Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Lietuvių kalbos mirtis

Viešasis diskursas sklidinas nerimo dėl lietuvių kalbos. Plaukus šiaušti ypač bando keletas temų: neraštingumas (Dainius Numgaudis: „Kad mes esame ir liksime lietuviškai kalbanti šalis – tai neginčijama. Tačiau ar mes išliksime lietuviškai rašanti tauta – apie tai jau ir Lietuvoje vis garsiau kalbama“; nepagarba, meilės kalbai stoka, kalbos sistemos griūtis (Irena Andrukaitienė: „Didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, kad mes esame lietuviai, kad mes esame Lietuva“; skolintasi leksika (Romualdas Kriaučiūnas: „Keletas man užkliuvusių žodžių: reglamentuojančių, licencija, kompetencijos, prioritetu, autonomiškumo, indikacijomis, alternatyviu, konfidencialumo, profilaktikos“; užsieniečių pavardžių rašymas, ypač lietuviškuose pasuose (George W. Bush ar Džordžas V. Bušas). Viešasis diskursas sklidinas nerimo dėl lietuvių kalbos. Plaukus šiaušti ypač bando keletas temų: neraštingumas (Dainius Numgaudis: „Kad mes esame ir liksime lietuviškai kalbanti šalis – tai neginčijama. Tačiau ar mes išliksime lietuviškai rašanti tauta – apie tai jau ir Lietuvoje vis garsiau kalbama“; nepagarba, meilės kalbai stoka, kalbos sistemos griūtis (Irena Andrukaitienė: „Didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, kad mes esame lietuviai, kad mes esame Lietuva“; skolintasi leksika (Romualdas Kriaučiūnas: „Keletas man užkliuvusių žodžių: reglamentuojančių, licencija, kompetencijos, prioritetu, autonomiškumo, indikacijomis, alternatyviu, konfidencialumo, profilaktikos“; užsieniečių pavardžių rašymas, ypač lietuviškuose pasuose (George W. Bush ar Džordžas V. Bušas).
Skaityti daugiau
0
0
0

Vilniaus parkų šiandiena pagal medkirčių scenarijų

Vilniaus kaip žalio miesto įvaizdį sukūrė dideli plotai stichiškai ar planingai atsiradusių miškų, želdynų ir želdinių: parkai, skverai, įvairiausios žaliosios jungtys ir pavieniai medžiai. Kiekvienas iš jų turi savo kilmę, istoriją ir paskirtį, daugiau ar mažiau pakoreguotas žmogaus. Gamtos inkliuzų įvairovę miestas sulydo į kultūrinį vienį, savitą želdynų sistemą. Jos esmę ir galimybes galėtų apibūdinti gražūs žodžiai iš Andriaus Surgailio pernykštės parodos pavadinimo: Vilnius kaip parkas. Vilniaus kaip žalio miesto įvaizdį sukūrė dideli plotai stichiškai ar planingai atsiradusių miškų, želdynų ir želdinių: parkai, skverai, įvairiausios žaliosios jungtys ir pavieniai medžiai. Kiekvienas iš jų turi savo kilmę, istoriją ir paskirtį, daugiau ar mažiau pakoreguotas žmogaus. Gamtos inkliuzų įvairovę miestas sulydo į kultūrinį vienį, savitą želdynų sistemą. Jos esmę ir galimybes galėtų apibūdinti gražūs žodžiai iš Andriaus Surgailio pernykštės parodos pavadinimo: Vilnius kaip parkas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Laukiant „Dulkių ir žvaigždžių“ tomo

Šį pavasarį (gegužės 2, sen. st. balandžio 20) poetui Jurgiui Baltrušaičiui – 140 metų. Jo sūnui, menotyrininkui Jurgiui Baltrušaičiui – 110. Jurgiai, Jurginių laiko žmonės, išskirtinai talentingi, savitų charakterių, palikę ryškių pėdsakų įvairiose kultūros srityse, šalyse, išlaikę intensyvų tarpusavio bendravimo lauką. Sūnaus „Visuotinė meno istorija” dedikuota „Mano tėvui”. Abu ir ilsisi viename kape Paryžiaus Montrouge kapinėse, kartu su abiem Baltrušaitienėmis – ruse Marija ir prancūze Helen. Tik prieš porą metų, minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, pasisekė kapą aplankyti. Prisiminiau Marijos Baltrušaitienės 1947 metų laišką pusseserei N. Zabolotskai: „Dažnai būnu kapinėse, jam daug atneša gėlių. Jis ir čia sugebėjo priversti visus save mylėti.”Šį pavasarį (gegužės 2, sen. st. balandžio 20) poetui Jurgiui Baltrušaičiui – 140 metų. Jo sūnui, menotyrininkui Jurgiui Baltrušaičiui – 110. Jurgiai, Jurginių laiko žmonės, išskirtinai talentingi, savitų charakterių, palikę ryškių pėdsakų įvairiose kultūros srityse, šalyse, išlaikę intensyvų tarpusavio bendravimo lauką. Sūnaus „Visuotinė meno istorija” dedikuota „Mano tėvui”. Abu ir ilsisi viename kape Paryžiaus Montrouge kapinėse, kartu su abiem Baltrušaitienėmis – ruse Marija ir prancūze Helen. Tik prieš porą metų, minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, pasisekė kapą aplankyti. Prisiminiau Marijos Baltrušaitienės 1947 metų laišką pusseserei N. Zabolotskai: „Dažnai būnu kapinėse, jam daug atneša gėlių. Jis ir čia sugebėjo priversti visus save mylėti.”
Skaityti daugiau
0
0
0

Išsisėmusi architektūra. Viskas jau pastatyta?

Terminas „išsisėmusi literatūra”, kurį pavartojo Johnas Barthas savo esė tokiu pat pavadinimu, plačiai išgarsėjo ir tapo patogiu pasiteisinimu daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie gyvendami ir kurdami epochoje „po Kafkos” su prašmatnia dekadanso gaidele konstatuoja, kad viskas jau parašyta – girdi, šiandien jau neįmanoma sukurti naujų šedevrų. Laikydami šį faktą savo gyvenimo aksioma ir savo rašymo determinantu, jie nusimeta nuo sąžinės visas moralines naštas, nubruka į stalčius idealizmą ir senamadišką rašytojo pašaukimą ir kuria literatūrą, kuri yra kodų, galvosūkių, elegantiškų šaradų ir kultūrinių rebusų rinkinys – taigi tiesiog intelektualų žaidimą išrinktiesiems. Ir taip: vieni dėlioja savo romanus iš citatų ir nuorodų į klasikus, kiti prirašo krūvą nesunumeruotų lapų, o paskui sudėlioja juos atsitiktine tvarka, o dar kiti rašo ilgas esė apie tylą neprirašytų, švarių puslapių forma. Terminas „išsisėmusi literatūra”, kurį pavartojo Johnas Barthas savo esė tokiu pat pavadinimu, plačiai išgarsėjo ir tapo patogiu pasiteisinimu daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie gyvendami ir kurdami epochoje „po Kafkos” su prašmatnia dekadanso gaidele konstatuoja, kad viskas jau parašyta – girdi, šiandien jau neįmanoma sukurti naujų šedevrų. Laikydami šį faktą savo gyvenimo aksioma ir savo rašymo determinantu, jie nusimeta nuo sąžinės visas moralines naštas, nubruka į stalčius idealizmą ir senamadišką rašytojo pašaukimą ir kuria literatūrą, kuri yra kodų, galvosūkių, elegantiškų šaradų ir kultūrinių rebusų rinkinys – taigi tiesiog intelektualų žaidimą išrinktiesiems. Ir taip: vieni dėlioja savo romanus iš citatų ir nuorodų į klasikus, kiti prirašo krūvą nesunumeruotų lapų, o paskui sudėlioja juos atsitiktine tvarka, o dar kiti rašo ilgas esė apie tylą neprirašytų, švarių puslapių forma.
Skaityti daugiau
0
0
0

Žmogus su telegrama rankoje

Dažniausiai diplomatija lyginama su šachmatų žaidimu, o jo dalyviai įsivaizduojami lyg įsprausti į privalomus protokolinius rėmus. Vieni čia jaučiasi lyg žuvys vandeny: derybos ir kompromisai, sutartys ir nesusitarimai (todėl ir yra toks apsaugantis diplomatinis imunitetas, kad net ir mandagiai pasakęs tiesą į akis ar būdamas priešo teritorijoje neprarastumei galvos). Kiti – svetimi, pavargę nuo ritualų ir titulų, nuplaunantys nuovargį tauresnio gėrimo stiklu susitikimuose ar privalomuose priėmimuose. Ir lietuvių diplomatų būta visokių. Vieni jų iš prigimties buvo puikiausi „žaidėjai” prie tarpvalstybinių derybų stalo, iškalbingi, įtikinantys, kiti – biuro, rašto žmonės. Ne paslaptis, kad 1918–1940 metais Užsienio reikalų ministerijoje dirbo ir pirmaisiais diplomatais tapo buvę inžinieriai, teisininkai, istorikai, rašytojai, poetai. Naujoji ministerijos darbuotojų karta buvo lyg „atžalynas”, vadinamieji karjeros diplomatai, žingsnis po žingsnio lipę profesiniais laipteliais. Dažniausiai diplomatija lyginama su šachmatų žaidimu, o jo dalyviai įsivaizduojami lyg įsprausti į privalomus protokolinius rėmus. Vieni čia jaučiasi lyg žuvys vandeny: derybos ir kompromisai, sutartys ir nesusitarimai (todėl ir yra toks apsaugantis diplomatinis imunitetas, kad net ir mandagiai pasakęs tiesą į akis ar būdamas priešo teritorijoje neprarastumei galvos). Kiti – svetimi, pavargę nuo ritualų ir titulų, nuplaunantys nuovargį tauresnio gėrimo stiklu susitikimuose ar privalomuose priėmimuose. Ir lietuvių diplomatų būta visokių. Vieni jų iš prigimties buvo puikiausi „žaidėjai” prie tarpvalstybinių derybų stalo, iškalbingi, įtikinantys, kiti – biuro, rašto žmonės. Ne paslaptis, kad 1918–1940 metais Užsienio reikalų ministerijoje dirbo ir pirmaisiais diplomatais tapo buvę inžinieriai, teisininkai, istorikai, rašytojai, poetai. Naujoji ministerijos darbuotojų karta buvo lyg „atžalynas”, vadinamieji karjeros diplomatai, žingsnis po žingsnio lipę profesiniais laipteliais.
Skaityti daugiau
0
0
0

Triukšmas ir įniršis dėl svetimų vardų

Dažnas net nepabando įsivaizduoti, kiek mus supančiame pasaulyje yra svetimų vardų. Jie daug metų didesniais ar mažesniais būriais keliavo į Lietuvą, o dabar jau kasdien pulkų pulkais plūsta per radiją, televiziją, knygas, internetą. Žinoma, liks milijonai, kurių nebūsim girdėję ir nelaužę galvos, kaip juos užrašyti. Tačiau su erdvę užtvindžiusiais reikia kažką daryti, išrasti kažkokias surašymo į knygas, žinynus, enciklopedijas tvarkas. Dažnas net nepabando įsivaizduoti, kiek mus supančiame pasaulyje yra svetimų vardų. Jie daug metų didesniais ar mažesniais būriais keliavo į Lietuvą, o dabar jau kasdien pulkų pulkais plūsta per radiją, televiziją, knygas, internetą. Žinoma, liks milijonai, kurių nebūsim girdėję ir nelaužę galvos, kaip juos užrašyti. Tačiau su erdvę užtvindžiusiais reikia kažką daryti, išrasti kažkokias surašymo į knygas, žinynus, enciklopedijas tvarkas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Valstybingumo šimtmečiui – paminklas Antanui Smetonai Vilniuje

Ne už kalnų didysis ne tik mūsų valstybės, bet ir moderniosios lietuvių nacijos jubiliejus – atkurtojo valstybingumo šimtmetis. Kiek čia liko – beveik penkmetis, gal net maždaug ketveri metai, nes iškris pirmininkavimas Europos Tarybai, po jo jau reikės ir atsipūsti, įsigyventi į naujesnius europinius politinius vaidmenis. Tad rimtiems ilgalaikės valstybinės ir nacionalinės reikšmės darbams laiko ims trūkti. O juk reikėtų ne tik įsisavinti būsimas jubiliejines lėšas, bet ir gerokai pamąstyti apie nueitą kelią, anos ir dabartinės valstybės kūrimo ypatumus, o ypač – apie lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos darbus, kylant vis naujiems egzistenciniams iššūkiams. Tapome sparčiausiai ES nykstančia valstybine nacija ir kol kas nieko neveikiame, kad bent jau imtume svarstyti mums iškilusią grėsmę. Atvirkščiai, elgiamės taip, tarsi mūsų mažėjimas ir gyvybinių galių menkėjimas yra didysis išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos laimėjimas, kuriuo turime didžiuotis. Ne už kalnų didysis ne tik mūsų valstybės, bet ir moderniosios lietuvių nacijos jubiliejus – atkurtojo valstybingumo šimtmetis. Kiek čia liko – beveik penkmetis, gal net maždaug ketveri metai, nes iškris pirmininkavimas Europos Tarybai, po jo jau reikės ir atsipūsti, įsigyventi į naujesnius europinius politinius vaidmenis. Tad rimtiems ilgalaikės valstybinės ir nacionalinės reikšmės darbams laiko ims trūkti. O juk reikėtų ne tik įsisavinti būsimas jubiliejines lėšas, bet ir gerokai pamąstyti apie nueitą kelią, anos ir dabartinės valstybės kūrimo ypatumus, o ypač – apie lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos darbus, kylant vis naujiems egzistenciniams iššūkiams. Tapome sparčiausiai ES nykstančia valstybine nacija ir kol kas nieko neveikiame, kad bent jau imtume svarstyti mums iškilusią grėsmę. Atvirkščiai, elgiamės taip, tarsi mūsų mažėjimas ir gyvybinių galių menkėjimas yra didysis išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos laimėjimas, kuriuo turime didžiuotis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Jaunystės metų prisiminimai Józef Ignacy Kraszewski

Ko gero, ne be priežasties gali nustebinti tokia Prisiminimų antraš­tė, nes paprastai juos rašo seni ir garsūs žmonės, o šių autorius neturi nei žilo plauko, nei laurų vainikų. Bet kadangi juose beveik ištisai kalbama ne apie jį, o apie tai, ką jis matė, ką jautė, kas jį supo, gal tai išvaduos jį nuo priekaištų, kai galės juos išspausdinti. Jaunatviškų metų prisiminimai gal tiks, nes juos sudaro prisiminimai apie vietas ir garsius žmones, kurie sudaro beveik visą šią knygą; o jie vieni sukasi tik beveik apie tą baisų žodį „ego”, kurio autorius, nepamiršęs Pascalio perspėjimo, kiek galėdamas vengė. Ko gero, ne be priežasties gali nustebinti tokia Prisiminimų antraš­tė, nes paprastai juos rašo seni ir garsūs žmonės, o šių autorius neturi nei žilo plauko, nei laurų vainikų. Bet kadangi juose beveik ištisai kalbama ne apie jį, o apie tai, ką jis matė, ką jautė, kas jį supo, gal tai išvaduos jį nuo priekaištų, kai galės juos išspausdinti. Jaunatviškų metų prisiminimai gal tiks, nes juos sudaro prisiminimai apie vietas ir garsius žmones, kurie sudaro beveik visą šią knygą; o jie vieni sukasi tik beveik apie tą baisų žodį „ego”, kurio autorius, nepamiršęs Pascalio perspėjimo, kiek galėdamas vengė.
Skaityti daugiau
0
0
0