentiškas personažas – žydaitė Esė. Bandant atkurti Antrojo pasaulinio karo atmosferą, pasakojama mergaitės šeimos tragedija, lyg eskizuojant pažymimos tik svarbiausios detalės, idant pašalinis galėtų išvysti tragedijos kontūrus – nebūtyje išnykusią žydų inteligentų šeimą. Atidus skaitytojas pastebės – ši drama tęsiama ir komplikuojama istorijoje „Vilnerio sugrįžimas“. Senas žydas Vilneris prisimena kažkada mylėtą žydaitę Esterą, kurios likimas panašus į Esės. Vargu ar tai tik sutapimas – abiejose istorijose ta pačia eilės tvarka aprašomi daiktai, išnešami iš Esteros/Esės namų jai pradingus, sutampa ir daugybė kitų smulkmenų. Net ir Esteros vaidmuo „Vilnerio sugrįžime“ panašus – jos veikiančios taip ir neišvystame, ją pažįstame per berniuko, dabar jau seno žmogaus, atsiminimus. Pastarojoje istorijoje jos svarba išauga – tai ji skatina herojų veikti. Naratyvas dar labiau komplikuojamas į pasakojimą įpinant ir trečią Esterą/Esę primenančią figūrą Ernestą. Išoriškai ji atrodo lygiai taip pat kaip seniai prarasta mylimoji, tačiau savo pasaulėvaizdžiu svetima tarpukario miestui. Vertybės, kurias reprezentavo „Juodųjų Franko perlų“ personažai ir Vilneris – teisingumas, garbė, aistra gyvenimui – sugriaunamos, o ant nuolaužų pradeda želti pseudovertybės, įsigali matomas ar tik numanomas nihilizmas. Ši kaita metaforiškai apsvarstoma istorijoje „Vilniaus vėtrungės“. Pagrindinis novelės veikėjas – sovietinis valstybės šulas. Gulėdamas ligoninėje, kamuojamos paranojos, jis priverstas apmąstyti praeitį. Kadaise, tikėdamas šviesiu komunistiniu rytojumi, į kurį gali atvesti tik režimas, jis pradėjo siekti karjeros skųsdamas ir griaudamas kitaip mąstančiųjų gyvenimus. Bandydamas prisiminti savo aukas – fotografę, skulptorių, muziejininką – jis atkuria sovietmečio Vilnių. Tuomet Centro politika ragino senus, istorinius pastatus griauti, naikinti tautinę atmintį, bet veikėjas siekė ne griauti, o perauklėti miestą. Tačiau tai ta pati destrukcija. Susprogdinus barokinius Radvilų rūmus ir nufilmavus finalinę sceną filmui apie Didįjį Tėvynės karą, jie atstatomi veik taip pat, tačiau jau pritaikyti sovietinio žmogaus reikmėms – išoriškai tiek miestas, tiek žmonės beveik nesikeičia, tačiau jų vidus nepaliaujamai kinta. Anksčiau norėjęs ant kiekvieno bažnyčios bokšto įrengti po vėtrungę – kad miestelėnai žinotų iš kur pučia vėjas, – herojus blaškosi pataluose matydamas, kad vėjo kryptis seniai pasikeitė.
Kiti pasakojimai kuriami tą patį objektą nufotografuojant dviem rakursais. Taip sujungiamos istorijos „Žeismastis“ ir „Filomena važiuoja į Londoną“. Abi veikėjos, tiek Ramutė, tiek Filomena, veikia milžiniškuose Europos metropoliuose: viena – Paryžiuje, kita – Londone, abi svajoja apie pasaulį, kuriame vaikšto išgalvoti personažai, tačiau vidinis provincialumas lemia, kad moterys iš tikrųjų nė nepabando įgyvendinti svajonėse susikurtų scenarijų ir visada išlieka svetimos pačios sau. Filomena vaizduojama, pradedant sarkastiškai inventorizuoti jos drabužius, pirktus dėvėtų drabužių parduotuvėje, juokiamasi iš naivaus jos pasaulėvaizdžio. O Ramutės charakteris skleidžiasi per apmąstymus, mes įlendame į moters mintis, gailimės ir vėl su autore negailestingai šaipomės iš naivumo, kažkokio kvailo nebejaunos moters idealizmo, vilčių tapti kultine rašytoja. Tai tebūtų paprastos turistinės ar emigrantų nuotraukos, tačiau tada, kai skaitytojas nebesitiki atomazgos, paaiškėja, kad abi moterys praeityje įvykdė nusikaltimus. Ir abi patikėjo, kad negalint įrodyti judviejų kaltės, jų iš tikrųjų nė nebūta. Tačiau prisiminimai grįžta. Iš moterų dar kartą pasišaipoma – priartėjusios prie svajų objektų, jos lemiamą akimirką nusuka žvilgsnį ir praleidžia galimybę įsikibti svajonei į atlapą.
Panašus santykis yra tarp pasakojimų „Mirtis Vilniuje“ ir „Olibanumas“. Jų atmosfera kuriama erdvę užpildant agresyvia erotika ir tragedijos nuotaikomis. Istorijos „Mirtis Vilniuje“ veiksmas daug kartų recenzentų kritikuotas – į knygą perkeliama realiai nutikusi Bertrando Cantat ir Marie Trintignant istorija, kuri, net nenurodant vardų, nesunkiai atpažįstama. Tai bene pagrindinis argumentas siekiant įrodyti, kad Danielius Dalba & kitos istorijos nėra literatūra. Pamirštas Aristotelis ir jo mimezės sąvoka, kuri labai dažnai neteisingai suvokiama kaip mėgdžiojimas. Autorė nekopijuoja, ji teksto realybę sukuria naudodama žinomą istorinį naratyvą. Fikcija kuriama tekstą įvyniojant į du pasakotojų sluoksnius. Pirmasis pasakotojas – jaunas vaikinas, kažką vapaliojantis žargonybėmis, kurias šiaip jau praverstų išversti išnašose. Istorijos centrą sudaro jo viršininko, dar suvokiamo kaip pirmojo alter ego, mąstoma istorija. Pasakojime „Mirtis Vilniuje“ žaidžiama teksto struktūra, kiek vėliau Danielius Dalba prasitars: ,,Arčiausiai prie to tikrumo, paslėpto po atsainia, nerūpestinga forma, turbūt buvo priartėjęs Platonas savo Puotoje“ (p. 159), tad iš proto vedantis kalbėjimas ir besimaišą pasakotojai slepia bandymą atkartoti klasikinio teksto kompoziciją, nors modelį kuria perdėm primityviai. Todėl programos įgyvendinti nepavyksta – paslėpties tekste beveik nėra.
Pasakojime „Olibanumas“ gelmės taip pat nerandame, tačiau gana įtikinamai kuriamas pagrindinės herojės charakteris. Gaila, visiems kitiems veikėjams to pritrūksta. Skaityti masina ir veiksmo vieta – egzotiškasis Marakešas. Tačiau naujų įspūdžių kokteilis skaitytojui, įmestam į svetimą aplinką, išgirdusiam paviršutiniškus paviršutiniškų žmonių pokalbius, negavus progos pažinti veikėjus, nežinančiam pasakojimo priešistorės, sukelia atmetimo reakciją. Juk tokių tipinių charakterių būti negali, bent ne literatūroje. Skaitytoju manipuliuojama – štai, išgirsite tai, ko net artimiausioms draugėms nepasakoju. Visa tai, tiesa, įdomu, bet koks šių pasakojimų tikslas? Istorijos suartina dvi skirtingas kultūras – Vilnius ir Marakešas tampa atvykėliams pražūtingu miestu, slepiančiu kitą savo veidą po šventovių šydu. Naktį svetimiesiems atsiveria tai, ko nuolatiniai gyventojai pažinti negali, tad norint sukurti daugiasluoksnį vaizdą, tenka kurti dvi apie tą patį kalbančias istorijas.
Visi albumai turi nuotraukas, kurias kažkas vienija. Albume Danielius Dalba & kitos istorijos pasakojimai sukasi apie Vilnių, net tada, kai šmėžuoja tik kažkur tolumoje. Knygoje praeities miestas idealizuojamas, jo liekanos randamos keliaujant po šiandienos Vilnių, tačiau į paviršių jos ištraukiamos parodyti, kaip stipriai jis pasikeitė. Skaitytojas vedamas dažniausiai jam svetimomis erdvėmis – Vilnius kaip istorinis, praeities miestas, Vilnius kaip moderni, tačiau amorali erdvė, Vilnius kaip prarasti namai. Tačiau ar iš tikrųjų šios dalys gali egzistuoti atskirai? Ar viena gali būti vertingesnė už kitą? Šis santykis lieka problemiškas, juk akivaizdžiai jaučiama, kam atiduota simpatija.
Skaitytojas nė pats nepastebi, kaip priartėja prie paskutiniosios istorijos ir suklūsta tik atradęs Danieliaus Dalbos kūrybinę programą: „Rašymas turi būti kaip seksas, – visuomet manė Danielius Dalba. – Sugundai skaitytoją, įtrauki jį su savimi į knygos patalą, nuvedi iki beprotiško orgazmo ir palieki išdulkintą. Iki kito karto, iki kito teksto“ (p. 155). Ar ne tai daro teksto autorius, palikdamas kūrinį antrame plane, aukščiausiai iškeldamas savo paties santykį su skaitytoju? Ar ne tai daro Sabaliauskaitė? Ar iš tikrųjų istorijas rašo ji, ne Dalba? Knygos žanrą įvardija pasakojimo herojus: „Tai bus romanas. Brendimo romanas, senas geras Bildungsroman“ (p. 176). Juk tokia ir yra ši knyga – Vilniaus ir jo žmonių brendimo romanas. Ir tai reiškia vieną paprastą dalyką – čia egzistuoja dar sudėtingesnis galios santykis nei buvo galima numanyti – istorijas rašo Danielius Dalba (įdomus faktas – jis nubraižo būsimojo kūrinio schemą – tai nesunku padaryti ir su šia knyga), kurį sukuria Sabaliauskaitė, tačiau jos elgesys knygą anotuojant sutampa su Danieliaus Dalbos elgesiu. Taigi autorė, taip aršiai kaltinama piaro darymu, net čia sugeba pasišaipyti iš kritikų – tai kūrinys reklamuoja autorę, o ne atvirkščiai, juk puslapiai tik priebėga susitikti skaitytoją. Todėl pergalė šiame žaidime visada atiteks Sabaliauskaitei, o ne uoliam skaitytojui, nesuprantančiam kur pradingo jo laikas.
Ne visos knygos dalys vienodai stiprios. Labiausiai pavykusia knygos istorija pavadinčiau „Danielių Dalbą“, įsimena ir „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ bei „Vilniaus vėtrungės“. Kitose dalyse kalbos stilistika erzina, o ir istorijos nelabai įdomios (žinoma, ne tiek, kad knygą sviesčiau į šalį). Tokią reakciją sukelia per visą knygą besitęsiančios bendrų naratyvų dalys. Sabaliauskaitė suderina du žanrus: novelės – kurias skaitytojas įpratęs skaityti po vieną periodinėje spaudoje, ir romano, kuris šiuo metu turi didžiausią prestižą. Ir, kaip pastebi Kristina Tamalytė, dar šliūkšteli nemenką kiekį kultūros kritikos – „meistriškai atveria Vilniaus ir lietuvių žaizdas, jas pabarsto druska ir tikisi, kad mes patys jas užversime“6. Tačiau to reikia, norint pradėti kalbėti apie literatūrą taip, kad tai sudomintų plačiąją auditoriją. Juk tik užmynus ant nacionalinių nuospaudų, mūsuose prasideda diskusija. Ir tik labai gera arba labai bloga literatūra priverčia joje dalyvauti.
1 „Atsisakau būti klasifikuojama pagal amžių“, Kristiną Sabaliauskaitę kalbina Jolanta Miškinytė, in: Moteris, 2012-11-07, in: http://www.moteris.lt/veidai/ksabaliauskaite-atsisakau-buti-klasifikuojama-pagal-amziu.d?id=59914857#ixzz2abQSKIdS.
2 Audrius Ožalas, „Kristinos Sabaliauskaitės „Danielius Dalba & kitos istorijos“ – nuo baroko į šiuos laikus“, in: 15min, 2012-11-22, in: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-recenzija-kristinos-sabaliauskaites-danielius-dalba-kitos-istorijos-nuo-baroko-i-siuos-laikus-286-281517.
3 Giedrė Kazlauskaitė, „Ne dėl glamūro“, in: Šiaurės Atėnai, 2013-04-12, in: http://www.satenai.lt/?p=25109.
4 Kažkada & buvo 27 lotyniškosios abėcėlės raidė, kuri nežymėjo atskiro garso, tačiau reiškė garsų a ir t junginį.
5 Emilija Visockaitė, ,,Kartys ir kartelės“, in: Šiaurės Atėnai, 2012-12-14, in: http://www.satenai.lt/?p=22367.
6 Kristina Tamelytė, „Apie Vilniaus įvaizdį Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Danielius Dalba & kitos istorijos“, in: bernardinai.lt, 2013-02-12, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-12-kristina-tamelyte-apie-vilniaus-ivaizdi-kristinos-sabaliauskaites-knygoje-danielius-dalba-kitos-istorijos/95302.
