MOKOMĖS SAKYTI VALSTYBĖ

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Politika
AUTORIUS: Justinas Dementavičius
DATA: 2013-12

Politijos sampratos XX a. pradžios lietuvių visuomenėje

Straipsnyje „Ištariame valstybė“ teigiau1, kad pirmasis valstybės sąvoką, siekiant apibrėžti politiją lietuvių kalboje, pavartojo Simonas Daukantas. Nors nėra abejonių dėl indoeuropietiškosios šio žodžio darybos2, iki tol politijai nusakyti dažniausiai būdavo pasitelkiamos sąvokos, aiškiai susiejančios politinį valdymą su valdančiuoju subjektu – ponu, viešpačiu, karaliumi ar kitu valdovu. Naujoji valstybės sąvoka svarbi kaip savitas mokslininko naujadaras, leidęs abstrahuoti politijos idėją ir susieti ją su bet kuriuo valdovu ar valdymo forma, nors Daukantui valstybė vis dar buvo valdovo domenas, kuriame jis turėjo neribotą aukščiausią galią. Pabrėžtina, kad tokia politinės tvarkos interpretacija nebuvo išskirtinė ir atspindėjo XIX a. politinėje mintyje vis giliau įsitvirtinančią neribojamos pasaulietinės valdžios doktriną. Tiesa, pats Daukantas veikiau matytinas ne kaip pritariantis šiai doktrinai, bet kaip su ja netiesiogiai polemizuojantis savo „respublikoniškose“ istorijose – monarchinė valdžia esanti karinių veiksmų padarinys ir iškreipia prigimtinę visų tarpusavio lygybės tvarką. Pastarąją bent iš dalies padeda atstatyti ekonominė (ūkinė) veikla, kurioje kiekvienas turi galimybę didinti savo gerovę. Nenuostabu, kad valstybė kaip politija Daukanto raštuose ne tik nebuvo ašinė politinė sąvoka, bet ir netapo siektinu politinio gyvenimo tikslu.

Šie įžanginiai pri(si)minimai ne tik leis geriau suvokti dviejų skirtingų laikotarpių politinio mąstymo skirtumus, bet ir padeda įsisąmoninti, kiek sudėtingesnis yra čia pateikiamas bandymas suprasti valstybės koncepcijos į(si)tvirtinimo logiką. Juk dabar jau turime reikalą ne su sąvokos atsiradimu, kurį nesunku atsekti, bet apie vartojimą, kuris tampa būdingas nebe vienam autoriui, bet grupei žmonių ir vėliau visai politinei bend­rijai. Kitaip sakant, šalia konkretaus intelektualo intencijų, noro įtvirtinti tam tikrą žodį ar mąstymo būdą, reikšmingas tampa ir skaitytojų pasirengimas bei noras tuos dalykus perimti. Kartu imantysis naujai vartoti sąvoką pats tampa interpretuojančiu subjektu, kuris, atsižvelgdamas į savo gyvenamąjį laikotarpį, gali sudėlioti naujus prasminius sąvokos akcentus. Šitaip valstybės kaip pagrindinės sąvokos istorija ne tik įdomi savaime (klausiant, kur ir kada vėl atsirado valstybės sąvoka ir ką ji pakeitė?), bet ir iliustruoja politinio mintijimo transformaciją (klausiant, kodėl buvo pasirinkta valstybės sąvoka kaip geriausiai atspindinti besikeičiančios politinės bendruomenės reikmes?).

Atsakyti į pirmąjį klausimą gali būti labai paprasta – 1905 m. viename paskutiniųjų Varpo numerių valstijos sąvoka yra pakeičiama valstybės sąvoka ir jau vartojama visame laikraštyje3. Kiek anksčiau ši sąvoka atsiranda ir pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios puslapiuose ir ten tampa bene svarbiausia nusakant politiją. Taigi jau savaime intriguojanti politinės terminologijos gimimo istorija reikšminga dar ir dėl to, kad leidžia politinę mintį susieti su politinėmis vizijomis ir veiksmu, taip atveriant galimybes geriau suprasti moderniosios lietuvių tautos radimąsi ar tiesiog Lietuvos politinę istoriją. Paprastai būtent politinis įvykis tampa Lietuvos istorikų dėmesio objektu, politinį mąstymą ir prasmes traktuojant kaip pastovią bei nekintančią struktūrą. Tačiau čia, а la garsus britų politinės minties tyrinėtojas Michaelas Freedenas, norime pažvelgti į besiformuojančią politinės minties morfologiją – kintančias prasmių sistemas ir tuo metu išsakomas originalias politinės tikrovės interpretacijas4, kurios daro poveikį politiškumo transformacijoms, o neretai jas ir lemia.

APIE VIENĄ KALBINĘ DISKUSIJĄ

1892 m. Varpo skiltyje „Tėvyniški varpai“ Vincas Kudirka (Q. D. ir K) pastebėjo: „jei mes pamažėli bandome dailinti terminoliogiją kitų skyrių, idant palengvinti darbą musų įpėdiniams, tai delko turime pamiršti politikos terminoliogiją?“5 Ši trumputė pastaba leidžia užčiuopti mažiausiai tris dalykus, kurie laikytini svarbiais tuometiniams varpininkams ir išlieka aktualiais iki pat nepriklausomos Lietuvos valstybės susikūrimo. Pirma, inteligento, kaip kuriančio geresnes ar teisingesnes visuomeninės tikrovės formas, vaidmens suvokimas. Parodant šį veiksmą kaip visuotinį, sakant „mes“, pripažįstama, kad „mes“ dar tik bandome, bet tikslas neabejotinai sukurti dailesnę nei esamoji (kalbinė) tik­rovė. Antra, suvokiama šios veiklos svarba ilgesnėje laiko perspektyvoje – tai daroma dėl „mūsų įpėdinių“. Atmetant iškreiptą kasdienę kalbėjimo tradiciją, naujoji terminologija kuriama dėl pažangos, siekiant dar spartesnio progreso ateityje. Trečia, išryškėja, dažnai kalbant apie Varpą ir apskritai visą tuometinį lietuvių judėjimą, nutylimas rūpesčio objektas – politika. „Tautinis atgimimas“ neretai matomas kaip kultūrinis fenomenas, geriausiu atveju kaip visuomeninio (dabar sakytume – pilietinio) judėjimo pavyzdys, kuris ilgainiui įgyja politinių implikacijų – sukuria pagrindą nepriklausomai Lietuvos valstybei. Pavyzdžiui, tik retais ar gal net greičiau išimtiniais atvejais į Varpą žiūrima ne tik kaip į tautišką leidinį, bet kaip į politinį leidinį, atstovaujantį vienai ideologinių linijų, kurią kūrė ir perėmė dalis XX a. pradžios inteligentijos. Šis ideologinis nusistatymas ne tik lemia pastangas sukurti lietuvišką mokslą, pirmiausia įdiegiant naują, lietuvišką terminologiją, bet ir skatina didesnį dėmesį skirti vieniems politiniams terminams ir problemoms, užmirštant kitas. Neabejotina, kad viena reikšmingiausių tokių sąvokų buvo politijos apibrėžimas – kaip moksliškai apibrėžti lietuvius kaip politinę bendruomenę? Koks jos susiklostęs santykis su ją apimančia politine tvarka – carine Rusija? Koks šis santykis turėtų būti? Kas yra traktuojamas kaip to siekiantis politinis veiksmas? Kokia politinė tvarka turėtų būti sukurta?

Čia apžvelgsime tik vieną šių klausimų aspektą – ginčą dėl politijos sąvokos ir prasmės, atsiskleidžiantį per politijos sąvokos konceptualizaciją. Kad tinkamos sąvokos paieška ir vartojimas buvo gana svarbus, galima matyti iš kintančių ir ginčijamų terminų politijai išreikšti vartosenos. Pats Varpas nuo pat spausdinimo pradžios pakaitomis vartoja du terminus: viešpatystė ir valstija. Abu jie išsitenka iš esmės tapačiame semantiniame lauke, ir panašu, kad autoriai galėjo gana laisvai pasirinkti, kuriam iš terminų teikti pirmenybę. Taip vienas aktyviausių politikos apžvalgininkų Mykolas Lozoraitis (Joniškis) labiau mėgo viešpatystės terminą, o bene aktyviausias spaudos apžvalgininkas Juozas Adomaitis-Šernas (j-a) ir teisininkas Petras Leonas (Liūtas) paprastai vartojo valstijos terminą. Šis ambivalentiškumas nebuvo išskirtinis. Dar Auszroje buvo ieškoma geriausios sąvokos politijai nusakyti, vartojant tiek jau minėtą valstiją, tiek tokį naujadarą kaip valdystė, nors neabejotinai parankiausias ir dažniausiai vartojamas terminas, nusakantis autoriaus politines ambicijas ir atsidavimą „tikrajam tėvyniškumui“, buvo tėvynė6.

Toks terminų pliuralizmas dar gana ryškus ir 1905 m. Kaip minėta, būtent Vilniaus žinios terminą valstybė pasirinko kaip pagrindinį nusakant politiją. Tačiau net ir po to kiti terminai kasdieniuose politiniuose debatuose išliko aktyviai vartojami. Tai puikiai iliustruoja sąvokų vartojimas Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentuose: lietuvių suvažiavimo Vilniuje programos 5 punkte kalbama apie „rinkimus į Viešpatystės seimą“; suvažiavimo nutarime vartojama valstijos sąvoka; tuo tarpu LSDP siūlytoje programoje ir vėliau sušaukto susirinkimo nutarimuose teminima valstybė7. Nepaisant to, kad XX a. pradžios spaudoje valstybės sąvoka tampa bene svarbiausia, tiesa, vartojama kartu su valstija, panašu, kad kasdienėje kalboje ji vis dar buvo nesuprantama. Štai Jurgio Šlapelio sudarytame Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlyje žodis valstybė yra įtrauktas kaip aiškintina sąvoka ir siejama su žodžiais viešpatystė bei karalystė8.

