Pašaukimas – darbas su knyga

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Diana Bučiūtė, Birutė Gedgaudaitė
DATA: 2013-06

Pašaukimas – darbas su knyga

Diana Bučiūtė, Birutė Gedgaudaitė

Juozo NAUJOKAIČIO, talentingo vertėjo ir ilgamečio profesionalaus „Vagos“ leidyklos redaktoriaus, šiemet atšventusio 90-metį, kolegės Diana BUČIŪTĖ ir Birutė GEDGAUDAITĖ paprašė pasidalyti prisiminimais apie savo gyvenimą ir šeimą, apie kelią į lituanistiką, į „Vagos“ leidyklą, į prancūzų literatūrą. Atsakydamas į klausimus, vertėjas pasakoja ir apie kitus prancūzų literatūros vertėjus, su kuriais jam teko bendrauti, apie savo dėdę Praną POVILAITĮ (1900–1958), legendinį vertėją ir literatūros kritiką, dalijasi vertėjo ir redaktoriaus amato paslaptimis, aiškina, kuo jį patraukė Guy de Maupassant’o kūriniai, užimantys svarbiausią vietą jo vertimų sąraše.

A VOCATION TO WORK WITH BOOKS

Diana BUČIŪTĖ and Birutė GEDGAUDAITĖ, colleagues of Juozas NAUJOKAITIS, who is a talented translator and a professional editor with Vaga publishers, and who this year celebrated his 90th birthday, asked him to share his reminiscences about his life and his family, about his interest in Lithuanian studies and French literature, and how he began to work with Vaga publishers. In answering their questions, he talks about other translators of French literature whom he has known, and about his uncle Pranas POVILAITIS (1900–1958), a famous translator and literary critic. He shares some of the secrets of a translator and editor, and he explains what attracted him to the writings
of Guy de Maupassant, which occupy such a prominent place in his list of translations.

Šių metų sausio 1 dieną iškiliam vertėjui ir redaktoriui Juozui Naujokaičiui suėjo 90 metų. Juozas Naujokaitis išvertė daug garsių pasaulio literatūros klasikos kūrinių: iš prancūzų kalbos –  Jules’io Verne’o „Kapitono Granto vaikus“ (su Rože Jankevičiūte), Josepho Bédier „Romaną apie Tristaną ir Izoldą“, Bernard’o Clavelio „Žiemos vaisius“,  Guy de Maupassant’o romanus „Mont Oriolis“, „Stipri kaip mirtis“, „Pjeras ir Žanas“, François Mauriaco „Link nežinomos jūros“, Henri Troyat „Egletjerų šeimą“, iš rusų kalbos – Niko Kazantzakio „Vėl Kristų kala ant kryžiaus“, Luigi Pirandello romaną „Velionis Matija Paskalis“ ir kt. Vertėjas Valdas Petrauskas, ne viename straipsnyje ir recenzijoje nagrinėjęs vyresniojo kolegos vertimus, negailėjo gerų žodžių: „J. Naujokaitis yra iš tų vertėjų, kurie įgudę operuoti tiek leksikos, tiek sintaksės vienetais, nuo mažiausių iki didžiausių. Tai yra didelio meistriškumo ir literatūrinio talento rodiklis“¹; „J. Naujokaitis jau seniai turi susikūręs savitą metodą, kuriuo nuosekliai vadovaujasi kūrybiškai versdamas kiekvieną autorių. Pragmatinio efekto jis siekia, saikingai vartodamas išraiškos priemones, sumaniai perkonstruodamas tekstą pagal gimtosios kalbos ir logikos dėsnius, tačiau nėmaž nenutoldamas nuo vertimo invarianto“². Pripažintas talentingu vertėju, Naujokaitis išvertė apie dvidešimt knygų, o didžiąją gyvenimo dalį atidavė verstinių knygų redagavimui. Jo redaguotas knygas, kurių dauguma – taip pat pasaulio klasikos šedevrai, sunku būtų suskaičiuoti. Kaip profesionaliam redaktoriui, jam taip pat negailėta nuoširdžių pagyrų. Vertėjai laikė jį didžiausiu autoritetu, gyrė už reiklumą ir atsakingumą, darbštumą, kruopštumą ir atidumą. Ramutė Ramunienė, darbavusis su Naujokaičiu prie kelių savo verstų knygų, prieš trisdešimt metų džiaugėsi „sutikusi tokį redaktorių, kuris kantriai išklauso kito nuomonės , netempia visko ant savo kurpalio, nesuniekina kartais ir skurdoko sakinėlio, bet taiso, tobulina, negailestingai kovoja su įvairiomis mūsų kasdieninėmis kalbos negerovėmis“³. Pagarbą taip pat kėlė ir tebekelia kitos Juozo Naujokaičio savybės: jautrumas, taktas, santūrumas, pakantumas ir kuklumas.

