ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografijos istorija
AUTORIUS: Eglė Deltuvaitė
DATA: 2013-12
Vilius Jasinevičius gimė 1933 m. vasario 26 d. Javolinėje, Rokiškio raj. 1952–1955 studijavo Kauno politechnikos institute elektrotechniką. 1955–1970 m. Kaune projektavo elektros tinklus žemės ūkio ir pramonės objektams. 1970–1978 m. dirbo profesionaliu fotografu Liaudies buities muziejuje ir Paminklų konservavimo institute. Trylika metų (1964–1977) visuomeniniais pagrindais vadovavo Kauno fotoklubui. 1979 m. jo ir architekto Žybarto Simanavičiaus iniciatyva Kauno senamiestyje atidaryta fotografijos galerija. 1964–1968 m. Kaune organizavo pirmąsias pokario Lietuvoje užsienio fotografų (latvių, estų, lenkų, ukrainiečių ir rusų) parodas. Kauno fotoklubo vardu išleido devynis iliustruotus parodų katalogus. 1966 m. išrinktas iki 1969 m. veikusios Lietuvos fotoklubų tarybos pirmininku. Kartu su kitais 1969 m. įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Buvo jos steigimo iniciatyvinės grupės narys, vėliau – organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojas. Keletą metų ėjo 1971 m. įkurto Fotografijos meno draugijos Kauno skyriaus pirmininko pareigas, kartu vadovaudamas ir fotoklubui. 1972 m. rengtoje parodoje pirmą kartą buvo mėginta be valdžios žinios kartu su vietiniais autoriais eksponuoti keturių fotografų, gyvenusių emigracijoje, darbus. Bandymas susigrąžinti jų kūrybą į tėvynę nepavyko – paroda buvo uždrausta, katalogo spausdinimas nutrauktas. Dėl savo visuomeninės veiklos turėjo daug nemalonumų. Buvo persekiojamas, šmeižiamas ir net pakeitė gyvenamąją – išsikraustė į Vilnių. Aštuoniolika metų (1978–1996) dirbo Vilniuje Fotografijos meno draugijoje (vėliau pavadintoje Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Ėjo pirmininko pavaduotojo, valdybos prezidiumo atsakingojo sekretoriaus, sąjungos fondo direktoriaus pareigas. Jau būdamas pensijoje dirbo fotografu Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (1997–2000).
Papasakokite, kokiomis nuotaikomis gyvenote Jūs ir Jūsų bendraminčiai 7-8 dešimtmetyje? Kokios priežastys skatino kurti Kauno fotoklubą? Ar norėjote apjungti fotografijos mėgėjus ar turėjote tikslą ugdyti profesionalus?
Visų pirma, ačiū Jums, Egle, kad ėmėtės tokios nedėkingos temos, nes iš tiesų mažai kam rūpi tie 50 metų senumo įvykiai. Bet aš tikras, kad jie buvo tikrai svarbūs to meto visuomenės kultūriniam gyvenimui ir Lietuvos fotografijos istorijai. Apie juos kalbant norėčiau būti tikslus, todėl remiuosi to meto užrašais, dokumentais, susirašinėjimo kopijomis, laikraščių iškarpomis. Spauda anais laikais retkarčiais parašydavo apie mūsų klubo veiklą, bet toli gražu ne viską.
Jeigu leistumėte, norėčiau šiek tiek ir apie save papasakoti. 1963 m., kai steigėsi Kauno fotoklubas, mano biologinis laikrodis skaičiavo 30-uosius metus, jau turėjau 8 metų stažą elektros darbų projektavimo srityje. Kiek anksčiau gerą pusmetį teko valgyti ir kareiviškos košės. Buvau vedęs, žmona, neseniai baigusi vidurinę mokyklą, svajojo apie literatūros studijas. Svajonę jai pavyko įgyvendinti Vilniaus universitete. Turėjome nemenkų rūpesčių dėl gyvenamojo būsto. Pavyko apsigyventi Kauno senamiestyje, Daugirdo gatvėje, bendrame bute trims šeimoms su bendra virtuve ir kitais bendrais patogumais. Dabar čia veikia Daugirdo vardu pavadintas viešbutis ir aplinka gerokai pasikeitusi. Nebeliko ir sodelio su daržu, kur pokaryje gyventojai augino bulves. Mums gimė sūnus ir dukra, kone vienmečiai su Kauno fotoklubu.
Fotografų veiklos pertvarka Kaune prasidėjo 1963 m. rudenį. Įsitraukiau į šią veiklą norėdamas labiau pažinti technologinį fotografijos procesą, išmokti fotografuoti. Tėvų namuose buvo prieškarinių fotografijų, kurios atrodė nepalyginamai geriau už pokario fotografijas. „Kauno tiesos“ redakcijoje veikė prieš keletą metų įkurta Lietuvos žurnalistų sąjungos fotosekcija, nors joje pačių žurnalistų buvo vos vienas kitas – didžiąją daugumą sudarė miesto fotomėgėjai. Kartą buvo suorganizuotas įdomus anoniminis fotokonkursas. Autoriai pateikė darbus nenurodydami savo pavardžių. Atsitiko taip, kad visos trys konkurso prizinės vietos atiteko vienam autoriui, kuris buvo sekcijos pirmininkas. Laikraščio redaktoriui nepatiko toks žiuri sprendimas, atsisakė jį vykdyti. Neįvyko ir planuota paroda, kurią tikėtasi eksponuoti „Pramprojekto“ patalpose, kur tuomet ir buvo mano darbovietė. Dėl šio konflikto sekcija nutraukė savo darbą. Tuomet kauniečiai, kurių dalis jau buvo dalyvavę ir respublikinėse parodose Vilniuje, norėdami tęsti savo veiklą, prieglobstį rado Kauno Profsąjungų rūmuose. Apie tai, kad kuriasi naujas fotoklubas buvo skelbiama „Kauno tiesos“ puslapiuose. Taip apie jį sužinojau ir aš.
Pradžioje didžioji dalis klubo narių buvo iš minėtos sekcijos. Kadangi skelbimas vietiniame laikraštyje buvo dažnokai kartojamas, į klubą vis ateidavo naujų žmonių. Jų fotografinis išprusimas buvo labai nevienodas. Dalis, tarp jų ir Aleksandras Macijauskas, į klubą atėjo norėdami sužinoti, kaip išryškinti juostą, susipažinti su fotografijos pradmenimis. Pradžioje vadovauti lyg ir ėmėsi Pranas Pacauskas. Man jo matyti neteko, o šią pavardę sužinojau tik iš sveikinimo telegramos, jo atsiųstos klubo 10-mečio proga. Didesnę kūrybos patirtį turėjo Rimgaudas Maleckas, jau prieš tai dalyvavęs parodose Vilniuje. Jis buvo išrinktas antruoju klubo pirmininku. Bet ir R. Maleckas nebuvo itin pareigingas – dažnai klubo susirinkimai vykdavo be jo ir be aiškios dienotvarkės. Todėl greitai trečiuoju vadovu buvo išrinktas energingas jaunuolis – Vitas Luckus. Tačiau jis pirmininkavo palyginti neilgai, nes 1964 m. pradžioje buvo paimtas į sovietinę kariuomenę ir man teko jį pakeisti. Taip į fotografinę veiklą įklimpau ilgam.
Bendromis pastangomis įvairiais būdais gilinome savo profesines žinias. Organizuodavome paskaitas, pranešimus, pokalbius, net estetikos ir meno klausimais. Mums labai padėjo Povilas Karpavčius. Jis buvo įtaigus lektorius, po karo parašęs ir išleidęs pirmąsias dvi lietuviškas knygas apie fotografiją. Jos buvo labai naudingos, populiarios ir greit išparduotos. Dar prieškariu jis palaikė ryšius su užsienio kolegomis. Yra pasakojęs, kaip sudėtinga būdavo susirašinėti su Janu Bulhaku, kuris tuo metu dirbo ir gyveno Lenkijoje. Mums jis buvo vienintelė gyva grandis, jungianti su tarpukario fotografija. P. Karpavičius aktyviai dalyvaudavo mūsų veikloje. Už nuoširdžią nesavanaudišką pagalbą buvo visų mėgiamas ir gerbiamas.
Narių tarpe buvo skirtingų profesijų ir įvairų aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Savišvietai stengėmės panaudoti jų užsienio kalbų žinias. Kas nors retkarčiais paruošdavo užsienio fotografinių žurnalų apžvalgas, paskaitydavo straipsnių vertimus Rodos, kad iki šiol turiu išsaugojęs inžinieriaus A. Pareikos verstą straipsnį apie Tarptautinę fotografijos meno federaciją – FIAP. Kioskuose greta „Sovetskoje foto“ tuomet galėjai rasti lenkų, Vokietijos DR, čekoslovakiškų žurnalų. Anuomet didžiausias mūsų langas į pasaulį buvo Čekoslovakijoje leidžiamas „Fotografie“ žurnalas, ėjęs keliomis kalbomis, o mus pasiekdavo rusiškas jo variantas. Buvo labai paklausus, todėl sunkiai randamas. Lengviau būdavo gauti vengrų „Foto“, tačiau šios kalbos mūsų tarpe niekas nemokėjo, tad galėjome pasidžiaugti tik iliustracijomis. Vėliau pašte pavyko susitarti, kad klubas pats galėjo savo nuožiūra paskirstyti nariams 15 egzempliorių čekoslovakiškojo žurnalo prenumeratą. Tai buvo labai didelė ir naudinga paskatinimo priemonė. Vėliau centriniame pašte mums leido nemokamai naudotis abonentine dėžute.
Bendromis jėgomis rinkome įvairią medžiagą – plakatus, literatūrą, spaudos pranešimus apie prieškario Lietuvos fotoįvykius. Ir tai mums gan gerai sekėsi – per trumpą laiką surinkome gerą pluoštą, kurį aš net įrišau į dvi tokias lyg ir knygutes. 1969 m. jau galėjome pasigirti, kad turime sukaupę apie 1000 puslapių medžiagos. Šiaulių fotoklubo primininkas Antanas Dilys, pamatęs pradinę šios istorinės medžiagos kolekcijos dalį, pasakė, kad visa tai turėtų būti saugoma muziejuje. Ši mintis įkurti fotografijos muziejų jam gimė Kaune, o vėliau sėkmingai ją įgyvendino Šiauliuose. Tokiu būdu, vos pradėjęs savo veiklą klube, netikėtai sau atradau iki tol visiškai nežinotus Lietuvos fotografijos istorijos faktus. Pavyzdžiui, tarpukariu lietuvių kalba leistas tarptautinis mėnraštis „Galerija“ (centrinė redakcija buvo Vienoje) ir buvusių tarptautinių parodų gražūs katalogai, iliustruoti giliaspaudės būdu. Džiaugiuosi, kad dar teko susipažinti ir pabendrauti su Baliu Buraču, pasirašyti jo lankytojų knygoje. Jis man buvo patikėjęs nusikopijuoti pasaulinėje 1937 m. Paryžiaus parodoje gautą diplomą, liudijantį, kad autorius apdovanotas aukso medaliu. Šią kopiją aš rodydavau naujiems klubo nariams ir įvairiems svečiams, kurie pas mus lankydavosi gana dažnai. Balys Buračas buvo pirmasis, kuriam teko įteikti Kauno fotoklubo garbės nario diplomą, nors dėl silpnos sveikatos klube niekada nebuvo pasirodęs. Žinios apie Lietuvos fotografijos praeitį mums visiems darė didelį įspūdį, rodė sektiną pavyzdį. Todėl jai paskyriau dalį savo gyvenimo, kurio geras gabalas prabėgo Kaune.
Nors „Kauno tiesos“ redakcija išvaikė fotografus, bet ryšių nenutraukėme. Laikraštis labai dažnai skelbdavo mūsų pranešimus apie susirinkimus ir jų temas. Vėliau net straipsnius spausdindavo. Būtina paminėti Leoną Gudaitį, dabartinį VDU profesorių, kuris anuomet dirbo tame laikraštyje atsakingupju sekretoriumi. Jis labai geranoriškai bendradarbiavo daugelį metų. Skubiai suredaguodavo mūsų tekstus ir iš karto atiduodavo juos spaustuvei. Šiauliečiai ar panevėžiečiai stebėdavosi, kad apie renginius, kurie vyksta jų miestuose, dar tą pačią dieną galėdavo sužinoti perskaitę „Kauno tiesą“. Savo skelbimuose kviesdavome ateiti ir dalyvauti mūsų veikloje visus, kurie kiek nors domisi fotografija. Norint įstoti į klubą užtekdavo užpildyti anketą ir kasmet mokėti simbolinį nario mokestį. Taigi sąrašinis narių skaičius dažnokai viršydavo net 100, nors parodose eksponuoti savo darbus galėdavo tik kelios dešimtys. Atranką atlikdavo meno taryba, visapusišką organizacinę veiklą, kurios didžioji dalis teko man, tvarkė klubo taryba.
