ŽURNALAS: METAI
TEMA: Svarstymai
AUTORIUS: Ana Audicka
DATA: 2012-01
Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis
Ana Audicka
Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma. Ji liktų mechaniniu štampų ar įsisenėjusių banalybių atkartojimu. Bet ar tas absoliutaus naujumo momentas nepaverčia paties kūrėjo ir jo kūrinio – bent jau trumpam – dieviškojo kūrybos akto unikalia variacija, nepakartojamu sacrum įvykiu profanum pasaulyje? Sakralumas reikalauja, anot Arvydo Šliogerio, transcendencijos judesio. Tai reiškia, kad tikroji vertybių steigties vieta yra anapus žmogaus, aukščiau žmogaus, ji pranoksta siaurą subjektyvybės pasaulį. Todėl, jeigu nuosekliai laikausi šventumo logikos, neišvengiamai turiu vertinti savo žmogiškąją kūrybą tik kaip atkartojimą, neprilygstantį pirmapradžio kūrybos genijaus tobulumui.
Ar gali kūrėjas su tuo susitaikyti ir tokią savo padėtį priimti kaip egzistencinį likimą? Klausimas kyla neatsitiktinai. Juk kūryba visuomet yra savotiškas iššūkis. Ji iš esmės prieštarauja krikščioniškajam nuolankumui. Kūryba veikiau egocentrizmas, nei mielaširdingas pasaulio tvarkos pripažinimas. Anot Imanuelio Kanto, gera valia ir talentas yra skirtingos prigimties dalykai. Šią kūrybinės savimonės fenomenologiją tiksliai apibūdino Friedrichas Nietzsche: „Jeigu Dievas egzistuotų, kaip aš ištverčiau, kad nesu Dievas?“ Šį filosofo pareiškimą galima parafrazuoti ir taip: jeigu ištveriu, vadinasi, Dievo nėra. O jei nėra, vadinasi, pasaulį kuriu aš pats. O kurdamas savo pasaulį galiu nuolatos kalbinti Dievą taip, tarsi jis egzistuotų. Galiu provokuoti jį savo smalsumu, nuolatiniu gręžiojimusi, įkyriu dėmesiu, nepaliaujamais klausimais, nors Šventasis Raštas įsakmiai liepia neminėti Dievo vardo, – bent jau be ypatingo reikalo.
Tačiau Dievo vardo pulsą kūrėjo tekstuose galima suvokti ir kaip jo sąmonei imanentišką dievoieškos fenomenologiją. Juk kūrėjas yra ir Šventojo Rašto skaitytojas. Kai kurie didžiosios tradicijos simboliai nuolatos kirba jo sąmonėje bei pasąmonėje, jie kuriantįjį traukia ir kartu verčia jiems priešintis – kaip tik dėl jų nesuvokiamumo. Galėčiau apsieiti, rašo Julius Sasnauskas (ne kaip ganytojas, o kaip kūrėjas) be Švenčiausiosios Trejybės dogmos. Nuo to laiko, kai bažnytkaimio klebonui, egzaminavusiam prieš Pirmąją Komuniją, jis persigandęs išlemeno tą absoliučiai nesuvokiamą katekizmo tiesą, praėję jau kone keturi dešimtmečiai. Tačiau „nei maldos, nei perskaitytos knygos, nei tūkstančius kartų minėtas jos vardas nieko nepadėjo, kad Švč. Trejybė per tuos metus būtų pasidariusi mažesnė miglų migla nei Pirmosios Komunijos dieną“ (1). Tada autorius, kaip ganytojas, prisimena šv. Augustino sakymą, kad šią paslaptį suprasti ir paaiškinti tolygu šaukštu samstyti bekraštę jūrą, todėl tenka slėpiniui nusilenkti ir leisti būti jam migla. Tačiau čia pat J. Sasnauskas, jau kaip kūrėjas, leidžia ir alternatyvą: „ medituoti žiūrint į tris dobilo lapelius, kaip siūlė legendinis airių krikštytojas“ (2). Taip poeto sąmonė transcendencijos pinkles išsprendžia atsigręždama į šiapusybę, vadinamąją vizualinę imanenciją.
