ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Akvilė Naudžiūnienė
DATA: 2013-08
Valdovų rūmų atidarymas
Dabar žinau, kad žiediniai kopūstai, kuriuos vaikystėje rasdavau močiutės darže bei šventai tikėjau jų ir lietuviškos žemės derme, yra egzotinis augalas, Bonos Sforcos dėka pasiekęs LDK žemiečių lysves ir skrandį. Tokių vaikystės iliuzijas ardančių žinių kupini naujieji Valdovų rūmai Gedimino kalno papėdėje. Vis dėlto, kaip derėjo suprasti iš sentimentalių kalbų, skambėjusių atidarymo iškilmėse, ši vieta ir jos idėja – ne destruktyvus, griaunantis iliuzijas stimulas, o atvirkščiai – jas kuriantis ir atstatantis pradas, turėsiantis „įtvirtinti tautines ir politines vertybes“ (tautiškumo turinys iki galo neaiškus, bet žodis „vertybės“ savaime malonus) bei „atstatyti teisybę“ (duoklė Don Kichotui). Po kritikos, kuri it iš gausybės rago liejosi šių rūmų „istoriniam autentiškumui“, norisi pabrėžti, kad dabar nebe istoriškumą derėtų kvestionuoti, nebe vienos plytos fiskalinę vertę skaičiuoti, o įvertinti Valdovų rūmų kaip naujo kultūrinio arealo gebėjimą egzistuoti dabartyje, papildyti ir apskritai kultūrinę, ir konkrečiai muziejinę Lietuvos erdvę.
Prieš Rūmų (taip jaukiai „iš vidaus“ vadinamų) atidarymą jie buvo imti laidoti dar negimę, o iškilmingai juos atidarius nemaža dalis lietuvių, stipriai tikinčių geros minties, šviesios karmos ir taurių darbų gerumu, ėmėsi pompastiškos atlaidų ceremonijos ir pradėjo grūmoti it bedieviams tiems, kurie netiki, kad Lietuvos valstybingumas yra jei ne patys Valdovų rūmai kaip architektūrinis (at)kūrinys, tai bent jau jų koncepcija. Pradėjo po mažą kraštą iš lūpų į lūpas sklisti žinia, kad Valdovų rūmai skirti tiems, kuriems reikia valstybės (Ingė Lukšaitė). Bet ar nesumaišė šios idėjos autoriai sąvokų? Ar tos valstybės (kad ir kaip ją matuotume) negalime rasti Nacionalinėje dailės galerijoje (iš kurios, beje, Valdovų rūmai pasiskolinę eksponuoja nemažai kūrinių) ar Nacionaliniame muziejuje, ir galiausiai – ar būtinai tos valstybės turime ieškoti muziejuje, pilyje, dvare, sodžiuje? O kokį naratyvą apie mūsų valstybingumą mums pateikia naujųjų Valdovų rūmų idėja? Tai pesimistinis pasakojimas apie didybę, kuri turėtų būti, bet kurios reikia labai intensyviai paieškoti, nežinant, ar ji iš tiesų egzistuoja. Šį neatitikimą gražiai įprasmino aktoriai, Valdovų rūmų atidarymo iškilmėse persikūniję į didikus – situacija iš koršunoviškai tragiškos vaidinant auką per dešimtmetį transformavosi į šiek tiek pakilesnę tautiškai tragikomišką – vaidinant didikų tautą.
Eilinę šeštadienio popietę vėsiuose rūmuose sunku pajusti istorinės atminties grįžimą – jį užgožia nesiliaujantys nepatenkintųjų šnabždesiai (pagyvenusi dama nepatikliu balsu konstatuoja, kad „Pinigų tai gerai dabar atsipirkimui pririnks“) ir vis ataidintys patenkintųjų klegesiai (viena solidi kraštietė kitai: „Žiūrėk, rankinuks, ir žirklės, žiūrėk tik, neblхgai, ką pasakysi!“), kakofoniškai atskiesti entuziastingo gidės balso. Pro minią prasprūsta pastarosios žodžiai „Jei teko skaityti istorijoje, netgi Vytautas mėgo žaisti šachmatais“. Štai ir pagrindimas naujai disciplinai mokyklinėse programose įvesti – kas tiko Vytautui, tiks ir savyje susivokusiam naujųjų laikų lietuviui. Kaip ir Valdovų rūmai, sugrąžintas valstybingumo simbolis kels tik teigiamus jausmus kiekvienam nusiteikusiam valstybiškai, o jei ne – bus drąsiai galima suabejoti tokio meile Tėvynei. Rūmų ir jų muziejaus atsivėrimo pasauliui iškilmių metu šalies prezidentė gražiai linkėjo: „Tegul Valdovų rūmai būna kiekvieno lietuvio rūmais“. Nepaisant gerų intencijų, sunku nepastebėti, kad visa idėja apie kiekvieno lietuvio ir Valdovų rūmų sąsają yra ryški priešstata tam, ką tie (anie) Rūmai simbolizavo LDK laikotarpiu, kai kiekvienam lietuviui ir fizinis, ir mentalinis atstumas iki Rūmų buvo kaip iki Mėnulio. Ne atsitiktinai juk tautosakoje gimė švelnūs žodžiai, išreiškiantys jausmo platybę – aš tave myliu kaip iki Valdovų rūmų ir atgal (nejau kažką sumaišiau?).
Ilgą laiką plėtotas fetišas istorijos vadovėliams, bevaikščiojant po tviskančias Valdovų rūmų muziejaus sales, virto siurrealistiniu košmaru – pojūtis, kad vaikštai Lietuvos istorijos vadovėlyje, yra neišdildomas: Lietuvos valdovų portretai slysta nuo plakatų it Suvalkijos saulėje šienapjūtės metu tirpstantys laikrodžiai, tarsi muzikos istorijos pamokose suskamba kelios natos iš Mykolo Kleopo Oginskio „Atsisveikinimo su Tėvyne“. Per šią perspektyvą ir pajunti dažnam kritikui per giliai slypinčią rūmų didybę – dideli, spalvingi, o dar ir dvikalbiai plakatai (o už jų – istorijos vadovėlius kruopščiai konspektavęs ir iš retų leidinių gražius paveikslėlius skenavęs uolus muziejaus darbuotojas) pasakojantys tokią vientisą, tokią savaime besiklostančią lietuvišką pasaką nuo Mindaugo ir Mortos (it Adomo ir Ievos) iki apokaliptiško
XVIII a., kuriame ilgai lauktas pranašas ateina nelauktu pavidalu. Jei ši graži istorija jums kelia naujai gimusį susidomėjimą, ir ties plakatu apie Jogailos jaunystę, vaikystę ir kitas karaliams būdingas brendimo formas neužsinorėjote snūstelėti, įtariu, kad seniai vartėte mokyklinį istorijos vadovėlį, arba paprasčiau – esate smalsus turistas, pasiryžęs kaip trofėjų parsivežti į savo gimtąją šalį neapmokestinamą žinių apie didingą Lietuvos praeitį bagažą.
Sakote, per dideli modernaus žmogaus, ištroškusio muziejaus kaip pasilinksminimo vietos, lūkesčiai paskatino savitą nusivylimą labai jau atgyvenusia didaktikos forma šiame muziejuje? Vis dėlto keista, kad tokiame iš pažiūros moderniame muziejuje (mat seno sukirpimo muziejai dažniausiai neturi metalo detektorių) edukacinių užsiėmimų vaikams kūrėjai nusprendė, kad nėra čia ko vaikams niekais užsiimti – reikia dairytis į eksponatus ir gausaus muziejinio teksto mylėtojams patrauklius plakatus. O tiems jauniems pašėlusiems lankytojams, kurie ieško pramogų, pasiūloma nuspalvinti didelį (ar mažą) kunigaikštį, ar jei tėveliai buvo tokie sumanūs, kad atsivestų savąsias atžalas savaitgalį – atsispausti paveikslėlį su autentišku koklių raižiniu. Taip, galbūt nederėtų pataikauti provincialiems poreikiams ir puošti rūmų spalvotomis girliandomis, tačiau muziejus kaip institucija turėtų stengtis patenkinti bent informacinius lankytojų poreikius ir bandyti pritaikyti naujus muziejinės reprezentacijos modelius. Kol kas susiduriame su paradoksalia situacija – daugiausia aprašomi eksponatai yra muziejaus pirmame aukšte atidengti išlikusių mūrų griuvėsiai, kurie yra įprasminti pasakojimais, ką turėtume juose įžvelgti. O eksponatai vitrinose ir stenduose ne tik skurdžiai apšviečiami it būtų slepiami nuo blogos akies, bet ir itin skurdžiai aprašomi. Stebina skirtingos paskirties ir panaudos ginklų kolekcijos, prie kurių teparašyta „kardai“ ir amžius, kada jie pagaminti (įdomu, kaip lankytojai reaguotų į paveikslų kolekciją, įvardytą „paveikslai, XV a.“? – tikra kultūrinė eksponatų diskriminacija). Nemažiau stebina, kad iš teoriškai gausios radinių kolekcijos praktiškai atrinkti tokie iš vėžių išmušantys eksponatai kaip stogo konstrukcijos detalė ar slenksčio fragmentas, apie kuriuos taip pat drovimasi išsamiau informuoti. Tokie eksponatai (skirti tik grožėtis?) kelia nusivylimą, kartu tokia kukli informacinė medžiaga visai nedera nei su plakatinės istorijos gausa, nei su nemažu kiekiu fotografijų ir teksto, primenančio rūmų mūrų kasinėjimus, kultūrinių sluoksnių tyrinėjimus ar pačias (at)statybas. Iš negausių autentiškų eksponatų išsiskiria vitražo rėmas kaip atspindys viso Valdovų rūmų muziejaus, kaip rėmo, kurio turinys pasimetė laike (ar įžūliau – istorijoje).
Ir muziejininkai, kurdami ekspozicijų koncepcijas, ir tas ekspozicijas vertinantys lankytojai dažnai susiduria su eksponatų prakalbinimo problema. Šioji itin aktuali aptariamame muziejuje. Be ironijos kibirkšties norisi įvertinti didelį nuveiktą darbą – archeologų ir istorikų, restauratorių ir statybininkų, galiausiai muziejaus darbuotojų, todėl netgi drovu konstatuoti, kad šį darbą užgožia koncepcijos neišbaigtumas, eksponatų atrinkimo (ar informacijos apie juos) trūkumai, kuriantys dvipolį rūmų muziejaus vaizdinį. Į tokius kultūriškai ir istoriškai stimuliuojančius gobelenų ar koklių pavyzdžius bei sumaniai plakatams atrinktas retesnio tipo iliustracijas įsiterpia tokie neatitikimai kaip Genujos dožą Andrėją Doriją vaizduojantis marmuro biustas iš XVI a. Italijos (kurio sąsajos su visa ekspozicija, be jo dovanotojo tautybės, neidentifikuojamos) ar dabar jau tokių gerai pažįstamų augalų kaip vynuogės ar vyšnios sėklų pavyzdžiai, kuriais siekiama atskleisti, kokia gi egzotika pasiekė lietuviškąją virtuvę LDK laikotarpiu (nors tai labiau primena knygelės „Iš kur aš atsiradau“ rodymą penkiasdešimtmečiui).
Tokie pirminiai įspūdžiai iš naujosios ekspozicijos kelia klausimą, ar iš tiesų visa, kas atrinkta, yra kultūriškai vertingiausia ir geriausiai įkūnija siekiamąjį valstybingumo stiprinimo idealą. Nors tokios intencijos, kaip dalies kultūrinių sluoksnių plotų netyrinėjimas, idant „tokioje Lietuvos istorijai ir paveldui ypatingoje vietoje galėtų padirbėti ir ateities kartų mokslininkai“ (iš muziejaus ekspozicijos plakatų teksto), kelia pagrįstą susirūpinimą muziejaus kūrėjų taupumu ir atrenkant ekspozicinę medžiagą – kad tik netyčia nepadaugintume svaiginančios istorinės atminties ir paliktume jos skeptiškoms ateities kartoms.
