Nuo geležinkelio tilto arba Kaunas–Vilnius, Žaliakalnis–Antakalnis

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Lietuvos miestai
AUTORIUS: Gintarė Adomaitytė
DATA: 2012-12

Nuo geležinkelio tilto arba Kaunas–Vilnius, Žaliakalnis–Antakalnis

Gintarė Adomaitytė

Rašytoja Gintarė ADOMAITYTĖ eseistiškai pasakoja apie dviejų svarbių Lietuvos miestų – Kauno ir Vilniaus – savastį. Prisimindama savo giminės istoriją, rašytoja bando ardyti stereotipus: dažnokai tiedu miestai yra priešinami, tačiau šios esė autorė juos jungia, bendrina. Savitu žvilgsniu regima ir Kauno, ir Vilniaus architektūra, tačiau Gintarei Adomaitytei už statinius ar kitus žmonijos kūrinius ne menkiau svarbesnė yra miesto nenugalėta gamta, jos amžinas pulsas.

From the Railway Bridge, or Kaunas–Vilnius, Žaliakalnis–Antakalnis

The author Gintarė ADOMAITYTĖ writes about the essences of two important Lithuanian cities, Kaunas and Vilnius. Drawing on her family history, she tries to challenge stereotypes. These two cities are often compared and contrasted with
each other, but the writer of this article connects and unifies them. The architecture of both Vilnius and Kaunas is viewed in an unusual way. However, for this author, untamed nature, and its eternal pulse, is more important than the buildings or other man-made creations.

Lengvabūdiškai, beveik koketuodama, pažadėjau „Krantams“ esė apie Vilnių. Šią naktį suvokiu: nepavyks man apie sostinę parašyti, tikriausiai ne… Gal man neleista, neskirta –

jeigu vien apie ją.

Manyje pinasi, alsuoja, pulsuoja du miestai – priklausau abiem. Vilniui ir Kaunui. Kaunui ir Vilniui.

Kai bandau rašyti apie Kauną, braunasi Vilnius. Kai apie Vilnių – Kaunas. Niekada jo nevadinu laikinąja. Ką čia slėpti: kai dabar, XXI amžiuje, išgirstu laikinoji sostinė, tai sutrinku, švelniai tariant.

Ir ne tik. Supykstu, erzinuosi.

Laikinumą privalu palikti aniems laikams. Istorijai. Tik jau ne dabarčiai.

 O šiąnakt?

Tebesu vaikas. Prie lango. Antrame aukšte. Žaliakalnyje.

Į Vilnių, į Vilnių, į Vilnių išvyksta mano tėvai, o juk ne tik jie. Ir mano sesuo Dainora. Tėvas jau – nebe muzikos mokytojas; chorui nevadovaus. Ir mama nebetaisys sąsiuvinių, tų diktantų, atpasakojimų. Jiedu dirbs leidykloje.

Bet Dainora, Dainora… Ji įstojo į baleto mokyklą. Ji – deivė.

Mano grakščioji sesuo nešasi lagaminėlį – tokį beveik suvenyrinį čemodaną, o man regisi, kad išsineša visą gyvenimą – mano sesuo, mano tėvai.

Nes jie išvažiuoja į Vilnių. Automobiliu – gal volga, gal pobeda?

Aš lieku Kaune.

Į mokyklą rugsėjo pirmąją – į mano pirmą klasę – lydės močiutė.

Mudvi lauksime – močiutė ir aš. Kantriai lauksime, kol tėvai kada nors Vilniuje gaus erdvesnį butą.

Tuomet šeima susitiks.

 Ar esate girdėję banalybių fontaną?

Geriausi kauniečiai tie, kurie išvažiavo į Vilnių…

Arba: jei geriausi kauniečiai nebūtų išvykę į Vilnių, tai Kaunas būtų kitoks… Arba: geriausi vilniečiai tie, kurie…

Esu blogiausia pasaulyje kaunietė vilnietė. Išsibarsčiusi. Neatsirinkusi.

Kažin ar begalėčiau gyventi Kaune. Per smarkiai ten plaka mano širdis. Kitaip. Retsykiais bičiuliai sako, kad Kaune –
jei būčiau ten likus – nebūtų pavykę man tapti rašytoja.

Siuntu. Ir bandau apsiginti, ir pasakoju.

Apie ką?

Apie Kauno valandą.

 Tarp Kauno autobusų stoties ir Ramybės parko – Bažnyčios gatvė.