Labai panašus judesys atliekamas ir Sigito Gedos eilėraštyje „Triskiltė plukė“, publikuojamame po jo mirties išleistame eilėraščių rinkinyje „Pavasario keleivis“. Tik poetas „eina iš kitos pusės“, pradeda nuo kasdienybės patirties, pasakoja apie augalą, kuris „Pražysdavo vis į pavasarį, ten / už jaujos, beveik kadagynuose“. Eilėraščio lyriniam subjektui į atmintį įsirėžę trys jo lapai. Jis, kitaip nei J. Sasnausko pasakotojas, tada dar neturėjęs šio augalo meditavimui galimos Šv. Rašto skaitymo patirties: „nežinojome nieko apie / šventą Trejybę ir Nukryžiavimą, / apie Dievo simboliką, – ten už jaujos, / beveik kadagiuos…“. Ir tik daug vėliau, atėjus tai valandai, „ kada naktis be žado, / ir mus be galo stulbina / neįprastumas tas, / kada mažytė karieta visatos / riedėti pradeda / į Dievo šventyklas“, jis sugrįžta mintimis prie kažkada regėto augalo ir tarsi pradeda suvokti jo slaptą simboliką. Tačiau čia pat atsisako tai aiškinti, vengia įklimpti į painią egzegezę, baigia eilėraštį tarsi nukirsdamas, leisdamas skaitytojui suprasti, kad tikroji trejybės patirtis kaip tik ir buvo nutikusi išvydus tą triskiltę plukę. „Ne, ne!“, pats save sustabdo lyrinis eilėraščio subjektas, jis nepradėsiąs aiškinti, ką rašydamas galvojęs apie Dievo šventyklas. Nes už jaujos buvę viskas kitaip – „Ten daug stebuklingiau, didingiau, – / būdavo balto ir mėlyno!!!“ (3). Meditatyvioji regėjimo patirtis – bent kuriam laikui – nugali proto mintį ar įsakmią Šv. Rašto tiesą.
Vis dėlto poetas, pasitelkdamas tą pačią vizualiojo spontaniško suvokimo galią, skaito ir Šv. Raštą. Minėto rinkinio eilėraštyje „Viešpats, šilkmedis ir Zachiejus“ S. Gedos lyrinis subjektas pasakoja savąją stebuklo sampratos versiją. Jam regisi, kad iš Šv. Evangelijos, sakytume, išdykėliškai, „galvą kaišioja“ šv. Zachiejus: „Viešpats viešpačiu dar nebuvo, / basas klampojo į sutemas, / o Zachiejus? Zachiejus jau grįžęs / iš darbo, iš muitinės. // Man nerūpi stebuklai, man rūpi Zachiejus, / mulkis, įkopęs į šilkmedį: / Kristus galvą pakėlė, – tai / buvo stebuklas.“ (4)
Jonas Krikštytojas, suprantama, niekaip nevadintinas „mulkiu, įkopusiu į šilkmedį“, tačiau jis labiau nei koks Jobas ar kitas Biblijos personažas patraukia apie jį rašančios Giedrės Kazlauskaitės dėmesį. Kodėl? Savo mįslingumu. Jis atrodęs baisiai nepatrauklus tipas: „Niūrus valkata, pusiau beprotis, religinis fanatikas, maniakas.“ Vis dėlto autorei labiausiai imponuoja jo „nepritapimas, jo „nesušukuotumas“, jo apsisprendimas „gyventi kardinaliai kitaip, itin aštriai, veikiausiai nesuprantant net tokio pasirinkimo tikslo, vien tik tikint jo teisingumu“ (5).
Biblijoje, pasirodo, knibždėte knibžda visokiausių šiuolaikiniam skaitytojui galinčių patikti įdomių personažų. Reikia tik turėti drąsos kūrybiškai krebždenti jos neišsakytas prasmes. Tada bibliniai personažai vizualizuojasi, tampa amžininkais, provokatyviais dialogo partneriais. Galima juos bandyti paneigti, bandyti sukilti, bet jie slenka iš paskos tarsi prisiklijavę šešėliai.
Tokią nuolatinę atogrąžą į Biblijos simbolius bei prasmės matome ir Sigito Parulskio kūryboje. Poezijos rinktinėje „Marmurinis šuo“ Dievo vardas siejamas su įvairiomis galimomis šio pasaulio apraiškomis. Fiksuojamas paradoksalus jo neišsipildymas, neapsireiškimas: „ir per lauką atėjo ne Dievas / o tarpkolūkinė melioracija.“ (6) Apmąstydamas poezijos prigimtį eilėraštyje „Gardas“, skirtame Aidui Marčėnui, lyrinis subjektas aptinka poetų dislokacijos vietą: „baigias lapas – tik kruvinos lūpos užu švytinčio Viešpaties gardo.“ (7) Gal poetai kaip tik ir yra tokie personažai, kurie tarsi pakrikusios avelės trypinėja apie „švytintį Viešpaties gardą“? „Ar būna Dievo meilė be pavydo?“ (8) – egzistenciškai provokuodamas klausia eilėraščio „Skylės“ lyrinis subjektas. Tačiau glaudžiausias ryšys šioje rinktinėje susiklosto tarp tėvų (motinos, tėvo) ir Dievo Tėvo simbolikos. Eilėraštyje „Paslaptis“ lyrinio subjekto sąmonėje Dievo Tėvo ir tikrojo tėvo pėdsakai susipina ir susilieja. Apie kurį tėvą kalbama pirmojoje eilėraščio dalyje, kur matomas tėvo veidas šalia altoriaus, aptariamos jo akys, „žvelgiančios pro / aukštus langų vitražus“, ir „tėvo rankos, glostančios / putlius paveikslus“? Atrodytų, kad apie dangiškąjį Tėvą. Tačiau eilėraščio pabaigoje tarsi atsigręžiama į realųjį, vieną naktį nesugrįžusį tėvą. Abu šiuos įvaizdžius į vientisą simbolinę figūrą sulydo paskutiniosios eilėraščio eilutės: „tik aš vienas žinojau / kad atpirkimas / aplenkė mūsų / namus.“ (9)
Kitame S. Parulskio eilėraštyje „Veido matavimai“ sužaidžiama „mano tėvo“ ir „mano Dievo“ galimomis prasminėmis jungtimis: „mano Dievas turi jaukius namus / mano tėvas / neturi namų “ (10); „mano Dievas turi / motiną mano / tėvas neturi motinos / mano.“ (11) Eilėraštis „Šikšnosparnis“, skirtas motinai, taip pat pradedamas bibliniais įvaizdžiais: „Vieno Viešpaties Tūkstančius Metų / Tėvą paėmė Į Rekrūtus Korinės / Motina Iš Namų Išėjo pati / Atsisukusi Į Savo Gyvenimą / Pasivertė Druskos Stulpu.“ (12) Neatsitiktinai Laimanto Jonušio pokalbių knygoje S. Parulskis sulaukia klausimo, kokia prasme jam esanti svarbi Dievo tema. S. Parulskis pripažįsta, kad jo eilėse vienaip ar kitaip atsiranda Dievas: „Man visuomet jis buvo svarbus ženklas, kai nori pasakyti, jog tai tau reikšminga, ta kryptis, šviesos kryptis – tau jos reikia.“ (13) Kita vertus, poetas maištingai pareiškia, jog bažnyčios bendruomeniškumas jį erzina (14) ir jį domina tik tikinčio žmogaus konfliktas su savo tikėjimu (15), o tai galiausiai baigiasi tuo, kad Dievo ieškantis žmogus iš tikrųjų gilinasi į save.
Taip samprotauja rašytojas ir poetas, tačiau jo sukurtų tekstų veikėjai nevengia Dievo namų. „Ką veikia Dievas, kai bažnyčia tuščia?“, – klausia savęs romano „Trys sekundės dangaus“ veikėjas. Istorinis romanas „Murmanti siena“ pradedamas pasakojimu apie žmonių kalbas, kad „Švenčiausiosios Mergelės Marijos Žengimo į Dangų bažnyčią padegė žydai“. „Paskutinis iš liepsnojančių Dievo namų išbėgo vargonininkas Petrauskis, jis ant pečių vilko didžiulį paveikslą, vaizduojantį, kaip šventoji Morta moko Šventąją Mergelę Mariją, dar visai mažą mergaitę, skaityti. Tai buvo žinomiausias bažnyčios paveikslas, prieš pusę amžiaus Vilniuje nutapytas italo Botičelio ir pašventintas vyskupo prie Aušros vartų.“ (16) Tai literatūrinė išmonė, tačiau nedažnoje bažnyčioje aptiksi moters edukacijai ir švietimui skirtą kūrinį. Įdomu tai, kad S. Parulskio gimtajame mieste Obeliuose, Šv. Onos bažnyčioje, paveikslas kairėje nuo altoriaus kaip tik ir vaizduoja tokį siužetą: moteris mergaitę moko skaityti (jame nutapytos šv. Ona ir jos anūkė mergelė Marija).
S. Parulskio eilėraščių rinkinyje „Pagyvenusio vyro pagundos“ atrodytų aptinki jau ryžtingai apsisprendusio maištauti lyrinio herojaus iššūkį. Eilėraštyje „D&M“ šis herojus tarsi meta iššūkį patriarchaliniam apibrėžtumui, pareikšdamas, jog nematąs didelio skirtumo tarp Dievo ir moters. Tačiau feministės šioje vietoje neturėtų džiūgauti, nes tolesnės eilutės abi šias figūras paverčia lygiaverčiais beveik ciniško vartojimo objektais: „ir viena / ir kita reikalinga pasiekt malonumui / niekas nežino, kuo iš tikrųjų skiriasi / meditacijos orgazmas nuo to, kurį / skelbia po vyru vaitojanti moteris.“ (17) Vis dėlto lyrinis subjektas švelnina toną, tarsi pripažindamas transcendencijos reikšmę: „pagaliau, ar be Dievo / galėtų įvykti gyvybės stebuklas.“ Tačiau paaiškėja, kad šis stebuklas neįmanomas ir be moters. Darosi nebeaišku, kas kuria pasaulį – Dievas ar moteris? Įsigilinus aiškėja, kad lyrinio subjekto pasaulį eilėraštyje konkrečiuoju laiku kuria moteris. Todėl dievas pradedamas rašyti iš mažosios raidės, o jo rūstybė lyriniam subjektui nebebaisi, nes jis atsiduria už moters sukurto rojaus vartų ir, pradarius juos, pasirodo besąs tik labradoro retriveris („Rojus“). Taigi Dievo Tėvo įvaizdis šiame rinkinyje nėra labai patrauklus.
Eilėraštyje „Sidabro taurė“ paaiškėja, kad „Jėzaus Kristaus tėvas grįždavo / girtas namo / ir mušdavo sūnų sunkia / sidabro taure / per nuolankiai nuleistą galvą“ („Sidabro taurė“). Eilėraštyje „Nuomininkas“ Dievo paveikslas tapomas dar niūresnėmis spalvomis: „Dievas ir vėl nesuremontavo kanalizacijos, nesumokėjo / už komunalines paslaugas, rūkė laiptinėje / mėtė tuščiais alsu buteliais “. Regis, poetas S. Parulskis paskutiniame savo eilėraščių rinkinyje tarsi koks F. Nietzsche XXI amžiaus skaitytojui skelbia žinią apie Dievo mirtį. Tačiau taip nenutinka. Kad ir kaip Dievą bežemintum, jis yra gajus – nuolatos atgyja. Eilėraštyje „Tarkim, keletą akimirkų jaučiausi, lyg man sektųsi“ lyrinis herojus bravūriškai praneša, jog jis išjungęs „dangaus ekraną“ ir daugiau jo nebežiūrėsiąs, nes „tūkstančius metų tas pats / sentimentalus žydiškas serialas / vienintelė scenarijaus idėja – kaip Absoliutas, Pasaulio / Valdovas, Kūrėjas / Demiurgas / Alachas, Jahvė / Tėvo ir Sūnaus / ir Šventosios Dvasios kompanija / mus išduoda / juokingai, apgailėtinai, sadistiškai / ir vėl juokingai“ (18). Juokas – didžiausias paniekos ir atsiribojimo ženklas.
Tačiau lyrinis herojus ties tuo nesustoja. Jis maištauja iki galo – dar kartą kaprizingo vaiko intonacija pareiškęs „nebežiūrėsiu“, kerta galutinai: „tegul dabar Jis / žiūri į mane ir sprogsta / iš pavydo.“ Tačiau lyrinis herojus gali rinktis žiūrėti jam ar nežiūrėti tik tada, kai numano, jog yra į ką žiūrėti. Jeigu jis remtųsi prielaida, kad jokio dangiškojo serialo nėra, tas jo pasirinkimas išnyktų. Todėl žmogiškasis lyrinis subjektas ir yra ramus, nes žino, kad Jis yra: todėl – težiūri, testebi… Nes jeigu Jo nebūtų, kam gi tu galėtum mesti tą savo iššūkį?
