ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Naujos technologijos ir gamta
AUTORIUS: Almantas Samalavičius
DATA: 2014-03
Su komunikacijų analitiku Arthuru W. Huntu III kalbasi Almantas Samalavičius
Arthuras W. Huntas III magistrantūros studijas baigė Marshallo universitete Vakarų Virdžinijoje, filosofijos doktoratą įgijo Pietų Misisipės universitete (JAV). Tenesio universiteto Martine komunikacijų profesorius tyrinėja medijų ekologiją, siekdamas išryškinti kultūrines jų kaitos pasekmes, analizuoja, kokį poveikį naujosios technologijos daro Vakarų socialinei tvarkai, mąstymo įpročiams, viešajam diskursui. Parašė knygas „Nykstantis pasaulis: vizualinės vaizdinijos garbinimas postmoderniajame pasaulyje“ (2003), „Išgyventi technopolį: esė apie balansą naujoje žmogaus sukurtoje aplinkoje“ (2013), savo tyrinėjimus skelbia mokslo žurnaluose Explorations in Media Ecology, Modern Age, Touchstone. Priklauso garsaus amerikiečių komunikacijų analitiko Neilo Postmano įsteigtai Medijų ekologijos asociacijai, kartu su bendraminčiais redaguoja internetinį leidinį Second Nature, kritiškai analizuojantį technologijas krikščioniškosios tradicijos ir minties kontekste.
Su Arthuru W. Huntu kalbėjomės apie visuotinę trivializaciją, pažangos spąstus ir vis agresyvesnę reginių kultūrą.
Almantas Samalavičius. Jūsų naujausios knygos „Išgyventi technopolį“ viena iš esminių temų yra vizualinės vaizdinijos iškilimas ir įsitvirtinimas viešuosiuose diskursuose, išstumiant praeityje klestėjusią žodžio ir teksto (arba literatūrinę) kultūrą. Šią tendenciją tyrinėjo nemažas būrys socialinių mąstytojų, beje, glaudžiai susijusių su krikščioniškąja tradicija (turiu omenyje Marshallą McLuhaną, jėzuitų mokslininką Walterį Ongą, sociologą ir teologą Jacques’ą Ellulį, radikalų filosofą Ivaną Illichą, visuomenės kritiką Neilą Postmaną ir kt.). Kaip manote, kokį didžiausią pavojų kultūros atžvilgiu kelia toks vizualikos sureikšminimas?
Arthur W. Hunt. Vyksta ir technologinio, ir moralinio pobūdžio kaita. Visa tai, kaip teigė Ellulis, susiję tarpusavyje. Kompiuterizuoti skaitmeniniai vaizdiniai kyla iš kitų technologijų, pradedant telegrafu ir fotografija, atsiradusiais XIX a., evoliucijos. Telegrafas subanalino informaciją, užtikrindamas, kad ji pasiektų žmones bet kur ir vis didesniais kiekiais. Fotografija dekontekstualizavo informaciją, nes gausybę vaizdų pateikdama atitrauktai nuo objektų, kuriuos tie paveikslai įamžina. Kinas sureikšmino reginį, nors jis, kaip „Poetikoje“ teigė Aristotelis, yra mažiausiai meniškas elementas. Reginys moderniame filme nustelbia kitus dramos elementus (siužetą, personažus, dialogus ir t. t.), pirmenybė dabar teikiama kokiam nors didelio pastato susprogdinimui. Radijas į mūsų svetaines perkėlė ir prezidento, ir vienišo maištininko balsus. Televizija buvo natūrali ir galinga radijo uzurpatorė, veikiai tapusi namų šerdimi, nes užėmė vietą, kuri ištisus tūkstantmečius priklausė židiniui. Po to televizija skilo į du, tris, keturis kanalus, kad kiekvienas šeimos narys turėtų aparatą savo miegamajame. Vėliau atsirado asmeninis kompiuteris tiek namuose, tiek darbovietėje. Dabar turime jau ir nešiojamuosius kompiuterius, kad visur ir visada galėtume matyti šou, žaisti žaidimus, siųsti vieni kitiems elektronines žinutes, o į save žiūrėtume taip, kaip buvome įpratę žiūrėti į Holivudo „žvaigždes“. Didele dalimi šios technologijos yra tiesiog Technologinės visuomenės instrumentai. Jos veikia kaip išblaškančios sirenos – rimtas viešasis diskursas nustumiamas į šalį, triumfuoja trivialumas. Tai nutolina mus nuo Jeffersono sampratos, kas yra pilietiškumas, ją keičia modernaus kapitalizmo etika, kurios pamatas – nepasotinamas materialistinis geismas „vartoti“. Visa tai kelia didžiulį pavojų, nes atmetamas polis, švaistant laiką vien duonai ir reginiams. Šis atmetimas lemia, kad žmonės, praleidę mokykloje ilgus metus, lieka beraščiai, bent jau matuojant tuo matu, koks taikomas išsilavinusiam žmogui. Trivializacija, kaip teigė Postmanas, persimeta ir į kitas institucijas – ne tik į mokyklą, bet ir į bažnyčią, politiką. Galbūt šis reiškinys būdingesnis amerikiečiams, tačiau daugelis šalių seka Amerikos institucijų pavyzdžiu.
Vienas radikaliausių modernybės ir jos mitologijos kritikų Ivanas Illichas pabrėžė konceptualų skirtumą tarp įrankių ir technologijų, kurių dominavimas, ypač kai perdėtai jomis pasikliaujama, didina žmonių neįgalumą tiek socialiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu. Ekonomistas Ernstas Fritzas Schumacheris ragino iš naujo atrasti mažumo grožį, pereiti prie žmogiškesnių „vidutinio lygmens“ (intermediate) technologijų. Tačiau šie kritiški balsai, regis, nuskęsta visuotinio technologinio optimizmo jūroje, nes vis dar užsispyrusiai tikima begaline pažanga. Jūsų knygoje išdėstyta kritika nėra kvietimas grįžti į viduramžius, neraginate atsisakyti technologinės pažangos. Veikiau labai blaiviai svarstote, kur nuves piktnaudžiavimas technologijomis, kritikuojate mąstymą, kuris verčia tradicijas ir žmogiškus santykius aukoti dėl savitikslės technologinės pažangos. Kaip manote, ar kada nors atsiras labiau subalansuotas požiūris į technologijų vaidmenį? Juo labiau kad daugelis ciniškai teigia, esą visus technologinės pažangos minusus atperka jos privalumai…
Artimiausiu metu grįžti į viduramžius, regis, neketinama, nebent įvyktų branduolinė katastrofa. Nebus atsisakoma nei automobilių, nei elektros. Nemanau, kad reikėtų nusiteikti antitechnologiškai. Postmano žodžiais tariant, atsisakyti technologijų reikštų tą patį, kaip atsisakyti maisto. Technologijos išplečia žmogaus fizines galimybes, tad jų skalė, ekologinis poveikis, įtaka žmonių gerovei priklauso nuo technologinės išminties. Modernioji pažangos išmintis įpratusi teikti pirmenybę tam, kas yra didesnis, greitesnis, naujesnis ir ko yra daugiau. Didžiosios korporacijos mano, kad vienintelis jų buvimo žemėje tikslas – maksimizuoti pelną, pasiekti, kad visi įprastų prie to, kas įprasta joms. Nebegalima daugiau kliautis tokiu požiūriu, nes tai jokia išmintis, o paprasčiausia kvailystė. Reikia įžvelgti, kokių privalumų turi tai, kieno mastas mažesnis, kas auga ar juda lėčiau, ateina iš seniau. Europiečiai paprastai suvokia tą geriau negu amerikiečiai, kitaip tariant, jie žino, kodėl reikia saugoti gyvenamąsias erdves, kurios yra funkcionalios, estetiškai patrauklios, skatinančios plėtoti ryšius tarp žmonių. Schumacheris paliko daug vertingos frazeologijos, kuri nuteikia pereiti prie žmogiško mastelio ekonomikos: „mažiau yra gražu“, „technologija žmogišku veidu“, „grįžtantys namo“. Jis aiškino, kad sąvoka „darbo jėgą tausojančios mašinos“ yra paradoksali, nes jos ne tik paverčia mus bedarbiais, bet ir sumenkina paties darbo vertę. Mūsų tikslas turėtų būti ekonomikos modelis, suteikiantis galimybę eiti „trečiuoju keliu“, skatinant, kad regionai galėtų viskuo apsirūpinti patys, gaivinant vietines tinkamo mastelio ekonomikas su klestinčiomis bendruomenėmis, su kooperatyvais, su šeimoms priklausančiomis fermomis ir parduotuvėmis. Tai reikštų ekonominę miesto ir aplinkinių kaimiškų vietovių integraciją, susigrąžinant bendruosius amato įgūdžius. Žaliosios technologijos – saulės ir vėjo galios panaudojimas – irgi padėtų žengti tuo trečiuoju keliu, kuris iš esmės yra mikrokapitalizmas.
Žmonių sukurtos technologijos (pvz., televizija) pavertė juos vartotojų visuomene, tai globalus reiškinys. Viename iš savo knygos skyrių rašote, kad Marshallas McLuhanas, iki galo taip ir nesuprastas socialinis mąstytojas, įžvelgė, kokį pavojų asmenybės integralumui kelia televizija, todėl griežtai ribojo, kiek valandų per savaitę jo vaikai gali praleisti prie ekrano. Jerry’s Manderis apskritai ragino atsisakyti televizijos… Ar visuomenė kada nors pradės kritiškiau vertinti šį savo pačios indoktrinavimo instrumentą? Ar socialinė kritika, kurios lyg ir netrūksta, turi kokių nors galių paveikti žmonių protus?
Modernieji vartojimo įpročiai sukūrė tai, ką Benjaminas Barberis vadina infantilizacijos etosu: psichologinės manipuliacijos verčia vaikus anksti tapti suaugusiais, o suaugusiuosius – amžinai likti paaugliais. Postmanas knygoje „Vaikystės išnykimas“ teigė iš esmės tą patį. Parašyta daugybė studijų, kokią įtaką elektroninės medijos daro vaikų mentalinei, fizinei ir dvasinei brandai. Vienos iš geresnių, išleistų pastaruoju metu, yra Richardo Louvo „Vaikas, pasiklydęs miškuose“ ir Anthony’o Esoleno „Dešimt būdų, kaip sunaikinti jūsų vaiko vaizduotę“. Knygų gausu, deja, trūksta pakankamo kiekio jas skaitančių žmonių, kurie imtųsi įgyvendinti tai, kas yra siūloma. Auginti vaiką mūsų dienomis tampa vis sunkiau, galbūt todėl vis daugiau žmonių to nesiima. Nenuostabu, kad Johnas Bakanas, Britų Kolumbijos universiteto teisės profesorius, savo skiltyje New York Times rašė: „Yra priežasčių manyti, kad pati vaikystė šiuo metu išgyvena krizę.“
Žiūrėdamas amerikiečių televizijos programą „Šešiasdešimt minučių“, reporteriui imant interviu iš Australijos aktorės Cate’s Blanchett, vos nenukritau nuo kėdės, kai ji griežtai pasakė: „Mes niekam neprimetame savo vaikų.“ Ji turėjo galvoje, kad niekam kitam neperleidžia vaikų auginimo. Manau, tai svarbu. Daugelio šiuolaikinių šeimų abu tėvai dirba už savo namų ribų. Tai gana naujas reiškinys, jei apžvelgsime visą žmonijos istoriją. Industrializacija galutinai sunaikino šeimą kaip ekonominį vienetą. Pirmiausia į fabriką išėjo dirbti tėvas. Praėjusiame amžiuje darbo jėga tapo ir motina. Kadangi vaikai negalėjo likti namuose vieni, jie buvo patikėti įvairioms pakaitinėms institucijoms. Tai, ką kadaise teikė namų ūkis (oikos) – išsilavinimą, sveikatos priežiūrą, vaikų ir senelių globą, – buvo perduota valstybei. Visus kitus mūsų poreikius, tokius kaip maistas, drabužiai, pastogė ir pramogos, ėmė tenkinti korporacijos. Trečiasis ekonomikos kelias turėtų siekti atgaivinti senąjį oikos supratimą, kad namai vėl taptų teisėtu ekonomikos, švietimo, priežiūros ir globos vienetu, o ne tik vieta, kur spoksoma į televizoriaus ekraną ir miegama. Kitaip tariant, namai turėtų tapti ne vartojimo, bet gamybos centru. Jei taip kada nors atsitiks ir abu tėvai vėl bus namie, mažasis Džonis ir jo sesutė Džeinė dirbs ir žais kartu su jais.
Kai skaičiau Jūsų knygą, ypač suintrigavo įžvalgos apie totalitarizmo formas, kurias apibūdino du praėjusio amžiaus rašytojai – George’as Orwellas ir Aldousas Huxley’s. Dauguma autorių, svarsčiusių apie totalitarizmo prigimtį, dažniausiai rėmėsi Orwello vizija, laikė ją bene skvarbiausia. Huxley’o pateikta alternatyvi analizė visuomenės, siekiančios vien patogumo, pramogų ir linksmybių, lyg ir liko nuošalėje, tačiau jo aprašytasis „totalitarizmas laimingu veidu“ vis sparčiau įsikūnija realybėje…
Įdomus niuansas: Orwellas manė, kad Huxley’o „puikus naujasis pasaulis“ yra neįmanomas, nes hedonistinės visuomenės yra trumpaamžės ir pernelyg nuobodžios. Tačiau abu autoriai nagrinėjo tai, apie ką svarstė dauguma XX a. 4-ojo dešimtmečio intelektualų: kokios bus Darwino ir Freudo socialinės implikacijos? Kokia ideologija pakeis krikščionybę? Ar socialiniai mokslai taps tokie pat svarbūs kaip ir griežtieji? Kas atsitiks, jeigu vadybos mokslas bus pritaikytas visiems visuomenės gyvenimo aspektams? Kaip turėtume elgtis su karo laikų propaganda? Kokie ilgalaikiai moderniosios reklamos padariniai? Kas atsitiks tradicinei šeimai? Kaip sumažinti klasinius skirtumus? Kaip naujosios technologijos paveiks ateitį? Manau, tarp Orwello romano „1984-ieji“ ir Huxley’o „Puikaus naujojo pasaulio“ yra daugiau panašumų negu skirtumų. Abiejų romanų pagrindas yra dilema, kaip gyventi grėsmingame masinio naikinimo ginklų šešėlyje. Romanas „1984-ieji“ pavaizdavo, kaip gyventume, jei Hitleriui būtų pasisekę. „Puikiame naujajame pasaulyje“ žmonija tebėra kryžkelėje. Ar žmonių rasė bus sunaikinta, ar įsivyraus taika, užtikrinta sociologinės kontrolės? Galiausiai pasirenkama labai efektyvi autoritarinė valdžia, kuri palaiko taikų sambūvį, diegdama masėms vartojimo ir malonumų kultūrą. Abiejuose romanuose praeitis ištrinama iš viešosios atminties. Huxley’o „puikiame naujajame pasaulyje“ praeitis atmetama, nes ji atseit barbariška. Visos knygos, išleistos 150 metų po Fordo, draudžiamos. Mustafa Mondas, vyriausiasis kontrolierius, skelbia Fordo išmintį: „Istorija yra niekai.“ Abiejuose romanuose tradicinė šeima radikaliai keičiama. Orwellas remiasi hitlerjugendu ir sovietiniais pionieriais, kad parodytų visuomenę, kurioje vaiko lojalumas valstybei pranoksta jo lojalumą tėvams. Huxley’o romane biologinė šeima apskritai neegzistuoja. Bet kokie šeimos meilės ryšiai laikomi ãtgyvena. Visi priklauso visiems tiek seksualiniu, tiek ir kitais atžvilgiais. Abu romanai aprašo pasaulį, kur racionalus mąstymas slopinamas teigiant, esą „karas yra taika“, „vergija yra laisvė“, o „kvailumas – stiprybė“ („1984-ieji“). Kai „Puikaus naujojo pasaulio“ heroję Marksas verčia galvoti savo galva, ji tegali pasakyti: „Nesuprantu.“ Abiejų romanų herojės jaučiasi nepatenkintos, norėtų išvengti šito iracionalumo, todėl yra atskiriamos nuo visuomenės kaip atskalūnės. Abiejuose romanuose žmonės laikomi religingais, valstybė pripažįsta šią tiesą, tačiau religinius jausmus nukreipia į patriotizmą. „1984-uosiuose“ garbinamas Didysis Brolis. „Puikiame naujajame pasaulyje“ krikščioniškas kryžius nupjaunamas nuo raidės T, žyminčios technologiją, viršūnės. Visi dalyvaujantys orgijoje-porgijoje gieda „Fordas, Fordas, Fordas“. Abiejuose romanuose valdantysis elitas kontroliuoja gyventojus, pasitelkdamas sudėtingas technologijas. Abiejuose pabrėžiama, kad žmonės nuolat stebimi. Ar tai nieko neprimena? Postmanas savo knygos „Linksmybės iki mirties“ pabaigoje sako, kad Huxley’o vizija gyvai perteikia mūsiškę vartotojų kultūrą. Bet ar daug reikia, kad nuo totalitarizmo laimingu veidu visuomenė pereitų prie totalitarizmo su tragedijos kauke?
Ekonominės globalizacijos akivaizdoje Jūsų komentarai apie trečiojo kelio būtinybę atliepia idėjas daugelio socialinių mąstytojų, jau pasisakiusių šiame Kultūros barų pokalbių cikle. Viename iš savo tekstų kalbate apie seną anglosaksišką shire (grafystė) kategoriją ir namų ūkio ekonomiką. Ar tikite, kad ir dabar galima remtis tuo, ką Lewisas Mumfordas vadino „naudinga praeitimi“? Ar tikitės, kad sąjūdis, pasivadinęs „naująja ekonomika“, galiausiai įveiks dabartinę ekonomikos inerciją, o visuomenė pradės keisti savo įpročius?
Trečiojo kelio ekonominis modelis, mano manymu, galėtų įsišaknyti keliais būdais. Pradėsiu nuo geidžiamiausio, tada pereisiu prie mažiau geidžiamų. Taikiausias būdas, kad tai įvyktų, yra toks – žmonės suvoks ekonominės globalizacijos pragaištingumą ir pradės trokšti visai kitko. Pamatys, kad asmeninis jų uždarbis jau ilgą laiką yra įšalęs, kad jie triūsia pernelyg daug, o pasiekia labai mažai, be to, būtinai reikia ką nors daryti su juodąja skolos skyle, – žodžiu, pasijus tarsi pėstininkai nesuvokiamame šachmatų žaidime. Politikai išgirs jų susirūpinimo šūksnius ir imsis įgyvendinti politiką, leisiančią suklestėti vietinei ekonomikai, bendruomenei, šeimoms. Tikimybė, kad šis scenarijus išsipildys, labai nedidelė, nes tam įnirtingai priešinsis multinacionalinės kompanijos, remiančios politikus. Taip teigiu, pirmiausia galvodamas apie Amerikos realybę. Nebent korporacijos staiga imtų ir pakeistų savo mąstymą, tačiau tai labiau panašu į religinį atsivertimą, netikiu, kad jos atvertų širdis ir atsisakytų turimos galios.
Realistiškesnis scenarijus būtų toks – kils sąjūdžiai iš apačios, vadovaujami kūrybingų novatorių, pradės siūlyti naujas bendrabūvio formas, sužadins moralinę ir estetinę vaizduotę, nuslopintą modernybės laikais. Filosofas Alasdairas MacIntyre’as knygoje „Po dorybės“ vadina tai „benediktiškuoju pasirinkimu“. Morrisas Bermanas veikale „Amerikiečių kultūros sutemos“ ragina imtis panašaus sprendimo. Šios naujo tipo bendruomenės, įkvėptos vienuolynų, kurie Tamsiaisiais amžiais Europoje išsaugojo Vakarų kultūrą, taptų pavyzdžiu kitiems, kurių svajonės, susijusios su modernia gyvensena, irgi žlugo. Tai būtų ne utopinės bendruomenės, jos kukliai eksperimentuotų, eidamos klaidų ir bandymų keliu, visos labai skirtingos, kaip ir tie, kurie jas puoselėja. Kad įsigalėtų šis scenarijus, prireiks kokios nors didelės krizės – politinės, ekonominės ar gamtinės, tik ji privers žmoniją pertvarkyti savo institucijas. Mano tėvas, kuriam beveik devyniasdešimt metų, dažnai prisimena Didžiąją depresiją. Nors tai buvo sunkmetis, jis vadina tai laimingiausiu savo gyvenimo tarpsniu. Ypač mėgsta pasakoti apie kaimynus, kurie nuoširdžiai rūpinosi vieni kitais, apie daržus, apie geriausias žvejybos vietas.
Kad ir kuris būdas suveiktų, labai svarbi taps praeities atmintis, nors ji ir atrodytų panaši į grožinę literatūrą. Žvelgiant praktiniu aspektu, žinios, kurias teks prisiminti, bus susijusios su tuo, kaip pastatyti patvarų namą, darže pasisodinti daržovių, kaip išdoroti paršą, kaip meistrauti baldus. Čia, kur gyvenu, yra kaimiškasis Tenesis, aplink esama žmonių, kurie vis dar žino, kaip visa tai daroma, bet jie – jau išmirštanti karta.
