Aktualūs įrašai – Puslapis 45 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Šventieji be aureolių iš paraščių

„Tapydama šventuosius nevengiu tamsių spalvų tirštumo, taip man geriau sekasi kalbėti apie šventuosius personažus. Kita vertus, vis dažniau atrodo, kad visi menininkai trokšta kurti šviesiai ir gražiai. Tai tam tikra siekiamybė…“ – sako dailininkė Sigita Maslauskaitė, kurios darbai kupini barokiškos ekspresijos ir veržlumo. Nors menininkė tapo ne tik šventuosius, bet ir natiurmortus, peizažus, tačiau būtent krikščioniški siužetai išskiria ją iš lietuviškos tapybos mokyklos. Pokalbyje dailininkė atsiskleidžia ir kaip menotyrininkė, jautriai ir subtiliai ieškanti tiltų tarp bažnytinio paveldo, šiuolaikinio meno ir XXI amžiaus žmogaus.„Tapydama šventuosius nevengiu tamsių spalvų tirštumo, taip man geriau sekasi kalbėti apie šventuosius personažus. Kita vertus, vis dažniau atrodo, kad visi menininkai trokšta kurti šviesiai ir gražiai. Tai tam tikra siekiamybė…“ – sako dailininkė Sigita Maslauskaitė, kurios darbai kupini barokiškos ekspresijos ir veržlumo. Nors menininkė tapo ne tik šventuosius, bet ir natiurmortus, peizažus, tačiau būtent krikščioniški siužetai išskiria ją iš lietuviškos tapybos mokyklos. Pokalbyje dailininkė atsiskleidžia ir kaip menotyrininkė, jautriai ir subtiliai ieškanti tiltų tarp bažnytinio paveldo, šiuolaikinio meno ir XXI amžiaus žmogaus.

Skaityti daugiau

Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą

Kai 1941 metų birželio 24-ąją, trečią nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną, į Vilnių įžengė Vermachtas, čia – svarbiame Rytų Europos žydų kultūros centre, svetur vadinto „Šiaurės Jeruzale“, – gyveno apie 60 tūkstančių žydų, trečdalis visų miesto gyventojų. Penkis šimtus metų skaičiuojančiai bendruomenei, įsikūrusiai čia, kaip manoma, XV amžiuje, iškilo mirtinas pavojus. Vanzės konferencija, kurioje nacių viršūnėlė nusprendė, kaip turėtų būti išžudyti Europos žydai, dar nebuvo įvykusi, tačiau jų politikos vektorius buvo aiškus – neturėjo likti gyvas nė vienas žydas: nei vaikas, nei moteris, nei vyras. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Prie tragiškos Vilniaus geto istorijos šį kartą mums padės prisiliesti istorikas Ilja Lempertas.Kai 1941 metų birželio 24-ąją, trečią nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną, į Vilnių įžengė Vermachtas, čia – svarbiame Rytų Europos žydų kultūros centre, svetur vadinto „Šiaurės Jeruzale“, – gyveno apie 60 tūkstančių žydų, trečdalis visų miesto gyventojų. Penkis šimtus metų skaičiuojančiai bendruomenei, įsikūrusiai čia, kaip manoma, XV amžiuje, iškilo mirtinas pavojus. Vanzės konferencija, kurioje nacių viršūnėlė nusprendė, kaip turėtų būti išžudyti Europos žydai, dar nebuvo įvykusi, tačiau jų politikos vektorius buvo aiškus – neturėjo likti gyvas nė vienas žydas: nei vaikas, nei moteris, nei vyras. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Prie tragiškos Vilniaus geto istorijos šį kartą mums padės prisiliesti istorikas Ilja Lempertas.

Skaityti daugiau

Už savo tėvus, namus ir Tėvynę…

Pokaris Lietuvoje – tragiškas netekčių ir pasirinkimų metas, atvėręs ne tik kolaboravimo su okupantais galimybę, bet ir herojišką savęs atsižadėjimą dėl Tiesos ir Laisvės. Šiandien sunku įsivaizduoti tas kasdienes aplinkybes, kuriomis vyko konkretaus žmogaus apsisprendimo dilema – pasiduoti ar priešintis, nes likti nuošaly buvo tiesiog neįmanoma… Nors partizaninis pasipriešinimas po devynerių metų (1944–1953) įnirtingų kovų ginklu bei spausdintu žodžiu, neįtikėtinų žygdarbių, tragiškų išdavysčių, slapstymosi bunkeriuose bei nuožmios medžioklės buvo sunaikintas, tačiau šios istorijos nesunyko, bet sudaigino laisvės ilgesio daigus ir kitoms kartoms.Pokaris Lietuvoje – tragiškas netekčių ir pasirinkimų metas, atvėręs ne tik kolaboravimo su okupantais galimybę, bet ir herojišką savęs atsižadėjimą dėl Tiesos ir Laisvės. Šiandien sunku įsivaizduoti tas kasdienes aplinkybes, kuriomis vyko konkretaus žmogaus apsisprendimo dilema – pasiduoti ar priešintis, nes likti nuošaly buvo tiesiog neįmanoma… Nors partizaninis pasipriešinimas po devynerių metų (1944–1953) įnirtingų kovų ginklu bei spausdintu žodžiu, neįtikėtinų žygdarbių, tragiškų išdavysčių, slapstymosi bunkeriuose bei nuožmios medžioklės buvo sunaikintas, tačiau šios istorijos nesunyko, bet sudaigino laisvės ilgesio daigus ir kitoms kartoms.

Skaityti daugiau

Svarbu yra žmogaus gyvybė, visa kita – nesvarbu

Gintaras Bleizgys (g. 1975 m.) – poetas, literatūros kritikas, pasukęs į verslo vadybos, administravimo ir tarptautinės prekybos barus, tačiau neužmirštantis ir tekstų rašymo meno. Debiutavo 1998 m. išleidęs poezijos knygą „Vietovė. Šiaurė“, kuri jam pelnė Poetinio Druskininkų Rudens premiją. 1999 m. VU baigė lituanistikos magistrantūrą. Dirbo „Metų“ redakcijoje, 1999 –2001m. – „Literatūros ir meno“ vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvių PEN centro premijos mecenatas ir Metų vertėjo krėslo fundatorius.Gintaras Bleizgys (g. 1975 m.) – poetas, literatūros kritikas, pasukęs į verslo vadybos, administravimo ir tarptautinės prekybos barus, tačiau neužmirštantis ir tekstų rašymo meno. Debiutavo 1998 m. išleidęs poezijos knygą „Vietovė. Šiaurė“, kuri jam pelnė Poetinio Druskininkų Rudens premiją. 1999 m. VU baigė lituanistikos magistrantūrą. Dirbo „Metų“ redakcijoje, 1999 –2001m. – „Literatūros ir meno“ vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvių PEN centro premijos mecenatas ir Metų vertėjo krėslo fundatorius.

Skaityti daugiau

Vilmanto Ladygos kūryba: savito stiliaus beieškant

Informacinės technologijos yra Vilmanto darbinė kasdienybė. Šiuolaikinis žmogus nardantis virtualioje ir žiniasklaidos erdvėje tampa kempyne persisunkusia begale reikalingų ir beverčių dalykų. Nors yra ir teigiama pusė. Vizualinė ir literatūrinė vaizduotė tampa laki, fantazijų pasaulis peržengia individualias ribas ir tampa visuotinio mentaliteto arimais. Jame asmeniniai atradimai žaibiškai tampa vartojami visuomenės. Tos dalies, kuri ,,pastoviam ryšyje“, jai kuriami nauji ryšio kanalai, patrauklios formos vardan mistinės realybės. Pašalinis neigiamas faktorius: auga jaunimas kartais nejaučiantis ribos tarp sapnų ir tikrovės. Mene tirpinamos ribos tarp tradicinių kūrybos žanrų. Atsiranda menas be kriterijų-tarpdisciplininis žanras. Jam tinka viskas, jis beribis. Na kaip pavyzdžiui sąvoka ,,niekas“ konkretaus, tai yra ,,viskas“. Informacinės technologijos yra Vilmanto darbinė kasdienybė. Šiuolaikinis žmogus nardantis virtualioje ir žiniasklaidos erdvėje tampa kempyne persisunkusia begale reikalingų ir beverčių dalykų. Nors yra ir teigiama pusė. Vizualinė ir literatūrinė vaizduotė tampa laki, fantazijų pasaulis peržengia individualias ribas ir tampa visuotinio mentaliteto arimais. Jame asmeniniai atradimai žaibiškai tampa vartojami visuomenės. Tos dalies, kuri ,,pastoviam ryšyje“, jai kuriami nauji ryšio kanalai, patrauklios formos vardan mistinės realybės. Pašalinis neigiamas faktorius: auga jaunimas kartais nejaučiantis ribos tarp sapnų ir tikrovės. Mene tirpinamos ribos tarp tradicinių kūrybos žanrų. Atsiranda menas be kriterijų-tarpdisciplininis žanras. Jam tinka viskas, jis beribis. Na kaip pavyzdžiui sąvoka ,,niekas“ konkretaus, tai yra ,,viskas“.

Skaityti daugiau

2012-2013 m. medžio skulptūros plenerai Vasario 16-osios gimnazijoje, Hiutenfelde Vokietijoje

Daug kryždirbystės ir medžio skulptūrų plenerų vyksta Lietuvoje, tačiau lietuvių išeivijos susitelkimo vietose toks medžio drožėjų pleneras – pirmasis. Hiutenfeldas – lietuvių išeivijos Europoje centras, vienijantis keturias organizacijas: Europos lietuvių kultūros centrą, Vokietijos lietuvių bendruomenę, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungą ir Vasario 16-ios gimnaziją. Ši vietovė, nuo XX a. pradžios identifikuojama kaip išeivių iš Lietuvos būstinė ir sostinė Europoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais čia mokosi ne tik lietuvių išeivijos jaunimas, bet ir Lietuvos jaunuoliai, norintys įgyti užsienio kalbų įgūdžių. Sukurta lietuviška atmosfera Renhofo pilyje reikalauja nuolatinio atnaujinimo ir paramos bei pagalbos iš Tėvynėje gyvenančių lietuvių ar organizacijų.Daug kryždirbystės ir medžio skulptūrų plenerų vyksta Lietuvoje, tačiau lietuvių išeivijos susitelkimo vietose toks medžio drožėjų pleneras – pirmasis. Hiutenfeldas – lietuvių išeivijos Europoje centras, vienijantis keturias organizacijas: Europos lietuvių kultūros centrą, Vokietijos lietuvių bendruomenę, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungą ir Vasario 16-ios gimnaziją. Ši vietovė, nuo XX a. pradžios identifikuojama kaip išeivių iš Lietuvos būstinė ir sostinė Europoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais čia mokosi ne tik lietuvių išeivijos jaunimas, bet ir Lietuvos jaunuoliai, norintys įgyti užsienio kalbų įgūdžių. Sukurta lietuviška atmosfera Renhofo pilyje reikalauja nuolatinio atnaujinimo ir paramos bei pagalbos iš Tėvynėje gyvenančių lietuvių ar organizacijų.

Skaityti daugiau

Pamąstymai apie etninės kultūros apsaugą ir išlikimo perspektyvas

Lietuvos Respublikos (toliau LR) Seimo 2002 m. priimtoje Ilgalaikėje valstybės raidos strategijoje (iki 2015 m.) turtingas Lietuvos istorinis kultūros paveldas ir gyvos krašto etnokultūrinės tradicijos yra įvardijamos tarp nedaugelio kitų šiuolaikinės Lietuvos valstybės stiprybės faktorių. Atsižvelgiant į vis didesnį neigiamą spartėjančios globalizacijos reiškinių poveikį gyvosioms etninės kultūros tradicijoms, jų apsauga ir puoselėjimas formuluojami kaip ilgalaikiai strateginiai valstybės prioritetai svarbūs tautinės savimonės ir nacionalinio tapatumo išsaugojimui. Lietuvos Respublikos (toliau LR) Seimo 2002 m. priimtoje Ilgalaikėje valstybės raidos strategijoje (iki 2015 m.) turtingas Lietuvos istorinis kultūros paveldas ir gyvos krašto etnokultūrinės tradicijos yra įvardijamos tarp nedaugelio kitų šiuolaikinės Lietuvos valstybės stiprybės faktorių. Atsižvelgiant į vis didesnį neigiamą spartėjančios globalizacijos reiškinių poveikį gyvosioms etninės kultūros tradicijoms, jų apsauga ir puoselėjimas formuluojami kaip ilgalaikiai strateginiai valstybės prioritetai svarbūs tautinės savimonės ir nacionalinio tapatumo išsaugojimui.

Skaityti daugiau

Krašto žmonių gerovė priklauso nuo to, kaip ūkiškai ir taupiai naudojami vietiniai žaliavų resursai. Lietuvoje auga pigi ir lengvai apdirbama karklų žaliava. Dėl tinkamų klimato sąlygų ir drėgno dirvožemio, karklų auga labai daug. Karklas kaip medis labai nereiklus. Per vienerius metus jo ūgliai užauga iki 2–3 metrų aukščio. Pynimui naudojami vienmečiai ūgliai, kurie vadinami vytelėmis. Lietuvoje nuo neatmenamų laikų buvo pinama iš karklų vytelių. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo pinami krepšiai, baldai, sėtuvės, doklai, rogės ir kt. Kiekvieno regiono pynėjai pynė aukšto meninio lygio gaminius, kuriuose atsispindėjo savitas stilius. Dažniausiai buvo pinami krepšiai. Kiekvienas kaimas turėjo savo krepšių pynėją. DKrašto žmonių gerovė priklauso nuo to, kaip ūkiškai ir taupiai naudojami vietiniai žaliavų resursai. Lietuvoje auga pigi ir lengvai apdirbama karklų žaliava. Dėl tinkamų klimato sąlygų ir drėgno dirvožemio, karklų auga labai daug. Karklas kaip medis labai nereiklus. Per vienerius metus jo ūgliai užauga iki 2–3 metrų aukščio. Pynimui naudojami vienmečiai ūgliai, kurie vadinami vytelėmis. Lietuvoje nuo neatmenamų laikų buvo pinama iš karklų vytelių. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo pinami krepšiai, baldai, sėtuvės, doklai, rogės ir kt. Kiekvieno regiono pynėjai pynė aukšto meninio lygio gaminius, kuriuose atsispindėjo savitas stilius. Dažniausiai buvo pinami krepšiai. Kiekvienas kaimas turėjo savo krepšių pynėją. D

Skaityti daugiau

ŽURNALAS: TAUTODAILĖSMETRAŠTIS TEMA: Kultūrinis paveldas AUTORIUS: Genia Vaičikauskienė DATA: 2013-08 Tautodailės patirtis keramikos seminaruose Genia Vaičikauskienė Keramika – populiariausias…

Skaityti daugiau