Susipažinome su Jumis „Vagos“ leidykloje. Bet ir iki „Vagos“ jau buvote sukaupęs nemažą gyvenimo ir darbo patirtį. Norėtume nuo pat ištakų atsekti Jūsų kelią į lituanistiką, į „Vagos“ leidyklą, į prancūzų literatūrą. Tad pirmas klausimas būtų apie vaikystę Suvalkijoje, apie tėvus, šeimą. Kaip buvote auklėjamas, kur mokėtės, ar mėgote skaityti knygas? Ar prancūzų kalbos mokėtės jau mokykloje?

Esu gimęs 1923 metų sausio 1 dieną Šakių apskrityje, Slavikų valsčiuje, Juškakaimių kaime, ūkininko šeimoje. Užaugome šeimoje šešetas – sesuo ir penki broliai.

Namuose buvo gana kultūringa aplinka – ne naujiena buvo knyga ir laikraštis. Tėtis kurį laiką buvo viršaitis, vėliau Jurbarko banko filialo vedėjas, įkūrė ir kooperatyvą Slavikuose; mama – kilusi iš netolimų Šunkarių (Valakbūdžio), žinomo knygnešio ir Vinco Kudirkos patikėtinio Jono Povilaičio duktė.

Pradžios mokslus ėjau Slavikuose, o 1933 metais kartu su vyresniu broliu Vytautu įstojau į Jurbarko gimnazijos antrą klasę. Mėgau skaityti knygas ir mėgau kalbas, o labiausiai prancūzų – gal todėl, kad ją dėstė labai gera mokytoja lenkė. Mokytojos skatinamas, įnikau prancūzų kalbą studijuoti savarankiškai ir per keletą metų perskaičiau (kartu gilindamasis ir į gramatikos klausimus) visą šūsnį prancūziškų knygų, kurias ėmiau iš jos namų bibliotekėlės. Būdamas septintoje klasėje, laimėjau paskatinamąją premiją respublikiniame moksleivių prancūzų kalbos rašinių konkurse. Padovanojo mokytoja man ir puikų „Larousse’o“ žodyną.

Nepriklausomoje Lietuvoje praėjo septyniolika Jūsų gyvenimo metų… Kaip Jūsų šeima išgyveno istorines pervartas?

Kaip tik tą dieną, kai baigiau gimnaziją (1940-ųjų birželio 15-ąją), keitėsi gyvenimas. Stojo neramūs laikai, ir aš keletą metų nepakilau iš namų. Dirbau ūkio darbus, o kadangi trūko mokytojų, 1943–1944-aisiais Slavikuose mokytojavau. Kaip tik tuo metu buvo išleistas Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina“, verstas į lietuvių kalbą Prano Povilaičio. Šitą vertėją mes gerai pažinojome – jis buvo mano dėdė (mamos brolis), bet gyveno toliau, Jūrėje (Marijampolės aps.). Gero pavyzdžio patrauktas, ir aš pabandžiau versti apsakymus iš prancūzų ir rusų kalbų. Žinia, nė minties neturėjau, kad jie būtų kur nors išspausdinti: vienintelis skaitytojas buvo mano jaunesnysis brolis…

1944 metų rudenį, artėjant iš rytų frontui, mus, pasienio gyventojus (Juškakaimiai – prie Šešupės), vokiečiai išvarė į Vokietiją. Mūsų šeima atsidūrė Berlyne, ir aš su broliu keletą mėnesių dirbau Basdorfe, Berlyno priemiestyje, ginklų gamykloje. Vokietijai žlugus, per vasarą grįžome į Lietuvą.

Kaip apsisprendėte tęsti mokslus? Kodėl pasirinkote lituanistiką? Kada vėl ėmėtės grožinės literatūros vertimo?

1945–1946 metais, neturėdamas kur dėtis, pradėjau mokytojauti naujai įsikūrusioje Sintautų progimnazijoje. Bet mūsų šeimoje taip visi apsigimę, kad būtinai – į mokslus. Taigi 1946-ųjų rudenį, dar brolio Vytauto paragintas, įstojau į Kauno universiteto Filologijos fakultetą ir čia trejetą metų studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą – lituanistika kaip tik atitiko mano polinkius. Kartu klausiau ir prancūzų kalbos paskaitų.