Kaip pavyko laviruoti tarp sovietinės valdžios ir fotoklubo siekių? Su kokiomis didžiausiomis kliūtimis teko susidurti klubui? Kokios buvo pagrindinės klubo veiklos kryptys, kokia kasdienybė?
Klubo susirinkimai vykdavo kartą per savaitę, dažniausiai trečiadieniais, Profsąjungų kultūros rūmuose. Direktorius pagrįstai tikėjosi iš mūsų gauti fotografijų, atspindinčių rūmų veiklą. Mums tai buvo tik papildomas rūpestis, kurių ir šiaip užteko. Vėliau radome kompromisą – rekomendavome vieną klubo narį vadovauti rūmų vaikų fotobūreliui. Ten dirbdamas jis iš dalies tenkindavo rūmų poreikius kartu su būriu vaikų fotografuodamas įvairius renginius.
Svarbiausias klubo tikslas – narių kūrybos meninio lygio ugdymas. Pradžioje teko rūpintis kaip įteisinti klubą juridiškai, numatyti veiklos gaires ir darbo formas. Buvo aišku, kad valdžiai pirmiau visko rūpi santvarkos išsaugojimas ir režimo stiprinimas. Veiklos pareiškimuose teigėme, kad siekiame tų pačių tikslų, tik juos įgyvendinti norime ne įprastais propagandos metodais, o įtaigesniu, meniškesniu kūrybos lygiu. Dėl to lyg ir neturėjo kilti ginčių, bet ateitis parodė, kad diskusijų būdavo gana aštrių. Aiškintis dažniausiai tekdavo su miesto valdžios atstovais, kurie, manau, būdavo spaudžiami ir iš Vilniaus.
Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1965 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 174 patvirtino Kauno miesto fotoklubo įstatus ir pirmininką. Ten buvo įrašyta mano pavardė. Prieš tai teko pasikalbėti su miesto tarybos pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams Janina Narkevičiūte. Teko aiškintis, kodėl nesu partijos narys. Ragino šito ilgam neatidėti. Taip iš dalies pavyko išvengti pavaldumo Profsąjungų kultūros rūmams ir dar galėjome tikėtis didesnės miesto valdžios globos. Minėtame sprendime juk buvo pasakyta, kad patvirtintas būtent Kauno miesto fotoklubas. Kaune tada jau veikė Lietuvos tautodailininkų draugijos skyrius. Jo pirmininkė (gaila, neprisimenu jos pavardės) tuomet bičiuliškai perspėjo, jog turiu žinoti, kad nuo šiol būsiu „organų“ dėmesio centre. Tada to neįvertinau, bet vėliau ne kartą teko tą pajusti.
Pirmą kartą partinių ir tarybinių organų rimtą dėmesį patyrėme pirmosios parodos, kuri vyko Kauno istorijos muziejuje, aptarimo metu. Dar prieš pat atidarymą miesto kultūros skyriaus vedėjas pareikalavo iš ekspozicijos pašalinti vienintelį Viliaus Naujiko aktą. Galiu pridurti, kad net šiuo metu ši fotografija tebėra labai populiari garsiose interneto svetainėse. O tada teko ją nukabinti, nes minėtas valdininkas grasino, kad priešingu atveju nedalyvausiąs parodos atidaryme. Parodos aptarimo metu vienas opozicijos kalbėtojas, kurio nė viena fotografija parodai atrinkta nebuvo, tvirtino, kad čia labai stinga socialistinio realizmo darbų. Į tokią kritiką reaguodamas svečias iš Latvijos, žinomas fotografas Gunārs Binde, paprašė paaiškinti, kaip anas draugas supranta tą socrealizmą. Gal bijodamas beprasidedančios viešos diskusijos, partkomo instruktorius manęs patylomis paprašė nutraukti debatus. Kai tokiam pasiūlymui nepritariau, pasakė, kad po renginio turėčiau ateiti į miesto partijos komitetą. Aš pasiūliau į pokalbį pakviesti klubo ir meno tarybos narius, nes jei auklėti, tai auklėti visus, atsakingus už kolektyvo veiklą. Pasirodo, pasiūlymas buvo priimtas. O diskusijos tęsėsi ir toliau dalyvaujant gausiam būriui svečių iš Rygos fotoklubo. Atvažiuoti specialiu autobusu juos sugundė kartu su kvietimu gautas mūsų iliustruotas parodos katalogas. Praėjus gal savaitei net penki ar šeši buvome pakviesti į partijos komitetą. Mūsų tarpe dalyvavo ir P. Karpavičius, kuris ant posėdžio stalo paklojo krūvą įvairių parodų katalogų, atversdamas tas vietas, kur buvo iliustracijos su nuogybėmis. Teko išklausyti daug kritikos. Atsakyti į ją leido tik man vienam. Supratome, kad tai buvo mūsų pergalė, nes galėjome dirbti toliau. Aktą, kurį parodoje buvom nukabinę, leido gražinti į ekspoziciją. Tokie buvo mūsų pirmieji žingsniai į visuomenę.
Pirmas viešas pasirodymas televizijoje įvyko 1965 m. gruodžio 27 dieną. Mūsų veikla pažadino ir kitų Lietuvos miestų fotografijos mėgėjus, gal ir kai kuriuos fotožurnalistus profesionalus gilesniam požiūriui į fotografijos kūrybą. Netrukus, įsteigus klubus Šiauliuose, Panevėžyje ir Vilniuje (klaipėdiečiai prisijungė vėliau), prasidėjo audringa fotomėgėjų veikla. Kaune įkūrėme visuomeninę Lietuvos fotoklubų tarybą. Ji siekė visų fotoklubų ir fotobūrelių veiklos pripažinimo, valstybės dėmesio ir paramos kokią tuomet jau turėjo tautodailininkai ir kiti meno saviveiklininkai. Stichiškai kilusi audringa fotomėgėjų bendra veikla man primena vėlesnį Lietuvos atgimimo sąjūdį. Imta kalbėti net apie visų trijų Pabaltijo respublikų fotografų bendrą veiklą. Vadžia apie tai sužinodavo iš spaudos ar savo informatorių.
Iš žurnalo „Sovetskoje foto“ publikacijų sužinodavome ką veikia kiti TSRS fotoklubai. Kai išgirdome, kad Leningrado Vyborgo rajono kultūros rūmų fotoklubas organizuoja visasąjungines parodas pavadinimu „Mūsų dabartis“, atrinkome ir ten išsiuntėme 20 fotografijų. Atsitiktinumas lėmė, kad parodos atidarymo metu buvau komandiruotėje Leningrade ir turėjau galimybę dalyvauti atidaryme. Kartu vyko ir jos aptarimas. Svarbiausias svečias buvo iš Maskvos žurnalo „Sovetskoje foto“ redakcijos, atsakingas už ryšius su fotomėgėjais. Parodos ekspozicijoje kabėjo tik viena nuotrauka iš mūsų atsiųstos kolekcijos. Tai buvo V. Naujiko darbas „Kokia ji – TSRS?“ Kartu su visais stebėjau, kaip garbusis svečias, tardamas savo svarų žodį, pradėjo kilnoti parodai neatrinktus mūsų darbus ir aiškinti, kad tai pavyzdžiai, kaip esą nereikia fotografuoti. Buvau šokiruotas tokio poelgio, bet suskubau nufotografuoti momentą, kai buvo rodomas A. Macijausko darbas „Siluetai“. Gaila, kad iš jaudulio ryškumo nustatyti nesuskubau. O prieš tai buvo parodytas mano „Pokario etiudas“ su klausimu visai salei – gal čia esąs autorius, kuris paaiškintų, kas gi čia nufotografuota. Klausimas buvo retorinis, jis tikrai negalėjo žinoti, kad aš čia esu, nes niekam nebuvau prisistatęs. Toje 1964 m. fotografijoje tikrai buvo matyti gal dar karo metu Vilniaus senamiestyje nukentėjusio ar šiaip apgriuvusio namo sienos fragmentas, parodantis izohelijos technikos galimybes išryškinti paviršaus detalių faktūrą. Vėliau man paaiškėjo, kad panašūs dalykai Leningrade viešai dar nebuvo rodomi. Tada būdavo madinga klijuoti skambią etiketę: „Formalizm čistoj vody“. Prabėgus keliems metams šita pati Aleksandro nuotrauka (kartu su kai kuriais kitais mūsų autorių darbais) buvo spausdinta tame pačiame žurnale jau kaip vertas garbingo skaitytojų dėmesio kūrinys. Prisistačiau tuoj po aptarimo, prašydamas leisti parsivežti šiai parodai netikusius mūsų darbus. Patyriau draugiškų leningradiečių nuoširdų dėmesį: kvietė į namus, suorganizavo ekskursiją į Pulkovo astronomijos observatoriją. Ten pirmą kartą per teleskopą teko matyti saulę ir įsitikinti, kad ir ji turi dėmių, kaip kartais ir žmogus savo gyvenime…
Kaip visiems socialistinio lagerio piliečiams taip ir fotomėgėjams gyvenimą komplikavo bendra bėda – visuotinis deficitas. Specializuotose fotoparduotuvės prekių asortimentas buvo apgailėtinas. Retai būdavo fotoaparatų (ypač retas buvo veidrodinis „Zenit“), kitos technikos, popieriaus, fotomedžiagų. Juos pristatinėdavo itin nereguliariai, o kai atveždavo, viskas būdavo staiga išgraibstoma arba parduodama saviems iš po prekystalio. Sunkiausia buvo gauti didesnio formato fotopopieriaus, kuris buvo reikalingas parodoms. Beje, įdomu, kad tuo metu buvo manančių, kad fotografijos vertė priklausė nuo jos dydžio. Kai kam atrodė, kad kuo didesnė, tuo ir meniškesnė.
Dirbant projektavimo institute kartais tekdavo būti komandiruotėse ir Maskvoje. Vienos tokios komandiruotės metu susiradau fotoklubą „Novator“, apie kurį buvau skaitęs vieninteliame sovietų sąjungoje leidžiamame žurnale „Sovetskoje foto“. Pridursiu, kad žurnalo paskirtis buvo labai universali: nuo moksleivių, mėgėjų, profesionalų ir fotožurnalistų iki fotomenininkų ir visų kitų įmanomų fotografijos sričių. Susipažinau su klubo vadovais ir nariais. Pažintis buvo labai draugiška ir naudinga. Tik susitikus čia pat buvo malonu išgirsti tokį bendrą mūsų veiklos apibūdinimą: „Ko tik tie lietuviai nesiimtų, visuomet greit pasiekia puikių rezultatų“. Matyt padarė įspūdį mūsų parodos katalogėliai. Netrukus gavome jų fotoklubo parodą. Tai buvo svarbu, nes galėjome žiūrovus ir valdžią supažindinti su maskviečių fotografija, kuri gerokai skyrėsi nuo to, kas čia buvo rodoma anksčiau. Atsirado proga palyginti darbus ir įsitikinti, kad savi nėra prastesni. Tarsi apsidrausdami tą parodą parodėme anksčiau už savąją. Į naują mūsų parodą pasikvietėme svečių net iš Lenkijos. Vienas jų buvo žinomas kaip tarptautinės Baltijos kraštų bienalės organizatorius. Tas Maksimilijan Jankowski buvo Lenkijos fotomenininkų sąjungos Gdansko skyriaus pirmininkas. Jis turėjo Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAP) nusipelniusio veikėjo titulą EFIAP. Jei ankstesnės parodos metu dar buvome barami, tai antrojoje jau mus viešai gyrė žinomas užsienietis iš Europos. O Romualdas Rakauskas 1967 m. birželio 10 d. „Kauno tiesoje“ rašė: „Puikus parodos katalogas – tai fotomėgėjų entuziazmo viršūnė, kurios jau eilė metų niekaip nepasiekia respublikinių parodų organizatoriai“.
Bendrauti, keistis parodomis su sovietinių respublikų fotografais kliūčių nebuvo daroma. Pirmiesiems ryšiams su kaimynais lenkais prireikė asmeninių kontaktų. Padėjo mūsų klubo nario Tado Kliučinsko kelionė į Lenkiją pas gimines. Bet klubui kolegas iš užsienio kviesti pas save jau buvo labai sudėtinga. Lietuvoje mes šitą darėme pirmieji. Keblumų buvo dar ir todėl, kad Kaunas laikytas lyg ir uždaru miestu. Nepaisant visų trukdžių, mus aplankė net trys kolegos užsieniečiai iš Lenkijos. Visuomenei parodėme dvi lenkų autorių parodas. Sunkiai, bet ir mums 1967 m. pagaliau buvo leista parodyti savo darbus Gdanske. Ši pirmoji po karo užsienyje parodyta Lietuvos fotografijų paroda lenkų spaudoje buvo įvertinta labai gerai. Lietuvos spauda („Vakarinės naujienos“, 1968 01 18) rašė: „…žurnalas „Litery“ (…) straipsnyje, kuris pavadintas „Traktatas apie gerą darbą“, rašoma: „Tarybų Sąjunga yra fotografijos galybė: 20 milijonų fotografuojančių (…) Kauno fotoklubas reprezentuoja aukščiausią tarybinės fotografijos lygį“. Vietinė spauda taip pat džiaugėsi ir sveikino Kauno fotoklubą su pasiekimais ir ryšių su kolegomis atgimimu („Kauno tiesa“ 1968 01 07).
Iš Kauno fotoklubo į Lietuvos fotografų bendruomenę įsiliejo daug talentingų autorių? Ar galėtumėte paminėti keletą? Kas Jums buvo svarbu atėjus naujam nariui?
Rūpinomės, kad kiekvienas atėjęs naujokas pasiliktų, kad aktyviai dalyvautų mūsų veikloje, išmoktų teisingai perskaityti, suprasti ir vertinti fotografiją, prisidėtų prie bendro tikslo siekio. Mūsų bendrų pastangų ir darbo rezultate į Lietuvos fotografiją įsiliejo net keli tikrai talentingi klubo nariai. Juos greit pastebėjo ir įvertino užsienio spauda. Čekoslovakų žurnalo „Fotografie-69“ pirmame tų metų numeryje net 6 puslapiai buvo skirti A. Macijausko kūrybai. A. Macijauskas, nors ir buvo trumpam suviliotas dirbti Vilniuje, liko ištikimas Kaunui. Buvo ne tik atsidavęs kūrybiniam darbui, bet ir aktyvus klubo tarybos ir meno tarybos narys. Energijos ir darbštumo jam galėjo pavydėti visi. Jo fotografijos, kad ir nelegaliai pasiekdavusios užsienio parodų salonus, užsienyje surengtos parodos pelnė labai aukštus įvertinimus. Jis buvo aktyvus 1969 m. įkurtos Fotografijos meno draugijos orgkomiteto narys ir tos draugijos Kauno skyriaus, įsteigto 1971 m. rugsėjo 21 d., susirinkimo dalyvis, išrinktas skyriaus pirmininko pavaduotoju. Vėliau daugybę metų sėkmingai vadovavo Kauno fotografams, įsteigė vaikų fotografijos mokyklą, išsaugojo fotoklubo rūpesčiu Kaune gautas patalpas. A. Macijausko kūryba įvertinta nacionaline premija, o tokios bet kam nedalijamos.
To pat žurnalo „Fotografie-69“ tų pačių metų Nr. 3 buvo pristatomas kitas talentingas fotomeninikas Vitas Luckus, kilęs iš Kauno, savo kūrybinį darbą pradėjęs mūsų klube ir buvęs jo pirmininkas. Gaila, kad sovietiniai žurnalo skaitytojai šio numerio nepamatė. Jo platinimas TSRS sustabdytas turbūt dėl to, kad Vitui Luckui skirtoje medžiagoje buvo tekstas su nepagarbiomis jo mintimis apie komunistinės valdžios diktatūrą. Apie šį įvykį išgirdome gerokai vėliau ir iš neoficialių šaltinių. Prenumeratoriai žurnalo tiesiog negavo. Nebuvo ir jokių paaiškinimų ar atsiprašymų. Man tik daug vėliau Prahoje pavyko gauti to numerio anglų kalba mikrofilmą. Pats Luckus po kariuomenės į Kauną nebegrįžo, apsigyveno Vilniuje ir mūsų klubo veikloje jau nebedalyvavo.
Būtina paminėti mūsų klubo ir dar keliolikos užsienio valstybių fotografijos organizacijų ir salonų garbės narį Vitalijų Butyriną. Pas mus jis atėjo dar iš vidurinės mokyklos suolo. Labai greit suprato, ką čia galėtų sužinoti, išmokti, ir atkakliai to siekė. Debiutavo 1955 m. klubo parodoje. Net kariuomenėje nesiskyrė su fotoaparatu. Vėliau dirbo ir kūrė Vilniuje. Darbštumu gal nenusileido A. Macijauskui. Labai aktyvus tarptautinių parodų dalyvis ir laureatas. Daug savo personalinių parodų parodė užsienyje. Nė vienas Lietuvos fotografas neturi tiek daug aukščiausių apdovanojimų, gautų užsienio šalyse. Išleistos kelios jo knygos. Dvi iš jų – užsienyje: „Fotomontage – Fotografik“ 1987 m. Leipcige ir „Izbrannyje fotojrafii“ 1991 m. Maskvoje.
Su didele simpatija ir pagarba prisimenu Joną Kalvelį (1925–1987). Pas mus atėjo 40 metų amžiaus ramus, santūrus, labai nuoširdus ir draugiškas žmogus. 2010 m. išleistoje monografijoe „Jonas Kalvelis“ apibūdinamas kaip miško ir Neringos kopų dainius, gamtos poetas virtuozas. Ar jo kūrybos apibūdinimui rastumėte dar gražesnių žodžių?
Ir dar daug esama buvusio mūsų klubo narių, kuriuos galima būtų prisiminti kaip įvairių fotografijos meno parodų ar konkursų laureatus ar prizininkus, tik tokio sąrašo paskubomis nesudarysi. Dar kiti po „studijų“ klube sėkmingai talkininkavo laikraščiams ar žurnalams. Visi jie laisvos kūrybinės dvasios atmosferą rado 1963-1977 metais gyvavusio Kauno fotoklubo bendruomenėje.
Koks klubo vaidmuo steigiant Lietuvos fotomenininkų draugiją, ryšys su Kauno skyriumi?
Gal čia būtų proga prisiminti vieną 1967 m. mūsų klubo parodos įvykį. Kauno istoriniame muziejuje (dabar Kauno karo muziejus) Maskvos žurnalistas, Lenino premijos laureatas (jeigu neklystu, jo pavardė Peskovas) atsiliepimų knygoje paliko įrašą: „…būtų gerai šią parodą pamatyti Maskvoje“. Susitikti su juo neteko. Džiaugdamiesi tokiu parodos įvertinimu pasidalijome šia žinia su draugais Vilniuje. Antanas Sutkus pasiūlė surengti bendrą Lietuvos autorių parodą ir parodyti ją Maskvoje. Tą ir padarėme, o paroda rusišku pavadinimu „9 fotografov Litvy“ praėjo sėkmingai. Sulaukė pakankamo dėmesio Maskvoje ir reikalingo rezonzanso Vilniuje. Kauno fotoklubo vardu už profsąjungų lėšas išleistas rusų kalba „9 Lietuvos fotografų“ parodos katalogas. Jo aplankale buvo cituojamos ištraukos iš Lenkijos ir Čekolovakijos spaudos atsiliepimų apie Kauno fotoklubą. Žurnalas „Panorama polnocy“ (1968, Nr. 17): „Kauno fotoklubas yra Europos lygio kultūros centras“. Žurnalas „Fotografie-69“ (1969, Nr.1): „…galima pasakyti, kad jų [autorių] dėka Lietuvos fotografija daro įtaką pasaulio fotomenui“. Ši reklama mums nekainavo nė grašio. Tokį įvertinimą priėmėme kaip pelnytą atlygį už ilgai trukusį intensyvų mūsų visų bendrą darbą. Visi katalogo „9 Lietuvos fotografai“ leidybos rūpesčiai teko man.
Prasidėjusi audringa Lietuvos penkių fotomėgėjų klubų veikla stipriai įsiūbavo sovietinio sąstingio kultūroje liūną. Valdžiai vis dažniau ir labiau turėjo skaudėti galvas svarstant, ką daryti, kaip tą reguliavimui ir partinei kontrolei vis nepasiduodantį fotomėgėjų sąjūdį „ įrėminti“. Valdžios draudimas laisvai siųsti fotografijas į užsienio parodas rodė, kad tokią fotomėgėjų veiklą traktavo bemaž kaip jau keletą metų šiapus geležinės uždangos trunkantį naują disidentinį šurmulį. Jeigu dar priminus prasidėjusias mėgėjiškas pastangas suvienyti pabaltijiečių fotoklubus, tai visai palaidos balos paveikslėlis. 1969 m. prasidėjo „bastimąsis“ su parodomis po Maskvą. Po „9 Lietuvos fotografų“ netrukus TSRS sostinėje surengta dar viena lietuvių fotoparoda. Ją organizavo ir finansavo Respublikiniai meno saviveiklos namai. Daugumą parodos autorių sudarė Vilniaus fotoklubo nariai. Pagrindinė organizatorė buvo Birutė Orentaitė, globojama minėtų namų direktorės T. Kušnariovos. Tapo aišku, kad prasidėjusią konkurenciją ir fotografuojančios liaudies keliamus klausimus valdžia netrukus turės kaip nors išspręsti. Respublikinėje profsąjungų taryboje buvo sukurtas maždaug toks planas: priglausti tuos nenuoramas po savo sparnu, duoti šiek tiek pinigų jų mėgėjiškiems žaidimams ir audra nurims. Juk jie patys šito prašė. Kauniečiai palaikė kitą, ambicingesnį planą: įkurti savarankišką profesionalų ir įgudusių mėgėjų organizaciją, sudarant jai sąlygas užsidirbti pragyvenimui. Valdžiai parankūs argumentai: tas valstybei beveik nieko nekainuos ir tiesioginė veiklos kontrolė bus garantuota. Profsąjungiečių atstovai bandė mane suvilioti užsienio kelionių pažadais, kad tik pereičiau į jų barikadų pusę. Nepasidaviau, iki galo palaikiau priešingą pusę. Ją sudarė tuomet jau žimomi Vilniaus fotožurnalistai ir dalis sostinės fotomėgėjų. Stovyklai vadovavo Antanas Sutkus, nedalijęs jokių pažadų.
Nėra jokių abejonių, kad Kauno, remiamo kitų fotoklubų, profesionalių žurnalistų palaikoma veikla padėjo valdžiai apsispręsti. Pagaliau, 1969 m. spalio 8 d., Lietuvos TSR Ministrų tarybos potvarkiu Kultūros ministerijai ir Respublikinei profesinių sąjungų tarybai buvo pavesta organizuoti Lietuvos TSR fotografijos meno draugiją bei patvirtinti draugijos organizacinį komitetą. Tuo pačiu buvo patvirtinti trijų darbuotojų etatai. Po 22 dienų, 1969 m. spalio 30 d., Kultūros ministerijos kolegija ir Respublikinis profesinių sąjungų tarybos prezidiumas nutarė įsteigti Lietuvos TSR Fotografijos meno draugiją, patvirtino organizacinį komitetą (pimininkas – A. Sutkus, pavaduotojas – V. Jasinevičius) ir pavedė paruošti draugijos laikinuosius įstatus. Įkurta ūkiskaitinė Lietuvos fotografijos meno draugija net iki pačios TSRS imperijos žlugimo neturėjo analogo nė vienoje sovietinėje respublikoje.
Po kelių mėnesių, 1971 m. rugsėjo 21 d., įkurtas Draugijos Kauno skyrius. Vienų metų laikotarpiui išrinkta valdyba, susidedanti iš pirmininko V. Jasinevičiaus, pavaduotojo A. Macijausko ir iždininko V. Bartkaus. O beveik dvejais metais vėlesnis, 1973 m. gruodžio 24 d., Draugijos Kauno skyriaus narių susirinkimo protokolas (pasirašytas A. Bartkaus) sako, kad tuomet vadovu išrinktas A. Bareišis, pavaduotoju – V. Jasinevičius, atsakinguoju sekretoriumi – A. Macijauskas. Skelbdamas šiuos faktus noriu patikslinti anksčiau spausdintuose kolegų prisiminimuose įsivėlusius netikslumus.
Įsteigus Draugijos Kauno skyrių jo nariais galėjo tapti tik nedidelė grupė klubo narių, todėl iškilo klubo likimo klausimas. Po svarstymų nuspręsta išsaugoti buvusią bendruomenę – klubo veiklą tęsti kaip ir anksčiau. Į Draugijos gretas priimti nariai nebuvo išbraukiami iš klubo sąrašų. Gerokai anksčiau gimė planas naujoje savo parodoje parodyti užsienyje gyvenančių tautiečių darbus. Žinojome, kad ten jie patys rengia parodas, leidžia savo kūrinių albumus. Įvairiais keliais gavome Kazio Daugėlos, Mikalojaus Ivanausko, Algimanto Kezio ir Vytauto Vosyliaus fotografijas. Parodai atrinktus savus ir jų darbus vertino tarptautinė žiuri iš Vilniaus, Kauno, Liepojos ir Talino atstovų. Užsieniečių darbams pripažintas svečių statusas ir jie nebuvo vertinami. Sukurtas parodos medalio projektas, paskirstyti diplomai. Parodos katalogo maketas su cenzūros žyma „Leidžiama spausdinti“ LV 05254 su 1972 08 11 data ir parašu atiduotas spaustuvei. Vos surinkus tekstą visi darbai staiga buvo sustabdyti ir prasidėjo nemalonumai. Vilniuje aiškintis teko Draugijoje, Kaune – miesto partkome. Atsakomybę prisiėmiau pats vienas, tai tik vienas ir buvau nubaustas. Paroda uždrausta. Man pareikštas visuomeninis papeikimas viešai nebuvo skelbtas. Gal kad viešumon neiškiltų ir cenzūros egzistavimo klausimas. Klubo bendruomenė patyrė skaudų smūgį – savo veiklos dešimtmečio proga nepavyko visuomenei parodyti ilgai ruoštos naujoviškesnės parodos. Fotoklubo dešimtmečio proga buvo paskaičiuota ir paskelbta, kad Kaune, kai dar net jokios savo galerijos neturėjome, per 10 metų buvo parodyta 100 įvairių fotoparodų.
Atkakliai tęsėme kitus, dar anksčiau pradėtus darbus. Ėmus restauruoti Kauno senamiestį atsirado proga priminti, kad Kauno fotoklubas neturi savo patalpų. Įdėją specialiai suprojekuoti fotografijos menui skirtą galeriją pasiūlė mano bendradarbis Paminklų konservavimo institute – architektas Žybartas Simanavičius (dabar – Simonaitis). Fotoklubo prašymu buvo numatytos patalpos Rotušės aikštės kampiniame name, pažymėtame numeriu 1. Prie šių pastangų po kelių metų prisijungė ir Draugija. Projektavimo ir statybos darbai tuko apie 9 metus. Man keletą metų (1976-1978), kaip oficialiam užsakovo atstovui, teko vykdyti darbų autorinę priežiūrą. Galerija kartu su Antano Sutkaus paroda buvo iškilmingai atidaryta 1979 m. kovo mėnesį. Iškilmėse dalyvavo svečiai iš „Sovietskoje Foto“ redakcijos. Jų teigimu, net Maskva panašios specialiai fotografijai skirtos galerijos dar neturėjo. Spaudoje buvo rašoma, kad tuo metu ši galerija buvo didžiausia Rytų Europoje.
Čia ta proga galėčiau pridurti, kad tebesaugau „Fotografie“ redaktoriaus Vaclovo Jiru 1968 m. balandžio 9 d. (tuomet dar tik buvom pradėję mūsų galerijos galimybių paieškas) laišką, kuriame jis dėkoja už Kauno fotoklubo kvietimą apsilankyti Kaune. Jis abejoja, ar iš viso kada nors galės pasinaudoti mūsų kvietimu. Šis laiškas ne tik primena Prahos pavasario įvykius, bet, kartu su uždraustos parodos ir jos katalogo projekto likučiais, rodo mūsų bandymus plėsti kultūrinius ryšius vakarų kryptimi. Tokią kauniečių iniciatyvą Fotografijos meno draugija palaikyti ėmė daug vėliau. Tik sąjūdžio laikais tėvynę pradėjo aplankyti mūsų tautiečiai fotografai. Tik tada atsirado galimybė susipažinti ir pamatyti jų darbus.
Fotografijos galerijos Kaune atidaryme dalyvavau kaip etatinis A. Sutkaus pavaduotojas. Mane iš Kauno tiesiog išgujo darbovietės partinė organizacija. Priežastis paprasta – būdamas profsąjungos pirmininkas nenoromis tapau liudininku, galinčiu dokumentaliai įrodyti, kad partijos nariams negalioja įstatymai. Kadangi pasiūlymo pačiam išeiti iš darbo nepriėmiau, tai ėmėsi grubiausio spaudimo, šmeižto, nesėkmingai mėgino „prisiūti“ kriminalinę bylą. Nežmoniškas persekiojimas ir šmeižtas tęsėsi bemaž dvejus metus. Nukentėjo šeima. Prisiminęs perspėjimą vengti KGB taikiklio, nusprendžiau nesibylinėti. Mat dar 1960 m., tapęs Kauno miesto liaudies teismo tarėju ir dalyvaudamas bylų nagrinėjimuose, turėjau gerą progą susipažinti su sovietinio teismo darbu. Nuo 1978 m. Vilniuje dirbau Fotografijos meno draugijoje. Už darbą su fotografais man jau mokėjo algą. Beveik dvejus metus į tarnybą Vilniuje kasdien iš Kauno teko važinėti traukiniu. Ilgai trukęs mano ginčas su „draugais“ komunistais atėmė labai daug jėgų ir laiko, todėl Kauno fotoklubo reikalams nebegalėjau skirti ankstesnio dėmesio. Klubas dirbo ir toliau, tik gal kiek kitaip. Jam, mano žiniomis, kurį laiką vadovavo Antanas Zinkevičius, Albertas Švenčionis, gal ir dar kas nors. Matyt, kad ir kitų miestų fotoklubų veikla priblėso. Beveik visam fotografiniam gyvenimui toliau vadovauti pradėjo Fotografijos meno draugija.
Ar, Jūsų nuomone, Kauno fotoklubo ir kitų Lietuvos fotoklubų veikla sovietmečiu yra pakankamai aprašyta ir įvertinta Lietuvos fotografijos istorijos kontekste?
Suprantu, kad atsakydamas galiu būti neobjektyvus. Manau, kad mane pasiekianti informacija nėra išsami. Sovietmečiu, praeito amžiaus septintame dešimtmetyje, kai prasidėjo fotomėgėjų sąjūdis, spaudai ir skaitytojams fotoklubai buvo ganėtinai aktuali naujiena. Apie juos tuomet buvo rašoma žinant, kad viską stebi ilgos ausys. Įsteigus Fotografijos meno draugiją, klubai palaipsniui ištirpo, o išlikusių veikla labai susiaurėjo. Natūralu, kad spaudos dėmesys fokusavosi į draugiją. Draugijai rūpėjo savo veiklos populiarinimas, priskiriant sau net fotoklubų nuveiktus darbus. Pavyzdžiais galėtų būti Kauno fotografijos galerijos ar fotografijos muziejaus Šiauliuose atsiradimas. Draugija nebuvo suinteresuota objektyvia informacija apie klubus, nes tai galėjo sumenkinti jos veiklos nuopelnus. Ši tendencija išliko net Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Draugijai pakeitus pavadinimą į Fotomenininkų sąjungą. Atrodytų, kad nieko čia blogo ir smerktino, kam čia tos tvoros bendrame darže. Lietuvoje vykstant privatizacijai, atgaunant žemes ir miškus, buvo daug įvairių ginčų ir nusikaltimų dėl turto dalybų. Girdėjome net aukštus valdžios vyrus plėšantis dėl tvoros metro apie savo namą. Aš būčiau už gražų, skaidriai nušviestą Lietuvos fotografijos rūmą. Tegu ir be jokių tvorų. Viliuosi, kad dar bus objektyvių, išsamių publikacijų ir apie Lietuvos fotoklubus, jų veiklą. Man žinomi studentų bandymai rašyti šia tema buvo apgailėtini, prasti.
Už sumanymą skirti šio žurnalo numerio dėmesį fotoklubų veiklos, prasidėjusios prieš 50 metų, temai dėkingas fotomenininkų sąjungos valdžiai ir ypatingai A. Macijauskui, savąjį nelengvą profesinį kelią pradėjusiam mūsų Kauno fotoklube.
Dirbęs fotografijos srityje beveik visą savo gyvenimą, kokias tendencijas matote tiek sąjungos veikloje, tiek fotografijos meno procesuose?
Tikiuosi, kad atsakymai nebus per daug panašūs į TV laidos „Klausimėlis“ herojų mintis. Būdamas gerokai toli nuo kasdienių organizacijos darbų ir rūpesčių, nors naudojuosi internetu, vis tik jaučiu tiesioginių kontaktų ar informacijos trūkumą. Viskam stinga laiko – savo negatyvų archyvui, naujoms knygoms, net parodų Vilniuje atidarymams. Atrodytų, kaip gi pensininkui gali stigti laiko. Iš tikrųjų tai stinga pinigų buičiai, knygoms , vaistams… Tenka džiaugtis, kad gydytojai dar leidžia dirbti, nors ir sargu, vairuoti automobilį, kuriuo kartais vasarą su žmona nuvažiuojame į netolimas pievas ar miškus pasigrožėti gamta ar pasirinkti vaistažolių. Tikrai nesiskundžiu ir už viską dėkoju likimui ar Dievui. Dar truputį fotografuoju, kartais pro buto langą ar gamtoje. Jeigu kam įdomu, siūlau internete apie 4000 fotografinių dokumentų adresu https:// picasaweb.google.com/ jasinfoto. Tai patogus būdas patenkinti „modelio“ smalsumą pamatyti save, o ir autorius gali sužinoti kiek kartų kuria nors fotografija lankytojai domėjosi.
Fotografijos meno tendencijų klausimus aptarti paliksiu kritikams. Galiu tik pasidžiaugti, kad jau turime baigusių specialius mokslus, rašančių straipsnius, monografijas, leidžiančių knygas. Anksčiau tai buvo tik miglota svajonė, dabar raštingųjų tekstuose kartais nestinga žodžių, kurių niekaip nerasi nei prieš dešimtmetį išleistuose tarptautinių žodžių žodynuose. Tikriausiai bus ir naujų žodynų, jeigu tik bus pirkėjų.
Visi galime džiaugtis, kad kasmet išleidžiama „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“, kad turime „XX amžiaus Lietuvos fotografijos antologiją“, kitus autorinius albumus ir kritikos knygas. Jeigu dar pridėjus verstines knygas technikos klausimais, tai nežinau, ko dar galėtų stigti. Fotografų darbus dažnai spausdina įvairios privačios leidyklos. Būna nesąžiningų – patyriau pats. Leidykla „Knygų kelias“ 2011 m. išleido Juozo Girdvainio knygą „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“. Knygoje atspausdinta 35 mano fotografijos be autoriaus leidimo ir turbūt paimtos iš interneto. Tai ne tik mano, kaip autoriaus, teisių pažeidimas, tai paprasčiausias viešas plėšikavimas. Liūdna, kad ir LATGA, ir Fotomenininkų sąjunga savo nario teisėms abejingos. Pirmoji leidyklai nors parašė raštą, antroji apsiribojo telefono skambučiu ir tuo viskas baigėsi. Jeigu nori ir turi pinigų – bylinėkis pats.
Gerai, kad tęsiami dar sovietmečiu Nidoje pradėti rengti fotografų susitikimai, tada vadinti seminarais, kad nenutrūko ir vyksta reguliariai. Pavydžiu visiems galintiems juose dalyvauti. Fotografijų parodų gausa ir jų įvairumas turbūt žiūrovą jau net išpaikino. Šiemet pats turėjau išskirtinę progą „Prospekto“ galerijoje parodyti šį tą iš savo fotografijų. Man tai didelė ir maloni garbė, nes tai pirmas kartas „pasilepinti“ po Fotografijos meno draugijos stogu. Už rūpestį ir pagalbą esu dėkingas ilgus metus sąjungoje atsidavusiai dirbusiam Stanislovui Žvirgždui. Anksčiau man daug metų irgi teko rūpintis kitų autorių parodomis.
Pirmą personalinę parodą apie 1991 m. sausio įvykius suruošiau jau nepriklausomybės metais, 1993 m… miške ties Vilniumi, Valstybės dienos progai skirto tarptautinio renginio metu. Nuo tada Vilniaus apskrityje esu surengęs 21 savo fotografijų ekspoziciją patriotinėmis temomis, tik apie tai niekas nerašė. To nefiksavo ir mūsų Fotomenininkų sąjungos kronika. Už paramą ir dėmesį man esu dėkingas Tėvynės sąjungai, kuri savo 20-mečio proga išleistose knygose mano fotografijoms, iš Sąjūdžio laikų ir vėlesnėms, skyrė daug vietos. Lietuvos atgimimo sąjūdį, 1991-ųjų sausio ir kitus visuomenei svarbius įvykius, fotografavo, davė spaudai ir parodose rodė nemažai Fotomenininkų sąjungos narių. Tarp jų prisimenu keletą tokių (R. Požerskį, A. Žižiūną, V .Daraškevičių), kurie tai darė iš patriotizmo, o ne kieno nors užsakymu. Neteko girdėti, kad kas nors iš jų už tuos darbus būtų kaip nors atžymėtas. Nesinorėtų manyti, kad buvę mūsų Sąjungos vadovai, patys būdami abejingi šioms temoms, nenorėjo pastebėti ir kitų darbo. Gal tokiais klausimais tiesiog nenorėjo erzinti sovietinės nomenklatūros vyrų, dar iki šiol tebesėdinčių valdžios kėdėse? Kaži kaip į tai atsakytų „Klausimėlio“ pakalbinti žmonės gatvėse?
Visi tie klausimai buvo apie praeitį, kurios niekas nebepakeis. Tačiau Lietuvos fotografijos praeities vaizdą norėtųsi palikti tikrą, be iškraipymų ar nutylėjimų. Kokią turėsime ateitį priklausys nuo jaunosios kartos. Jos išsilavinę atstovai dabar vadovauja Lietuvos fotomenininkų sąjungai. Tikiuosi, kad jų vedama Lietuvos fotografuojanti bendruomenė išliks matoma ir globalinėje pasaulio fotografų panoramoje.
