Antropologinio tyrimo simptomai Aleksandro Ostašenkovo fotografijų knygoje „Mirties sodas“

Aleksandro Ostašenkovo fotografijų knygoje Mirties sodas (2008) nėra alternatyvos mirčiai. Ji pasitinka ir mandagiai pasveikina vienišą keleivį, kurio žygis artėja prie pabaigos. Kurdamas šį nuotraukų ciklą fotomenininkas lankėsi senelių namuose bei slaugos ligoninėje ir fiksavo mirštančiuosius bei mirčiai besiruošiančiuosius. Nors daugelyje albumo nuotraukų mirtis tėra nujaučiama, ji yra kur kas arčiau, rodos, justi jos alsavimas: žmogus yra tarsi ribinėje stadijoje tarp mirties ir nemirties, ir tai autorius demonstruoja fotografuojamų žmonių veiduose – akyse.
Skaityti daugiau

Triušiai rūbinėje, arba Neaiškūs žvilgsniai

1970 metų Antano Sutkaus fotografija Dainų šventė. „Triušiai rūbinėje“ – dabar jau klasiko, o tuomet – jaunojo Lietuvos fotomenininko darbas, vaizduojantis miesto gyventojus ir jų kasdienybę. Nedidukas epizodas iš tradicinės Dainų šventės vaizduoja miestiečius, stovinčius prie gazuoto vandens aparatų, išrikiuotų išilgai sienos, o šią buitinę sceną vainikuoja didžiulės kino filmų afišos. Viena jų šiame tekste svarbi dėl iš jos žvelgiančio besišypsančios, savimi patenkintos moters veido, kita reikšminga tuo, kad autorius „pasisavino“ reklamuojamo filmo pavadinimą – Triušiai rūbinėje.
Skaityti daugiau

Begalinumas[1]

Iš tiesų jis yra autobuso vairuotojas vardu Jonas ir jis galvoja apie vakarykštį važiavimą į Žvėryną. Jis spaudė greičio pedalą žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, ir iš savo regėjimo lauko stačiakampio jis pastebėjo už savęs esantį horizontą.
Skaityti daugiau

Laimės paieškos

„Nemesk kelio dėl takelio“, – pataria lietuvių liaudies išmintis. Tačiau menotyrininko profesijoje lygus, platus, tiesiai vedantis ir prieš mus ėjusiųjų išmindžiotas kelias ne toks įdomus kaip tas kreivas, brūzgynais apaugęs, nepramintas takelis.
Skaityti daugiau

SELF/PORTRAIT (one source)

Pradėjau dirbti su šiuo projektu atsitiktinai, vadovavausi intuicija. Man buvo įdomios autoportretų ribos ir klausimas, kodėl mes tai darome. Domino kaip kūnas įsikomponuoja erdvėje; kaip kurti istorijas; kaip atkreipti kitų žmonių dėmesį; kūno ryšys su gamta; kaip žmonės reaguos, jeigu aš jiems duosiu fotoaparatą; kaip ilgai žmonės gali laikyti mano nuotrauką savo fotoaparate; kaip mes visada ieškome savo veido minioje; kaip žmonės pasidaro nuotrauką su manimi ir tampa labiau susidomėję savimi; kaip mes tampame per daug susitelkiame į save. Aš niekada nemaniau, kad tai aš esu nuotraukose, kadangi kol aš tai dariau, aš turėjau visus šiuos klausimus, bet ne klausimą “kas aš esu”.
Skaityti daugiau

Apie pasislinkimą

430. Aš sutinku marsietį ir jis manęs klausia: „Kiek kojų pirštų turi žmonės?“ – Aš jam sakau: „Dešimt. Noriu tau tai parodyti“ ir nusimaunu batus. Kaip tuomet, jei jis nusistebėtų, kad aš su tokiu tikrumu tai žinojau, nors savo kojų pirštų nemačiau? – Ar turėčiau čia pasakyti: „Mes, žmonės, žinome, kad turime tiek kojų pirštų, matome juos ar ne“?
Skaityti daugiau

Apie autoportretą ir kita

Nepamenu, kada pirmą kartą bandžiau nupiešti autoportretą. Tačiau labai gerai pamenu pirmą autoportretą, kurį tapiau aliejiniais dažais. Galbūt todėl, kad tai buvo pirmas darbas mano gyvenime, nutapytas aliejiniais. Man buvo 16 metų, buvau ką tik pabėgęs iš namų ir autoportretas žymėjo mano savarankiško gyvenimo pradžią. Nuo to momento prasidėjo dramatiški mano santykiai su tapyba.
Skaityti daugiau

Vilniaus operos primadona

Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų. Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų.
Skaityti daugiau

Raimundo Malašausko iššūkis Londono meno scenai

Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis ir dirbantis Raimundas Malašauskas gerai žinomas šiuolaikinio meno pasaulyje, kuravęs parodas tokiose garsiose meno scenose, kaip Venecijos bienalė ar Kaselio Documenta. Naujausias jo projektas – liepos pabaigoje atidaryta paroda Londone, Lisson galerijoje.Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis ir dirbantis Raimundas Malašauskas gerai žinomas šiuolaikinio meno pasaulyje, kuravęs parodas tokiose garsiose meno scenose, kaip Venecijos bienalė ar Kaselio Documenta. Naujausias jo projektas – liepos pabaigoje atidaryta paroda Londone, Lisson galerijoje.
Skaityti daugiau