Tuo metu pradėjau lankytis Grožinės literatūros leidykloje, ir kadangi turėjau savo dėdės Prano Povilaičio, žinomo vertėjo, tarpininkavimo raštelį, ėmiau teirautis, ar negaučiau kokio nors vertimėlio arba kitokio darbelio. Pradžiai man davė išversti pusę nedidelio romano iš rusų kalbos. O kai išdrįsęs pasisiūliau versti iš prancūzų kalbos ir įteikiau bandymą, – o bandymui per neišmanymą paėmiau knygą, kokia pakliuvo po ranka – Honoré de Balzaco apysakų rinkinį, pirktą turguje, – vyriausiasis redaktorius Valys Drazdauskas tą bandymą gerokai išpeikė, bet vis dėlto davė versti nedidelę, tačiau ypatingą knygelę – Josepho Bédier „Romaną apie Tristaną ir Izoldą“. Dabar man atrodo keista, kad toks atsakingas darbas – tokio ypatingo stiliaus veikalas – buvo patikėtas pradedančiam vertėjui. Per vasarą aš tą knygelę išverčiau, bet laimė, kad ji tada nebuvo išleista, o išbraukta (ideologiniais sumetimais) iš leidyklos plano. Knygelę iš naujo išverčiau tik po dvidešimt metų.

Tuo laikotarpiu studijavau ir meninio vertimo teoriją. Ypač man patiko ir buvo naudinga Kornejaus Čiukovskio knyga „Vysokoje iskusstvo“ („Aukštasis menas“). Skaičiau ne vieną ir grynai teorinį veikalą (Andrejaus Fiodorovo ir kitų), bet susidariau nuomonę, kad praktinės naudos vertėjui jie duoda nedaug: juose dažniausiai nagrinėjami tipiški pavyzdžiai, pritempti prie tam tikros taisyklės, o praktiniame darbe vertėjui nuolatos tenka susidurti su tokiomis konstrukcijomis, kai svetimo teksto neįmanoma įsprausti į taisyklių rėmus ir kai tenka vadovautis tik nuojauta ir išmone.

Kaip patekote į „Vagos“ leidyklą? Kokią aplinką joje radote, kaip čia jautėtės? Ar nesigailite taip ilgai dirbęs vienoje įstaigoje? 

1949 metais Kauno universiteto Filologijos fakultetas buvo perkeltas į Vilnių, bet aš pasilikau Kaune, nes jau 1948-aisiais buvau pradėjęs dirbti Pedagoginės literatūros leidykloje. Mat, porą metų padirbėjęs mokykloje, spėjau įsitikinti, kad mano pašaukimas – ne darbas su vaikais, o darbas su knyga. Čia išdirbau dvylika metų (korektorium, redaktorium, redakcijos vedėju). Tuo laikotarpiu studijavau ir Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje. Studijas ir baigiau dirbdamas 1954-aisiais, įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Vėliau padariau bereikalingą pertrauką – apie metus laiko (1960–1961) dirbau „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ redakcijoje Vilniuje. Darbas su moksline literatūra buvo šiek tiek naudingas tuo, kad įpratino paisyti frazės tikslumo ir teksto loginio rišlumo. Bet kadangi Vilniuje nepavyko rasti buto, be to, pasklido gandas, kad enciklopedija nebebus leidžiama, grįžau į savo butą Kaune ir stojau čia dirbti „Vagos“ leidyk­los vertimų redakcijos filiale. Taip išsipildė mano svajonė – dirbti su grožine literatūra.

Aplinka „Vagos“ filiale buvo labai palanki man, pradedančiam naują redaktoriavimo etapą. Kambario draugai buvo Vytautas Petrauskas ir Aleksandras Žirgulys – abu seni vilkai, prityrę, aukštos kvalifikacijos vertėjai ir redaktoriai, todėl visada lengvai išspręsdavo visus kylančius sunkumus.

Kai prasidėjo namų statybos vajus, įsigijau naują butą Vilniuje ir 1964 metais persikėliau į Vilnių.

„Vagoje“ išdirbau trisdešimt metų (iki pensijos), nė minties neturėdamas išeiti kitur: darbas su grožine literatūra buvo man kaip tik prie širdies.

Tai buvo šviesus laikotarpis mano gyvenime. Tarp valdančių žmonių „Vagoje“ nebuvo tokių, kurie būtų piktnaudžiavę savo galia. Ir redaktoriai dirbo darniai, vieningai, jausdami atsakomybę už išleidžiamą produkciją. O man šviesiausi buvo tie keleri metai, kada teko sėdėti viename kambaryje su trimis pirmaeiliais redaktoriais ir geriausiais draugais: Rože Jankevičiūte, Vytautu Petrausku ir Adomu Drukteniu.

1990 metais buvau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą (į Vertėjų sekciją), 2004 metais – į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą.

Su kuriais kolegomis, įnešusiais indėlį į prancūzų literatūros vertimą, teko daugiausia bendradarbiauti ir bendrauti?

Paminėsiu čia keletą vertėjų, su kuriais teko bendrauti.

Palmira Čebelienė-Petrauskaitė (m. 2012). Vienu metu esu jai pataręs kai ką apie verstinų knygų pasirinkimą.

Birutė Gedgaudaitė. Studijavo Leningrade (dab. Sankt Peterburge). Verčia iš prancūzų ir ispanų kalbų. Su ja visą laiką artimai bendravome.

Rožė Jankevičiūtė (m. 2012). Išvertė iš prancūzų kalbos apie dvidešimt veikalų. „Vagoje“ ilgai dirbo redaktore. Su ja artimai bendravome, keletą metų sėdėjome viename darbo kambaryje.

Dalia Lenkauskienė – ilgametė redaktorė ir vertėja iš rusų kalbos, vėliau – vertėja iš prancūzų ir ispanų kalbų. Daug metų sėdėjo su manim viename kambaryje. Vėliau paskirta Pasaulinės literatūros bibliotekos redakcijos vedėja.

Dominykas Urbas (m. 1996). „Vagos“ patriarchas, redaktorių mokytojas. Išvertė ir suredagavo po kelias dešimtis veikalų. Vertė iš  rusų, lenkų, latvių, vokiečių, prancūzų, žydų kalbų. Su juo teko bendrauti, kai jis redagavo mažą veikalą –
Josepho Bédier „Romaną apie Tristaną ir Izoldą“ (mano verstą) ir kai vertė didelį veikalą – François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, kurį man teko redaguoti.

Aldona Merkytė (m. 2009). Ilgus metus dirbo „Vagoje“ redaktore. Išvertė daug prancūzų rašytojų prozos kūrinių. Man teko redaguoti jos išverstą Marcelio Prousto romanų cik­lo „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį romaną „Svano pusėje“ ir daug bendrauti tobulinant sudėtingą veikalo stilių.

Ramutė Ramunienė. Po studijų Grenoblyje (Prancūzija) iki pat šių dienų vertė prancūzų rašytojų knygas. Jos darbų sąraše žymią vietą užima didžiulis, keturių tomų Romaino Rolland’o veikalas „Žanas Kristofas“. Jį (ir dar keletą vertimų) man teko redaguoti ir ilgai su vertėja bendrauti.

Valdas Petrauskas. Dabar gyvena Kanadoje, bet su mūsų leidyklomis ryšių nėra nutraukęs. Tai stebėtinai darbštus ir produktyvus literatas. Yra ne tik išvertęs iš anglų, prancūzų, italų, ispanų, portugalų kalbų visą šūsnį žymių rašytojų veikalų (tarp jų ir Cervanteso „Don Kichotą“), bet ir paskelbęs daug teorinių, publicistinių straipsnių apie vertimo darbą. Nemažai dėmesio yra paskyręs ir mano vertimams, už ką aš jam didžiai dėkingas.

Ar dirbant sunkų redaktoriaus darbą „Vagoje“, redaguojant ne tik pačius geriausius vertėjus, kaip Jūsų čia suminėtieji, nekildavo noro atsidėti vien vertimui?

Apie tokią galimybę pagalvodavau, bet noro tokio nebuvo, nes darbas užsidarius nuo kitų kolegų turi nemažai minusų. Ne kiekvienas anuomet galėjo turėti po ranka pakankamai žodynų ir kitų pagalbinių priemonių, be kurių vertėjo darbas labai sunkus. Ne kiekvienas gali apsieiti be kolegiškų pasitarimų ir aptarimų, kurių reikalauja nelengvai pasiduodančios problemos, pasitaikančios kiekviename darbe. Aš turėjau prieš akis gyvą pavyzdį – savo dėdę Praną Povilaitį, kuriam iš tiesų buvo nelengva grumtis su vienatve dirbant vertėju.

Labai prašytume plačiau papasakoti apie šį įžymų, jau legendinį vertėją. „Vagos“ direktoriaus Jono Čekio pasakojimas atsiminimuose „Knygos kūrėjų talkoje“ (1996)
apie Praną Povilaitį gana fragmentiškas, o jam skirtas išsamus Aleksandro Žirgulio straipsnis⁴, išspausdintas prieš gerus tris dešimtmečius, per daug dvelkia sovietinės epochos dvasia.

Kaip jau minėjau, Pranas Povilaitis buvo mano dėdė. Gimė jis kartu su šimtmečiu – 1900 metais Šunkarių (vėliau Valakbūdžio) kaime, Šakių apskrityje, gausioje ūkininko šeimoje. 1911 metais įstojo į Vilkaviškio gimnaziją. Prasidėjus karui (1914), visa gimnazija buvo evakuota pirmiau į Vilnių, vėliau į Rusiją, į Voronežą.

1918 metais Pranas Povilaitis grįžo į tėvynę ir tęsė mokslą Marijampolės gimnazijoje. Čia drauge su kitais moksleiviais verbavo savanorius į kuriamą Lietuvos kariuomenę, o 1919-aisiais pats išėjo savanoriu. Baigęs Karo mokyklą
(I laida), dalyvavo kautynėse prieš rusus bolševikus ir lenkus. Už narsumą buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi su kardais.

Likęs toliau tarnauti kariuomenėje, įstojo dar į Kauno universitetą studijuoti teisės, bet susirgo plaučių džiova ir pasitraukė  iš kariuomenės su kapitono laipsniu.

1925–1931 metais gydėsi užsieniuose – Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos sanatorijose, ištvėrė sunkią plaučių operaciją. Negana to, prisimetė ir gerklės džiova, ir visus metus jis negalėjo kalbėti. Užsieniuose išmoko vokiečių, prancūzų ir italų kalbas ir, dar besigydydamas, pradėjo vertimo darbą. Pirmoji jo išversta knyga – Alphonse’o Daudet „Laiškai iš malūno“ – buvo išleista Kaune 1930 metais.

Įveikęs ligą, Pranas Povilaitis grįžo į tėvynę. Kaip Lietuvos savanoris, gavo Kaune žemės sklypą, jį pardavė ir pasistatė namą Jūrėje (Marijampolės aps.), 30 km nuo Kauno. Aplinkui dideli miškai, grynas oras, o sunkiai atgautą sveikatą labai reikėjo tausoti. Ten buvo lengva susisiekti su Kaunu ir palaikyti ryšius su rašytojais ir leidėjais.

Visą ketvirtąjį dešimtmetį Pranas Povilaitis intensyviai dirbo ir išvertė apie penkiolika tomų grožinės literatūros: iš prancūzų kalbos – Victoro Hugo „Vargdienius“ (su Viktoru Kamantausku), Axelio Munthe’s „San Michele knygą“ ir „Knygą apie žmones ir žvėris“ bei kt.; iš italų kalbos – Antonio Fogazzaro „Senovinį pasaulėlį“; iš vokiečių – Josepho Rotho „Radeckio maršą“ ir Bruno Franko „Cervantesą“; iš rusų – Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“. Bendradarbiavo ir periodinėje spaudoje.

Pirmaisiais sovietiniais metais išleido „Tarybų šalies tautos pasakas“ ir pradėjo versti Michailo Šolochovo „Tykųjį Doną“. Vokiečių okupacijos laikotarpiu išvertė Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir toliau dirbo prie „Tykiojo Dono“. Grįžus sovietų valdžiai, šis didelis veikalas greitai buvo išleistas.

Po karo Prano Povilaičio sveikata kiek sušlubavo, teko vėl lankytis sanatorijose. Ir vis dėlto jis neleido sau atsikvėpti: vertė knygą po knygos ir, negana to, skelbė periodinėje spaudoje vertimų recenzijas bei apžvalginius straipsnius. Per trylika pokario metų išvertė keletą stambių veikalų: „Tykųjį Doną“ (užbaigė, 4 t.), Maksimo Gorkio „Klimo Samgino gyvenimą“ (4 t.), Aleksandro Gerceno memuarus „Praeitis ir godos“ (4 t.). Be šių stambiųjų, dar išversta visa virtinė vienatomių leidinių.

Sunku įvertinti, kokį didžiulį darbą nuveikė per nepilnus trejetą dešimtmečių šis nenuilstantis plunksnos darbininkas, po sunkios ligos taip ir neatgavęs visų jėgų. Išversta per tris dešimtis tomų grožinės prozos veikalų, be to, paskelbta apie dvi dešimtys straipsnių meninio vertimo klausimais (šioje srityje Pranas Povilaitis nepralenktas).

Aišku, tiek nuveikti galėjo tik valingas, tvirtos dvasios žmogus. Ir triūsė jis be atostogų, be išvykų, be kurortų. Net nesveikuodamas dirbdavo užsidėjęs ant lovos kraštų specialų pultą.

Kitas minėtinas Prano Povilaičio bruožas – punktualumas: jis stengėsi trūks plyš įteikti rankraštį sutartu laiku. Pas­kutinis rankraštis buvo Alberto Moravijos „Romos apsakymai“ (vertė pusiau su Edvardu Viskanta). Darbas ėjo nelengvai, gal ir todėl, kad su italų kalba seniai bebuvo susidūręs. Rankraštis vis dėlto buvo išsiųstas laiku. Bet įtampa nepraėjo geruoju: jau kitą dieną ištiko stenokardijos priepuolis. Priepuoliai kartojosi, ligonis buvo paguldytas į Kauno klinikas, o tos po kiek laiko jį persiuntė į Druskininkų sanatoriją. Čia vienas priepuolis buvo lemtingas. 1958 metų birželio 19 dieną Pranas Povilaitis mirė.

Pranas Povilaitis buvo aistringas bibliofilas. Visos sienos jo namuose buvo užstatytos spintom ir lentynom su knygomis. Jas sutvarkyti daug padėjo giminaitė Elena Spurgaitė, studentė stomatologė. Buvo jinai ir literatė, išleidusi keturias pasakų knygeles. Reiškėsi ir visuomeniniame darbe – įkūrė Jūrėje parką. Po Povilaičio mirties tapusi jo įpėdine, ji išlaikė biblioteką ir darbo kabinetą nepaliestus. 1971 metais Spurgaitę taip pat pakirto ankstyva mirtis.

1977 metais abu šie Lietuvai, Jūrei ir mūsų kultūrai nusipelnę veikėjai buvo iškilmingai pagerbti: viena Jūrės gatvė buvo pavadinta Prano Povilaičio, kita – Elenos Spurgaitės vardu⁵.

Grįžkime prie Jūsų, kaip Prano Povilaičio tradicijų tęsėjo, darbų. Tarp Jūsų vertimų neabejotinai didžiausią vietą užima Guy de Maupassant’o kūriniai. Valdas Petrauskas lietuviškuosius šio prancūzų literatūros klasiko vertimus tyrinėjančiame straipsnyje rašė: „Niūriai sielvartinga ir tragiškai sarkastiška Mopasano prozos melodija pirmąkart lietuviškai pasigirdo romanuose „Mont Oriolis“ ir „Stipri kaip mirtis“, kuriuose J. Naujokaitis pateikė kokybiškai naują didžiojo prancūzų rašytojo interpretaciją…“⁶ Kuo gi Jus patraukė šis prancūzų rašytojas?

Guy de Maupassant’ui (1850–1898) priklauso viena garbingiausių vietų XIX amžiaus antrosios pusės rašytojų plejadoje. Svarbiausi paties Guy de Maupassant’o paskelbti veikalai – aštuoniolika novelių rinkinių ir šeši romanai. Jis laikomas neprilygstamu novelės meistru, bet ir jo romanai vargu ar atsilieka nuo novelių tiek daugialype tematika, tiek meniniu įtaigumu. 1891 metais jis rašė viename laiške: „Po ilgų apmąstymų aš nusprendžiau nerašyti nei apsakymų, nei novelių. Viskas ten iki galo išsakyta, nuvalkiota, juokinga. Noriu dirbti tik prie romanų, neeikvodamas jėgų apsakymukams ir nesitraukdamas nuo mėgstamo žanro“.

Vienu metu, susipažinęs su Guy de Maupassant’o veikalais, dar neišleistais lietuvių kalba, užsimojau išversti keletą jo romanų. Ir man pavyko: įvairiu metu vienas po kito buvo įtraukti į „Vagos“ planus trys jo romanai: „Mont Oriolis“, „Stipri kaip mirtis“ ir „Pjeras ir Žanas“. Ir aš paskui juos išverčiau.

Man imponavo gilus rašytojo psichologizmas, sugebėjimas prasiskverbti į slapčiausius herojaus sielos kampelius, o ypač meistriškai, su menkiausiais niuansais, su poetiškomis, lyriškomis intonacijomis atskleisti visą meilės jausmo raidą –
jo gimimą, sužydėjimą, aistros pilnatvę. Toji jausmo raida įtaigiausiai pavaizduota romane „Stipri kaip mirtis“. Šia proga norisi atkreipti skaitytojo dėmesį, kad jau pačiai knygos antraštei yra paimta eilutė iš „Giesmių giesmės“, kurios autorius, kaip manyta, buvęs garsusis žydų karalius ir išminčius Saliamonas. Visas giesmės sakinys toks: „Meilė stipri kaip mirtis, o pavydas sunkus tarsi pragaras“ (Sigito Gedos vertimas).

Lygiai taip pat gilų, tiktai kitokios krypties rašytojo psichologizmą matome ir romane „Pjeras ir Žanas“. Kai Pjeras sužino, kad senas jų šeimos bičiulis mirdamas paliko visą savo turtą vienam Žanui, jis skausmingai svarsto, kokia to priežastis, ir prieina išvadą, kad čia kalta motinos neištikimybė. Pavydas broliui, sunkus kelias į praregėjimą, panieka ir drauge meilė motinai – tokia sudėtinga herojaus išgyvenimų visuma autoriaus atskleista su nepaprastu psichologiniu įžvalgumu. Ne veltui tiek įžymūs autoriaus amžininkai – rašytojai Anatole’is France’as ir Emile’is Zola, tiek daugelis vėlesnių kritikų laikė šį romaną, nors jis mažesnės apimties už kitus, Guy de Maupassant’o kūrybos viršūne.

Skaitant jo veikalus, man imponavo taip pat ir skaidrus stilistinis pasakojimo audinys. Mačiau, kad autorius laikosi savo paties teorinių nuostatų apie kūrinio stilistiką, išdėstytą publicistiniame straipsnyje „Apie romaną“, paskelbtame (vietoj pratarmės) romane „Pjeras ir Žanas“. Būtent: „Kad ir koks būtų daiktas, apie kurį norime kalbėti, pavadinti jį galima tik vienu daiktavardžiu, įkvėpti jam gyvastį – vienu veiksmažodžiu, apibūdinti vienu būdvardžiu. Ir reikia ieškoti tol, kol tas daiktavardis, tas veiksmažodis ir tas būdvardis bus surastas, ir niekad nesitenkinti apytikriu žodžiu . Vienokiam ar kitokiam minties niuansui perteikti anaiptol nereikia tos keistos, sudėtingos, gausios ir nesuprantamos leksikos, kuri vadinama vaizdinguoju stiliumi ir šiandien mums brukama “⁷. Manau, kad šitie rašytojo samprotavimai apie būtinumą atkakliai ieškoti tinkamo žodžio ir nesišvaistyti bereikalingomis kalbos puošmenomis, apie atsakingą pažiūrą į darbą su fraze yra verti ir kiekvieno meninės prozos vertėjo dėmesio.

Gal galėtumėte pasidalyti paslaptimi – kas yra geras vertimas?

Geras vertimas (grožinėje literatūroje) – tas, kuris kuo tiksliau perteikia kita kalba originalo prasmę ir stilių.

Kuo tiksliau perteikti prasmę – tai nusakyti ją anaiptol ne pažodiškai, nors būna tokių atvejų, kada galima kone pažodžiui išdėstyti originalo tekstą (sakysim, verčiant paprastų žmonelių dialogą ir pan.). Dažniau tenka sakinį daugiau ar mažiau transformuoti pagal vertimo kalbos gramatikos reikalavimus. Rečiau pasitaiko ypač painiai suregztų sakinių, kada jų prasmei atkurti reikia tikro išradingumo, kada tikroji sakinio prasmė glūdi visai kitų žodžių deriniuose.

Vertėjas turi jausti ir atkurti vertime autoriaus stilių, t. y. pasakojimo manierą, skirtingą pasakojimo būdą. Vieno rašytojo kalba glausta, trumpasakė, kito žodinga, sakiniai ilgi, ištęsti; vieno autoriaus kalba sausa, be nebūtinų puošmenų, kito vaizdinga, prisotinta gyvų, žaismingų žodžių ir posakių. Nemokyto kaimo žmogaus ar paprasto darbininko kalboje dažniau blyksteli frazeologizmai, dažniau pasimaišo barbarizmai – žodeliai ir posakiai, o daugiau ar mažiau išsilavinusio inteligento kalba nuosaikesnė, grynesnė. Visi šitie kalbos niuansai gerame vertime būna atkurti.

O koks turėtų būti geras redaktorius? Kokiais principais vadovavotės redaktoriaus darbe?

Geras originalaus veikalo redaktorius galėtų būti tik specialistas tos srities, kurios veikalą jis redaguoja. Poezijos rinkinį turėtų redaguoti poetas ar bent jau turintis poetinę gyslelę. Originalios prozos kūrinį – turintis rašytojo palinkimą. Be to, vienas dalykas – būti redaktorium garsaus, visų pripažinto poeto ar prozininko (Justino Marcinkevičiaus, Juozo Apučio ar pan.), o kas kita – būti redaktorium pradedančio poeto ar prozininko.

Vertimų redaktorius visų pirma turi būti pastabus: tik užmetęs akį į vertimo ir originalo sakinį, turi pastebėti, juste pajusti daugelį dalykų: ar tiksliai perteikta vertime sakinio prasmė, tiesioginė ir perkeltinė (frazeologiniai dariniai), ar tiksliai perteiktas frazės natūralumas (ypač dialoge), ar nėra dialoge prikaišiota parazitinių žodelių, ar nepadaryta kalbos klaidų (linksniai, prielinksniai ir kt.), o ypač sunkesnėse vietose – ar nenuklysta į pernelyg didelį laisvumą.

Jeigu žinoma, kad vertėjas yra pakankamai kompetentingas, kartais netikslumai tik pažymimi, nurodomi, kad vertėjas pats juos savo nuožiūra pataisytų. Priešingu atveju, jei vertėjas nėra itin patikimas, redaktorius turi pats rasti tinkamą variantą. Tada redaktorius tampa tarsi daliniu vertėju – pats turi teisingai išversti reikiamą sakinio dalį.

Redaktoriui reikia po ranka turėti pagalbines darbo priemones, kalbos patarimų knygeles: „Kalbos praktikos patarimai“, „Sinonimų žodynas“, „Frazeologijos žodynas“ ir kt. Ne pro šalį turėti ir labai naudingas knygeles „Prielinksnių vartojimas“, „Taisyklingai vartokime linksnius“.

Reziumė: redaktoriaus uždavinys – visais atžvilgiais sutvarkyti tekstą, kad jis atitiktų prasmės ir stiliaus reikalavimus.

Aš pats prie redaguotinų rankraščių išsėdėjau apie keturias dešimtis metų, ir per tą laiką teko susidurti su įvairiais tekstais ir įvairaus lygio jų vertimais. Ir stengiausi redaguodamas vadovautis tais pačiais principais, kuriuos čia išdėsčiau. Savaime aišku, buvo ir išimčių, kaip kiekviename darbe. Dėl vienų ar kitų priežasčių vienu kitu atveju teko paspartinti rankraščio rengimą spaudai ir per tai turėti nemalonių pasiaiškinimų su vertėjais. Bet dėjau visas pastangas, kad tokių išimčių nebūtų.

Ar skaitote verstines knygas? Ar domitės jų vertimo kokybe?

Kiek leidžia nusilpęs regėjimas, skaitau visokias knygas ir, žinoma, domiuosi jų kalba. Visą gyvenimą tuo domėjausi, tai buvo nuolatinis mano rūpestis.

Kas Jus džiugino ir tebedžiugina gyvenime?

Jaunystėje ir vyresniame amžiuje džiugino galimybė mokytis ir dirbti patinkamą darbą. Senatvėje – galimybė, kiek tai įmanoma, stebėti literatūrinį, meninį gyvenimą vargų ir nelaimių nukamuotoje šalyje, galimybė bent kiek dalyvauti artimųjų aktyviame gyvenime.

¹ Teksto analizė ir sintezė // Meninio vertimo problemos. – Vilnius: Vaga, 1980, p. 145.

²  Ne vien dėl nuotykių // Naujos knygos. – 1981, Nr. 3, p. 37.

³  Džiaugiuosi sutikusi tokį redaktorių // Naujos knygos. –  1983, Nr. 4,
p. 38.

⁴  Didelis įnašas į verstinę literatūrą // Meninio vertimo problemos. – Vilnius: Vaga, 1980, p. 461– 480.

⁵  Plačiau apie E. Spurgaitę žr. Gintarė ADOMAITYTĖ. Sugrįžk, „Žaliapūke“ // Krantai. – 2012, Nr. 3, p. 46– 47.

⁶  Lietuviškojo Mopasano branda // Pergalė. – 1986, Nr. 9, p. 139–145.

⁷               Gi de MOPASANAS. Mielas draugas. Pjeras ir Žanas. Novelės. – Vilnius: Vaga, 1988, p. 295.