Mirga Gražinytė-Tyla: „Stovint prieš orkestrą svarbiausia būti savimi“

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Interviu
AUTORIUS: Laurynas Butkauskas
DATA: 2012-10

Mirga Gražinytė-Tyla: „Stovint prieš orkestrą svarbiausia būti savimi“

Laurynas Butkauskas

„Dangus tikrai neprasivėrė ir jame neapsigyvenau. Taip, atsirado naujų galimybių, papildomos motyvacijos, tačiau niekas pernelyg nepasikeitė. Juk ir vėl tenka imti naujo kūrinio partitūrą, žygiuoti į repeticiją ir su muzikantais dirbti taip, kaip ir anksčiau“, – savo tarptautinio pripažinimo perdėm nesureikšminti stengiasi 26-erių dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Keli pastarieji metai užsienyje gyvenančiai ir studijuojančiai lietuvei buvo itin sėkmingi. Praėjusiais metais ji gavo antrosios kapelmeisterės darbą Heidelbergo teatre Vokietijoje, o šiemet Austrijoje triumfavo kompanijos „Nestle“ ir Zalcburgo festivalio surengtame jaunųjų simfoninio orkestro dirigentų konkurse. Apie visa tai – „Muzikos barų“ pokalbyje su jaunąja dirigente.

– Mirga, prieš kurį laiką prie savo pavardės ėmei prirašyti slapyvardį Tyla. Kokia jo kilmė, gal Tylų būta giminėje?

– Man labai patinka kalbėti, tačiau pastebėjau, kad per repeticijas sekasi kur kas geriau, kai beveik nešneku (juokiasi). Tiesą sakant, yra įvairių rimtesnių ir ne tokių rimtų priežasčių, kodėl pradėjau vartoti Tylos pseudonimą. Viena iš jų ta, kad užsieniečiams sunku užrašyti mano tikrąją pavardę, jie nesivargina dėlioti paukščiukų ir taškelių, o tardami beveik nusilaužia liežuvius. Deja, ilgainiui pamačiau, kad su šiuo slapyvardžiu niekas nepalengvėjo, nes žmonės užsienyje jį taria ne visiškai taip, kaip reikėtų. Gal ateityje reikės susigalvoti kitą, tačiau kurį laiką dar pabūsiu Tyla. Kalbant apie giminę, tiesiogiai Tylų nėra, tačiau tėčio senelė latvė buvo Tilla.

– Tiek praėję, tiek šie metai Tau buvo labai sėkmingi. Pernai pavyko gauti pirmąjį tiesiogiai su operos menu susijusį darbą – laimėjusi konkursą patekai į Heidelbergo teatrą. Kaip užsienyje organizuojama atranka į tokias darbo vietas?

– Operos teatrų Vokietijoje daugiau nei šimtas. Įvairaus dydžio, įvairaus lygio. Kažkas netgi yra pasakęs, kad jeigu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktos mūsų Dainų šventės, jame turėtų atsidurti ir Vokietijos teatrų bei orkestrų peizažas. Nes tai unikalus atvejis, nieko panašaus nėra jokioje kitoje pasaulio šalyje. Taigi, kadangi teatrų tiek daug, tai vienam, tai kitam iš jų prireikia dirigentų, o ta proga visuomet rengiami konkursai. Heidelbergo teatro konkursas į antrojo kapelmeisterio vietą vyko trimis turais. Pirmajame reikėjo groti visą operinį rečitalį – klavyrus iš natų. Kai atkeliavo kvietimas, kaip tik buvau Lietuvoje. Turėjau dvi savaites ir visą šūsnį natų, iš kurių iki tol nebuvau grojusi nieko – prie pianino teko sėdėti dieną naktį…

Nuvažiavus dar teko šiek tiek padainuoti ir iš lapo paskaityti. Patekau į antrąjį turą,  kuriame jau buvo repeticija su orkestru – G. Puccini „Bohemos“ ir W. A. Mozarto „Figaro vedybų“ ištraukos. Trečiąjame ture likome dviese. Abu su kolega-konkurentu gavome diriguoti po Mozarto „Užburtosios fleitos“ spektaklį. Jam teko vakarinis – visas, o man rytinis, skirtas vaikams, patrumpintas. Vis dėlto antrojo kapelmeisterio vieta atiteko man.

– Iš vokiečių kalbos pasiskolintas žodis „kapelmeisteris“ lietuvių kalboje vartojamas retokai, dažniausiai kalbant apie pučiamųjų orkestrų dirigentus. Kas konkrečiai įeina į Tavo pareigas?

– Įprastai Vokietijos teatrai turi generalinį muzikos direktorių, vadinamąjį muzikinės dalies šefą, bei du kapelmeisterius – pirmąjį ir antrąjį. Antrojo kapelmeisterio pareigas lietuviškai galima vadinti trečiojo teatro dirigento pareigomis. Man tenka dirbti rengiant partijas su solistais, per režisūrines repeticijas sėdėti prie fortepijono ir groti iš klavyro, taip pat per pusmetį leidžiama savarankiškai parengti ir diriguoti vieną spektaklį. Pernai parengiau kamerinę meksikiečių kompozitorės Marcelos Rodriguez operytę „Fridos laiškai“ („Las cartas de Frida“. – Aut. past.). Tai opera apie garsią Meksikos dailininkę Fridą Kahlas. Tiesą sakant, šio specialiai užsakyto spektaklio muzika nebuvo ypatinga, įspūdžio nepaliko. Šiemet turiu daug kartų rimtesnį iššūkį – rengiu Mozarto operą „Pagrobimas iš Seralio“. Intensyviai dirbome visą liepos mėnesį, artėja premjera.

Kaip atrodo antrosios Heidelbergo teatro kapelmeisterės darbo diena?

– Dirbu šešias dienas per savaitę. Tiesa, šeštadienis dažniausiai laisvesnis. Beje, jeigu bent porai valandų nori kur nors išvažiuoti iš miesto, turi rašyti prašymą teatro vadovams. Net ir sekmadienį! Dirigentas turi būti pasiekiamas bet kuriuo metu – juk gyvenime nutinka įvairių dalykų, gali susirgti kolega. Tiesa, kai žinau, kad nėra jokio renginio ar spektaklio, sekmadieniais nuvažiuoju ir į Leipcigą, ir į Ciurichą, nors teoriškai turėčiau likti Heidelberge. Įprastai darbo diena dalijama į dvi dalis – rytinę ir vakarinę. Ryte dirbame nuo 10 iki 14 val., vakare – nuo 18 iki 22 val. Toks grafikas būna beveik visada, kai su spektaklių pastatymais pradeda dirbti režisieriai. Paprastai prie vieno veikalo režisierius dirba 4–6 savaites, tenka gerokai paplušėti.

– Šį pavasarį Zalcburge laimėjai kompanijos „Netstle“ ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą, jame pranokai net 90 konkurentų. Prašyčiau apie tai papasakoti kiek plačiau.

– Tai nebuvo visiškai tipiškas konkursas. Organizatoriai netgi sąmoningai vengė žodžio „konkursas“, kalbėjo tik apie prizą, kurį įteikia savo pačių išrinktam dirigentui. Šiemet renginys buvo suorganizuotas trečią kartą. Pernai ir užpernai taip pat siunčiau dokumentus – CV, DVD, ateities planų aprašymą ir t. t., tačiau abu sykius gavau gražų atsakymą su padėka ir prierašu, kad gauta labai daug dalyvių paraiškų. Taigi, kai reikėjo siųsti paraišką šių metų konkursui, pagailėjau laiko ir to nepadariau, be to, kaip tik panašiu metu Leipcige vyko kitas konkursas. Tuomet visiškai netikėtai, jau pasibaigus nustatytam terminui, į mane kreipėsi patys organizatoriai ir paprašė kuo greičiau atsiųsti dokumentus. Taip ir padariau, o po kurio laiko gavau žinią, kad patekau tarp trijų geriausių dirigentų. Tiesą sakanat, tas didžiulis dalyvių skaičius – 91 žmogus – buvo tik dokumentuose. Panašu, kad be atsiųstų paraiškų peržiūros komisija turi ir kitų atrankos kriterijų, ne vienus metus stebi jaunus dirigentus, galimus pretendentus, ir siekia juos paskatinti.

–Antrajame konkurso etape rekomendacijų ir dokumentų, be abejo, nebepakako…

– Vien patekimą į antrąjį turą  –  tarp trijų geriausių dirigentų – aš laikau didžiuliu prizu, kadangi balandžio pabaigoje kiekvienam iš mūsų Zalcburge buvo suteikta teisė diriguoti po visą koncertą su solistais, kartu su jais patys derinome ir programas. Man teko laimė dirbti su Zalcburgo orkestru „Camerata“ (koncerte Mirga dirigavo Broniaus Kutavičiaus „Žiemių vartus“ iš ciklo „Jeruzalės vartai“, Leonardo Bernsteino serenadą smuikui solo su orkestru bei Mozarto „Jupiterio simfoniją.– Aut. past.). Nors dainuoti kareliškai per Kutavičiaus kūrinį solistams buvo neįprasta, o orkestrantai sakė, jog panašiai programai paprastai turi daugiau repeticijų, viskas pavyko labai neblogai. Po šio koncerto mane ir išrinko pagrindinio prizo laimėtoja.

– Pagrindinis prizas – ne tik 15 tūkst. eurų čekis, bet ir koncertas vienoje iš pagrindinių Zalcburgo festivalio salių „Felsenreitschule“. Joje tarptautiniam Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrui dirigavai Alfredo Schnittkės „Ritualą“, Igorio Stravinskio „Petrušką“ bei Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui C-dur, KV 467. Ar programą sudarei pati?

– Kartu su Zalcburgo festivaliu. Aš siūliau, ką norėčiau atlikti. Mozarto kūrinys nebuvo privalomas, tačiau kadangi per šių metų Zalcburgo festivalį neskambėjo nė vienas šio kompozitoriaus fortepijoninis koncertas, organizatoriai užsiminė, kad būtų visai neblogai jį atlikti. Norėjau, kad nuskambėtų ir lietuviška muzika. Svarsčiau apie keletą Ramintos Šerkšnytės kūrinių, bet jie visi yra ramesnio charakterio, reikalaujantys meditacinio įsiklausymo, o kadangi tai turėjo būti pirmas numeris, reikėjo kažko energingesnio. Tiesa, vienas iš Šeršknytės kūrinių yra labai energingas, tačiau reikalauja milžiniškos orkestro sudėties, todėl susilaikiau. Kita vertus, per Schnittkės kūrinį grojo net 11 perkusininkų…

Pianistą Andrių Žlabį atlikti Mozarto koncertą kvietei savo iniciatyva?

– Taip. Mes su Andriumi labai gerai sutarėme. Dar nėra taip buvę, kad mintys ir idėjos šitaip sutaptų. Jis turėjo labai aiškią koncepciją, kelias pasirengimo dienas kartu kapstėmės po partitūrą. Manau, mums tikrai pavyko sukurti kamerinę atmosferą. Tiesą sakant, Zalcburge groti Mozartą ne taip paprasta. Jo kūryba čia labai gerai žinoma, daugelis klausytojų kūrinius moka atmintinai, į koncertą ateina tikėdamiesi išgirsti tam tikrą tradicijų nustatytą interpretaciją. Mano nuomone, surasti tikrąją esmę ir gelmę Mozarto kūryboje kur kas sunkiau nei sudėtingose šiuolaikinėse partitūrose.

– Lietuvos spaudoje Tavo koncertas su Mahlerio jaunimo orkestru ir prizo įteikimas buvo skambiai pavadintas „žvaigždžių valanda“. Ar tikrai pasijutai kaip žvaigždė?

– Sulaukiau įvairių dovanų, pats momentas buvo tikrai įspūdingas. Tačiau tikroji žvaigždžių valanda man buvo ne prizo įteikimas ar pasipuikavimas juo, o tos akimirkos, kai kartu su muzikantais rengėme programą ir užauginome šį tą gražaus. Dangus tikrai neprasivėrė ir jame neapsigyvenau. Taip, gal atsirado naujų galimybių, papildomos motyvacijos, tačiau niekas pernelyg nepasikeitė. Juk ir vėl tenka imti naujo kūrinio partitūrą, žygiuoti į repeticiją ir su muzikantais dirbti taip, kaip ir anksčiau.

