Kai karas laimėtas, kaip ilsisi generolai?

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Andrius Užkalnis
DATA: 2013-06

Kai karas laimėtas, kaip ilsisi generolai?

Andrius Užkalnis

Praėjo daug metų po Šaltojo karo pabaigos, ir pagaliau jis gali būti vertinamas kaip istorija, o ne kaip paskubomis papasakotas vakarykštis prisiminimas. Šaltąjį karą laimėjome mes, ir du taikos dešimtmečiai tai patvirtina aiškiau, negu triumfo pripildyti pareiškimai po jo pabaigos. Bet mes nemokame ir bijome tinkamai elgtis – kaip nugalėtojai.

1991 m. sausio 14 d. ryte, atsikėlęs iš ryto, stovėjau prie lango mamos namuose, J. Basanavičiaus gatvėje, ir žiūrėdamas pro langą į beveik besniegę žiemą pasakojau telefonu tuometinei BBC korespondentei Mask­voje Bridget Kendall apie tai, kas vyko praėjusią naktį S. Konarskio gatvėje, Lietuvos radijo ir televizijos biure. Telefono aparatas – senas, vengriškas, su sukamu skaičių disku ir juodu laidu, buvo jau pagyvenęs ir ryškiai raudonas. Man buvo dvidešimt metų, ir telefono aparatas dar prisiminė tuos laikus, kai mokiausi mokykloje ir gudriai ištempdavau laidą, užkabindamas už kėdžių (kad atrodytų, esą taip netyčia išėjo), ir nutraukdavau kištuko kontaktą su lizdu. Taip dariau, kai žinodavau, kad gali skambinti tėvams iš mokyklos ir aiškintis dėl mano elgesio.

Dabar tuo pačiu telefonu pasakojau apie tarybinius1 karius su radijo šalmais ir automatais S. Konarskio gatvės koridoriuose, kaip mus buvo sustatę prie sienos, rankomis aukštyn, kaip laikė susodinę viename iš kambarių, kur šiais laikais yra žinių redakcija, kaip vienam iš mūsų, darbuotojų, leido paskambinti namo (keista, kad leido) ir perduoti žinią artimiesiems, kad esame gyvi ir sveiki. Tada visas tas pasakojimas buvo labai buitinis.

Tuomet nesupratau, kad pasakoju apie vieną iš paskutinių didžiųjų Šaltojo karo mūšių, kurių buvo šimtai visame pasaulyje, su aukomis ir be jų, ir kad iki karo pabaigos ir iki raudonosios vėliavos nuleidimo Kremliuje buvo likę truputį daugiau nei vienuolika mėnesių. Keturiasdešimt kelios savaitės. Tada neatrodė, kad eina paskutiniai Šaltojo karo metai – karo, užsitęsusio daugiau nei keturis dešimtmečius – ir kad aš dabar, su telefonu prie ausies, esu fronto zonoje, per 1400 met­rų nuo barikadų, kurios buvo viso pasaulio dėmesio centre. Dėmesio centre, tiesa, neilgam: po trijų dienų, sausio 17 d., prasidėjo Irako pajėgų bombardavimas iš oro, bandant išlaisvinti okupuotą Kuveitą, ir pasaulio žurnalų viršeliams jau buvo kiti vaizdai, o ne Vilnius. Ir tada tikrai nesupratau, kad esu iš būsimųjų nugalėtojų gretų.

Karas be aiškios baigties

Antrasis pasaulinis karas turėjo keletą aiškių baigčių (nors, žinoma, Tarybų Sąjungoje tos baigtys buvo akcentuojamos kitaip – net ir pats karas buvo „Didysis Tėvynės karas“, ne joks ne pasaulinis, pasaulio ten nebuvo, tik rusų, ukrainiečių ir baltarusių pergalė prieš Vokietiją; todėl Kremliaus šešėlyje esančioms šalims užteko mitų apie raudoną vėliavą, keliamą virš Reich­stago, ir apie pergalės paradą Raudonojoje Aikštėje birželio 24 d.).

