Menininkas šiame gyvenime

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Mikalojus Povilas Vilutis
DATA: 2012-06

Menininkas šiame gyvenime

Mikalojus Povilas Vilutis

Mano nuomonė apie meną ir menininkus nėra tvirta, ji dažnai keičiasi, mano teiginiai dažnai prieštarauja vieni kitiems, nes tik apie negyvus daiktus, turinčius nesikeičiančią formą, galima turėti nesikeičiančią nuomonę. Gavęs žurnalo pasiūlymą parašyti apie tai, kaip šiuo metu gyvena dailininkai, apie jų dvasinę ir kūnišką savijautą dabartinėje situacijoje, pagalvojau, kad apie tai esu daug kalbėjęs ir rašęs, todėl nieko naujo nebesugalvosiu ir nebeparašysiu… Galiu tik save pacituoti.

Galvodamas apie meną ir menininkus šiais laikais, prisiminiau pasaką apie senelį ir senelę, anūką ir anūkę, šunį, katę ir pelytę, kurie visi kartu susikabinę išrovė ropę. Paprasta ir be galo miela pasaka. Dabar žmonės savo vaikams pasakų nekuria, nes pasakų patiems kurti nebereikia. Yra televizija ir kompiuteriniai žaidimai. Lietuvos dievadirbiai išdroždavo iš medžio skausmą ir ilgesį. Gimę menininkais. Ir dabar tokių yra. Tik jie nereikalingi. Sofija Katkevičienė, visą gyvenimą dirbusi įvairius nemeniškus darbus, niekur menų nesimokiusi, šešiasdešimties metų sulaukusi nutapė nuostabius šventus paveikslus. Neuždusino gyvenimas menininkės joje. Parodžiau Katkevičienės paveikslus anūkui. Sakau: „Žiūrėk, kokie gražūs paveikslėliai.“ – „Labai gražūs“, – pasakė anūkas, neatitraukdamas akių nuo televizoriaus. Tai tokia padėtis. Kai atsirado televizija ir internetas, Katkevičienės menas pasidarė nebereikalingas.

Kai buvau jaunas, rodydavau žmonėms savo paveikslus. Žmonės netekdavo žado iš susižavėjimo. Jie sušukdavo: „Kokie nuostabūs kūriniai“, – ir sakydavo, kad tik ypač talentingas menininkas gali tokius nupaišyti. Kukliai nuleisdavau akis ir tirpdavau iš pasitenkinimo. Galvodavau: aš esu ypač talentingas menininkas. Vėliau man kilo įtarimas, kad žmonės sako tik žodžius, kuriuos dera sakyti, kai dailininkas rodo savo paveikslus, bet ne tai, ką galvoja, nes kai neprašydavau žiūrėti į mano paveikslus, žmonės jų nematydavo. Nutariau patikrinti savo įtarimą. Buvau nutapęs efektingą nemažą paveikslą (76×58), pastačiau jį matomiausioje vietoje, kur vaikščiojo žmonės (inteligentai). Bet jie mano nuostabaus kūrinionematė. Nė vienas. Tuomet vietoj paveikslo pastačiau vyno butelį. Tamsiame fone tamsus vyno butelis buvo neryškus. Žmonės (inteligentai) jį pamatė. Visi iki vieno. Atlikau daugiau eksperimentų, kuriuos detaliai aprašiau savo knygoje Tortas^[1]. Visi eksperimentai patvirtino skaudžią tiesą – paveikslų nesimato.

Todėl dažnai tenka girdėti, kad tapyba, grafika ir apskritai vaizduojamasis menas mirė, nes šiais laikais nėra niekam reikalingas. Man atrodo, teiginys yra pagrįstas, tik jame yra netikslumų: šiuo metu triumfuojančiam masiniam žmogui vaizduojamasis menas nereikalingas, tačiau yra vienas kitas keistuolis, kuriam paveikslėliai reikalingi – bent jau pačiam dailininkui, paišančiam paveikslą. Todėl nederėtų teigti, kad vaizduojamasis menas apskritai nereikalingas. Taip pat nesinori sutikti su tuo, kad tik dabar, XX ir XXI amžių sandūroje, dailė nebereikalinga. Mūsų eros pradžioje Seneka rašė: „Gerai pasakė tas, kuris paklaustas, kodėl taip rūpestingai užsiima menu, kurį supras tik keli, atsakė: ,,Užteks man ir kelių, užteks ir vieno, užteks ir nė vieno.“ Apie tą patį, tik ne apie dailę, bet apie tokią muziką, kuriai suprast reikia pastangų, kalba ir Schopenhaueris: „Ar virtuozui labai glostytų širdį audringi publikos plojimai, jeigu jis žinotų, kad visi, išskyrus vieną ar du, yra absoliutūs kurčiai, kurie, norėdami nuslėpti vienas nuo kito savo ydą, stengiasi kuo smarkiau mušti delnais…“

