ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Vilnius
AUTORIUS: Algimantas Bacevičius
DATA: 2014-06
Lietuvos miestai žali, atrodo, medžių netrūksta, bet ši tema vis tiek aktuali. Per pastarąją pusę amžiaus mokslininkai parengė apie 10 įvairių asortimentų, sąrašų, rekomendacijų, ką sodinti, tačiau ar jie yra taikomi? Pereito amžiaus pabaigoje Vilniaus apželdinimo tresto medelynas augino beveik 100 pavadinimų medžius, krūmus, vijoklius. Šiandien elitiniams projektams stambūs medžiai perkami iš kitų šalių medelynų, nes jiems išauginti reikia specialios technikos, technologijų ir keleto metų kryptingo darbo.
Vidurio Europos šalių sostinėse, pavyzdžiui, Prahoje, Vienoje, Budapešte, ir daugelio kitų miestų gatvėse apie 8-ąjį dešimtmetį buvo masiškai sodinami klevalapiai platanai (Platanus x hispanica), pasitaikydavo ir „moteriškų“ egzempliorių, auginančių gausius stambius vaisius. Ši „platanizacija“ lėmė miestų aplinkos supanašėjimą ir buvo pripažinta, kad tai klaidingas sprendimas.
Lietuvos miestai medžių asortimento atžvilgiu yra „liepizuojami“ ir ši tradicija tęsiama. Mažalapė liepa prie kaimo sodybų, paežerėse ar laukuose yra stambus, puošnus medis, pilnas bičių, tačiau miesto gatvėse tokio galiūno neišvysime. Kai kurių dendrologų teigimu, medžiai mieste gyvena trumpiau, tik apie 70 metų, nepaisant to, jų parinkimas ir sodinimas turėtų būti visapusiškai apgalvotas.
Kasmet vis daugiau Vilniaus Gedimino prospekto liepų pažeidžia amaras. Pėstieji, dviratininkai, lauko kavinių savininkai, ko gero, ims reikšti pretenzijas dėl neišvaizdžių medžių, slidžių šaligatvio plotų. Kaip su tuo kovojama ir kiek ta „kova“ kainuoja? Amaras labai kenkia medžiams. Parazitų išskiriamas lipnus skystis padengia lapų paviršių, todėl šie blogai kvėpuoja, ant jų kaupiasi nešvarumai, išsivysto suodligė. Klaipėdos universiteto Botanikos sodo mokslininkės Ritos Nekrošienės teigimu, amaras puola liepas labiau negu kitus medžius, nes jų lapai sultingesni.
„Želdinių ligų nustatymo ir apsaugos nuo ligų ir kenkėjų metodiniuose nurodymuose“ rašoma: „Nuo grybinių ligų sukėlėjų ir kenkėjų pirmiausia nukenčia augalų lapai, o po to ir visas augalas. Labiausiai pažeidžiami: liepa (Tilia), ąžuolas (Quercus), kaštonas (Aesculus), klevas (Acer), šermukšnis (Sorbus). Liepų lapus puola voratinklinės erkės, amarai. Amarų veikoje iš lapų išsiskiria gausus lipčius, kuris miestuose padengia šaligatvius, suolus, automobilius ir kt.“
Gatvės želdinamos daugiausia liepų (Tilia L.) genties medžiais. Labiausiai paplitusios: vietinė mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) ir introdukuota, prie aplinkos sąlygų puikiai prisitaikiusi didžialapė liepa (T. platyphyllos Scop.). Jos sudaro didžiausią gatvių dendrofloros dalį (60–80 proc.). Paprastoji liepa (T. europaea L.) miestų želdynuose irgi dažnai pasitaiko (B. Grigaliūnaitė ir kt. „Želdinių apsauga ir tvarkymas urbanizuotose teritorijose“, 2009 m.).