Kalbėjosi Eglė Deltuvaitė
ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografijos istorija
AUTORIUS: Eglė Deltuvaitė
DATA: 2013-12
Vilius Jasinevičius gimė 1933 m. vasario 26 d. Javolinėje, Rokiškio raj. 1952–1955 studijavo Kauno politechnikos institute elektrotechniką. 1955–1970 m. Kaune projektavo elektros tinklus žemės ūkio ir pramonės objektams. 1970–1978 m. dirbo profesionaliu fotografu Liaudies buities muziejuje ir Paminklų konservavimo institute. Trylika metų (1964–1977) visuomeniniais pagrindais vadovavo Kauno fotoklubui. 1979 m. jo ir architekto Žybarto Simanavičiaus iniciatyva Kauno senamiestyje atidaryta fotografijos galerija. 1964–1968 m. Kaune organizavo pirmąsias pokario Lietuvoje užsienio fotografų (latvių, estų, lenkų, ukrainiečių ir rusų) parodas. Kauno fotoklubo vardu išleido devynis iliustruotus parodų katalogus. 1966 m. išrinktas iki 1969 m. veikusios Lietuvos fotoklubų tarybos pirmininku. Kartu su kitais 1969 m. įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Buvo jos steigimo iniciatyvinės grupės narys, vėliau – organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojas. Keletą metų ėjo 1971 m. įkurto Fotografijos meno draugijos Kauno skyriaus pirmininko pareigas, kartu vadovaudamas ir fotoklubui. 1972 m. rengtoje parodoje pirmą kartą buvo mėginta be valdžios žinios kartu su vietiniais autoriais eksponuoti keturių fotografų, gyvenusių emigracijoje, darbus. Bandymas susigrąžinti jų kūrybą į tėvynę nepavyko – paroda buvo uždrausta, katalogo spausdinimas nutrauktas. Dėl savo visuomeninės veiklos turėjo daug nemalonumų. Buvo persekiojamas, šmeižiamas ir net pakeitė gyvenamąją – išsikraustė į Vilnių. Aštuoniolika metų (1978–1996) dirbo Vilniuje Fotografijos meno draugijoje (vėliau pavadintoje Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Ėjo pirmininko pavaduotojo, valdybos prezidiumo atsakingojo sekretoriaus, sąjungos fondo direktoriaus pareigas. Jau būdamas pensijoje dirbo fotografu Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (1997–2000).
Papasakokite, kokiomis nuotaikomis gyvenote Jūs ir Jūsų bendraminčiai 7-8 dešimtmetyje? Kokios priežastys skatino kurti Kauno fotoklubą? Ar norėjote apjungti fotografijos mėgėjus ar turėjote tikslą ugdyti profesionalus?
Visų pirma, ačiū Jums, Egle, kad ėmėtės tokios nedėkingos temos, nes iš tiesų mažai kam rūpi tie 50 metų senumo įvykiai. Bet aš tikras, kad jie buvo tikrai svarbūs to meto visuomenės kultūriniam gyvenimui ir Lietuvos fotografijos istorijai. Apie juos kalbant norėčiau būti tikslus, todėl remiuosi to meto užrašais, dokumentais, susirašinėjimo kopijomis, laikraščių iškarpomis. Spauda anais laikais retkarčiais parašydavo apie mūsų klubo veiklą, bet toli gražu ne viską.
Jeigu leistumėte, norėčiau šiek tiek ir apie save papasakoti. 1963 m., kai steigėsi Kauno fotoklubas, mano biologinis laikrodis skaičiavo 30-uosius metus, jau turėjau 8 metų stažą elektros darbų projektavimo srityje. Kiek anksčiau gerą pusmetį teko valgyti ir kareiviškos košės. Buvau vedęs, žmona, neseniai baigusi vidurinę mokyklą, svajojo apie literatūros studijas. Svajonę jai pavyko įgyvendinti Vilniaus universitete. Turėjome nemenkų rūpesčių dėl gyvenamojo būsto. Pavyko apsigyventi Kauno senamiestyje, Daugirdo gatvėje, bendrame bute trims šeimoms su bendra virtuve ir kitais bendrais patogumais. Dabar čia veikia Daugirdo vardu pavadintas viešbutis ir aplinka gerokai pasikeitusi. Nebeliko ir sodelio su daržu, kur pokaryje gyventojai augino bulves. Mums gimė sūnus ir dukra, kone vienmečiai su Kauno fotoklubu.
Fotografų veiklos pertvarka Kaune prasidėjo 1963 m. rudenį. Įsitraukiau į šią veiklą norėdamas labiau pažinti technologinį fotografijos procesą, išmokti fotografuoti. Tėvų namuose buvo prieškarinių fotografijų, kurios atrodė nepalyginamai geriau už pokario fotografijas. „Kauno tiesos“ redakcijoje veikė prieš keletą metų įkurta Lietuvos žurnalistų sąjungos fotosekcija, nors joje pačių žurnalistų buvo vos vienas kitas – didžiąją daugumą sudarė miesto fotomėgėjai. Kartą buvo suorganizuotas įdomus anoniminis fotokonkursas. Autoriai pateikė darbus nenurodydami savo pavardžių. Atsitiko taip, kad visos trys konkurso prizinės vietos atiteko vienam autoriui, kuris buvo sekcijos pirmininkas. Laikraščio redaktoriui nepatiko toks žiuri sprendimas, atsisakė jį vykdyti. Neįvyko ir planuota paroda, kurią tikėtasi eksponuoti „Pramprojekto“ patalpose, kur tuomet ir buvo mano darbovietė. Dėl šio konflikto sekcija nutraukė savo darbą. Tuomet kauniečiai, kurių dalis jau buvo dalyvavę ir respublikinėse parodose Vilniuje, norėdami tęsti savo veiklą, prieglobstį rado Kauno Profsąjungų rūmuose. Apie tai, kad kuriasi naujas fotoklubas buvo skelbiama „Kauno tiesos“ puslapiuose. Taip apie jį sužinojau ir aš.
Pradžioje didžioji dalis klubo narių buvo iš minėtos sekcijos. Kadangi skelbimas vietiniame laikraštyje buvo dažnokai kartojamas, į klubą vis ateidavo naujų žmonių. Jų fotografinis išprusimas buvo labai nevienodas. Dalis, tarp jų ir Aleksandras Macijauskas, į klubą atėjo norėdami sužinoti, kaip išryškinti juostą, susipažinti su fotografijos pradmenimis. Pradžioje vadovauti lyg ir ėmėsi Pranas Pacauskas. Man jo matyti neteko, o šią pavardę sužinojau tik iš sveikinimo telegramos, jo atsiųstos klubo 10-mečio proga. Didesnę kūrybos patirtį turėjo Rimgaudas Maleckas, jau prieš tai dalyvavęs parodose Vilniuje. Jis buvo išrinktas antruoju klubo pirmininku. Bet ir R. Maleckas nebuvo itin pareigingas – dažnai klubo susirinkimai vykdavo be jo ir be aiškios dienotvarkės. Todėl greitai trečiuoju vadovu buvo išrinktas energingas jaunuolis – Vitas Luckus. Tačiau jis pirmininkavo palyginti neilgai, nes 1964 m. pradžioje buvo paimtas į sovietinę kariuomenę ir man teko jį pakeisti. Taip į fotografinę veiklą įklimpau ilgam.
Bendromis pastangomis įvairiais būdais gilinome savo profesines žinias. Organizuodavome paskaitas, pranešimus, pokalbius, net estetikos ir meno klausimais. Mums labai padėjo Povilas Karpavčius. Jis buvo įtaigus lektorius, po karo parašęs ir išleidęs pirmąsias dvi lietuviškas knygas apie fotografiją. Jos buvo labai naudingos, populiarios ir greit išparduotos. Dar prieškariu jis palaikė ryšius su užsienio kolegomis. Yra pasakojęs, kaip sudėtinga būdavo susirašinėti su Janu Bulhaku, kuris tuo metu dirbo ir gyveno Lenkijoje. Mums jis buvo vienintelė gyva grandis, jungianti su tarpukario fotografija. P. Karpavičius aktyviai dalyvaudavo mūsų veikloje. Už nuoširdžią nesavanaudišką pagalbą buvo visų mėgiamas ir gerbiamas.
Narių tarpe buvo skirtingų profesijų ir įvairų aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Savišvietai stengėmės panaudoti jų užsienio kalbų žinias. Kas nors retkarčiais paruošdavo užsienio fotografinių žurnalų apžvalgas, paskaitydavo straipsnių vertimus Rodos, kad iki šiol turiu išsaugojęs inžinieriaus A. Pareikos verstą straipsnį apie Tarptautinę fotografijos meno federaciją – FIAP. Kioskuose greta „Sovetskoje foto“ tuomet galėjai rasti lenkų, Vokietijos DR, čekoslovakiškų žurnalų. Anuomet didžiausias mūsų langas į pasaulį buvo Čekoslovakijoje leidžiamas „Fotografie“ žurnalas, ėjęs keliomis kalbomis, o mus pasiekdavo rusiškas jo variantas. Buvo labai paklausus, todėl sunkiai randamas. Lengviau būdavo gauti vengrų „Foto“, tačiau šios kalbos mūsų tarpe niekas nemokėjo, tad galėjome pasidžiaugti tik iliustracijomis. Vėliau pašte pavyko susitarti, kad klubas pats galėjo savo nuožiūra paskirstyti nariams 15 egzempliorių čekoslovakiškojo žurnalo prenumeratą. Tai buvo labai didelė ir naudinga paskatinimo priemonė. Vėliau centriniame pašte mums leido nemokamai naudotis abonentine dėžute.
Bendromis jėgomis rinkome įvairią medžiagą – plakatus, literatūrą, spaudos pranešimus apie prieškario Lietuvos fotoįvykius. Ir tai mums gan gerai sekėsi – per trumpą laiką surinkome gerą pluoštą, kurį aš net įrišau į dvi tokias lyg ir knygutes. 1969 m. jau galėjome pasigirti, kad turime sukaupę apie 1000 puslapių medžiagos. Šiaulių fotoklubo primininkas Antanas Dilys, pamatęs pradinę šios istorinės medžiagos kolekcijos dalį, pasakė, kad visa tai turėtų būti saugoma muziejuje. Ši mintis įkurti fotografijos muziejų jam gimė Kaune, o vėliau sėkmingai ją įgyvendino Šiauliuose. Tokiu būdu, vos pradėjęs savo veiklą klube, netikėtai sau atradau iki tol visiškai nežinotus Lietuvos fotografijos istorijos faktus. Pavyzdžiui, tarpukariu lietuvių kalba leistas tarptautinis mėnraštis „Galerija“ (centrinė redakcija buvo Vienoje) ir buvusių tarptautinių parodų gražūs katalogai, iliustruoti giliaspaudės būdu. Džiaugiuosi, kad dar teko susipažinti ir pabendrauti su Baliu Buraču, pasirašyti jo lankytojų knygoje. Jis man buvo patikėjęs nusikopijuoti pasaulinėje 1937 m. Paryžiaus parodoje gautą diplomą, liudijantį, kad autorius apdovanotas aukso medaliu. Šią kopiją aš rodydavau naujiems klubo nariams ir įvairiems svečiams, kurie pas mus lankydavosi gana dažnai. Balys Buračas buvo pirmasis, kuriam teko įteikti Kauno fotoklubo garbės nario diplomą, nors dėl silpnos sveikatos klube niekada nebuvo pasirodęs. Žinios apie Lietuvos fotografijos praeitį mums visiems darė didelį įspūdį, rodė sektiną pavyzdį. Todėl jai paskyriau dalį savo gyvenimo, kurio geras gabalas prabėgo Kaune.
Nors „Kauno tiesos“ redakcija išvaikė fotografus, bet ryšių nenutraukėme. Laikraštis labai dažnai skelbdavo mūsų pranešimus apie susirinkimus ir jų temas. Vėliau net straipsnius spausdindavo. Būtina paminėti Leoną Gudaitį, dabartinį VDU profesorių, kuris anuomet dirbo tame laikraštyje atsakingupju sekretoriumi. Jis labai geranoriškai bendradarbiavo daugelį metų. Skubiai suredaguodavo mūsų tekstus ir iš karto atiduodavo juos spaustuvei. Šiauliečiai ar panevėžiečiai stebėdavosi, kad apie renginius, kurie vyksta jų miestuose, dar tą pačią dieną galėdavo sužinoti perskaitę „Kauno tiesą“. Savo skelbimuose kviesdavome ateiti ir dalyvauti mūsų veikloje visus, kurie kiek nors domisi fotografija. Norint įstoti į klubą užtekdavo užpildyti anketą ir kasmet mokėti simbolinį nario mokestį. Taigi sąrašinis narių skaičius dažnokai viršydavo net 100, nors parodose eksponuoti savo darbus galėdavo tik kelios dešimtys. Atranką atlikdavo meno taryba, visapusišką organizacinę veiklą, kurios didžioji dalis teko man, tvarkė klubo taryba.