Tokias abejones dėl valstybės sąvokos pirmiausia galima aiškinti kalbotyrine nuostata, kurią dar 1894 m. Varpe išsakė Jonas Jablonskis (Obelaitis): „per pridėjimą pabaigos -ybė niekuomet nauji žodžiai nesigauna nuo subjektyvų, bet visuomet nuo adjektyvų“9. Atsižvelgiant į tai, kad joks būdvardis su šaknimis valst- nebuvo vartojamas, daiktavardis valstybė būtų buvęs netaisyklingas. Tačiau nepaisant to, šiame filologinių diskusijų ir kalbos norminimo kontekste atsiranda ir kalbotyriniai argumentai, kurie leidžia teikti pirmenybę būtent valstybės terminui. Iliustratyvus tokios diskusijos pavyzdys yra dar 1908 m. išleista Ramūno Bytauto knyga Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos, kurioje nemažai dėmesio skiriama „galunių“ (galūnėmis jis vadina tai, kas šiuolaikinėje lietuvių kalbotyroje vadinama priesagomis) –ybė, –umas, –ija ir –ystė vartojimui. Pasak jo, „išdaiktžodiniai daiktžodžiai su galune -ybė […] parodo tą, kame apsireiškia duotosios esybės įpatybė. Todėl dievybė yra tai fainomenas, kuriame apsireiškia Dievo prigimtis, Dievo įpatybė“10. Analogiškai galima išvesti, kad valstybė – tai reiškinys, kuriame reiškiasi valdžios (ar valsčiaus, kuris irgi suprastinas kaip vedinys iš valdžios) prigimtis ir ypatybė. Toliau filosofiškai aiškindamas kitas lietuvių kalboje vartojamas galūnes jis atkreipia dėmesį į tai, kad „-ystė reiškia daikto padėjimą arba prigimtį, [o] –ija reiškia visus duotosios rūšies daiktus“11. Taigi pasitelkus tuo metu pateikiamus kalbotyrinius aiškinimus, galima daryti prielaidas, kodėl valstybė galėjo išstumti kitus sinonimus:

 (a) pasak Bytauto, būtent daiktavardžiai su priesaga –ybė yra tai, kur apsireiškia fenomenai, turintys priesaga –ystė, pavyzdžiui, dievybė yra tai, kur apsireiškia dievystė12 (ne visiškai tiksli šios minties analogija susijusi su valdymo procesu būtų tai, kad valstybė yra tai, kur apsireiškia valdystė, viešpatystė);

(b) valstija pagal paties žodžio darybą turėtų būti siejama su daugybe konkrečių dalykų (pvz., panašiu būdu sudarytos Rusijos, Prūsijos, Vokietijos ir kitos sąvokos)13, tad valstija galėjo nusakyti daugybę valsčių.

Vis dėlto diskusija ir aiškinimasis dėl tinkamo politiją nusakančio termino ir jo reikšmės užsitęsė iki pat XX a. vidurio. 1934 m. žurnale Teisė teisininkas Kazys Samajauskas, bandydamas sukurti lietuviškesnę teisinę terminiją, įrodinėja, kad valstybės (taip pat ir klaidinga valstijos) sąvoka turi būti pakeista į viešpatijos: „laikantis kalbos mokslų reikalavimų, valstybę reikėtų vadinti valstija. [Bet] žodis valstija padaryta iš daiktavardžio valsčius. Valstija – tai valsčių visuma, kompleksas. Bet valsčius – tai teritorijos dalelė, o teritorija – antraeilis valstybės dalykas. Aukščiausiai, suvereninei valdžiai išreikšti lietuviškoje kalboje yra vienintelis žodis – viešpatauti. Tą organizaciją lietuviai turi vadinti ne valstybė, o viešpatija“ (išskirta tekste)14. Tame pat numeryje jo ambiciją iš kalbotyrinių pozicijų kritikuoja Pranas Skardžius. Pasak jo, viešpatija reikštų „viešpačių rinkinį“, tad „geriau tinka plačiai pažįstama viešpatystė. […] Dabar viešpats ir viešpatystė yra įgavę kitokios reikšmės, ir todėl, manau, būtų labai sunku tie žodžiai pritaikinti prezidentui ir valstybei vadinti“15. Tas pats Skardžius valstybės sąvokos vartojimo priimtinumą gina ir kur kas vėliau, 1952 m. Amerikos lietuvių laik­raštyje Dirva, bandydamas paaiškinti, kodėl ši sąvoka priimtinesnė už valstiją. Čia pripažįstama, kad žodis ne visai būdingai sudarytas naujadaras, tačiau (a) valstija yra toks pat aušrininkų pradėtas vartoti naujadaras ir (b) valstybė jau yra plačiau paplitęs ir įprastas žodis politijai išreikšti16.

Taigi XX a. pradžioje valstybė po truputį pradeda išstumti kitus terminus politijai išreikšti ir tampa ašine sąvoka. Ši tokio tipo politinės kalbos modernizacija, žymaus vokiečių mąstytojo Reinharto Kosselecko žodžiais tariant, neretai sutampa su sąvokos demokratizacijos pradžia – ji pradedama vartoti visuotinai, o jai suteikiamos reikšmės yra nepriklausomos nuo vienos ekspertinio žinojimo sistemos. Tačiau, kaip pabandysiu parodyti antroje straipsnio dalyje, šis procesas nėra tik filologinių diskusijų padarinys, jis žymi ir reikšmingas politines savivokos transformacijas.

POLITINĖS KALBOS IMPLIKACIJOS

Kalbines valstybės sąvokos įsigalėjimo lietuviškame politiniame žodyne priežastis nurodyti palyginti nesunku. Vadovaujantis tuo metu populiaria nuostata „nėr tėvynės be liežuvio“, kalbiniams argumentams buvo skiriamas pakankamai daug dėmesio ir kuriant kalbą, ir vėliau aiškinant ją kaip lietuviškos kalbinės tradicijos dalį. Kur kas sunkiau parodyti, kaip vienas ar kitas pasirinkimas skatino atsirasti ar keitė politinę savivoką. Šis klausimas darosi dar sudėtingesnis įsisąmoninus, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jau kildavo gana aštrių politinių diskusijų, ir buvo siekiama įteigti tam tikrą pasaulėžiūrą su jai būdingomis sąvokinėmis prielaidomis ir interpretacijomis17. Kiekviena jų galėjo turėti specifinį santykį su vartojamomis sąvokomis ir pabrėžti kitas problemas. Todėl klausimą dėl valstybės sąvokos įsigalėjimo priežasčių būtina kelti ne tik iš kalbotyrinės, bet ir iš politinės minties perspektyvos: kokią politinę tvarką ženklino ši nauja sąvoka?

Pradėkime nuo sąvokų, kurios dėl vienos ar kitos priežasties buvo atmestos. Pirmiausia tai pasakytina apie viešpatystę. Kad geriau suprastume šios sąvokos implikacijas, prisiminkime „tradicinę“ jos sampratą. Ji žinomuose lietuvių kalbos šaltiniuose jau nuo XVII a. tapatinta su imperija, ponyste, viešpatavimo veiksmu. Dar ir tarpukariu, 1934 m. parašytame ir dabar bene žinomiausiame Mykolo Rцmerio politinės ir teisinės minties vadovėlyje Valstybė ši aukščiausia politinė galia aiškiai atskiriama nuo possessio ir dominium, daiktų valdymo. Pasak jo, imperium (iš žodžio imperare – įsakyti) yra „socialinė įsakymų galia, kuria ir reiškiasi žmonių valdymas ir kurioje valdančiojo įsakymą atitinka valdomojo pasidavimas taip, kad tas įsakymas beveik su pasidavimu sutampa“18. Tačiau čia būtina atkreipti dėmesį, kad tradicinė ir modernioji viešpatystės samprata iš pagrindų skyrėsi. Kaip tai elegantiškai išreiškė Michaelis Foucault, kalbėdamas apie šiuolaikines politijas, „nebeliko nieko panašaus į imperines struktūras, kurioms turi paklūsti ar link kurių turi krypti [šiuolaikinė politija] tolimesnėje ar artimesnėje istorinėje perspektyvoje ir kurios vienu ar kitu būdu turi atstovauti Dievo teofanijai pasaulyje, vedant žmoniją į amžiams vieningą visuomenę“19. Kitaip sakant, tradicinė viešpatystės kaip imperijos samprata buvo glaudžiai susijusi su sakraliu imperatoriaus/karaliaus/viešpaties kaip dieviškos tvarkos atstovo samprata. Būtent valdantis viešpats turėjo būti atsakingas už nuolatines pastangas kurti Dievo karalystę žemėje, įkūnyti dangiškuosius tvarkos ir teisingumo idealus20. Tuo pat metu viešpats (imperatorius, karalius, kunigaikštis ar ponas) buvo tik Bažnyčios narys, įsipareigojęs vieninteliam tikram suverenui – Dievui. XVIII–XIX a. politinės minties sekuliarizacija lėmė gilią sakralios ir pasaulietinės valdžios skirtį, kurios padariniu tapo valdovo išlaisvinimas nuo dieviškumo kaip universalaus transcendentinio principo, kartu paliekant jam visas teises būti politiniu centru, veikti atsižvelgiant į jo asmeninę teisingumo sampratą. Bažnyčia šiuo atveju galėjo legitimuoti jo valdžią, bet nebebuvo jos šaltinis.

