Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Kunigaikščių Radvilų epochos atspindžiai Biržų krašto muziejuje „Sėla“

Biržų krašto muziejus „Sėla“ įsikūręs XVI a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje klestėjusios, šiaurinę LDK sieną gynusios kunigaikščių Radvilų statytos bastioninės pilies rūmuose. Šiaurės karo metu, 1704-aisiais, Biržų pilis buvo švedų kariuomenės sugriauta, ir tik XX a. antrojoje pusėje jos rūmai prikelti iš griuvėsių. Šiandien Biržų pilis yra svarbus kultūros židinys, turistų traukos centras, o joje įsikūręs muziejus saugo ir nemažą kunigaikščių Radvilų epochą reprezentuojančio paveldo dalį. Straipsnyje apžvelgiami vieni vertingiausių muziejaus eksponatų, pasakojantys kunigaikščių Radvilų, jų įkurtos Biržų kunigaikštystės bei pastatytos bastioninės Biržų pilies istoriją. Biržų krašto muziejus „Sėla“ įsikūręs XVI a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje klestėjusios, šiaurinę LDK sieną gynusios kunigaikščių Radvilų statytos bastioninės pilies rūmuose. Šiaurės karo metu, 1704-aisiais, Biržų pilis buvo švedų kariuomenės sugriauta, ir tik XX a. antrojoje pusėje jos rūmai prikelti iš griuvėsių. Šiandien Biržų pilis yra svarbus kultūros židinys, turistų traukos centras, o joje įsikūręs muziejus saugo ir nemažą kunigaikščių Radvilų epochą reprezentuojančio paveldo dalį. Straipsnyje apžvelgiami vieni vertingiausių muziejaus eksponatų, pasakojantys kunigaikščių Radvilų, jų įkurtos Biržų kunigaikštystės bei pastatytos bastioninės Biržų pilies istoriją.
Skaityti daugiau
0
0
0

Laiko matavimai

Praėjusį rudenį galerija „Vartai“ Vilniuje porai mėnesių buvo virtusi memorialiniu muziejumi. Na bent jau vienos salės pusė – tai tikrai. Žilvino Landzbergo instaliacija „Sun Set“ (2011) susideda iš dviejų erdvių. Pirmoji – tai Saulėlydžio aikštė su surūdijusiu fontanu ir gėrimų automatu šalia blukia freska ištapytos sienos. Užėjus už freskos, patenkama į dievdirbio dirbtuvę, apie kurią čia jau užsiminta. Tai iš tiesų galėtų būti paties Landzbergo dirbtuvė, jei jis į „Vartus“ laiko mašina būtų perkeltas iš XX amžiaus pirmosios pusės. Arba jei dabartinis Landzbergas, nukeltas bent 90 metų į praeitį, praradęs viltį grįžti pas mus, būtų ramiai įsikūręs viename iš smėlingos Pietų Lietuvos kaimelių ir toliau iš pliauskų drožinėtų knygas, raides, gyvates, skrybėles cilindrus bei šunų galvas. Praėjusį rudenį galerija „Vartai“ Vilniuje porai mėnesių buvo virtusi memorialiniu muziejumi. Na bent jau vienos salės pusė – tai tikrai. Žilvino Landzbergo instaliacija „Sun Set“ (2011) susideda iš dviejų erdvių. Pirmoji – tai Saulėlydžio aikštė su surūdijusiu fontanu ir gėrimų automatu šalia blukia freska ištapytos sienos. Užėjus už freskos, patenkama į dievdirbio dirbtuvę, apie kurią čia jau užsiminta. Tai iš tiesų galėtų būti paties Landzbergo dirbtuvė, jei jis į „Vartus“ laiko mašina būtų perkeltas iš XX amžiaus pirmosios pusės. Arba jei dabartinis Landzbergas, nukeltas bent 90 metų į praeitį, praradęs viltį grįžti pas mus, būtų ramiai įsikūręs viename iš smėlingos Pietų Lietuvos kaimelių ir toliau iš pliauskų drožinėtų knygas, raides, gyvates, skrybėles cilindrus bei šunų galvas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Per gyvenimą su meile Palangai ir Lietuvai

Kai išgirstu per radiją kalbant mūsų jaunimą, vos keletą metų pagyvenusį užsienyje ir lietuviškus žodžius tariantį jau su akcentu, visuomet prisimenu Palangos grafą Alfredą Tiškevičių, kuris, penkiasdešimt metų gyvendamas Varšuvoje ir negalėjęs prabilti lietuviškai, ne tik kalbėjo be akcento, bet netgi išsaugojo senąją žemaičių kalbą. Kaip jis man kartą prisipažino, kalbėdamas su lenkais pokalbio turinį pirmiausia galvoje išsiversdavo į lietuvių kalbą, o tada jau atsakydavo lenkiškai. Kai išgirstu per radiją kalbant mūsų jaunimą, vos keletą metų pagyvenusį užsienyje ir lietuviškus žodžius tariantį jau su akcentu, visuomet prisimenu Palangos grafą Alfredą Tiškevičių, kuris, penkiasdešimt metų gyvendamas Varšuvoje ir negalėjęs prabilti lietuviškai, ne tik kalbėjo be akcento, bet netgi išsaugojo senąją žemaičių kalbą. Kaip jis man kartą prisipažino, kalbėdamas su lenkais pokalbio turinį pirmiausia galvoje išsiversdavo į lietuvių kalbą, o tada jau atsakydavo lenkiškai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Judas atpirkėjas

Filologas Vainius BAKAS savo straipsnyje bando parodyti visiškai netradicinį, kitokį požiūrį į Judo Iskarijoto figūrą graikų rašytojo Niko KAZANTZAKIO (Nikos Kazantzakçs)romane „Paskutinis gundymas“. Taip pat plačiau pristatoma, kaip šios biblinės asmenybės vaizdavimas kūrinyje kinta, lyginant jį su Judo traktuote evangelijose. Aiškinamasi, kaip veikėjas Judas įvedamas į romaną, kaip autorius vaizduoja jo figūrą, elgesį, bendravimą su Jėzumi bei reikšmę tarp kitų Jėzaus mokinių. Filologas Vainius BAKAS savo straipsnyje bando parodyti visiškai netradicinį, kitokį požiūrį į Judo Iskarijoto figūrą graikų rašytojo Niko KAZANTZAKIO (Nikos Kazantzakçs)romane „Paskutinis gundymas“. Taip pat plačiau pristatoma, kaip šios biblinės asmenybės vaizdavimas kūrinyje kinta, lyginant jį su Judo traktuote evangelijose. Aiškinamasi, kaip veikėjas Judas įvedamas į romaną, kaip autorius vaizduoja jo figūrą, elgesį, bendravimą su Jėzumi bei reikšmę tarp kitų Jėzaus mokinių.
Skaityti daugiau
0
0
0

Talentinga provincijos tango šokėja, muškietininkė

Gerai būti iš Panevėžio – čia nenutrūkstamai sruvena kultūrinio gyvenimo tėkmė, suglobdama jau išėjusius, pasišaukdama jaunesnius, pratęsdama bendrystę ir kurdama naujas jos formas. Nuo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės iki Juozo Miltinio, nuo jo iki Elenos Mezginaitės – dabar taip matomas Panevėžio kultūrininkų rūpesčio laukas: literatūra, muzika, teatras. Dirba bibliotekininkės – neįtikėtina, bet jauni žmonės bibliotekoje ieško Elenos Mezginaitės tekstų, juos dainuoja. Aktoriai skaito poeziją, Albino Kelerio skaitymas leidžia pasakyti, kad poezija ir yra tai, ką galima perskaityti kaip poeziją, išgirsti kaip poeziją. Kas parašyta ir kas perskaityta, nėra tas pats. Elena Mezginaitė galėjo pasakyti: gyvenau teatru ir teatre. Miltinio teatras Panevėžį yra persmelkęs. Gerai būti iš Panevėžio – čia nenutrūkstamai sruvena kultūrinio gyvenimo tėkmė, suglobdama jau išėjusius, pasišaukdama jaunesnius, pratęsdama bendrystę ir kurdama naujas jos formas. Nuo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės iki Juozo Miltinio, nuo jo iki Elenos Mezginaitės – dabar taip matomas Panevėžio kultūrininkų rūpesčio laukas: literatūra, muzika, teatras. Dirba bibliotekininkės – neįtikėtina, bet jauni žmonės bibliotekoje ieško Elenos Mezginaitės tekstų, juos dainuoja. Aktoriai skaito poeziją, Albino Kelerio skaitymas leidžia pasakyti, kad poezija ir yra tai, ką galima perskaityti kaip poeziją, išgirsti kaip poeziją. Kas parašyta ir kas perskaityta, nėra tas pats. Elena Mezginaitė galėjo pasakyti: gyvenau teatru ir teatre. Miltinio teatras Panevėžį yra persmelkęs.
Skaityti daugiau
0
0
0

Toli gražu

Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012). Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka –­ tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ –­ guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“. Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012). Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka –­ tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ –­ guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ką aš žinau, arba Iš kur ėmėsi tas rudasis nykštukas Lapinas

Niekaip neišeina iš galvos Lapinas. Tas, kuris sutvėrė šį pasaulį. Tas pats, apie kurį 33 dienas trukusio kosmogoninio išsiplepėjimo metu, 19-bene-46-aisiais metais – arba šiek tiek vėliau – prancūzų antropologui Driauliui (o gal – Briauliui ar Griauliui) užsiminė vienas toks hogonas arba ogonas, žiūrint, kokiais šaltiniais remsies, per kur dabar, pametęs giją, mėginsi prie visko prisikasti; taigi – ką tas hogonas ar ogonas, dogonų genties išminčius, andai smulkiai supasakojo antropologui, po pusės amžiaus buvo bendrais bruožais paklota viename tokio žurnalo vardu „GEO“ numeryje. Lietuviškai. Niekaip neišeina iš galvos Lapinas. Tas, kuris sutvėrė šį pasaulį. Tas pats, apie kurį 33 dienas trukusio kosmogoninio išsiplepėjimo metu, 19-bene-46-aisiais metais – arba šiek tiek vėliau – prancūzų antropologui Driauliui (o gal – Briauliui ar Griauliui) užsiminė vienas toks hogonas arba ogonas, žiūrint, kokiais šaltiniais remsies, per kur dabar, pametęs giją, mėginsi prie visko prisikasti; taigi – ką tas hogonas ar ogonas, dogonų genties išminčius, andai smulkiai supasakojo antropologui, po pusės amžiaus buvo bendrais bruožais paklota viename tokio žurnalo vardu „GEO“ numeryje. Lietuviškai.
Skaityti daugiau
0
0
0