Per daugiau nei pusšimtį Šaltojo karo metų patirta daug dalykų: siautėjo komunistinis teroras, išryškėjo planinės ekonomikos bejėgiškumas, susidūrėme su Vakarų intelektualine išdavyste – jie nematė ar apsimetė, kad nemato, kaip veikia sovietų režimas. Visa tai labai prisidėjo, kad kapitalizmo ideologija ir vartotojiškumas taip greitai įsigalėtų buvusiame Antrajame pasaulyje. Kapitalizmą imta sieti su laisvės idėjomis, verslo, pasirinkimo galimybėmis ir pan. Kokią įtaką šis paveldas daro ekonominės globalizacijos klimatui? Gal pastarojo meto krizės, kylantys nauji ekonominiai ir socialiniai sąjūdžiai gebės suformuoti kritiškesnį požiūrį į dabartinę kapitalizmo formą?
Čia, Amerikoje, liberalai vis dar laikosi įsikibę utopinių pažangos vizijų, nepaisydami gausėjančių įrodymų, kad globalus kapitalizmas neveikia. Konservatoriai labai nenoriai kritikuoja kapitalizmo nuosmukius, tačiau ir jie nelabai skiriasi nuo liberalų, jei atidžiau pažvelgsime į jų pažangos vizijas. Buvo linksma klausytis, kaip Amerikos politikė Sarah Palin pasisakė dėl popiežiaus Pranciškaus deklaracijos apie „abejingumo globalizaciją“ – pasak jos, jis esąs „šiek tiek liberalus“. Popiežius liberalus? Demokratai, kad išsigelbėtų, siekia didesnės valdžios, o respublikonai dairosi į didįjį verslą. Nejaugi nei tie, nei anie nesupranta, kad ir didelė valdžia, ir didysis verslas trinasi vienas į kitą šonais? Britų istorikas Hilaries Bellocas pripažino tai jau prieš šimtmetį, kai rašė apie „vergišką valstybę“, kurioje nelaisva dauguma, neturinti nuosavybės, dirba laisvos savininkų mažumos malonumui. Tačiau grįždamas prie jūsų klausimo, manau, kad vis daugiau žmonių pradeda suvokti problemas, susijusias su moderniuoju vartotojų visuomenės kapitalizmu. Puikus to pavyzdys – kapitalizmo kritika, kurią pateikė Danielis M. Bellas junioras neseniai pasirodžiusioje knygoje „Geismo ekonomika: krikščionybė ir kapitalizmas postmoderniame pasaulyje“. Religinis konservatorius sako, kad didžiausias gundytojas mūsų laikais yra ne kas kitas, o Walmart [didžiausias JAV mažmeninės prekybos tinklas pasaulyje – A. S.]. Nobelio premijos laureatas, filosofas absurdistas Albert’as Camus kadaise sakė, kad XX a. tikroji aistra yra ne laisvė, bet vergystė. Camus amžininkas Jacques’as Ellulis su tokiu vertinimu būtų sutikęs. Abu manė, kad Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga, nepaisant jų priešpriešos per Šaltąjį karą, turėjo vieną bendrą savybę – abi galios pasidavė technologijos valdžiai. Camus absurdizmas pakrypo nihilizmo link, o Ellulis pasirodė esąs tikras kultūros Jeremijus [pranašas – A. S.].
Kai kalbu žmonėms apie trečiojo kelio idėjas, o tai iš esmės yra senas galvojimo apie ekonomiką būdas, jie sako man, esą negalima to daryti, nes esame jau pernelyg nutolę, o dabartinė ekonomikos trajektorija neišvengiama, plėtra nesustabdoma. Šis užsispyrimas, mano nuomone, atskleidžia, kiek nedaug laisvės leidžia mūsų sistema. Argi tai nereiškia, kad negaliu turėti savo šeimos ūkio? Kad maža verslo įmonė negali konkuruoti su didžiosiomis? Mano žmona turi dirbti ne namuose, todėl tenka kitiems patikėti mūsų vaikų auginimą… Kas galėjo įsivaizduoti, kad kapitalizme bus tiek mažai laisvės?
Technologijų galią analizavęs Jacques’as Ellulis, pesimistiškai vertino visuomenės galimybes išsiveržti iš geležinio jų narvo. Gal Jūs žvelgiate optimistiškiau ir manote, kad mums vis dėlto gali pavykti?
Esu iš dalies optimistas, iš dalies pesimistas. Amerikos kaimo vietovėse gyventojų vis mažiau, taigi galima pertvarkyti žemę – didžiulius laukų ir miškų plotus, kurie užima tris ketvirtadalius žemės masyvo. Tai puiki braižybos lenta, jei tik suvoktume, ką ir kaip braižyti. Optimizmo teikia ir tai, kad šiais neramiais laikais praregi vis daugiau žmonių. Kiti amerikiečių autoriai, kuriuos galėčiau įvardyti kaip trečiojo kelio šalininkus, yra Wendellas Berry’s, Kirkpatrickas Sale’as, Rodas Dreheris, Markas T. Mitchellas, Billas Kauffmannas, Josephas Pearce’as, Alanas Carlsonas. Amerikiečių ir britų literatūros tradicijoje išsiskiria srovė, nukreipta į modernybės kritiką. Gilbertas Keithas Chestertonas, Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas, Dorothy Day ir Allenas Tate’as puikiai reprezentuoja šį jautrumą, kuris iš tikrųjų yra katalikiškas, nors neprivalai būti katalikas, kad tai suprastum.
Mane stebina romanų apie amišus [krikščionių anabaptistų sektą – A. S.] populiarumas tarp Amerikos evangelikių. Juos skaito net mano žmona, nors mes – presbiterijonai! Šioje šalyje sąjūdis, propaguojantis vietinį maistą, mokymą namuose ir paprastumą, rodo, kad siekiama lūžio. Neprivalai būti amišas, kad išsiveržtum iš geležinio technologinės visuomenės narvo, tačiau tam reikia ryžto ir drąsos. Tokio išsiveržimo lyderiais Vakaruose galėtų tapti dviejų tipų žmonės. Pirmieji – tikintieji, tiek katalikai, tiek protestantai, norintys sukurti kitokią aplinką sau ir savo vaikams. Antrieji – seno sukirpimo humanistai, žmonės, turintys istorijos pojūtį, vertinantys kultūrinius praeities pasiekimus ir gebantys įžvelgti, kokiame aklagatvyje esame atsidūrę.
Jei krikščionys ir humanistai nieko nedarys, leisdami toliau siautėti modernybei, bijau, susidursime su tuo, ką Clive’as Staplesas Lewisas pavadino „žmogaus panaikinimu“. Pasak Lewiso, didžiausia grėsmė – sulaukti technologinio elito, kuris, jo pavadintas Sąlygotojais (kondicininkais), turės tokią didelę galią daugumai, kad išspaus iš jos visą žmogiškumą. Suprantama, visa tai bus daroma pažangos labui ir daugelis iš mūsų savo noru su tuo sutiks. Sąlygotojų siekis – ne viešasis gėris ar koks nors kitas panašus idealas, jie trokšta ginklų, aukso ir merginų – galios, naudos ir malonumų. Tragedija, Lewiso teigimu, yra tai, kad sunaikindami mus, jie sunaikins ir save, o paskutinė juoksis Gamta…
Dėkoju už pokalbį.
ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Naujos technologijos ir gamta
AUTORIUS: Almantas Samalavičius
DATA: 2014-03
Su komunikacijų analitiku Arthuru W. Huntu III kalbasi Almantas Samalavičius
Arthuras W. Huntas III magistrantūros studijas baigė Marshallo universitete Vakarų Virdžinijoje, filosofijos doktoratą įgijo Pietų Misisipės universitete (JAV). Tenesio universiteto Martine komunikacijų profesorius tyrinėja medijų ekologiją, siekdamas išryškinti kultūrines jų kaitos pasekmes, analizuoja, kokį poveikį naujosios technologijos daro Vakarų socialinei tvarkai, mąstymo įpročiams, viešajam diskursui. Parašė knygas „Nykstantis pasaulis: vizualinės vaizdinijos garbinimas postmoderniajame pasaulyje“ (2003), „Išgyventi technopolį: esė apie balansą naujoje žmogaus sukurtoje aplinkoje“ (2013), savo tyrinėjimus skelbia mokslo žurnaluose Explorations in Media Ecology, Modern Age, Touchstone. Priklauso garsaus amerikiečių komunikacijų analitiko Neilo Postmano įsteigtai Medijų ekologijos asociacijai, kartu su bendraminčiais redaguoja internetinį leidinį Second Nature, kritiškai analizuojantį technologijas krikščioniškosios tradicijos ir minties kontekste.
Su Arthuru W. Huntu kalbėjomės apie visuotinę trivializaciją, pažangos spąstus ir vis agresyvesnę reginių kultūrą.
Almantas Samalavičius. Jūsų naujausios knygos „Išgyventi technopolį“ viena iš esminių temų yra vizualinės vaizdinijos iškilimas ir įsitvirtinimas viešuosiuose diskursuose, išstumiant praeityje klestėjusią žodžio ir teksto (arba literatūrinę) kultūrą. Šią tendenciją tyrinėjo nemažas būrys socialinių mąstytojų, beje, glaudžiai susijusių su krikščioniškąja tradicija (turiu omenyje Marshallą McLuhaną, jėzuitų mokslininką Walterį Ongą, sociologą ir teologą Jacques’ą Ellulį, radikalų filosofą Ivaną Illichą, visuomenės kritiką Neilą Postmaną ir kt.). Kaip manote, kokį didžiausią pavojų kultūros atžvilgiu kelia toks vizualikos sureikšminimas?
Arthur W. Hunt. Vyksta ir technologinio, ir moralinio pobūdžio kaita. Visa tai, kaip teigė Ellulis, susiję tarpusavyje. Kompiuterizuoti skaitmeniniai vaizdiniai kyla iš kitų technologijų, pradedant telegrafu ir fotografija, atsiradusiais XIX a., evoliucijos. Telegrafas subanalino informaciją, užtikrindamas, kad ji pasiektų žmones bet kur ir vis didesniais kiekiais. Fotografija dekontekstualizavo informaciją, nes gausybę vaizdų pateikdama atitrauktai nuo objektų, kuriuos tie paveikslai įamžina. Kinas sureikšmino reginį, nors jis, kaip „Poetikoje“ teigė Aristotelis, yra mažiausiai meniškas elementas. Reginys moderniame filme nustelbia kitus dramos elementus (siužetą, personažus, dialogus ir t. t.), pirmenybė dabar teikiama kokiam nors didelio pastato susprogdinimui. Radijas į mūsų svetaines perkėlė ir prezidento, ir vienišo maištininko balsus. Televizija buvo natūrali ir galinga radijo uzurpatorė, veikiai tapusi namų šerdimi, nes užėmė vietą, kuri ištisus tūkstantmečius priklausė židiniui. Po to televizija skilo į du, tris, keturis kanalus, kad kiekvienas šeimos narys turėtų aparatą savo miegamajame. Vėliau atsirado asmeninis kompiuteris tiek namuose, tiek darbovietėje. Dabar turime jau ir nešiojamuosius kompiuterius, kad visur ir visada galėtume matyti šou, žaisti žaidimus, siųsti vieni kitiems elektronines žinutes, o į save žiūrėtume taip, kaip buvome įpratę žiūrėti į Holivudo „žvaigždes“. Didele dalimi šios technologijos yra tiesiog Technologinės visuomenės instrumentai. Jos veikia kaip išblaškančios sirenos – rimtas viešasis diskursas nustumiamas į šalį, triumfuoja trivialumas. Tai nutolina mus nuo Jeffersono sampratos, kas yra pilietiškumas, ją keičia modernaus kapitalizmo etika, kurios pamatas – nepasotinamas materialistinis geismas „vartoti“. Visa tai kelia didžiulį pavojų, nes atmetamas polis, švaistant laiką vien duonai ir reginiams. Šis atmetimas lemia, kad žmonės, praleidę mokykloje ilgus metus, lieka beraščiai, bent jau matuojant tuo matu, koks taikomas išsilavinusiam žmogui. Trivializacija, kaip teigė Postmanas, persimeta ir į kitas institucijas – ne tik į mokyklą, bet ir į bažnyčią, politiką. Galbūt šis reiškinys būdingesnis amerikiečiams, tačiau daugelis šalių seka Amerikos institucijų pavyzdžiu.
Vienas radikaliausių modernybės ir jos mitologijos kritikų Ivanas Illichas pabrėžė konceptualų skirtumą tarp įrankių ir technologijų, kurių dominavimas, ypač kai perdėtai jomis pasikliaujama, didina žmonių neįgalumą tiek socialiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu. Ekonomistas Ernstas Fritzas Schumacheris ragino iš naujo atrasti mažumo grožį, pereiti prie žmogiškesnių „vidutinio lygmens“ (intermediate) technologijų. Tačiau šie kritiški balsai, regis, nuskęsta visuotinio technologinio optimizmo jūroje, nes vis dar užsispyrusiai tikima begaline pažanga. Jūsų knygoje išdėstyta kritika nėra kvietimas grįžti į viduramžius, neraginate atsisakyti technologinės pažangos. Veikiau labai blaiviai svarstote, kur nuves piktnaudžiavimas technologijomis, kritikuojate mąstymą, kuris verčia tradicijas ir žmogiškus santykius aukoti dėl savitikslės technologinės pažangos. Kaip manote, ar kada nors atsiras labiau subalansuotas požiūris į technologijų vaidmenį? Juo labiau kad daugelis ciniškai teigia, esą visus technologinės pažangos minusus atperka jos privalumai…
Artimiausiu metu grįžti į viduramžius, regis, neketinama, nebent įvyktų branduolinė katastrofa. Nebus atsisakoma nei automobilių, nei elektros. Nemanau, kad reikėtų nusiteikti antitechnologiškai. Postmano žodžiais tariant, atsisakyti technologijų reikštų tą patį, kaip atsisakyti maisto. Technologijos išplečia žmogaus fizines galimybes, tad jų skalė, ekologinis poveikis, įtaka žmonių gerovei priklauso nuo technologinės išminties. Modernioji pažangos išmintis įpratusi teikti pirmenybę tam, kas yra didesnis, greitesnis, naujesnis ir ko yra daugiau. Didžiosios korporacijos mano, kad vienintelis jų buvimo žemėje tikslas – maksimizuoti pelną, pasiekti, kad visi įprastų prie to, kas įprasta joms. Nebegalima daugiau kliautis tokiu požiūriu, nes tai jokia išmintis, o paprasčiausia kvailystė. Reikia įžvelgti, kokių privalumų turi tai, kieno mastas mažesnis, kas auga ar juda lėčiau, ateina iš seniau. Europiečiai paprastai suvokia tą geriau negu amerikiečiai, kitaip tariant, jie žino, kodėl reikia saugoti gyvenamąsias erdves, kurios yra funkcionalios, estetiškai patrauklios, skatinančios plėtoti ryšius tarp žmonių. Schumacheris paliko daug vertingos frazeologijos, kuri nuteikia pereiti prie žmogiško mastelio ekonomikos: „mažiau yra gražu“, „technologija žmogišku veidu“, „grįžtantys namo“. Jis aiškino, kad sąvoka „darbo jėgą tausojančios mašinos“ yra paradoksali, nes jos ne tik paverčia mus bedarbiais, bet ir sumenkina paties darbo vertę. Mūsų tikslas turėtų būti ekonomikos modelis, suteikiantis galimybę eiti „trečiuoju keliu“, skatinant, kad regionai galėtų viskuo apsirūpinti patys, gaivinant vietines tinkamo mastelio ekonomikas su klestinčiomis bendruomenėmis, su kooperatyvais, su šeimoms priklausančiomis fermomis ir parduotuvėmis. Tai reikštų ekonominę miesto ir aplinkinių kaimiškų vietovių integraciją, susigrąžinant bendruosius amato įgūdžius. Žaliosios technologijos – saulės ir vėjo galios panaudojimas – irgi padėtų žengti tuo trečiuoju keliu, kuris iš esmės yra mikrokapitalizmas.
Žmonių sukurtos technologijos (pvz., televizija) pavertė juos vartotojų visuomene, tai globalus reiškinys. Viename iš savo knygos skyrių rašote, kad Marshallas McLuhanas, iki galo taip ir nesuprastas socialinis mąstytojas, įžvelgė, kokį pavojų asmenybės integralumui kelia televizija, todėl griežtai ribojo, kiek valandų per savaitę jo vaikai gali praleisti prie ekrano. Jerry’s Manderis apskritai ragino atsisakyti televizijos… Ar visuomenė kada nors pradės kritiškiau vertinti šį savo pačios indoktrinavimo instrumentą? Ar socialinė kritika, kurios lyg ir netrūksta, turi kokių nors galių paveikti žmonių protus?
Modernieji vartojimo įpročiai sukūrė tai, ką Benjaminas Barberis vadina infantilizacijos etosu: psichologinės manipuliacijos verčia vaikus anksti tapti suaugusiais, o suaugusiuosius – amžinai likti paaugliais. Postmanas knygoje „Vaikystės išnykimas“ teigė iš esmės tą patį. Parašyta daugybė studijų, kokią įtaką elektroninės medijos daro vaikų mentalinei, fizinei ir dvasinei brandai. Vienos iš geresnių, išleistų pastaruoju metu, yra Richardo Louvo „Vaikas, pasiklydęs miškuose“ ir Anthony’o Esoleno „Dešimt būdų, kaip sunaikinti jūsų vaiko vaizduotę“. Knygų gausu, deja, trūksta pakankamo kiekio jas skaitančių žmonių, kurie imtųsi įgyvendinti tai, kas yra siūloma. Auginti vaiką mūsų dienomis tampa vis sunkiau, galbūt todėl vis daugiau žmonių to nesiima. Nenuostabu, kad Johnas Bakanas, Britų Kolumbijos universiteto teisės profesorius, savo skiltyje New York Times rašė: „Yra priežasčių manyti, kad pati vaikystė šiuo metu išgyvena krizę.“
Žiūrėdamas amerikiečių televizijos programą „Šešiasdešimt minučių“, reporteriui imant interviu iš Australijos aktorės Cate’s Blanchett, vos nenukritau nuo kėdės, kai ji griežtai pasakė: „Mes niekam neprimetame savo vaikų.“ Ji turėjo galvoje, kad niekam kitam neperleidžia vaikų auginimo. Manau, tai svarbu. Daugelio šiuolaikinių šeimų abu tėvai dirba už savo namų ribų. Tai gana naujas reiškinys, jei apžvelgsime visą žmonijos istoriją. Industrializacija galutinai sunaikino šeimą kaip ekonominį vienetą. Pirmiausia į fabriką išėjo dirbti tėvas. Praėjusiame amžiuje darbo jėga tapo ir motina. Kadangi vaikai negalėjo likti namuose vieni, jie buvo patikėti įvairioms pakaitinėms institucijoms. Tai, ką kadaise teikė namų ūkis (oikos) – išsilavinimą, sveikatos priežiūrą, vaikų ir senelių globą, – buvo perduota valstybei. Visus kitus mūsų poreikius, tokius kaip maistas, drabužiai, pastogė ir pramogos, ėmė tenkinti korporacijos. Trečiasis ekonomikos kelias turėtų siekti atgaivinti senąjį oikos supratimą, kad namai vėl taptų teisėtu ekonomikos, švietimo, priežiūros ir globos vienetu, o ne tik vieta, kur spoksoma į televizoriaus ekraną ir miegama. Kitaip tariant, namai turėtų tapti ne vartojimo, bet gamybos centru. Jei taip kada nors atsitiks ir abu tėvai vėl bus namie, mažasis Džonis ir jo sesutė Džeinė dirbs ir žais kartu su jais.
Kai skaičiau Jūsų knygą, ypač suintrigavo įžvalgos apie totalitarizmo formas, kurias apibūdino du praėjusio amžiaus rašytojai – George’as Orwellas ir Aldousas Huxley’s. Dauguma autorių, svarsčiusių apie totalitarizmo prigimtį, dažniausiai rėmėsi Orwello vizija, laikė ją bene skvarbiausia. Huxley’o pateikta alternatyvi analizė visuomenės, siekiančios vien patogumo, pramogų ir linksmybių, lyg ir liko nuošalėje, tačiau jo aprašytasis „totalitarizmas laimingu veidu“ vis sparčiau įsikūnija realybėje…
Įdomus niuansas: Orwellas manė, kad Huxley’o „puikus naujasis pasaulis“ yra neįmanomas, nes hedonistinės visuomenės yra trumpaamžės ir pernelyg nuobodžios. Tačiau abu autoriai nagrinėjo tai, apie ką svarstė dauguma XX a. 4-ojo dešimtmečio intelektualų: kokios bus Darwino ir Freudo socialinės implikacijos? Kokia ideologija pakeis krikščionybę? Ar socialiniai mokslai taps tokie pat svarbūs kaip ir griežtieji? Kas atsitiks, jeigu vadybos mokslas bus pritaikytas visiems visuomenės gyvenimo aspektams? Kaip turėtume elgtis su karo laikų propaganda? Kokie ilgalaikiai moderniosios reklamos padariniai? Kas atsitiks tradicinei šeimai? Kaip sumažinti klasinius skirtumus? Kaip naujosios technologijos paveiks ateitį? Manau, tarp Orwello romano „1984-ieji“ ir Huxley’o „Puikaus naujojo pasaulio“ yra daugiau panašumų negu skirtumų. Abiejų romanų pagrindas yra dilema, kaip gyventi grėsmingame masinio naikinimo ginklų šešėlyje. Romanas „1984-ieji“ pavaizdavo, kaip gyventume, jei Hitleriui būtų pasisekę. „Puikiame naujajame pasaulyje“ žmonija tebėra kryžkelėje. Ar žmonių rasė bus sunaikinta, ar įsivyraus taika, užtikrinta sociologinės kontrolės? Galiausiai pasirenkama labai efektyvi autoritarinė valdžia, kuri palaiko taikų sambūvį, diegdama masėms vartojimo ir malonumų kultūrą. Abiejuose romanuose praeitis ištrinama iš viešosios atminties. Huxley’o „puikiame naujajame pasaulyje“ praeitis atmetama, nes ji atseit barbariška. Visos knygos, išleistos 150 metų po Fordo, draudžiamos. Mustafa Mondas, vyriausiasis kontrolierius, skelbia Fordo išmintį: „Istorija yra niekai.“ Abiejuose romanuose tradicinė šeima radikaliai keičiama. Orwellas remiasi hitlerjugendu ir sovietiniais pionieriais, kad parodytų visuomenę, kurioje vaiko lojalumas valstybei pranoksta jo lojalumą tėvams. Huxley’o romane biologinė šeima apskritai neegzistuoja. Bet kokie šeimos meilės ryšiai laikomi ãtgyvena. Visi priklauso visiems tiek seksualiniu, tiek ir kitais atžvilgiais. Abu romanai aprašo pasaulį, kur racionalus mąstymas slopinamas teigiant, esą „karas yra taika“, „vergija yra laisvė“, o „kvailumas – stiprybė“ („1984-ieji“). Kai „Puikaus naujojo pasaulio“ heroję Marksas verčia galvoti savo galva, ji tegali pasakyti: „Nesuprantu.“ Abiejų romanų herojės jaučiasi nepatenkintos, norėtų išvengti šito iracionalumo, todėl yra atskiriamos nuo visuomenės kaip atskalūnės. Abiejuose romanuose žmonės laikomi religingais, valstybė pripažįsta šią tiesą, tačiau religinius jausmus nukreipia į patriotizmą. „1984-uosiuose“ garbinamas Didysis Brolis. „Puikiame naujajame pasaulyje“ krikščioniškas kryžius nupjaunamas nuo raidės T, žyminčios technologiją, viršūnės. Visi dalyvaujantys orgijoje-porgijoje gieda „Fordas, Fordas, Fordas“. Abiejuose romanuose valdantysis elitas kontroliuoja gyventojus, pasitelkdamas sudėtingas technologijas. Abiejuose pabrėžiama, kad žmonės nuolat stebimi. Ar tai nieko neprimena? Postmanas savo knygos „Linksmybės iki mirties“ pabaigoje sako, kad Huxley’o vizija gyvai perteikia mūsiškę vartotojų kultūrą. Bet ar daug reikia, kad nuo totalitarizmo laimingu veidu visuomenė pereitų prie totalitarizmo su tragedijos kauke?
Ekonominės globalizacijos akivaizdoje Jūsų komentarai apie trečiojo kelio būtinybę atliepia idėjas daugelio socialinių mąstytojų, jau pasisakiusių šiame Kultūros barų pokalbių cikle. Viename iš savo tekstų kalbate apie seną anglosaksišką shire (grafystė) kategoriją ir namų ūkio ekonomiką. Ar tikite, kad ir dabar galima remtis tuo, ką Lewisas Mumfordas vadino „naudinga praeitimi“? Ar tikitės, kad sąjūdis, pasivadinęs „naująja ekonomika“, galiausiai įveiks dabartinę ekonomikos inerciją, o visuomenė pradės keisti savo įpročius?
Trečiojo kelio ekonominis modelis, mano manymu, galėtų įsišaknyti keliais būdais. Pradėsiu nuo geidžiamiausio, tada pereisiu prie mažiau geidžiamų. Taikiausias būdas, kad tai įvyktų, yra toks – žmonės suvoks ekonominės globalizacijos pragaištingumą ir pradės trokšti visai kitko. Pamatys, kad asmeninis jų uždarbis jau ilgą laiką yra įšalęs, kad jie triūsia pernelyg daug, o pasiekia labai mažai, be to, būtinai reikia ką nors daryti su juodąja skolos skyle, – žodžiu, pasijus tarsi pėstininkai nesuvokiamame šachmatų žaidime. Politikai išgirs jų susirūpinimo šūksnius ir imsis įgyvendinti politiką, leisiančią suklestėti vietinei ekonomikai, bendruomenei, šeimoms. Tikimybė, kad šis scenarijus išsipildys, labai nedidelė, nes tam įnirtingai priešinsis multinacionalinės kompanijos, remiančios politikus. Taip teigiu, pirmiausia galvodamas apie Amerikos realybę. Nebent korporacijos staiga imtų ir pakeistų savo mąstymą, tačiau tai labiau panašu į religinį atsivertimą, netikiu, kad jos atvertų širdis ir atsisakytų turimos galios.
Realistiškesnis scenarijus būtų toks – kils sąjūdžiai iš apačios, vadovaujami kūrybingų novatorių, pradės siūlyti naujas bendrabūvio formas, sužadins moralinę ir estetinę vaizduotę, nuslopintą modernybės laikais. Filosofas Alasdairas MacIntyre’as knygoje „Po dorybės“ vadina tai „benediktiškuoju pasirinkimu“. Morrisas Bermanas veikale „Amerikiečių kultūros sutemos“ ragina imtis panašaus sprendimo. Šios naujo tipo bendruomenės, įkvėptos vienuolynų, kurie Tamsiaisiais amžiais Europoje išsaugojo Vakarų kultūrą, taptų pavyzdžiu kitiems, kurių svajonės, susijusios su modernia gyvensena, irgi žlugo. Tai būtų ne utopinės bendruomenės, jos kukliai eksperimentuotų, eidamos klaidų ir bandymų keliu, visos labai skirtingos, kaip ir tie, kurie jas puoselėja. Kad įsigalėtų šis scenarijus, prireiks kokios nors didelės krizės – politinės, ekonominės ar gamtinės, tik ji privers žmoniją pertvarkyti savo institucijas. Mano tėvas, kuriam beveik devyniasdešimt metų, dažnai prisimena Didžiąją depresiją. Nors tai buvo sunkmetis, jis vadina tai laimingiausiu savo gyvenimo tarpsniu. Ypač mėgsta pasakoti apie kaimynus, kurie nuoširdžiai rūpinosi vieni kitais, apie daržus, apie geriausias žvejybos vietas.
Kad ir kuris būdas suveiktų, labai svarbi taps praeities atmintis, nors ji ir atrodytų panaši į grožinę literatūrą. Žvelgiant praktiniu aspektu, žinios, kurias teks prisiminti, bus susijusios su tuo, kaip pastatyti patvarų namą, darže pasisodinti daržovių, kaip išdoroti paršą, kaip meistrauti baldus. Čia, kur gyvenu, yra kaimiškasis Tenesis, aplink esama žmonių, kurie vis dar žino, kaip visa tai daroma, bet jie – jau išmirštanti karta.
Per daugiau nei pusšimtį Šaltojo karo metų patirta daug dalykų: siautėjo komunistinis teroras, išryškėjo planinės ekonomikos bejėgiškumas, susidūrėme su Vakarų intelektualine išdavyste – jie nematė ar apsimetė, kad nemato, kaip veikia sovietų režimas. Visa tai labai prisidėjo, kad kapitalizmo ideologija ir vartotojiškumas taip greitai įsigalėtų buvusiame Antrajame pasaulyje. Kapitalizmą imta sieti su laisvės idėjomis, verslo, pasirinkimo galimybėmis ir pan. Kokią įtaką šis paveldas daro ekonominės globalizacijos klimatui? Gal pastarojo meto krizės, kylantys nauji ekonominiai ir socialiniai sąjūdžiai gebės suformuoti kritiškesnį požiūrį į dabartinę kapitalizmo formą?
Čia, Amerikoje, liberalai vis dar laikosi įsikibę utopinių pažangos vizijų, nepaisydami gausėjančių įrodymų, kad globalus kapitalizmas neveikia. Konservatoriai labai nenoriai kritikuoja kapitalizmo nuosmukius, tačiau ir jie nelabai skiriasi nuo liberalų, jei atidžiau pažvelgsime į jų pažangos vizijas. Buvo linksma klausytis, kaip Amerikos politikė Sarah Palin pasisakė dėl popiežiaus Pranciškaus deklaracijos apie „abejingumo globalizaciją“ – pasak jos, jis esąs „šiek tiek liberalus“. Popiežius liberalus? Demokratai, kad išsigelbėtų, siekia didesnės valdžios, o respublikonai dairosi į didįjį verslą. Nejaugi nei tie, nei anie nesupranta, kad ir didelė valdžia, ir didysis verslas trinasi vienas į kitą šonais? Britų istorikas Hilaries Bellocas pripažino tai jau prieš šimtmetį, kai rašė apie „vergišką valstybę“, kurioje nelaisva dauguma, neturinti nuosavybės, dirba laisvos savininkų mažumos malonumui. Tačiau grįždamas prie jūsų klausimo, manau, kad vis daugiau žmonių pradeda suvokti problemas, susijusias su moderniuoju vartotojų visuomenės kapitalizmu. Puikus to pavyzdys – kapitalizmo kritika, kurią pateikė Danielis M. Bellas junioras neseniai pasirodžiusioje knygoje „Geismo ekonomika: krikščionybė ir kapitalizmas postmoderniame pasaulyje“. Religinis konservatorius sako, kad didžiausias gundytojas mūsų laikais yra ne kas kitas, o Walmart [didžiausias JAV mažmeninės prekybos tinklas pasaulyje – A. S.]. Nobelio premijos laureatas, filosofas absurdistas Albert’as Camus kadaise sakė, kad XX a. tikroji aistra yra ne laisvė, bet vergystė. Camus amžininkas Jacques’as Ellulis su tokiu vertinimu būtų sutikęs. Abu manė, kad Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga, nepaisant jų priešpriešos per Šaltąjį karą, turėjo vieną bendrą savybę – abi galios pasidavė technologijos valdžiai. Camus absurdizmas pakrypo nihilizmo link, o Ellulis pasirodė esąs tikras kultūros Jeremijus [pranašas – A. S.].
Kai kalbu žmonėms apie trečiojo kelio idėjas, o tai iš esmės yra senas galvojimo apie ekonomiką būdas, jie sako man, esą negalima to daryti, nes esame jau pernelyg nutolę, o dabartinė ekonomikos trajektorija neišvengiama, plėtra nesustabdoma. Šis užsispyrimas, mano nuomone, atskleidžia, kiek nedaug laisvės leidžia mūsų sistema. Argi tai nereiškia, kad negaliu turėti savo šeimos ūkio? Kad maža verslo įmonė negali konkuruoti su didžiosiomis? Mano žmona turi dirbti ne namuose, todėl tenka kitiems patikėti mūsų vaikų auginimą… Kas galėjo įsivaizduoti, kad kapitalizme bus tiek mažai laisvės?
Technologijų galią analizavęs Jacques’as Ellulis, pesimistiškai vertino visuomenės galimybes išsiveržti iš geležinio jų narvo. Gal Jūs žvelgiate optimistiškiau ir manote, kad mums vis dėlto gali pavykti?
Esu iš dalies optimistas, iš dalies pesimistas. Amerikos kaimo vietovėse gyventojų vis mažiau, taigi galima pertvarkyti žemę – didžiulius laukų ir miškų plotus, kurie užima tris ketvirtadalius žemės masyvo. Tai puiki braižybos lenta, jei tik suvoktume, ką ir kaip braižyti. Optimizmo teikia ir tai, kad šiais neramiais laikais praregi vis daugiau žmonių. Kiti amerikiečių autoriai, kuriuos galėčiau įvardyti kaip trečiojo kelio šalininkus, yra Wendellas Berry’s, Kirkpatrickas Sale’as, Rodas Dreheris, Markas T. Mitchellas, Billas Kauffmannas, Josephas Pearce’as, Alanas Carlsonas. Amerikiečių ir britų literatūros tradicijoje išsiskiria srovė, nukreipta į modernybės kritiką. Gilbertas Keithas Chestertonas, Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas, Dorothy Day ir Allenas Tate’as puikiai reprezentuoja šį jautrumą, kuris iš tikrųjų yra katalikiškas, nors neprivalai būti katalikas, kad tai suprastum.
Mane stebina romanų apie amišus [krikščionių anabaptistų sektą – A. S.] populiarumas tarp Amerikos evangelikių. Juos skaito net mano žmona, nors mes – presbiterijonai! Šioje šalyje sąjūdis, propaguojantis vietinį maistą, mokymą namuose ir paprastumą, rodo, kad siekiama lūžio. Neprivalai būti amišas, kad išsiveržtum iš geležinio technologinės visuomenės narvo, tačiau tam reikia ryžto ir drąsos. Tokio išsiveržimo lyderiais Vakaruose galėtų tapti dviejų tipų žmonės. Pirmieji – tikintieji, tiek katalikai, tiek protestantai, norintys sukurti kitokią aplinką sau ir savo vaikams. Antrieji – seno sukirpimo humanistai, žmonės, turintys istorijos pojūtį, vertinantys kultūrinius praeities pasiekimus ir gebantys įžvelgti, kokiame aklagatvyje esame atsidūrę.
Jei krikščionys ir humanistai nieko nedarys, leisdami toliau siautėti modernybei, bijau, susidursime su tuo, ką Clive’as Staplesas Lewisas pavadino „žmogaus panaikinimu“. Pasak Lewiso, didžiausia grėsmė – sulaukti technologinio elito, kuris, jo pavadintas Sąlygotojais (kondicininkais), turės tokią didelę galią daugumai, kad išspaus iš jos visą žmogiškumą. Suprantama, visa tai bus daroma pažangos labui ir daugelis iš mūsų savo noru su tuo sutiks. Sąlygotojų siekis – ne viešasis gėris ar koks nors kitas panašus idealas, jie trokšta ginklų, aukso ir merginų – galios, naudos ir malonumų. Tragedija, Lewiso teigimu, yra tai, kad sunaikindami mus, jie sunaikins ir save, o paskutinė juoksis Gamta…
Dėkoju už pokalbį.