Kas turėtų būti svarbiausia, želdinant miestus, rengiant naujus šią sritį reglamentuojančius įstatymus? Pirmiausia – pasigilinti į specialistų rekomendacijas. Atkreipčiau dėmesį į Cornellio universiteto (Niujorko valstija) prof. Ninos Bassuk veikalus (Recommended Urban Trees: Site Assessment and Tree selection for Stress Tolerance, 2003, Deciduous Woody Ground covers, 2005 ir kt.). Mokslininkės teigimu, visiškai pasiteisino daugelyje miestų taikoma strategija – kiekvienos medžių rūšies kiekį apriboti iki 10 proc. bendro jų skaičiaus. Tai padeda išvengti ligų, trukdo daugintis parazitams, mažesnę žalą daro audros, geriau tenkinami estetiniai ir emociniai gyventojų poreikiai ir t. t. Įvairovė – raktas į medžių, krūmų, vijoklių, gėlių sodinimo programos sėkmę, be to, leidžia sutaupyti daug lėšų.
Daugiausia stambių dekoratyvinių medžių Lietuvos miestams apželdinti perkama Vokietijoje, tad reikėtų nuolatos sekti šios šalies normatyvinius aktus ir semtis patirties. Vienas iš tokių dokumentų – „Gatvėms rekomenduojamų medžių sąrašas“ (GALK Straßenbaumliste) nuo 1978 m. pildomas ir koreguojamas jau dešimtą kartą, atsižvelgiant į dendrologų ir urbanistų vertinimus. Naujausias 2014 m. sąrašas apima 171 medžių pavadinimą, atsižvelgta į senamiesčių gatvių, aikščių ir kiemų poreikius. Rekomenduojamos gudobelės, uosiai, dervamedžiai. Dauguma iš jų puikiai auga ir pas mus.
Vakarų Europos miestuose nežymiai dominuoja bazinės medžių rūšys ar jų veislės, pavyzdžiui, Airijos sostinėje Dubline – paprastasis skroblas (Carpinus betulus) ir turkiškasis lazdynas (Corylus colurna). Toks medis auga ir už skulptūros Julijai Žemaitei, Gedimino pr. skvere, Vilniuje, ir buvusiame medelyne prie Eišiškių plento. Skroblai su puošniais lapais ir vaisiais, „muskulingu“ kamienu Lietuvoje yra natūraliai paplitęs medis. Išvesta keletas populiarių veislių, tarp jų – Frans Fontaine, specialiai skirta gatvėms, net vyresniame amžiuje išlaikanti siaurą lają. Populiarios ir kitos veislės, pavyzdžiui Fastigiata, Pendula, Purpurea, Variegata, Columnaris ir kt. Puikiai nuaugusių paprastųjų skroblų Vilniuje esama Savanorių pr. prie devynaukščių gyvenamųjų namų, Vingio parko pakraščiuose.
Vilniečiai audringai piktinasi, kad buvo iškirstos tuopos Žvejų g. Ši gatvė ir jos medžiai neabejotinai atlieka išskirtinį vaidmenį mieste. Tačiau ten augusių tuopų būklė buvo pati prasčiausia iš esančių miesto centre, jas šalinti planuota jau prieš dešimtmetį. Jų bendraamžės Sporto, S. Konarskio gatvėse nupjautos gerokai anksčiau. Tai trumpaamžiai, greit augantys, stambių gabaritų medžiai, šaknimis ardantys šaligatvius, dažnai puolami ligų. Kitas etapas galėtų būti panoraminis medžių sodinimas Neries betoninės krantinės viršuje.
2007 m. buvo išleista populiaraus britų rašytojo ir žurnalisto Charleso Quest-Ritsono knyga „Europos parkai. Keliautojo vadovas“ (Gardens of Europe. A Traveller’s Guide). Joje pristatytas ir Botanikos sodas Kairėnuose, ir Palangos parkas. Manau, atėjo laikas ir mums parengti vadovą po Vilniaus senuosius parkus, panoraminių vaizdų vietas, aprašyti ir parodyti įspūdingus augalus, medžius, krūmus, gėles…
ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Vilnius
AUTORIUS: Algimantas Bacevičius
DATA: 2014-06
Lietuvos miestai žali, atrodo, medžių netrūksta, bet ši tema vis tiek aktuali. Per pastarąją pusę amžiaus mokslininkai parengė apie 10 įvairių asortimentų, sąrašų, rekomendacijų, ką sodinti, tačiau ar jie yra taikomi? Pereito amžiaus pabaigoje Vilniaus apželdinimo tresto medelynas augino beveik 100 pavadinimų medžius, krūmus, vijoklius. Šiandien elitiniams projektams stambūs medžiai perkami iš kitų šalių medelynų, nes jiems išauginti reikia specialios technikos, technologijų ir keleto metų kryptingo darbo.
Vidurio Europos šalių sostinėse, pavyzdžiui, Prahoje, Vienoje, Budapešte, ir daugelio kitų miestų gatvėse apie 8-ąjį dešimtmetį buvo masiškai sodinami klevalapiai platanai (Platanus x hispanica), pasitaikydavo ir „moteriškų“ egzempliorių, auginančių gausius stambius vaisius. Ši „platanizacija“ lėmė miestų aplinkos supanašėjimą ir buvo pripažinta, kad tai klaidingas sprendimas.
Lietuvos miestai medžių asortimento atžvilgiu yra „liepizuojami“ ir ši tradicija tęsiama. Mažalapė liepa prie kaimo sodybų, paežerėse ar laukuose yra stambus, puošnus medis, pilnas bičių, tačiau miesto gatvėse tokio galiūno neišvysime. Kai kurių dendrologų teigimu, medžiai mieste gyvena trumpiau, tik apie 70 metų, nepaisant to, jų parinkimas ir sodinimas turėtų būti visapusiškai apgalvotas.
Kasmet vis daugiau Vilniaus Gedimino prospekto liepų pažeidžia amaras. Pėstieji, dviratininkai, lauko kavinių savininkai, ko gero, ims reikšti pretenzijas dėl neišvaizdžių medžių, slidžių šaligatvio plotų. Kaip su tuo kovojama ir kiek ta „kova“ kainuoja? Amaras labai kenkia medžiams. Parazitų išskiriamas lipnus skystis padengia lapų paviršių, todėl šie blogai kvėpuoja, ant jų kaupiasi nešvarumai, išsivysto suodligė. Klaipėdos universiteto Botanikos sodo mokslininkės Ritos Nekrošienės teigimu, amaras puola liepas labiau negu kitus medžius, nes jų lapai sultingesni.
„Želdinių ligų nustatymo ir apsaugos nuo ligų ir kenkėjų metodiniuose nurodymuose“ rašoma: „Nuo grybinių ligų sukėlėjų ir kenkėjų pirmiausia nukenčia augalų lapai, o po to ir visas augalas. Labiausiai pažeidžiami: liepa (Tilia), ąžuolas (Quercus), kaštonas (Aesculus), klevas (Acer), šermukšnis (Sorbus). Liepų lapus puola voratinklinės erkės, amarai. Amarų veikoje iš lapų išsiskiria gausus lipčius, kuris miestuose padengia šaligatvius, suolus, automobilius ir kt.“
Gatvės želdinamos daugiausia liepų (Tilia L.) genties medžiais. Labiausiai paplitusios: vietinė mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) ir introdukuota, prie aplinkos sąlygų puikiai prisitaikiusi didžialapė liepa (T. platyphyllos Scop.). Jos sudaro didžiausią gatvių dendrofloros dalį (60–80 proc.). Paprastoji liepa (T. europaea L.) miestų želdynuose irgi dažnai pasitaiko (B. Grigaliūnaitė ir kt. „Želdinių apsauga ir tvarkymas urbanizuotose teritorijose“, 2009 m.).
Kas turėtų būti svarbiausia, želdinant miestus, rengiant naujus šią sritį reglamentuojančius įstatymus? Pirmiausia – pasigilinti į specialistų rekomendacijas. Atkreipčiau dėmesį į Cornellio universiteto (Niujorko valstija) prof. Ninos Bassuk veikalus (Recommended Urban Trees: Site Assessment and Tree selection for Stress Tolerance, 2003, Deciduous Woody Ground covers, 2005 ir kt.). Mokslininkės teigimu, visiškai pasiteisino daugelyje miestų taikoma strategija – kiekvienos medžių rūšies kiekį apriboti iki 10 proc. bendro jų skaičiaus. Tai padeda išvengti ligų, trukdo daugintis parazitams, mažesnę žalą daro audros, geriau tenkinami estetiniai ir emociniai gyventojų poreikiai ir t. t. Įvairovė – raktas į medžių, krūmų, vijoklių, gėlių sodinimo programos sėkmę, be to, leidžia sutaupyti daug lėšų.
Daugiausia stambių dekoratyvinių medžių Lietuvos miestams apželdinti perkama Vokietijoje, tad reikėtų nuolatos sekti šios šalies normatyvinius aktus ir semtis patirties. Vienas iš tokių dokumentų – „Gatvėms rekomenduojamų medžių sąrašas“ (GALK Straßenbaumliste) nuo 1978 m. pildomas ir koreguojamas jau dešimtą kartą, atsižvelgiant į dendrologų ir urbanistų vertinimus. Naujausias 2014 m. sąrašas apima 171 medžių pavadinimą, atsižvelgta į senamiesčių gatvių, aikščių ir kiemų poreikius. Rekomenduojamos gudobelės, uosiai, dervamedžiai. Dauguma iš jų puikiai auga ir pas mus.
Vakarų Europos miestuose nežymiai dominuoja bazinės medžių rūšys ar jų veislės, pavyzdžiui, Airijos sostinėje Dubline – paprastasis skroblas (Carpinus betulus) ir turkiškasis lazdynas (Corylus colurna). Toks medis auga ir už skulptūros Julijai Žemaitei, Gedimino pr. skvere, Vilniuje, ir buvusiame medelyne prie Eišiškių plento. Skroblai su puošniais lapais ir vaisiais, „muskulingu“ kamienu Lietuvoje yra natūraliai paplitęs medis. Išvesta keletas populiarių veislių, tarp jų – Frans Fontaine, specialiai skirta gatvėms, net vyresniame amžiuje išlaikanti siaurą lają. Populiarios ir kitos veislės, pavyzdžiui Fastigiata, Pendula, Purpurea, Variegata, Columnaris ir kt. Puikiai nuaugusių paprastųjų skroblų Vilniuje esama Savanorių pr. prie devynaukščių gyvenamųjų namų, Vingio parko pakraščiuose.
Vilniečiai audringai piktinasi, kad buvo iškirstos tuopos Žvejų g. Ši gatvė ir jos medžiai neabejotinai atlieka išskirtinį vaidmenį mieste. Tačiau ten augusių tuopų būklė buvo pati prasčiausia iš esančių miesto centre, jas šalinti planuota jau prieš dešimtmetį. Jų bendraamžės Sporto, S. Konarskio gatvėse nupjautos gerokai anksčiau. Tai trumpaamžiai, greit augantys, stambių gabaritų medžiai, šaknimis ardantys šaligatvius, dažnai puolami ligų. Kitas etapas galėtų būti panoraminis medžių sodinimas Neries betoninės krantinės viršuje.
2007 m. buvo išleista populiaraus britų rašytojo ir žurnalisto Charleso Quest-Ritsono knyga „Europos parkai. Keliautojo vadovas“ (Gardens of Europe. A Traveller’s Guide). Joje pristatytas ir Botanikos sodas Kairėnuose, ir Palangos parkas. Manau, atėjo laikas ir mums parengti vadovą po Vilniaus senuosius parkus, panoraminių vaizdų vietas, aprašyti ir parodyti įspūdingus augalus, medžius, krūmus, gėles…
