ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas
DATA: 2014-02
Štai ir baigėsi vienas kultūrinės spaudos sezonas, prasideda nauji, tikriausiai nieko naujo neatnešiantys literatūriniai metai. Nekartosiu priežasčių, kodėl esu skeptikas – jų ankstesnėse apžvalgose privardijau begalę ir manau, kad kurį laiką galėsiu ramiai kalbėti vien apie literatūrą, koncentruodamasis ties jūsų, mieli kolegos, rašiniais. Pasakyta, be abejo, ne viskas (nes visko pasakyti neįmanoma), todėl esu tikras, kad laikui bėgant minčių ir vėl kils, – tiesiog dabar atrodo, kad skubotos išvados (o jos būtų skubotos, nes daugmaž viską, dėl ko neturiu abejonių, jau esu pasakęs) gali dirbtinai apriboti mąstymo teritoriją, ir iš to, matyt, nebūtų nieko gero. Kitaip kalbant, susilaikymas yra dorybė, – ir dabar ypač palankus metas ja pasipuošti.
Taip pat puoselėju viltį, – tiesa, dar nežinia, kaip ją pavyks įgyvendinti, – truputėlį pakeisti apžvalgų formatą, nes vartydamas anų metų tekstus patyriau jausmą (nors tikiu, kad pasakiau nemažai karčios tiesos, kurią kam nors reikėjo pasakyti), jog kiek per daug dėmesio skyriau tekstams, kuriuos gal būtų buvę pagirtina ir higieniška visai nutylėti (kaip ir redakcijoms būtų buvę elegantiškiau bei prasmingiau visai jų nespausdinti, o skaitytojams – neskaityti), turint galvoje, kad jų reikšmė apsiriboja tuo, jog padeda nutapyti gana iliustratyvų ir pamokantį niekdarystės lietuvių literatūroje paveikslą. Šis paveikslas būtų reikalingas, jei kas nors norėtų padėtį keisti, kurti kokybiškai naują, modernią kultūrinę žiniasklaidą, kuri tenkintų įvairius skonius ir jungtų skirtingas pažiūras, bet kol stagnuojame, – pamaniau, – situacijos, kokia yra susiklosčiusi mūsų kultūros savaitraščiuose ir mėnraščiuose, viešinimas gali duoti atvirkščią efektą.
Tai, be abejo, nereiškia, kad esu pasiruošęs užimti konformistinę poziciją („daugiau girti, negu peikti”), tiesiog manau, kad liaupses ir priekaištus, ar, – jei nebus už ką labai liaupsinti, – net ir vien priekaištus, geriau skirti rašytojams, kurie sukūrė (arba bent jau pajėgūs sukurti) šį tą įdomaus, o nevykėlių legiono rūpesčius galima ir išvis nutylėti arba aptarinėti dar bendresniais bruožais, nė nebandant apsimesti, kad tai yra literatūra. (Ir tikrai nėra taip, kad kiekvienas, kurio nepaminėjau apžvalgoje, turėtų manyti, jog laikau jį nelabai geru rašytoju, – labai gali būti, kad tekstas, kaip man dažnai nutinka, tiesiog prasprūdo nepastebėtas, – būti kruopštus jau turbūt ir nebeišmoksiu, sorry.)
Vis dėlto visai be teorijos, kurios čia visaip bandau išsižadėti, išsisukti nepavyks, ir prie to nemažai bus prisidėjusi Vilniaus tarptautinė knygų mugė. Šimtai tūkstančių tomų ir lankytojų minios (šiemet, sako, mugėje apsilankė bene 62 tūkst. lankytojų), žinoma, svaigina, savaip įkvepia. Kai matai prie stalelių, kur rašytojai raito autografus, nusidriekusias ilgas eiles, kultūra nebeatrodo tuščias, nieko nereiškiantis žodis (o juk daugelį dienų metuose, – o kai kurių žmonių galvose ir kiaurus metus, visą gyvenimą, – jis yra būtent toks). Vis dėlto stebėdamas mugės šurmulį mąsčiau ne apie knygas (nors šiek tiek ir apie knygas – tas, kurios neparduotos ir nebeparduosimos trūnija leidyklų rūsiuose), o apie nuolat skaitomą ir nuolat vainojamą kultūrinę žiniasklaidą: apatiškai sukant ratus po LITEXPO, kaip niekad greitai brendo suvokimas, jog didelė kultūros leidinių, – taigi ir šio mūsų savaitraščio numerio, – tiražo dalis, pirkėjams neparodžius susidomėjimo, keliaus į makulatūros presą, ir dar sykį užkariauti rinkos (matyt, sėkmingai) grįš jau kaip tualetinis popierius, – minkštas, trisluoksnis, be jokių kvailų rašinėlių ir tekstų. Be abejo, tai jokia ne naujiena, visi žinome ir seniai žinojome, kad užpakalius prižiūrėti yra lengviau ir efektyviau nei smegenis, – bet ar išties kultūringa pripažinti pralaimėjimą, tiesą kalbant, nė nepabandžius to šikpopierio daugiau parduoti (o gal kaip nors kitaip išplatinti) ankstesniuoju jo pavidalu? Aš nežinau.
Kitas klausimas, iškilęs pastarosiomis dienomis, yra konkretesnis. Visi žinome, kad laikraščio „Klaipėda” kultūrinis priedas „Durys”, kurį SRTF parėmė gigantiška suma pinigų – susumavus „Durims” ir „Gintaro lašams”, kurie yra šio projekto dalis, skirtą paramą, išeina kone pusė milijono litų, – tapo žurnalu. Nekvestionuodamas leidinio kokybės (aptarsim tai vėliau) ir reikalingumo, ir net SRTF gerų norų (nors pastaraisiais būtų galima ir abejoti), noriu paklausti: kuo grindžiama, kad tokia didelė suma yra skiriama spaudiniui, kuris aprėpia tik vieną, – tegul ir labai svarbų, – Lietuvos regioną? „Durų” Vilniuje nei Kaune neįsigysi, na, o Klaipėda, kad ir kokia šauni vieta būtų, yra ne koks megapolis, kad šitokia didelė investicija į kultūrą, taip pasakykim, atsipirktų. Juk tai daugmaž tas pats kas investuoti šimtą milijonų į mažo miestelio avalynės taisyklą. Tai veikiau išduoda korupciją, o ne liudija meilę kultūrai. (Beje, aš nemanau, kaip kai kas gal norėtų tikėtis, jog nereikia remti komercinės spaudos kultūros rubrikų ar priedų – reikia, tačiau tai daryti derėtų atsižvelgiant į sveiką protą; nebent pinigų pakaktų patenkinti ir kitų kultūros leidinių būtinuosius poreikius – bet juk, žinom, nepakaks.)
Taigi mano rankose – naujutėlės „Durys”, dailus, elegantiškas, spalvotas žurnalas. Žodį spalvotas netgi norėjau išskirti kursyvu, nes spalvų kultūrinėje spaudoje ne tiek ir daug – „Literatūros ir meno”, „Nemuno” ir „Kultūros barų” viršeliai (t. y. savaitraščių ar mėnraščio vidiniuose puslapiuose tvyro spalvinė prieblanda), o „Durys” spalvotos pratisai, ir jei tik būtų nepagailėta lėšų šiek tiek respektabilesniam popieriui, galėtume sakyti, jog pagaliau turime kultūrinį spaudinį, kuris savo poligrafija ir dizainu jau gali atsargiai pradėti lygintis su savo išsipusčiusiais, išsiblizginusiais bulvariniais broliais.
Ką naujai užgimusiame žurnale (pats leidinys „Durys” anaiptol nenaujas – jis, anot redaktorės Ritos Bočiulytės, nuo 1995 m. ėjo kaip dienraščio „Klaipėda” sudėtinė dalis) ras skaitytojas? Rubrikas „Kultūros istorija”, „Dailė”, „Teatras”, „Kinas”, – meniu panašus kaip ir kituose kultūriniuose leidiniuose. Rubrikoje „Versija” pristatomi Klaipėdos žurnalisto, fotografo ir kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus svarstymai apie tai, jog sovietmečiu pagal rastus palaikus rekonstruodami K. Donelaičio atvaizdą mokslininkai identifikavo ne tą žmogų („Legendinio poeto atvaizdas – fikcija?”, Asta Dykovienė), rubrikoje „Svečias” – interviu su Klaipėdoje viešėjusiu aktoriumi J. Fahlströmu („Jei esi aktorius, tai visi tavo tikslai – viename”).
Mus, be abejo, labiausiai domina skiltis „Gintaro lašai”, kur galime rasti originalios grožinės lietuvių literatūros. Tiesa, viską, kas ten publikuojama, vadinti literatūra būtų kiek įžūloka, tačiau pirmąjį poetinį Simono Dacho (1605–1659) „Taravos Anikės” vertimą, kurį atliko Laurynas Katkus, ja laikyti teks. Šis vertimas bene ir bus literatūriškai vertingiausias judesys „Gintaro lašuose”, nes Algio Kuklio apsakymas „Skraidantis žmogus”, kuriame pasakojama apie skraidantį žmogų raudonomis akimis išvydusio pensininko išgyvenimus ir kuris baigiasi herojaus nuostaba, po metų kitų pamačius tokį patį (tą patį?) skraiduolį televizoriaus ekrane, – o ten, pasirodo, būta Betmeno, – yra silpnutis, – lygiai kaip ir savo epopėją kultūrinėje spaudoje tęsiančios Almos Riebždaitės kūrinys, gvildenantis Mo ir Ira, – spėčiau, Mo(teries) ir (V)yro, – santykių dramą (čia dingtelėjo mintis: kažin ar autorė jau žinojo apie M. Nastaravičiaus knygą „Mo”?), nors, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, jog lyginant su tuo, kokių niekų autorė yra išspausdinusi anais metais įvairiuose spaudiniuose, „Nieko ypatinga” yra gana ypatingas – visų pirma tuo, kad tekstas ganėtinai dinamiškas, beveik nėra užtempimų ir ilgų neva filosofiškų svarstymų, kurie vargindavo ir varydavo į neviltį; trūkumai (deja, nusveriantys privalumus): lėkštumas (būdinga visai kūrybai), angažavimasis ties buitimi, šeima, kas iš dalies nulemia ir minties ankštumą, nes čia tik patvirtinamos žmogiškųjų santykių klišės, o ne atveriama būties gelmė, kurios norėtų skaitytojas; pagaliau niekur nedingęs pomėgis moralizuoti: tekstas baigiamas anekdotine istorija, kaip iš trijų moterų, kurios, siekdamos to paties vyro, vykdė jo pavestą užduotį, šis išsirinkęs tą, kuri buvo su didžiausiais papais.