Kaip pavyko laviruoti tarp sovietinės valdžios ir fotoklubo siekių? Su kokiomis didžiausiomis kliūtimis teko susidurti klubui? Kokios buvo pagrindinės klubo veiklos kryptys, kokia kasdienybė?
Klubo susirinkimai vykdavo kartą per savaitę, dažniausiai trečiadieniais, Profsąjungų kultūros rūmuose. Direktorius pagrįstai tikėjosi iš mūsų gauti fotografijų, atspindinčių rūmų veiklą. Mums tai buvo tik papildomas rūpestis, kurių ir šiaip užteko. Vėliau radome kompromisą – rekomendavome vieną klubo narį vadovauti rūmų vaikų fotobūreliui. Ten dirbdamas jis iš dalies tenkindavo rūmų poreikius kartu su būriu vaikų fotografuodamas įvairius renginius.
Svarbiausias klubo tikslas – narių kūrybos meninio lygio ugdymas. Pradžioje teko rūpintis kaip įteisinti klubą juridiškai, numatyti veiklos gaires ir darbo formas. Buvo aišku, kad valdžiai pirmiau visko rūpi santvarkos išsaugojimas ir režimo stiprinimas. Veiklos pareiškimuose teigėme, kad siekiame tų pačių tikslų, tik juos įgyvendinti norime ne įprastais propagandos metodais, o įtaigesniu, meniškesniu kūrybos lygiu. Dėl to lyg ir neturėjo kilti ginčių, bet ateitis parodė, kad diskusijų būdavo gana aštrių. Aiškintis dažniausiai tekdavo su miesto valdžios atstovais, kurie, manau, būdavo spaudžiami ir iš Vilniaus.
Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1965 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 174 patvirtino Kauno miesto fotoklubo įstatus ir pirmininką. Ten buvo įrašyta mano pavardė. Prieš tai teko pasikalbėti su miesto tarybos pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams Janina Narkevičiūte. Teko aiškintis, kodėl nesu partijos narys. Ragino šito ilgam neatidėti. Taip iš dalies pavyko išvengti pavaldumo Profsąjungų kultūros rūmams ir dar galėjome tikėtis didesnės miesto valdžios globos. Minėtame sprendime juk buvo pasakyta, kad patvirtintas būtent Kauno miesto fotoklubas. Kaune tada jau veikė Lietuvos tautodailininkų draugijos skyrius. Jo pirmininkė (gaila, neprisimenu jos pavardės) tuomet bičiuliškai perspėjo, jog turiu žinoti, kad nuo šiol būsiu „organų“ dėmesio centre. Tada to neįvertinau, bet vėliau ne kartą teko tą pajusti.
Pirmą kartą partinių ir tarybinių organų rimtą dėmesį patyrėme pirmosios parodos, kuri vyko Kauno istorijos muziejuje, aptarimo metu. Dar prieš pat atidarymą miesto kultūros skyriaus vedėjas pareikalavo iš ekspozicijos pašalinti vienintelį Viliaus Naujiko aktą. Galiu pridurti, kad net šiuo metu ši fotografija tebėra labai populiari garsiose interneto svetainėse. O tada teko ją nukabinti, nes minėtas valdininkas grasino, kad priešingu atveju nedalyvausiąs parodos atidaryme. Parodos aptarimo metu vienas opozicijos kalbėtojas, kurio nė viena fotografija parodai atrinkta nebuvo, tvirtino, kad čia labai stinga socialistinio realizmo darbų. Į tokią kritiką reaguodamas svečias iš Latvijos, žinomas fotografas Gunārs Binde, paprašė paaiškinti, kaip anas draugas supranta tą socrealizmą. Gal bijodamas beprasidedančios viešos diskusijos, partkomo instruktorius manęs patylomis paprašė nutraukti debatus. Kai tokiam pasiūlymui nepritariau, pasakė, kad po renginio turėčiau ateiti į miesto partijos komitetą. Aš pasiūliau į pokalbį pakviesti klubo ir meno tarybos narius, nes jei auklėti, tai auklėti visus, atsakingus už kolektyvo veiklą. Pasirodo, pasiūlymas buvo priimtas. O diskusijos tęsėsi ir toliau dalyvaujant gausiam būriui svečių iš Rygos fotoklubo. Atvažiuoti specialiu autobusu juos sugundė kartu su kvietimu gautas mūsų iliustruotas parodos katalogas. Praėjus gal savaitei net penki ar šeši buvome pakviesti į partijos komitetą. Mūsų tarpe dalyvavo ir P. Karpavičius, kuris ant posėdžio stalo paklojo krūvą įvairių parodų katalogų, atversdamas tas vietas, kur buvo iliustracijos su nuogybėmis. Teko išklausyti daug kritikos. Atsakyti į ją leido tik man vienam. Supratome, kad tai buvo mūsų pergalė, nes galėjome dirbti toliau. Aktą, kurį parodoje buvom nukabinę, leido gražinti į ekspoziciją. Tokie buvo mūsų pirmieji žingsniai į visuomenę.
Pirmas viešas pasirodymas televizijoje įvyko 1965 m. gruodžio 27 dieną. Mūsų veikla pažadino ir kitų Lietuvos miestų fotografijos mėgėjus, gal ir kai kuriuos fotožurnalistus profesionalus gilesniam požiūriui į fotografijos kūrybą. Netrukus, įsteigus klubus Šiauliuose, Panevėžyje ir Vilniuje (klaipėdiečiai prisijungė vėliau), prasidėjo audringa fotomėgėjų veikla. Kaune įkūrėme visuomeninę Lietuvos fotoklubų tarybą. Ji siekė visų fotoklubų ir fotobūrelių veiklos pripažinimo, valstybės dėmesio ir paramos kokią tuomet jau turėjo tautodailininkai ir kiti meno saviveiklininkai. Stichiškai kilusi audringa fotomėgėjų bendra veikla man primena vėlesnį Lietuvos atgimimo sąjūdį. Imta kalbėti net apie visų trijų Pabaltijo respublikų fotografų bendrą veiklą. Vadžia apie tai sužinodavo iš spaudos ar savo informatorių.
Iš žurnalo „Sovetskoje foto“ publikacijų sužinodavome ką veikia kiti TSRS fotoklubai. Kai išgirdome, kad Leningrado Vyborgo rajono kultūros rūmų fotoklubas organizuoja visasąjungines parodas pavadinimu „Mūsų dabartis“, atrinkome ir ten išsiuntėme 20 fotografijų. Atsitiktinumas lėmė, kad parodos atidarymo metu buvau komandiruotėje Leningrade ir turėjau galimybę dalyvauti atidaryme. Kartu vyko ir jos aptarimas. Svarbiausias svečias buvo iš Maskvos žurnalo „Sovetskoje foto“ redakcijos, atsakingas už ryšius su fotomėgėjais. Parodos ekspozicijoje kabėjo tik viena nuotrauka iš mūsų atsiųstos kolekcijos. Tai buvo V. Naujiko darbas „Kokia ji – TSRS?“ Kartu su visais stebėjau, kaip garbusis svečias, tardamas savo svarų žodį, pradėjo kilnoti parodai neatrinktus mūsų darbus ir aiškinti, kad tai pavyzdžiai, kaip esą nereikia fotografuoti. Buvau šokiruotas tokio poelgio, bet suskubau nufotografuoti momentą, kai buvo rodomas A. Macijausko darbas „Siluetai“. Gaila, kad iš jaudulio ryškumo nustatyti nesuskubau. O prieš tai buvo parodytas mano „Pokario etiudas“ su klausimu visai salei – gal čia esąs autorius, kuris paaiškintų, kas gi čia nufotografuota. Klausimas buvo retorinis, jis tikrai negalėjo žinoti, kad aš čia esu, nes niekam nebuvau prisistatęs. Toje 1964 m. fotografijoje tikrai buvo matyti gal dar karo metu Vilniaus senamiestyje nukentėjusio ar šiaip apgriuvusio namo sienos fragmentas, parodantis izohelijos technikos galimybes išryškinti paviršaus detalių faktūrą. Vėliau man paaiškėjo, kad panašūs dalykai Leningrade viešai dar nebuvo rodomi. Tada būdavo madinga klijuoti skambią etiketę: „Formalizm čistoj vody“. Prabėgus keliems metams šita pati Aleksandro nuotrauka (kartu su kai kuriais kitais mūsų autorių darbais) buvo spausdinta tame pačiame žurnale jau kaip vertas garbingo skaitytojų dėmesio kūrinys. Prisistačiau tuoj po aptarimo, prašydamas leisti parsivežti šiai parodai netikusius mūsų darbus. Patyriau draugiškų leningradiečių nuoširdų dėmesį: kvietė į namus, suorganizavo ekskursiją į Pulkovo astronomijos observatoriją. Ten pirmą kartą per teleskopą teko matyti saulę ir įsitikinti, kad ir ji turi dėmių, kaip kartais ir žmogus savo gyvenime…
Kaip visiems socialistinio lagerio piliečiams taip ir fotomėgėjams gyvenimą komplikavo bendra bėda – visuotinis deficitas. Specializuotose fotoparduotuvės prekių asortimentas buvo apgailėtinas. Retai būdavo fotoaparatų (ypač retas buvo veidrodinis „Zenit“), kitos technikos, popieriaus, fotomedžiagų. Juos pristatinėdavo itin nereguliariai, o kai atveždavo, viskas būdavo staiga išgraibstoma arba parduodama saviems iš po prekystalio. Sunkiausia buvo gauti didesnio formato fotopopieriaus, kuris buvo reikalingas parodoms. Beje, įdomu, kad tuo metu buvo manančių, kad fotografijos vertė priklausė nuo jos dydžio. Kai kam atrodė, kad kuo didesnė, tuo ir meniškesnė.
Dirbant projektavimo institute kartais tekdavo būti komandiruotėse ir Maskvoje. Vienos tokios komandiruotės metu susiradau fotoklubą „Novator“, apie kurį buvau skaitęs vieninteliame sovietų sąjungoje leidžiamame žurnale „Sovetskoje foto“. Pridursiu, kad žurnalo paskirtis buvo labai universali: nuo moksleivių, mėgėjų, profesionalų ir fotožurnalistų iki fotomenininkų ir visų kitų įmanomų fotografijos sričių. Susipažinau su klubo vadovais ir nariais. Pažintis buvo labai draugiška ir naudinga. Tik susitikus čia pat buvo malonu išgirsti tokį bendrą mūsų veiklos apibūdinimą: „Ko tik tie lietuviai nesiimtų, visuomet greit pasiekia puikių rezultatų“. Matyt padarė įspūdį mūsų parodos katalogėliai. Netrukus gavome jų fotoklubo parodą. Tai buvo svarbu, nes galėjome žiūrovus ir valdžią supažindinti su maskviečių fotografija, kuri gerokai skyrėsi nuo to, kas čia buvo rodoma anksčiau. Atsirado proga palyginti darbus ir įsitikinti, kad savi nėra prastesni. Tarsi apsidrausdami tą parodą parodėme anksčiau už savąją. Į naują mūsų parodą pasikvietėme svečių net iš Lenkijos. Vienas jų buvo žinomas kaip tarptautinės Baltijos kraštų bienalės organizatorius. Tas Maksimilijan Jankowski buvo Lenkijos fotomenininkų sąjungos Gdansko skyriaus pirmininkas. Jis turėjo Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAP) nusipelniusio veikėjo titulą EFIAP. Jei ankstesnės parodos metu dar buvome barami, tai antrojoje jau mus viešai gyrė žinomas užsienietis iš Europos. O Romualdas Rakauskas 1967 m. birželio 10 d. „Kauno tiesoje“ rašė: „Puikus parodos katalogas – tai fotomėgėjų entuziazmo viršūnė, kurios jau eilė metų niekaip nepasiekia respublikinių parodų organizatoriai“.
Bendrauti, keistis parodomis su sovietinių respublikų fotografais kliūčių nebuvo daroma. Pirmiesiems ryšiams su kaimynais lenkais prireikė asmeninių kontaktų. Padėjo mūsų klubo nario Tado Kliučinsko kelionė į Lenkiją pas gimines. Bet klubui kolegas iš užsienio kviesti pas save jau buvo labai sudėtinga. Lietuvoje mes šitą darėme pirmieji. Keblumų buvo dar ir todėl, kad Kaunas laikytas lyg ir uždaru miestu. Nepaisant visų trukdžių, mus aplankė net trys kolegos užsieniečiai iš Lenkijos. Visuomenei parodėme dvi lenkų autorių parodas. Sunkiai, bet ir mums 1967 m. pagaliau buvo leista parodyti savo darbus Gdanske. Ši pirmoji po karo užsienyje parodyta Lietuvos fotografijų paroda lenkų spaudoje buvo įvertinta labai gerai. Lietuvos spauda („Vakarinės naujienos“, 1968 01 18) rašė: „…žurnalas „Litery“ (…) straipsnyje, kuris pavadintas „Traktatas apie gerą darbą“, rašoma: „Tarybų Sąjunga yra fotografijos galybė: 20 milijonų fotografuojančių (…) Kauno fotoklubas reprezentuoja aukščiausią tarybinės fotografijos lygį“. Vietinė spauda taip pat džiaugėsi ir sveikino Kauno fotoklubą su pasiekimais ir ryšių su kolegomis atgimimu („Kauno tiesa“ 1968 01 07).
Iš Kauno fotoklubo į Lietuvos fotografų bendruomenę įsiliejo daug talentingų autorių? Ar galėtumėte paminėti keletą? Kas Jums buvo svarbu atėjus naujam nariui?
Rūpinomės, kad kiekvienas atėjęs naujokas pasiliktų, kad aktyviai dalyvautų mūsų veikloje, išmoktų teisingai perskaityti, suprasti ir vertinti fotografiją, prisidėtų prie bendro tikslo siekio. Mūsų bendrų pastangų ir darbo rezultate į Lietuvos fotografiją įsiliejo net keli tikrai talentingi klubo nariai. Juos greit pastebėjo ir įvertino užsienio spauda. Čekoslovakų žurnalo „Fotografie-69“ pirmame tų metų numeryje net 6 puslapiai buvo skirti A. Macijausko kūrybai. A. Macijauskas, nors ir buvo trumpam suviliotas dirbti Vilniuje, liko ištikimas Kaunui. Buvo ne tik atsidavęs kūrybiniam darbui, bet ir aktyvus klubo tarybos ir meno tarybos narys. Energijos ir darbštumo jam galėjo pavydėti visi. Jo fotografijos, kad ir nelegaliai pasiekdavusios užsienio parodų salonus, užsienyje surengtos parodos pelnė labai aukštus įvertinimus. Jis buvo aktyvus 1969 m. įkurtos Fotografijos meno draugijos orgkomiteto narys ir tos draugijos Kauno skyriaus, įsteigto 1971 m. rugsėjo 21 d., susirinkimo dalyvis, išrinktas skyriaus pirmininko pavaduotoju. Vėliau daugybę metų sėkmingai vadovavo Kauno fotografams, įsteigė vaikų fotografijos mokyklą, išsaugojo fotoklubo rūpesčiu Kaune gautas patalpas. A. Macijausko kūryba įvertinta nacionaline premija, o tokios bet kam nedalijamos.
To pat žurnalo „Fotografie-69“ tų pačių metų Nr. 3 buvo pristatomas kitas talentingas fotomeninikas Vitas Luckus, kilęs iš Kauno, savo kūrybinį darbą pradėjęs mūsų klube ir buvęs jo pirmininkas. Gaila, kad sovietiniai žurnalo skaitytojai šio numerio nepamatė. Jo platinimas TSRS sustabdytas turbūt dėl to, kad Vitui Luckui skirtoje medžiagoje buvo tekstas su nepagarbiomis jo mintimis apie komunistinės valdžios diktatūrą. Apie šį įvykį išgirdome gerokai vėliau ir iš neoficialių šaltinių. Prenumeratoriai žurnalo tiesiog negavo. Nebuvo ir jokių paaiškinimų ar atsiprašymų. Man tik daug vėliau Prahoje pavyko gauti to numerio anglų kalba mikrofilmą. Pats Luckus po kariuomenės į Kauną nebegrįžo, apsigyveno Vilniuje ir mūsų klubo veikloje jau nebedalyvavo.
Būtina paminėti mūsų klubo ir dar keliolikos užsienio valstybių fotografijos organizacijų ir salonų garbės narį Vitalijų Butyriną. Pas mus jis atėjo dar iš vidurinės mokyklos suolo. Labai greit suprato, ką čia galėtų sužinoti, išmokti, ir atkakliai to siekė. Debiutavo 1955 m. klubo parodoje. Net kariuomenėje nesiskyrė su fotoaparatu. Vėliau dirbo ir kūrė Vilniuje. Darbštumu gal nenusileido A. Macijauskui. Labai aktyvus tarptautinių parodų dalyvis ir laureatas. Daug savo personalinių parodų parodė užsienyje. Nė vienas Lietuvos fotografas neturi tiek daug aukščiausių apdovanojimų, gautų užsienio šalyse. Išleistos kelios jo knygos. Dvi iš jų – užsienyje: „Fotomontage – Fotografik“ 1987 m. Leipcige ir „Izbrannyje fotojrafii“ 1991 m. Maskvoje.
Su didele simpatija ir pagarba prisimenu Joną Kalvelį (1925–1987). Pas mus atėjo 40 metų amžiaus ramus, santūrus, labai nuoširdus ir draugiškas žmogus. 2010 m. išleistoje monografijoe „Jonas Kalvelis“ apibūdinamas kaip miško ir Neringos kopų dainius, gamtos poetas virtuozas. Ar jo kūrybos apibūdinimui rastumėte dar gražesnių žodžių?
Ir dar daug esama buvusio mūsų klubo narių, kuriuos galima būtų prisiminti kaip įvairių fotografijos meno parodų ar konkursų laureatus ar prizininkus, tik tokio sąrašo paskubomis nesudarysi. Dar kiti po „studijų“ klube sėkmingai talkininkavo laikraščiams ar žurnalams. Visi jie laisvos kūrybinės dvasios atmosferą rado 1963-1977 metais gyvavusio Kauno fotoklubo bendruomenėje.
Koks klubo vaidmuo steigiant Lietuvos fotomenininkų draugiją, ryšys su Kauno skyriumi?
Gal čia būtų proga prisiminti vieną 1967 m. mūsų klubo parodos įvykį. Kauno istoriniame muziejuje (dabar Kauno karo muziejus) Maskvos žurnalistas, Lenino premijos laureatas (jeigu neklystu, jo pavardė Peskovas) atsiliepimų knygoje paliko įrašą: „…būtų gerai šią parodą pamatyti Maskvoje“. Susitikti su juo neteko. Džiaugdamiesi tokiu parodos įvertinimu pasidalijome šia žinia su draugais Vilniuje. Antanas Sutkus pasiūlė surengti bendrą Lietuvos autorių parodą ir parodyti ją Maskvoje. Tą ir padarėme, o paroda rusišku pavadinimu „9 fotografov Litvy“ praėjo sėkmingai. Sulaukė pakankamo dėmesio Maskvoje ir reikalingo rezonzanso Vilniuje. Kauno fotoklubo vardu už profsąjungų lėšas išleistas rusų kalba „9 Lietuvos fotografų“ parodos katalogas. Jo aplankale buvo cituojamos ištraukos iš Lenkijos ir Čekolovakijos spaudos atsiliepimų apie Kauno fotoklubą. Žurnalas „Panorama polnocy“ (1968, Nr. 17): „Kauno fotoklubas yra Europos lygio kultūros centras“. Žurnalas „Fotografie-69“ (1969, Nr.1): „…galima pasakyti, kad jų [autorių] dėka Lietuvos fotografija daro įtaką pasaulio fotomenui“. Ši reklama mums nekainavo nė grašio. Tokį įvertinimą priėmėme kaip pelnytą atlygį už ilgai trukusį intensyvų mūsų visų bendrą darbą. Visi katalogo „9 Lietuvos fotografai“ leidybos rūpesčiai teko man.
Prasidėjusi audringa Lietuvos penkių fotomėgėjų klubų veikla stipriai įsiūbavo sovietinio sąstingio kultūroje liūną. Valdžiai vis dažniau ir labiau turėjo skaudėti galvas svarstant, ką daryti, kaip tą reguliavimui ir partinei kontrolei vis nepasiduodantį fotomėgėjų sąjūdį „ įrėminti“. Valdžios draudimas laisvai siųsti fotografijas į užsienio parodas rodė, kad tokią fotomėgėjų veiklą traktavo bemaž kaip jau keletą metų šiapus geležinės uždangos trunkantį naują disidentinį šurmulį. Jeigu dar priminus prasidėjusias mėgėjiškas pastangas suvienyti pabaltijiečių fotoklubus, tai visai palaidos balos paveikslėlis. 1969 m. prasidėjo „bastimąsis“ su parodomis po Maskvą. Po „9 Lietuvos fotografų“ netrukus TSRS sostinėje surengta dar viena lietuvių fotoparoda. Ją organizavo ir finansavo Respublikiniai meno saviveiklos namai. Daugumą parodos autorių sudarė Vilniaus fotoklubo nariai. Pagrindinė organizatorė buvo Birutė Orentaitė, globojama minėtų namų direktorės T. Kušnariovos. Tapo aišku, kad prasidėjusią konkurenciją ir fotografuojančios liaudies keliamus klausimus valdžia netrukus turės kaip nors išspręsti. Respublikinėje profsąjungų taryboje buvo sukurtas maždaug toks planas: priglausti tuos nenuoramas po savo sparnu, duoti šiek tiek pinigų jų mėgėjiškiems žaidimams ir audra nurims. Juk jie patys šito prašė. Kauniečiai palaikė kitą, ambicingesnį planą: įkurti savarankišką profesionalų ir įgudusių mėgėjų organizaciją, sudarant jai sąlygas užsidirbti pragyvenimui. Valdžiai parankūs argumentai: tas valstybei beveik nieko nekainuos ir tiesioginė veiklos kontrolė bus garantuota. Profsąjungiečių atstovai bandė mane suvilioti užsienio kelionių pažadais, kad tik pereičiau į jų barikadų pusę. Nepasidaviau, iki galo palaikiau priešingą pusę. Ją sudarė tuomet jau žimomi Vilniaus fotožurnalistai ir dalis sostinės fotomėgėjų. Stovyklai vadovavo Antanas Sutkus, nedalijęs jokių pažadų.
Nėra jokių abejonių, kad Kauno, remiamo kitų fotoklubų, profesionalių žurnalistų palaikoma veikla padėjo valdžiai apsispręsti. Pagaliau, 1969 m. spalio 8 d., Lietuvos TSR Ministrų tarybos potvarkiu Kultūros ministerijai ir Respublikinei profesinių sąjungų tarybai buvo pavesta organizuoti Lietuvos TSR fotografijos meno draugiją bei patvirtinti draugijos organizacinį komitetą. Tuo pačiu buvo patvirtinti trijų darbuotojų etatai. Po 22 dienų, 1969 m. spalio 30 d., Kultūros ministerijos kolegija ir Respublikinis profesinių sąjungų tarybos prezidiumas nutarė įsteigti Lietuvos TSR Fotografijos meno draugiją, patvirtino organizacinį komitetą (pimininkas – A. Sutkus, pavaduotojas – V. Jasinevičius) ir pavedė paruošti draugijos laikinuosius įstatus. Įkurta ūkiskaitinė Lietuvos fotografijos meno draugija net iki pačios TSRS imperijos žlugimo neturėjo analogo nė vienoje sovietinėje respublikoje.
Po kelių mėnesių, 1971 m. rugsėjo 21 d., įkurtas Draugijos Kauno skyrius. Vienų metų laikotarpiui išrinkta valdyba, susidedanti iš pirmininko V. Jasinevičiaus, pavaduotojo A. Macijausko ir iždininko V. Bartkaus. O beveik dvejais metais vėlesnis, 1973 m. gruodžio 24 d., Draugijos Kauno skyriaus narių susirinkimo protokolas (pasirašytas A. Bartkaus) sako, kad tuomet vadovu išrinktas A. Bareišis, pavaduotoju – V. Jasinevičius, atsakinguoju sekretoriumi – A. Macijauskas. Skelbdamas šiuos faktus noriu patikslinti anksčiau spausdintuose kolegų prisiminimuose įsivėlusius netikslumus.
Įsteigus Draugijos Kauno skyrių jo nariais galėjo tapti tik nedidelė grupė klubo narių, todėl iškilo klubo likimo klausimas. Po svarstymų nuspręsta išsaugoti buvusią bendruomenę – klubo veiklą tęsti kaip ir anksčiau. Į Draugijos gretas priimti nariai nebuvo išbraukiami iš klubo sąrašų. Gerokai anksčiau gimė planas naujoje savo parodoje parodyti užsienyje gyvenančių tautiečių darbus. Žinojome, kad ten jie patys rengia parodas, leidžia savo kūrinių albumus. Įvairiais keliais gavome Kazio Daugėlos, Mikalojaus Ivanausko, Algimanto Kezio ir Vytauto Vosyliaus fotografijas. Parodai atrinktus savus ir jų darbus vertino tarptautinė žiuri iš Vilniaus, Kauno, Liepojos ir Talino atstovų. Užsieniečių darbams pripažintas svečių statusas ir jie nebuvo vertinami. Sukurtas parodos medalio projektas, paskirstyti diplomai. Parodos katalogo maketas su cenzūros žyma „Leidžiama spausdinti“ LV 05254 su 1972 08 11 data ir parašu atiduotas spaustuvei. Vos surinkus tekstą visi darbai staiga buvo sustabdyti ir prasidėjo nemalonumai. Vilniuje aiškintis teko Draugijoje, Kaune – miesto partkome. Atsakomybę prisiėmiau pats vienas, tai tik vienas ir buvau nubaustas. Paroda uždrausta. Man pareikštas visuomeninis papeikimas viešai nebuvo skelbtas. Gal kad viešumon neiškiltų ir cenzūros egzistavimo klausimas. Klubo bendruomenė patyrė skaudų smūgį – savo veiklos dešimtmečio proga nepavyko visuomenei parodyti ilgai ruoštos naujoviškesnės parodos. Fotoklubo dešimtmečio proga buvo paskaičiuota ir paskelbta, kad Kaune, kai dar net jokios savo galerijos neturėjome, per 10 metų buvo parodyta 100 įvairių fotoparodų.