Eilėraščio pavadinimas „Tarkim, keletą akimirkų jaučiausi, lyg man sektųsi“ išduoda visą autoironišką ir žaismingą šio iššūkio pobūdį. Jo esmė – „pagyvenusio vyro pagunda“, duota tik kelioms akimirkoms.
S. Parulskio eilėraštyje „Nuomininkas“ lyrinis subjektas guodžiasi, jog, kad ir kaip jis sudarinėtų Dievo nuodėmių sąrašą, jam vis nepavyksta Dievo išgrūsti iš savo namų: „vis atidėlioju, teisinuosi tuo, kad mus / sieja tolimi giminystės ryšiai “. Iš tikrųjų tie „giminystės ryšiai“ pernelyg glaudūs. Juk ankstesniame poeto eilėraštyje „Nevermore“ iš rinkinio „Marmurinis šuo“ Dievas simbolizavo beveik kūnišką skausmą: „Kristaus kūnas vaikšto po mano kūną / su mano eilėmis slenka gilyn.“ (19) Tačiau šis beveik susitapatinimas su dieviškumu eilėraščio lyriniam subjektui nesuteikia nusiraminimo: „Dievas netiki manimi / netiki mano kančia.“ (20)
Paskutinio rinkinio eilėraštis „Prisimenant dangaus duris ir elementarųjį kalvinizmą“ retrospektyviai atsigręžia į rinkinio „Mirusiųjų“ (1994) eilėraštį „Dangaus durys dažytos“. Pastarojo siužetinė įtampa buvo mezgama pasitelkiant jau minėtą tėvo įvaizdžio dviprasmybės simboliką – pasakojama, kaip tėvas sumanęs statyt tualetą ir jį labai rūpestingai pritaikęs savo žmonėms. Tėvo rūpestis, šeimos santarvė, užbaigtas darbas – „kvepiančios lentos, durys dažytos“ – vaiko sąmonėje sukuria tai, ką iš tikrųjų galima pavadinti dangumi. Po daugelio metų eilėraštis „Prisimenant dangaus duris ir elementarųjį kalvinizmą“ atkartoja garsųjį epizodą. Bet dabar jau pats lyrinis subjektas perka lentas ir lopo trūnijančio literatūriškai įprasminto statinio skyles. „Štai lyg ir neliko tėvo – jo kaltas lentas / sugraužė laikas ir trandys.“
Tačiau lyrinis herojus vis dėlto jaučia, kad kažkas likę. Ir todėl prabyla į skaitytoją tarsi kalvinistų pastorius: „ jeigu šioje žemėje yra nors / lašas sumauto šventumo / tai tik darbas, sujungiantis žmones, kvepiantis / prakaitu, aitra, kantrybe / byrantis pro pirštus amžinybės pjuvenomis.“ Taigi Dievas, pasirodo, nemiręs. Jis tik pakeitė konfesiją. Iš skausmo ir kančios simbolio jis tapo produktyvia kartų jungtimi.
___________________________________________
(1) Sasnauskas J. Tai, kas virš mūsų ir šiek tiek mumyse // Sasnauskas J., Kazlauskaitė G. Postilės. – Vilnius: Tyto alba, 2009. – P. 92.
(2) Ten pat. – P. 92.
(3) Geda S. Pavasario keleivis. – Vilnius: Žaltvykslė, 2009. – P. 13.
(4) Ten pat. – P. 50–51.
(5) Kazlauskaitė G. Nuostabus pomirtinis būvis // Sasnauskas J., Kazlauskaitė G. Postilės. – P. 9.
(6) Parulskis S. Marmurinis šuo. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 9.
(7) Ten pat. – P. 115.
(8) Ten pat. – P. 138.
(9 Ten pat. – P. 7.
(10) Ten pat. – P. 82.
(11) Ten pat. – P. 83.
(12) Ten pat. – P. 154.
(13) Pokalbiai su Sigitu Parulskiu. Parengė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Alma litera, 2009. – P. 122.
(14) Ten pat. – P. 120.
(15) Ten pat. – P. 118.
(16) Parulskis S. Murmanti siena. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 17.
(17) Parulskis S. Pagyvenusio vyro pagundos. – Vilnius: Baltos lankos, 2009.
(18) Ten pat. – P. 152.
(19) Parulskis S. Marmurinis šuo. – P. 151.
(20) Ten pat. – P. 152.
