Aktualūs įrašai – Puslapis 32 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

NEBLĖSTANTYS KREMLIAUS KINO APŽAVAI, arba SENA PROPAGANDA SU NAUJU PADAŽU

Pastaruoju metu kiek drąsiau imama kalbėti apie neigiamą Kremliaus propagandos poveikį Lietuvos visuomenei. Dar visai neseniai, rizikuodami, kad bus apšaukti paranoikais, viešai tą aptardavo tik pavieniai žurnalistai, politologai, politikai, šiaip įžvalgesni piliečiai. Tačiau dabar šią skaudžią problemą šiek tiek atviriau įvardijo net pats Valstybės saugumo departamentas, kurio veiklos ataskaitoje ne be pagrindo teigiama: „Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.“

Skaityti daugiau

Baletas Lietuvoje – tarp žemės ir dangaus

Jau kelerius metus Lietuvos baletui vadovauja lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras ir Rūta Butvilienė. Per trumpą laiką įvykę pokyčiai baleto repertuare ir apskritai trupės gyvenime atvėrė estetines prieštaras, susijusias su šio žanro ypatybėmis. Baletas, nepaisant specifinio sąlygiškumo, gali būti realistinis, „žemiškas“ arba – tas jam gerokai natūraliau, – pakylėtas į aukštumas, o romantiniai baletai (pavyzdžiui, „Žizel“, „Bajaderė“) suderina ir viena, ir kita. Vienur vyrauja abstraktus šokis, choreografiniai sprendimai, kitur – pantomima, režisūrinės mizanscenos. Visa tai remiasi ne vien klasikinėmis ar neoklasikinėmis šokio formomis, bet ir šiuolaikine plastika, šokio teatru.

Skaityti daugiau

Seniai seniai, toli toli – mažų šalių didelės istorijos

Prieš pradėdamas kalbėti apie Baltijos šalių beletristikos vietą pasaulio kontekste, norėčiau šiek tiek papasakoti apie save. Esu Kanadoje gimęs, bet nuo lietuviškos tradicijos neatsiejamas rašytojas. Jaunystėje neketinau rašyti apie Lietuvą ar Lietuvai aktualiomis temomis, buvau entuziastingas anglofilas, įsimylėjęs anglų kalbą. Jaučiausi priklausantis pasauliams, pavaizduotiems karaliaus Jokūbo Biblijoje, Shakespeare’o, Arthuro Conano Doyle’o, Somerseto Maughamo kūriniuose. Buvau tartum Britanijos tautų sąjungos – imperijos liekanos – narys.

Skaityti daugiau

Ar skristi iš tikrųjų lengva?

Na, tai kaip tavo klounai ir meškos?“ – klausinėjo draugai, kai grįžau iš Prancūzijos, iš Ošo (Auch) miestelio, kur spalio 18–27 d. vyko šiuolaikinio cirko festivalis Circus. Greičiausiai nė vienas iš jų nesuprato, kur ir ko važiavau, tuo labiau – kaip kultūros žurnalistė. Juk lietuvių supratimu (taip rašo ir mūsiškė wikipedia), cirkas – tai istoriškai susiklosčiusi paskirų triukų visuma. Juos vienija panaši, mažai kintanti, todėl daug kam nuobodi atlikimo technika, daugiausia akrobatika, ekvilibristika, gyvūnų dresavimas, gimnastika, magija, klounada, voltižiravimas ir žongliravimas. Meluočiau, jeigu teigčiau, kad vadinamasis šiuolaikinis cirkas, apie kurį ketinu kalbėti šiame straipsnyje, visa tai paneigia.

Skaityti daugiau

Spalio skaitymai

Pradėdamas naują (spalio mėnesio) apžvalgą, vis dar jaučiu ankstesniosios šleifą: ne taip seniai kokybės kartelės reikalus savo bloge aptarė Sandra Bernotaitė („Kas nulaužė kokybės kartelę?”,grafomanija.com), nuoskaudas dėl neva nepelnyto išpuolio savaitraštyje „Literatūra ir menas” išliejo (Nr. 41, „Kaip mėnulis iš dangaus sosto…”) jautrusis anykštiškis Rimantas P. Vanagas… Esu dėkingas visiems, kurie daugiau ar mažiau konstruktyviai (ar bent drąsiai) stengėsi interpretuoti ar kvestionuoti mano pastabas, pasiūlymus, bet visų labiausiai norėčiau padėkoti Jūratei Visockaitei, savaitraščio „Literatūra ir menas” redakcijos skiltyje cituojančiai radikaliausias mano frazes (Nr. 41, „Būti ar nebūti?”), ir klausiančiai, – kaip teko suprasti, klausimas visai ne retorinis, – ar, nesant tinkamų publikuoti literatūros tekstų, nevertėtų (bent kurį laiką) apsiriboti vien gerais vertimais.

Skaityti daugiau

La Cumparsita: Rūta „žalioji“ prieš Dalią „raudonąją“

Neslėpsiu: kiek netikėtas didžiulis susidomėjimas straipsniu „Žiniasklaidos kuriama Lietuva” (Literatūra ir menas, 2013 08 30) paskatino rašyti šį tęsinį. Nes koks rašytojas – atvirai ar atvirai kuklindamasis – netrokšta populiarumo? Nebent po hipnozės, po Nobelio ar po mirties. Yra ir kita priežastis – skaitinėdama spaudą, rinkdama straipsnių antraštes iš įvairių portalų ir dienraščių pranešimui, tiesiog „užsikabliavau”. Kaip Jackas Lemmonas filme „Džiaze tik merginos”. Jo veikėjas, persirengęs moterimi, šoko su lyties neatpažįstančiu gerbėju La Cumparsita restorane, perduodamas įsikąstą rožę partneriui tiesiai į lūpas, ir grįžęs į viešbutį iš inercijos tebemojavo barškučiais lovoje. Dabar aš irgi laiškus draugams ir kai kuriems pažįstamiems siunčiu (taip pat iš lovos) pradėdama ne „Sveikas” ar „Sveika”, bet tos dienos antrašte iš spaudos.

Skaityti daugiau

Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje (2)

Kitokį Šeinių regime ne politinėje, o kasdienio gyvenimo aplinkoje, tiesa, susijusioje su diplomatine tarnyba ar jos vėlyvaisiais atgarsiais. Rašytojas, matyt, buvo įtarus ne tik dėl jo karjerą ištikusių nesėkmių, bet ir dėl kitų asmenų, kaip jam atrodė, įtartinų reikalų. Iš Jurgio Savickio, tuomet tarnavusio Kaune, Užsienio reikalų ministerijoje, laiško (1929 04 04) Šeiniui galima numanyti, kaip įsisukta į gandų karuselę.

Skaityti daugiau

Darbuotis nelaukiant idealių sąlygų

Lapkričio 18-ą įvyko Švietimo ir mokslo ministerijos šiemečių Mokslo premijų užsienio lietuviams įteikimo ceremonija. Tarp apdovanotųjų – ir habil. dr. prof. Jolanta Gelumbeckaitė, dirbanti Frankfurto prie Maino Goethe’s universitete Vokietijoje. Gelumbeckaitė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auklėtinė, Humanitarinių mokslų daktarės disertaciją „Linksnių ir prielinksninių konstrukcijų vartosena Jono Bretkūno „Evangelijos pagal Luką” vertime (1579)” apgynusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1999 m. habilitacinis darbas „Die litauische Wolfenbütteler Postille von 1573. Kritische kommentierte Edition der Handschrift” [=Lietuviškoji Volfenbiutelio postilė (1573). Kritinis komentuotas rankraščio leidimas] apgintas Frankfurto prie Maino Johanno Wolfgango Goethe’s universitete 2007 m.

Skaityti daugiau

Suvaidintų gaidų reperkusijos

Greičiausiai niekas per daug nenustebo, kad šių metų „Gaidos” festivalis pasiūlė ne vieną, o keletą temų. Tokią tendenciją galima buvo įžvelgti keleto pastarųjų festivalių programose, kai į jas būdavo įtraukiami, atrodytų, iš bendro konteksto iškrentantys, tačiau anaiptol neprastesni koncertai. Ko gero, galima sakyti, kad laikai, kai „Gaida” turėjo vieną pagrindinę temą, apie kurią lyg apie ašį sukasi visa festivalio programa, eina į pabaigą ir „vienatemės” „Gaidos” jau netrukus nugrims giliai užmarštyje…

Skaityti daugiau