Aktualūs įrašai – Puslapis 71 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Tarp gamtos garsų ir miesto tylos. Dariaus Kuzmicko fotografija

Aplinkui tylu. Tik staigus vėjo gūsis pakelia pajūrio smėlį ir negailestingai taršo į visas puses. Saują pažerdamas į vandenį bei kopas dar spėja atseikėti aštrių kruopelių ir į tavo, atsitiktinio stebėtojo veidą. Neįmanoma nusakyti, kiek trunka ši akimirka. Tačiau, vieną kartą užfiksuota Dariaus Kuzmicko akies ir kameros, ji virsta amžinybe. Aplinkui tylu. Tik staigus vėjo gūsis pakelia pajūrio smėlį ir negailestingai taršo į visas puses. Saują pažerdamas į vandenį bei kopas dar spėja atseikėti aštrių kruopelių ir į tavo, atsitiktinio stebėtojo veidą. Neįmanoma nusakyti, kiek trunka ši akimirka. Tačiau, vieną kartą užfiksuota Dariaus Kuzmicko akies ir kameros, ji virsta amžinybe.

Skaityti daugiau

Lietuvos fotografija emigracijoje

Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, Lietuvoje prasidėjo carinės valdžios represijos: sukilimo vadai buvo pakarti, jiems prijaučiantieji ilgiems metams ištremti į Sibirą, jų turtas konfiskuotas. Sukilėlius fotografavę ir nuotraukas platinę fotografai, Rusijos caro pavaldiniai, buvo nuteisti, ateljė uždarytos, pavojingosios sukilėlių portretinės fotografijos sunaikintos, o miestovaizdžiai parduoti aukcione.Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, Lietuvoje prasidėjo carinės valdžios represijos: sukilimo vadai buvo pakarti, jiems prijaučiantieji ilgiems metams ištremti į Sibirą, jų turtas konfiskuotas. Sukilėlius fotografavę ir nuotraukas platinę fotografai, Rusijos caro pavaldiniai, buvo nuteisti, ateljė uždarytos, pavojingosios sukilėlių portretinės fotografijos sunaikintos, o miestovaizdžiai parduoti aukcione.

Skaityti daugiau

Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)

Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai ištraukos iš pusės amžiaus senumo KGB sekimo bylos. Iš agentūrinių pranešimų matyti, kad tėvas nebuvo per daug atsargus žmogus. Pateiksiu iškalbingų citatų: „1964 m. sausio 14 d. su byla dirbantis agentas „Ąžuolas“ pranešė, kad sekamasis „Ja“ sistemingai klausosi užsienio radijo laidų per jo turimą baterijomis maitinamą radijo aparatą „Minsk“, kuris, anot agento, šiuo metu dirba be trukdymų. „Ja“ nurodytam šaltiniui pasakojo, kad JAV per daug kalba, bet mažai dirba, kad būtų išlaisvintos Baltijos respublikos. Jis paaiškino, kad prieš Naujuosius metus užsienio radijas perdavė, kad kiti Naujieji bus švenčiami jau laisvame Pabaltijyje“ (versta iš rusų k.).Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai ištraukos iš pusės amžiaus senumo KGB sekimo bylos. Iš agentūrinių pranešimų matyti, kad tėvas nebuvo per daug atsargus žmogus. Pateiksiu iškalbingų citatų: „1964 m. sausio 14 d. su byla dirbantis agentas „Ąžuolas“ pranešė, kad sekamasis „Ja“ sistemingai klausosi užsienio radijo laidų per jo turimą baterijomis maitinamą radijo aparatą „Minsk“, kuris, anot agento, šiuo metu dirba be trukdymų. „Ja“ nurodytam šaltiniui pasakojo, kad JAV per daug kalba, bet mažai dirba, kad būtų išlaisvintos Baltijos respublikos. Jis paaiškino, kad prieš Naujuosius metus užsienio radijas perdavė, kad kiti Naujieji bus švenčiami jau laisvame Pabaltijyje“ (versta iš rusų k.).

Skaityti daugiau

Nuo pasaulio stogo

Teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ pristato 2012 metais išleistą kino režisieriaus, knygų, eilėraščių, dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto V. LANDSBERGIO (g. 1962) filmų antologiją. 5 DVD rinktinėje – dvidešimt keturi režisieriaus kino kūriniai. Tarp jų – vaidybiniai filmai „Jonukas ir Grytutė“, „Kai aš buvau partizanas“, kino menininko Jono Meko, rašytojų Nijolės Miliauskaitės, Vytauto Bložės, Grigorijaus Kanovičiaus – dokumentiniai portretai, filmai, skirti Lietuvos istorijos temoms: „Baladė apie Daumantą“ (apie partizaną Juozą Lukšą), „Partizano žmona“ (apie Nijolę Lukšienę), „Vilties prezidentas“ (apie politiką Kazį Lozoraitį), metafizinių temų link krypstančios kino juostos „Apie apreiškimus“ ir „Vilius Orvidas“.Teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ pristato 2012 metais išleistą kino režisieriaus, knygų, eilėraščių, dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto V. LANDSBERGIO (g. 1962) filmų antologiją. 5 DVD rinktinėje – dvidešimt keturi režisieriaus kino kūriniai. Tarp jų – vaidybiniai filmai „Jonukas ir Grytutė“, „Kai aš buvau partizanas“, kino menininko Jono Meko, rašytojų Nijolės Miliauskaitės, Vytauto Bložės, Grigorijaus Kanovičiaus – dokumentiniai portretai, filmai, skirti Lietuvos istorijos temoms: „Baladė apie Daumantą“ (apie partizaną Juozą Lukšą), „Partizano žmona“ (apie Nijolę Lukšienę), „Vilties prezidentas“ (apie politiką Kazį Lozoraitį), metafizinių temų link krypstančios kino juostos „Apie apreiškimus“ ir „Vilius Orvidas“.

Skaityti daugiau

Jutimų logika ir pasąmonės blokai

Menotyrininkė Julija PETKEVIČIENĖ rašo apie Eglę KUCKAITĘ (g. 1969) – asociatyviojo meno filosofę. Jos kūryba kupina siurrealistiškų ir erotinių motyvų, minimalistinės raiškos ir gilių turinio parafrazių. Dailininkė yra įvaldžiusi tradicines grafikos technikas, kuria instaliacijas, tapybos darbus, sienos akcijas. Jos kūryba – daugiasluoksnė ir daugiaprasmė. Be tiesioginių nuorodų, menininkė provokuoja asociacijas į asmeninių prasmių paieškas. Keleto emocinių išgyvenimų nesuderinamumas, prieštaringumas, susijęs su dvejopu požiūriu į žmogų, daiktą ar reiškinį, yra vienas pagrindinių Eglės Kuckaitės kūrybos variklių.Menotyrininkė Julija PETKEVIČIENĖ rašo apie Eglę KUCKAITĘ (g. 1969) – asociatyviojo meno filosofę. Jos kūryba kupina siurrealistiškų ir erotinių motyvų, minimalistinės raiškos ir gilių turinio parafrazių. Dailininkė yra įvaldžiusi tradicines grafikos technikas, kuria instaliacijas, tapybos darbus, sienos akcijas. Jos kūryba – daugiasluoksnė ir daugiaprasmė. Be tiesioginių nuorodų, menininkė provokuoja asociacijas į asmeninių prasmių paieškas. Keleto emocinių išgyvenimų nesuderinamumas, prieštaringumas, susijęs su dvejopu požiūriu į žmogų, daiktą ar reiškinį, yra vienas pagrindinių Eglės Kuckaitės kūrybos variklių.

Skaityti daugiau

Smagus teatro žmogus

Mykolas SMAGURAUSKAS (1935–1992) – ilgametis Lietuvos akademinio dramos teatro ir vienas pirmųjų Vilniaus mažojo teatro aktorių. Nors šiam scenos menininkui visada tekdavo antraeiliai ar epizodiniai vaidmenys, jo kolegos iki šiol kalba apie didžiulį artisto atsidavimą savo profesijai. Aktorius skrupulingai kurdavo personažus, nesvarbu, ar tai būtų verslininkas Verneris Rimo Tumino režisuotoje „Tylioje naktyje“, ar jūrų plėšikas Bilas Irenos Bučienės pastatyme „Piteris Penas“. Teatro užkulisiuose Mykolas Smagurauskas švytėdavo linksmu būdu ir geraširde šypsena. Jis buvo žmogus, gal ne visada sutardavęs su teatro veteranais, tačiau lengvai rasdavęs bendrą kalbą su jaunesniaisiais. Apie šią jaunatvišką, kūrybingą, inteligentišką ir elegantišką Lietuvos teatro asmenybę rašo teatrologė Monika MEILUTYTĖ.Mykolas SMAGURAUSKAS (1935–1992) – ilgametis Lietuvos akademinio dramos teatro ir vienas pirmųjų Vilniaus mažojo teatro aktorių. Nors šiam scenos menininkui visada tekdavo antraeiliai ar epizodiniai vaidmenys, jo kolegos iki šiol kalba apie didžiulį artisto atsidavimą savo profesijai. Aktorius skrupulingai kurdavo personažus, nesvarbu, ar tai būtų verslininkas Verneris Rimo Tumino režisuotoje „Tylioje naktyje“, ar jūrų plėšikas Bilas Irenos Bučienės pastatyme „Piteris Penas“. Teatro užkulisiuose Mykolas Smagurauskas švytėdavo linksmu būdu ir geraširde šypsena. Jis buvo žmogus, gal ne visada sutardavęs su teatro veteranais, tačiau lengvai rasdavęs bendrą kalbą su jaunesniaisiais. Apie šią jaunatvišką, kūrybingą, inteligentišką ir elegantišką Lietuvos teatro asmenybę rašo teatrologė Monika MEILUTYTĖ.

Skaityti daugiau

„Tautos dainele, tu išlikai…“

Tautinio atgimimo metais (XIX a. pab.–XX a. pr.) muzikų dėka lietuvių poetų sukurtos eilės neretai patirdavo stiprių sklaidos impulsų. Profesionalų ar mėgėjų parašyti choriniai kūriniai gebėjo dar įtaigiau, visuotiniau žadinti tautiškumą, ugdyti patriotinius jausmus, skiepyti idealus ar tiesiog puoselėti meninį skonį. Ko gero, dažniausiai amžininkai tuo metu rinkosi MAIRONIO (1862–1932) poetinio žodžio ištarmę – eilėraščius, religines giesmes, balades, dramas, libretus. Jubiliejiniai poeto metai paakino muzikologę Vytautę MARKELIŪNIENĘ konkrečiau apžvelgti Tautinio atgimimo metais (XIX a. pab.–XX a. pr.) muzikų dėka lietuvių poetų sukurtos eilės neretai patirdavo stiprių sklaidos impulsų. Profesionalų ar mėgėjų parašyti choriniai kūriniai gebėjo dar įtaigiau, visuotiniau žadinti tautiškumą, ugdyti patriotinius jausmus, skiepyti idealus ar tiesiog puoselėti meninį skonį. Ko gero, dažniausiai amžininkai tuo metu rinkosi MAIRONIO (1862–1932) poetinio žodžio ištarmę – eilėraščius, religines giesmes, balades, dramas, libretus. Jubiliejiniai poeto metai paakino muzikologę Vytautę MARKELIŪNIENĘ konkrečiau apžvelgti

Skaityti daugiau

Trys žingsniai į teatrą

Teatrologės Gražinos MARECKAITĖS esė pasakojama apie autorės pirmuosius teatrinius įspūdžius Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario metais Vilniuje. Būsimųjų teatrologinių tyrimų ir „teatrologinės edukacijos“ pamatą sudarė įvairių žanrų teatro spektakliai: vokiečių okupacijos metais veikęs, lietuvių liaudies pasakas inscenizavęs Mykolės Krinickaitės lėlių teatras, pokario metais – Valstybinio operos ir baleto teatro, taip pat lietuvių dramos teatro (daugiausia rusų klasikos) pastatymai.Teatrologės Gražinos MARECKAITĖS esė pasakojama apie autorės pirmuosius teatrinius įspūdžius Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario metais Vilniuje. Būsimųjų teatrologinių tyrimų ir „teatrologinės edukacijos“ pamatą sudarė įvairių žanrų teatro spektakliai: vokiečių okupacijos metais veikęs, lietuvių liaudies pasakas inscenizavęs Mykolės Krinickaitės lėlių teatras, pokario metais – Valstybinio operos ir baleto teatro, taip pat lietuvių dramos teatro (daugiausia rusų klasikos) pastatymai.

Skaityti daugiau

Nuo geležinkelio tilto arba Kaunas–Vilnius, Žaliakalnis–Antakalnis

Rašytoja Gintarė ADOMAITYTĖ eseistiškai pasakoja apie dviejų svarbių Lietuvos miestų – Kauno ir Vilniaus – savastį. Prisimindama savo giminės istoriją, rašytoja bando ardyti stereotipus: dažnokai tiedu miestai yra priešinami, tačiau šios esė autorė juos jungia, bendrina. Savitu žvilgsniu regima ir Kauno, ir Vilniaus architektūra, tačiau Gintarei Adomaitytei už statinius ar kitus žmonijos kūrinius ne menkiau svarbesnė yra miesto nenugalėta gamta, jos amžinas pulsas.Rašytoja Gintarė ADOMAITYTĖ eseistiškai pasakoja apie dviejų svarbių Lietuvos miestų – Kauno ir Vilniaus – savastį. Prisimindama savo giminės istoriją, rašytoja bando ardyti stereotipus: dažnokai tiedu miestai yra priešinami, tačiau šios esė autorė juos jungia, bendrina. Savitu žvilgsniu regima ir Kauno, ir Vilniaus architektūra, tačiau Gintarei Adomaitytei už statinius ar kitus žmonijos kūrinius ne menkiau svarbesnė yra miesto nenugalėta gamta, jos amžinas pulsas.

Skaityti daugiau