Nugalėjusios Antrajame pasauliniame kare šalys turėjo Vokietijos kapituliaciją, Potsdamo sutartį dėl Vokietijos okupacijos, Niurnbergo teismą2 – kuris, nors ir buvo kritikuojamas pačioje Amerikoje (JAV Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas Harlanas F. Stone’as, tuomet sakė apie savo kolegą, Aukščiausiojo Teismo teisėją, Niurnberge buvusį kaltintoju, Robertą H. Jacksoną, kad šis vykdąs „aukšto kalibro linčo teismą“), tačiau turėjo konkrečius rezultatus – mirties bausmes, laisvės atėmimo bausmes ir faktinį bei juridinį nacių patraukimą iš Vokietijos gyvenimo.

Pralaimėjusios pusės Šaltojo karo generolai iš esmės teisingumo nesulaukė. Nors karas buvo labai ilgas, tačiau, kaip visada, taika pasirodė sunkesnė ir sudėtingesnė negu bet kokie kariniai veiksmai.

Josifas Stalinas mirė savo lovoje, kaip ir visi po jo buvę tarybiniai lyderiai. Atpildas tokiems kaip Lavrentijus Berija ateidavo ne nuo laimėjusių priešų, o nuo saviškių, kai kiti vidaus kovos būdai nebetiko. Berija turbūt ir buvo vienintelis faktiškai nubaustas už vieną didžiausių masinių XX a. nusikaltimų.

Ekstremalus įrodymas apie tai, kad teisingumas – reta ir labai saikingai dozuojama prekė, buvo Kampučijos mėsininko Pol Poto mirtis 1998 m. savo namuose – tuomet jis buvo namų arešto sąlygomis, ir ne bet kieno organizuoto namų arešto – jo paties Raudonųjų khmerų frakcijos. Iki pat 1997 m. jis sugebėjo duoti įsakymus dėl mirties bausmės savo bendražygiams už bendradarbiavimą su naująja vyriausybe.

Artimiausias Pol Poto bendražygis Ieng Saris (kadaise Kampučijos žmogžudžių valdžia taip ir vadinosi: „Pol Poto – Ieng Sario režimas“) mirė tik šiemet, taip ir nenubaustas, nors ir kalėjime.

Pnompenio mirties laukai yra, galima sakyti, beveik užmiršti būtent dėl savo kraupumo ir paprastumo derinio, bet dar ir dėl to, kad viskas įvyko ir baigėsi. Vanduo nubėgo po tiltu, kaip sako anglai. Ką čia daug minėsi. Perfrazuojant Rusijoje naudotą po Antrojo pasaulinio karo frazę, iškaltą Leningrado kapinėse – „Niekas nepamirštas ir niekas neužmiršta“, čia niekas nenubaustas ir niekam neatlyginta.

Panašiai ir Kinijoje – visos kultūrinės revoliucijos baisybės, sugriauti žmonių gyvenimai bei neįtikėtina prievarta ir tamsybės triumfas prieš mokslą kaip baigėsi, taip ir baigėsi.

Rytų Europoje mes net didžiavomės „dainuojančia revoliucija“, kai žmonės, kurie buvo priešų pusėje, ne tik kad savo laisve nerizikavo, o daugelis net spėjo po Šaltojo karo pabaigos sėkmingai pabūti prezidentais, premjerais, ministrais arba bankų savininkais.

Išskirtinė Rumunijos valdytojo Nicolae Ceauşescu ir jo žmonos baigtis (jie buvo nuteisti ir sušaudyti Šv. Kalėdų dieną, kas simboline prasme yra pernelyg makab­riška net ir mano skoniui – matyt, net ir labai kietos širdies žmonės tarp mūsų kartais turi tokių problemų), kaip ir Sadamo Huseino mirties bausmė ir Slobodano Miloševičiaus mirtis kalėjime, tik pabrėžia tai, kad nubaustųjų buvo vienetai.