Jei tik keliauju iš Vilniaus per Kauną (nesvarbu kur, tarkime, šį rudenį keliavau į Vilkiją), tai išvykstu iš Žirmūnų namų gerokai anksčiau nei reiktų. Kad pakeliui dovanočiau sau vieną valandą.

Kauno…

Taigi, nuo Kauno autobusų stoties einu ta Bažnyčios gat­ve, o ji, kad žinotumėte, skamba, dzinguliuoja, girtai patyliukais dainuoja. Kaip kitaip: Bažnyčios gatvėje – degtinės fabrikas, jo konvejeriai.

Tuomet prieinu Edvardo Flyko laiptus, prie jų prigludusį sargo namelį, kopiu aukštyn. Ilgai kopiu – iki pat Flyko gatvės. Nuo ten, nuo aukšto Žaliakalnio, ankstų rytą matau tokį Kaaauną, tebelydimą to girto fabriko ritmingo dzinguliavimo, kad…

… kad ištariu pati sau, o dabar ir rašau: Kaunas su manimi kalbasi – vis dar tebesikalba – architektūros kalba. Flyko, Dobužinskio, Vizbaro, Landsbergio namais, pastatais.

Mudu su juo – Kaunas ir aš – kuždamės kalnais ir pakalnėmis, funikulieriais, ąžuolynais ir slėniais, o juk ir laiptais, tais Kauno laiptais – Kauko, Aušros, Vytauto, Aleksoto, Dainų slėnio…

 Kokia kalba su manimi kalbasi Vilnius?

Vilnius su manimi bendrauja miško kalba. Gyvenu arti Sapieginės. Nuo ten – gal iš ten? – pateka saulė.

 Vasarą, ankstyvais rytais, iš Žirmūnų balkono retsykiais –
itin retai, juk esu pelėda – stebiu klasikinį saulėtekį.

Bet kodėl aš tik apie architektūrą, apie kalnus ir slėnius, apie miškus ir saulę?

O apie žmones?

 Per smarkiai plakė mano širdis tą pavasarį, kai pagaliau visa šeima susiliejo Vilniuje. Iš Žaliakalnio atvykome į Antakalnį.

Buvau devynerių…

Iš Kauno 22-osios mokyklos patekau į Vilniaus 22-ąją. Mano sesuo – mano deivė – tebesimokė baleto. Čiurlionyje.

Gal kada nors paseksiu ir Čiurlionkės sakmę – apie sesę ir ne tik apie ją. Šiąnakt man labiau rūpi močiutė.

Kiek buvo jai, kai atvykome į Vilnių?

Šešios dešimtys ir truputis?

 Oninės–Žolinė–Vėlinės.

Nuo liepos pabaigos iki lapkričio pradžios močiutę, o ir savo tėvus juntu skaudžiai. Žiemop atlėgsta.

Mano močiutė Ona Baranauskaitė-Medekšienė mėgo kvapniuosius žirnelius – tartum ir paprastas gėles. Mat pražysta jie per Onines. Kadaise, seniai seniai, Liepojoje, per kiekvienas Onines, būdavo jais – tais žirneliais – apdovanota. Lyg ir sarmata rašyti, bet drįsiu: gėles prie jos lovos ankstų rytą merkdavo… tarnaitė.

Knygnešio dukra Ona Baranauskaitė buvo narsi moteris. Rimvydas, Gražina, Živilė – jos vaikų vardai. Iš Adomo Mickevičiaus, jo poemų…

Į Vilnių, į Vilnių, į Vilnių iš Liepojos skubėjo mano seneliai – Ona ir Ignas. Šiauliuose sužinojo, kad Vilnius okupuotas.

Beliko Kaunas.

Į Vilnių, į Vilnių, į Vilnių – tik tokiu ritmu gyveno mano mama, ,,Aušros“ gimnazistė, skautė Živilė.

Vilnius rūpėjo ir Antanui Adomaičiui. Kauno aklųjų in­stitutas – taip tarpukariu vadinosi jo mokykla, jo namai, jo prieglauda, jo pasaulis.

Mano aklas tėvas man paliko… reikmę? poreikį? pareigą?.. pažinti miestą. Paveldėjau erdvės, krypties jausmą.

Man atrodo: privalau, būtina prisiminti gatvių vardus – Kaune, Vilniuje. O juk ne tik vardus. Turiu suvokti tas sankirtas, tas gatvių santakas – kad jausčiausi mieste jaukiai ir slaptingai – nelyg miške.

Jei tik Kaune turiu daugiau laiko – gerokai daugiau nei vieną valandą, tai užkopusi Flyko ar Vytauto laiptais į Žaliakalnio kalvas per Ąžuolyną einu Aklųjų instituto link ir …

… bet juk tai kita, visai kita istorija.