Šalia šių dviejų prozos opusų visai neblogai žiūrisi Tado Žvirinskio sonetų vainiko dalis – iš viso tėra 8 sonetai, kuriuose autorius šmaikščiai apgieda pasibaigusią meilę, kas suteikia autoriaus širdžiai mielą galimybę (šiek tiek nešvankiai) pablevyzgoti: „Užtat nebebaisu, tave paleidus – / Nesu turtingas tiek, kad sugebėčiau / Dalintis tavimi su vaiko tėčiu.” Forma, drįsčiau pasakyti, įvaldyta visai pakenčiamai, o paties autoriaus neseniai publikuotos kūrybos kontekste ši publikacija yra, – nepabijokim to žodžio, – viršūnė.
Leidinyje dar yra dvi konkursinės jaunimo publikacijos. Apie Žydrūnės Agurkaitės tekstus, deja, turbūt nėra ką kalbėti, o štai pastaruoju metu vis sublizgančią Laurą Kromalcaitę būtų galima pagirti – tik tiek, kad publikacija sudaryta iš tekstų, jau matytų kitose publikacijose anais metais („Šiaurės Atėnai”, Nr. 32, „Nemunas”, Nr. 39). Taigi ir pridurti ką nors prie to, ką jau esu pasakęs, nesiseka.
Mėnraštyje „Metai” man kiek netikėtai svarbiausias pasirodė, – o ir daugiausia apmąstymų, išgyvenimų sukėlė, – vaidinamasis „agraras”; konkrečiai, – jauno prozininko Vytauto Varaniaus, kuris, dievaži, rašo taip, lyg norėtų varžytis su kokiu Granausku, trumpi tekstai. Totalus anachroniškumas reiškiasi ne tik stilistikoje bei vaizdinijoje, – autoriui, rodos, nuoširdžiai neegzistuoja miestas ir kultūra apskritai, vietoj viso to – gamtos būtis ir kaimo etika. Lyginant su Varaniumi, net kai kurie garbaus amžiaus rašytojai (pavyzdžiui, Čigriejus), kuriems kaimo tematika yra natūrali kaip oras, galėtų atrodyti itin modernūs ir šiuolaikiški, ir tai apima tiek stilių, kruopščiai imituojantį agraro klasiką, tiek juslingo laukinio, kuriam nusišikt ant kultūros amžių, laikyseną. Galima suprasti sovietinius prozos mohikanus, kurie dramatiškame gamtiškume, – ne mažiau negu degtinės butelyje, – slapstėsi nuo sovietinės nykumos ir cenzūros, o štai Varaniaus – ne. Tačiau jo kūryba, kad ir kaip sunku tuo būtų patikėti, palieka įspūdį. Ryški didaktikos gija arba didaktiškai atskambantis gamtiškas patyrimas: sakykim, apsakyme „Lietus aviliuose” herojus per drėgną mišką naktį iš eigulio trobelės nešasi girtą tėvą, ir vien to naktinio miško pavidalo autoriui užtenka apibūdinti herojaus jausmus ir sukurti gana stiprų etinį poveikį. Nemanau, kad šių tekstų laukia šviesi ateitis, bet tokius praeities raugu persismelkusius dalykus dabar įdomu skaityti, o sovietinės agrarinės klasikos neprivalgiusiems jaunuoliams gali pasirodyti ir visai nauja.
Su šiais tekstais galėtų būti gretinamas ir Sauliaus Vasiliausko apsakymas „Svetimkūnis”, kuriame atskleidžiamos iš Norvegijos (ten uždarbiavo) grįžusio Pauliaus santykio su namais pasikeitimas, patyrus, kad juose yra nauja įnamė – fiziškai ir protiškai neįgali teta, kaip vėliau paaiškėja – dailininkė, galinti padėti jam surasti kitados jį palikusią mylimąją Samantą, taip pat užsiimančią vaizduojamaisiais menais… Šiame tekste mane labiau domino ne fabula, kuri yra nelabai išdirbta ir, tiesą kalbant, neįtikina (jau nekalbant apie Samantos laišką, kuris atrodo labai dirbtinis), o to paties kaimietiškumo raiška, žmonių santykių agrariniame peizaže plėtotė – turbūt turiu prisipažinti, kad kūrinys veikia šiek tiek sentimentaliai (nors pats neturiu jokių ryšių su kaimu), nes toks, deja, buvo visos mano vaikystės literatūros horizontas. Saulius tą kaimietišką būvį aprašo meistriškai ir įtaigiai, tik bėda, kad siekdamas išpildyti neįtikinančios fabulos posūkius, jis paskui ir herojus priverčia elgtis neįtikinamai, o tai išbalansuoja tekstą, iškreivina mūsų santykį su veikėjais, nes turime apsimesti, kad jais tikime. Tai – tikras rūpestis, aptemdantis skaitymo malonumą.
 |
| Rimvydo Strielkūno nuotrauka |
Šalia šios prozos esama ryškių, kaip aš pats sau pavadinau, „karščiuojančios sąmonės” poetinių tekstų, apsisiautusių pranašystėmis ir žodžių žaismais. Čia turbūt nepranokstamas yra Vladas Baltuškevičius, kurio tekstų net neišeina apsakyti, reikia cituoti: „Kaune / kunigaikščių / menėje / akcijai / „vėtra” / rengiasi / tautininkas / Afanasijus / Vėtra…” ir t. t., ir t. t. Tai pačiai „karščiuojančios sąmonės” stilistikai priskyriau ir Albino Galinio retžodžių, įmantrybių pilną publikaciją „Iš Viešpaties dienpelnio LDK kanceliarijos raštininko Jono Mykolo P. dienoraščio”. Albinas Galinis mėgsta užsiplepėti, žodžių žaismai vietomis verčia gūžčioti pečiais, – taip pat likau nesupratęs, kam reikėjo paryškinti kiekvieno stulpelio pirmojo žodžio pirmąją raidę. Vis dėlto tankus, tirštas eilėraščio stilistinis humusas, kurį dar pasodrina vaizdiniai („pelkėj tręštantį bėrį ir sėklos tvaiką” – „Skundas Vilniaus rytmetį (…)”, IV), suteikia gana įdomų koloritą ir autentiškumo iliuziją, dėl to skaityti Galinį gali būti visi įdomi patirtis.
Dar „Metuose” – iki šiol niekur nespausdintas Nijolės Miliauskaitės ciklas „Kelionė Karaliaučiun”, kurį redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą; Toliau tęsiama Guido Michelini drama, kurią jau minėjau anoje apžvalgoje, – nerangi, bet pilna įdomių faktų; ukrainiečių prozininko ir eseisto Taras Prochasko tekstas „FM Galicija”.
Savaitraščių literatūros rubrikos, kaip galima ir spėti, sausį nepranoko pačių savęs, nors nesumeluočiau pasakęs, kad savaitraščio „Literatūra ir menas” prozos asortimentas man padarė įspūdį. Visų pirma turiu galvoj literatūriškai anaiptol ne stipriausią, – vėliau pasakysiu kodėl, – bet siužeto žaisme (kurios pati autorė, galimas dalykas, net kaip reikiant neįvertino, nes pabaigoje apskritai „nuleidžia garą”) tikrai įspūdingą Nidos Timinskaitės fantasmagoriją „Ištiktasis” (Nr. 2). Apie W. Gombrowiczių darbą rašantis pasakotojas užsuka pas sunkiai sergantį dailininką, kuris, anot jo mamos, jaunystėje buvo susitikęs su garsiuoju rašytoju. Pasakotojui nusistebėjus, kodėl krėslo atvaizdas pavadintas „autoportretu”, pradeda aiškėti keisti dalykai: Gombroviczius pas jį apsilankęs drauge su visais personažais, – o išeidamas dar pasiėmęs jo sielą. Kerštaudamas rašytojui, kuris susitikimo metu ištarė „netikiu tapyba”, jis tapo dailininku ir pamažu bando atkurti save paveiksluose kaip vis didesnį ir didesnį daiktą… Labai sunku apsakyti siužetą, nes tekstas, kurį čia miniu, yra tikrai beprotiškas – todėl verta padūsauti, kad autorei nepavyko jo iki galo išpildyti: nelabai įtikinami dialogai, vietomis nusileidžiama iki pigios satyros lygio, siužetui trūksta sklandumo (ir tekstas, tiesą sakant, galėtų būti vos trumpesnis). Kita vertus, šio teksto užmojis rodo, kad autorė, kuri, kaip man buvo pradėję rodytis, niekad nebeišplauks iš drungnųjų vandenų, gali nustebinti, – jis taip pat yra puikus įrodymas, kad talento neužtenka – reikia darbo, daug dienų ir naktų, tikėjimo, meilės, žaidimų su savim, ir šiaip jausmų, potyrių ekvilibristikos, kad pradėtum jausti tuos spalvų atspalvius, kurie kūrybą paverčia kūryba. O to jausmo N. Timinskaitei, regis, kol kas trūksta.
(Panašiai galėčiau pasakyti apie Dainą Opolskaitę, demonstruojančią neblogą išmonę ir gerus norus, tik nesugebančią savo sumanymų įtikinamai atskleisti tekste, – bet tik ne šį kartą. Tiesa, apsakymas „Skrydis” (Nr. 5), pasakojantis apie sunkiai susirgusios moters bandymą pasakyti namiškiams, kad ji taps neįgali, galėtų būti giriamas, pavyzdžiui, už jautrumą bei socialinę tematiką, vis dėlto tai neišgelbsti jo kaip literatūros kūrinio: netinkamai pasirinktos literatūrinės priemonės ir schematizmas nužudo įtampą, suprimityvina herojus, na, o pabaiga, – su vėjo gūsiu herojė išplevena pro langą, – tiesiog nevykusi.)
Kitas išties pradžiuginęs tekstas – tai A. Kisarauskaitės „There’s a killer on the road” (Nr. 1). Tai mano mylimą gariūnlaikį reflektuojantis tekstas, todėl galbūt man pasirodė dar puikesnis negu yra iš tikrųjų, nors šio efekto ir nepervertinčiau – Kisarauskaitė preciziškai tiksliai smaigsto reikšmes, žaidžia atpažįstamomis situacijomis ir bendrybėmis, kiekviename aplinkos virptelėjime rasdama savo (t. y. kūrinio herojės, nes kaip ir eseistiniame tekste, – o tai tam tikra prasme gali būti laikoma esė, – kuriama autentiškumo iliuzija) jausmų atspindį, ir susiedama tuos atspindžius į paveikslą, kuris kuria įspūdį, kad esama kažkokio rišlaus siužeto. Iš tikrųjų jo nėra – yra tik kažkoks siūlas, kurio neužtenka įsitverti, bet galima gėrėtis jo švitesiu. (P. S. Labai užvežė scena, kur herojai tualete randa pistoletą ir kitą dieną motociklais važiuoja į miškelį iš jo pašaudyti…)
Panašiai veikia Dainoros Kaniavienės, anądien apdovanotos akcijos „Metų knygos rinkimai” recenzijų konkurse – beje, už recenziją „Subirusios kasdienybės fragmentai” anksčiau minėtos Kisarauskaitės knygai, – apsakymas „Škotiški saldainiai” (Nr. 3), gvildenantis vaikystės, iš kurios emigracija atėmė tėvus, problemą. Toks būtų bendras žvilgsnis, tačiau mažojo Karolio, kuris su tėvu gali bendrauti tik per „Skype”, išgyvenimai darželyje, laukiant, kada pagaliau bus pasiimtas namo, paliečia ir brandos, vienatvės temas. Labai jautru (netgi, sakyčiau, ant banalybės ribos), bet tokių tekstų turbūt reikia, – iš principo tokį galima duoti perskaityti ir ūgtelėjusioms savo atžaloms, gal bus naudinga.
Tame pačiame trečiajame „Literatūros ir meno” numeryje dar publikuojama Julijos Božičko „Melsvomis gėlytėmis”. Autorė, aprašinėjanti, kaip ji pateikia kavą svečiams, bando žaisti nutylėjimais ir būti subtiliai paslaptinga – juk iš tikrųjų lėtą šokį primenanti ceremonija su porcelianiniais kavos puodeliais yra gyvenimo alegorija. Kiek autorei tai pavyksta, kiekvienas galės nusistatyti pagal savo literatūrinio sugedimo laipsnį; aš nemanau, kad tokio tipo „tekstams-šokiams” taikytini itin aukšti literatūriniai kriterijai – juos dera priimti arba ne, o kaip ir kada tai padarysite (ar liksite nedarę), jau yra ne mano reikalas.
Pereinant nuo prozos prie poezijos, visai tiktų paminėti Nr. 2 publikuojamus Alio Balbieriaus haiku. Nepasakyčiau, kad suprantu tą žanrą, ir jeigu kas nors surengtų referendumą dėl draudimo europiečiams beviltiškai jaukintis neprijaukinamas rytietiškas formas, tikriausiai balsuočiau už, bet patyręs poetas, o toks yra Balbierius, visiškai nepaklysta ir užžanryje – kai kurie trieiliai netgi visai mieli ir turi savyje tikros poezijos užtaisą: „Dieviškas sapnas / atmerktom akimis, / ir karvės krūvelė…”
Kaip jau minėjau, su poezija reikalai prasti. Neabejotini lyderiai šį mėnesį yra Ilzė Butkutė ir Tomas Petrulis, – šįkart bene labiau sublizgo pastarasis (Nr. 3). Nuolat krentantis į sustingdytos akimirkos epicentrą, mylintis ir kvėpuojantis tuščio miesto pavidale, poetas yra nenuilstantis abstrakčios būties akimirkos gaudytojas („tą kažką pasigausiu lyg žiogą, / kad krisčiau į žalią spalvą, / kuri nebebus jau žalia / žalioj visumoj tavo ramių akių” – eilėraštis „Akimirksnis”); viskas, ką esu šio autoriaus skaitęs, yra orientuota ne į patį jausmą, bet į tai, kas suteikia jam prasmę anapus kasdienybės plėvelės – bet tai ne dievybė, ne sacrum (nors pamaldos, bažnyčia yra dažni vaizdiniai jo kūryboje), kaip galima būtų manyti, o veikiau kažkoks tuščiaviduris, kaip epoksidinis universiteto Donelaitis, ties kuriuo tinka sutikti dailią merginą, amžinybės daiktas – „mirgėjimas, kurio nebuvo”, „padrikas srautas, verčiantis mirgėjimą griebtis mirgėjimo” (eilėraštis „Traktatas”). Ne visi eilėraščiai čia išlaiko reikiamą įtampą ir drausmę (tradiciškai stipresnė pirmoji publikacijos dalis), be to, norėtųsi, kad Petrulis dar nuoširdžiau ir aktyviau atsidėtų abstraktybės meditacijai, tada galėtume laukti tikrai stiprių ir įkvepiančių tekstų.
Jeigu trumputėje, iš kelių eilėraščių sudarytoje Ilzės Butkutės publikacijoje (Nr. 1) nebūtų eilėraščio „Lopšinė Rachelei. Tėčio raštelis (1943)”, kuris paženklina visą publikaciją prarasties ženklu („Tąsyk – /tąsyk nepakėliau – // tu likai miegot, vaikeli.“), sakyčiau, kad tekstams būdingas aršus, kone desperatiškas pozityvizmas, turbūt subrandintas autorei skaitant koučingo ir ezoterines knygeles, – nors, kita vertus, tekstai „Buvau naktis”, „Ten bučiavosi du lietūs”, bene labiausiai prisodrinti minėtojo pozityvizmo, yra kuo puikiausia meilės, – tuo pačiu ir meilės miestui, kuris šios autorės tekstuose skleidžiasi sapno erdvėje ar kaip pats sapnas – lyrika. Būtent santykis su miestu įdomiai ir netikėtai apibrėžiamas eilėraštyje „Stokholmo sindromas”: „mes užgrobėm miestą – ir miestas vis tiek mus pamėgo / (…) / – – mes užgrobėm patys save – (…)”.
Dar galbūt verta užmesti akį į Žvirinskio tekstus (Nr. 5), nors publikacija mėnraštyje „Metai” man pasirodė gerokai stipresnė; vienintelė autorių dominanti tema – sanguliavimas, ten atskleista nepalyginti elegantiškiau ir su didesne ironijos doze. Čia ironijos, be abejo, irgi pakanka, tik fiziologija ir medicina kiek užstoja įvykių horizontą, todėl skaityti ją nuobodoka.
Visai kitokie reikalai yra savaitraštyje „Šiaurės Atėnai”. Proza – tiek neįdomi, kad beveik ryžčiausi pavadinti ją tragiška. Jeigu ne K. Navako „Aušra” (Nr. 1), kurią atsitiktinai (nes jau buvau skaitęs) paminėjau „Gruodžio skaitymuose”, skaityti praktiškai nebūtų ko. Tiesa, dar yra Gintarės Beresnevičiūtės, – turbūt amžiną atilsį Gintaro Beresnevičiaus dukros, – panašus į apsakymą tekstas „Maloni permaina” (Nr. 1), kurį šį kuklų mėnesį galima laikyti bent „maloniai pakenčiamu”. Pasitelkusi sumuštinių su marinuotais agurkėliais motyvą, Gintarė atskleidžia psichologinę paprasto žmogaus Albino Gliuko transformaciją, šiam patyrus, kad tapo Amerikoje mirusios tetos nemažo kapitalo dalies paveldėtoju – nuo šiol jam nebereikia agurkėlių, valgys raudonuosius ikrus. Nerangus ir skurdokas pasakojimo stilius neleidžia persistengti vertinant šį apsakymą, bet, kaip jau minėjau, šį mėnesį jis atrodo visai neblogai, juoba autorė savo kelią literatūroje, panašu, tik pradeda.
O štai poezijos dauguma publikacijų pasirodė įdomios ir skaitytinos – net Vytauto Vyšniausko (Nr. 1) labai nerangiai dėliojamos poetinės formos, ir dar kur kas nerangiau atsirandančios poetinės prasmės, nepasirodė visai beviltiškos, nors suprantu, kad čia daugiau šalutinis efektas, kurį sukuria gana šmaikštus (taip pasakykim – šmaikščiai nesąmoningas) pirmojo teksto pavadinimas: „Bevėlis ryšys”.
Džiaugiausi Mindaugo Kirkos publikacija (Nr. 1), nors gal kiek pasigedau kalbėjimo ir įvaizdžių autentikos (pavyzdžiui, šiek tiek trikdo labai jau neišradinga jungtis meilė-liga, – eilėraštis „Liga”) ir platesnio horizonto – kita vertus, būtent tai, kad visi tekstai, autoriui gaudant mylimosios chimerą ore ir vandenyje ir sulaukiant atsako – lietaus spjūvio į veidą („Pranašas”), alsuoja išsiskyrimo skausmu, publikacijai suteikia formą, nors kai kas išsprūsta iš ritmo, iš visų formelių, ir blyksteli kaip peilio ašmenys (ašara akyj): „Pjaustai svogūną ir nebežinai / Ar vis dar nuo jo / Ar dėl jos”, – eilėraštis „Pirmoji”.
Mariaus Plečkaičio literatūroje (Nr. 4) kaleidoskopiškai mirguliuoja erotiniai vaizdiniai, užuominos į literatūros kūrimo procesą; perskaitęs publikaciją kiek netikėtai supranti, kad visą ją dera suvokti kaip prabėgusio laiko (netgi gana nostalgišką) meditaciją: „nespėjau įsidėmėti, kas nudūrė mane, / bet jis(s) buvo su kauke // kuri paslaptingai, o kartu ir liūdnai / man ne kartą šypsojosi”, – „Vienas mokyklos eilėraštis”.
Ernesto Noreikos (Nr. 3) kalbėjimas, kaip man pasirodė, tapo nuosaikesnis ir intymesnis, – nors žodžių kai kur gal vis dar per daug, bet turėdamas priešais akis šią publikaciją jau negalėtum teigti, kad tai tendencija; gali būt, tai lemia ir su amžiumi ateinantys įgūdžiai (kai lengviau prisiderinti prie formos, laisvėja, skaidrėja ir mintis), ir tematika: Ernestas, kaip ir anksčiau Mindaugas (Kirka), gvildena tą pačią meilės, išsiskyrimo, ilgesio temą, tekstuose, – be abejo, ne atsitiktinai, – šmėžuoja skaudų išgyvenimą, dvasios skausmą išreiškiantys „aštrūs” įvaizdžiai – adata, skalpelis, dantys ir t. t. Net ir būdami gana nuspėjami, nelabai originalūs, jie neerzina – greičiau atvirkščiai, radus tekste labai tiesmuką įvaizdį intymaus atviravimo iliuzija tik sustiprėja: „ir viskas iki tol, kol mes kartu, kol neprabudom, / nes be tavęs tik adatų lietus. viduj. ir pelės”.
Savaitraštis „Nemunas” sausio mėnesį buvo linkęs į kraštutinumus. Akivaizdus ir nekvestionuojamas šio mėnesio apsakymas-lyderis – Paulos Urbonaitės „Išnokus” (Nr. 4). Labai susikaupus gal net būtų galima tvirtinti, jog tai yra apskritai įdomiausia mėnesio publikacija, ypač neužmirštant, kokio dar jauno amžiaus yra šio teksto autorė. Taiklių pastebėjimų ir nutylėjimų lėtas valsas šiek tiek primena jau anksčiau minėtos Aistės Kisarauskaitės tekstą, nors čia aiškesnė (nors taip pat padūmavusi) siužeto gija. Galima netgi teigti, kad siužetą archetipinėje teritorijoje (sodas, namai) atstoja visa persmelkiantis, susaistantis obuolių motyvas, nes būtent obuoliuose tenka ieškoti atsakymo į tai, kas gi iš tikrųjų įvyko tarp veikėjų (mat tai iki galo niekuomet nepasakoma, lieka abejonė) – pasakotojos (jos), tėvo (dailininko), (mylimojo) Luko. Reikšmės archetipinės: obuolys – jaunystė, branda, obuolio davimas – atsidavimas, graužtukas – būvis praradus nekaltybę. Būtent šis motyvo (kuris, kaip minėjau, atstoja siužetą) nuspėjamumas truputėlį erzina, taip pat norėtųsi, kad jis būtų minimas šiek tiek nuosaikiau, išlaikant dar kruopelytę daugiau intrigos, paslapties. Bet kokiu atveju sveikinu Paulą – puikus tekstas.
Kitas neblogas kūrinys – Regimanto Tamošaičio (jau senokai mačiau Regimanto tekstą, todėl ne iškart supratau, kad tai jo, o ne jo sūnaus Domanto kūrinys) tekstas „Po pumpotaukšlio ženklu” (Nr. 2) apie namų saugumo praradimą, kurį simboliškai įkūnija dulkėmis išrūkęs pumpotaukšlis – savotišką iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, „nekaltybės praradimą”. Šiam gretinama (arba priešinama) situacija „po daugelio metų”, herojui stabtelėjus prie jaunystės namų, trokštant kažką sutaisyti, – matyt, iš tikrųjų tenorint surasti patiems namams metafizinę vietą sąmonėje ir atmintyje, „bet šiame buvusiame kaime nieko taisyti nereikėjo, jame manęs nebebuvo”. Tekstas baigiasi puikiu ketureiliu, kurį įvairiom, – bet tikriausia liūdnesnėm, – progom dar nesyk cituosiu: „Ar prisimeni, tu, drauge, / Tą pumpotaukšlį prie kelio, / Kur į baisų mišką vedė, / kai pavasaris mums baigės?..”
Kadangi tikrai kokybiškos lietuviškos prozos daugiau nėra, tenka minėti ir tas publikacijas, kurios, esant gausesniam meniu, matyt, būtų buvę nutylėtos. Šiame kontekste minėtinas Nijolės Raižytės apsakymas „Vėlyvo rudens grimasos” (Nr. 1). Pasibaigus ypač ilgam ir nerangiam kelionės viešuoju transportu nepatogumus atskleidžiančiam aprašymui, paaiškėja, kad nuo dvoko ir kitų nepatogumų į troleibuso galą bėgusi herojė ir čia pataiko atsisėsti šalia bomžo, – buvusio klasioko Jurgio. Likusi apsakymo dalis – bomžo vidinis monologas, iš kurio aiškėja, jog mokyklos laikais šis buvo ją įsimylėjęs, o jį jo meilę paniekinusi…
Ypač paprastų skaitinių mėgėjams rekomenduotinas Onos Jautakės „Admusis” – apsakymas, kurio stuburą sudaro dingusio girtuoklio Admusio paieškos, tačiau jokia intriga neužsimezga (nors užuominų, kad buvo stengtasi ją sukurti, yra – svainis pastebi šalia kelio jo pusbačius), Admusis greit aptinkamas gyvas ir sveikas snaudžiąs pakrūmėj; apsakymas baigiasi, prieš tai dar paminėjus, „kad šitą latrinį visi myli”, netgi šunys, paprastai nirštantys ant girtuoklių.
Poezijos skiltyje nerandame beveik nieko skaitytino, – jei žūtbūt reikėtų skelbti nugalėtoją, būčiau priverstas laurų vainiką atiduoti savo sąmonės pakrikime įsikalinusiam, o vis tiek iš pilkos rutinos, kurioje, žinau, jaučiasi žudomas, į poezijos erdvę prasiskverbiančiam, toli nuo literatūrinio gyvenimo šurmulio liekančiam Vladui Baltuškevičiui (Nr. 3), kuris, jei teisingai supratau, neseniai šventė savo jubiliejų: „Vienodai linkstate pavėjun, / sese smilga, broli kmyne / ir vingiorykšti, apogėjuj / raudona krešinti rūgštyne.”
Pauliaus Norvilos (Nr. 2) ir Mindaugo Milašiaus-Montės (Nr. 1) publikacijos nuvylė, nes buitiniuose mylėjimuose užkalkėjęs Norvila, kuris anksčiau bent sugebėdavo išgryninti tegul ir labai negudrią, bet veikiančią prasmę, šįsyk pasiskandina pliurpaluose ir pasikartojimuose, o reti bandymai eilėraščio pabaigoje netikėtai sužaisti skamba kaip beprasmis veblenimas: „kita vertus / taip ir yra // nes kita vertus / juk niekada nesurasim”, – eilėraštis „Joninės”, na, o Montė begėdiškai nužudo savo poeziją neskoningais įvaizdžiais, žaisdamas skiemenimis (neva rytietiška) bei kai kurių rytietiškų žodžių / sąvokų reikšmėmis, ir neva vaizdingai eksploatuodamas kažkokį varguolišką Žilvino Andriušio falocentrizmą. To rezultatas – įmantri, bet iš principo nieko nesakanti, akla poetinė tuštuma: „ (…) Norėjau myžti, / bet gatvėmis po nakties vilnijo / lytinių išskyrų tvaikas ir man buvo gėda, / šlykštu bet ko prisiliesti.”
Pabaigoje kažin ko smagaus nebepasakysiu, – bet kadangi lauke jau kaip ir pavasaris, reikia tarstelėti apie meilę. Čia tiks pacituoti Simoną Bernotą („Metai”), kurį kažkaip buvau pražiūrėjęs, – jo eilėraštį „Aikštingos”:
Iškišusios liežuvį ausis pastačiusios
Įdėmiai besiklausančios baikščios
Aistringai atsisveikinančios
bučiuojančios
Bučiuojančios bučiuojančios
Dabar visos kalės man primins tave
ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas
DATA: 2014-02
Štai ir baigėsi vienas kultūrinės spaudos sezonas, prasideda nauji, tikriausiai nieko naujo neatnešiantys literatūriniai metai. Nekartosiu priežasčių, kodėl esu skeptikas – jų ankstesnėse apžvalgose privardijau begalę ir manau, kad kurį laiką galėsiu ramiai kalbėti vien apie literatūrą, koncentruodamasis ties jūsų, mieli kolegos, rašiniais. Pasakyta, be abejo, ne viskas (nes visko pasakyti neįmanoma), todėl esu tikras, kad laikui bėgant minčių ir vėl kils, – tiesiog dabar atrodo, kad skubotos išvados (o jos būtų skubotos, nes daugmaž viską, dėl ko neturiu abejonių, jau esu pasakęs) gali dirbtinai apriboti mąstymo teritoriją, ir iš to, matyt, nebūtų nieko gero. Kitaip kalbant, susilaikymas yra dorybė, – ir dabar ypač palankus metas ja pasipuošti.
Taip pat puoselėju viltį, – tiesa, dar nežinia, kaip ją pavyks įgyvendinti, – truputėlį pakeisti apžvalgų formatą, nes vartydamas anų metų tekstus patyriau jausmą (nors tikiu, kad pasakiau nemažai karčios tiesos, kurią kam nors reikėjo pasakyti), jog kiek per daug dėmesio skyriau tekstams, kuriuos gal būtų buvę pagirtina ir higieniška visai nutylėti (kaip ir redakcijoms būtų buvę elegantiškiau bei prasmingiau visai jų nespausdinti, o skaitytojams – neskaityti), turint galvoje, kad jų reikšmė apsiriboja tuo, jog padeda nutapyti gana iliustratyvų ir pamokantį niekdarystės lietuvių literatūroje paveikslą. Šis paveikslas būtų reikalingas, jei kas nors norėtų padėtį keisti, kurti kokybiškai naują, modernią kultūrinę žiniasklaidą, kuri tenkintų įvairius skonius ir jungtų skirtingas pažiūras, bet kol stagnuojame, – pamaniau, – situacijos, kokia yra susiklosčiusi mūsų kultūros savaitraščiuose ir mėnraščiuose, viešinimas gali duoti atvirkščią efektą.
Tai, be abejo, nereiškia, kad esu pasiruošęs užimti konformistinę poziciją („daugiau girti, negu peikti”), tiesiog manau, kad liaupses ir priekaištus, ar, – jei nebus už ką labai liaupsinti, – net ir vien priekaištus, geriau skirti rašytojams, kurie sukūrė (arba bent jau pajėgūs sukurti) šį tą įdomaus, o nevykėlių legiono rūpesčius galima ir išvis nutylėti arba aptarinėti dar bendresniais bruožais, nė nebandant apsimesti, kad tai yra literatūra. (Ir tikrai nėra taip, kad kiekvienas, kurio nepaminėjau apžvalgoje, turėtų manyti, jog laikau jį nelabai geru rašytoju, – labai gali būti, kad tekstas, kaip man dažnai nutinka, tiesiog prasprūdo nepastebėtas, – būti kruopštus jau turbūt ir nebeišmoksiu, sorry.)
Vis dėlto visai be teorijos, kurios čia visaip bandau išsižadėti, išsisukti nepavyks, ir prie to nemažai bus prisidėjusi Vilniaus tarptautinė knygų mugė. Šimtai tūkstančių tomų ir lankytojų minios (šiemet, sako, mugėje apsilankė bene 62 tūkst. lankytojų), žinoma, svaigina, savaip įkvepia. Kai matai prie stalelių, kur rašytojai raito autografus, nusidriekusias ilgas eiles, kultūra nebeatrodo tuščias, nieko nereiškiantis žodis (o juk daugelį dienų metuose, – o kai kurių žmonių galvose ir kiaurus metus, visą gyvenimą, – jis yra būtent toks). Vis dėlto stebėdamas mugės šurmulį mąsčiau ne apie knygas (nors šiek tiek ir apie knygas – tas, kurios neparduotos ir nebeparduosimos trūnija leidyklų rūsiuose), o apie nuolat skaitomą ir nuolat vainojamą kultūrinę žiniasklaidą: apatiškai sukant ratus po LITEXPO, kaip niekad greitai brendo suvokimas, jog didelė kultūros leidinių, – taigi ir šio mūsų savaitraščio numerio, – tiražo dalis, pirkėjams neparodžius susidomėjimo, keliaus į makulatūros presą, ir dar sykį užkariauti rinkos (matyt, sėkmingai) grįš jau kaip tualetinis popierius, – minkštas, trisluoksnis, be jokių kvailų rašinėlių ir tekstų. Be abejo, tai jokia ne naujiena, visi žinome ir seniai žinojome, kad užpakalius prižiūrėti yra lengviau ir efektyviau nei smegenis, – bet ar išties kultūringa pripažinti pralaimėjimą, tiesą kalbant, nė nepabandžius to šikpopierio daugiau parduoti (o gal kaip nors kitaip išplatinti) ankstesniuoju jo pavidalu? Aš nežinau.
Kitas klausimas, iškilęs pastarosiomis dienomis, yra konkretesnis. Visi žinome, kad laikraščio „Klaipėda” kultūrinis priedas „Durys”, kurį SRTF parėmė gigantiška suma pinigų – susumavus „Durims” ir „Gintaro lašams”, kurie yra šio projekto dalis, skirtą paramą, išeina kone pusė milijono litų, – tapo žurnalu. Nekvestionuodamas leidinio kokybės (aptarsim tai vėliau) ir reikalingumo, ir net SRTF gerų norų (nors pastaraisiais būtų galima ir abejoti), noriu paklausti: kuo grindžiama, kad tokia didelė suma yra skiriama spaudiniui, kuris aprėpia tik vieną, – tegul ir labai svarbų, – Lietuvos regioną? „Durų” Vilniuje nei Kaune neįsigysi, na, o Klaipėda, kad ir kokia šauni vieta būtų, yra ne koks megapolis, kad šitokia didelė investicija į kultūrą, taip pasakykim, atsipirktų. Juk tai daugmaž tas pats kas investuoti šimtą milijonų į mažo miestelio avalynės taisyklą. Tai veikiau išduoda korupciją, o ne liudija meilę kultūrai. (Beje, aš nemanau, kaip kai kas gal norėtų tikėtis, jog nereikia remti komercinės spaudos kultūros rubrikų ar priedų – reikia, tačiau tai daryti derėtų atsižvelgiant į sveiką protą; nebent pinigų pakaktų patenkinti ir kitų kultūros leidinių būtinuosius poreikius – bet juk, žinom, nepakaks.)
Taigi mano rankose – naujutėlės „Durys”, dailus, elegantiškas, spalvotas žurnalas. Žodį spalvotas netgi norėjau išskirti kursyvu, nes spalvų kultūrinėje spaudoje ne tiek ir daug – „Literatūros ir meno”, „Nemuno” ir „Kultūros barų” viršeliai (t. y. savaitraščių ar mėnraščio vidiniuose puslapiuose tvyro spalvinė prieblanda), o „Durys” spalvotos pratisai, ir jei tik būtų nepagailėta lėšų šiek tiek respektabilesniam popieriui, galėtume sakyti, jog pagaliau turime kultūrinį spaudinį, kuris savo poligrafija ir dizainu jau gali atsargiai pradėti lygintis su savo išsipusčiusiais, išsiblizginusiais bulvariniais broliais.
Ką naujai užgimusiame žurnale (pats leidinys „Durys” anaiptol nenaujas – jis, anot redaktorės Ritos Bočiulytės, nuo 1995 m. ėjo kaip dienraščio „Klaipėda” sudėtinė dalis) ras skaitytojas? Rubrikas „Kultūros istorija”, „Dailė”, „Teatras”, „Kinas”, – meniu panašus kaip ir kituose kultūriniuose leidiniuose. Rubrikoje „Versija” pristatomi Klaipėdos žurnalisto, fotografo ir kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus svarstymai apie tai, jog sovietmečiu pagal rastus palaikus rekonstruodami K. Donelaičio atvaizdą mokslininkai identifikavo ne tą žmogų („Legendinio poeto atvaizdas – fikcija?”, Asta Dykovienė), rubrikoje „Svečias” – interviu su Klaipėdoje viešėjusiu aktoriumi J. Fahlströmu („Jei esi aktorius, tai visi tavo tikslai – viename”).
Mus, be abejo, labiausiai domina skiltis „Gintaro lašai”, kur galime rasti originalios grožinės lietuvių literatūros. Tiesa, viską, kas ten publikuojama, vadinti literatūra būtų kiek įžūloka, tačiau pirmąjį poetinį Simono Dacho (1605–1659) „Taravos Anikės” vertimą, kurį atliko Laurynas Katkus, ja laikyti teks. Šis vertimas bene ir bus literatūriškai vertingiausias judesys „Gintaro lašuose”, nes Algio Kuklio apsakymas „Skraidantis žmogus”, kuriame pasakojama apie skraidantį žmogų raudonomis akimis išvydusio pensininko išgyvenimus ir kuris baigiasi herojaus nuostaba, po metų kitų pamačius tokį patį (tą patį?) skraiduolį televizoriaus ekrane, – o ten, pasirodo, būta Betmeno, – yra silpnutis, – lygiai kaip ir savo epopėją kultūrinėje spaudoje tęsiančios Almos Riebždaitės kūrinys, gvildenantis Mo ir Ira, – spėčiau, Mo(teries) ir (V)yro, – santykių dramą (čia dingtelėjo mintis: kažin ar autorė jau žinojo apie M. Nastaravičiaus knygą „Mo”?), nors, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, jog lyginant su tuo, kokių niekų autorė yra išspausdinusi anais metais įvairiuose spaudiniuose, „Nieko ypatinga” yra gana ypatingas – visų pirma tuo, kad tekstas ganėtinai dinamiškas, beveik nėra užtempimų ir ilgų neva filosofiškų svarstymų, kurie vargindavo ir varydavo į neviltį; trūkumai (deja, nusveriantys privalumus): lėkštumas (būdinga visai kūrybai), angažavimasis ties buitimi, šeima, kas iš dalies nulemia ir minties ankštumą, nes čia tik patvirtinamos žmogiškųjų santykių klišės, o ne atveriama būties gelmė, kurios norėtų skaitytojas; pagaliau niekur nedingęs pomėgis moralizuoti: tekstas baigiamas anekdotine istorija, kaip iš trijų moterų, kurios, siekdamos to paties vyro, vykdė jo pavestą užduotį, šis išsirinkęs tą, kuri buvo su didžiausiais papais.
Šalia šių dviejų prozos opusų visai neblogai žiūrisi Tado Žvirinskio sonetų vainiko dalis – iš viso tėra 8 sonetai, kuriuose autorius šmaikščiai apgieda pasibaigusią meilę, kas suteikia autoriaus širdžiai mielą galimybę (šiek tiek nešvankiai) pablevyzgoti: „Užtat nebebaisu, tave paleidus – / Nesu turtingas tiek, kad sugebėčiau / Dalintis tavimi su vaiko tėčiu.” Forma, drįsčiau pasakyti, įvaldyta visai pakenčiamai, o paties autoriaus neseniai publikuotos kūrybos kontekste ši publikacija yra, – nepabijokim to žodžio, – viršūnė.
Leidinyje dar yra dvi konkursinės jaunimo publikacijos. Apie Žydrūnės Agurkaitės tekstus, deja, turbūt nėra ką kalbėti, o štai pastaruoju metu vis sublizgančią Laurą Kromalcaitę būtų galima pagirti – tik tiek, kad publikacija sudaryta iš tekstų, jau matytų kitose publikacijose anais metais („Šiaurės Atėnai”, Nr. 32, „Nemunas”, Nr. 39). Taigi ir pridurti ką nors prie to, ką jau esu pasakęs, nesiseka.
Mėnraštyje „Metai” man kiek netikėtai svarbiausias pasirodė, – o ir daugiausia apmąstymų, išgyvenimų sukėlė, – vaidinamasis „agraras”; konkrečiai, – jauno prozininko Vytauto Varaniaus, kuris, dievaži, rašo taip, lyg norėtų varžytis su kokiu Granausku, trumpi tekstai. Totalus anachroniškumas reiškiasi ne tik stilistikoje bei vaizdinijoje, – autoriui, rodos, nuoširdžiai neegzistuoja miestas ir kultūra apskritai, vietoj viso to – gamtos būtis ir kaimo etika. Lyginant su Varaniumi, net kai kurie garbaus amžiaus rašytojai (pavyzdžiui, Čigriejus), kuriems kaimo tematika yra natūrali kaip oras, galėtų atrodyti itin modernūs ir šiuolaikiški, ir tai apima tiek stilių, kruopščiai imituojantį agraro klasiką, tiek juslingo laukinio, kuriam nusišikt ant kultūros amžių, laikyseną. Galima suprasti sovietinius prozos mohikanus, kurie dramatiškame gamtiškume, – ne mažiau negu degtinės butelyje, – slapstėsi nuo sovietinės nykumos ir cenzūros, o štai Varaniaus – ne. Tačiau jo kūryba, kad ir kaip sunku tuo būtų patikėti, palieka įspūdį. Ryški didaktikos gija arba didaktiškai atskambantis gamtiškas patyrimas: sakykim, apsakyme „Lietus aviliuose” herojus per drėgną mišką naktį iš eigulio trobelės nešasi girtą tėvą, ir vien to naktinio miško pavidalo autoriui užtenka apibūdinti herojaus jausmus ir sukurti gana stiprų etinį poveikį. Nemanau, kad šių tekstų laukia šviesi ateitis, bet tokius praeities raugu persismelkusius dalykus dabar įdomu skaityti, o sovietinės agrarinės klasikos neprivalgiusiems jaunuoliams gali pasirodyti ir visai nauja.
Su šiais tekstais galėtų būti gretinamas ir Sauliaus Vasiliausko apsakymas „Svetimkūnis”, kuriame atskleidžiamos iš Norvegijos (ten uždarbiavo) grįžusio Pauliaus santykio su namais pasikeitimas, patyrus, kad juose yra nauja įnamė – fiziškai ir protiškai neįgali teta, kaip vėliau paaiškėja – dailininkė, galinti padėti jam surasti kitados jį palikusią mylimąją Samantą, taip pat užsiimančią vaizduojamaisiais menais… Šiame tekste mane labiau domino ne fabula, kuri yra nelabai išdirbta ir, tiesą kalbant, neįtikina (jau nekalbant apie Samantos laišką, kuris atrodo labai dirbtinis), o to paties kaimietiškumo raiška, žmonių santykių agrariniame peizaže plėtotė – turbūt turiu prisipažinti, kad kūrinys veikia šiek tiek sentimentaliai (nors pats neturiu jokių ryšių su kaimu), nes toks, deja, buvo visos mano vaikystės literatūros horizontas. Saulius tą kaimietišką būvį aprašo meistriškai ir įtaigiai, tik bėda, kad siekdamas išpildyti neįtikinančios fabulos posūkius, jis paskui ir herojus priverčia elgtis neįtikinamai, o tai išbalansuoja tekstą, iškreivina mūsų santykį su veikėjais, nes turime apsimesti, kad jais tikime. Tai – tikras rūpestis, aptemdantis skaitymo malonumą.
|
| Rimvydo Strielkūno nuotrauka |
Šalia šios prozos esama ryškių, kaip aš pats sau pavadinau, „karščiuojančios sąmonės” poetinių tekstų, apsisiautusių pranašystėmis ir žodžių žaismais. Čia turbūt nepranokstamas yra Vladas Baltuškevičius, kurio tekstų net neišeina apsakyti, reikia cituoti: „Kaune / kunigaikščių / menėje / akcijai / „vėtra” / rengiasi / tautininkas / Afanasijus / Vėtra…” ir t. t., ir t. t. Tai pačiai „karščiuojančios sąmonės” stilistikai priskyriau ir Albino Galinio retžodžių, įmantrybių pilną publikaciją „Iš Viešpaties dienpelnio LDK kanceliarijos raštininko Jono Mykolo P. dienoraščio”. Albinas Galinis mėgsta užsiplepėti, žodžių žaismai vietomis verčia gūžčioti pečiais, – taip pat likau nesupratęs, kam reikėjo paryškinti kiekvieno stulpelio pirmojo žodžio pirmąją raidę. Vis dėlto tankus, tirštas eilėraščio stilistinis humusas, kurį dar pasodrina vaizdiniai („pelkėj tręštantį bėrį ir sėklos tvaiką” – „Skundas Vilniaus rytmetį (…)”, IV), suteikia gana įdomų koloritą ir autentiškumo iliuziją, dėl to skaityti Galinį gali būti visi įdomi patirtis.
Dar „Metuose” – iki šiol niekur nespausdintas Nijolės Miliauskaitės ciklas „Kelionė Karaliaučiun”, kurį redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą; Toliau tęsiama Guido Michelini drama, kurią jau minėjau anoje apžvalgoje, – nerangi, bet pilna įdomių faktų; ukrainiečių prozininko ir eseisto Taras Prochasko tekstas „FM Galicija”.
Savaitraščių literatūros rubrikos, kaip galima ir spėti, sausį nepranoko pačių savęs, nors nesumeluočiau pasakęs, kad savaitraščio „Literatūra ir menas” prozos asortimentas man padarė įspūdį. Visų pirma turiu galvoj literatūriškai anaiptol ne stipriausią, – vėliau pasakysiu kodėl, – bet siužeto žaisme (kurios pati autorė, galimas dalykas, net kaip reikiant neįvertino, nes pabaigoje apskritai „nuleidžia garą”) tikrai įspūdingą Nidos Timinskaitės fantasmagoriją „Ištiktasis” (Nr. 2). Apie W. Gombrowiczių darbą rašantis pasakotojas užsuka pas sunkiai sergantį dailininką, kuris, anot jo mamos, jaunystėje buvo susitikęs su garsiuoju rašytoju. Pasakotojui nusistebėjus, kodėl krėslo atvaizdas pavadintas „autoportretu”, pradeda aiškėti keisti dalykai: Gombroviczius pas jį apsilankęs drauge su visais personažais, – o išeidamas dar pasiėmęs jo sielą. Kerštaudamas rašytojui, kuris susitikimo metu ištarė „netikiu tapyba”, jis tapo dailininku ir pamažu bando atkurti save paveiksluose kaip vis didesnį ir didesnį daiktą… Labai sunku apsakyti siužetą, nes tekstas, kurį čia miniu, yra tikrai beprotiškas – todėl verta padūsauti, kad autorei nepavyko jo iki galo išpildyti: nelabai įtikinami dialogai, vietomis nusileidžiama iki pigios satyros lygio, siužetui trūksta sklandumo (ir tekstas, tiesą sakant, galėtų būti vos trumpesnis). Kita vertus, šio teksto užmojis rodo, kad autorė, kuri, kaip man buvo pradėję rodytis, niekad nebeišplauks iš drungnųjų vandenų, gali nustebinti, – jis taip pat yra puikus įrodymas, kad talento neužtenka – reikia darbo, daug dienų ir naktų, tikėjimo, meilės, žaidimų su savim, ir šiaip jausmų, potyrių ekvilibristikos, kad pradėtum jausti tuos spalvų atspalvius, kurie kūrybą paverčia kūryba. O to jausmo N. Timinskaitei, regis, kol kas trūksta.
(Panašiai galėčiau pasakyti apie Dainą Opolskaitę, demonstruojančią neblogą išmonę ir gerus norus, tik nesugebančią savo sumanymų įtikinamai atskleisti tekste, – bet tik ne šį kartą. Tiesa, apsakymas „Skrydis” (Nr. 5), pasakojantis apie sunkiai susirgusios moters bandymą pasakyti namiškiams, kad ji taps neįgali, galėtų būti giriamas, pavyzdžiui, už jautrumą bei socialinę tematiką, vis dėlto tai neišgelbsti jo kaip literatūros kūrinio: netinkamai pasirinktos literatūrinės priemonės ir schematizmas nužudo įtampą, suprimityvina herojus, na, o pabaiga, – su vėjo gūsiu herojė išplevena pro langą, – tiesiog nevykusi.)
Kitas išties pradžiuginęs tekstas – tai A. Kisarauskaitės „There’s a killer on the road” (Nr. 1). Tai mano mylimą gariūnlaikį reflektuojantis tekstas, todėl galbūt man pasirodė dar puikesnis negu yra iš tikrųjų, nors šio efekto ir nepervertinčiau – Kisarauskaitė preciziškai tiksliai smaigsto reikšmes, žaidžia atpažįstamomis situacijomis ir bendrybėmis, kiekviename aplinkos virptelėjime rasdama savo (t. y. kūrinio herojės, nes kaip ir eseistiniame tekste, – o tai tam tikra prasme gali būti laikoma esė, – kuriama autentiškumo iliuzija) jausmų atspindį, ir susiedama tuos atspindžius į paveikslą, kuris kuria įspūdį, kad esama kažkokio rišlaus siužeto. Iš tikrųjų jo nėra – yra tik kažkoks siūlas, kurio neužtenka įsitverti, bet galima gėrėtis jo švitesiu. (P. S. Labai užvežė scena, kur herojai tualete randa pistoletą ir kitą dieną motociklais važiuoja į miškelį iš jo pašaudyti…)
Panašiai veikia Dainoros Kaniavienės, anądien apdovanotos akcijos „Metų knygos rinkimai” recenzijų konkurse – beje, už recenziją „Subirusios kasdienybės fragmentai” anksčiau minėtos Kisarauskaitės knygai, – apsakymas „Škotiški saldainiai” (Nr. 3), gvildenantis vaikystės, iš kurios emigracija atėmė tėvus, problemą. Toks būtų bendras žvilgsnis, tačiau mažojo Karolio, kuris su tėvu gali bendrauti tik per „Skype”, išgyvenimai darželyje, laukiant, kada pagaliau bus pasiimtas namo, paliečia ir brandos, vienatvės temas. Labai jautru (netgi, sakyčiau, ant banalybės ribos), bet tokių tekstų turbūt reikia, – iš principo tokį galima duoti perskaityti ir ūgtelėjusioms savo atžaloms, gal bus naudinga.
Tame pačiame trečiajame „Literatūros ir meno” numeryje dar publikuojama Julijos Božičko „Melsvomis gėlytėmis”. Autorė, aprašinėjanti, kaip ji pateikia kavą svečiams, bando žaisti nutylėjimais ir būti subtiliai paslaptinga – juk iš tikrųjų lėtą šokį primenanti ceremonija su porcelianiniais kavos puodeliais yra gyvenimo alegorija. Kiek autorei tai pavyksta, kiekvienas galės nusistatyti pagal savo literatūrinio sugedimo laipsnį; aš nemanau, kad tokio tipo „tekstams-šokiams” taikytini itin aukšti literatūriniai kriterijai – juos dera priimti arba ne, o kaip ir kada tai padarysite (ar liksite nedarę), jau yra ne mano reikalas.
Pereinant nuo prozos prie poezijos, visai tiktų paminėti Nr. 2 publikuojamus Alio Balbieriaus haiku. Nepasakyčiau, kad suprantu tą žanrą, ir jeigu kas nors surengtų referendumą dėl draudimo europiečiams beviltiškai jaukintis neprijaukinamas rytietiškas formas, tikriausiai balsuočiau už, bet patyręs poetas, o toks yra Balbierius, visiškai nepaklysta ir užžanryje – kai kurie trieiliai netgi visai mieli ir turi savyje tikros poezijos užtaisą: „Dieviškas sapnas / atmerktom akimis, / ir karvės krūvelė…”
Kaip jau minėjau, su poezija reikalai prasti. Neabejotini lyderiai šį mėnesį yra Ilzė Butkutė ir Tomas Petrulis, – šįkart bene labiau sublizgo pastarasis (Nr. 3). Nuolat krentantis į sustingdytos akimirkos epicentrą, mylintis ir kvėpuojantis tuščio miesto pavidale, poetas yra nenuilstantis abstrakčios būties akimirkos gaudytojas („tą kažką pasigausiu lyg žiogą, / kad krisčiau į žalią spalvą, / kuri nebebus jau žalia / žalioj visumoj tavo ramių akių” – eilėraštis „Akimirksnis”); viskas, ką esu šio autoriaus skaitęs, yra orientuota ne į patį jausmą, bet į tai, kas suteikia jam prasmę anapus kasdienybės plėvelės – bet tai ne dievybė, ne sacrum (nors pamaldos, bažnyčia yra dažni vaizdiniai jo kūryboje), kaip galima būtų manyti, o veikiau kažkoks tuščiaviduris, kaip epoksidinis universiteto Donelaitis, ties kuriuo tinka sutikti dailią merginą, amžinybės daiktas – „mirgėjimas, kurio nebuvo”, „padrikas srautas, verčiantis mirgėjimą griebtis mirgėjimo” (eilėraštis „Traktatas”). Ne visi eilėraščiai čia išlaiko reikiamą įtampą ir drausmę (tradiciškai stipresnė pirmoji publikacijos dalis), be to, norėtųsi, kad Petrulis dar nuoširdžiau ir aktyviau atsidėtų abstraktybės meditacijai, tada galėtume laukti tikrai stiprių ir įkvepiančių tekstų.
Jeigu trumputėje, iš kelių eilėraščių sudarytoje Ilzės Butkutės publikacijoje (Nr. 1) nebūtų eilėraščio „Lopšinė Rachelei. Tėčio raštelis (1943)”, kuris paženklina visą publikaciją prarasties ženklu („Tąsyk – /tąsyk nepakėliau – // tu likai miegot, vaikeli.“), sakyčiau, kad tekstams būdingas aršus, kone desperatiškas pozityvizmas, turbūt subrandintas autorei skaitant koučingo ir ezoterines knygeles, – nors, kita vertus, tekstai „Buvau naktis”, „Ten bučiavosi du lietūs”, bene labiausiai prisodrinti minėtojo pozityvizmo, yra kuo puikiausia meilės, – tuo pačiu ir meilės miestui, kuris šios autorės tekstuose skleidžiasi sapno erdvėje ar kaip pats sapnas – lyrika. Būtent santykis su miestu įdomiai ir netikėtai apibrėžiamas eilėraštyje „Stokholmo sindromas”: „mes užgrobėm miestą – ir miestas vis tiek mus pamėgo / (…) / – – mes užgrobėm patys save – (…)”.
Dar galbūt verta užmesti akį į Žvirinskio tekstus (Nr. 5), nors publikacija mėnraštyje „Metai” man pasirodė gerokai stipresnė; vienintelė autorių dominanti tema – sanguliavimas, ten atskleista nepalyginti elegantiškiau ir su didesne ironijos doze. Čia ironijos, be abejo, irgi pakanka, tik fiziologija ir medicina kiek užstoja įvykių horizontą, todėl skaityti ją nuobodoka.
Visai kitokie reikalai yra savaitraštyje „Šiaurės Atėnai”. Proza – tiek neįdomi, kad beveik ryžčiausi pavadinti ją tragiška. Jeigu ne K. Navako „Aušra” (Nr. 1), kurią atsitiktinai (nes jau buvau skaitęs) paminėjau „Gruodžio skaitymuose”, skaityti praktiškai nebūtų ko. Tiesa, dar yra Gintarės Beresnevičiūtės, – turbūt amžiną atilsį Gintaro Beresnevičiaus dukros, – panašus į apsakymą tekstas „Maloni permaina” (Nr. 1), kurį šį kuklų mėnesį galima laikyti bent „maloniai pakenčiamu”. Pasitelkusi sumuštinių su marinuotais agurkėliais motyvą, Gintarė atskleidžia psichologinę paprasto žmogaus Albino Gliuko transformaciją, šiam patyrus, kad tapo Amerikoje mirusios tetos nemažo kapitalo dalies paveldėtoju – nuo šiol jam nebereikia agurkėlių, valgys raudonuosius ikrus. Nerangus ir skurdokas pasakojimo stilius neleidžia persistengti vertinant šį apsakymą, bet, kaip jau minėjau, šį mėnesį jis atrodo visai neblogai, juoba autorė savo kelią literatūroje, panašu, tik pradeda.
O štai poezijos dauguma publikacijų pasirodė įdomios ir skaitytinos – net Vytauto Vyšniausko (Nr. 1) labai nerangiai dėliojamos poetinės formos, ir dar kur kas nerangiau atsirandančios poetinės prasmės, nepasirodė visai beviltiškos, nors suprantu, kad čia daugiau šalutinis efektas, kurį sukuria gana šmaikštus (taip pasakykim – šmaikščiai nesąmoningas) pirmojo teksto pavadinimas: „Bevėlis ryšys”.
Džiaugiausi Mindaugo Kirkos publikacija (Nr. 1), nors gal kiek pasigedau kalbėjimo ir įvaizdžių autentikos (pavyzdžiui, šiek tiek trikdo labai jau neišradinga jungtis meilė-liga, – eilėraštis „Liga”) ir platesnio horizonto – kita vertus, būtent tai, kad visi tekstai, autoriui gaudant mylimosios chimerą ore ir vandenyje ir sulaukiant atsako – lietaus spjūvio į veidą („Pranašas”), alsuoja išsiskyrimo skausmu, publikacijai suteikia formą, nors kai kas išsprūsta iš ritmo, iš visų formelių, ir blyksteli kaip peilio ašmenys (ašara akyj): „Pjaustai svogūną ir nebežinai / Ar vis dar nuo jo / Ar dėl jos”, – eilėraštis „Pirmoji”.
Mariaus Plečkaičio literatūroje (Nr. 4) kaleidoskopiškai mirguliuoja erotiniai vaizdiniai, užuominos į literatūros kūrimo procesą; perskaitęs publikaciją kiek netikėtai supranti, kad visą ją dera suvokti kaip prabėgusio laiko (netgi gana nostalgišką) meditaciją: „nespėjau įsidėmėti, kas nudūrė mane, / bet jis(s) buvo su kauke // kuri paslaptingai, o kartu ir liūdnai / man ne kartą šypsojosi”, – „Vienas mokyklos eilėraštis”.
Ernesto Noreikos (Nr. 3) kalbėjimas, kaip man pasirodė, tapo nuosaikesnis ir intymesnis, – nors žodžių kai kur gal vis dar per daug, bet turėdamas priešais akis šią publikaciją jau negalėtum teigti, kad tai tendencija; gali būt, tai lemia ir su amžiumi ateinantys įgūdžiai (kai lengviau prisiderinti prie formos, laisvėja, skaidrėja ir mintis), ir tematika: Ernestas, kaip ir anksčiau Mindaugas (Kirka), gvildena tą pačią meilės, išsiskyrimo, ilgesio temą, tekstuose, – be abejo, ne atsitiktinai, – šmėžuoja skaudų išgyvenimą, dvasios skausmą išreiškiantys „aštrūs” įvaizdžiai – adata, skalpelis, dantys ir t. t. Net ir būdami gana nuspėjami, nelabai originalūs, jie neerzina – greičiau atvirkščiai, radus tekste labai tiesmuką įvaizdį intymaus atviravimo iliuzija tik sustiprėja: „ir viskas iki tol, kol mes kartu, kol neprabudom, / nes be tavęs tik adatų lietus. viduj. ir pelės”.
Savaitraštis „Nemunas” sausio mėnesį buvo linkęs į kraštutinumus. Akivaizdus ir nekvestionuojamas šio mėnesio apsakymas-lyderis – Paulos Urbonaitės „Išnokus” (Nr. 4). Labai susikaupus gal net būtų galima tvirtinti, jog tai yra apskritai įdomiausia mėnesio publikacija, ypač neužmirštant, kokio dar jauno amžiaus yra šio teksto autorė. Taiklių pastebėjimų ir nutylėjimų lėtas valsas šiek tiek primena jau anksčiau minėtos Aistės Kisarauskaitės tekstą, nors čia aiškesnė (nors taip pat padūmavusi) siužeto gija. Galima netgi teigti, kad siužetą archetipinėje teritorijoje (sodas, namai) atstoja visa persmelkiantis, susaistantis obuolių motyvas, nes būtent obuoliuose tenka ieškoti atsakymo į tai, kas gi iš tikrųjų įvyko tarp veikėjų (mat tai iki galo niekuomet nepasakoma, lieka abejonė) – pasakotojos (jos), tėvo (dailininko), (mylimojo) Luko. Reikšmės archetipinės: obuolys – jaunystė, branda, obuolio davimas – atsidavimas, graužtukas – būvis praradus nekaltybę. Būtent šis motyvo (kuris, kaip minėjau, atstoja siužetą) nuspėjamumas truputėlį erzina, taip pat norėtųsi, kad jis būtų minimas šiek tiek nuosaikiau, išlaikant dar kruopelytę daugiau intrigos, paslapties. Bet kokiu atveju sveikinu Paulą – puikus tekstas.
Kitas neblogas kūrinys – Regimanto Tamošaičio (jau senokai mačiau Regimanto tekstą, todėl ne iškart supratau, kad tai jo, o ne jo sūnaus Domanto kūrinys) tekstas „Po pumpotaukšlio ženklu” (Nr. 2) apie namų saugumo praradimą, kurį simboliškai įkūnija dulkėmis išrūkęs pumpotaukšlis – savotišką iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, „nekaltybės praradimą”. Šiam gretinama (arba priešinama) situacija „po daugelio metų”, herojui stabtelėjus prie jaunystės namų, trokštant kažką sutaisyti, – matyt, iš tikrųjų tenorint surasti patiems namams metafizinę vietą sąmonėje ir atmintyje, „bet šiame buvusiame kaime nieko taisyti nereikėjo, jame manęs nebebuvo”. Tekstas baigiasi puikiu ketureiliu, kurį įvairiom, – bet tikriausia liūdnesnėm, – progom dar nesyk cituosiu: „Ar prisimeni, tu, drauge, / Tą pumpotaukšlį prie kelio, / Kur į baisų mišką vedė, / kai pavasaris mums baigės?..”
Kadangi tikrai kokybiškos lietuviškos prozos daugiau nėra, tenka minėti ir tas publikacijas, kurios, esant gausesniam meniu, matyt, būtų buvę nutylėtos. Šiame kontekste minėtinas Nijolės Raižytės apsakymas „Vėlyvo rudens grimasos” (Nr. 1). Pasibaigus ypač ilgam ir nerangiam kelionės viešuoju transportu nepatogumus atskleidžiančiam aprašymui, paaiškėja, kad nuo dvoko ir kitų nepatogumų į troleibuso galą bėgusi herojė ir čia pataiko atsisėsti šalia bomžo, – buvusio klasioko Jurgio. Likusi apsakymo dalis – bomžo vidinis monologas, iš kurio aiškėja, jog mokyklos laikais šis buvo ją įsimylėjęs, o jį jo meilę paniekinusi…
Ypač paprastų skaitinių mėgėjams rekomenduotinas Onos Jautakės „Admusis” – apsakymas, kurio stuburą sudaro dingusio girtuoklio Admusio paieškos, tačiau jokia intriga neužsimezga (nors užuominų, kad buvo stengtasi ją sukurti, yra – svainis pastebi šalia kelio jo pusbačius), Admusis greit aptinkamas gyvas ir sveikas snaudžiąs pakrūmėj; apsakymas baigiasi, prieš tai dar paminėjus, „kad šitą latrinį visi myli”, netgi šunys, paprastai nirštantys ant girtuoklių.
Poezijos skiltyje nerandame beveik nieko skaitytino, – jei žūtbūt reikėtų skelbti nugalėtoją, būčiau priverstas laurų vainiką atiduoti savo sąmonės pakrikime įsikalinusiam, o vis tiek iš pilkos rutinos, kurioje, žinau, jaučiasi žudomas, į poezijos erdvę prasiskverbiančiam, toli nuo literatūrinio gyvenimo šurmulio liekančiam Vladui Baltuškevičiui (Nr. 3), kuris, jei teisingai supratau, neseniai šventė savo jubiliejų: „Vienodai linkstate pavėjun, / sese smilga, broli kmyne / ir vingiorykšti, apogėjuj / raudona krešinti rūgštyne.”
Pauliaus Norvilos (Nr. 2) ir Mindaugo Milašiaus-Montės (Nr. 1) publikacijos nuvylė, nes buitiniuose mylėjimuose užkalkėjęs Norvila, kuris anksčiau bent sugebėdavo išgryninti tegul ir labai negudrią, bet veikiančią prasmę, šįsyk pasiskandina pliurpaluose ir pasikartojimuose, o reti bandymai eilėraščio pabaigoje netikėtai sužaisti skamba kaip beprasmis veblenimas: „kita vertus / taip ir yra // nes kita vertus / juk niekada nesurasim”, – eilėraštis „Joninės”, na, o Montė begėdiškai nužudo savo poeziją neskoningais įvaizdžiais, žaisdamas skiemenimis (neva rytietiška) bei kai kurių rytietiškų žodžių / sąvokų reikšmėmis, ir neva vaizdingai eksploatuodamas kažkokį varguolišką Žilvino Andriušio falocentrizmą. To rezultatas – įmantri, bet iš principo nieko nesakanti, akla poetinė tuštuma: „ (…) Norėjau myžti, / bet gatvėmis po nakties vilnijo / lytinių išskyrų tvaikas ir man buvo gėda, / šlykštu bet ko prisiliesti.”
Pabaigoje kažin ko smagaus nebepasakysiu, – bet kadangi lauke jau kaip ir pavasaris, reikia tarstelėti apie meilę. Čia tiks pacituoti Simoną Bernotą („Metai”), kurį kažkaip buvau pražiūrėjęs, – jo eilėraštį „Aikštingos”:
Iškišusios liežuvį ausis pastačiusios
Įdėmiai besiklausančios baikščios
Aistringai atsisveikinančios
bučiuojančios
Bučiuojančios bučiuojančios
Dabar visos kalės man primins tave