Atkakliai tęsėme kitus, dar anksčiau pradėtus darbus. Ėmus restauruoti Kauno senamiestį atsirado proga priminti, kad Kauno fotoklubas neturi savo patalpų. Įdėją specialiai suprojekuoti fotografijos menui skirtą galeriją pasiūlė mano bendradarbis Paminklų konservavimo institute – architektas Žybartas Simanavičius (dabar – Simonaitis). Fotoklubo prašymu buvo numatytos patalpos Rotušės aikštės kampiniame name, pažymėtame numeriu 1. Prie šių pastangų po kelių metų prisijungė ir Draugija. Projektavimo ir statybos darbai tuko apie 9 metus. Man keletą metų (1976-1978), kaip oficialiam užsakovo atstovui, teko vykdyti darbų autorinę priežiūrą. Galerija kartu su Antano Sutkaus paroda buvo iškilmingai atidaryta 1979 m. kovo mėnesį. Iškilmėse dalyvavo svečiai iš „Sovietskoje Foto“ redakcijos. Jų teigimu, net Maskva panašios specialiai fotografijai skirtos galerijos dar neturėjo. Spaudoje buvo rašoma, kad tuo metu ši galerija buvo didžiausia Rytų Europoje.
Čia ta proga galėčiau pridurti, kad tebesaugau „Fotografie“ redaktoriaus Vaclovo Jiru 1968 m. balandžio 9 d. (tuomet dar tik buvom pradėję mūsų galerijos galimybių paieškas) laišką, kuriame jis dėkoja už Kauno fotoklubo kvietimą apsilankyti Kaune. Jis abejoja, ar iš viso kada nors galės pasinaudoti mūsų kvietimu. Šis laiškas ne tik primena Prahos pavasario įvykius, bet, kartu su uždraustos parodos ir jos katalogo projekto likučiais, rodo mūsų bandymus plėsti kultūrinius ryšius vakarų kryptimi. Tokią kauniečių iniciatyvą Fotografijos meno draugija palaikyti ėmė daug vėliau. Tik sąjūdžio laikais tėvynę pradėjo aplankyti mūsų tautiečiai fotografai. Tik tada atsirado galimybė susipažinti ir pamatyti jų darbus.
Fotografijos galerijos Kaune atidaryme dalyvavau kaip etatinis A. Sutkaus pavaduotojas. Mane iš Kauno tiesiog išgujo darbovietės partinė organizacija. Priežastis paprasta – būdamas profsąjungos pirmininkas nenoromis tapau liudininku, galinčiu dokumentaliai įrodyti, kad partijos nariams negalioja įstatymai. Kadangi pasiūlymo pačiam išeiti iš darbo nepriėmiau, tai ėmėsi grubiausio spaudimo, šmeižto, nesėkmingai mėgino „prisiūti“ kriminalinę bylą. Nežmoniškas persekiojimas ir šmeižtas tęsėsi bemaž dvejus metus. Nukentėjo šeima. Prisiminęs perspėjimą vengti KGB taikiklio, nusprendžiau nesibylinėti. Mat dar 1960 m., tapęs Kauno miesto liaudies teismo tarėju ir dalyvaudamas bylų nagrinėjimuose, turėjau gerą progą susipažinti su sovietinio teismo darbu. Nuo 1978 m. Vilniuje dirbau Fotografijos meno draugijoje. Už darbą su fotografais man jau mokėjo algą. Beveik dvejus metus į tarnybą Vilniuje kasdien iš Kauno teko važinėti traukiniu. Ilgai trukęs mano ginčas su „draugais“ komunistais atėmė labai daug jėgų ir laiko, todėl Kauno fotoklubo reikalams nebegalėjau skirti ankstesnio dėmesio. Klubas dirbo ir toliau, tik gal kiek kitaip. Jam, mano žiniomis, kurį laiką vadovavo Antanas Zinkevičius, Albertas Švenčionis, gal ir dar kas nors. Matyt, kad ir kitų miestų fotoklubų veikla priblėso. Beveik visam fotografiniam gyvenimui toliau vadovauti pradėjo Fotografijos meno draugija.
Ar, Jūsų nuomone, Kauno fotoklubo ir kitų Lietuvos fotoklubų veikla sovietmečiu yra pakankamai aprašyta ir įvertinta Lietuvos fotografijos istorijos kontekste?
Suprantu, kad atsakydamas galiu būti neobjektyvus. Manau, kad mane pasiekianti informacija nėra išsami. Sovietmečiu, praeito amžiaus septintame dešimtmetyje, kai prasidėjo fotomėgėjų sąjūdis, spaudai ir skaitytojams fotoklubai buvo ganėtinai aktuali naujiena. Apie juos tuomet buvo rašoma žinant, kad viską stebi ilgos ausys. Įsteigus Fotografijos meno draugiją, klubai palaipsniui ištirpo, o išlikusių veikla labai susiaurėjo. Natūralu, kad spaudos dėmesys fokusavosi į draugiją. Draugijai rūpėjo savo veiklos populiarinimas, priskiriant sau net fotoklubų nuveiktus darbus. Pavyzdžiais galėtų būti Kauno fotografijos galerijos ar fotografijos muziejaus Šiauliuose atsiradimas. Draugija nebuvo suinteresuota objektyvia informacija apie klubus, nes tai galėjo sumenkinti jos veiklos nuopelnus. Ši tendencija išliko net Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Draugijai pakeitus pavadinimą į Fotomenininkų sąjungą. Atrodytų, kad nieko čia blogo ir smerktino, kam čia tos tvoros bendrame darže. Lietuvoje vykstant privatizacijai, atgaunant žemes ir miškus, buvo daug įvairių ginčų ir nusikaltimų dėl turto dalybų. Girdėjome net aukštus valdžios vyrus plėšantis dėl tvoros metro apie savo namą. Aš būčiau už gražų, skaidriai nušviestą Lietuvos fotografijos rūmą. Tegu ir be jokių tvorų. Viliuosi, kad dar bus objektyvių, išsamių publikacijų ir apie Lietuvos fotoklubus, jų veiklą. Man žinomi studentų bandymai rašyti šia tema buvo apgailėtini, prasti.
Už sumanymą skirti šio žurnalo numerio dėmesį fotoklubų veiklos, prasidėjusios prieš 50 metų, temai dėkingas fotomenininkų sąjungos valdžiai ir ypatingai A. Macijauskui, savąjį nelengvą profesinį kelią pradėjusiam mūsų Kauno fotoklube.
Dirbęs fotografijos srityje beveik visą savo gyvenimą, kokias tendencijas matote tiek sąjungos veikloje, tiek fotografijos meno procesuose?
Tikiuosi, kad atsakymai nebus per daug panašūs į TV laidos „Klausimėlis“ herojų mintis. Būdamas gerokai toli nuo kasdienių organizacijos darbų ir rūpesčių, nors naudojuosi internetu, vis tik jaučiu tiesioginių kontaktų ar informacijos trūkumą. Viskam stinga laiko – savo negatyvų archyvui, naujoms knygoms, net parodų Vilniuje atidarymams. Atrodytų, kaip gi pensininkui gali stigti laiko. Iš tikrųjų tai stinga pinigų buičiai, knygoms , vaistams… Tenka džiaugtis, kad gydytojai dar leidžia dirbti, nors ir sargu, vairuoti automobilį, kuriuo kartais vasarą su žmona nuvažiuojame į netolimas pievas ar miškus pasigrožėti gamta ar pasirinkti vaistažolių. Tikrai nesiskundžiu ir už viską dėkoju likimui ar Dievui. Dar truputį fotografuoju, kartais pro buto langą ar gamtoje. Jeigu kam įdomu, siūlau internete apie 4000 fotografinių dokumentų adresu https:// picasaweb.google.com/ jasinfoto. Tai patogus būdas patenkinti „modelio“ smalsumą pamatyti save, o ir autorius gali sužinoti kiek kartų kuria nors fotografija lankytojai domėjosi.
Fotografijos meno tendencijų klausimus aptarti paliksiu kritikams. Galiu tik pasidžiaugti, kad jau turime baigusių specialius mokslus, rašančių straipsnius, monografijas, leidžiančių knygas. Anksčiau tai buvo tik miglota svajonė, dabar raštingųjų tekstuose kartais nestinga žodžių, kurių niekaip nerasi nei prieš dešimtmetį išleistuose tarptautinių žodžių žodynuose. Tikriausiai bus ir naujų žodynų, jeigu tik bus pirkėjų.
Visi galime džiaugtis, kad kasmet išleidžiama „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“, kad turime „XX amžiaus Lietuvos fotografijos antologiją“, kitus autorinius albumus ir kritikos knygas. Jeigu dar pridėjus verstines knygas technikos klausimais, tai nežinau, ko dar galėtų stigti. Fotografų darbus dažnai spausdina įvairios privačios leidyklos. Būna nesąžiningų – patyriau pats. Leidykla „Knygų kelias“ 2011 m. išleido Juozo Girdvainio knygą „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“. Knygoje atspausdinta 35 mano fotografijos be autoriaus leidimo ir turbūt paimtos iš interneto. Tai ne tik mano, kaip autoriaus, teisių pažeidimas, tai paprasčiausias viešas plėšikavimas. Liūdna, kad ir LATGA, ir Fotomenininkų sąjunga savo nario teisėms abejingos. Pirmoji leidyklai nors parašė raštą, antroji apsiribojo telefono skambučiu ir tuo viskas baigėsi. Jeigu nori ir turi pinigų – bylinėkis pats.
Gerai, kad tęsiami dar sovietmečiu Nidoje pradėti rengti fotografų susitikimai, tada vadinti seminarais, kad nenutrūko ir vyksta reguliariai. Pavydžiu visiems galintiems juose dalyvauti. Fotografijų parodų gausa ir jų įvairumas turbūt žiūrovą jau net išpaikino. Šiemet pats turėjau išskirtinę progą „Prospekto“ galerijoje parodyti šį tą iš savo fotografijų. Man tai didelė ir maloni garbė, nes tai pirmas kartas „pasilepinti“ po Fotografijos meno draugijos stogu. Už rūpestį ir pagalbą esu dėkingas ilgus metus sąjungoje atsidavusiai dirbusiam Stanislovui Žvirgždui. Anksčiau man daug metų irgi teko rūpintis kitų autorių parodomis.
Pirmą personalinę parodą apie 1991 m. sausio įvykius suruošiau jau nepriklausomybės metais, 1993 m… miške ties Vilniumi, Valstybės dienos progai skirto tarptautinio renginio metu. Nuo tada Vilniaus apskrityje esu surengęs 21 savo fotografijų ekspoziciją patriotinėmis temomis, tik apie tai niekas nerašė. To nefiksavo ir mūsų Fotomenininkų sąjungos kronika. Už paramą ir dėmesį man esu dėkingas Tėvynės sąjungai, kuri savo 20-mečio proga išleistose knygose mano fotografijoms, iš Sąjūdžio laikų ir vėlesnėms, skyrė daug vietos. Lietuvos atgimimo sąjūdį, 1991-ųjų sausio ir kitus visuomenei svarbius įvykius, fotografavo, davė spaudai ir parodose rodė nemažai Fotomenininkų sąjungos narių. Tarp jų prisimenu keletą tokių (R. Požerskį, A. Žižiūną, V .Daraškevičių), kurie tai darė iš patriotizmo, o ne kieno nors užsakymu. Neteko girdėti, kad kas nors iš jų už tuos darbus būtų kaip nors atžymėtas. Nesinorėtų manyti, kad buvę mūsų Sąjungos vadovai, patys būdami abejingi šioms temoms, nenorėjo pastebėti ir kitų darbo. Gal tokiais klausimais tiesiog nenorėjo erzinti sovietinės nomenklatūros vyrų, dar iki šiol tebesėdinčių valdžios kėdėse? Kaži kaip į tai atsakytų „Klausimėlio“ pakalbinti žmonės gatvėse?
Visi tie klausimai buvo apie praeitį, kurios niekas nebepakeis. Tačiau Lietuvos fotografijos praeities vaizdą norėtųsi palikti tikrą, be iškraipymų ar nutylėjimų. Kokią turėsime ateitį priklausys nuo jaunosios kartos. Jos išsilavinę atstovai dabar vadovauja Lietuvos fotomenininkų sąjungai. Tikiuosi, kad jų vedama Lietuvos fotografuojanti bendruomenė išliks matoma ir globalinėje pasaulio fotografų panoramoje.
Kalbėjosi Eglė Deltuvaitė