Aš pasakoju ne apie Kauną.

Apie Vilnių.

 Oninės – tai mano močiutė Ona.

Žolinė – tai mano tėvų santuoka.

Vėlinės – tai… mano miškas.

Ne tik Vėlinių dieną, kur kas dažniau einu į Rokantiškes. Per Sapieginę. Ten mano slapti takai keleliai.

Tiek to slaptumo…

Bet Vilniuje, pagaliau mūsų Vilniuje, kai jau susiliejome –
šeima, Sapieginė buvo bene svarbiausia.

Prisigrybaudavome, prisiuogaudavome, prisivaikštinėdavome, prisikalbėdavome tuose miškeliuose – buvo visko.

 Bet močiutė, mano inteligentiškoji močiutė…

Kaune, pamenu, lankėme mudvi visus muziejus, visus teatrus, o dar ir koncertus. Ji vis mane kur nors nusivesdavo.

O Vilniuje?

O jos svajonių mieste?

Močiutė sukiojosi po Antakalnį. Jos nebaugino žmonės, kalbantys ar rusiškai, ar lenkiškai; kodėl baugintų – juk gimusi Liepojoje, gyvenusi Žaliakalnyje.

O jau kaip mokėjo draugauti su žydais…

Bičiuliavosi su žydu mėsininku, juo žavėjosi, net pavydėjo: mėsininko dukra Asia smuikuoja!

Ką ten Dainoros baletas ar mano liaudies šokių būrelis… Ar bereikia sakyti, kad mūsų virtuvės puode kunkuliuodavo gardi mėsa – smuiko ir tikrojo meno garbei.

Bet ar buvo močiutė iškeliavusi iš to Antakalnio kur nors toliau?

Nepamenu.

 Man reikėjo begalės – gal net begalybės – laiko, kad prisijaukinčiau Vilnių.

Ne Senamiestį, ne Užupį, ne Rasas, ne Markučius – jų ir nereikia jaukintis, jie patys prie mūsų glaudžiasi, prašosi, murkia kaip katinai.

Kad prisijaukinčiau Vilniaus miškus, ir ne tik Sapieginę. Kitus. Tuos, kurie Nemenčinės link. Kad atrasčiau Antavilių pusėje ežerų broliją.

Kad ne tik pamėgčiau – kad pamilčiau Nerį – labiau nei seserį.

Kiek man reikėjo to laiko, kol pagaliau suvokiau, kaip palei Vilnią liejasi, rikiuojasi Pavilnys, Naujoji Vilnia.

Kiek visko turėjo nutikti, kad net Šeškinėje pramokau vaikštinėti ne gatvėmis, o nerti – trumpinti ar ilginti kelią –
kiemais.

Kaip ilgai turėjau pati su savimi kalbėtis, derėtis, kol leidau Vilniui įžengti į XXI amžių: kiti atėjo laikai, kitokie kyla namai.

Man nebaugi architektų saviraiška. Gimiau ir gyvenau – net devynerius metus! – Kaune – neatrastame, neatspėtame mieste, kuriame tiek architektūros moderno.

 O tas saulėtekis, kurį regiu iš Žirmūnų balkono? Ta aušra nuo Nemenčinės miškų, tie rytai?

Kas man nutiko? Kas šūktelėjo?

O juk šūktelėjo…

Dabar jau dalinu pusiau savo gyvenimą ne Vilniui ir Kaunui. Dalinu jį Vilniui ir Ignalinai.

Ir jei kas nors – kada nors – pasigestų tikrosios manęs – kur galėtų rasti?

Žinoma, Vilniuje, Filharmonijoje, dešiniajame balkone, ant palangės.

Arba netoli Ignalinos – tarp Meironių ir Palūšės – kur pelkynuose tviska akivaras.

O jei nerastumėte manęs nei balkone, nei prie akivaro, tai susitiktume kopdami tais ar anais Kauno laiptais.

Kuriais?

Dar nežinau. Jų ten daugiau nei šešios dešimtys.

 Ak taip, juk rašau esė apie Vilnių… Dairausi po jo slapčiausias vietas… Ieškau jungties: Ignalina–Vilnius–Kaunas.

Ji yra.

Ji arba jis.

Tai – geležinkelio tiltas, jungiantis…

O ką gi jis jungia, kokius pasaulius atveria, atskiria ar vienija tas tiltas virš Vilniaus geležinkelio stoties?

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau