ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Atmintis
AUTORIUS: Algimantas Degutis
DATA: 2012-03
Per gyvenimą su meile Palangai ir Lietuvai
Algimantas Degutis
Palangos grafo Alfredo Tiškevičiaus gimimo 100-mečiui
Algimantas DEGUTIS, Meno kūrėjų asociacijos narys, Lietuvos nusipelnęs žurnalistas, šešiolika metų dirbęs Lenkijoje Lietuvos spaudos agentūrų korespondentu, apdovanotas Lenkijos nepriklausomybės ordino Kavalieriaus kryžiumi, 2008 metais drauge su žmona Edita tapo Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėjos „Abiejų tautų respublikos“ premijos laureatu.
Kai išgirstu per radiją kalbant mūsų jaunimą, vos keletą metų pagyvenusį užsienyje ir lietuviškus žodžius tariantį jau su akcentu, visuomet prisimenu Palangos grafą Alfredą Tiškevičių, kuris, penkiasdešimt metų gyvendamas Varšuvoje ir negalėjęs prabilti lietuviškai, ne tik kalbėjo be akcento, bet netgi išsaugojo senąją žemaičių kalbą. Kaip jis man kartą prisipažino, kalbėdamas su lenkais pokalbio turinį pirmiausia galvoje išsiversdavo į lietuvių kalbą, o tada jau atsakydavo lenkiškai.
…Su Palangos grafų Antaninos ir Felikso gausios šeimos paskutiniąja atžala likimas mane suvedė 1992-ųjų vasarą, ir aš dėkingas jam už beveik penkiolikos metų draugystę. Tai buvo nuostabus žmogus. Tuo metu dirbau Lenkijoje ELTOS korespondentu. Žinojau, kad grafas gyvena Varšuvoje, tačiau žinojau ir tai, kad jis vengia žurnalistų ir gyvena labai uždarai. Man į pagalbą atėjo gydytojas Evaldas Žeromskis, kaunietis, buvęs Kauno klinikinės ligoninės skyriaus vedėjas, po to, kai vedė kompozitoriaus Stasio Naujalio brolio dukterį, kuri gyveno Lenkijoje, persikėlęs į Varšuvą. Jis ir prikalbino grafą priimti mane, taigi buvom pakviesti kada nors papietauti pas jį. Po kelių savaičių „derybų“ vieną šeštadienio vidudienį mudu dviese pasibeldėme į Varšuvos centre esančios Warynskio gatvės 24 numerio 70 butą. Duris atidarė maždaug septyniasdešimties metų aukštas, stambaus sudėjimo vyriškis. Kasdieniškai apsirengęs, vietoje kaklaraiščio kaklą apsijuosęs skepetaite, jis man visiškai nepriminė aristokrato.
– Užeikite, senokai laukiu, atauš pietūs, – kiek prikimusiu maloniu balsu pakvietė mus į vidų. Apsidairiau. Kuklus dviejų kambarių butelis su virtuve ir visais komunaliniais patogumais.
Svetainėje ant sienų – pora paveikslų, prie lubų – pigus sietynas. Pagavęs mano žvilgsnį, grafas šyptelėjęs tarė:
– Ką, nieko aristokratiško nematote. Ir nepamatysite. Grafų gyvenimas liko ten, Palangoje, tėvų rūmuose, o man jis baigėsi 1940 metais, kai teko sprukti iš Lietuvos į Lenkiją nuo bolševikų. Tačiau bala nematė. Nė kiek nesigailiu. Pragyvenau sąžiningai paprasto žmogaus gyvenimą ir tuo didžiuojuosi. Bet sėskime prie stalo.
Pastebėjau, jog stalas serviruotas tik trims asmenims, nors žinojau, kad ponas Alfredas vedęs ir turi žmoną. Beje, ponia Uršulė, gal dvidešimčia metų jaunesnė už savo vyrą, labai retai su vyrais prisėsdavo prie stalo. Kadangi ji lietuviškai nemokėjo, matyt, jai nelabai įdomu buvo klausytis menkai žinomos kalbos.
Grafas pripylė stikliukus ir pasiūlė išgerti už susitikimą. Mano bendrakeleivis buvo ratuotas, todėl taurelės atsisakė, o aš iš mandagumo ją vos priglaudžiau prie lūpų, tačiau supratau, kad, norint nuoširdžiai pasikalbėti, norom nenorom teks mėgautis grafo vaišingumu.
Po keliolikos minučių jis man tarė:
– Jau turbūt žinote, kad aš nemėgstu žurnalistų. Ir paaiškinsiu kodėl. Apie dvidešimt metų dirbau Lenkijos gyvulių globos draugijoje. Neįsivaizduojate, kiek mane žurnalistai savo įkyriais klausimais tada prikankino. Lenkai labai myli savo gyvūnus (tiek kačių ir šunų, kiek Lenkijoje, niekur nemačiau) ir todėl jautriai reaguoja į bet kuriuos prievartos prieš juos veiksmus. O juk žmonių buvo ir bus visokių – vieni gyvūnus myli, kiti jų neapkenčia.
O jau kiek pralinksmėjęs, ėmė pasakoti apie savo gyvenimą Lenkijoje. Pasirodo, ir kuo tik pokario metais grafui neteko dirbti, net Vyslos upės laivininkystės Varšuvoje darbuotoju. Tačiau labiausiai jam įsiminęs darbas geležinkeliuose.
– Per dešimt metų skersai ir išilgai išmaišiau Lenkiją, dirbdamas sanitarinio švietimo traukinio vadovu. Turėjau du vagonus: vienas buvo gyvenamasis, kitame veikė paroda ir rodydavome filmus. Tai buvo judrus ir įdomus gyvenimas. Šiandien čia, rytoj – jau už šimto kilometrų.
Supratau, kad grafui nors ir nelengva teko dalia, tačiau vaikystėje įgautus įgūdžius ir manieras jis išsaugojo visam gyvenimui. Į akis iš karto krito šeimininko vidinė kultūra, sugebėjimas bendrauti. Pakako vos keliolikos minučių, kad suprastum, kiek daug jame yra inteligentiškumo, kokios plačios erudicijos tai žmogus.
Besiklausant grafo mano žvilgsnis klaidžiojo po svetainę ir užkliuvo už ant sienos kabančio gražiai įrėminto dokumento. Ponas Alfredas, pagavęs mano žvilgsnį, pasakė:
– Tai mano laimingiausių gyvenimo metų liudininkas – Paryžiaus Sorbonos universiteto Tarptautinio administravimo instituto baigimo diplomas. Norite pasižiūrėti? – nukabinęs diplomą nuo sienos, padavė man. Atkreipiau dėmesį, jog dokumente, kuris buvo datuotas 1938 metų balandžio 28 diena, iškirptas vienas žodis. Paklausiau, kas ten buvo parašyta.
– Mano Lietuvos pilietybė. Aš juk visą pokarį turėjau slėpti savo kilmę dėl dviejų priežasčių – kad nebūčiau perduotas Sovietų Lietuvai, o kilmei išaiškėjus, ne pyragai laukė ir Lenkijoje. Todėl žodį „Lithuania“ teko iškirpti, – paaiškino.
Pastebėjęs, kad pokalbis darosi vis laisvesnis, o grafas šnekesnis, paprašiau papasakoti apie vaikystę, tėvus, kiek man buvo jau žinoma, gausią šeimyną. Ir staiga visi tarsi nusikėlėme į tarpukario Palangą, nes ponas Alfredas mokėjo vaizdžiai pasakoti. Atsidūrėme Antaninos ir Felikso Tiškevičių rūmuose, vaikščiojome po puikų botanikos parką, užkopėme į koplyčią ant Birutės kalno.
– Aš buvau vadinamasis pagrandukas, paskutinis iš gausaus būrio vaikų. Turėjau keturis brolius ir penkias seseris, o su kai kuriais jų mano amžiaus skirtumas siekė net dvidešimt metų. Seserys man galėjo tikti į motinas. Mane globoti ėmėsi man pati brangiausia sesutė Antanina, kuri anksti mirė ir palaidota Palangoje.
Mūsų šeima buvo labai religinga. Mama, kilusi iš Poznanės kunigaikštystės, buvo prolenkė. Tėvelis, ėjęs mokslus Petrograde, ten baigęs karo inžinierių mokyklą, buvo nepriklausomos Lietuvos šalininkas. Šeima dideliais turtais pasigirti negalėjo. Iš dviejų ūkių, kurie turėjo po 150 hektarų, vos galą su galu sudurdavome, nes gyvenome savęs nevaržydami. Kadangi mums priklausė visa Palangos žemė, tai pragyvenimui tekdavo parduoti sklypą po sklypo. Tiesa, šiek tiek pelno turėjome iš plytinės, kuri tuo metu buvo miestelio pakraštyje. Nežinau, gal dar yra palangiškių, prisimenančių, kad iš plytinės į jūrą ėjo siaurasis geležinkelis, kuriuo į laivus buvo gabenamos plytos. Jis buvo nutiestas apie devyniolikto amžiaus vidurį.
Susimąstęs pasakotojas trumpam nutyla, mintimis tarsi sugrįžta į savo vaikystę.
– Namuose, prisimena grafas, visuomet būdavo gausybė svečių, daugiausia dvasininkų. Tai jiems buvo pastatyta koplyčia ant Birutės kalno, kur kasdien buvo atnašaujamos mišios. Pamenu, kartą net kelias dienas pas mus viešėjo Nobelio premijos laureatas Henrykas Sienkiewiczius. Kalbėjo visi visada tik lenkiškai, o man buvo pasamdyta guvernantė, kuri mokė prancūzų kalbos, kadangi seniai buvo nuspręsta, jog mokslus tęsiu Paryžiuje. Mokyklos nelankiau, mokytojai ateidavo į namus, tačiau laisvu laiku su vietiniais vaikais gainiojau kamuolį ir greitai išmokau žemaitiškai. Moku ir senąją žemaičių kalbą, bet iš jūsų, manau, niekas jos nesuprastų. Girdėjau, kad Palangoje ją temoka keletas senių.
Grafas su ilgesiu prisiminė Kurhauzą – pirmuosius tėvų namus, pasakojo apie tuometinį kurortą, kai į paplūdimį žmonės važiuodavo vežimais, moterys maudydavosi su ilgais marškiniais, o vyrai – su visą kūną dengiančiais maudymosi kostiumais. Net juokinga dabar prisiminti. „Žinote, nieko brangesnio man už Palangą ir Lietuvą niekada nebuvo.“ Gal todėl aštuoniolikmetis Alfredas Tiškevičius, nutraukęs studijas Sorbonoje, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kaune, Šančiuose, baigė mechanizuotos kuopos mokyklą ir gavo puskarininkio laipsnį.
Beje, tarnystė tarpukario kariuomenėje grafui pravertė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Kai jis panoro atstatyti Lietuvos pilietybę, galėjo remtis tik vienu išlikusiu dokumentu – apie tarnavimą kariuomenėje. Ir to pakako.
– O ar žinote, kaip Palanga atiteko Lietuvai? – šelmiškai nusišypsojęs paklausė ponas Alfredas. – Čia nemažą vaidmenį suvaidino ir mano tėvas.
Kaip žinia, po Pirmojo pasaulinio karo į Palangą pretendavo ir Latvija. Todėl Tautų lyga į Palangą atsiuntė savo pasiuntinį Simsoną. Nuo tada kurorte ir atsirado Simsono gatvė. Apie jį turbūt iki šiol daugelis nieko nežino. Lygos pasiuntinys paklausė mano tėvą, kaip geriau spręsti šią problemą. Šis pasiūlė sprendimą atiduoti į rankas patiems palangiškiams. Prieita prie išvados, kad geriausia išeitis – po pamaldų bažnyčios šventoriuje surengti atvirą balsavimą. Taip ir buvo padaryta. Sekmadienį visus, kas atėjo į sumą, kunigas pakvietė balsuoti, kam turėtų priklausyti Palanga. Pakilo rankų miškas, ir Simsonui nieko nebeliko, kaip informuoti Tautų lygą, kad Palangą reikia atiduoti lietuviams. Jis nežinojo, kad latvių Palangoje apskritai mažai gyveno, o be to, jie liuteronys, tuo tarpu į bažnyčią buvo atėję vien katalikai. Taigi ir balsavo vieningai, – pasakojo grafas.
Pamačiau, kad mano bendrakeleivis gydytojas vis dažniau žvalgosi į laikrodį. Pasižiūrėjau ir aš. Pamačiau, jog pietaujame jau beveik tris valandas. Laikas ir saiką turėti. Atsisveikinome. Nuoširdžiai paspaudėme vieni kitiems rankas, o aš net ir manyte nemaniau, kad šie pietūs taps mano beveik penkiolikos metų nuoširdžios ir malonios draugystės su Alfredu Tiškevičiumi pradžia ir kad likimas man leis artimai pažinti šį nuostabų žmogų.
Gal po poros savaičių mano bute Varšuvoje suskambo telefonas. Daug kas man tuo metu skambindavo, tačiau nustebau išgirdęs grafo balsą:
– Ką veikiate? Gal užsuktumėte? Žmona kelioms dienoms išvažiavo į Poznanę pas artimuosius, aš vienas. Būtų malonu pasikalbėti lietuviškai. Tokios progos praleisti negalėjau, juolab kad abu gyvenome Varšuvos centre ir mūsų butus skyrė gal koks puskilometris. Net tramvajumi nereikėjo važiuoti.
Aš ėmiau klausinėti grafą apie jaunystę, studijas Paryžiuje, apie vedybas. Jau žinojau, kad buvo vedęs grafaitę Ludwiką Sobanską, turėjo sūnų Adomą.
Paprašiau šeimininką papasakoti apie savo gyvenimą Paryžiuje.
– O, tai buvo puikūs laikai. Porą metų mokiausi licėjuje, kad gerai išmokčiau prancūziškai, nes įstoti į universitetą nemokant kalbos buvo beveik neįmanoma. Ir pinigai šiuo atveju vaidindavo ne itin didelį vaidmenį. O tarpukario Paryžius buvo labai įdomus. Susipažinau su Oskaru Milašiumi. Beje, mus labai suartino bendra meilė Lietuvai, draugavau su keliais lietuviais, atvykusiais studijuoti iš Lietuvos. Dažnai lankydavausi garsiojoje „Maksimo“ kavinėje. Čia išmokau ir rusiškai, kadangi tuo metu Paryžius knibždėte knibždėjo rusų, pabėgusių iš Sovietų Rusijos. Daugelis jų dirbo taksi vairuotojais, tad ir mokė mane rusų kalbos. Tai buvo mano gyvenimo aukso amžius. Po studijų grįžau į Palangą. Šeimos finansinė padėtis, ypač po tėvelio mirties, smarkiai pablogėjo. Mama sunkiai tvarkėsi su ūkiniais klausimais. Viskas gulė ant mano pečių. O aš buvau jaunas, vienintelis Palangoje turėjau motociklą, nestokojau ir merginų dėmesio. Tačiau, mamos valia, 1939 metais vedžiau garsios lenkų giminės, Lenkijos Didžiojo seimo didikų palikuonę grafaitę Ludwiką Sobanską, su kuria 1940 metais susilaukėme sūnaus, jį pakrikštijome Adomo vardu. Atrodė, kad santuoka bus tvirta, tačiau viską sujaukė karas. Klaipėdą aneksavo vokiečiai, iš Rytų artėjo sovietai. Žinojau, kad šiems į Lietuvą įžengus visos mūsų giminės lauktų Sibiras. Tačiau likimas mūsų ateitį pakreipė kitaip. Kartą motociklu nuvažiavau prie Tilžės pasižiūrėti į vokiečius. Ir čia netikėtai atsidūriau areštinėje. Vokiečiai mane įtarė šnipinėjimu. Tad kurį laiką teko praleisti kalėjime. Su savimi neturėjau nieko – nei papildomų drabužių, nei higienos reikmenų. Buvau suimtas kaip stovėjau. Vokiečiams išsiaiškinus, kad buvau tik žioplinėjantis jaunuolis, mane paleido. Galėjau pasirinkti du kelius – grįžti į Palangą arba važiuoti į Varšuvą, kurią okupavę vokiečiai jau buvo paskelbę generaline gubernija. Pasirinkau Varšuvą, tačiau reikėjo iš Palangos kokiu nors būdu pasiimti žmoną su septynių mėnesių sūnumi. Neapsiėjau be gerų žmonių. Pavyko susitarti su vienu lietuvių ūkininku: paslėpęs mano artimuosius po žagarais, vežimu juos pervežė per sieną į Vokietiją. Vėl buvome visi kartu, tačiau su Palanga išsiskyriau penkiasdešimčiai metų. Grafų Tiškevičių giminės kurorte nebeliko, kadangi mama jau anksčiau buvo išvykusi į Angliją.
Vėliau buvo vokiečių okupacija, dalyvavimas Varšuvos sukilime, kuriame žuvo viena grafo sesuo. Jame dalyvavo ir Ludwika Sobanska. Apie skyrybas su žmona grafas niekada nieko nepasakojo. Kai kartą apie tai užklausiau, atsakė tik tiek: buvo kaip buvo.
Tačiau, kad ir kaip būtų keista, pirmoji ir antroji pono Alfredo žmonos buvo tarsi seserys. Sobanska dažnai svečiuodavosi grafo namuose. Su ja aš susipažinau atsitiktinai. Gal 1998 metais Varšuvoje, vienoje privačioje galerijoje, tuometinis M.K. Čiurlionio muziejaus Druskininkuose vadovas Adelbertas Nedzelskis surengė lietuvių menininko reprodukcijų ir keliolikos kitų lietuvių dailininkų parodą. Į jos atidarymą buvome pakviesti ir aš su žmona. Susidomėjimas paroda buvo didelis. Mano dėmesį patraukė madingai apsirengusi neaukšta guvi pagyvenusi moteris, kuri atidžiai studijavo visus paveikslus. Pasiteiravau, kas ji. Ogi Ludwika Sobanska, pirmoji grafo Alfredo Tiškevičiaus žmona. Ji – meno žinovė. Prieš karą studijavo Romos ir Dresdeno meno akademijose. Susipažinome. Kai pasisakiau, jog esu lietuvių žurnalistas, vasaras visada leidžiu Palangoje, grafienė pakvietė išgerti taurę vyno. Įteikiau savo vizitinę kortelę. Po kelių dienų vėl susitikome jau pas pirmąjį jos vyrą. Tai buvo nuostabi pašnekovė, visada geros nuotaikos, tikras anekdotų maišas. Pamenu, po to vos ne kasdien ji man apie septintą ryto skambindavo į namus ir klausdavo, ką veikiu. Sobanska mirė pas sūnų Los Andžele 2006 metais, sulaukusi devyniasdešimties. Ji buvo turtinga moteris – turėjo didelę galvijų fermą Argentinoje, Varšuvos centre atgavo Sobanskių giminei priklausančius rūmus.
O mano santykiai ne tik su grafu, bet ir su jo antrąja žmona Uršule darėsi vis glaudesni. Ponia, kuri anksčiau, man atėjus, užsidarydavo virtuvėje, vis dažniau pasilikdavo prie mūsų stalo. Pradėjo draugauti mūsų šeimos. Pamenu, kartą pasikvietėme grafus į mūsų kuklų butelį ir svečius pavaišinau bulvių plokštainiu. Būtumėte matę, kaip skaniai ponas Alfredas valgė. „Į nieką nemainyčiau lietuviškų bulvinių patiekalų ir žemaitiško kastinio“, – sakydavo jis.
Beje, per lietuviškus patiekalus kartą atsidūriau nemalonioje padėtyje. Vienas žinomas Vilniaus restoranas garsiame Varšuvos „Viktorijos“ viešbutyje surengė lietuviškų valgių savaitę. Susidomėjimas buvo didelis, ir aš nusprendžiau pakviesti grafą su žmona paskanauti cepelinų. Svečius pristačiau šeimininkams. Sutiko labai pagarbiai. Paprašė pasirašyti svečių garbės knygoje. Pono Alfredo paliktas įrašas joje – lietuvių kalba. Tarsi nujausdamas, nes turėjau su savimi tik penkiasdešimt zlotų, aš valgyti atsisakiau, aiškindamas, jog esu jau papietavęs. Mano svečiai suvalgė po porciją cepelinų, išgėrė po taurelę „Trejų devynerių“. Papietavę ruošėmės išeiti, tačiau kelneris padavė sąskaitą – 150 zlotų. Pasijutau labai nejaukiai: kaip negražu – pasikviečiau svečius pats neturėdamas pinigų! Atvirai sakant, tikėjausi, kad garbingą svečią lietuviai pavaišins nemokamai. Laimei, su savimi šiek tiek pinigų turėjo ponia Uršulė. Sukrapštėme reikiamą sumą, tačiau kartėlis širdyje liko iki šiol.
Grafas man atviravo, jog, nors gimė Krokuvoje, antrasis jo gyvenimas prasidėjo 1990 metais, kai vėl apsilankė Palangoje, savo vaikystės namuose. Jis man prisipažino parašęs laišką Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kuriame pareiškęs, kad jam priklausančią savo tėvų turto dalį norįs padovanoti Lietuvai. Kaip man pats sakė, „tegul gražuolė Palanga ir toliau džiugina žmones“, o jo tėvų rūmai labai tinką Gintaro muziejui, nes jame visada gausu žmonių, kaip niekada netrūkdavo jų Antaninos ir Felikso Tiškevičių namuose. Ponas Alfredas ypač susidraugavo su muziejaus moksliniu bendradarbiu Antanu Tranyzu, kuris yra sukaupęs didžiulį grafų šeimos archyvą.
Už savo dovaną grafas prašė visai nedaug: nedidelio namelio arba butelio Palangoje, kur galėtų leisti vasaras. Deja, šiam prašymui nebuvo lemta išsipildyti. Pradžioje Palangos savivaldybė pasiūlė jam namą, tačiau vėliau atsirado jo šeimininkas. Tas pat atsitiko ir su dar vienu namu. Taip ir liko žmogus kampininku iki pat savo gyvenimo pabaigos. Niekada neužmiršiu, kaip vieną vasarą, atostogaudami Palangoje, gatvėje su žmona sutikome Uršulę. Ji sakė, kad jau savaitę yra Palangoje, davė adresą. Nutarėme vakare susitikti. Kai atėjome pagal nurodytą adresą, sužinojome, kad grafą priglaudė viena sena dar tarpukario laikų pažįstama. Ji davė grafų porai gal kokių dvylikos metrų kambarėlį. Pamenu, buvo tvankus vakaras, ir nors langas buvo atviras, tiesiog nebuvo kuo kvėpuoti. Taip buvęs Palangos savininko sūnus kasmet atvykdamas į kurortą kraustėsi iš buto į butą. Tiesa, kiek vėliau, kai po didelių skandalų, kurie grafui kainavo nepaprastai daug nervų, atgavo pusę Kurhauzo ir vėliau jį pardavė verslininkui Gediminui Jackai, šis ėmėsi globoti svečius ir surasdavo jiems padoresnį butą.
O palangiškiai grafui visada jautė didelę pagarbą. Kadangi grafas buvo labai religingas ir kas vakarą eidavo į bažnyčią, klebonas garbingiems svečiams paskyrė sėdimas vietas. Pono Alfredo ir Uršulės pasirodymą bažnyčioje tikintieji sutikdavo plojimais.
Palangoje mes su grafu ir žmonomis vakarais nueidavome pasėdėti lauko kavinėje, paskanauti alaus. Tomis valandėlėmis jis visada prisimindavo tarpukario Palangą, pasakodavo apie kurorto įpročius, žmonių gyvenimą.
Matydamas pono Alfredo prielankumą, aš kartą jo žmoną užklausiau, kaip paaiškinti visa tai. „Juk Alfredas tik metais jaunesnis už mano tėvelį, aš jam tinku į sūnus, o jis su manimi bendrauja kaip lygus su lygiu.“ Uršulė, kiek pagalvojusi, atsakė: „Manau, kad jūs jam atstojate sūnų Adomą. Šis retai pasirodo Varšuvoje, o jeigu ir užeina, tai labai trumpam. Alfredas dėl to labai išgyvena“. Kaip ten buvo iš tikrųjų, man sunku spręsti, nes su Adomu ir jo žmona aš susitikau tik vieną kartą – per jo tėvo laidotuves Palangoje. Per gedulingus pietus pasikalbėjome. Adomo žmona Hanna pasigyrė, kad neseniai Italijoje nusipirko pilį, kur dažnai vasaroja. Pasikeitėme vizitinėmis kortelėmis, žadėjome Vilniuje susitikti, tačiau iki šiol jokios žinios negavau. Apie juos išgirdau tik iš Uršulės, kuri, gal praėjus geram pusmečiui po vyro laidotuvių, man paskambino iš Varšuvos ir paklausė, ar aš sutikčiau teisme paliudyti, kad Alfredas iki pat mirties išsaugojo šviesų protą. Ji man aiškino, kad sūnus reiškia pretenzijas į jų dviejų kambarių butelį Varšuvoje ir tikina, jog testamento surašymo metu tėvas negalėjo blaiviai galvoti. Po to jokių telefono skambučių iš Varšuvos nesulaukiau ir ginčo pabaigos nežinau.
Gerai prisimenu ir tai, kaip grafo nuoširdumas, atvirumas ir noras padaryti ką nors gero Palangai ir Lietuvai smarkiai ištampė jo nervus. Nuo 1994-ųjų aš trejus metus dirbau Lietuvos ambasadoje Lenkijoje antruoju sekretoriumi – ėjau kultūros atašė ir atstovo spaudai pareigas. Dariau tai, ką geriausiai išmaniau. Kaip tik tada su grafu ėmėme kurti įvairius planus. Netgi sumanėme įsteigti Felikso Tiškevičiaus fondą. Kilo mintis prašyti Lietuvos vyriausybę perduoti fondui tuometinius „Eglės“ poilsio namus, o gautas iš poilsiautojų pelnas turėjo remti talentingo Žemaitijos jaunimo studijas. Drauge su Kultūros ministerija parengėme netgi fondo įstatus. Tačiau nieko iš to neišėjo. Klaipėdos meras pareiškė, kad „Eglė“ taps reabilitacijos centru. Po metų ji buvo privatizuota, veikė tik vasarą, o kadangi žiemą poilsio namai nebuvo šildomi, pastatas ir baldai suplėko, ir vėliau šie labai įdomios architektūros namai buvo nugriauti.
1997 metais Palangos savivaldybė suteikė Alfredui Tiškevičiui miesto garbės piliečio vardą. 1999 metais jam buvo skirta 2000 litų renta iki gyvos galvos. Tačiau kiek jį po to prikankino, težino tik pono Alfredo artimieji. Nesibaigiantys teismai dėl Kurhauzo, kai neva Šiauliuose buvo surasti dokumentai, kad prieš pat karą Tiškevičiai pardavė Kurhauzą valstybei. Mano archyve išliko kopija laiško, kurį 2007 metų liepos 7 dieną pasiunčiau Lietuvos seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Jame, be kita ko, rašiau: „Grafui – 87 metai, ir nežinia, kada jį pakirs liga, o gal ir mirtis. Būtų labai gaila, kad liktų neįgyvendinta jo svajonė padovanoti Lietuvai jo tėvų rūmus ir parką. O taip gali atsitikti. Sužinojau, kad Palangoje neseniai lankėsi grafo sūnus su žmona – JAV gyvenančia milijoniere. Juos lydėjo šeimos advokatas. Negalima atmesti galimybės, kad kokios nors nelaimės grafui atveju palikimo sprendimo klausimus perims ši moteris, kuri bandys susigrąžinti jos vyro tėvui priklausantį turtą. Tuo tarpu A.Tiškevičiaus atžvilgiu vyksta visiškai nesuprantami dalykai. Nors grafas jau prieš dešimtmetį pareiškė dovanojantis Lietuvai tėvų rūmus ir parką, Kultūros ministerija aiškina, kad negalinti dovanos priimti, o tik nupirkti ją, įsteigiant F. Tiškevičiaus fondą, tačiau bėga laikas, o klausimas lieka neišspręstas.
Suteikusi grafui Palangos garbės piliečio vardą, miesto savivaldybė niekaip nesugebėjo per dešimt metų surasti tinkamą gyventi būstą, o tik pasiūlė perimti pusę Kurhauzo. Ponas Tiškevičius sutiko, o kai atsirado pirklys, savo dalį pardavė. Tačiau Kurhauzo pardavimas, matyt, sumaišė kai kurių Palangos vadovų planus. Atrodo, prasidės teismai, kurie nežinia kada ir kaip gali baigtis. Tai galbūt metas visus klausimus spręsti kompleksiškai“.
O toliau buvo dar gražiau. Medinė Kurhauzo dalis supleškėjo. Aš savo akimis mačiau pono Alfredo reakciją į šią žinią. Kaip jis sakė, naktimis negalintis miegoti. Tai pakirto grafo sveikatą. Ir nors Lietuvos vyriausybė galiausiai perėmė Gintaro muziejų ir parką, o už tai grafui paskyrė namą Vilniuje Pilies gatvėje ir prieš pat jo mirtį pervedė dar 1,5 mln. litų, tačiau jau buvo per vėlu. Ponas Alfredas akyse silpo. Kaip pasakojo grafo interesams atstovaujantis palangiškis advokatas Feliksas Užpelkis, Alfredo Tiškevičiaus dovanos perdavimas Lietuvai užtruko aštuoniolika metų, ir galutinis taškas buvo padėtas tik 2008-ųjų liepos 9-ąją – likus dviem dienoms iki grafo mirties.
Tuo tarpu žinia apie grafą greitai pasiekė Lietuvą ir susilaukė atgarsio. Vieną dieną susijaudinęs man Varšuvoje paskambino grafas. „Algimantai, gal galite užeiti pasikalbėti“, – išgirdau jo balsą. Tai buvo 2001 metais. Seniai nebuvau matęs taip susijaudinusio žmogaus. „Žinote, prieš keletą dienų gavau laišką iš Lietuvos, kuriame man nepažįstama mergina tikina, jog yra mano giminaitė“, – paaiškino. Ir padavė man laišką. „Aš padariau jo kopiją, gal kada nors jums prireiks. O su mergina į kalbas nesileidau.“ Vos ne dešimtmetį jis išgulėjo mano stalčiuje, tačiau manau, kad jo ištraukas verta paskelbti.
„Mielas Grafe Alfredai Tiškevičiau, informuoju Jus apie tai, ką nuveikiau čia, Lietuvoje, Tiškevičių genties labui. Kiekvieną dieną pasitinku su mintimi apie tai, ką privalau padaryti – grąžinti sau ir Lietuvai tikrąją savo tėvo pavardę, kad ši pareiga man Dievo uždėta ne tik dėl savęs; suprantu, kad tai mano pareiga visai Tiškevičių genčiai. Tam aš ir gimiau, tam esu šioje žemėje, kad atlikčiau pareigą savo protėviams, kurią tik aš galiu atlikti. Dievas suteikė man žinių apie tėvo kilmę, tad ir privalau atlikti pareigą tėvui, kitaip nebūsiu jo dukra. Visiems čia, Lietuvoje, Vilniuje ir Panevėžyje, sakau ir kartoju, kad Tiškevičiai tebėra Lietuvoje, kad Lietuvoje yra jų stiprios jotvingiškai – lietuviškos šaknys, kad mūsų kraujyje teka daugelio tautų: tiek Vakarų, tiek Rytų, kraujas, kad esame tolerantiški kitoms tautoms, bet visada būsime ištikimi žemei, kurioje gimėme, kad esame Lietuvos vaikai ir privalome būti jos patriotai; sakau ir sakysiu, kartojau ir kartosiu, kad Tiškevičių pavardė neišnyks iš XXI amžiaus Lietuvos istorijos. Dievas ir mūsų protėviai globojo mus iki šiol, tikiu, kad neapleis ir toliau. Daug negandų atlaikėme, bet išlikome.
Informuoju Jus, kad jau padaviau dokumentus Lietuvos teisingumo ministerijai dėl pavardės grąžinimo. Esu numačiusi pokalbį su teisingumo ministru, kuris įvyks Lietuvos Vyriausybės rūmuose. Gali būti toks variantas, kad man ir Jums bus pasiūlyta atlikti mūsų kraujo DNR tyrimus, nustatant giminystę. Žinodama Jūsų sveikatos būklę ir tai, kad tokie tyrimai turi būti atliekami toje pačioje vietoje, esu pasiryžusi atvykti į Varšuvą ir čia, Genetikos centre, tokius tyrimus atlikti. Jų rezultatais nė kiek neabejoju. Jei Dievo bus leista man sužinoti savo tėvo kilmę, žinau, kad ir tikrąją jo pavardę turėsiu, o šie tyrimai tik patvirtins tai, kas man ir taip aišku – tiesą, kad mano tėvas Antanas yra Tiškevičius, o aš jo dukra – Tiškevičiūtė.
Privalau pasirūpinti protėvių palikimu, priminti valdžios įstaigoms, kad būtų laiku ir tinkamai valstybės pasirūpinta Tiškevičių paveldu. Turiu sumanymą parašyti apie Tiškevičius monografiją; t. p. organizuoti dokumentinio filmo apie Tiškevičius ir jų kultūrinį palikimą, sukūrimą. Manau, kad šiam darbui atlikti labai tiktų Vytauto Landsbergio sūnus, taip pat Vytautas. Jis yra kino režisierius, dokumentalistas, aristokratiškos kilmės, manau, kad tiktų tokiam darbui. Medžiagą monografijai jau renku. Žinau netgi į kokį fondą ar banką kreiptis finansinės paramos. Planuoju atidaryti internete Tiškevičių „svetainę“, kurioje talpinčiau informaciją apie Tiškevičius (jų paveldą, būklę, giminę) ir interneto pagalba rinkčiau informaciją, vesčiau susirašinėjimą su išsklaidyta po pasaulį Tiškevičių gentimi. Privalau pasiekti, kad Vilniuje vienas iš Tiškevičiams priklausiusių pastatų Žygimantų gatvėje, šalia Mokslų Akademijos bibliotekos (kuris irgi priklausė Tiškevičiams), būtų paliktas Tiškevičių genties naudojimui – gal tai bus pavadinta Tiškevičių muziejumi, gal pavadinčiau šią organizaciją Senosios Lietuvos aristokratijos informacijos centru ar panašiai. Manau, kad tam labiausiai tiktų Tiškevičių žiemos rūmai Vilniuje, Žygimantų g. 3. Jie šiuo metu reikalingi kapitalinio remonto, juose nebuvo daryta vidinių pakeitimų, tad ši galimybė leidžia įstatymiškai grąžinti rūmus jų tikriesiems paveldėtojams…“
Laiško data – 2003 metų kovo 20-oji.
Siaurame ratelyje grafo bute tų pačių metų lapkričio 17-ąją, kuriame, be šeimininkų, dalyvavau aš su žmona, gydytojas Evaldas Žeromskis su žmona ir Lietuvos ambasados Lenkijoje sekretoriato vadovė Julija Kielmer, paminėjome pono Alfredo 90-metį. Tada jau žinojome, kad netrukus jam bus atlikta sudėtinga operacija, kurios baigtį buvo sunku nuspręsti. Man tai buvo nebe pirmas grafo gimtadienis. Tie patys žmonės minėdavome jį keletą metų. Nežinau, niekada neklausdavau, ar dar ką nors rengdavo savo draugams lenkams. Žinojau, kad jų turi, tačiau nė su vienu jų nebuvau niekada susitikęs.
O grafui teko rinktis: gulti ant operacinio stalo ar laukti greitos mirties. Jis pasirinko operaciją. Nepamenu, kas jam buvo padaryta, tačiau žinau, kad tai susiję su vidaus organais. Operacija buvo labai sunki, po jos grafas jau neatsigavo. Pradėjo prastai matyti. Kai užsukdavau į svečius, vis dažniau priguldavo, o vaistus gėrė saujomis.
2004 metų liepos 5 dieną baigiau savo žurnalistinę veiklą Lenkijoje, kurioje praleidau šešiolika metų. Prieš išvažiuodamas nuėjau atsisveikinti su grafų šeimyna. Uršulė padengė stalą, tačiau grafas liko sėdėti fotelyje. Jam jau buvo sunku ir kalbėti.
Paskutinįsyk su šiuo iškiliu žmogumi susitikau 2008 metų balandį, kai su grupe Lietuvos pensininkų atvykau į Varšuvą ir iš karto paskambinau savo mieliems bičiuliams. Atsiliepė žmona. „Jis jau labai silpnas, nesikelia iš lovos, beveik nekalba, tačiau manau, kad jūs jį pradžiuginsite. Laukiu.“ Buvo šeštadienis, 11 val. ryto, kai pabeldžiau į taip gerai pažįstamas duris. Atidarė Uršulė „Jis jūsų laukia. Eikite į miegamąjį.“ Grafo akys buvo užmerktos, tačiau išgirdęs mano balsą jis ištiesė ranką. Atsisėdau šalia jo lovos. Jis abiem rankom apglėbė mano ranką, ir taip tylėdami sėdėjome gal kokią valandą. Man buvo metas eiti, nes turėjau dar vieną susitikimą. Tačiau kai norėjau ranką ištraukti, Alfredas dar stipriau į ją įsikibo. Aš paaiškinau, kad manęs laukia dar vienas pažįstamas. Grafas prikimusiu balsu ištarė: „Susitiksime Palangoje“. Supratau, ką jis turėjo galvoje. Liepos 11 dieną mums į Vilnių paskambino Uršulė ir pranešė, kad Alfredas mirė. „Laidosime po mėnesio Palangoje. Kūną kremuosime. Atvažiuokite.“
Po poros dienų internetu iš Lietuvos ambasados Lenkijoje gavau Uršulės eilėraštį, sukurtą savo vyro atminimui. Buvo prašoma, kad aš jį išversčiau į lietuvių kalbą ir perskaityčiau prie kapo duobės. Eilėraščio turinys buvo maždaug toks: „Nuliūdę prie Tavo kapo drauge su artimaisiais ir draugais lenkiamės Tau Tavo mylimoje Palangoje, kur virš Tavo kapo tyliai šlamės šios žemės medžiai. Kol gyvi, visada Tave prisiminsime, ir tegul Tau lengva bus Lietuvos žemelė“. Alfredo Tiškevičiaus palaikai atgulė į kapą, kur palaidota jo mylimiausia sesuo Antanina.
Tokių laidotuvių Palanga niekada turbūt nebuvo mačiusi. Po gedulingų mišių bažnyčioje urną su Alfredo Tiškevičiaus palaikais išlydėjo šimtai žmonių, o tūkstančiai susikaupę stovėjo šaligatviuose. Nors diena buvo saulėta ir graži, poilsiautojai atėjo atsisveikinti su paskutiniąja Palangos grafų atžala, kartu užversdami kurorto įkūrėjo giminės istoriją.
Rašant šias eilutes mane nuolat persekiojo viena mintis: kodėl žmogus, gimęs Lenkijoje, augęs lenkų šeimoje, vedęs žmoną lenkę, iki mirties išliko lietuviu, dideliu Lietuvos patriotu, išsaugojo jai meilę, kurios nesugebėjo nustelbti net visą gyvenimą grafą lydėjusios negandos.
Man teko laimė bendrauti su ne vienu iškiliu žmogumi. Paryžiuje teko kelias valandas praleisti pas patį garsiausią emigracijoje lenką, „Kultūros“ žurnalo įkūrėją Jerzį Giedroycą. Jis gana išdidžiai kalbėjo apie savo lietuvišką kilmę, apie garsius, Žemaitijoje išaugusius savo giminaičius, tačiau teigė, kad pats yra lenkas ir juo mirs. Porą kartų Varšuvoje teko susitikti su Nobelio premijos laureatu Czesławu Miłoszu. Kai paklausiau jį, kuo save laiko – lietuviu ar lenku, poetas nedvejodamas atsakė, kad gimė Lietuvoje, Šeteiniuose prie Kėdainių, tačiau kadangi kuria lenkiškai, vadinasi, yra lenkas.
O man iki šiol ausyse skamba Alfredo Tiškevičiaus žodžiai: „Aš, būdamas lenkas, visą savo gyvenimą buvau lietuvis, ir nors penkiasdešimt metų neturėjau lietuviško paso, niekada net nepagalvojau, jog nesu lietuvis“.
Kitąmet Alfredui Tiškevičiui lapkričio 17 dieną sukaktų 100 metų. Reikia tikėtis, kad Palanga neužmirš šios datos ir iki to laiko suras galimybių jei ne paskutiniąją Tiškevičių atžalą, tai bent giminės vardą įamžinti mieste. Sprendžiant iš pranešimų, niekas šiuo klausimu per daug nesidomi, nors visiems žinoma, kad Palangai ir kurortui pradžią davė Tiškevičių giminė, čia atsikrausčiusi 1824-aisiais. Buvo planuota Tiškevičių vardu pavadinti jų sukurtą Botanikos sodą. Savivaldybė nusprendė suteikti jam Birutės vardą. Buvo kalbama, jog tikslinga būtų Tiškevičių vardu pavadinti Meilės alėją nuo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gatvės iki Birutės kalno. Ir šis sumanymas nesusilaukė pritarimo. Kažkas planavo prie Birutės parko pastatyti Felikso Tiškevičiaus ir jo sūnaus Alfredo skulptūrinį ansamblį. Atsakymo taip pat nėra. Kai kas siūlė trumpą atkarpą nuo Kurhauzo ir Skulptūrų parko pavadinti Tiškevičių alėja. Tačiau iki šiol niekas nežino tolesnio Kurhauzo likimo. O laikas bėga. Ko gero, taip ir nueis užmarštin grafų Tiškevičių giminė, ją primins tik senosiose Palangos kapinėse esantis antkapis.
