ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Simfoninė muzika
AUTORIUS: Remigijus Vitkauskas
DATA: 2012-10
Simfoninė muzikos sezono pradžia Nacionalinėje filharmonijoje
Remigijus Vitkauskas
Šį sezoną Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertai prasidėjo neįprastai anksti. Į pirmąsias repeticijas orkestras rinkosi dar neįpusėjus rugpjūčiui. Pažaislio festivalis, koncertas Druskininkuose, lietuviškos muzikos konkursas, skirtas J. Pakalnio 100-osioms gimimo metinėms, Tarptautinis Plungės festivalis ir Nacionalinio simfoninio orkestro 72-ojo sezono atidarymo koncertas – tai gausios ir sudėtingos programos, kuriose skambėjo skirtingų epochų ir stilių muzikos opusai. Orkestro vadovą ir vyriausiąjį dirigentą prof. Juozą Domarką paprašėme pratęsti „Dialogus orkestro tema“ ir apibūdinti intensyvią naujojo sezono pradžią.
– Taip, orkestras po vasaros susirinko gerai paatostogavęs. Kliuvo intonacija, ansambliškumas, reagavimas į dinamikos pokyčius… Reikėjo keleto intensyvių repeticijų, kol šie esminiai simfoninės muzikos komponentai įgavo nacionalinio orkestro vertą kokybę. Bet mums tai ne naujiena. Kasmet laukia panaši procedūra, tik šiais metais ji gal kiek ankstėlesnė. Iš orkestrantų veidų buvo matyti, kad ir prie jūros pabūta, ir grybų parinkta, bet daugelio muzikinė forma nėra prasta, todėl repeticijos nebuvo varginančios nei dirigentui, nei, manau, orkestrui.
Mūsų darbas prasidėjo nuo tarptautinio Pažaislio festivalio programos. Orkestrui ji nebuvo nauja, grojome tėvo ir sūnaus Straussų kūrinius, tad repeticijose didelių atradimų nevyko. Tačiau kalbant apie šiuos koncertus negalime nepaminėti išskirtinės aplinkos, kurioje skambėjo mūsų atliekama muzika. Orkestro pasirodymai vyksta gamtoje, greta supasi burlaiviai, ramiai sruvena Nemunas. Žinoma, Händelis yra parašęs „Vandens muziką“, bet Pažaislio festivalio koncertams Strausso muzika tinkamesnė… Publika nusiteikusi vasariškai, jos dažniausiai būna nepaprastai daug. Gaila, kad Vilnius neturi tokios koncertinės erdvės. Vasarą sostinėje gausu turistų iš viso pasaulio, tad būtų puiki proga reprezentuoti nacionalinę kultūrą.
Muzikų rėmimo fondo festivalyje „Druskininkų vasara“ vyrauja kamerinė muzika. Koncertavome maža sudėtimi – 32 žmonės, ir tai dėl to, kad sveikatingumo komplekso „Grand SPA Lietuva“ scenoje daugiau atlikėjų tiesiog netelpa. Atsižvelgdami į tai orkestro repertuarą komponavome iš kamerinės, ankstyvosios simfoninės muzikos opusų ir akompanimentų. 400 vietų salė buvo pilnutėlė.
– Orkestras su dideliu susidomėjimu repetavo šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinius, kurie buvo patekti Kompozitorių sąjungos organizuotam J. Pakalnio konkursui. Daugelio orkestro dalyvių nuomone, beveik visi kūriniai išsiskyrė orkestrui patogiomis partitūromis. Panašu, jog praėjo laikai, kai siekiant originalumo buvo stengiamasi komponuoti kiek galima įmantriau, sudėtingiau, nepaisant instrumento galimybių ir atlikimo specifikos.
– Taip, šis žymaus lietuvių muziko Juozo Pakalnio 100-osioms gimimo metinėms skirtas konkursas priminė renginius, kai kompozitoriai būdavo skatinami komponuoti populiarius kūrinius orkestrui, tinkamus reprezentuoti profesionaliąją tautinę muzikinę kultūrą mūsų šalyje ir užsienyje. Šį kartą repetavome ir įrašėme septynis kūrinius. Tai nėra daug. Ankstesniais metais pateikdavome dvylika trylika modernios lietuviškos muzikos kūrinių. Pradiniame šių metų renginio organizavimo etape ketinta vertinti gyvai atliekamą muziką, tačiau vėliau, kartu pasitarus, priimtas sprendimas klausytis įrašų (aišku, ne kompaktinių diskų). Tai suteikia platesnes analizės, lyginimo ir vertinimo galimybes.
Pirmoji vieta nebuvo paskirta, antroji atiteko kompozitoriaus G. Kuprevičiaus „Paskutinių baltų šokiams“, trečioji – Vytauto Barkausko jaunesniojo opusui „Prisilietimas“. Vietų skirstymo procese šį kartą nedalyvavau, nes visus konkursui pristatytus kūrinius analizavau, repetavome juos su orkestru, įrašėme, tad prisiėmiau tarsi tėvo vaidmenį, kai kiekvienas vaikas vienodai gražus ir geras…
– Šiais metais galimybė vertinti kūrinius buvo suteikta ir orkestrui. Įdomu, kad muzikantų nuomonė beveik sutapo su komisijos sprendimais.
– Mano asmeniniai siūlymai gal būtų buvę ir kitokie, bet sprendimai jau priimti. Matome, kad yra nemažai žmonių, valdančių kompozitoriaus plunksną, išmanančių instrumentuotę, generuojančių naujas muzikines idėjas. Šia prasme išskirčiau Arvydą Malcį, ir ne dėl to, kad jis mūsų orkestro narys, tiesiog jo partitūros išsiskiria profesionalumu. Gal lemia tai, kad šis muzikas daug metų praleido simfoninės muzikos apsuptyje, turėjo puikią galimybę ją studijuoti, analizuoti ne tik girdėdamas ir matydamas, bet ir ją atlikdamas. Be abejo, yra ir daugiau talentingų kompozitorių. Koks likimas laukia komisijos atrinktų kūrinių, parodys ateitis. Neabejoju, kad jie skambės mūsų orkestro repertuare, o gal juos atliks ir kiti pasaulio orkestrai.
– Šiais metais su nerimu laukėme tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio – pereitą rudenį mus paliko jo mecenatas Bronislovas Lubys.
– Septintasis Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis buvo skirtas Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento, Plungės miesto garbės piliečio, Plungiškių draugijos prezidento, pagrindinio Plungės festivalio mecenato dr. Bronislovo Lubio atminimui. Šis iškilus asmuo Plungę pasirinko amžinojo poilsio vieta, čia jis palaidotas 2011 m. spalio 26 dieną. Netekus pagrindinio rėmėjo, festivalio organizatorius ilgą laiką kamavo netikrumo jausmas – ar renginys galės toliau gyvuoti, ar pavyks išlaikyti tarptautinio festivalio prestižą?
Esminis festivalio reikalavimas – solidi akademinės muzikos programa, populiarieji žanrai čia netoleruojami. Šešiuose festivalio koncertuose dalyvavo žymiausi Lietuvos simfoninio ir kamerinio žanro kolektyvai, kai kurie iš jų pirmą kartą – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus).
Plungės festivalį atidarė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (vyr. dirigentas Dainius Pavilionis), to paties teatro choras (vadovas Vladimiras Konstantinovas) ir Žvejų rūmų mišrusis choras „Cantare“ (vadovas Artūras Dambrauskas). Koncerte skambėjo įspūdingas džiazo atlikėjo ir kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrinys „Stabat Mater“, parašytas 2008 metais. Opuse harmoningai susipynę klasikinė, artima miuziklui, forma ir šiuolaikiškas džiazinis stilius. Religinė tematika ir pakili muzikinė nuotaika pateisino kūrinio įtraukimą į, kaip minėjau, atsakingai sudaromą festivalio repertuarą. Šį, galima sakyti, eksperimentinį Plungei kūrinį publika priėmė itin šiltai.
Tarptautinio festivalio metu vyksta renginiai, kuriuose dalyvauja svečiai iš šalių, turinčių sąsajų su Oginskių šeima. Stefanas Wierzbickis – skulptorius, gimęs Vilniuje, bet daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenantis Varšuvoje. Menininkas yra sukūręs apie 300 skulptūrų, jo darbai eksponuojami daugelyje pasaulio šalių. Keletas darbų, skirtų M. K. Čiurlionio atminimui, yra padovanoti Nacionalinei filharmonijai. Festivalio metu Mykolo Oginskio rūmuose turėjome galimybę gėrėtis šio iškilaus skulptoriaus darbais.
Plungėje rugsėjo pirmosios koncerte dalyvavo mūsų Nacionalinis simfoninis orkestras ir jauna smuikininkė Rūta Mažuolytė. Programa buvo sudaryta iš L. van Beethoveno opusų. Solistė galimybę pasirodyti su orkestru pelnė šiais metais laimėjusi IX tarptautinį B. Dvariono konkursą.
M. Oginskis buvo ne tik iškilus politikos veikėjas, mecenatas, jis be galo žavėjosi žirgais. Tad nieko nuostabaus, kad kitą dieną po mūsų koncerto vyko žirgų konkūras Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio taurei laimėti. Šis nuotaikingas renginys labai pagyvino festivalio nuotaiką, įliejo šiuolaikiškumo, kartu priminė taurius Oginskių giminės pomėgius.
Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte, kuriam dirigavo prof. S. Sondeckis, dalyvavo Nacionalinės premijos laureatė dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir jauna smuikininkė, Graco aukštosios muzikos mokyklos studentė Lina Domarkaitė (beje, mūsų giminystės ryšiai dar neišsiaiškinti). Koncertas turėjo didelį pasisekimą.
Ko gero ryškiausias festivalio akcentas buvo Plungės Mykolo Oginskio muzikos mokyklos atkūrimo 50-mečiui ir M. K. Čiurlionio 137-osioms gimimo metinėms skirtas koncertas „Vainikas Čiurlioniui“. Jame dalyvavo apie 160 atlikėjų – buvę ir dabartiniai mokyklos mokiniai, mokytojai. Klausėmės Nacionalinės premijos laureato P. Vyšniausko, kompozitoriaus ir atlikėjo A. Kulikausko, D. Praspaliausko ir kitų žymių Lietuvos atlikėjų, šios mokyklos auklėtinių.
– Šie atlikėjai neretai matomi ir girdimi populiariojo žanro renginiuose. Ar tai nesikerta su festivalio programos sudarymo principais?
– P. Vyšniauskas ir kiti, galima sakyti, džiazmenai, dalyvavo neatsitiktinai. Visi jie yra Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos auklėtiniai, o jų atliekamą muziką jau seniai galime vadinti klasikiniu džiazu, nutolusiu nuo primityvaus popso. Tai iškilios Lietuvos muzikos pasaulio asmenybes, tad jų dalyvavimas tikrai nemenkina renginio autoriteto, greičiau atvirkščiai.
Labai didelį pasisekimą turėjo puikaus smuikininko ir ryškios asmenybės Sergejaus Krylovo vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro pasirodymas. Plungiškiai labai norėjo išgirsti šio solisto ir orkestro atliekamus Vivaldi „Metų laikus“ , tad šį kūrinį teko įtraukti į programą. Koncerte greta M. K. Čiurlionio opusų skambėjo ir daugiau populiarios klasikinės muzikos smuikui ir orkestrui.
Festivalio pabaigą vainikavo grandiozinis kūrinys – Gustavo Mahlerio „Daina apie žemę“. Šią didingą austrų vėlyvojo romantizmo atstovo simfoniją atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus. Gaila, koncerte negalėjau dalyvauti, nes mūsų orkestras tuo metu atdarė simfoninės muzikos sezoną Filharmonijoje. Girdėjau, kad klausytojai priėmė labai šiltai.
Kalbant apie festivalio publiką, reikia pabrėžti jos unikalumą. Nors buvusiame žirgyne įrengtoje salėje pastatoma 1000 kėdžių, žmonių būna kone dvigubai daugiau. Jie stovi balkonuose, salėje, kai kas klausosi muzikos lauke. Tęsiant taurias Oginskių tradicijas, koncertai yra ir bus nemokami. Tačiau, manau, kad ne dėl šios priežasties žmonės plūsta iš Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, jau nekalbant apie artimesnes gyvenvietes. Publiką traukia muzikinė šios vietovės istorija bei atliekama aukščiausios prabos muzika.
– Gerbiamas maestro, gražiai ir sklandžiai praėjo septintasis Plungės festivalis, nors daugeliui organizatorių ir atlikėjų po šviesaus atminimo Bronislovo Lubio mirties buvo neramu dėl unikalaus renginio ateities. Jūs esate festivalio meno vadovas. Tai atsakinga, įpareigojanti veikla, apimanti programos sudarymą, Lietuvos, užsienio kolektyvų ir solistų atranką ir daugybę organizacinių klausimų. Kaip planuojate kitus šio prasmingo kultūrinio ir edukacinio renginio metus?
– Prieš septynerius metus mano brolis Stasys sumąstė, kad Žemaitijoje gali vykti toks renginys ir po ilgų ieškojimų rado akustine, kultūrine ir demografine prasme tinkamą erdvę. Tuomet buvau tik pagalbininkas ir patarėjas. Vėliau, festivaliui įgaunant tarptautinį mastą, labai pravertė ryšiai su Lietuvos bei užsienio šalių atlikėjais.
– Savo mastu, aplinka, programa Plungės festivalis primena Šlėzvigo–Holšteino festivalius Vokietijoje, kuriose mūsų orkestras koncertavo vadovaujamas Jūsų, J. Frantzo, M. Rostropovičiaus bei kitų žymių pasaulio dirigentų. Ten irgi buvo arklidės, net ir su tikrais žirgais čia pat už sienos. Publika prabangiais automobiliais suvažiuodavo iš atokiausių kampelių. Prieš ir po koncertų aplink improvizuotą salę, šalia ežero, vykdavo piknikai su tradicinėmis vokiškomis dešrelėmis. Teisybė, Plungės tai laukia ateityje, nors šįmet jau kai kas šildėsi saulutėje ant dailiai prižiūrėtos pievelės…
– Taip, apie tai po festivalio koncerto kalbėjo Saulius Sondeckis, pasakojo, kad kai kuriuose koncertuose Vokietijoje arkliai, stovėdami aptvaruose visai netoli itin garbios publikos, kinkuodavo galvomis į taktą… Tytuvėnų architektūrinis ansamblis, Pažaislio vienuolynas, Plungės dvaras – tai erdvės, turinčios tam tikrą aurą, žmonės jas mėgsta. Tai pastebi ne tik menininkai, bet ir vietiniai stambaus verslo atstovai. Jų vadovaujamų firmų pavadinimai – festivalio rėmėjų sąrašuose. Turėdami mecenatų festivalio ateitį galime drąsiai planuoti ne tik menine, bet ir organizacine prasme. Nuoširdžios padėkos žodžius tariame renginio organizatoriams Plungiškių draugijos viceprezidentei, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorei Genovaitei Žiobakienei ir Žemaičių dailės muziejaus direktoriui Alvydui Bakanauskui. Šiems žmonėms tenka pagrindinis organizavimo krūvis, tik jų pasiaukojamo darbo dėka festivalių lygis nepriekaištingas. Kitais metais planuojame kviesti atlikėjų iš artimojo užsienio, kur driekiasi Oginskių šeimos gijos. Pirmiausia tai Baltarusijos, Lenkijos, Kaliningrado, galbūt Latvijos kolektyvai. Mūsų orkestras lyg ir įsipareigojęs dalyvauti šiuose renginiuose, nes Nacionalinė filharmonija yra viena svarbiausių rėmėjų.
Apie naująjį sezoną ir jo atidarymą daug kalbėti neverta, nes tam buvo skirta spaudos konferencija, kurioje Filharmonijos vadovybė plačiai nušvietė ateinančių metų koncertinės veiklos gaires ir ypatumus.
Pirmajame simfoninės muzikos sezono koncerte skambėjo naujas Anatolijaus Šenderovo Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 3 (pasaulinė premjera) bei A. Brucknerio Romantiškoji simfonija. Violončele solo grojo prof. Rimantas Armonas, jo sukakčiai ir buvo skirtas šis koncertas. A. Šenderovas – žinomas šiuolaikinis Lietuvos kompozitorius, pelnęs tarptautinį pripažinimą, įvertintas aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais. Tai visapusiškai įdomus kompozitorius, jo kūryba išsiskiria originalia tematika, aiškia muzikinės minties plėtote, puikiu instrumentuotės išmanymu. Naujajame kūrinyje muzikiniais simboliais originaliai užkoduota kone visa Armonų giminės istorija. Violončelininko tėvas Augustinas Armonas buvo vienas stipriausių vyresnės kartos orkestro fleitininkų, na, o A. Šenderovo tėvas kurį laiką buvo mūsų orkestro violončelių grupės koncertmeisteris.
– A. Šenderovo kūrinį lydėjo staigmena. Ilgametis orkestro koncertmeisteris užleido vietą jaunam smuikininkui ir pats toliau griežė sėdėdamas greta…
– Orkestrantai, o ir didesnė publikos dalis žino, kad tai Dainius Peseckas – koncertmeisterio Algimanto Pesecko sūnus. Galima sakyti, tai buvo tik giminystės ryšiais grįstas eksperimentas. Jei ne šie ryšiai, nieko panašaus nebūtų įvykę, nei iš šio, nei iš to pakeisti koncertmeisterį – o taip galėjo kam nors pasirodyti – nevalia. Smuikininkas, ne vienus metus griežiantis G. Kremerio vadovaujamame orkestre „Cremerata Baltica“, pateisino mano ir tėvo parodytą pasitikėjimą ir puikiai pasirodė ne tik grodamas grupėje, bet ir atlikdamas tikrai nelengvą solinę smuiko partiją. Jau vien tai, kad solo reikia pradėti sezono atidarymo koncertą, labai rimtai įpareigoja jauną žmogų. Šiltas tonas, puiki intonacija, aiškus logiškas frazavimas atskleidė smuikininko galimybes. Tai buvo graži proga pasirodyti jaunam talentingam atlikėjui.
Antono Brucknerio Romantiškoji simfonija – bene pati populiariausia. Ją grojame kas treji ketveri metai, ir kaskart ji sulaukia didelio pasisekimo. Ne išimtis ir praėjęs koncertas, publika plojo atsistojusi.
– Repetuodami šią simfoniją orkestre prisiminėme linksmą pasakojimą apie valtornininką ir šventiką prie dangaus vartų, kai už atlikėjo solo meldėsi visas orkestras… Visoje antrojoje koncerto dalyje kone be pertraukos skambėjo valtornos solo. Tai buvo labai rimtas išbandymas koncertmeisteriui Mindaugui Gecevičiui ir jo vadovaujami grupei. Vyrai tai suvokė kaip profesinę atestaciją…
– Bruckneris mėgo valtornos tembrą. Šis instrumentas gali skambėti iškilmingai, pakiliai, didingai. Itin dažnai jo skambesys išryškina medžioklės ar tiesiog miško muzikinius vaizdinius. Tačiau groti valtorna nėra paprasta. Reikalingas individualus meistriškumas, sistemingas kasdienis darbas ir griežta disciplina. Mindaugas puikiai atliko šio koncerto programą ir dar kartą įrodė, kad Lietuvoje galime džiaugtis aukščiausios klasės atlikėjais. Šioje Brucknerio simfonijoje visiems pūtikams nelengva. Kūrinyje gausu chromatizmų, moduliacijų, akordų, kur svarbus tikslus kiekvienos natos intonavimas, nepriekaištingas susiklausymas. Sprendžiant iš publikos reakcijos, koncertas pavyko.
Septyniasdešimt antrasis simfoninės muzikos sezonas prasidėjo intensyviai, produktyviai ir, galima sakyti, sėkmingai. Jame numatyta spalvingų programų, jaunųjų Lietuvos kompozitorių įrašų, bus kviečiami mums žinomi ir dar nematyti negirdėti dirigentai bei solistai. Visada malonu salėje stebėti mūsų orkestro fanus, ištikimai lankančius koncertus, ne mažiau miela vis dažniau pastebėti jaunus, mažiau matytus veidus, studentiją, o tai rodo, kad mūsų menas reikalingas, kad atgimsta dėmesys tikrosioms vertybėms, kad Lietuvos kultūra, tarsi Plungės Oginskių dvaro obelis, leidžia naujas vaisingas atžalas.