„Normaliems“ žmonėms, kaip ir šiuo metu valdančiai daugumai, visuomet reikėjo tik duonos ir žaidimų, meno, teikiančio tik poilsį, kuris iškrauna, bet ne pakrauna, paveikslėlių su gražiai nupaišytais gražiais dalykais, muzikos, suvokiamos be pastangų, teikiančios tik malonumą. Muzika labiausiai vertinama, nes labiau už kitas meno sritis veikia vakariečius. Jiems reikia judėjimo, o muzika judri. Vakariečiams reikia pokyčių, staigios reakcijos į informacijos srautą. Ramybė, išminties priežastis, jiems nepriimtina. Rytuose, kai kuriuose seniausių kultūrų kraštuose, dailė, kaip specifinė kontempliacijos forma, buvo laikoma aukščiausiu menu. Materializuota statiška, nesikeičianti būsena. Priešprieša begalinei kaitai – kančios priežasčiai. Tuose kraštuose linkima ramybės, bet ne sėkmės, susijusios su judėjimu, kova, pergale.

Lietuvoje populiarios yra tos meno sritys, kurios sutraukia minią. Koncertai, teatras, kinas suburia žmones, o parodos – ne. Į parodų atidarymus susirenka būrelis žmonių, dailininko pažįstamų, pasižiūrėti vienas į kitą ir į stalą, o po to parodų salės tuščios. Dailininkas paveikslą paišo vienas, o dabar komandinio žaidimo laikai. Šūksnis „Eureka!“ komandoje nepasigirsta, sakė Leonardas da Vinci. Tik žmogus vienas, užsidaręs kambarėlyje, kuriame nieko nėra, kartais sušunka: „Eureka!“ Dažniausiai jis vienas ir tegirdi. Dabar dailininkai, norintys dalyvauti parodose, dažnai moka pinigus. Perka žiūrovą. Kai žmoniją valdė mene išprusę aristokratai, atrodė, kad dailė reikalinga, nes ją vertino valdžia. Asmenybių laikai buvo. Jie dominavo. Šiais laikais dominuoja masė, vienodi žmonės.

Vargšai dailininkai, galima pagalvoti neįsigilinus. Jie nėra vargšai. Ne. Rašinėlyje „ Blogis, kuriantis gėrį“ (Šiaurės Atėnai, 2012-02-17) rašiau: „Laikau save menininku, todėl pakalbėsiu apie save, nes save pažįstu geriau negu kitus, ir leisiu sau apibendrinti, nes man atrodo, kad visi menininkai yra panašūs, kaip vieno medžio lapai. Ne tokie pat, bet panašūs. Gerai gyvenu pasaulyje, kuris yra šalia manęs, bet ne mano. Esu laisvas, nereikia man keltis penktą valandą ryto, praustis, šukuotis, skustis, tvarkingai rengtis, lygiai septintą būti darbe, nepavėluoti, lygiai aštuonias valandas dirbti bjaurų nuobodų darbą, įtikti kvailam viršininkui, nes protingi žmonės retai kada būna viršininkais. Dauguma žmonių sunkiai dirba, uždirba pinigus, už kuriuos nusiperka džiaugsmų, kokius galima nusipirkti. O man nereikia džiaugsmų pirkti, pats sau juos parūpinu. Paišau paveikslėlį ir džiaugiuosi savim, kad taip gražiai moku nupaišyti. Didžiausias džiaugsmas yra džiaugtis savimi. Dar man teikia džiaugsmo dalykai, kurie yra šalia, kurie man nepriklauso, nes tada nereikia jais rūpintis. Einu Neries krantine ir matau saulę tekančią ir gražumas man ir džiaugsmas, žiūriu į savo nupaišytą paveikslėlį ir vėl man gražumas ir džiaugsmas. Ir viskasgratis. Tiesa, tada mažiau džiaugsmo, nes džiaugiuosi ne savim, bet saule ir paveikslėliu.“

Nėra nuotaikos, nepaišau, važiuoju į mišką, įjungiu televizorių ir žiūriu „Volkerį, Teksaso reindžerį“, degtinę geriu, kai tam yra polėkis. Nereikia laukti laisvadienio, nes visos dienos laisvadieniai. Kitą dieną galiu voliotis lovoje. Laisvę teikia ir žinojimas, kad niekas nenuliūs, jei paveikslėlių nepaišysiu ir rašinėlių nerašysiu. Čia kaip meilė. Sunku būti mylimam. Daug skausmo mylintiems. Jeigu esi mylimas, esi reikalingas ir jau nesi laisvas, nes mylinčio žmogaus būsenos priklauso nuo tavęs. Tenka bent jau elgtis taip, kad neįskaudintum mylinčio žmogaus, o tai reiškia – ne taip, kaip norisi. O aš paveikslėlius paišau ir rašinėlius rašau, kokius noriu. Baltomis rankelėmis, nes nutariau, kad juodą darbą turi dirbti kiti. Kiaules tegul augina kiti, o aš jas tik valgysiu.

Mikalojus Povilas Vilutis. Sena tema. 1980, popierius, serigrafija, 33 × 40 cm

Žinoma, menininko gyvenimas taip pat būna sunkus ir varginantis. Kūrybinės nesėkmės, nesugebėjimas įgyvendinti sumanymų, lydimas nusivylimo savim ir pasauliu, kankinančios abejonės savo darbo kokybe. Dirbantys žmonės kenčia kvailą viršininką aštuonias valandas, o patys sau kvaili viršininkai menininkai kenčia save visą parą. Dieną naktį tenka nešti neįgyvendintų sumanymų naštą. Slegia. Bet tokį gyvenimą pasirenka patys menininkai. Jiems taip patinka. Jų veiklos darbu vadinti nedera. Ar galima pavadinti darbu varginantį kopimą į Everestą? Darbas yra tai, ko nesinori daryti, bet reikia. Darbas primestas iš išorės, o kopimas į Everestą – iš vidaus. Sakau žmogui: „Aš dirbu.“ Tu dirbi? Nustemba žmogus. Ir ką gi tu dirbi? Balse ironija ir sarkazmas. Jis netiki, kad aš dirbu. Nirštu baisiausiai todėl, kad jis teisus.

Paišančius paveikslus skirstau į dvi rūšis: dailininkus menininkus ir tik dailininkus. Tai lemia jų būsenas šiame gyvenime. Vieniems duotas talentas kurti meno kūrinius, kitiems duotas talentas tapti įžymybėmis. Menininkams kūryba yra poreikis ir tikslas, tik dailininkams – priemonė gerai gyventi. Atrodo, menininkus kažkas verčia dirbti taip, o ne kitaip. Paveikslo vaizdas ne jų valioje. Jie nėra laisvi nuo savo kategoriškos, stipresnės už juos pačius, meninės prigimties. Meninė prigimtis – tai kaip nėštumas: nori nenori – turi gimdyti. Ir negali pasirinkti ką. Nurodinėti menininkui, kaip jis turi dirbti, yra tas pats, kaip versti katę atsivesti šuniukus. Dailininkai, kurie nėra menininkai, gali įtikti laikmečiui, tai yra šokčioti paskui kiekvieną madą, nes yra laisvi nuo meninės prigimties diktato, todėl kad meninės prigimties jie neturi. Jie kaip veidrodžiai atspindi viską, kas vyksta aplink, patys būdami tušti. Savitikslės, dirbtinės, ne prigimties lemtos naujovės, aktualijos, socialinės komunikacijos yra ne menininkų, bet tik dailininkų sritis.

Dailininkų kūryba – iš išorės, menininkų – iš vidaus. Menininkai visą savo meną turi savyje, tokį jį ir materializuoja. Savo meniškos prigimties belaisviai. Jie nei priešinasi, nei pritaria naujovėms, nei atsilieka, nei eina priekyje. Eina savo keliu, savam laike ir savam pasaulyje. Jie vieni ir gyvena sau. Begalinis, nuožmus menininkų egoizmas. Kūrinio idėja – taip galima pavadinti nežinia iš kur menininko galvoje atsiradusį vaizdą, užvaldantį jį visiškai. Visa savo esybe menininkas susitelkia į vaizdo kūrimą galvoje ir jo pavertimą matomu kitiems. Tik tokiu būdu jis gali atsikratyti vaizdo, kuris jį plėšo ir degina iš vidaus. Jis nėščias ir negali negimdyti. Nieko daugiau nelieka. Jei vaizdas pagimdytas, menininkas lieka tuščias. Stingdanti vidinė tuštuma. Bjauri būsena, nuo kurios kenčia artimieji. Jis siunta ant viso pasaulio, laukia vaizdo, nesulaukia, lenda į save, skrodžia save, nieko ten neranda arba randa tik embrioną, kurį reikia augint. Jis nežino kaip ir dar labiau siunta. Do it yourself autopsija. Niekas daugiau jam nesvarbu. Kiti jam nerūpi. Gyvenkit, kaip norit, tik palikit mane ramybėje ir neverskite manęs džiaugtis jūsų džiaugsmais, nes mūsų džiaugsmai kiti. Viskas, ko aš iš jūsų noriu.

Menininkų egoizmas pasiekia tokį aukštą lygmenį, kad ne tik kiti, bet ir jie patys sau neberūpi. Egoizmas, esantis šalia. Menininkui nesvarbu, ką jis valgys, kuo apsirengs, kokiame bute gyvens, kas bus rytoj. Nerūpi sveikata. Nesvarbu, ką kiti apie jį pagalvos, nes tie kiti jam taip pat nesvarbu. Nešalta, pilvas prikimštas nesvarbu kuo – ir tai viskas, ko menininkui reikia iš pasaulio. Servantesas rašė Don Kichotąsėdėdamas kalėjime. Kalėjime atėjo laikas gimdyti. Niekur nesidėsi. Šarūnas Sauka gyvena mažame miestelyje ir paišo paveikslus. Galingą meninę energiją jie skleidžia. Ko jam dar reikia? Amžiną atilsį Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006). Ko jai reikėjo iš aplinkos. Tik knygų. „Normalių“ žmonių akimis, menininkai – bepročiai. Apie tokius kaip Elvyra ir Šarūnas Aristotelis rašė: „Į didelį talentą visuomet įmaišyta beprotybės.“ Todėl, mano galva, menininkams aplinka nėra reikšminga, jeigu ji netrukdo pakenčiamai gyventi ir nesibrauna į jų vidinį pasaulį.

Girdėjau vieną dailininką sakant: „Aš negaliu kurti, jeigu pro savo kambario langą nematau trijų bažnyčių bokštų.“ Ne menininko kalba. Menas yra tai, kas sieja muziką, poeziją ir dailę. Jis neturi formos, tik pasireiškia įvairiomis formomis. Kalbėjau Alantoje, „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. Vėliau tai, ką kalbėjau, buvo išspausdinta leidinyje Baltos lankos (nr. 33, 2010). Kelios mintys, mano galva, tinka šiam rašiniui. Apie šiuolaikinį meną, apie patį terminą.

„Dabar labai dažnai ir labai garsiai kalbama apie šiuolaikinį meną.Terminas yra priimtinas, bet gali būti klaidinantis. Pasaulis sukasi, bet stovi vietoje. Begalinė būties tėkmė ratu. Vanduo teka, veržiasi, banguoja, bet visada H₂O ir visada žemyn. Tik paviršius keičiasi, o esmė ta pati. Nei žmonės, nei jiems reikšmingi dalykai nesikeičia. Gyvenimas – liūdesys, džiaugsmas, pyktis, pavydas, meilė, neapykanta, – visi jausmai, sukelti nesuvoktos aplinkos, liko tie patys. Tik priemonės tobulėja, bet žmonės ir jų tikslai – tie patys. Nei šiuolaikiniai, nei tradiciniai. Kokie buvo – tokie liko. Menas – tas pats žmogus, tik kitoj formoj – taip pat netobulėja. Vargu ar šiuolaikinis menas yra geresnis už Renesanso meną. Iš tikrųjų šiuolaikinio meno nėra. Šiuolaikiškumas yra paveikslo, bet ne meno bruožas.Yra tik šiuolaikiniai kūriniai, šiuolaikinės formos, kuriose yra tas pats menas. Menas, metafizinė energija, kaip fizinė energija šiluma, negali būti šiuolaikiniai. Dailė jausmu kuriama ir jaučiama, konceptualusis menas kuriamas protu ir protu suvokiamas. Jausmai ir protas negali būti nei šiuolaikiniai, nei tradiciniai. Visa susideda iš universalijų, kurios nekinta, ir greitai kintančių materialių šių universalijų apraiškų. Aktualijų. Paveikslai praranda šiuolaikiškumą, bet nepraranda meniškumo. Giotto paveikslai tuo metu, kai jis gyveno, buvo labai šiuolaikiški. Šiuolaikiškumą jie prarado, bet ne meniškumą. Vadinasi, trumpalaikis šiuolaikiškumas teikia kūriniui tik patrauklumo, bet ne meniškumo. Tačiau nors ir ne tokia reikšminga kaip tai, kas joje yra, nauja arba unikali forma yra vertinga. Unikalumas glaudžiai siejasi su žodžio ,,kūryba“ prasme. Menininko misija nėra imitavimas arba mėgdžiojimas to, kas jau padaryta, bet naujų pavidalų kūrimas. Naujumas, unikalumas, formų, kokių dar nebuvo, keitimasis yra esminiai šiuolaikiškumo bruožai. Natūralus europietiško meno judrumas. Šiuolaikinį meną tapatinčiau su autentišku menu – menininko prigimties materializacija. Nesikeičia žmogaus prigimtis – tik įgauna laikmečio formą. Todėl ir autentiškas meno kūrinys, kaip ir šiais laikais gyvenančio menininko prigimtis, turi būti šiuolaikiškos formos. Menininkas, kokį jį sukūrė Dievas ir laikmetis, perkelia save į paveikslą. Mano samprata tokia: šiuolaikinis menas yra menas, esantis šiuolaikinėje formoje, kurią lėmė menininko prigimtis, taip pat turinti šiuolaikinę formą. Meninė tiesa.“

„Palaiminti einantys koja kojon su laiku“, – sakė Jonas Mekas. Šie laikai yra ypač palankūs autentiškam menui. Laisvė pasireikšti prigimčiai, bet ne priklausomybė nuo kokios nors meno krypties. Menininkas gali kurti ką nori, kokiu nori metodu. Jokios meno šakos, kryptys, srovės nėra niekinamos, visi metodai laikomi lygiais. Vertinamas menas, bet ne forma, kuria jis pateiktas. Tai kūrybinės laisvės laikai, kokių iki šiol nebuvo. Kaip pasakytų Nietzsche: „Dar niekad nebuvo tokios atviros jūros.“ Tuo nesunku patikėti pavarčius leidinius, kurie vadinasi Art Now.

Provincijoje šiuolaikiškumas labai sureikšmintas, tapo svarbesnis už sunkiai nusakomą meninę vertę. Apie tai parašiau rašinėlį į VDA leidinį Vilniaus dailės akademija.

Sukūriau pasaką apie šiuolaikiškumą ir apie tai, kaip tapti garsiu menininku.

Pasaka. Pačiame pasaulio pakraštyje, šalyje, kuri vadinasi Purvincija, susiriejo žvirbliai ir varlės. Varlės niršo ant žvirblių, kodėl jie čirškia, o ne kvaksi. Jie privalo kvaksėti, nes čirškėjimas yra bevertis niekalas. Žvirbliai šaukė, kad kvaksėjimas – tai atsilikimas, stagnacija, progreso stabdymas, kad tikrąją vertę turi tik intelektualus čirškėjimas, pažangos nešėjas, todėl kultūringame pasaulyje čirškia ir žvirbliai, ir varlės, ir visi kiti gyvūnėliai. Juos palaikė gyvulėliai snobai, kurie nesuprato nei kvaksėjimo, nei čirškėjimo, bet jiems įspūdį darė žodžiai progresas, intelektas, stagnacija ir atsilikimas. Čirškėjimas triumfavo. Jis tapo madingas. Purvincijoje, kaip ir visuose pasaulio pakraščiuose, liguistai bijoma atsilikti nuo mados. Jeigu madingos siauros kelnės, jos turi būti tokios siauros, kad be asistentų pagalbos jų negalima nei užsimauti, nei nusimauti. Platesnės kelnės, nesvarbu, kokios kokybės jos būtų, vertos tik paniekos. Vienintelis vertinimo kriterijus yra mada. Deja, Purvincijoje jos nekuriamos, todėl tenka nuolankiai sekti kitų šalių madomis. Varlėms, neturinčioms bruožų ir savybių, tą ir tesugebančioms, sekėsi geriausiai, jos taip pat čirškė. Išėjo nevykęs kvaksi ar kvazi-čirškėjimas. Bet kvaksi-kvazi-čirškėjo jos labai garsiai. Nučirškė net tikruosius žvirblius.

Varles, kurios nenorėjo čirškėti, žvirbliai užmušė. Gyvūnijos pasaulyje konfliktai sprendžiami paprastai. Kitoks užmušamas.

Purvincijos menininkai taip pat kvaksi arba čirškia. Jų tarpe nemadingi, kvaksintys ne užmušinėjami, bet nurėkiami. Jie nustumiami į patį pakraščio pakraštį. Kvaksi ten tyliai ir patys džiaugiasi savo kvaksėjimu. Kvaili suvarlėję menininkai. Nemoka gyventi. Reikia pasidairyti aplinkui. Išanalizuoti situaciją ir ja pasinaudoti.

Mikalojus Povilas Vilutis. Sala. 1992, popierius, serigrafija, 33 × 40 cm l

Purvincijoje demokratija. Daugumos valdžia. Visais laikais klesti menas, kuris įtinka valdžiai. Purvincijoje – daugumai. Kas yra dauguma ir ko jai reikia, galima spręsti iš laikraščių, nes laikraščiai rašo tai, ko dauguma pageidauja. Purvincijos laikraščiai daugiausia rašo apie seksą ir smurtą. Dar valdančiai daugumai reikia iššūkių, provokacijų, šokiravimų, šiuolaikiškumų. Panem et circences. Suvokus šiuos dalykus Purvincijoje menininku įžymybe tapti labai paprasta.

Pateikiu instrukciją, kaip tai padaryti:

1. Reikia vaizduoti lytinius organus. Publika neteks žado iš susižavėjimo. Lytiniai organai – vertingiausia Dievo dovana žmogui. Todėl juos reikia gerbti, jais didžiuotis ir gėrėtis. Jie to verti. Lytiniai organai visuomet buvo pasaulinės kultūros dėmesio centre. Juos dailininkai vaizdavo visais laikais. Kai tik Adomas ir Ieva suprato, kam jie reikalingi, nebegalėjo jais atsidžiaugti ir iš dėkingumo nukalė jiems paminklą iš kararos marmuro. Tai buvo pirmasis meno kūrinys. Tačiau tai nesvarbu. Apie dabar sukurtą paveikslą, vaizduojantį lytinius organus arba procesus, susijusius su jais, bus pasakyta, kad tai labai nauja ir netikėta, labai šiuolaikiška, kad tai iššūkis, provokacija, tabu sulaužymas, drąsa ir begalinis grožis.

2. Reikia vaizduoti arba lytinius organus, arba nieko nevaizduoti. Reikia žinoti, kad ką nors vaizduojantis kūrinys, pavyzdžiui, Donatello paminklas kondotjerui Gatamelatai, yra sovietmečio kanonas. Bet koks ką nors vaizduojantis paminklas yra žemesnio meninio lygio už bet kokį nieko nevaizduojantį. Bet koks nieko nevaizduojantis paminklas, kad ir koks apverktinas jis būtų, Purvincijoje tampa susižavėjimo, liaupsių ir premijų objektu.

3. Reikia gelbėti pasaulį, kovoti su neteisybe ir atskleisti blogį. Vaizduoti smurto scenas ir kitas baisybes. Paveikslai turi būti panašūs į siaubo filmus, skirtus paaugliams. Drąsa. Šokiravimas. Geriausiai tokie paveikslai sekasi dailininkams, kurie jokio smurto ir baisybių gyvenime nėra patyrę. Jų pastangos gelbėti pasaulį bus įvertintos, nes vertintojai netiki Sartre’u, kuris sakė: „Kultūra neišgelbsti nieko…“

4. Reikia žinoti, kad Purvincijoje nesvarbu, ką darai, svarbu, ką sakai. Reklama svarbiau už prekę. Kūrinys nesvarbus. Vertinimo kriterijus yra triukšmas, sukeltas apie kūrinį. Dauguma tiki ne tuo, ką mato, bet tuo, ką girdi. Apie bet kokį savo paveikslą autorius turi sakyti, kad jį kurdamas jis sprendžia begalybės problemą. Begalybė. Skamba didingai. Galima nesibaiminti, kad kas nors paklaus: kaip sekasi, ar jau išsprendėt, jeigu dar ne, tai kada žadate? Gal artimiausiu laiku?

5. Jeigu nėra nuotaikos spręsti begalybės problemos, galima spręsti socialines, ekonomines ir politines problemas. Suteikti žmonijai vilčių. Daugelį metų šias problemas sprendžia sociologai, ekonomistai ir politikai. Niekaip negali išspręsti. O štai dailininkai išspręs. Dailininkas privalo būti kvailas.

6. Reikia sakyti, kad paveiksle yra užkoduota. Arba iškoduota. Nesvarbu. Masiniai žiūrovai galvos: „Aha, čia užkoduota, dabar mes supratom, koks reikalas.“ Ir pasigirs aplodismentai. Kas užkoduota arba iškoduota, aiškinti nereikės, nes niekas neklaus.

7. Reikia stebinti parodų skaičiumi ir darbų dydžiu. Purvincijoje tai pagrindiniai vertinimo kriterijai, ypač formatas. Kuo didesnis formatas, tuo daugiau meniškos energijos jis talpina. E=mc². Galima galvoti, kad didelis formatas yra sovietinės psichikos rezultatas, sovietmečio gigantomanijos liekana, bet geriau taip negalvoti. Geriausia išvis negalvoti.

8. Reikia kiek įmanoma dažniau ir garsiau kalbėti apie šiuolaikinį meną. Jeigu kas nors paprašys šiuolaikinį meną apibūdinti, reikia sakyti daug žodžių, ypač tarptautinių. Tarptautiniai žodžiai atstoja išmintį. Tik reikia stengtis, kad jie nesijungtų į sakinius. Pritrenkiantis įspūdis. Gelmė. Klausytojas galvos: kaip protingai menininkas kalba, net aš, toks išmintingas, nieko nesuprantu. Klausytojas tikrai neįtars, kad kalbėtojas pats nesupranta, ką kalba.

9. Būtina niekinti tradiciją, tapatinti ją su stagnacija, atsilikimu, progreso stabdymu. Niekas neprisimins senos tiesos, kad jokio progreso dvasinėje žmonių veikloje nėra, kad vargu ar šiuolaikinis menas yra geresnis už Mesopotamijos ar Renesanso meną. Niekas nedrįs prisiminti senos tiesos, kad tradiciją neigia tik diletantai, kad medis neauga be šaknų ir neduoda vaisių. Tokio pavojaus nėra, bet vis dėlto, jeigu kas nors išdrįstų, tereikia kuo garsiau šūktelti: „Šiuolaikinis menas jam keiksmas.“ Šis universalus argumentas tinka visais atvejais. Jis yra toks galingas, kad bet kokie bandymai diskutuoti šia tema tampa beviltiški, visi argumentai prieš yra bejėgiai ir todėl beprasmiai. Nėra vilties prieš pakeltą balsą.

Instrukcija patikima, išbandyta, paremta tikrais įvykiais, Purvincijos gyvenimo realijomis. Naudodamasis ja, kiekvienas gali tapti menininku ir tuo patvirtinti tezę: visi yra menininkai. Jei vis dėlto instrukcijos nepakaktų, Purvincijoje, skaičiuojant procentais pagal gyventojų skaičių, yra daugiausia pasaulyje galinčių nurodyti menininkams, kaip ir kokį meną jie turi daryti. Esant reikalui galima kreiptis į juos. Viskas. Einu kvaksėt. Pabaiga.

Kalbėdamas apie dailininkus ir menininkus sutirštinau spalvas. Grynuolių nebūna. Ir vienuose, ir kituose yra dalis ir vienų, ir kitų. Juos būna sunku atskirti. Svarbu proporcijos. Kuri dalis dominuoja. Yra talentingų menininkų, kurie puikiai sugeba tvarkyti savo buitį, prabangiai gyvena ir yra žinomi dabar.

Menininkų būsenos priklauso nuo jų pačių, o dailininkų – nuo kitų nuomonės. Esamos situacijos reikšmė menininkams ir dailininkams yra skirtinga. Skirtinguose pasauliuose jie gyvena. Dailininkai viską gauna iš išorės, o menininkai – iš savęs. Dailininkai kovoja už save, o menininkai kovoja su savim. Dailininkai riejasi tarpusavyje, bruka save publikai, siekia pripažinimo, dažnai ne savo paveikslais, bet kitais būdais. Jie reikalauja. Menininkai neatsisako nei gerovės, nei aplodismentų, bet jie nereikalauja, nes tai nėra jų tikslas, bet tik pageidavimas.

Menininkai nesirieja tarpusavyje. Neteko girdėti, kad Birutė Žilytė su kuo nors rietųsi arba ko nors reikalautų. Neteko girdėti, kad kuo nors skųstųsi Valentinas Antanavičius. Žiūri į pasaulį, į save, į viską, kas vyksta aplink, su linksma pašaipa, kaip žiūrima į nereikšmingus, bet mielus dalykus. O, mano galva, tokių stiprių asambliažų niekas pasaulyje nėra sukūręs. Jeigu menininkas stengsis sukurti geriausia, ką gali, ir stengsis tapti garsenybe, o tai reiškia įtikti publikai, jis tarnaus dviem ponams. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ Evangelisto Mato žodžiai. Tenka pasirinkti arba meilę menui, arba meilę sau ir savo artimiesiems. Eidamas kurti menininkas eina nuo žmonių. Ir nuo savęs. Evangelistas Matas dar pasakė: „Taigi nesirūpinkite rytdiena, rytdiena pati pasirūpins savimi.“ Menininkai ir nesirūpina nei rytdiena, nei savim. Dievas pasirūpina. Ramu. Birutei Žilytei Dievas atsiuntė seserį, kuri atsisakė savo gyvenimo, kad Birutė galėtų sukurti tokius paveikslus, kokių nesukūrė niekas. Už tuos paveikslus reikėtų pastatyti paminklą, tik nežinau kam – Birutei ar jos sesei Danutei.

Tokie mano samprotavimai. Gyvenimas kitoks. Menininkai ir dailininkai, nors ir skirtingų rūšių žmonės, bet turi daug bendrų džiaugsmų ir liūdesių. Dabar kūrybinės laisvės, atviro pasaulio laikai. Jauni menininkai ir dailininkai gali matyti, kas vyksta pasaulyje, dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tai svarbiausia. Sielos ir kūno laisvė, apie kurią mano kartos dailininkai net nesvajojo. Mano kartos dailininkai gyveno kitą gyvenimą. Su didele pagarba ir pavydu žiūrėdavom į žmogų, buvusį užsienyje – Lenkijoje. Pirmą kartą išvažiavau į užsienį, į Rytų Vokietiją, trisdešimt penkerių metų. Tuo metu, tarybiniais laikais, LTSR valstybinis dailės institutas buvo svajonių aukštoji mokykla. Instituto studentai geriau žinojo, kas vyksta meno pasaulyje, negu kiti. Iš lenkiškų žurnalų. Lenkija buvo langas į vakarietišką kultūrą. M. Mažvydo bibliotekos dailės skyriaus vedėja Laima Lukošiūnienė rodydavo studentamas mažai kam matytus modernios dailės albumus. Dailės istorijos dėstytojas Leonas Jasiulis dėstė moderniosios užsienio dailės kursą, kuris nebuvo įtrauktas į oficialią mokymo programą. Žmonės iš gatvės plūsdavo į studentų darbų peržiūras, nes tik Dailės institute galima buvo pamatyti paveikslų, turinčių šiuolaikinės dailės bruožų. Per diplominių darbų gynimą žmonės netilpdavo aktų salėje. Mes, studentai, jautėmės reikalingi, reikšmingi, pažangūs, laisvi ir kultūringi likusios tautos dalies fone. Tautos elitas. „Aš – dailininkas“ skambėjo didingai. Visuomenės dėmesys skatino norą dirbti, jautėmės galį nustebinti pasaulį. Šlovė ir garbė mūsų laukė. Tokios buvo mūsų svajonės, kurios, kaip ir dera svajonėms, neišsipildė. Teko nusivilti. Bet šešerius metus mes svajojom ir buvom laimingi. Labai daug šiame gyvenime.

Dabar Vilniaus dailės akademija apmirusi. Lyg medis be šaknų. Jokio triukšmingo, per kraštus trykštančio entuziazmo. Akademijoje mokoma vienų dalykų, už akademijos sienų vertinami visai kiti dalykai. Paveikslų – perteklius, meno kūrinių nedaug. Dailininkų – begalė, o menininkų mažai. Jų nesimato, jie miršta tyliai. Nedaug buvo žmonių Eduardo Juchnevičiaus (1942–2011) laidotuvėse. Artimieji ir keli draugai. Vienišas tylus menininkas. Unikali jo juodai balta grafika. Ne toks menas dabar vertinamas. Talentingi studentai, galintys kurti puikius paveikslus, dingsta. Dirba reklamos firmelėse ir sėdi kasdien aštuonias valandas prie kompiuterio. Kokia po to kūryba?

Profesionaliai dailei didelę žalą padarė kompiuteriai. Profesio­nalai dailininkai tapo nebereikalingi. Kai nebuvo kompiuterių, leidykloje „Vaga“ dirbo trys dailininkai. Gal daugiau, turbūt daugiau. Nebeprisimenu. Jie nespėdavo apipavidalinti visų leidžiamų knygų. Būdavo darbo ir kitiems. Dailininkas viršelį projektuodavo mažiausiai savaitę. Dabar užtenka pusvalandžio. Vienas leidyklos dailininkas apipavidalina visas leidyklos leidžiamas knygas. Savo darbą leidyklų dailininkai išmano. Jų apipavidalintos knygos gražios. Negėda prieš pasaulį. Bet knygynų languose tokios knygos retos, nes, atrodo, dauguma leidyklų dailininkų neturi. Kam dailininkai, jeigu yra kompiuteriai. Daugumą knygų, atrodo, apipavidalina tie, kurie moka spaudyti kompiuterio klaviatūros klavišus. Nepanašu, kad jie būtų girdėję terminus vaizdo struktūra, spalvų dermė, teksto komponavimas vaizde. Nedaug yra tokių, kurie galvoja, kad, norint skambinti pianinu, jokio mokslo nereikia, užtenka spaudyti klavišus ir bus muzika. O apie dailę galvojama, kad kiekvienas sėdintis prie kompiuterio gali kurti meno kūrinius.

Anksčiau, kai meno kūriniai buvo atliekami rankomis, net visiškai neišprusę dailėje žmonės galėjo atskirti profesionalo darbą nuo diletanto. Dabar nebegali. Kai tarp menininko ir jo paišomo paveikslo nieko nebuvo, tik paklusni ranka, laikanti pieštuką, paveikslas buvo gyvas, daug žmogaus jame buvo. Kai tarp menininko ir jo kuriamo vaizdo atsirado monstras kompiuteris, paties menininko kūrinyje beveik nebeliko. Neaišku, kuris iš jų kūrėjas – menininkas ar kompiuteris. Aš pats darau dailius pusiau kompiuterinius paveikslėlius. Vadinu juos „plastmasiukais“. Kompiuteris menininko profesionalo rankose yra puiki priemonė. Ypač apipavidalinant knygas. Nelieka juodo darbo. Bet priemonė neturi dominuoti kūrinyje.

Klausiu savo buvusio studento, kodėl jis „daro“ tokius prastus knygų viršelius. Argi tokius knygų viršelius aš tave mokiau „daryti“? „Viršelių aš nedarau, – sako jis, – aš tik sėdžiu prie kompiuterio. Ateina leidyklos direktorius, kuris prieš tai prekiavo mėsa, ir man pasako, koks viršelis turi būti. Jis žino, koks viršelis įtiks pirkėjui. Menas jam nerūpi. Tik pelnas.“

Kažkur skaičiau, kad didžiausias kultūros priešas yra neišmanymas. Didžiausia Lietuvos kultūros nelaimė yra ta, kad apie tai, kokie turi būti meno kūriniai, reprezentuojantys Lietuvą, sprendžia žmonės, kurie supratimo apie meną neturi. Žiuri iš penkiasdešimties narių būna du dailininkai, kurių niekas negirdi. Sprendžia keturiasdešimt aštuoni kiti. Jeigu žmogus, neturintis jokio supratimo ir išsilavinimo vaizduojamojo meno srityje, nutaria, kad jis geriau už dailininkus žino, kokie turi būti vaizduojamojo meno kūriniai, jis yra kvailys ir jam nieko negalima leisti spręsti jokiose srityse. Šia kultūros liga Lietuva serga nuo senų laikų. Kodėl Lietuvos vėliava tokia, lyg Lietuva būtų Afrikos valstybė? Kodėl ne herbo spalvų, kokia turėtų būti ir kokią siūlė Mstislavas Dobužinskis, pasaulyje žinomas dailininkas ir heraldikos žinovas? Jeigu tauta nori pastatyti paminklą žmogui, kuriam yra dėkinga, ji turi kreiptis į dailininką, kuris savo darbais įrodė, kad yra talentingas menininkas, pasakyti jam savo pageidavimą, o kokią formą pageidavimui suteiks menininkas, yra jo reikalas. Suteikti menininkui kūrybinę laisvę. Tik tada jis padarys geriausia, ką gali. Labai paprasta.

Prieiga iš Internetą: http://test.svs.lt/?Daile;Number(282);Article(6993)

___________________________

 ^[1]      Mikalojus Vilutis, Tortas, Vilnius: Tyto alba, 2009.