Berlyno siena ir kiti eksperimentai

Sunku būtų įsivaizduoti, kad nacių gydytojai-eksperimentatoriai iš mirties stovyklų po karo vaikščiotų ir pasakotų apie savo pasiekimus, dar ir susitikinėtų su kitais medikais ir apskritai jaustųsi normaliai.

Tačiau ar girdėjote, kad kas nors būtų atsakęs už Berlyno sieną, su sargybos bokštais ir spygliuota viela? Rytų Vokietijos vadovas Walteris Ulbrichtas, apdovanotas Tarybų Sąjungos didvyrio žvaigžde ir Egipto Nilo ordinu (iš Gamalio Abdero Nasero rankų), kuris turėtų atsakyti už tai, kad buvo pastatyta siena, uždariusi paskutinę landą žmonėms iš Rytų Vokietijos bėgti per padalytąjį Berlyną į Vakarų Vokietiją, – jis nebuvo nei teistas, nei nubaustas ir nugyveno savo gyvenimą. Žinoma, tuomet Šaltasis karas dar nebuvo laimėtas (Ulbrichtas mirė 1973 m.).

Niekam neteko girdėti nė apie vienos tarybinės psichiatrinės ligoninės vyriausiąjį gydytoją, kuris būtų ne tik nubaustas – niekas net ir licencijos neprarado. Šalies specialistai, sugalvoję specialią ligą politiniams pacientams („vangios eigos schizofrenija“), apie kurią negirdėjo pasaulis už geležinės sienos, – nes Vakaruose tokios diagnozės apskritai nebuvo ir nėra iki šių dienų. Ji buvo sukurta rusų psichiatrijos elito kaip aprašymas lėtai besiplėtojančio susirgimo, kurį galėjo pastebėti tik specialiai paruošti medicinos šviesuliai, ir kuris aiškiausiai pasireikšdavo per nesutampančią su pagrindine ideologija nuomonę.

Už baudžiamąją psichiatriją ne tik niekas nenubaustas: paskaičius šių dienų Rusijos psichiatrų žvilgsnius į praeitį, retai kas iš tų, kurie patys buvo baltais chalatais tose ligoninėse, kur durys be rankenų, apskritai pripažįsta, kad ten būta ko nors kito nei ligonių gydymo su geriausiais klinikiniais ketinimais.

Nugalėtojams – tik atmintis

Matyt, krikščioniškos moralės rezultatas buvo tai, kad Vakarai, laimėję Šaltąjį karą, visaip kratėsi trium­falizmo ir savo pergalės demonstravimo. Taip, tiesa, buvo nukelti ne vienas ir ne du Vladimiro Lenino paminklai3, ir nuotrauka iš Vilniaus Lukiškių aikštės tapo viena iš vizualinių laikotarpio simbolių, tačiau dominuojantis požiūris buvo nemurkdyti pralaimėjusiųjų ir stengtis neįžeisti jų jausmų.

Pataikavimas pralaimėjusiems priešams, nugalėtojo stiprus kaltės jausmas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ne tik maža nubaustųjų, o beveik nėra besigailinčiųjų dėl to, ką darė.

Nugalėtojai tai užprogramavo patys. Dar 1963 m. – kai iki Šaltojo karo pabaigos buvo likęs maždaug ketvirtis amžiaus (nei daug, nei mažai – atsigręžus į praeitį, mums atrodo, kad dar prieš akis buvo visa amžinybė, tačiau kai žmogui pasakai, kad tokia pati amžinybė, apie ketvirtį amžiaus, jau prabėgo po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, visi būna nustebę – „kaip gi greitai vis dėlto bėga laikas“), Johnas F. Kennedy’s, sakydamas savo garsiąją kalbą Vakarų Berlyne („visi laisvi žmonės, kad ir kur jie gyventų, yra berlyniečiai, ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuosi sakydamas – esu berlynietis“), programavo atsiprašinėjimą.

JAV prezidentas jau tada minėjo, kad kai karas bus laimėtas, Berlyno gyventojai galės „blaiviai pasidžiaugti“ (sober satisfaction), kad buvo pirmose kovos gretose. Pasidžiaugti, bet blaiviai, pernelyg neužsimiršdami, neduok Dieve.

Ir būtent todėl, nueinantys į praeitį Šaltojo karo nugalėtojai nebuvo tinkamai pagerbti – miestams pritrūko triumfo arkų, o lyderiams – matomos pagarbos. Gal tik Margaret Thatcher laidotuvės šiemet šiek tiek priminė didelę pagarbą gigantui už gigantiškus pasiekimus, kuri tačiau irgi buvo pakankamai santūri, ir buvo atlaidžiai šyptelima, į gatves Londone ir kitur iššliaužus valkatoms ir padugnėms „švęsti raganos laidotuvių“. Niekada su velione premjere ir jos darbais sąmoningai nesusidūrę, tie parazitai visą gyvenimą tik siurbė laisvos rinkos ir laisvos šalies privalumus, kurie didele dalimi yra mirusios lyderės nuopelnas, bet jiems niekas nesutrukdė trypti ant kapo.

Helmutas Kohlis, Vokietijos suvienijimo ir šių dienų jos ekonominio klestėjimo (kurio nesugeba sugraužti net minios išlaikytinių Europos pietuose) pagrindėjas, negarbinamas ir mažai kieno beprisimenamas, stumia devintą dešimtį kaip pensininkas, be paminklų miestų aikštėse ir be jo vardu pavadintų gatvių.

Kai Ronaldas Reaganas mirė 2004 m., sunkiai sirgdamas, daugelis reiškė nuostabą („o ką, jis dar tik dabar mirė?“), būtent todėl, kad JAV nelabai rūpinosi, jog jis būtų prisimintas kaip nugalėtojas. Net ir per jo šimtmečio paminėjimą 2011 m. politiškai korektiška žiniasklaida bandė visaip atsižegnoti, vis primindama, kad jis buvo „prieštaringai vertinamas“, nes, supranti, ligi šiol yra labai daug pralaimėjusiųjų, kuriems pamačius jo besišypsantį portretą ligi šiol likęs skausmo pojūtis. Todėl atsiprašykime, kad jį prisimename.

Mūsų gailestis pralaimėjusiems Šaltąjį karą, kvailas gerumas (arba tai, ką mes patys laikome esant gerumu per savo neišmanymą) ir savo pačių dvasinių savybių projektavimas į priešą („jeigu mes atleisime, gal ir mums kada nors taip pat bus atleista“ – nesusimąstant, kad jei sąmoningai nedarai blogai, to atleidimo turbūt niekada ir nereikės) lėmė tai, kad ligi šiol mūsų pergalė Šaltajame kare yra nuolatos kvestionuojama ne tik tų, kuriems pritinka tai daryti, nes jie pralaimėjo.

Mūsų pergale netiki tie patys žmonės, kurie iš jos daugiausiai ir gavo naudos bei džiaugsmo. Mūsų nesugebėjimas pabrėžti ir parodyti, ką pasiekėme, atneša pačių keisčiausių vaisių: pavyzdžiui, net laisvas darbo jėgos judėjimas, sugebėjęs sutvarkyti, rodos, sunkiausiai sutvarkomą nedarbo problemą Rytų Europoje (darbo jėga dabar gali pasirinkti žymiai platesnę darbo rinką – problema?) yra reguliariai pateikiamas ne kaip didžiulis privalumas, ne kaip realus laisvės prizas, o kaip kažkokia yda, patvirtinanti padėties tragizmą.

Berlyno siena kadaise buvo pastatyta būtent tam, kad būtų sustabdytas laisvas darbo jėgos judėjimas (nes per Berlyną bėgo labiausiai išsilavinusi, jauniausia, geriausia Rytų Vokietijos gyventojų dalis), mes sukūrėme šalis, kur niekas (išskyrus iškvaišusius filosofus ir „visuomenės veikėjus“, kurie visaip planuoja sugražinti lietuvius ten, kur jie labiausiai tuo metu nenori būti) nė nebando stabdyti žmogaus bandymo pasirinkti, kur jam gyventi yra geriau, tačiau kažkokiu būdu mes sugebame to gėdytis. Arba bent jau neduodame atkirčio tiems, kurie bando mus gėdinti.

Matyt, mokytis būti nugalėtojais mums reikės dar ilgai. Kuklumas ir susinepatoginimas – panašiai, kaip ekstarybinio žmogaus gėdijimasis kalbėti apie jam priklausantį atlygį už darbą („ką čia, aš ne dėl pinigų“) – mus kamuos tol, kol neišmoksime būti drąsūs, arogantiški ir savo pergalėmis besidžiaugiantys nugalėtojai, ploti sau per petį ir mojuoti pergalės vėliavomis.

Mojuoti žinant, kad pralaimėjusiems dėl to labai skaudu ir dėl to mojuoti dar stipriau. Kad jie žinotų savo vietą. Nes rodyti pralaimėjusiems savo vietą yra viena iš neišvengiamų nugalėtojo priedermių.

1 Nekeiskime „tarybinių“ į „sovietinius“. Tarybinis būtent ir buvo tai, ką mes turėjome Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, būtent valdymo forma, „liaudies deputatų tarybos“. Tai, kad šis žodis buvo išverstas į lietuvių kalbą, buvo liūdnos okupacijos istorijos dalis. (Į šį autoriaus pageidavimą redakcija atsižvelgė, tegul ir tam kartui atsisakydama savo ilgos ir turtingos tradicijos, – red. past.)

2 Nereikėtų vadinti „Niurnbergo tribunolu“, lyg mes patys negalėtume išsiversti iš kitos kalbos, išskyrus rusų. Anglai vadina Nuremberg Trials, vokiečiai – Nьrnberger Prozesse, prancūzai – Procиs de Nuremberg, ir pavadinimas „tribunolas“ buvo rusų sugalvotas, kad atspindėtų jų siekimą, jog procesas būtų greitas ir be jokių vakarietiškų pasicackinimų. Pagrindinis teisėjas nuo Tarybų Sąjungos, generolas majoras Iona Nikitčenko, buvo aktyvus Stalino parodomųjų teismų dalyvis ir ne pati geriausia reklama proceso objektyvumui.

3 Antra tiek daugiau liko – kartais galėtų pasirodyti net ir ne visai aišku, kas laimėjo Šaltąjį karą. Visų žinomos Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje saugomos kaip paveldas. Tačiau jos yra tik vienas, visų prisimenamas pavyzdys. Tarybinio pakaliko Liudo Giros skulptūra žiūri tiesiai į langus tų, kurie atsako už švietimą šalyje – Švietimo ir mokslo ministerijos žmonės ją mato kiekvieną dieną. Kita pakalikė, Salomėja Nėris, kaip ir anksčiau savo vardu ir skulptūra puošia ir vieną geriausiai žinomų Vilniaus mokyklų, ir gatvę prie jos. Šių žmonių ryšys su kultūra ir švietimu yra toks pat, kaip Josefo Rudolfo Mengele’s, nacių gydytojo iš Aušvico, ryšys su medicina. Kaip malda kartojamas tų pačių Vakarų politinio korektiškumo išpažinėjų poteris: „negalima išplėšti puslapio iš istorijos“. Apie to teiginio nesąžiningumą net neverta ginčytis, nes gydytojas nepalieka žmogaus burnoje supuvusio danties tokiu pagrindu, kad dantis yra mūsų odontologinės istorijos dalis. Pasiūlykite pastatyti Mengele’s biustą, sakykime, priešais Miuncheno universitetą, kur jis gavo daktaro laipsnį, ir pažiūrėkite, ką jums pasakys.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau