(NE)BŪTINYBĖ: KAIP ATSIMENAME 1991-ųjų SAUSIO 13-ąją?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Šarūnė Trinkūnaitė
DATA: 2014-03

Teatrologės Godos Dapšytės, latvių dramaturgo Janio Balodžio, lietuviams neblogai pažįstamo ir mylimo latvių režisieriaus Valterio Silio ir aštuonių jaunų lietuvių aktorių „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre pasirodė tiesiog nepadoriai laiku. Šis spektaklis, ryžęsis priminti laisvės kovų metą, turėjo tokį šiuolaikinės politinės realybės „režisierių“ išprovokuotą epilogą, kokio geriau, aišku, nebūtų turėjęs. (Ne)pasisekė! Po premjeros parėjus namo, buvo galima, tiesą sakant, privaloma įsijungti LRT – vietoj Eurovizijos, apie kurią valiūkiškoje „Barikadų“ įžangoje E. (Monika Vaičiulytė) sako: „Latviai už mus nebalsuoja“, todėl „turime jų nekęsti“, dainų atrankos buvo tiesiogiai transliuojami įvykiai iš Kijevo Nepriklausomybės aikštės. Ką tik iš kalėjimo paleista Julija Tymošenko, sėdėdama invalido vežimėlyje, iš susijaudinimo drebančiu balsu kalbėjo apie barikadose krauju iškovotą laisvę, o šimtatūkstantinė ukrainiečių minia skandavo: „Herojai niekada nemiršta!“ Na, o tai, kas dėjosi paskui ir tebesideda iki šiol, tik dar aštriau byloja: civilizuotoje XXI a. Europoje pavojus laisvei dar nėra praeities reliktas. Belieka atsidusti: deja, naujasis LNDT spektaklis turi pavydėtinai puikų alibi…

Ir vis dėlto ar „Barikados“ iš tikrųjų pasirodė laiku? T. y. ar kūrybinė jų komanda įprasmino tai, ką įžvalgusis istorinės praeities ir šiuolaikinio teatro sankirtų tyrinėtojas Freddie’s Rokemas vadina „spaudžiančios būtinybės situacija (situation of pressing urgency), kai praeitis įsiveržia (invades) į dabartį“ taip nenumaldomai, taip atkakliai, įžūliai, kaip Williamo Shakespeare’o tragedijoje į Hamleto pasaulį įsiveržė Tėvo Šmėkla?1 Kitaip sakant, ar savo „Barikadomis“ dabartinė trisdešimtmečių karta sugebėjo ar norėjo prisistatyti kaip hamletų, pajėgių susigrumti su praeities šešėliais, karta?

„Barikados“ neabejotinai yra pirmas toks atviras, sąžiningas lietuvių teatro mėginimas reflektuoti savo tautos istoriją (aišku, jeigu istorija galima vadinti tai, ką dar labai lengvai gali patikrinti* tie, kurie patyrė ją kaip savo dabartį). Apie kruvinąjį Sausį čia kalba tie, kurie anuomet žaidė su lėlėmis (Toma Vaškevičiūtė), „žiūrėjo multikus“ (Ainis Storpirštis), „domėjosi fotoapataratais ir jų objektyvais“ (Marius Repšys) ir pan. Kitaip tariant tie, kuriems istorija, pražildžiusi jų tėvus, yra tik įrašai istorijos dokumentuose, žodžiai, girdėti pasakojimuose, sakiniai iš prakalbintų liudytojų atsiminimų. Šie 9-ojo dešimtmečio vaikai nemeluoja: jie gali tik cituoti ir bandyti suprasti, įsijausti ar atsitraukti, mėgdžioti ar pratęsti, diskutuodami, improvizuodami, fantazuodami, spekuliuodami ir – svarbiausia – ieškodami erdvės išreikšti asmeniniam požiūriui. „Barikadoms“ susivieniję teatro menininkai iš principo atsisako būti „hiperistorikais“, t. y. neabejotinais, anot Rokemo, „visiškais (pure) istorijos liudytojais“, nes tam būtinas santykis su tikru skausmu.2  Čia reikėtų paaiškinti šiek tiek plačiau: aktorius, – rašo Rokemas,– hiperistoriku tampa ne tada, kai demonstruoja istorinę savo erudiciją (tai juntama daugelyje „Barikadų“ scenų), tokiu atveju jis yra veikiau pseudoistorikas, o tada, kai pajunta ir įprasmina laiką, apie kurį kalba, tarytum virsta jo simboliu. „Barikadininkai“ pasirenka būti hiperaktoriais, hiperteatralais – tam absoliučiai pakanka atvirumo. Antai Storpirštis sako: „Geriausiai mes mokame vaidinti… tai gal ir pavaidinam?“

Šis atvirumas – apsisprendimas neforsuoti visažinystės – akivaizdžiai stimuliuoja: į dvidešimt trejų metų senumo istorijos tyrimus „Barikadų“ kūrėjai leidžiasi išties azartiškai. Jiems įdomu! Jie yra tikrai smalsūs: sutelkia gausią – tiesiog pagirtinai gausią – įvairių žanrų istorinę faktografiją. Jie tikrai išradingi: faktų srautus vis sutramdo žaismingomis (kartais nokautuojančiai juokingomis) „adaptacijomis dramatizuojant“. Jie būna tikrai jautrūs: prityla ir susikaupia, pasakodami apie tai, kaip toje nelygioje kovoje žuvo žmonės. Galų gale jie tikrai nori atrasti savo Sausio 13-ąją: paeiliui stabtelėję savotiškose „meditacinėse stotelėse“, mėgina prisiliesti prie jos asmeniškai, intymiai. Turbūt nė nereikia pridurti: jie iš tikrųjų kalba šiandienos publikai, polemizuodami („praėjo vos pusvalandis, o jau nepatinka, ane?“ – retoriškai klausia Vaškevičiūtė), po to taikydamiesi, vienydamiesi („tad gal ir dabar galime susikibti rankomis […]? Pamėginam!“– kviečia Storpirštis), paskui kažkaip truputį agresyvokai, vulgarokai provokuodami (televizijos laidos „Tiesa ar melas“ vedėjas tiesiog siautėja žiūrovų salėje, gal Repšys netikėtai prisiminė savąjį „Išvarymo“ Vandalą?..).

Nė trupučio neabejoju: „Barikados“ yra geras šiuolaikiško – judraus, interaktyvaus, temperamentingo, moderniai daugiabalsiško, t. y. hibridiško, – istorinės atminties teatro formos pavyzdys.

Lygiai taip pat neabejoju: jos stokoja turinio. Tas šiuolaikiškas „Barikadų“ temperamentas – efektingas žaidimas, peržengiant istorinės faktografijos ir istorinių spekuliacijų, herojaus ir aktoriaus, mokslinės istorijos rekonstrukcijos ir subjektyvaus patyrimo ribas, – yra kažkoks neorganiškas, netgi dvelkiantis desperacija. Atrodo, kartais jo griebiamasi tik todėl, kad tiesiog neturima ką pasakyti. Nors – paradoksalu – veiksmas nepaprastai sparčiai šakojasi ir aprėpia daugybę faktų: „Barikados“ primena ir Nobelio taikos premijos paskyrimą Michailui Gorbačiovui, ir pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės krizę, ir paslaptingą premjero Alberto Šimėno (Martynas Nedzinskas/Vainius Sodeika) dingimą, ir Sausio 13-osios aukas, ir iškreiptas tos nakties interpretacijas, ir t. t. Šakodamasis prabėgom prisiliečia prie aktualių šiandienos problemų – „Barikados“ užsimena apie neonacizmą, pašiepia „idealistinį nacionalizmą“, grybšteli tautinio nepakantumo temą, bando (per)interpretuoti nacionalinę simboliką, truputį pasvarsto, ko ir kodėl Lietuvoje nekenčia jauni lietuviai, ir t. t. Tačiau tik tiek – tik išsišakoja, tik prabėgomis prisiliečia, tik užsimena, tik grybšteli, tik truputį pasvarsto ir vėl šakojasi…

Laisvės kovų istorijos studijų sužadinta ir į jaunų žmonių realybę perkelta atmintis „Barikadose“ atsiskleidžia, sakyčiau, kaip netvirta, neryžtinga, nerizikuojanti – plačiai užsimojusi, tačiau į nieką iki šerdies neįsismelkianti, demonstruojanti apimtį, tačiau nedemonstruojanti gylio, nepaprastai stropi, tačiau nevarginama atradimų troškulio. Tai atmintis iki-Hamleto, kai vidinė būtinybė atsiminti dar nejaučiama.

„Barikadų“ kūrėjai karštai gina savo teisę atminti kruvinąjį Sausį, tačiau nuo ko ją reikia ginti? Gal nuo savo pačių abejingumo ar abejonių? „Mes turim teisę kalbėti šia tema“, – sako Vaškevičiūtė, bet paišdykauti „aplink šią temą“ jiems norisi daug labiau, negu apie ją kalbėti. Ir nepasakysi, kad tą daryti nesiseka. „Barikadininkų“ išdykavime esama nemažai iš tikrųjų gero – tokio šelmiškai įžūlaus – humoro. Pavyzdžiui, kai pasišiaušusi Kazimira Prunskienė (Vaškevičiūtė), šliauždama stalu, užsipuola Vytautą Landsbergį (Tadas Gryn): „Tu niekada nebūsi prezidentas!.. O Dalia Grybauskaitė va – bus…“ – „Kas ta Grybauskaitė?“ – išsigandęs klausia Landsbergis. Arba kai besiseilėjantis Šimėno asmens sargybinis Pečkys (Marius Repšys), anksčiau saugojęs Landsbergį, ūmai užniūniuoja Čiurlionį; kai parkelyje elegantiškai kortuojantys Rimas (Gryn) ir Oskaras (Repšys) iš nevilties apsiverkusiam rusų televizijos žurnalistui (Storpirštis) nesiginčydami pritaria: „Aha, tąsyk tikrai snaiperiai šaudė nuo stogų… jo, savi šaudė į savus“… Tačiau šie epizodai iš esmės nekeičia bendro įspūdžio, kad „Barikadų“ humoras turi kažkokį keistą savitikslės retorikos prieskonį, gal net išduoda savotišką vaikiškai paauglišką pasipūtimą, kurį įniršę delfi komentatoriai painioja su šventvagiškumu, įžvelgdami čia tikrą „patyčių kultūros triumfą“.3

„Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįslingą Šimėno dingimą… Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to? Kaip šie tautinio sąjūdžio laikų politikos šaržai prasmiškai siejasi su didžiausiu tos politikos išbandymu ir viena iš reikšmingiausių jos pergalių tapusia Sausio 13-ąja, kurią keliose nedidukėse jai skirtose scenose „Barikados“ mėgina įprasminti kaip iki šiol gyvą lietuvių tautos skausmą? Juokingi politikai „prijuokavo“ visai nebejuokingą kraujo praliejimą? Jeigu norėta pasakyti būtent tai, kodėl nepasakoma aiškiai ir iki galo? Vėlesniame veiksme nei Landsbergis, nei kiti išvis nepasirodo – jie užmirštami taip pat lengvai, kaip ilgoje įžangoje buvo užmiršta Sausio 13-oji.

Tiesą sakant, juokas „Barikadose“ kartais pasitelkiamas tiesiog kaip būdas atidėti pokalbį apie pasirinktą refleksijos objektą. „Ši tema vis dar labai jautri, ji kaip žaizda“, – spektaklio pradžioje sako Vaškevičiūtė. Ir tai beveik apčiuopiama: „barikadininkai“ suka ratus, eina aplinkkeliais, žiūri kažkur pro šalį, tarytum bijodami užkliudyti žaizdą. Šiuo atžvilgiu jie aiškiai kalba apie skaudžios temos vengimą, apie tai, kad tarp mūsų ir mūsų Sausio 13-osios jau – o gal vis dar – stovi barikados.

Vienas gražiausių, paveikiausių ir, sakyčiau, originaliausių spektaklio epizodų yra giliai dramatiška, o kartu švelniai komiška „priešlaikinio gimdymo“ scena. Lakoniškai ir nepaprastai subtiliai bylojama apie tai, kas istoriją pri(si)menančiam teatrui dažniausiai nerūpi,– pasakojama, ką Sausio 13-osios naktį patyrė tie, kurie nebuvo tikrieji jos herojai (nors vis dėlto buvo). Šios miniscenos siužetas paprastas, nepretenzingas, beveik buitiškas – Ji (Vaičiulytė) namuose liko viena ir staiga prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Jos vyras tąnakt budėjo krašto apsaugoje, tad į skambučius neatsiliepė – „karinės parengties“ sąlygomis gimdančios moterys vyrams nerūpėjo (jiems rūpėjo dingęs Šimėnas); greitoji nevažiavo – trūko mašinų; draugai nepadėjo – stovėjo „prie bokšto… ar tai prie Parlamento“; mama tik išsigando – juk iki dukters dvi valandos kelio… Sutrikimas, didėjantis nerimas, vis auganti baimė, vis labiau gąsdinanti nežinia, vis stipriau rankas pakertantis bejėgiškumas ir kartu kažkoks desperatiškas ryžtas nepasiduoti, ko nors griebtis, ką nors daryti, pavyzdžiui, paskambinti nepažįstamai kaimynei rusei (Elzė Gudavičiūtė). Man atrodo, būtent ši trumputė scena tiksliausiai užčiuopia ir raiškiausiai simbolizuoja Sausio 13-osios atmosferą, giliausiai įsiskverbia į aną laiką, o kartu – tikriausiai tai dar svarbiau – atranda įdomiausią nekanoniškos emocinės atminties formą, praeitį prasmingiausiai susiedama su šiandiena.

Matyt, neatsitiktinai ir, ko gero, todėl taip sukrečiančiai, „priešlaikinio gimdymo“ sceną palydi gydytojų liudijimai, pateikiantys tos nakties žiaurumo įkalčius, – tikras būtojo laiko aidas ir kartu tikra šio laiko pagarbos praeičiai išraiška. „Barikados“ čia beveik moksliškai objektyviai rekonstruoja Sausio 13-osios siaubą, bet kartu pabrėžtinai atsiriboja nuo grynai mokslinių faktografinių užmačių: balsai skamba ramiai, sukauptai, o pro ramybę prasišviečia savaip iškilmingas, tačiau nesumeluotas jaudulys – tarsi savotiška tylos minutė.

Jautri vieta!

Turbūt Hamletas, taip ilgai – kone visą pirmąją „Barikadų“ dalį – mindžikavęs tarpduryje ir išdykavęs, pagaliau įdėmiai pasižiūrėjo į savo tėvą, ėmė jį suprasti, užjausti, kaip savą patirdamas – bent jau mėgindamas patirti – jo skriaudą.

Po to, suprantama, jis ima keršyti. Ir tampa lėkštas… Po „tylos minutės“ prasideda ir gana ilgai tęsiasi „keršto už sausio 13-ąją“ pareiškimai. Tos viena kitą iš esmės kartojančios „improvizacijos antisovietinės propagandos tema“ yra tokios teisingos, kad net nuobodžios. Rusai šmeižia Lietuvą!– kaip didžiausią paslaptį (nors ji seniai visiems žinoma) kartoja „barikadininkai“. Na, tai mes juos čia patvarkysim! – priduria. Ir tikrai smagiai tvarko – tyčiojasi išsijuosę. Taip įsismarkauja, kad nebegali sustoti ir surengia satyrišką „ruskio“ Mišos išvarymo iš lietuvio Mariaus (Marius Repšys) seansą, kuris, reikia pripažinti, baigiamas labai efektingai, nes autoironiškai: apsivalęs Repšys eina Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“ vaidinti Lauryno. Tačiau įsismarkavę, jie, man regis, pernelyg lengvabūdiškai pamiršta bent užsiminti apie tai, ką sužinoti turbūt įdomiausia: kaip šie jauni žmonės vertina faktą, kad Rusija šmeižia Lietuvą, – jiems dėl to pikta? liūdna? baisu? apmaudu? skaudu? neramu? O gal tai viso labo pretekstas ekstravagantiškiems žaidimams?

Galbūt ieškodami atsakymo būtent į šį klausimą, atsikeršiję „barikadininkai“ sugrįžta į Sausio 13-ąją. Darsyk įsižiūri į savo tėvus, kurie, ką tik apgynę televizijos bokštą, nurimę, tačiau dar pakilūs – simpatiška scena! – prie laužų jaukiai dainuoja Maironį ir iki graudulio naiviai ruošiasi kurti laisvą Lietuvą – „gražią šalį be blatų“. Jie įsižiūri, tarytum dar sykį – dabar jau galutinai ir neatšaukiamai – susitaikydami su savo tėvais. Pabaigoje, susikibę už rankų, įkvėptai sudainuoja tai, kas dainuota Sąjūdžio įkarštyje: „Bunda jau Baltija! Lietuva! Latvija! Estija-a-a-a!“ (o ne „Hell’s Bells“, kurią plėšė pradžioje, laidydami sąmojus apie Šimėną).

Man atrodo, tai didžiausias „Barikadų“ siurprizas – šis netikėtas „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ priminimas. Ir ką gi jis pasako? „Barikados“ nesugebėjo atrasti, suformuluoti ir pagrįsti modernios patriotizmo koncepcijos? Ar priešingai – nujautė, užčiuopė ir įžvalgiai konstatavo savotišką seno gero patriotizmo – tai patriotizmas be priešdėlio neo – ilgesį?

Manau, atsakymas į šį klausimą slypi kažkur per vidurį.

¹ Freddie Rokem. On Urgency: the Voices of the Dead and the „Rustle“ of the Leaves, In: Istorijos rekonstrukcijos nuo 1945-ųjų iki dabar, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010, p. 12.

² Freddie Rokem. Theatrical Representations of the Past in Contemporary Theatre, Iowa City: University of Iowa Press, 2000, p. 73.

³ http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/barikadas-sukurusi-dramaturge-ukrainos-ivykiai-tik-sustiprina-emocini-lauka.d?id=64125338&com=1&no=0&s=2

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Šarūnė Trinkūnaitė
DATA: 2014-03

Teatrologės Godos Dapšytės, latvių dramaturgo Janio Balodžio, lietuviams neblogai pažįstamo ir mylimo latvių režisieriaus Valterio Silio ir aštuonių jaunų lietuvių aktorių „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre pasirodė tiesiog nepadoriai laiku. Šis spektaklis, ryžęsis priminti laisvės kovų metą, turėjo tokį šiuolaikinės politinės realybės „režisierių“ išprovokuotą epilogą, kokio geriau, aišku, nebūtų turėjęs. (Ne)pasisekė! Po premjeros parėjus namo, buvo galima, tiesą sakant, privaloma įsijungti LRT – vietoj Eurovizijos, apie kurią valiūkiškoje „Barikadų“ įžangoje E. (Monika Vaičiulytė) sako: „Latviai už mus nebalsuoja“, todėl „turime jų nekęsti“, dainų atrankos buvo tiesiogiai transliuojami įvykiai iš Kijevo Nepriklausomybės aikštės. Ką tik iš kalėjimo paleista Julija Tymošenko, sėdėdama invalido vežimėlyje, iš susijaudinimo drebančiu balsu kalbėjo apie barikadose krauju iškovotą laisvę, o šimtatūkstantinė ukrainiečių minia skandavo: „Herojai niekada nemiršta!“ Na, o tai, kas dėjosi paskui ir tebesideda iki šiol, tik dar aštriau byloja: civilizuotoje XXI a. Europoje pavojus laisvei dar nėra praeities reliktas. Belieka atsidusti: deja, naujasis LNDT spektaklis turi pavydėtinai puikų alibi…

Ir vis dėlto ar „Barikados“ iš tikrųjų pasirodė laiku? T. y. ar kūrybinė jų komanda įprasmino tai, ką įžvalgusis istorinės praeities ir šiuolaikinio teatro sankirtų tyrinėtojas Freddie’s Rokemas vadina „spaudžiančios būtinybės situacija (situation of pressing urgency), kai praeitis įsiveržia (invades) į dabartį“ taip nenumaldomai, taip atkakliai, įžūliai, kaip Williamo Shakespeare’o tragedijoje į Hamleto pasaulį įsiveržė Tėvo Šmėkla?1 Kitaip sakant, ar savo „Barikadomis“ dabartinė trisdešimtmečių karta sugebėjo ar norėjo prisistatyti kaip hamletų, pajėgių susigrumti su praeities šešėliais, karta?

„Barikados“ neabejotinai yra pirmas toks atviras, sąžiningas lietuvių teatro mėginimas reflektuoti savo tautos istoriją (aišku, jeigu istorija galima vadinti tai, ką dar labai lengvai gali patikrinti* tie, kurie patyrė ją kaip savo dabartį). Apie kruvinąjį Sausį čia kalba tie, kurie anuomet žaidė su lėlėmis (Toma Vaškevičiūtė), „žiūrėjo multikus“ (Ainis Storpirštis), „domėjosi fotoapataratais ir jų objektyvais“ (Marius Repšys) ir pan. Kitaip tariant tie, kuriems istorija, pražildžiusi jų tėvus, yra tik įrašai istorijos dokumentuose, žodžiai, girdėti pasakojimuose, sakiniai iš prakalbintų liudytojų atsiminimų. Šie 9-ojo dešimtmečio vaikai nemeluoja: jie gali tik cituoti ir bandyti suprasti, įsijausti ar atsitraukti, mėgdžioti ar pratęsti, diskutuodami, improvizuodami, fantazuodami, spekuliuodami ir – svarbiausia – ieškodami erdvės išreikšti asmeniniam požiūriui. „Barikadoms“ susivieniję teatro menininkai iš principo atsisako būti „hiperistorikais“, t. y. neabejotinais, anot Rokemo, „visiškais (pure) istorijos liudytojais“, nes tam būtinas santykis su tikru skausmu.2  Čia reikėtų paaiškinti šiek tiek plačiau: aktorius, – rašo Rokemas,– hiperistoriku tampa ne tada, kai demonstruoja istorinę savo erudiciją (tai juntama daugelyje „Barikadų“ scenų), tokiu atveju jis yra veikiau pseudoistorikas, o tada, kai pajunta ir įprasmina laiką, apie kurį kalba, tarytum virsta jo simboliu. „Barikadininkai“ pasirenka būti hiperaktoriais, hiperteatralais – tam absoliučiai pakanka atvirumo. Antai Storpirštis sako: „Geriausiai mes mokame vaidinti… tai gal ir pavaidinam?“

Šis atvirumas – apsisprendimas neforsuoti visažinystės – akivaizdžiai stimuliuoja: į dvidešimt trejų metų senumo istorijos tyrimus „Barikadų“ kūrėjai leidžiasi išties azartiškai. Jiems įdomu! Jie yra tikrai smalsūs: sutelkia gausią – tiesiog pagirtinai gausią – įvairių žanrų istorinę faktografiją. Jie tikrai išradingi: faktų srautus vis sutramdo žaismingomis (kartais nokautuojančiai juokingomis) „adaptacijomis dramatizuojant“. Jie būna tikrai jautrūs: prityla ir susikaupia, pasakodami apie tai, kaip toje nelygioje kovoje žuvo žmonės. Galų gale jie tikrai nori atrasti savo Sausio 13-ąją: paeiliui stabtelėję savotiškose „meditacinėse stotelėse“, mėgina prisiliesti prie jos asmeniškai, intymiai. Turbūt nė nereikia pridurti: jie iš tikrųjų kalba šiandienos publikai, polemizuodami („praėjo vos pusvalandis, o jau nepatinka, ane?“ – retoriškai klausia Vaškevičiūtė), po to taikydamiesi, vienydamiesi („tad gal ir dabar galime susikibti rankomis […]? Pamėginam!“– kviečia Storpirštis), paskui kažkaip truputį agresyvokai, vulgarokai provokuodami (televizijos laidos „Tiesa ar melas“ vedėjas tiesiog siautėja žiūrovų salėje, gal Repšys netikėtai prisiminė savąjį „Išvarymo“ Vandalą?..).

Nė trupučio neabejoju: „Barikados“ yra geras šiuolaikiško – judraus, interaktyvaus, temperamentingo, moderniai daugiabalsiško, t. y. hibridiško, – istorinės atminties teatro formos pavyzdys.

Lygiai taip pat neabejoju: jos stokoja turinio. Tas šiuolaikiškas „Barikadų“ temperamentas – efektingas žaidimas, peržengiant istorinės faktografijos ir istorinių spekuliacijų, herojaus ir aktoriaus, mokslinės istorijos rekonstrukcijos ir subjektyvaus patyrimo ribas, – yra kažkoks neorganiškas, netgi dvelkiantis desperacija. Atrodo, kartais jo griebiamasi tik todėl, kad tiesiog neturima ką pasakyti. Nors – paradoksalu – veiksmas nepaprastai sparčiai šakojasi ir aprėpia daugybę faktų: „Barikados“ primena ir Nobelio taikos premijos paskyrimą Michailui Gorbačiovui, ir pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės krizę, ir paslaptingą premjero Alberto Šimėno (Martynas Nedzinskas/Vainius Sodeika) dingimą, ir Sausio 13-osios aukas, ir iškreiptas tos nakties interpretacijas, ir t. t. Šakodamasis prabėgom prisiliečia prie aktualių šiandienos problemų – „Barikados“ užsimena apie neonacizmą, pašiepia „idealistinį nacionalizmą“, grybšteli tautinio nepakantumo temą, bando (per)interpretuoti nacionalinę simboliką, truputį pasvarsto, ko ir kodėl Lietuvoje nekenčia jauni lietuviai, ir t. t. Tačiau tik tiek – tik išsišakoja, tik prabėgomis prisiliečia, tik užsimena, tik grybšteli, tik truputį pasvarsto ir vėl šakojasi…

Laisvės kovų istorijos studijų sužadinta ir į jaunų žmonių realybę perkelta atmintis „Barikadose“ atsiskleidžia, sakyčiau, kaip netvirta, neryžtinga, nerizikuojanti – plačiai užsimojusi, tačiau į nieką iki šerdies neįsismelkianti, demonstruojanti apimtį, tačiau nedemonstruojanti gylio, nepaprastai stropi, tačiau nevarginama atradimų troškulio. Tai atmintis iki-Hamleto, kai vidinė būtinybė atsiminti dar nejaučiama.

„Barikadų“ kūrėjai karštai gina savo teisę atminti kruvinąjį Sausį, tačiau nuo ko ją reikia ginti? Gal nuo savo pačių abejingumo ar abejonių? „Mes turim teisę kalbėti šia tema“, – sako Vaškevičiūtė, bet paišdykauti „aplink šią temą“ jiems norisi daug labiau, negu apie ją kalbėti. Ir nepasakysi, kad tą daryti nesiseka. „Barikadininkų“ išdykavime esama nemažai iš tikrųjų gero – tokio šelmiškai įžūlaus – humoro. Pavyzdžiui, kai pasišiaušusi Kazimira Prunskienė (Vaškevičiūtė), šliauždama stalu, užsipuola Vytautą Landsbergį (Tadas Gryn): „Tu niekada nebūsi prezidentas!.. O Dalia Grybauskaitė va – bus…“ – „Kas ta Grybauskaitė?“ – išsigandęs klausia Landsbergis. Arba kai besiseilėjantis Šimėno asmens sargybinis Pečkys (Marius Repšys), anksčiau saugojęs Landsbergį, ūmai užniūniuoja Čiurlionį; kai parkelyje elegantiškai kortuojantys Rimas (Gryn) ir Oskaras (Repšys) iš nevilties apsiverkusiam rusų televizijos žurnalistui (Storpirštis) nesiginčydami pritaria: „Aha, tąsyk tikrai snaiperiai šaudė nuo stogų… jo, savi šaudė į savus“… Tačiau šie epizodai iš esmės nekeičia bendro įspūdžio, kad „Barikadų“ humoras turi kažkokį keistą savitikslės retorikos prieskonį, gal net išduoda savotišką vaikiškai paauglišką pasipūtimą, kurį įniršę delfi komentatoriai painioja su šventvagiškumu, įžvelgdami čia tikrą „patyčių kultūros triumfą“.3

„Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįslingą Šimėno dingimą… Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to? Kaip šie tautinio sąjūdžio laikų politikos šaržai prasmiškai siejasi su didžiausiu tos politikos išbandymu ir viena iš reikšmingiausių jos pergalių tapusia Sausio 13-ąja, kurią keliose nedidukėse jai skirtose scenose „Barikados“ mėgina įprasminti kaip iki šiol gyvą lietuvių tautos skausmą? Juokingi politikai „prijuokavo“ visai nebejuokingą kraujo praliejimą? Jeigu norėta pasakyti būtent tai, kodėl nepasakoma aiškiai ir iki galo? Vėlesniame veiksme nei Landsbergis, nei kiti išvis nepasirodo – jie užmirštami taip pat lengvai, kaip ilgoje įžangoje buvo užmiršta Sausio 13-oji.

Tiesą sakant, juokas „Barikadose“ kartais pasitelkiamas tiesiog kaip būdas atidėti pokalbį apie pasirinktą refleksijos objektą. „Ši tema vis dar labai jautri, ji kaip žaizda“, – spektaklio pradžioje sako Vaškevičiūtė. Ir tai beveik apčiuopiama: „barikadininkai“ suka ratus, eina aplinkkeliais, žiūri kažkur pro šalį, tarytum bijodami užkliudyti žaizdą. Šiuo atžvilgiu jie aiškiai kalba apie skaudžios temos vengimą, apie tai, kad tarp mūsų ir mūsų Sausio 13-osios jau – o gal vis dar – stovi barikados.

Vienas gražiausių, paveikiausių ir, sakyčiau, originaliausių spektaklio epizodų yra giliai dramatiška, o kartu švelniai komiška „priešlaikinio gimdymo“ scena. Lakoniškai ir nepaprastai subtiliai bylojama apie tai, kas istoriją pri(si)menančiam teatrui dažniausiai nerūpi,– pasakojama, ką Sausio 13-osios naktį patyrė tie, kurie nebuvo tikrieji jos herojai (nors vis dėlto buvo). Šios miniscenos siužetas paprastas, nepretenzingas, beveik buitiškas – Ji (Vaičiulytė) namuose liko viena ir staiga prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Jos vyras tąnakt budėjo krašto apsaugoje, tad į skambučius neatsiliepė – „karinės parengties“ sąlygomis gimdančios moterys vyrams nerūpėjo (jiems rūpėjo dingęs Šimėnas); greitoji nevažiavo – trūko mašinų; draugai nepadėjo – stovėjo „prie bokšto… ar tai prie Parlamento“; mama tik išsigando – juk iki dukters dvi valandos kelio… Sutrikimas, didėjantis nerimas, vis auganti baimė, vis labiau gąsdinanti nežinia, vis stipriau rankas pakertantis bejėgiškumas ir kartu kažkoks desperatiškas ryžtas nepasiduoti, ko nors griebtis, ką nors daryti, pavyzdžiui, paskambinti nepažįstamai kaimynei rusei (Elzė Gudavičiūtė). Man atrodo, būtent ši trumputė scena tiksliausiai užčiuopia ir raiškiausiai simbolizuoja Sausio 13-osios atmosferą, giliausiai įsiskverbia į aną laiką, o kartu – tikriausiai tai dar svarbiau – atranda įdomiausią nekanoniškos emocinės atminties formą, praeitį prasmingiausiai susiedama su šiandiena.

Matyt, neatsitiktinai ir, ko gero, todėl taip sukrečiančiai, „priešlaikinio gimdymo“ sceną palydi gydytojų liudijimai, pateikiantys tos nakties žiaurumo įkalčius, – tikras būtojo laiko aidas ir kartu tikra šio laiko pagarbos praeičiai išraiška. „Barikados“ čia beveik moksliškai objektyviai rekonstruoja Sausio 13-osios siaubą, bet kartu pabrėžtinai atsiriboja nuo grynai mokslinių faktografinių užmačių: balsai skamba ramiai, sukauptai, o pro ramybę prasišviečia savaip iškilmingas, tačiau nesumeluotas jaudulys – tarsi savotiška tylos minutė.

Jautri vieta!

Turbūt Hamletas, taip ilgai – kone visą pirmąją „Barikadų“ dalį – mindžikavęs tarpduryje ir išdykavęs, pagaliau įdėmiai pasižiūrėjo į savo tėvą, ėmė jį suprasti, užjausti, kaip savą patirdamas – bent jau mėgindamas patirti – jo skriaudą.

Po to, suprantama, jis ima keršyti. Ir tampa lėkštas… Po „tylos minutės“ prasideda ir gana ilgai tęsiasi „keršto už sausio 13-ąją“ pareiškimai. Tos viena kitą iš esmės kartojančios „improvizacijos antisovietinės propagandos tema“ yra tokios teisingos, kad net nuobodžios. Rusai šmeižia Lietuvą!– kaip didžiausią paslaptį (nors ji seniai visiems žinoma) kartoja „barikadininkai“. Na, tai mes juos čia patvarkysim! – priduria. Ir tikrai smagiai tvarko – tyčiojasi išsijuosę. Taip įsismarkauja, kad nebegali sustoti ir surengia satyrišką „ruskio“ Mišos išvarymo iš lietuvio Mariaus (Marius Repšys) seansą, kuris, reikia pripažinti, baigiamas labai efektingai, nes autoironiškai: apsivalęs Repšys eina Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“ vaidinti Lauryno. Tačiau įsismarkavę, jie, man regis, pernelyg lengvabūdiškai pamiršta bent užsiminti apie tai, ką sužinoti turbūt įdomiausia: kaip šie jauni žmonės vertina faktą, kad Rusija šmeižia Lietuvą, – jiems dėl to pikta? liūdna? baisu? apmaudu? skaudu? neramu? O gal tai viso labo pretekstas ekstravagantiškiems žaidimams?

Galbūt ieškodami atsakymo būtent į šį klausimą, atsikeršiję „barikadininkai“ sugrįžta į Sausio 13-ąją. Darsyk įsižiūri į savo tėvus, kurie, ką tik apgynę televizijos bokštą, nurimę, tačiau dar pakilūs – simpatiška scena! – prie laužų jaukiai dainuoja Maironį ir iki graudulio naiviai ruošiasi kurti laisvą Lietuvą – „gražią šalį be blatų“. Jie įsižiūri, tarytum dar sykį – dabar jau galutinai ir neatšaukiamai – susitaikydami su savo tėvais. Pabaigoje, susikibę už rankų, įkvėptai sudainuoja tai, kas dainuota Sąjūdžio įkarštyje: „Bunda jau Baltija! Lietuva! Latvija! Estija-a-a-a!“ (o ne „Hell’s Bells“, kurią plėšė pradžioje, laidydami sąmojus apie Šimėną).

Man atrodo, tai didžiausias „Barikadų“ siurprizas – šis netikėtas „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ priminimas. Ir ką gi jis pasako? „Barikados“ nesugebėjo atrasti, suformuluoti ir pagrįsti modernios patriotizmo koncepcijos? Ar priešingai – nujautė, užčiuopė ir įžvalgiai konstatavo savotišką seno gero patriotizmo – tai patriotizmas be priešdėlio neo – ilgesį?

Manau, atsakymas į šį klausimą slypi kažkur per vidurį.

¹ Freddie Rokem. On Urgency: the Voices of the Dead and the „Rustle“ of the Leaves, In: Istorijos rekonstrukcijos nuo 1945-ųjų iki dabar, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010, p. 12.

² Freddie Rokem. Theatrical Representations of the Past in Contemporary Theatre, Iowa City: University of Iowa Press, 2000, p. 73.

³ http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/barikadas-sukurusi-dramaturge-ukrainos-ivykiai-tik-sustiprina-emocini-lauka.d?id=64125338&com=1&no=0&s=2