– Teko girdėti, kad ir prieš festivalio koncertą Zalcburge, ir po jo sulaukei didelio įvairių šalių žiniasklaidos dėmesio. Kaip pavyko su tuo susidoroti?

– Konkurso organizatoriai šį prizą nori labai pabrėžti, tarsi su lupa pritraukti, todėl buvo prikviesta tikrai nemažai žurnalistų. Taip, žiniasklaida – svarbi šiuolaikinės visuomenės dalis, tačiau dauguma ten dirbančių žmonių taip nutolę nuo to, kas yra muzika… Jaučiasi, jog į renginius ateina tik todėl, kad toks jų darbas, o ne todėl, kad jiems įdomu. Ir apskritai, būta įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, su viena austrų žurnaliste susitikome likus kelioms dienoms iki koncerto, pasėdėjome parke, pasikalbėjome. Vėliau ji apsilankė koncerte. Ir koks buvo rezultatas? Parašyta, kad orkestrui dirigavo latvė iš Rygos… Todėl visai nebesistebiu faktu, jog žymus austrų dirigentas Carlosas Kleiberis niekam niekada nedavė interviu. Yra vienintelis įrašas, kai jis jaunas kažką paplepa radijuje, bet tuo viskas ir baigėsi.

– Įprastai prie simfoninio orkestro dirigento pulto stovi vyrai. Koks muzikantų požiūris į dirigentę moterį?

– Kai eini diriguoti gerai išmanydamas kūrinį ir jautiesi taip, lyg stovėtum ant tvirto pamato, bendrą kalbą su orkestrantais pavyksta rasti nesunkiai. Darbo metu tikrai nekyla klausimų, kokia dirigento lytis ir kokie būtų skirtumai, jei dabar prie pulto stovėtų vyras. Gal kokių nors skirtumų ir yra, tačiau jeigu viskas klostosi gerai, niekas į tai labai nesigilina. Juk pasiekti profesionalumą – vienoda užduotis tiek vyrams, tiek moterims.

– Kas, Tavo nuomone, padeda iškilti daugumai garsiausių pasaulio dirigentų – talentas ar juodas darbas?

– Darbo kiekvieno dirigento kelyje be galo daug. Vokiečių profesorius George‘as Albrechtas yra pasakęs, kad dirigentas turi būti darbštesnis už visus kitus. Taip, čia daug tiesos, tačiau sunku įsivaizduoti dirigentą be talento. Kad ir be bendravimo talento, kuris, mano nuomone, yra vienas iš svarbiausių. Buvo tokia senoji tradicija, kai dirigentai į orkestrą žvelgdavo tarsi nuo viršukalnės. Dabar formuojasi nauja kryptis – siekiama, kad dirigentas ir muzikantai kuo glaudžiau bendrautų. Pavyzdžiui, po repeticijos einama kartu pietauti ir aptariama, ką kūrinyje būtų galima tobulinti, daryti vienaip ar kitaip. Juk dirigentas nėra antžmogis. Muzikanto funkcija – gerai atlikti savo partiją, dirigento – visas tas partijas sėkmingai sujungti į visumą. Sunku pasakyti, kiek sėkmingai dirigento karjerai įtakos turi darbas, o kiek talentas. Turbūt kiekvienu atveju tas santykis skirtingas. Vieni ekspromtu „važiuoja“ ant savo talento ir bet koks nuoseklesnis darbas jiems yra iššūkis, o tada imama strigti dėl įdirbio stokos. Kiti atvirkščiai – daug nuveikia savo užsispyrimu ir krapštymusi smulkmenose, tačiau daugiau laiko praranda ieškodami aplinkkelių.

– Prie kurių priskirtum save?

– Manau, esu kažkur per viduriuką.

– Ar turi dirigento idealą, į kurį stengiesi lygiuotis?

– Ne, vieno neturiu. Stengiuosi mokytis iš visų. Tiek iš bendraamžių bendramokslių, tiek iš didžiųjų meistrų, nors kai kurios jų savybės manęs retkarčiais ir neįtikina. Tokiu būdu ir maitiniesi, ką nors nusižiūri iš vieno, ką nors iš kito. Tai, ką paimame iš išorinio pasaulio, savitai perdirbus dažniausiai tampa vidine mūsų dalimi. Profesorius Johannesas Schlaeflis, pas kurį tobulinausi Ciuriche, geba sukurti tokią atmosferą, kad visi jo kursuose dalyvaujantys žmonės mokosi vieni iš kitų. Juk pats natūraliausias dalykas, kad  vienas nuostabiai valdo dešinę ranką, o kitas labai poetiškai visus niuansus parodo kaire ranka. Kiekvienas turi stiprių ir silpnų savybių, su pastarosiomis reikės dirbti visą gyvenimą. To nereikia gėdytis ir kompleksuoti.

– Lietuvoje neretas atvejis, kai jaunas dirigentas iš orkestrantų sulaukia ne pačių maloniausių replikų, į jį žiūrima su lengva pašaipėle. Ar užsienyje taip pasitaiko?

– Su tokiais atvejais yra tekę susidurti žemesnio „kalibro“ orkestruose, kuriuose replikavimaas ir kiti panašūs dalykai yra kasdienybė, bendravimo kultūros dalis. Tačiau reikia rasti būdų, kaip prieiti ir prie tokių žmonių, kaip su jais rasti bendrą kalbą. Mes iš Leipcigo važiuodavome į vieną orkestriuką, kuriame sėdi nuvargę, didelį krūvį turintys žmonės. Maža to, jie groja tai, ko nemėgsta, todėl motyvacija visiškai sumenkusi. Ir jeigu tu žinai jų nepasitenkinimo priežastis, tokių orkestrantų vidinę būseną nesunku suvokti. Tuomet tenka stengtis viską daryti konkrečiau, aiškiau, vengti to, kas juos akivaizdžiai nervina. Ir jeigu su tokiu kolektyvu pavyksta pasiekti lygį, kai žmonės pabunda ir išsilaisvina iš savo kiauto, tai jau yra didelis laimėjimas. Manau, stovint prieš orkestrą svarbiausia būti savimi. Jeigu tai pavyksta, viskas klostosi sklandžiai ir natūraliai. Niekam nekyla klausimų, ar tu autoritetas, ar ne.

– Kokį lietuvišką kūrinį labiausiai norėtum parengti ir atlikti su geru užsienio šalies orkestru?

– Norėčiau ne vieną… Jau turėjau progą Čekijoje diriguoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“, dabar būtų labai smagu kur nors parengti ir „Jūrą“. Norėčiau atlikti visus Broniaus Kutavičiaus kūrinius, nes su jais užaugau, norėtųsi pažinti vėlyvesnį jo darbą – operą „Lokys“. Taip pat parengti Onutės Narbutaitės, Ramintos Šerkšnytės, Juozo Gruodžio,  Eduardo Balsio kūrinių. Ai, tiesiog visus! Labai norisi populiarinti lietuvių muziką!

– Po aštuonerių svečiose šalyse praleistų metų turbūt jau gali pasakyti, kuris iš mūsų kompozitorių geriausiai žinomas, apskritai, ką apie Lietuvą yra girdėję užsieniečiai?

– Pasitaiko, kad žmonės žino Čiurlionį, tačiau ne masiškai. Tiesa, beveik visi eruditai yra matę jo paveikslus, girdėję nemažai fortepijoninės muzikos. Labai daug kas žino apie Šerkšnytę ir jos kūrybą, o regionuose, pro kuriuos pravažiavo „Aidijos“ choras, dar likęs Kutavičiaus kūrybos pėdsakas. Kalbant apskritai, žmonės daugiausia yra girdėję apie Lietuvos krepšinį. Šai kad ir Heidelbergo teatro budėtojas – jis gali pasakyti ne vieno vyresnės kartos mūsų krepšininko pavardę – Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis ir t. t.

– Ar save užsienyje pristatai kaip lietuvių dirigentę, ar šito stengiesi nepabrėžti?

– Be jokios abejonės, kaip lietuvių. Jeigu tik reikia siųsti kokį gyvenimo aprašymą, būtinai nurodau, kad esu iš Lietuvos. Kartais parašo, kad esu Vokietijoje gyvenanti lietuvė, tačiau tai tiesa. Pati šiuo metu jaučiuosi tarsi atsidūrusi tarp dviejų polių. Kai grįžtu į Lietuvą, čia vienoks namų pojūtis, o kai nuvykstu į Vokietiją – ten, kur dirbu ir nuolat bendrauju su žmonėmis – taip pat jaučiuosi beveik sava. Ta terpė, kurioje dabar esu, yra naudinga, ir kol kas jaučiu, kad man jos reikia. Tačiau galų gale vis tiek turiu prisipažinti, kad lietuviškas žodis, lietuviška kultūra man iki šiol turi pačią didžiausią reikšmę. Vasaros pabaigoje Nidoje teko padirbėti su choriuku, sudarytu iš projekte „Nacionalinė moksleivių akademija“ dalyvaujančių jaunuolių. Parengėme Juozo Naujalio ir Maironio dainą „Už Raseinių“. Pasirodymo metu buvo tokia akimirka, kai supratau, jog iš vaikų lūpų žodžiai kartu su melodija sminga tiesiai į klausytojų širdis, kad dainininkai tiesiogiai bendrauja su publika. Tai mane labai sukrėtė. Taip, vadinamoji žvaigždžių valanda Zalcburge buvo puiki, gavau daug dovanų, tačiau tokios suvirpinančios akimirkos, kokią išgyvenau klausydamasi šios paprastutės melodijos ir kartu ją dainuodama, ten nebuvo…

– Ar savo ateitį sieji su Lietuva?

– Bet kuriuo atveju ir su Lietuva. Tačiau kol kas į gimtinę grįžti negaliu, nes čia paprasčiausiai negaučiau tokio krūvio, kokį turiu ten. Pradėjau studijuoti užsienyje, man ten viskas įprasčiau, nes jau pažįstu sistemą, žinau, kur ką galima mėginti nuveikti ir ką iš ko pasiimti. Tikiu, kad jeigu dabar imčiau ir sugrįžčiau į Lietuvą, per ilgesnį laiką ką nors susirasčiau, bet iš karto tikrai negaučiau tokių užduočių, kokias gaunu Heidelberge. Kol jų ten turiu, kol jos stumia ir motyvuoja, ten ir lieku.

Mirgos Gražinytės-Tylos dosjė

Gimė Vilniuje, muzikų šeimoje: tėtis Romualdas Gražinis – chorvedys, mama Sigutė Gražinienė – pianistė, močiutė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė – smuikininkė. Pradines klases lankė sostinės 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazija), vėliau mokslus tęsė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, baigė chorinio dirigavimo klasę. Chorinį ir simfoninį dirigavimą studijavo Graco muzikos ir vaizduojamojo meno universitete (Austrija), Bolonijos konservatorijoje (Italija), Ciuricho konservatorijoje (Šveicarija), studijas pas profesorių Ulrichą Windfuhrą tęsia Leipcige (Vokietija). Nuo2009 m. Mirga priimta į Vokietijos valstybės remiamą Dirigentų forumą (Dirigentenforum des Deutschen Musikrats),2011 m. perėjo į antrąjį iš trijų šios programos lygmenų.

Dirigentė tobulinosi pas žymius simfoninio dirigavimo meistrus Kurtą Masurą, Colliną Mettersą, George‘ą Alexanderį Albrechtą, Johannesą Schlaeflį ir kt., yra dirigavusi Bonos Beethoveno, Vidurio Vokietijos radijo, Vakarų ir Pietų Vestfalijos, Heidelbergo filharmonijos, Kauno simfoniniam, Zalcburgo „Camerata“, Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrams, dirigentą K. Masurą pavadavusi repeticijoje su Prancūzijos radijo simfoniniu orkestru.2011 m. lietuvė pradėjo dirbti Heidelbergo (Vokietija) teatro antrąja kapelmeistere.

           2007 m. M. Gražinytė laimėjo pirmą vietą Budapešte (Vengrija) vykusiame choro dirigentų konkurse,2008 m. tarptautiniame dirigavimo konkurse Stavangeryje (Norvegija) užėmė 3 vietą,2011 m. Leipcige surengtame Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų simfoninio dirigavimo konkurse pelnė 2 vietą ir specialų Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro prizą.2012 m. pavasarį Zalcburge laimėjo „Nestle“ kompanijos ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą ir pelnė galimybę diriguoti festivalio „Salzburger Festspiele“ programos koncertą.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau