Aktualūs įrašai – Puslapis 66 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Pranciškus Narušis: „Laiko tėkmėje aš neturiu laiko“

„Muzikoje šiandien dažnai orientuojamasi į pataikavimą publikai. Jeigu klausytojai per koncertą neploja, puolama į paniką. Bet argi negali būti taip gera, kad net nesinori ploti?“ Šitaip samprotaujančiam Pranciškui Narušiui – instrumentininkui, dirigentui, Klaipėdos universiteto profesoriui – įvairaus pobūdžio rėmai yra svetimi. Labiausiai jis vertina sąžiningumą, kuris muzikoje, jo nuomone, yra ne ką mažiau svarbus nei žmonių santykiuose.„Muzikoje šiandien dažnai orientuojamasi į pataikavimą publikai. Jeigu klausytojai per koncertą neploja, puolama į paniką. Bet argi negali būti taip gera, kad net nesinori ploti?“ Šitaip samprotaujančiam Pranciškui Narušiui – instrumentininkui, dirigentui, Klaipėdos universiteto profesoriui – įvairaus pobūdžio rėmai yra svetimi. Labiausiai jis vertina sąžiningumą, kuris muzikoje, jo nuomone, yra ne ką mažiau svarbus nei žmonių santykiuose.

Skaityti daugiau

Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą

1953 m. Toronte gimęs rašytojas Antanas Šileika Lietuva ir lietuvybe susidomėjo tada, kai pradėjome jį kviesti į Santaros–Šviesos suvažiavimus skaityti pranešimų apie emigrantų gyvenimą Kanadoje, taip sodriai, vaizdingai aprašytą jo kūriniuose. Šileika ne kartą dalyvavo ir Santaros–Šviesos bendruomenės dalies, įsikūrusios Lietuvoje, metiniuose sąskrydžiuose. Ten daug sužinojo apie Lietuvos partizanų kovas ir pasiaukojimą, ryžtingas pastangas atgauti šalies laisvę arba nors pristabdyti raudonojo maro antplūdį. Antanas taip „įkaito“, kad atvykęs į Lietuvą ėmė tyrinėti vietoves, kur kovėsi „miško broliai“, perskaitė šūsnis dokumentų apie tuos daugiausia jaunus žmones, atsidūrusius ant ribos tarp gyvybės ir mirties, apie jaunystę, supūdytą bunkeriuose, apie romantiškus prisirišimus, apie sudužusias viltis sulaukti Vakarų šalių pagalbos.1953 m. Toronte gimęs rašytojas Antanas Šileika Lietuva ir lietuvybe susidomėjo tada, kai pradėjome jį kviesti į Santaros–Šviesos suvažiavimus skaityti pranešimų apie emigrantų gyvenimą Kanadoje, taip sodriai, vaizdingai aprašytą jo kūriniuose. Šileika ne kartą dalyvavo ir Santaros–Šviesos bendruomenės dalies, įsikūrusios Lietuvoje, metiniuose sąskrydžiuose. Ten daug sužinojo apie Lietuvos partizanų kovas ir pasiaukojimą, ryžtingas pastangas atgauti šalies laisvę arba nors pristabdyti raudonojo maro antplūdį. Antanas taip „įkaito“, kad atvykęs į Lietuvą ėmė tyrinėti vietoves, kur kovėsi „miško broliai“, perskaitė šūsnis dokumentų apie tuos daugiausia jaunus žmones, atsidūrusius ant ribos tarp gyvybės ir mirties, apie jaunystę, supūdytą bunkeriuose, apie romantiškus prisirišimus, apie sudužusias viltis sulaukti Vakarų šalių pagalbos.

Skaityti daugiau

Koncertmeisterio katedrai – 25

2012 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedra minėjo savo 25-metį. Jubiliejiniais metais buvo surengtas ciklas renginių, atspindinčių katedros meninius ir pedagoginius pasiekimus, numatančių ateities veiklos gaires. Penkiuose koncertuose, skirtuose katedros sukakčiai, dalyvavo jos pedagogai, absolventai ir studentai. 2012 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedra minėjo savo 25-metį. Jubiliejiniais metais buvo surengtas ciklas renginių, atspindinčių katedros meninius ir pedagoginius pasiekimus, numatančių ateities veiklos gaires. Penkiuose koncertuose, skirtuose katedros sukakčiai, dalyvavo jos pedagogai, absolventai ir studentai.

Skaityti daugiau

Globalioji semiotika – tiltas tarp skirtingų civilizacijų

2012 m. spalio 5–9 dienomis Nankine, Kinijoje, vyko 11-asis pasaulio semiotikos kongresas, kurio pagrindinė tema buvo „Globalioji semiotika – tiltas tarp skirtingų civilizacijų“. Renginyje dalyvavo apie 450 mokslininkų iš viso pasaulio, tarp jų 7 Lietuvos atstovai.2012 m. spalio 5–9 dienomis Nankine, Kinijoje, vyko 11-asis pasaulio semiotikos kongresas, kurio pagrindinė tema buvo „Globalioji semiotika – tiltas tarp skirtingų civilizacijų“. Renginyje dalyvavo apie 450 mokslininkų iš viso pasaulio, tarp jų 7 Lietuvos atstovai.

Skaityti daugiau

Pianistas Jurgis Aleknavičius: „Muzika be meilės – tik materiali garsų sistema“

Dvidešimt šešerių metų pianisto Jurgio Aleknavičiaus atsidavimas muzikai buvo ne kartą įvertintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Prestižinių konkursų Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir, žinoma, Lietuvoje diplomantas praėjusią vasarą sulaukė kol kas svarbiausio apdovanojimo savo karjeroje – pirmosios premijos Maltos tarptautiniame pianistų konkurse „Malta international music competition“. Šiuo metu Jurgis yra valstybinės Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantas.Dvidešimt šešerių metų pianisto Jurgio Aleknavičiaus atsidavimas muzikai buvo ne kartą įvertintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Prestižinių konkursų Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir, žinoma, Lietuvoje diplomantas praėjusią vasarą sulaukė kol kas svarbiausio apdovanojimo savo karjeroje – pirmosios premijos Maltos tarptautiniame pianistų konkurse „Malta international music competition“. Šiuo metu Jurgis yra valstybinės Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantas.

Skaityti daugiau

Jonas Basanavičius: „Aušros“ link

Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo (1872–1934) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą Jonas Basanavičius (1851–1927) netapo kokiu didvyriu, bet pasiliko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Tokį įspūdį paliko jo viešnagė Panevėžio valstybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai nesveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“ Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet vedė ir toliau į kultūrinį renesansą.Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo (1872–1934) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą Jonas Basanavičius (1851–1927) netapo kokiu didvyriu, bet pasiliko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Tokį įspūdį paliko jo viešnagė Panevėžio valstybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai nesveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“ Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet vedė ir toliau į kultūrinį renesansą.

Skaityti daugiau

Sliekai, negatyvai, arba bebras ant ledo

Per LR „Kultūros savaitę“ sausio 19 dieną G. Kuprevičiui sriūbaujant apie visuotinį moralinį krachą, Lietuvos degradaciją, feisbukų, socialinių tinklų maro bacilas ir panašias labai siaubingas virusines ligas pagalvojau, kad žiniasklaidos komentatoriai, apžvalgininkai, šiaip „intelektualai specialistai“, analitikai, skiltininkai, visuomenės chirurgai, įvardydami neva problemas etc., viešą erdvę užverčia negatyvu, neišryškintais vaizdais, ne ką mažiau nei įprasti anoniminiai internetiniai komentuokliai… Dėdės, tetos dažnai konstatuoja situaciją esant neva „blogą“, „nepavydėtiną“, pabaksnoja pirštu į mėšlo krūvą, nesivargindami išmesti gelbėjimosi virvės, pasiūlyti variantą, kaip būti, į kurią pusę judėti… Tai tik stimuliuoja mums, lietuviams, būdingą „kanibalizmą“, t. y. savigraužą. Save graužti, ėsti nėra taip lengva, reikia sveikatos, raumenų. Aišku, kad tai diagnozė, bet žmonės nėra buki, mato ir žino, kokio riebumo ir tūrio tos mėšlo piramidės ar kiek metų nemėžtos vienos ar kitos arklidės.Per LR „Kultūros savaitę“ sausio 19 dieną G. Kuprevičiui sriūbaujant apie visuotinį moralinį krachą, Lietuvos degradaciją, feisbukų, socialinių tinklų maro bacilas ir panašias labai siaubingas virusines ligas pagalvojau, kad žiniasklaidos komentatoriai, apžvalgininkai, šiaip „intelektualai specialistai“, analitikai, skiltininkai, visuomenės chirurgai, įvardydami neva problemas etc., viešą erdvę užverčia negatyvu, neišryškintais vaizdais, ne ką mažiau nei įprasti anoniminiai internetiniai komentuokliai… Dėdės, tetos dažnai konstatuoja situaciją esant neva „blogą“, „nepavydėtiną“, pabaksnoja pirštu į mėšlo krūvą, nesivargindami išmesti gelbėjimosi virvės, pasiūlyti variantą, kaip būti, į kurią pusę judėti… Tai tik stimuliuoja mums, lietuviams, būdingą „kanibalizmą“, t. y. savigraužą. Save graužti, ėsti nėra taip lengva, reikia sveikatos, raumenų. Aišku, kad tai diagnozė, bet žmonės nėra buki, mato ir žino, kokio riebumo ir tūrio tos mėšlo piramidės ar kiek metų nemėžtos vienos ar kitos arklidės.

Skaityti daugiau

Apie baimę ir drąsą

Iki šiol apie Sąjūdį stengiausi kalbėti ir rašyti, nesiremdamas asmenine patirtimi. Tačiau pastaruoju metu ima rodytis tokių netikėtų Atgimimo proceso liudijimų, kad ir man, atrodo, teks atsisakyti olimpinės dvasios. Artūro Skučo „Pėstininko užrašai“ to reikalauja: neatsakydamas sutikčiau su tuo, ko nelaikau istorine tiesa. Iki šiol apie Sąjūdį stengiausi kalbėti ir rašyti, nesiremdamas asmenine patirtimi. Tačiau pastaruoju metu ima rodytis tokių netikėtų Atgimimo proceso liudijimų, kad ir man, atrodo, teks atsisakyti olimpinės dvasios. Artūro Skučo „Pėstininko užrašai“ to reikalauja: neatsakydamas sutikčiau su tuo, ko nelaikau istorine tiesa.

Skaityti daugiau

Veidrodis meluoja

Poetai paprastai nemoka skaityti paskaitų. Eilėraščius jiems diktuoja įkvėpimas, bet paskaitų mūzos, deja, nėra; juk tai ne kauke prisidengusi Talėja ir ne tragedijų specialistė Melpomenė, ne rūsčioji Uranija, kuri bičiuliavosi su Jarosławu Iwaszkiewicziumi, ne susimąsčiusi Polihimnija, net ne Klėja, ne kitos mūzos – ir tikrai ne Mnemosinė, globojanti visą devynetą tų aikštingų mergelių. Gal kaip tik todėl poetų paskaitos – ir esė – dažniausiai pabyra į smulkius fragmentus kaip prastai sutrinta torto masė, bet taip, lyg mūza vis dėlto kartkartėmis šnabždėtų kokį nors sumanymą ar sprendimą, tačiau visada per mažai tam, kad pasisakymas sudarytų koherentinę, įtikinamą visumą. Poetai paprastai nemoka skaityti paskaitų. Eilėraščius jiems diktuoja įkvėpimas, bet paskaitų mūzos, deja, nėra; juk tai ne kauke prisidengusi Talėja ir ne tragedijų specialistė Melpomenė, ne rūsčioji Uranija, kuri bičiuliavosi su Jarosławu Iwaszkiewicziumi, ne susimąsčiusi Polihimnija, net ne Klėja, ne kitos mūzos – ir tikrai ne Mnemosinė, globojanti visą devynetą tų aikštingų mergelių. Gal kaip tik todėl poetų paskaitos – ir esė – dažniausiai pabyra į smulkius fragmentus kaip prastai sutrinta torto masė, bet taip, lyg mūza vis dėlto kartkartėmis šnabždėtų kokį nors sumanymą ar sprendimą, tačiau visada per mažai tam, kad pasisakymas sudarytų koherentinę, įtikinamą visumą.

Skaityti daugiau