Vidinė politinio mintijimo įtampa dėl tokios viešpatystės sampratos gali kilti dėl trijų priežasčių. Pirma, viešpatystė pirmiausia susijusi su bažnytiniu žodynu ir netiesiogiai išreiškia krikščioniškojo tikėjimo tiesas. Besisekuliarizuojančiam mąstymui, atvirai atmetančiam Bažnyčios įtaką politiniam procesui ar apskritai neigiančiam Dievą, tokia sąvoka mažų mažiausiai galėjo versti jaustis nepatogiai. Antra, pati žodžio viešpatystė daryba nurodo į vieną valdantį subjektą, viešpatį21, ir neigia sudėtingą biurokratinės politijos tikrovę bei yra problemiška aiškinant liaudies/tautos vaidmenį būsimoje politinėje santvarkoje. Kitaip sakant, modernūs „respublikoniški“ idealai, dažniausiai teigiami Vilniaus žinių leidiniuose ar socialdemokratų programose, vargiai galėjo išsitekti tokioje perdėm „monarchinėje“ sąvokoje22. Trečia, pati aktualios viešpatystės (carinės Rusijos) tikrovė vertė atmesti tokią sąvoką (kaip reprezentuojančią aukštesnius principus) ne tik sekuliariuosius inteligentus, bet ir katalikus – carinė Rusija toli gražu nebuvo katalikų globėja ir Viešpaties teisingumo sergėtoja, imperija ar viešpatystė tikrąją šio žodžio prasme. Šią tendenciją netapatinti carinės Rusijos su krikščioniška imperine tvarka gana gerai iliustruoja Motiejaus Valančiaus raštai: jei savo pastoracinės veik­los pradžioje jis dar vartojo Rusijos imperijos sąvoką, tai vėliau ją pakeitė kur kas formalesne ciecoryste.

Antroji konkuruojanti, bet vėliau atmesta sąvoka buvo valstija. Kaip jau yra sakyta, semantiškai ji reiškia valsčių daugybę. Pats valsčius veikiau nusako teritorinį, su žeme susijusį, ar, geriausiu atveju, administracinį politijos aspektą, tačiau nesuponuoja viešpatavimo kaip aukščiausios valdžios. Gana aiškiai prasminį valstybės ar viešpatystės kaip suverenumą turinčios politijos ir valsčiaus skirtį rodo ir tos pačios „Vilniaus žinių“ spaustuvės leista knygelė Politikos mokslų pradžia, kurioje teigiama: „kurios žymesnės valstybės turi respublikoniškąją valdymo formą? – Amerikoje – Šiauriniai Amerikos Sujungtieji Valsčiai“ (išskirta mano, – J. D.)23. Nenuostabu, kad kalbant apie valstijos pagerinimą pirmiausia omenyje reikėtų turėti politijos administracinį susiskirstymą, kuriame bandoma pagerinti atskirų jos dalių, valsčių, būklę. Taip 1905 m. Juozo Gabrio knygoje Mūsų valsčius ir jo ydos nuosekliai dėstoma Lietuvos savivaldos idėja, pirmiausia akcentuojant valsčiaus sueigas ir valsčiaus valdininkų rinkimą. Kitaip sakant, valstija pirmiausia suvoktina kaip teritorinė-administracinė sąvoka – valsčių visuma, vienijama panašaus visuomeninio gyvenimo. Skirtingai nei vartojant viešpatystės sąvoką, čia akcentuotina formali skirtingų administracinių vienetų lygybė, o ne suverenios valdžios principas.

Taip suprantamų viešpatystės ir valstijos sąvokų kontekste valstybė atsiranda ir gali būti suprantama kaip skirtingus politijos aspektus įtraukianti alternatyvi sąvoka. Pirma, valstybė gali nurodyti kokybinį valsčiaus požymį, tam tikrą išskirtinį administracinį vienetą, pretenduojantį į savivaldumą. Antra, pats savivaldumo pripažinimas ir siekimas potencialiai atveria kelia sekuliariam viešpatystės kaip aukščiausios pasaulietinės valdymo formos įtvirtinimui. Būtent iki maksimalaus lygio išplėstas savivaldumas ir tampa suverenumu, absoliučia nepriklausomybe. Susilietusi su kita modernybėje besirandančia centrine koncepcija – tautiškumu24, valstybė įgyja reikšmingų politinių konotacijų ir valstijos, ir viešpatystės prasmėmis. Pirmiausia atsiranda galimybė peržengti mechanišką, iš viršaus nuleistą administracinį suskirstymą ir kalbėti apie organišką politikos bei kultūros ryšį: tauta reprezentuoja vienetą, galinti turėti savarankišką politinę savivoką. Tokiu atveju galima pradėti kalbėti apie valstiją kaip būtent tautų apibrėžiamą valsčių visumą: rusų valstiją, lenkų valstiją, lietuvių valstiją. Beje, tokia valstijiška politijos samprata, dar neįtraukdama viešpatystės koncepcijos, nereiškė nepriklausomybės. Iliustratyvus to pavyzdys – 1905 m. Odesos lietuvių nutarimas, kuriame, pareikalavus Lietuvos autonomijos nuo Rusijos valstybės liekant pastarosios sudėtyje, taip pat teigiama, kad autonomiška Lietuva jau yra/bus valstija25. Ne mažiau svarbu tai, kad tautinė koncepcija radikaliai perkeitė suvereniteto šaltinio sampratą. Tai toli gražu nėra naujovė Vakarų Europos ir net bajoriškosios demokratijos kultūros Lietuvoje, bet valstietiškosios kultūros naujajai Lietuvai tai neabejotinai turėjo ženklinti reikšmingą pasaulėvokinį lūžį: politinės tiesos šaltiniu nuo šiol gali tapti bet kuris tautiškai susipratęs, t. y. savo kultūrinius ar ekonominius interesus supratęs asmuo. Kitaip sakant, rusų ir caro viešpatystė gali būti pakeista į tautos ir/ar liaudies vyriausybę.

Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, žodį vyriausybė vartoju ne bandydamas nusakyti aukščiausią valstybės valdymo organą, bet vyresnybės prasme – lietuviai turi tapti vyriausiais savo Tėvynėje. Buvimas vyresniu nei kiti Tėvynės Lietuvos gyventojai ne tik implikuoja galimybę būti nepriklausomam kasdieniame asmeniniame gyvenime, savarankiškai pasirinkti tai, kas ekonomiškai ar kultūriškai gera, bet ir turi svarbų politinį efektą – taip deklaruojamas visos bendruomenės suverenumas kitos, svetimos, atžvilgiu, paliekant galimybę veikti kaip atskiram politiniam subjektui. Šis potencialas neprivalo būti įgyvendintas (taip lietuviai, turėdami vyriausybę, savo tėviškėje Lietuvoje vis dar gali būti ištikimais caro tarnais, jei tik caras deramai rūpinsis savo pavaldiniais26), bet pats principo egzistavimas leidžia nuolat priminti apie specifinius politinės bendruomenės reikalavimus. Savarankiška valstybė yra galimybė, o ne tikslas savaime; politinis gyvenimas galimas ir egzistuojančios valstijos ar viešpatystės ribose. Tokios „valstybės valstybėje“ sampratos egzistavimas nebuvo unikalus ir dažnai pasitelkiamas imperinės sistemos specifikai apibūdinti27.

Antra, nusakydamas politinį subjektą sąmoningai vengiu lietuvių termino. Neabejotina, kad tik lietuviai gali kurti politinį vienetą, vadinamą Lietuva, tačiau dar 1884 m. Auszroje Mikalojaus Akelaičio paskelbtas lozungas „Lietuva lietuviams“28 negali būti suprantamas tiesmukai etnocentristine prasme. Jis turi savo svarbias politines-ideologines potekstes, kurios neredukuotinos tik į tapatybinę lenkų–lietuvių–rusų skirtį. Tuo metu išryškėja mažiausiai trys modernios politinės paradigmos, kurios plėtoja savitas lietuvio sampratos versijas. Pirma, jau minėta lietuvių kaip tautos populiariausia etnine prasme samprata. Jos šerdis – kultūrinis lietuviškumo supratimas, kuriam lietuvis – lietuviškai kalbantis ir mąstantis. Antra, legalistinis lietuvio supratimas, kuriam lietuviu gali būti kiekvienas patenkantis (ar potencialiai pateksiantis) į Lietuvos jurisdikciją. Lietuviai yra visuomenė arba tauta-populus. Trečia, ekonomistinis lietuvio supratimas, kurio esmę išreiškė socialistinis lietuviškumo supratimas, kad pag­rindinis politinis Lietuvos subjektas esanti su valstietiškąja kultūra siejama liaudis. Visos šios paradigmos iš esmės gimė iš Varpo ir gali save sieti su varpininkiška tradicija. Visos jos atidavė Lietuvą (kultūrą, teisingumą, ekonomiką) lietuviams (tautai, visuomenei, liaudžiai). Pagaliau visos jos plėtojo savitą požiūrį į valstybę jau nepriklausomoje Lietuvoje.

(VĖL) VIETOJ IŠVADŲ

Šioje ciklo dalyje bandžiau parodyti, kad politinių sąvokų pasirinkimą galima interpretuoti kaip svarbią politinio mintijimo dalį, kuri ne tik išreiškia, bet ir formuoja tam tikrą politinę savivoką. Iki pat XX a. pradžios reikėtų kalbėti ne tik apie bandymus apsibrėžti save kaip kultūrinę bendruomenę, bet ir apie pastangas surasti būdus kalbėti apie politinę tvarką ir pirmiausia – apie savo politiją. 1905 m. tampa lūžiniu tarpsniu, kai įtvirtinama modernios valstybės idėja kaip neatskiriama lietuviškos politinės minties dalis. Ilgainiui būtent valstybės sąvoka tampa ne siauro intelektualų rato naujadaru, bet visuotinai vartojamu politinės erdvės nusakymu. Tačiau svarbus ne tik šis formalus sąvokos įsitvirtinimo aspektas, bet ir tai, kad valstybė kaip ašinė koncepcija įtraukia ir labiau teritorinę administracinę valstijos sąvoką, ir suverenumą nurodančią viešpatystės sąvoką. Kartu su etninės tautos suvokimo įsitvirtinimu tai padeda diegti naują požiūrį į egzistuojančią politinę tvarką ir jos ateitį. Būtent kaip šio, tuo metu inovatyvaus, mąstymo padarinį galima vertinti atsiradimą tarpukariu Lietuvos valstybės, kurioje būtent tauta (pagal riomeriškas sampratas ir tautos-populus, ir tautos-natio prasmėmis) tapo nauju „valdančiu“ viešpačiu.

Tačiau valstybės idėjos tapsmo istorija toli gražu nesibaigia, o tik prasideda. Tolesnės diskusijos turėjo vykti ne dėl to, ar apskritai galima ir reikia kalbėti apie autonomišką ir anonimišką pasaulietinį suvereną valstybės pavidalu, bet kaip jis turėtų reikštis ir reiškiasi? Kaip jis sąveikauja su kitais socialiniais, politiniais, kultūriniais ir ekonominiais reiškiniais? Ką valstybės reprezentuoja? Taip ir atsiranda prielaidos pereiti prie ideologinių diskusijų dėl valstybės prasmės. Šiuo atveju valstybės sąvoka turėtų būti tiriama ne tik kaip demokratizuota, pradėta vartoti visuotinai, skirtinguose kontekstuose ir paradigmose, bet ir kaip ideologizuota – skirtingai įprasminta konkuruojančių ideologinių grupių. Čia valstybė nebėra tik konkrečiu istoriniu momentu atsiradęs fenomenas, aiškiai apibrėžta analitinė sąvoka; ji gali tapti skirtingai suprantamu ir aiškinamu konstruktu ideologinėse diskusijose, iškeliant visai skirtingus politijos aspektus. Tačiau atsakymai, kaip vyko minėtini ginčai ir kaip toliau plėtojosi diskusija dėl valstybės, yra kitų straipsnių ašis.

  

1 Justinas Dementavičius, „Ištariame valstybė: Daukanto politinės minties štrichai“, in: NŽ-A, 2013, Nr. 4, p. 245–252. Čia skelbiamas tekstas yra antroji studija iš autoriaus sumanyto keturių dalių ciklo, rengiamo pagal pernai VU TSPMI apgintą daktaro disertaciją.

2 Jolanta Zabarskaitė, „Politinis pasaulėvaizdis didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (valstybė, įstatymas, valdžia)“, in: Parlamento studijos, 2010, Nr. 9, in: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr9/9_kalba_1.htm.

3 Žr. Varpas, 1905, Nr. 9–10. Šiame numeryje kalbama apie „Rusijos valstybės konstituciją“, siekiama „atsiskirti nuo rusų valstybės“ ir pan.

4 Michael Freeden, Ideologies and political theory: A conceptual approach, Oxford: Clarendon Press, 2008, p. 96–136.

5 Vincas Kudirka, „Tėvyniški varpai“, in: Varpas, 1892, Nr. 11, p. 155.

6 Ši sąvoka net paskatino gana paviršutinišką, bet iliustratyvią polemiką tarp katalikiško Tėvynės sargo ir Varpo – vienas pastarojo autorių ėmėsi priekaištauti, kad Tėvynės sargo autoriai kunigai iš tikrųjų tik apsimeta mylintys tėvynę, nes šį žodį rašo iš mažosios raidės.

7 Pažymėtina, kad kiek anksčiau parašytame Odesos lietuvių nutarime minimos dvi koncepcijos – „Rusų valstybė“ ir „Lietuvos valstija“, nors pastaruoju atveju tik kalbama apie autonomišką Lietuvą; žr. Egidijus Motieka, Didysis Vilniaus seimas, Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 284–286.

8 Jurgis Šlapelis, Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis: Skaitytojams palengvinimas, Tilžė: Šviesa, 1907, p. 106.

9 Komentaras Varpe: Jonas Jablonskis, in: Varpas, 1894, Nr. 8. Kad pats Jablonskis valstybės sąvokos vartojimu nebuvo patenkintas net jai išpopuliarėjus, pastebi ir jo mokinys Pranas Skardžius.

10 Ramūnas Bytautas, Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos: (pavesta a. a. kun. Jauniaus pagarbai), Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1908, p. 13.

11 Polemizuodamas su Būga, Bytautas atmeta prielaidą, kad -ija nelietuviška ir nevartotina galūnė ir kartu kritikuoja, anot paties Bytauto, netinkamus -ystės vartojimo pavyzdžius; Ibid., p. 13–18.

12 Ibid., p. 15.

13 Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, sudarė ir parengė Albertas Rosinas, t. 1: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 81.

14 Kazys Sąmajauskas, „Lietuviškasis teismas. Terminologija“, in: Teisė, 1934, Nr. 25, p. 30.

15 Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, t. 2: Bendrinės kalbos dalykai, p. 177.

16 Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, t. 4: Moksliniai straipsniai ir studijos, Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999, p. 854–857.

17 Kaip pavyzdį galima paminėti dėmesį kalbos atlietuvinimui, kuriuo išsiskyrė kai kurie radikaliai tautiškai nusiteikę Auszros bendradarbiai, ir tam tikrą nedėmesingumą kalbai, kuriuo pasižymėjo kalbiškai „nešvari“ JAV spauda. Pirmąjį puikiai reprezentuoja Mikalojus Akelaitis, siūlęs atlietuvinti net politikos sąvoką: „Kaipgi reikia lietuviškai vadinti la politique? Suprasdami žimę tų žodžių greitai rasime lietuvišką vardą. πολιτική lietuviškai viešvilas. Tas raganinis vardas sutinka su šiais žodžiais viešpatis, viešos kelias, vieškelis, vaišvilas, vaišnoras. Lietuviškam vilui atsiliepia graik. Filos. – Vietoje „užrubežinės politikos“ tirai kalbėdami pasakysim: prašaliečiu viešvilas (viešas – bendras, visų; vilas – viltis, meilė, laimė)“ (Auszra, 1884, Nr. 4, p. 198). Antrąjį iliustruoja nuolatinė Varpo ir Auszros kritika „blogai“ lietuvių kalbai beveik nesigilinant į išsakomas idėjas, kurios kai kuriais atvejais veikiau turėtų būti suprastos kaip siekiančios gilesnio religinių tiesų supratimo (tai padaryti buvo lengviau vartojant kasdienę kalbą), bet ne primetančios „naujus“ žodžius.

18 Mykolas Romeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė , 2-asis fotografuotinis leidimas, d. 1, t. 1: Valstybė, (ser. Teisės vertybės. Iš palikimo), Vilnius: Pradai, 1995, p. 27.

19 Michel Foucault, The Birth of Biopolitics: Lectures at the College de France, 1978–1979, New York: Palgrave Macmilan, 2008, p. 5.

20 Šią tradiciją lietuviškoje politinėje mintyje galima lengvai įžvelgti nuo pat Lenko pasikalbėjimo su lietuviu iki Motiejaus Valančiaus Šnekesio kataliko su nekataliku.

21 Viešpaties kaip vienintelio, absoliutaus ir savavaldžio valdovo interpretaciją galima rasti Vilniaus žinių spaustuvės leidinyje: V. V. Chižniakov, Politikos mokslo pradžia: (pasiteiraujamoji knygelė), vertė Pranas, Vilnius: „Vilniaus žinių“ spaustuvė, 1906, p. 11.

22 Ciecorystė kaip monarchijos forma buvo gana įprasta sąvoka kasdienėje politinėje polemikoje, siekiant paprasčiausiai nusakyti esamą režimą, kuriame valdo caras ar bet koks kitas imperatorius (nenuostabu, kad kai kuriais atvejais net kaizerinė Vokietija ar imperatoriškoji Japonija buvo pavadinamos ciecorystėmis). Taip pati monarchinė valdžia veikiau išreiškė sekuliarią žmogaus valdžią ir dažniausiai reiškė absoliutinę monarchiją.

23 Pvz., Juozas Gabrys, Mūsų valsčius ir jo ydos, Vilnius: „Vilniaus žinių“ spaustuvė, 1905; V. V. Chižniakov, op. cit., p. 13.

24 Šiuo atveju nesvarbu, kuria prasme ji yra vartojama: tauta-populus ar tauta-natio.

25 Odesos lietuvių nutarimai; cit. iš: Egidijus Motieka, op. cit., p. 284–286

26 Pavyzdžiui, dar 1890 m. Varpe Šernas rašė: „Ko rodos daugiau reikia dėl kiekvienos viešpatystės, kaip tiktai to, idant jos gyventojai dabotų įstatus, dėl gero naudos viešpatystės ir kiekvieno jos gyventojo išduotus […]. Jai gyventojams priguli klausyti ir garbinti viešpatystės įstatus ir jos augščiausią perdėtinį, taigi rodos ir tam perdėtiniui prigul rūpįtis, idant jo pažadėjimai ir jo patarti įstatai, rankose jo tarnų, ne pastotų šmoteliu niekam nevertos popieros“ (Juozas Adomaitis-Šernas, „Audiatur et altera pars“, in: Varpas, 1890, Nr. 11, p. 167).

27 Pavyzdžiui, Mykolas Rцmeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė , d. 3: Valstybės formos ir konstituciniai režimai. Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai, įvadą parašė Mindaugas Maksimaitis, pabaigą parašė Egidijus Jarašiūnas, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2008, p. 6–14. Plačiau apie federalizmo sampratą Rusijos imperijoje: Татьяна Хрипаченко, „Понятия федерация, децентрализация, автономия в социалистическом и либеральном дискурсах Российской империи“, in: Понятие о России, t. 2, Москва: НЛО, 2012, p. 99–144.

28 Mikalojus Akelaitis, „Svetur“, in: Auszra, 1884, Nr. 5–6, p. 200.

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Politika
AUTORIUS: Justinas Dementavičius
DATA: 2013-12

Politijos sampratos XX a. pradžios lietuvių visuomenėje

Straipsnyje „Ištariame valstybė“ teigiau1, kad pirmasis valstybės sąvoką, siekiant apibrėžti politiją lietuvių kalboje, pavartojo Simonas Daukantas. Nors nėra abejonių dėl indoeuropietiškosios šio žodžio darybos2, iki tol politijai nusakyti dažniausiai būdavo pasitelkiamos sąvokos, aiškiai susiejančios politinį valdymą su valdančiuoju subjektu – ponu, viešpačiu, karaliumi ar kitu valdovu. Naujoji valstybės sąvoka svarbi kaip savitas mokslininko naujadaras, leidęs abstrahuoti politijos idėją ir susieti ją su bet kuriuo valdovu ar valdymo forma, nors Daukantui valstybė vis dar buvo valdovo domenas, kuriame jis turėjo neribotą aukščiausią galią. Pabrėžtina, kad tokia politinės tvarkos interpretacija nebuvo išskirtinė ir atspindėjo XIX a. politinėje mintyje vis giliau įsitvirtinančią neribojamos pasaulietinės valdžios doktriną. Tiesa, pats Daukantas veikiau matytinas ne kaip pritariantis šiai doktrinai, bet kaip su ja netiesiogiai polemizuojantis savo „respublikoniškose“ istorijose – monarchinė valdžia esanti karinių veiksmų padarinys ir iškreipia prigimtinę visų tarpusavio lygybės tvarką. Pastarąją bent iš dalies padeda atstatyti ekonominė (ūkinė) veikla, kurioje kiekvienas turi galimybę didinti savo gerovę. Nenuostabu, kad valstybė kaip politija Daukanto raštuose ne tik nebuvo ašinė politinė sąvoka, bet ir netapo siektinu politinio gyvenimo tikslu.

Šie įžanginiai pri(si)minimai ne tik leis geriau suvokti dviejų skirtingų laikotarpių politinio mąstymo skirtumus, bet ir padeda įsisąmoninti, kiek sudėtingesnis yra čia pateikiamas bandymas suprasti valstybės koncepcijos į(si)tvirtinimo logiką. Juk dabar jau turime reikalą ne su sąvokos atsiradimu, kurį nesunku atsekti, bet apie vartojimą, kuris tampa būdingas nebe vienam autoriui, bet grupei žmonių ir vėliau visai politinei bend­rijai. Kitaip sakant, šalia konkretaus intelektualo intencijų, noro įtvirtinti tam tikrą žodį ar mąstymo būdą, reikšmingas tampa ir skaitytojų pasirengimas bei noras tuos dalykus perimti. Kartu imantysis naujai vartoti sąvoką pats tampa interpretuojančiu subjektu, kuris, atsižvelgdamas į savo gyvenamąjį laikotarpį, gali sudėlioti naujus prasminius sąvokos akcentus. Šitaip valstybės kaip pagrindinės sąvokos istorija ne tik įdomi savaime (klausiant, kur ir kada vėl atsirado valstybės sąvoka ir ką ji pakeitė?), bet ir iliustruoja politinio mintijimo transformaciją (klausiant, kodėl buvo pasirinkta valstybės sąvoka kaip geriausiai atspindinti besikeičiančios politinės bendruomenės reikmes?).

Atsakyti į pirmąjį klausimą gali būti labai paprasta – 1905 m. viename paskutiniųjų Varpo numerių valstijos sąvoka yra pakeičiama valstybės sąvoka ir jau vartojama visame laikraštyje3. Kiek anksčiau ši sąvoka atsiranda ir pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios puslapiuose ir ten tampa bene svarbiausia nusakant politiją. Taigi jau savaime intriguojanti politinės terminologijos gimimo istorija reikšminga dar ir dėl to, kad leidžia politinę mintį susieti su politinėmis vizijomis ir veiksmu, taip atveriant galimybes geriau suprasti moderniosios lietuvių tautos radimąsi ar tiesiog Lietuvos politinę istoriją. Paprastai būtent politinis įvykis tampa Lietuvos istorikų dėmesio objektu, politinį mąstymą ir prasmes traktuojant kaip pastovią bei nekintančią struktūrą. Tačiau čia, а la garsus britų politinės minties tyrinėtojas Michaelas Freedenas, norime pažvelgti į besiformuojančią politinės minties morfologiją – kintančias prasmių sistemas ir tuo metu išsakomas originalias politinės tikrovės interpretacijas4, kurios daro poveikį politiškumo transformacijoms, o neretai jas ir lemia.

APIE VIENĄ KALBINĘ DISKUSIJĄ

1892 m. Varpo skiltyje „Tėvyniški varpai“ Vincas Kudirka (Q. D. ir K) pastebėjo: „jei mes pamažėli bandome dailinti terminoliogiją kitų skyrių, idant palengvinti darbą musų įpėdiniams, tai delko turime pamiršti politikos terminoliogiją?“5 Ši trumputė pastaba leidžia užčiuopti mažiausiai tris dalykus, kurie laikytini svarbiais tuometiniams varpininkams ir išlieka aktualiais iki pat nepriklausomos Lietuvos valstybės susikūrimo. Pirma, inteligento, kaip kuriančio geresnes ar teisingesnes visuomeninės tikrovės formas, vaidmens suvokimas. Parodant šį veiksmą kaip visuotinį, sakant „mes“, pripažįstama, kad „mes“ dar tik bandome, bet tikslas neabejotinai sukurti dailesnę nei esamoji (kalbinė) tik­rovė. Antra, suvokiama šios veiklos svarba ilgesnėje laiko perspektyvoje – tai daroma dėl „mūsų įpėdinių“. Atmetant iškreiptą kasdienę kalbėjimo tradiciją, naujoji terminologija kuriama dėl pažangos, siekiant dar spartesnio progreso ateityje. Trečia, išryškėja, dažnai kalbant apie Varpą ir apskritai visą tuometinį lietuvių judėjimą, nutylimas rūpesčio objektas – politika. „Tautinis atgimimas“ neretai matomas kaip kultūrinis fenomenas, geriausiu atveju kaip visuomeninio (dabar sakytume – pilietinio) judėjimo pavyzdys, kuris ilgainiui įgyja politinių implikacijų – sukuria pagrindą nepriklausomai Lietuvos valstybei. Pavyzdžiui, tik retais ar gal net greičiau išimtiniais atvejais į Varpą žiūrima ne tik kaip į tautišką leidinį, bet kaip į politinį leidinį, atstovaujantį vienai ideologinių linijų, kurią kūrė ir perėmė dalis XX a. pradžios inteligentijos. Šis ideologinis nusistatymas ne tik lemia pastangas sukurti lietuvišką mokslą, pirmiausia įdiegiant naują, lietuvišką terminologiją, bet ir skatina didesnį dėmesį skirti vieniems politiniams terminams ir problemoms, užmirštant kitas. Neabejotina, kad viena reikšmingiausių tokių sąvokų buvo politijos apibrėžimas – kaip moksliškai apibrėžti lietuvius kaip politinę bendruomenę? Koks jos susiklostęs santykis su ją apimančia politine tvarka – carine Rusija? Koks šis santykis turėtų būti? Kas yra traktuojamas kaip to siekiantis politinis veiksmas? Kokia politinė tvarka turėtų būti sukurta?

Čia apžvelgsime tik vieną šių klausimų aspektą – ginčą dėl politijos sąvokos ir prasmės, atsiskleidžiantį per politijos sąvokos konceptualizaciją. Kad tinkamos sąvokos paieška ir vartojimas buvo gana svarbus, galima matyti iš kintančių ir ginčijamų terminų politijai išreikšti vartosenos. Pats Varpas nuo pat spausdinimo pradžios pakaitomis vartoja du terminus: viešpatystė ir valstija. Abu jie išsitenka iš esmės tapačiame semantiniame lauke, ir panašu, kad autoriai galėjo gana laisvai pasirinkti, kuriam iš terminų teikti pirmenybę. Taip vienas aktyviausių politikos apžvalgininkų Mykolas Lozoraitis (Joniškis) labiau mėgo viešpatystės terminą, o bene aktyviausias spaudos apžvalgininkas Juozas Adomaitis-Šernas (j-a) ir teisininkas Petras Leonas (Liūtas) paprastai vartojo valstijos terminą. Šis ambivalentiškumas nebuvo išskirtinis. Dar Auszroje buvo ieškoma geriausios sąvokos politijai nusakyti, vartojant tiek jau minėtą valstiją, tiek tokį naujadarą kaip valdystė, nors neabejotinai parankiausias ir dažniausiai vartojamas terminas, nusakantis autoriaus politines ambicijas ir atsidavimą „tikrajam tėvyniškumui“, buvo tėvynė6.

Toks terminų pliuralizmas dar gana ryškus ir 1905 m. Kaip minėta, būtent Vilniaus žinios terminą valstybė pasirinko kaip pagrindinį nusakant politiją. Tačiau net ir po to kiti terminai kasdieniuose politiniuose debatuose išliko aktyviai vartojami. Tai puikiai iliustruoja sąvokų vartojimas Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentuose: lietuvių suvažiavimo Vilniuje programos 5 punkte kalbama apie „rinkimus į Viešpatystės seimą“; suvažiavimo nutarime vartojama valstijos sąvoka; tuo tarpu LSDP siūlytoje programoje ir vėliau sušaukto susirinkimo nutarimuose teminima valstybė7. Nepaisant to, kad XX a. pradžios spaudoje valstybės sąvoka tampa bene svarbiausia, tiesa, vartojama kartu su valstija, panašu, kad kasdienėje kalboje ji vis dar buvo nesuprantama. Štai Jurgio Šlapelio sudarytame Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlyje žodis valstybė yra įtrauktas kaip aiškintina sąvoka ir siejama su žodžiais viešpatystė bei karalystė8.

Tokias abejones dėl valstybės sąvokos pirmiausia galima aiškinti kalbotyrine nuostata, kurią dar 1894 m. Varpe išsakė Jonas Jablonskis (Obelaitis): „per pridėjimą pabaigos -ybė niekuomet nauji žodžiai nesigauna nuo subjektyvų, bet visuomet nuo adjektyvų“9. Atsižvelgiant į tai, kad joks būdvardis su šaknimis valst- nebuvo vartojamas, daiktavardis valstybė būtų buvęs netaisyklingas. Tačiau nepaisant to, šiame filologinių diskusijų ir kalbos norminimo kontekste atsiranda ir kalbotyriniai argumentai, kurie leidžia teikti pirmenybę būtent valstybės terminui. Iliustratyvus tokios diskusijos pavyzdys yra dar 1908 m. išleista Ramūno Bytauto knyga Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos, kurioje nemažai dėmesio skiriama „galunių“ (galūnėmis jis vadina tai, kas šiuolaikinėje lietuvių kalbotyroje vadinama priesagomis) –ybė, –umas, –ija ir –ystė vartojimui. Pasak jo, „išdaiktžodiniai daiktžodžiai su galune -ybė […] parodo tą, kame apsireiškia duotosios esybės įpatybė. Todėl dievybė yra tai fainomenas, kuriame apsireiškia Dievo prigimtis, Dievo įpatybė“10. Analogiškai galima išvesti, kad valstybė – tai reiškinys, kuriame reiškiasi valdžios (ar valsčiaus, kuris irgi suprastinas kaip vedinys iš valdžios) prigimtis ir ypatybė. Toliau filosofiškai aiškindamas kitas lietuvių kalboje vartojamas galūnes jis atkreipia dėmesį į tai, kad „-ystė reiškia daikto padėjimą arba prigimtį, [o] –ija reiškia visus duotosios rūšies daiktus“11. Taigi pasitelkus tuo metu pateikiamus kalbotyrinius aiškinimus, galima daryti prielaidas, kodėl valstybė galėjo išstumti kitus sinonimus:

 (a) pasak Bytauto, būtent daiktavardžiai su priesaga –ybė yra tai, kur apsireiškia fenomenai, turintys priesaga –ystė, pavyzdžiui, dievybė yra tai, kur apsireiškia dievystė12 (ne visiškai tiksli šios minties analogija susijusi su valdymo procesu būtų tai, kad valstybė yra tai, kur apsireiškia valdystė, viešpatystė);

(b) valstija pagal paties žodžio darybą turėtų būti siejama su daugybe konkrečių dalykų (pvz., panašiu būdu sudarytos Rusijos, Prūsijos, Vokietijos ir kitos sąvokos)13, tad valstija galėjo nusakyti daugybę valsčių.

Vis dėlto diskusija ir aiškinimasis dėl tinkamo politiją nusakančio termino ir jo reikšmės užsitęsė iki pat XX a. vidurio. 1934 m. žurnale Teisė teisininkas Kazys Samajauskas, bandydamas sukurti lietuviškesnę teisinę terminiją, įrodinėja, kad valstybės (taip pat ir klaidinga valstijos) sąvoka turi būti pakeista į viešpatijos: „laikantis kalbos mokslų reikalavimų, valstybę reikėtų vadinti valstija. [Bet] žodis valstija padaryta iš daiktavardžio valsčius. Valstija – tai valsčių visuma, kompleksas. Bet valsčius – tai teritorijos dalelė, o teritorija – antraeilis valstybės dalykas. Aukščiausiai, suvereninei valdžiai išreikšti lietuviškoje kalboje yra vienintelis žodis – viešpatauti. Tą organizaciją lietuviai turi vadinti ne valstybė, o viešpatija“ (išskirta tekste)14. Tame pat numeryje jo ambiciją iš kalbotyrinių pozicijų kritikuoja Pranas Skardžius. Pasak jo, viešpatija reikštų „viešpačių rinkinį“, tad „geriau tinka plačiai pažįstama viešpatystė. […] Dabar viešpats ir viešpatystė yra įgavę kitokios reikšmės, ir todėl, manau, būtų labai sunku tie žodžiai pritaikinti prezidentui ir valstybei vadinti“15. Tas pats Skardžius valstybės sąvokos vartojimo priimtinumą gina ir kur kas vėliau, 1952 m. Amerikos lietuvių laik­raštyje Dirva, bandydamas paaiškinti, kodėl ši sąvoka priimtinesnė už valstiją. Čia pripažįstama, kad žodis ne visai būdingai sudarytas naujadaras, tačiau (a) valstija yra toks pat aušrininkų pradėtas vartoti naujadaras ir (b) valstybė jau yra plačiau paplitęs ir įprastas žodis politijai išreikšti16.

Taigi XX a. pradžioje valstybė po truputį pradeda išstumti kitus terminus politijai išreikšti ir tampa ašine sąvoka. Ši tokio tipo politinės kalbos modernizacija, žymaus vokiečių mąstytojo Reinharto Kosselecko žodžiais tariant, neretai sutampa su sąvokos demokratizacijos pradžia – ji pradedama vartoti visuotinai, o jai suteikiamos reikšmės yra nepriklausomos nuo vienos ekspertinio žinojimo sistemos. Tačiau, kaip pabandysiu parodyti antroje straipsnio dalyje, šis procesas nėra tik filologinių diskusijų padarinys, jis žymi ir reikšmingas politines savivokos transformacijas.

POLITINĖS KALBOS IMPLIKACIJOS

Kalbines valstybės sąvokos įsigalėjimo lietuviškame politiniame žodyne priežastis nurodyti palyginti nesunku. Vadovaujantis tuo metu populiaria nuostata „nėr tėvynės be liežuvio“, kalbiniams argumentams buvo skiriamas pakankamai daug dėmesio ir kuriant kalbą, ir vėliau aiškinant ją kaip lietuviškos kalbinės tradicijos dalį. Kur kas sunkiau parodyti, kaip vienas ar kitas pasirinkimas skatino atsirasti ar keitė politinę savivoką. Šis klausimas darosi dar sudėtingesnis įsisąmoninus, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jau kildavo gana aštrių politinių diskusijų, ir buvo siekiama įteigti tam tikrą pasaulėžiūrą su jai būdingomis sąvokinėmis prielaidomis ir interpretacijomis17. Kiekviena jų galėjo turėti specifinį santykį su vartojamomis sąvokomis ir pabrėžti kitas problemas. Todėl klausimą dėl valstybės sąvokos įsigalėjimo priežasčių būtina kelti ne tik iš kalbotyrinės, bet ir iš politinės minties perspektyvos: kokią politinę tvarką ženklino ši nauja sąvoka?

Pradėkime nuo sąvokų, kurios dėl vienos ar kitos priežasties buvo atmestos. Pirmiausia tai pasakytina apie viešpatystę. Kad geriau suprastume šios sąvokos implikacijas, prisiminkime „tradicinę“ jos sampratą. Ji žinomuose lietuvių kalbos šaltiniuose jau nuo XVII a. tapatinta su imperija, ponyste, viešpatavimo veiksmu. Dar ir tarpukariu, 1934 m. parašytame ir dabar bene žinomiausiame Mykolo Rцmerio politinės ir teisinės minties vadovėlyje Valstybė ši aukščiausia politinė galia aiškiai atskiriama nuo possessio ir dominium, daiktų valdymo. Pasak jo, imperium (iš žodžio imperare – įsakyti) yra „socialinė įsakymų galia, kuria ir reiškiasi žmonių valdymas ir kurioje valdančiojo įsakymą atitinka valdomojo pasidavimas taip, kad tas įsakymas beveik su pasidavimu sutampa“18. Tačiau čia būtina atkreipti dėmesį, kad tradicinė ir modernioji viešpatystės samprata iš pagrindų skyrėsi. Kaip tai elegantiškai išreiškė Michaelis Foucault, kalbėdamas apie šiuolaikines politijas, „nebeliko nieko panašaus į imperines struktūras, kurioms turi paklūsti ar link kurių turi krypti [šiuolaikinė politija] tolimesnėje ar artimesnėje istorinėje perspektyvoje ir kurios vienu ar kitu būdu turi atstovauti Dievo teofanijai pasaulyje, vedant žmoniją į amžiams vieningą visuomenę“19. Kitaip sakant, tradicinė viešpatystės kaip imperijos samprata buvo glaudžiai susijusi su sakraliu imperatoriaus/karaliaus/viešpaties kaip dieviškos tvarkos atstovo samprata. Būtent valdantis viešpats turėjo būti atsakingas už nuolatines pastangas kurti Dievo karalystę žemėje, įkūnyti dangiškuosius tvarkos ir teisingumo idealus20. Tuo pat metu viešpats (imperatorius, karalius, kunigaikštis ar ponas) buvo tik Bažnyčios narys, įsipareigojęs vieninteliam tikram suverenui – Dievui. XVIII–XIX a. politinės minties sekuliarizacija lėmė gilią sakralios ir pasaulietinės valdžios skirtį, kurios padariniu tapo valdovo išlaisvinimas nuo dieviškumo kaip universalaus transcendentinio principo, kartu paliekant jam visas teises būti politiniu centru, veikti atsižvelgiant į jo asmeninę teisingumo sampratą. Bažnyčia šiuo atveju galėjo legitimuoti jo valdžią, bet nebebuvo jos šaltinis.

Vidinė politinio mintijimo įtampa dėl tokios viešpatystės sampratos gali kilti dėl trijų priežasčių. Pirma, viešpatystė pirmiausia susijusi su bažnytiniu žodynu ir netiesiogiai išreiškia krikščioniškojo tikėjimo tiesas. Besisekuliarizuojančiam mąstymui, atvirai atmetančiam Bažnyčios įtaką politiniam procesui ar apskritai neigiančiam Dievą, tokia sąvoka mažų mažiausiai galėjo versti jaustis nepatogiai. Antra, pati žodžio viešpatystė daryba nurodo į vieną valdantį subjektą, viešpatį21, ir neigia sudėtingą biurokratinės politijos tikrovę bei yra problemiška aiškinant liaudies/tautos vaidmenį būsimoje politinėje santvarkoje. Kitaip sakant, modernūs „respublikoniški“ idealai, dažniausiai teigiami Vilniaus žinių leidiniuose ar socialdemokratų programose, vargiai galėjo išsitekti tokioje perdėm „monarchinėje“ sąvokoje22. Trečia, pati aktualios viešpatystės (carinės Rusijos) tikrovė vertė atmesti tokią sąvoką (kaip reprezentuojančią aukštesnius principus) ne tik sekuliariuosius inteligentus, bet ir katalikus – carinė Rusija toli gražu nebuvo katalikų globėja ir Viešpaties teisingumo sergėtoja, imperija ar viešpatystė tikrąją šio žodžio prasme. Šią tendenciją netapatinti carinės Rusijos su krikščioniška imperine tvarka gana gerai iliustruoja Motiejaus Valančiaus raštai: jei savo pastoracinės veik­los pradžioje jis dar vartojo Rusijos imperijos sąvoką, tai vėliau ją pakeitė kur kas formalesne ciecoryste.

Antroji konkuruojanti, bet vėliau atmesta sąvoka buvo valstija. Kaip jau yra sakyta, semantiškai ji reiškia valsčių daugybę. Pats valsčius veikiau nusako teritorinį, su žeme susijusį, ar, geriausiu atveju, administracinį politijos aspektą, tačiau nesuponuoja viešpatavimo kaip aukščiausios valdžios. Gana aiškiai prasminį valstybės ar viešpatystės kaip suverenumą turinčios politijos ir valsčiaus skirtį rodo ir tos pačios „Vilniaus žinių“ spaustuvės leista knygelė Politikos mokslų pradžia, kurioje teigiama: „kurios žymesnės valstybės turi respublikoniškąją valdymo formą? – Amerikoje – Šiauriniai Amerikos Sujungtieji Valsčiai“ (išskirta mano, – J. D.)23. Nenuostabu, kad kalbant apie valstijos pagerinimą pirmiausia omenyje reikėtų turėti politijos administracinį susiskirstymą, kuriame bandoma pagerinti atskirų jos dalių, valsčių, būklę. Taip 1905 m. Juozo Gabrio knygoje Mūsų valsčius ir jo ydos nuosekliai dėstoma Lietuvos savivaldos idėja, pirmiausia akcentuojant valsčiaus sueigas ir valsčiaus valdininkų rinkimą. Kitaip sakant, valstija pirmiausia suvoktina kaip teritorinė-administracinė sąvoka – valsčių visuma, vienijama panašaus visuomeninio gyvenimo. Skirtingai nei vartojant viešpatystės sąvoką, čia akcentuotina formali skirtingų administracinių vienetų lygybė, o ne suverenios valdžios principas.

Taip suprantamų viešpatystės ir valstijos sąvokų kontekste valstybė atsiranda ir gali būti suprantama kaip skirtingus politijos aspektus įtraukianti alternatyvi sąvoka. Pirma, valstybė gali nurodyti kokybinį valsčiaus požymį, tam tikrą išskirtinį administracinį vienetą, pretenduojantį į savivaldumą. Antra, pats savivaldumo pripažinimas ir siekimas potencialiai atveria kelia sekuliariam viešpatystės kaip aukščiausios pasaulietinės valdymo formos įtvirtinimui. Būtent iki maksimalaus lygio išplėstas savivaldumas ir tampa suverenumu, absoliučia nepriklausomybe. Susilietusi su kita modernybėje besirandančia centrine koncepcija – tautiškumu24, valstybė įgyja reikšmingų politinių konotacijų ir valstijos, ir viešpatystės prasmėmis. Pirmiausia atsiranda galimybė peržengti mechanišką, iš viršaus nuleistą administracinį suskirstymą ir kalbėti apie organišką politikos bei kultūros ryšį: tauta reprezentuoja vienetą, galinti turėti savarankišką politinę savivoką. Tokiu atveju galima pradėti kalbėti apie valstiją kaip būtent tautų apibrėžiamą valsčių visumą: rusų valstiją, lenkų valstiją, lietuvių valstiją. Beje, tokia valstijiška politijos samprata, dar neįtraukdama viešpatystės koncepcijos, nereiškė nepriklausomybės. Iliustratyvus to pavyzdys – 1905 m. Odesos lietuvių nutarimas, kuriame, pareikalavus Lietuvos autonomijos nuo Rusijos valstybės liekant pastarosios sudėtyje, taip pat teigiama, kad autonomiška Lietuva jau yra/bus valstija25. Ne mažiau svarbu tai, kad tautinė koncepcija radikaliai perkeitė suvereniteto šaltinio sampratą. Tai toli gražu nėra naujovė Vakarų Europos ir net bajoriškosios demokratijos kultūros Lietuvoje, bet valstietiškosios kultūros naujajai Lietuvai tai neabejotinai turėjo ženklinti reikšmingą pasaulėvokinį lūžį: politinės tiesos šaltiniu nuo šiol gali tapti bet kuris tautiškai susipratęs, t. y. savo kultūrinius ar ekonominius interesus supratęs asmuo. Kitaip sakant, rusų ir caro viešpatystė gali būti pakeista į tautos ir/ar liaudies vyriausybę.

Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, žodį vyriausybė vartoju ne bandydamas nusakyti aukščiausią valstybės valdymo organą, bet vyresnybės prasme – lietuviai turi tapti vyriausiais savo Tėvynėje. Buvimas vyresniu nei kiti Tėvynės Lietuvos gyventojai ne tik implikuoja galimybę būti nepriklausomam kasdieniame asmeniniame gyvenime, savarankiškai pasirinkti tai, kas ekonomiškai ar kultūriškai gera, bet ir turi svarbų politinį efektą – taip deklaruojamas visos bendruomenės suverenumas kitos, svetimos, atžvilgiu, paliekant galimybę veikti kaip atskiram politiniam subjektui. Šis potencialas neprivalo būti įgyvendintas (taip lietuviai, turėdami vyriausybę, savo tėviškėje Lietuvoje vis dar gali būti ištikimais caro tarnais, jei tik caras deramai rūpinsis savo pavaldiniais26), bet pats principo egzistavimas leidžia nuolat priminti apie specifinius politinės bendruomenės reikalavimus. Savarankiška valstybė yra galimybė, o ne tikslas savaime; politinis gyvenimas galimas ir egzistuojančios valstijos ar viešpatystės ribose. Tokios „valstybės valstybėje“ sampratos egzistavimas nebuvo unikalus ir dažnai pasitelkiamas imperinės sistemos specifikai apibūdinti27.

Antra, nusakydamas politinį subjektą sąmoningai vengiu lietuvių termino. Neabejotina, kad tik lietuviai gali kurti politinį vienetą, vadinamą Lietuva, tačiau dar 1884 m. Auszroje Mikalojaus Akelaičio paskelbtas lozungas „Lietuva lietuviams“28 negali būti suprantamas tiesmukai etnocentristine prasme. Jis turi savo svarbias politines-ideologines potekstes, kurios neredukuotinos tik į tapatybinę lenkų–lietuvių–rusų skirtį. Tuo metu išryškėja mažiausiai trys modernios politinės paradigmos, kurios plėtoja savitas lietuvio sampratos versijas. Pirma, jau minėta lietuvių kaip tautos populiariausia etnine prasme samprata. Jos šerdis – kultūrinis lietuviškumo supratimas, kuriam lietuvis – lietuviškai kalbantis ir mąstantis. Antra, legalistinis lietuvio supratimas, kuriam lietuviu gali būti kiekvienas patenkantis (ar potencialiai pateksiantis) į Lietuvos jurisdikciją. Lietuviai yra visuomenė arba tauta-populus. Trečia, ekonomistinis lietuvio supratimas, kurio esmę išreiškė socialistinis lietuviškumo supratimas, kad pag­rindinis politinis Lietuvos subjektas esanti su valstietiškąja kultūra siejama liaudis. Visos šios paradigmos iš esmės gimė iš Varpo ir gali save sieti su varpininkiška tradicija. Visos jos atidavė Lietuvą (kultūrą, teisingumą, ekonomiką) lietuviams (tautai, visuomenei, liaudžiai). Pagaliau visos jos plėtojo savitą požiūrį į valstybę jau nepriklausomoje Lietuvoje.

(VĖL) VIETOJ IŠVADŲ

Šioje ciklo dalyje bandžiau parodyti, kad politinių sąvokų pasirinkimą galima interpretuoti kaip svarbią politinio mintijimo dalį, kuri ne tik išreiškia, bet ir formuoja tam tikrą politinę savivoką. Iki pat XX a. pradžios reikėtų kalbėti ne tik apie bandymus apsibrėžti save kaip kultūrinę bendruomenę, bet ir apie pastangas surasti būdus kalbėti apie politinę tvarką ir pirmiausia – apie savo politiją. 1905 m. tampa lūžiniu tarpsniu, kai įtvirtinama modernios valstybės idėja kaip neatskiriama lietuviškos politinės minties dalis. Ilgainiui būtent valstybės sąvoka tampa ne siauro intelektualų rato naujadaru, bet visuotinai vartojamu politinės erdvės nusakymu. Tačiau svarbus ne tik šis formalus sąvokos įsitvirtinimo aspektas, bet ir tai, kad valstybė kaip ašinė koncepcija įtraukia ir labiau teritorinę administracinę valstijos sąvoką, ir suverenumą nurodančią viešpatystės sąvoką. Kartu su etninės tautos suvokimo įsitvirtinimu tai padeda diegti naują požiūrį į egzistuojančią politinę tvarką ir jos ateitį. Būtent kaip šio, tuo metu inovatyvaus, mąstymo padarinį galima vertinti atsiradimą tarpukariu Lietuvos valstybės, kurioje būtent tauta (pagal riomeriškas sampratas ir tautos-populus, ir tautos-natio prasmėmis) tapo nauju „valdančiu“ viešpačiu.

Tačiau valstybės idėjos tapsmo istorija toli gražu nesibaigia, o tik prasideda. Tolesnės diskusijos turėjo vykti ne dėl to, ar apskritai galima ir reikia kalbėti apie autonomišką ir anonimišką pasaulietinį suvereną valstybės pavidalu, bet kaip jis turėtų reikštis ir reiškiasi? Kaip jis sąveikauja su kitais socialiniais, politiniais, kultūriniais ir ekonominiais reiškiniais? Ką valstybės reprezentuoja? Taip ir atsiranda prielaidos pereiti prie ideologinių diskusijų dėl valstybės prasmės. Šiuo atveju valstybės sąvoka turėtų būti tiriama ne tik kaip demokratizuota, pradėta vartoti visuotinai, skirtinguose kontekstuose ir paradigmose, bet ir kaip ideologizuota – skirtingai įprasminta konkuruojančių ideologinių grupių. Čia valstybė nebėra tik konkrečiu istoriniu momentu atsiradęs fenomenas, aiškiai apibrėžta analitinė sąvoka; ji gali tapti skirtingai suprantamu ir aiškinamu konstruktu ideologinėse diskusijose, iškeliant visai skirtingus politijos aspektus. Tačiau atsakymai, kaip vyko minėtini ginčai ir kaip toliau plėtojosi diskusija dėl valstybės, yra kitų straipsnių ašis.

  

1 Justinas Dementavičius, „Ištariame valstybė: Daukanto politinės minties štrichai“, in: NŽ-A, 2013, Nr. 4, p. 245–252. Čia skelbiamas tekstas yra antroji studija iš autoriaus sumanyto keturių dalių ciklo, rengiamo pagal pernai VU TSPMI apgintą daktaro disertaciją.

2 Jolanta Zabarskaitė, „Politinis pasaulėvaizdis didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (valstybė, įstatymas, valdžia)“, in: Parlamento studijos, 2010, Nr. 9, in: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr9/9_kalba_1.htm.

3 Žr. Varpas, 1905, Nr. 9–10. Šiame numeryje kalbama apie „Rusijos valstybės konstituciją“, siekiama „atsiskirti nuo rusų valstybės“ ir pan.

4 Michael Freeden, Ideologies and political theory: A conceptual approach, Oxford: Clarendon Press, 2008, p. 96–136.

5 Vincas Kudirka, „Tėvyniški varpai“, in: Varpas, 1892, Nr. 11, p. 155.

6 Ši sąvoka net paskatino gana paviršutinišką, bet iliustratyvią polemiką tarp katalikiško Tėvynės sargo ir Varpo – vienas pastarojo autorių ėmėsi priekaištauti, kad Tėvynės sargo autoriai kunigai iš tikrųjų tik apsimeta mylintys tėvynę, nes šį žodį rašo iš mažosios raidės.

7 Pažymėtina, kad kiek anksčiau parašytame Odesos lietuvių nutarime minimos dvi koncepcijos – „Rusų valstybė“ ir „Lietuvos valstija“, nors pastaruoju atveju tik kalbama apie autonomišką Lietuvą; žr. Egidijus Motieka, Didysis Vilniaus seimas, Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 284–286.

8 Jurgis Šlapelis, Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis: Skaitytojams palengvinimas, Tilžė: Šviesa, 1907, p. 106.

9 Komentaras Varpe: Jonas Jablonskis, in: Varpas, 1894, Nr. 8. Kad pats Jablonskis valstybės sąvokos vartojimu nebuvo patenkintas net jai išpopuliarėjus, pastebi ir jo mokinys Pranas Skardžius.

10 Ramūnas Bytautas, Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos: (pavesta a. a. kun. Jauniaus pagarbai), Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1908, p. 13.

11 Polemizuodamas su Būga, Bytautas atmeta prielaidą, kad -ija nelietuviška ir nevartotina galūnė ir kartu kritikuoja, anot paties Bytauto, netinkamus -ystės vartojimo pavyzdžius; Ibid., p. 13–18.

12 Ibid., p. 15.

13 Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, sudarė ir parengė Albertas Rosinas, t. 1: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 81.

14 Kazys Sąmajauskas, „Lietuviškasis teismas. Terminologija“, in: Teisė, 1934, Nr. 25, p. 30.

15 Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, t. 2: Bendrinės kalbos dalykai, p. 177.

16 Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, t. 4: Moksliniai straipsniai ir studijos, Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999, p. 854–857.

17 Kaip pavyzdį galima paminėti dėmesį kalbos atlietuvinimui, kuriuo išsiskyrė kai kurie radikaliai tautiškai nusiteikę Auszros bendradarbiai, ir tam tikrą nedėmesingumą kalbai, kuriuo pasižymėjo kalbiškai „nešvari“ JAV spauda. Pirmąjį puikiai reprezentuoja Mikalojus Akelaitis, siūlęs atlietuvinti net politikos sąvoką: „Kaipgi reikia lietuviškai vadinti la politique? Suprasdami žimę tų žodžių greitai rasime lietuvišką vardą. πολιτική lietuviškai viešvilas. Tas raganinis vardas sutinka su šiais žodžiais viešpatis, viešos kelias, vieškelis, vaišvilas, vaišnoras. Lietuviškam vilui atsiliepia graik. Filos. – Vietoje „užrubežinės politikos“ tirai kalbėdami pasakysim: prašaliečiu viešvilas (viešas – bendras, visų; vilas – viltis, meilė, laimė)“ (Auszra, 1884, Nr. 4, p. 198). Antrąjį iliustruoja nuolatinė Varpo ir Auszros kritika „blogai“ lietuvių kalbai beveik nesigilinant į išsakomas idėjas, kurios kai kuriais atvejais veikiau turėtų būti suprastos kaip siekiančios gilesnio religinių tiesų supratimo (tai padaryti buvo lengviau vartojant kasdienę kalbą), bet ne primetančios „naujus“ žodžius.

18 Mykolas Romeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė , 2-asis fotografuotinis leidimas, d. 1, t. 1: Valstybė, (ser. Teisės vertybės. Iš palikimo), Vilnius: Pradai, 1995, p. 27.

19 Michel Foucault, The Birth of Biopolitics: Lectures at the College de France, 1978–1979, New York: Palgrave Macmilan, 2008, p. 5.

20 Šią tradiciją lietuviškoje politinėje mintyje galima lengvai įžvelgti nuo pat Lenko pasikalbėjimo su lietuviu iki Motiejaus Valančiaus Šnekesio kataliko su nekataliku.

21 Viešpaties kaip vienintelio, absoliutaus ir savavaldžio valdovo interpretaciją galima rasti Vilniaus žinių spaustuvės leidinyje: V. V. Chižniakov, Politikos mokslo pradžia: (pasiteiraujamoji knygelė), vertė Pranas, Vilnius: „Vilniaus žinių“ spaustuvė, 1906, p. 11.

22 Ciecorystė kaip monarchijos forma buvo gana įprasta sąvoka kasdienėje politinėje polemikoje, siekiant paprasčiausiai nusakyti esamą režimą, kuriame valdo caras ar bet koks kitas imperatorius (nenuostabu, kad kai kuriais atvejais net kaizerinė Vokietija ar imperatoriškoji Japonija buvo pavadinamos ciecorystėmis). Taip pati monarchinė valdžia veikiau išreiškė sekuliarią žmogaus valdžią ir dažniausiai reiškė absoliutinę monarchiją.

23 Pvz., Juozas Gabrys, Mūsų valsčius ir jo ydos, Vilnius: „Vilniaus žinių“ spaustuvė, 1905; V. V. Chižniakov, op. cit., p. 13.

24 Šiuo atveju nesvarbu, kuria prasme ji yra vartojama: tauta-populus ar tauta-natio.

25 Odesos lietuvių nutarimai; cit. iš: Egidijus Motieka, op. cit., p. 284–286

26 Pavyzdžiui, dar 1890 m. Varpe Šernas rašė: „Ko rodos daugiau reikia dėl kiekvienos viešpatystės, kaip tiktai to, idant jos gyventojai dabotų įstatus, dėl gero naudos viešpatystės ir kiekvieno jos gyventojo išduotus […]. Jai gyventojams priguli klausyti ir garbinti viešpatystės įstatus ir jos augščiausią perdėtinį, taigi rodos ir tam perdėtiniui prigul rūpįtis, idant jo pažadėjimai ir jo patarti įstatai, rankose jo tarnų, ne pastotų šmoteliu niekam nevertos popieros“ (Juozas Adomaitis-Šernas, „Audiatur et altera pars“, in: Varpas, 1890, Nr. 11, p. 167).

27 Pavyzdžiui, Mykolas Rцmeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė , d. 3: Valstybės formos ir konstituciniai režimai. Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai, įvadą parašė Mindaugas Maksimaitis, pabaigą parašė Egidijus Jarašiūnas, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2008, p. 6–14. Plačiau apie federalizmo sampratą Rusijos imperijoje: Татьяна Хрипаченко, „Понятия федерация, децентрализация, автономия в социалистическом и либеральном дискурсах Российской империи“, in: Понятие о России, t. 2, Москва: НЛО, 2012, p. 99–144.

28 Mikalojus Akelaitis, „Svetur“, in: Auszra, 1884, Nr. 5–6, p. 200.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau