Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

2014 m. balandžio 3 d. minėsime rašytojo, publicisto, Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus (Igno Jurkūno) 125-ąsias metines. Širvintose susibūrusi iniciatyvinė grupė siekia, kad kraštiečio atminimui įprasminti būtų sukurtas paminklas. I. Šeiniaus tėviškėje, Šeiniūnų kaime, Širvintų rajone, esantis medinis koplytstulpis tik žymi gimtųjų namų vietą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Jausmų smarkumas

Gimęs 1913 metų lapkritį1, paskutinįjį, kaip vėliau paaiškėjo, savo gyvenimo lapkritį jis praleido Lurmarene. Ir ten, provincialaus namo, kurio likimas susiklostė kitaip, negu numatė ir jis, ir jo šeima, prieglobstyje pradėjo rašyti naują romaną.Gimęs 1913 metų lapkritį1, paskutinįjį, kaip vėliau paaiškėjo, savo gyvenimo lapkritį jis praleido Lurmarene. Ir ten, provincialaus namo, kurio likimas susiklostė kitaip, negu numatė ir jis, ir jo šeima, prieglobstyje pradėjo rašyti naują romaną.
Skaityti daugiau
0
0
0

„Metu“ anketa

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Sąlyginės figūros Kosto Ostrausko dramose

Prieš daugiau nei metus Lietuvos literatūros pasaulis neteko išeivijos literatūros istoriko ir kritiko, savito teatro kūrėjo, dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012). Jis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pirmasis iš lietuvių dramos kūrėjų ėmėsi puoselėti naująsias dramos tradicijas, avangardizmą, kurti absurdo, postmoderniąsias dramas ir lietuvių dramaturgijoje įtvirtino paradokso situaciją. Konfliktą kūriniuose dažnai nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą kuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė. Dažnoje K. Ostrausko dramoje pastebimas ir iki tol lietuvių dramaturgijai ne itin būdingas reiškinys – vietoj tradicinių personažų įterpiamos metaforinės figūros.Prieš daugiau nei metus Lietuvos literatūros pasaulis neteko išeivijos literatūros istoriko ir kritiko, savito teatro kūrėjo, dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012). Jis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pirmasis iš lietuvių dramos kūrėjų ėmėsi puoselėti naująsias dramos tradicijas, avangardizmą, kurti absurdo, postmoderniąsias dramas ir lietuvių dramaturgijoje įtvirtino paradokso situaciją. Konfliktą kūriniuose dažnai nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą kuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė. Dažnoje K. Ostrausko dramoje pastebimas ir iki tol lietuvių dramaturgijai ne itin būdingas reiškinys – vietoj tradicinių personažų įterpiamos metaforinės figūros.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuva Viduramžių Europos žemėlapiuose

Dažnai prisimename Viduramžius kaip savo valstybės aukso amžių – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo jūros iki jūros, didieji kunigaikščiai, kryžiuočių sutriuškinimas. Didžiuojamės savo valstybės pergalėmis, atsilaikymu prieš daugelį priešų ir užkariavimais. Niekad nepamirštame, kad buvome paskutinė Europos pagoniška valstybė, tačiau taip pat džiaugsmingai prisimename Lietuvos krikštą 1387 m., kuris reiškė valstybės priėmimą į bendrą krikščioniškosios Viduramžių Europos erd­vę. Tačiau retkarčiais susimąstome ir apie tai, o kaipgi mus įsivaizdavo ir matė tie patys Vakarų europiečiai? Juk galų gale, Vytauto valdymo laikais buvome viena didžiausių Europos valstybių, kai kas sako, net imperija…
Skaityti daugiau
0
0
0

Už vieną muštą…

Ko galime išmokti iš nelaimių, kančių ir negandų? Kalbant apie okupacijų penkiasdešimtmetį, neretai „gėris“, kurį esą galima iš ten pasisemti, vertinamas kaip gebėjimas išlikti, savitas užsigrūdinimas per kančią, patirtis, kad, nepaisant režimo, tauta ir žmonės sugebėjo išlikti. Šias patirtis galima aiškinti net kaip patirties „privalumą“ prieš tuos, kuriems prievartos, sudarkytos visuomeninės bei politinės tvarkos nebuvo tekę patirti. Visai netoli Lietuvos gyvena tautos, kurios viso to nepatyrė ir nesupranta, ką reiškia išlikti. Priartėjimas prie blogio net gali būti suvokiamas kaip žmogiškos išminties šaltinis. Esame „mušti“, o už vieną muštą, sako, devynis nemuštus duoda. Tačiau toks požiūris iškreipia supratimą apie patirtį, nes supainioja blogį ir gėrį, ir blogį pateikia kaip gerosios žmogaus gyvenimo patirties šaltinį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Jūratės Mykolaitytės burtai

Jūratė Mykolaitytė savo parodos VDA galerijoje „Akademija“ nepavadino niekaip – tai tiesiog „Tapyba“, sukurta per pastaruosius dvejus metus. Pavadinimą gal ir sunku būtų sugalvoti, nes vizionieriška dailininkės fantazija kuria sunkiai apibrėžiamus, dar sunkiau konkretizuojamus keistos civilizacijos vaizdinius.Jūratė Mykolaitytė savo parodos VDA galerijoje „Akademija“ nepavadino niekaip – tai tiesiog „Tapyba“, sukurta per pastaruosius dvejus metus. Pavadinimą gal ir sunku būtų sugalvoti, nes vizionieriška dailininkės fantazija kuria sunkiai apibrėžiamus, dar sunkiau konkretizuojamus keistos civilizacijos vaizdinius.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (II)

Regioniškumo tapatybė yra vienas iš trijų identifikuotų lietuviškojo europietiškumo modelių. Šioje tapatybėje suvereni valstybė yra pagrindinis tautos gerovės garantas. Siekiant užtikrinti šią gerovę bei stiprinti Lietuvos valstybingumą, būtina paisyti geopolitinės valstybės padėties, skatinančios sudaryti ir palaikyti įvairias suverenumą garantuojančias regionines sąjungas. Galima išskirti bent keturis regionus, kuriems Lietuva gali save priskirti: Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, vadinamąjį LDK ir Lietuvos–Lenkijos (ar net Vidurio Europos). Kita vertus, pati Europa suprantama kaip išskirtinis regionas, turintis ilgą valstybių bendrabūvio istoriją, o šiuo metu jai priklausančių valstybių susitarimai turi užtikrinti taiką ir saugumą.
Skaityti daugiau
0
0
0