Poezijos vertimų studijos: Konstantinas Balmontas

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: POEZIJOS VERTIMAS
AUTORIUS: Vida Gudonienė, Danutė Sabromienėė
DATA: 2013-03

Kristina Sakalavičiūtė,
Konstantinas Balmontas ir Lietuva:
Poezijos vertimų studijos: Monografija,
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2011, 608 p., iliustr., [800] egz.
Dailininkas Rokas Gelažius

Praėjus šešeriems metams po Ingos Vidugirytės knygos Balmonto Lietuva¹ pasirodymo, komparatyvistines studijas papildė solidi mokslinė monografija – Kristinos Sakalavičiūtės knyga Konstantinas Balmontas ir Lietuva: Poezijos vertimų studijos. Šios knygos – tai savotiškas viename Balmonto laiškų Liudui Girai išsakyto prašymo „Perdainuokite lietuviškai dar Balmontą, ir visą jį, ir daug!“² įgyvendinimas.

Šioje monografijoje pateikiami tekstai, kurie ankstesnėse Balmontui skirtose publikacijose nebuvo skelbiami. Balmonto ir Lietuvos ryšiai pristatomi per konkrečių vertimų prizmę, ir šis aspektas suteikia galimybę pamatyti, kaip formavosi „lietuviškojo vertimo mokykla“ (p. 17). Knygoje vertimas pateikiamas kaip tarpkultūrinio dialogo kūrimo strategija, kaip menų sąveikos rezultatas, kaip Balio Sruogos, Adomo Jakšto-Dambrausko, Fausto Kiršos, Petro Vaičiūno, Mykolo Vaitkaus simbolizmo, Liudo Giros, Vinco Krėvės, Jono Graičiūno ir kt. romantizmo matas.

Literatūriniai ryšiai, gyvi kontaktai, įtakos, sąveikos su slavų literatūromis paskutiniais dešimtmečiais buvo mažai tiriamos. Tačiau būta ir išimčių. Rusų literatūrologijoje buvo aktualizuota „sidabrinio amžiaus“ literatūra, ypač poezija, išskirtinio dėmesio sulaukė ir emigrantinė literatūra, kuriai buvo lemta vystytis toli nuo tėvynės, buitinio nepritekliaus sąlygomis. Tuo gali būti paaiškinamas ir dėmesys Balmonto bei Lietuvos tematikai. Balmontas yra ne tik vienas ryškesnių tos poetinės kartos atstovų, bet ir poetas, pramokęs lietuvių kalbos, daug vertęs ir tiesiogiai bendravęs su tarpukario Lietuvos poetais. Maža to, poetas rimtai domėjosi lietuvių dainomis, jas vertė, tyrė, paskyrė ciklą eilėraščių romantizuotai „miškų Karalaitei“ – Lietuvai.

Apie Balmonto ryšius su Lietuva parašyta nemažai mokslinių straipsnių, išleista Vidugirytės knyga. Tačiau daugiabriaunė poeto vertėjo asmenybė vis dar laukė savo tyrėjo, kuris „sugebėtų pakelti didelius klodus niekieno nenaudotos ir mažai žinomos medžiagos“³. Monografijos Konstantinas Balmontas ir Lietuva autorė sugebėjo „pakelti šiuos klodus“ ir pateikti daug iki knygos pasirodymo „mažai žinomos medžiagos“. Visų pirma, ji atliko didelį bibliografinį darbą: po visą lietuvių emigrantinę periodiką ieškojo Balmonto poezijos vertimų į lietuvių kalbą, taip pat ir jo paties iš lietuvių kalbos verstų eilėraščių, tikslino slapyvardžius, peržiūrėjo rankraštynus ir, surinkusi, susisteminusi ir apibendrinusi šią anksčiau daug kam nežinomą, po įvairias šalis išblaškytą medžiagą, praplėtė temos apie Balmontą ir Lietuvą ribas, išplėtė ir pagrindė vertimo kaip vieno iš tarpkultūrinio dialogo formos fenomeno sampratą, įvertino jo reikšmę rusų ir lietuvių literatūrinių ryšių raidai, pateikė vertimą ne tik kaip vieną iš literatūrinių kontaktų ar tarpkultūrinės integracijos būdų, bet ir kaip svarbų kultūros raiškos komponentą.

Vertimo kaip tarpkultūrinio dialogo formos fenomeno reikšmė monografijoje aptariama dviem požiūriais – įvertinant Balmonto poezijos vertimus į lietuvių kalbą ir Balmonto verstus į rusų kalbą lietuvių autorių eilėraščius. Išvadose teigiama, kad Balmonto poezijos vertimai į lietuvių kalbą turėjo įtakos lietuviškosios meninio vertimo mokyklos, vertimo teorijos ir kritikos formavimui, literatūrinės, ypač poetinės, kalbos tobulinimui. „Verčiant modernizuota lietuvių literatūra, tobulinta literatūrinė kalba, eilėdara ir kiti poetikos dalykai, parodyti atviro pasauliui mąstymo horizontai, įsilieta į europinį literatūros kontekstą“ (p. 263).

Pratęsdami Sakalavičiūtės monografijoje pateiktas įšvadas apie Balmonto poezijos vertimų į lietuvių kalbą reikšmę, manytume, kad vertimai buvo ne tik „geras akstinas išsiaiškinti bendresnes ano meto kultūros tendencijas“ (p. 264) ir „padėjo formuotis lietuviškajai vertimo tradicijai“ (p. 264), kaip teigia autorė, bet ir pasitarnavo vertimo teorijos bei lyginamosios kalbotyros mokslų plėtojimui Lietuvoje.

Labai vertinga monografijos priede pateikiama išsami (kiek šiuo metu tai yra įmanoma) Balmonto poezijos vertimų į lietuvių kalbą ir Balmonto verstų į rusų kalbą lietuvių autorių bibliografija. Mažai kam žinomi, užsienyje skelbti, surasti Paryžiaus, Rygos, Maskvos bibliotekose ir archyvuose, ne visiems prieinami Balmonto vertimai sudėti į antrąjį knygos priedą. Visas šis darbas buvo atliktas siekiant įgyvendinti pagrindinį monografijos tikslą – pateikti kuo pilnesnę ir išsamesnę poetinių tekstų vertimų studiją ir, be abejo, suteikti galimybę ją pratęsti.

Autorės pasirinkta ne imanentiška, hermetiška konkretaus teksto ir jo vertimo analizės metodika, o platus kultūrologinis požiūris, derinamas su recepcijos teorija ir analitiniu metodu, ne tik labai išplėtė tyrimo lauką, bet ir padėjo įsigilinti į vertimo genezės aplinkybes, nustatyti autorių „giminystės“ ryšį, artumą bei pažvelgti į vertimą kaip į tarpkultūrinio dialogo fenomeną.

Ypač vertingos trečioji ir ketvirtoji monografijos dalys, parengtos vadovaujantis vienu principu – lietuvių poetai (ir gerai žinomi, ir primiršti) vertinami Balmonto simbolizmo paribių kontekste. Kiekvienam poetui skiriama atskira dalis, kurios tekstą susieja tam tikra filosofinė estetinė dominantė (Sruoga – „simbolizmo estetikos populiarintojas“, Jakštas-Dambrauskas – „suskilęs simbolizmas“, Kirša – „simbolizmas ir grynojo meno koncepcija“, Vaičiūnas – „romantiškasis simbolizmas“, Vaitkus – „krikščioniškasis simbolizmas“).

Sunku nepastebėti atsargaus ir korektiško autorės vertinimo, komentuojant ne visai pavykusius vertimus, surandant jiems pateisinamų paaiškinimų ar pavykusių vertimo elementų. Dažniausiai ji pastebi ir akcentuoja formos atitikmenis (metrą, rimą, ritmą, instrumentuotę), kritiški pastebėjimai labiausiai koncentruojasi ties leksikos ir turinio lygmeniu. Labai korektiškai ir, kaip pasakė Vaitkus vertindamas Maironio kritiką, „maloniai pateikiama nemaloni tiesa“.

Daugiausia dėmesio knygoje skiriama Konstantino Balmonto ir Balio Sruogos kūrybinio dialogo apžvalgai. Įtaigiai parodoma, kaip Sruoga, sekdamas rusų simbolistais, atnaujino lietuvių poetinę kalbą, puikiai suprato vertimų svarbą ir įtaką kultūrų dialogui. Kalbėdamas apie vertimo strategiją, Sruoga teigė, kad „vertėjas turi pasigerti originalu ir tojo svaigulio mirksniu, nedalyvaujant darbe budriajai sąmonei, mesti vertimo metmeną, bet po to, jau dalyvaujant budriajai sąmonei, turi tuos apmatus atausti – dailinti, lyginti, gretinti, protauti“ (p. 82).

Panašios nuostatos turėtų būti laikomasi ir atliekant vertimo analizę: „mesti vertimo metmeną“ ir tik po to analitiniu žvilgsniu gilintis į „ataudimo“ subtilybes. Šiuo požiūriu Sakalavičiūtei būtų galima šiek tiek papriekaištauti: ji neaptaria ir nevertina viso poetinio teksto, o dažniausiai parodo ir gretina tik eilėraščio ir jo vertimo fragmentus. Skaitytojas turi pats prieduose susirasti eilėraščio tekstą ir nustatyti „vertimo metmeną“. Autorė nuolat akcentuoja originalo ir vertimo formos atitikmenis, o matydama vertimo „balmontizavimą“, krypimą laisvo vertimo link, šį reiškinį aiškina tam tikros leksikos, būtinos verčiant simbolistinę poeziją, to laikotarpio lietuvių literatūrinėje kalboje stoka. Taip, pavyzdžiui, analizuodama Liudo Giros vertimus autorė pažymi, kad simbolistinės Balmonto lyrikos Gira vertė nedaug, ir kaip vieną iš priežasčių nurodo abstrakčios leksikos stoką lietuvių kalboje (p. 206). Šis teiginys, mūsų manymu, atrodo nepakankamai įtikinamas ar pagrįstas, o tik priskirtinas prie autorės bandymų sušvelninti kai kurias subjektyvias vertimo nesėkmes. Kartais tekste pateikti pavyzdžiai paneigia prieš ar po jų išsakytus apibendrinimus ar paaiškinimus. Taip p. 205 pateikiamas pavyzdys, kuriame parodoma, kad filosofines sąvokas, tokias kaip „Кто равен мне в моей певучей силе?“, tyrėjos manymu, Girai nepavyko tinkamai išversti („Kas man prilygs ar manai dainužėlei?“), kadangi lietuvių kalboje mažoka abstrakčios leksikos. Ir čia pat, p. 206, pateikiamas pavyzdys, parodantis, kad Giros globotinis Juozas Petrulis rado lietuvišką atitikmenį („Kas lygus yr manų dainų galybei?“).

Monografijoje teisingai pastebima, kad lietuvių poetai iš Balmonto mokėsi simbolių kalbos, siekdami melodingumo, subtilios impresionistinės refleksijos. Autorė, pateikdama informaciją apie poetus, stengiasi išryškinti jų savitumą, individualumą, kartu pabrėždama ir jų bendrumą – jie visi ieškojo sąlyčio taškų su Balmontu. Pavyzdžiui, Sruoga, ilgiausiai palaikęs kūrybinius kontaktus su Balmontu, neretai jį vertinęs kritiškai, kalbėjęs apie „išdidėjusią kūrybą“, išskydimą, ir dar jaunystėje bandęs versti rusų poeto tekstus, patyrė fiasko, pats tai suprato ir vertimų nespausdino.

Aptariant Sruogos verstų Balmonto tekstų meninę kokybę, reikėtų atskirai kalbėti apie studijų metų vertimus, išlikusius tik rankraščiuose. Į juos vertėtų žiūrėti tik kaip į pabandymą versti, ir šių vertimų pristatymui būtų užtekę ir vieno posmo. Vienas ryškesnių pavyzdžių, aiškiai parodančių to laikotarpio vertimo technikos problemas, pastangas adaptuoti tekstą, jį padaryti suprantamą lietuvių skaitytojui, galėtų būti 1914 m. išspausdinto ir apie 1919 m. Sruogos išversto Balmonto eilėraščio „Хочешь ли“ vertimo fragmentas:

Это крыло – не крыло, ятаган,

Клюв его силен, как меч.

Птицу такую родил – Океан.

Хочешь с ней встреч?

(„Хочешь ли“, p. 308)

Šitie sparnai – ne sparnai – pjautuvai.

Snapas kaip dalgis aštrus.

Paukštį tokį gimdo marės tiktai.

Nori sparnų?

(„Mano sparnai – albatrosai jūros…“, p. 309)

Labiau vykusį Sruogos vertimą „Prie Marių naktį…“ galima buvo pateikti ir visą, parodant skaitytojui, kad nostalgiškasis Balmonto eilėraštis „У Mоря ночью“ lietuviškai suskamba beveik adekvačiai. Vėlesnieji Sruogos versti Balmonto tekstai – grakštūs, melodingi, savo dvasia itin artimi originalui.

Knygos dalis, skirta Adomui Jakštui-Dambrauskui, itin analitiška ir informatyvi. Sakalavičiūtė atkūrė amžiną impulsyvaus, kartais perdėm kategoriško Sruogos ir racionalaus Vladimiro Solovjovo sekėjo Jakšto-Dambrausko diskusijų vaizdą, nesitenkino senomis klišėmis apie prelatą – „klerikalas“, „racionalistas“, „nusiteikęs prieš naujoves“, – bet parodė Jakšto-Dambrausko norą įskiepyti patriotiškumą, gilintis į „gerą“ racionalųjį simbolizmą, versti aiškius, klasikinės formos tekstus. Du kartus, 1921 ir 1930 m., Jakšto-Dambrausko versto puikaus Balmonto filosofinio eilėraščio „Завет бытия“ („Esimo dėsnis“) analizė aiškiai įrodo, kad darbščiajam prelatui pasisekė išgauti filosofinio teksto prasmės adekvatumą, turinys „tikslus, netgi preciziškas“, tačiau vertimas prarado stiliaus lengvumą, o pačios būties, „esimo“, priesakai, „atasakai“ perteikiami kiek žemiškesniais simboliais: „могучee море – banguojančios Jurės“; „высокое солнце – iškilusi Saulė, Saulytė“. O patys priesakai-atasakai gerai atitinka beatodairišką originalo imperatyvą – kurti, gyventi plačiai, liepsnoti, „kilti į dangų, kaip dūmas, išryt!..“ (p. 113).

Kalbėdama apie Faustą Kiršą kaip grynojo meno atstovą, autorė daug dėmesio skiria jo estetikai. Kirša, kaip ir Balmontas, suvokė gyvenimą „lyg akimirkų seką, kurioje menininkas turi atpažinti prasmingiausius momentus ir išgyventi juos kaip ekstatinę patirtį“ (p. 133). Nuo kitų Balmonto sekėjų Kirša skiriasi tuo, kad jis Balmonto nevertė, tačiau jo paties parašyti eilėraščiai sulaukė nemažo vertėjų dėmesio. Balmontas išvertė Kiršos eilėraštį „Iš padangių, iš aukštųjų…“ Vertėją viliojo originalo plastiškumas, tapybiškumas, jam pačiam artimas gulbės įvaizdis. Rusų poetas pats yra eilėraščių „Черный лебедь“, „Лебедь“, „Тринадцать“ autorius. Poetą žavėjo Australijos gulbės grožis, urbanizacijos spaudžiamas į zoologijos sodą, priešmirtinė gulbės giesmė, trylikos gulbių skrydis virš Sibiro platybių – lyg atsisveikinimo su savo jaunyste motyvas. Kiršos eilėraštis išverstas kiek archaizuotai, kalba rafinuota, o turinys dramatizuotas – „atodūsio imitacija („ax“) paskutinėje eilutėje“. Sakalavičiūtė visiškai teisingai pastebi, kad Balmontas vertimuose visada lieka ištikimas pats sau: kartais pagilina Kiršos simbolizmą („Ne visos žvaigždės tyliai traukia…“), paryškina originalo priežastinius ryšius, sukonkretina metaforas, kas nesvetima ir daugeliui kitų vertėjų, arba atvirkščiai – išplečia originalo prasmių lauką. Nikolajus Liubimovas recenzijoje apie Balmonto vertimus į rusų kalbą pažymi, kad Balmonto atiktų vertimų reikšmingumas nekelia jokių abejonių, tačiau kalbėdamas konkrečiai apie vertimus iš lietuvių poezijos (ypač lietuviškųjų dainų) pažymi Balmonto polinkį originalo prasmių laukui suteikti „rusišką dvasią“⁴.

Daug minčių sukelia knygos dalis „Romantiškasis Petro Vaičiūno simbolizmas“. Autorė tradiciškai apžvelgia Vaičiūno kūrybos kritiką, kurioje jis pristatomas kaip Balmonto sekėjas, kaip psichologizuotas „neoromantikas su simbolizmo elementais“, kaip saulėtas lyrikas, sukūręs grakščių, melodingų perliukų.

Vaičiūnas nevertė Balmonto tekstų. Pakankamai įtikinamai spėjama, kad to jis nedarė sąmoningai, nes kritika jį priskyrė prie Balmonto epigonų. Tuo tarpu pats Balmontas nuoširdžiai bendravo su Vaičiūnu, jautė jame giminingą sielą, išvertė keturis jo eilėraščius.

Labiausiai vykusiu laikomas Vaičiūno eilėraščio „Jeigu kam ilgu klajoti po svietą…“ vertimas. Balmontas puikiai perteikė katreno nuotaiką ir mintis, nors viena pėda ir prailgino eilutę, ir daktilis tapo anapestu, kas, Sakalavičiūtės nuomone, „apsunkino“ tekstą, tačiau neabejotina, kad refleksija pagilėjo.

Eilėraštis „Ko aš trokštu“ siejasi su Balmonto „Завет бытия“, kurį, kaip jau minėjome, Jakštas-Dambrauskas vertė net du kartus. Knygoje pateikta išsami analizė rodo, kad patyręs vertėjas pilnai realizavo laisvojo vertimo galimybes: pakeitė originalo architektoniką, moterišką rimą pakeitė vyriškuoju, amfibrachį – anapestu, atsirado nauji įvaizdžiai, kalbantysis lyrinis „Aš“, labiau suvokiamas kaip klausantysis. Tačiau nepaisant šių transformacijų, gana laisvas Balmonto vertimas yra labai melodingas, praturtintas anaforomis, o vertimo lyrinis „Aš“ – neabejotinai adekvatus originalo „Aš“. Jo norai ir troškimai visiškai identiški, tai patvirtina ir pakeistas pavadinimas: originalo „Ko aš trokštu“ transformuotas į „Жажда“ („Troškulys“).

Kiek lengvabūdiško Vaičiūno „Tu lankei mane…“ („Каждый день“) vertime Balmontui pavyko atkurti mylimosios kosminį įvaizdį, nežymiai pažeidžiant lyrinio siužeto įprastą eigą.

Tu lankei mane kas dieną

Tokį – liūdną, tokį – vieną…

Ir tavim aš sustiprėjęs

Skriejau laisvas tartum vėjas, –

(„Tu lankei mane“, p. 461)

Приходила в миге срока,

Так печально, одиноко.

И, тобою возрожденный,

Был как ветер я взметенный.

(„Каждый день“, p. 460)

Vaičiūno „Jis“ – liūdnas ir vienišas, „rimties mylėtas“, atgimsta kūrybai, kai pasirodo „vėtrų parėdyta“, vėliau – gėlėta „Ji“. Balmonto eilėraštyje atkuriančioji, įkvėpimą nešanti mūza pati yra liūdna ir vieniša. Nenorom kyla klausimas, kodėl Balmontas, toks dėmesingas Kiršos, Sruogos tekstams, versdamas Vaičiūną net daugžodžiauja, tobulina tekstą, nors visada žaismingai atkuria asonansus ir aliteracijas, išgaudamas impresionistinį lengvumą. Autorės teigimu, to priežastis – giminingos sielos, kurioms svarbiausia jausmai ir emocijos, o ne „teksto loginis konstravimas“ (p. 156).

Vienas ištikimiausių Konstantino Balmonto bičiulių ir gerbėjų buvo Mykolas Vaitkus. Monografijoje ypač akcentuojama, kad lietuvių poetas rūpinosi rusų poeto likimu ir tada, kai Balmontas sirgo ir daugelis gerbėjų nuo jo nusisuko. Kontroversiški paties Vaitkaus kūrybos vertinimai monografijoje patikslinti, atitaisyti iškraipymai. Analizuojami Vaitkaus išversti Balmonto eilėraščiai įtikinamai parodo, kad šiandien jie tik istorijos puslapis, tik bandymas kurti ir įsisavinti modernesnę poetinę kalbą. Balmonto Vaitkaus poezijos vertimai meniški, su nežymiais teksto „pataisymais“, alegorijų paryškinimu, o krikščioniškoji lietuvių autoriaus eilėraščių dimensija koreguojama labai nežymiai.

Ketvirtojoje knygos dalyje „Konstantino Balmonto vertimai – romantiškų nuotaikų atspindžiai“ aptardama Balmonto romantiškąjį nusiteikimą, Sakalavičiūtė jį grindžia Balmonto susižavėjimu Lietuvos praeitimi ir rusų liaudies dainose romantizuotais rusų ir lietuvių santykiais. Romantiškąjam Balmonto Lietuvos paveikslo formavimui tam tikros įtakos, kaip manoma, turėjo ir neva lietuviškos Balmonto šaknys. Susidomėjimo Lietuvos senove laikotarpiu parašytas eiles lietuviška tematika monografijos autorė įvardija kaip etnografinį romantizmą (p. 182) ir pažymi, kad romantiniam nusiteikimui „sužadinti“ labiausiai pasitarnavo persipynę lietuvių ir rusų istorinių gijų motyvai, aptinkami rusų tautosakoje. Todėl visiškai pagrįstai monografijoje daroma išvada, kad tautosakinės intonacijos ir romantiškasis pradas, būdingi Giros, Krėvės kūrybai, ir paskatino Balmontą versti šiuos autorius ir kad „romantiškasis lietuvių literatūros pradas jam buvo toks pat artimas kaip ir simbolistinis“ (p. 185). Balmonto ypač pamėgti Krėvės kūriniai „yra aiškus neoromantinių rusų poeto interesų indikatorius“ (p. 185).

Ketvirtojoje knygos dalyje autorė paliečia naują, anksčiau neaptartą Balmonto ryšio su Lietuva giją – Maironio autoriteto įtaką rusų poetui. Remdamasi įvairiais šaltiniais ji parodo tiesiogines ir netiesiogines sąsajas, jungiančias šiuos poetus, pateikia ir analizuoja Paryžiaus periodikoje aptiktus Balmonto verstus du Maironio eilėraščius: „Seniai“ ir „Išnyksiu kaip dūmas“ („Давно“ ir „Изчезну как дым…“). Vertimai, kaip teigia knygos autorė, puikiai perteikia originalo nuotaiką ir intonacijas, o sėkmės priežastis glūdi šių eilėraščių eilėdaros ypatybėse, kurias Maironis perėmė iš rusų poetų Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo, Fiodoro Tiutčevo poezijos (p. 191).

А что мои пытки? И что вдохновенье?

Весь в молниях, мыслящий лоб!

Лишь крови движенье, лишь сердца биенье,

А там недалеко и – гроб.

(„Исчезну как дым“, p. 474)

Monografijoje išsamiai analizuojami tiek Giros versti į lietuvių kalbą Balmonto eilėraščiai (autorei pavyko rasti 23 Giros verstus Balmonto eiliuotus kūrinius), tiek lietuvių poeto eilėraščių vertimai į rusų kalbą. Autorės nuomone, Gira buvo laikomas geriausiu tarpukario Lietuvos poetu, tad dabar, nors ir nustumtas į nuošalę dėl pataikavimų sovietų valdžiai, turėtų būti vertinamas kaip poetas ir kultūros veikėjas, nors dauguma, kaip ir cituojamas Pranas Naujokaitis, manė, kad suteptas tamsiomis dėmėmis Giros paveikslas negali būti nuvalytas ankstesniais nuopelnais (p. 196). Šiuo atveju emigranto Kiršos pranašiški žodžiai apie prieštaringą Giros asmenybę, kad „Gira – šachmatų pėstininkas, stumdomas nuo balto ant juodo kvadrato. Kai realybės dumblas į praeitį nugrims, kai priešai ir draugai nuslenkančiuos rūkuos sutirps, Liudo Giros daug gabaliukų spindės lietuvių literatūroj pavyzdžiu ir meile savo tautai. Partinių žodžių klyksmas išnyks su smulkiais priešais ir draugais, bet liks Liudo Giros skambėjimas grožiui, kaip Dul-dul-dūdelės nekaltas aidas“⁵, tik patvirtina tyrėjos poziciją.

Analizuodama Giros verstus Balmonto eilėraščius ir remdamasi pačiu Gira, autorė pastebi, kad simbolistinės Balmonto lyrikos Gira vertė nedaug ir kad jo „apsisprendimas versti Balmontą susijęs su ano meto mada ir saulės motyvo suklestėjimu lietuvių literatūroje“ (p. 199). Autorė įtikinamai parodo, kad Giros vertimai yra brandesni negu kitų amžininkų bandymai, o netobulumų atsiradimas aiškinamas „lietuvių literatūrinės kalbos nerangumu“ (p. 204), abstrakčių, ypač filosofinių žodžių stoka, pabrėžiant, kad Gira, kaip ir Balmontas, visų pirma stengėsi vertimuose „išsaugoti eilėraščio muzikinį pradą“, intonacijas, vidinius sąskambius, „duoti bendro ūpo“ (p. 202). Tačiau būtina pažymėti, kad gana dažnai Gira, norėdamas perteikti eilėraščio emocinę įtampą, keitė sintaksę, naudojo skyrybos ženklus, kurių nebuvo originale. Plg.:

Я мечтою ловил уходящие тени,

Уходяшие тени погасившaго дня,

Я на башню всходил, и дрожали ступени,

И дрожали ступени под ногой у меня.

(„Уходяшие тени“, p. 369)

Ašai gaudžiau svaja tuos šešėlius, kur nyko,

Tuos šešėlius, kur nyko, gęstant dienai, slėny…

Aš į bokštą lipau – ir virpėjo iš tyko,

Ir virpėjo iš tyko bokšto laiptai seni.

(„Nykstantys šešėliai“, p. 370)

Kristinos Sakalavičiūtės knyga parašyta su meile, nepaprastu kruopštumu, su begaliniu atidumu, nepaliekant nepastebėtos ir menkiausios detalės, pagarbiai prisiliečiant prie Balmonto žmogaus ir kūrėjo.

Ši knyga apie Balmontą ir Lietuvą palieka ne tik išsamaus literatūrinius ir kultūrinius ryšius analizuojančio veikalo įspūdį, bet ir atlieka savotišką mokslinių ieškojimų tradiciją įtvirtinančio tyrimo vaidmenį, vertintiną kaip savotišką panašių tyrimų kokybės ir normos matą, atskaitos tašką kitiems tyrėjams. Knygoje pateikti faktai neabejotinai paneigia rusų literatūrologijoje susiformavusias nuostatas, kad, išvykus iš Rusijos, Balmonto poetinė ugnis ir kūrybinė sėkmė priblėso.

Sakalavičiūtės poezijos vertimų studijos yra svarus indėlis į Lietuvos kultūrą ir mokslą ir labai reikšminga lietuvių vertimo tradicijos bei istorijos požiūriu knyga, padedanti atskleisti ir išryškinti to laikotarpio lietuvių kultūros, literatūros ir kalbos savitumus, lietuvių kalbos galimybes perteikti Konstantino Balmonto poetinės kalbos specifiką. 

¹ Inga Vidugirytė, Balmonto Lietuva: Kultūrų dialogo interpretacija, (ser. Kultūros žurnalo „Santara“ biblioteka, kn. 180), Kaunas: Santara, Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondas, 2005, 159 p.

² Konstantino Balmonto laiškas Liudui Girai, 1928-11-23, in: LNB RS, f. 7, b. 36.

³ Algis Samulionis, Dalia Straukaitė, „Balmontas ir Lietuva“, in: Pergalė, 1967, Nr. 7, p. 160.

⁴ Николай Любимов, „О переводах К. Бальмонта“, подготовка текста А. Иванова, in: Русская литература: Историко-литературный журнал, 2007, Nr. 1, p. 259.

⁵ Faustas Kirša, Palikimas, leidinį spaudai parengė Stasys Santvaras, Boston, (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1972, p. 243–244.