ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Vytautas Bikulčius
DATA: 2013-12
Šiandien Prancūzija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Nedarbas pasiekė neregėtas aukštumas, prancūzų perkamoji galia krito iki 1971 metų lygio, sumažintas Prancūzijos skolinimosi reitingas, šalies prezidentą šiandien teigiamai vertina tik 20 procentų respondentų (François Hollande’as yra prasčiausiai vertinamas šalies vadovas per visą V-osios Respublikos istoriją, kuri skaičiuojama nuo 1958 metų), juodaodę teisingumo ministrę C. Taubira ne tik vaikai per demonstraciją, bet ir savaitraštis „Minute” išvadino beždžione, atskleisdamas, kad Prancūzijos deklaruojamos moralinės vertybės gali būti bet kada pažeidžiamos (ministrė atsisakė bylinėtis su juo, nenorėdama daryti jam reklamos). Suprantama, kad visa tai tik didina įtampą ir kelia sumaištį šalyje.
Kaip šiame sumaišties fone jaučiasi knygų pasaulis? 2012 metais, kai buvo renkamas šalies prezidentas, Prancūzijoje buvo nupirkta 2,2 % mažiau knygų (keista tradicija, kad knygos visada mažiau perkamos tais metais, kai renkamas prezidentas). Tačiau šiemet knygynų savininkai džiaugiasi ne tik tuo, kad 4 % daugiau buvo nupirkta grožinės literatūros knygų, bet ir tuo, kad krizės metais knygų pardavimai praktiškai išliko stabilūs. Dar vienas įdomus faktas, kad naujas literatūros sezonas, prasidėjęs pačioje rugpjūčio pabaigoje, pasirodžius naujoms knygoms, pretenduojančioms į pagrindines literatūros premijas, beveik visais atvejais teikė ir skaitmeninę knygos versiją. Vadinasi, tokia leidyba pradeda įsibėgėti. Juk pernai vienas iš penkių prancūzų per metus įsigijo ir skaitmeninę knygą. Bet prancūzų leidėjai kol kas gauna tik 0,7 % pajamų iš skaitmeninių knygų prekybos, kai JAV analogiška prekyba duoda 23 % pajamų.
Neatsitiktinai didžiausias viltis knygų leidėjai sieja su nauju literatūros sezonu. Mat paskutinieji keturi metų mėnesiai pelningiausi. O jei dar koks leidyklos išleistas romanas pelno vieną iš penkių prestižinių premijų, leidėjas gali skaičiuoti ir didžiulius pelnus. Pernai keturi paskutinieji mėnesiai sudarė 43,5 % metų apyvartos, tačiau iš jų 17,3 % apyvartos buvo padaryta gruodžio antroje pusėje.
Gerą pelną leidėjams garantuoja ne tik prestižinė literatūros premija, bet ir sugebėjimas patenkinti skaitytojų skonį ir išleisti knygą, kuri taptų bestseleriu. Per metus iki 2013 metų rugpjūčio bestselerių septintuką sudarė E. L. James romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” (976 tūkst. egzempliorių), J. Dickerio romanas „Teisybė apie Hario Kveberto bylą”, 2012 m. pelnęs Prancūzų akademijos Didžiąją romano premiją ir licėjų moksleivių Goncourt’ų premiją (691 500 egzempliorių), E. L. James romanas „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių” (576 500 egzempliorių), E. L. James romanas „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių” (457 500 egzempliorių), D. Browno romanas „Inferno” (424 500 egzempliorių), G. Musso romanas „Rytoj” (368 tūkstančių egzempliorių) ir J. Ferrari romanas „Pamokslas apie Romos žlugimą”, pernai apdovanotas brolių Goncourt’ų premija (358 500 egzempliorių). Kaip matyti, bestselerių sąraše yra tik du prancūzų autoriai (G. Musso ir J. Ferrari), vienas šveicarų rašytojas, rašantis prancūziškai (J. Dickeris), o kiti kūriniai versti. J. Dickerio ir J. Ferrari atvejai rodo, kad literatūros premijos kai kada gali atverti kelią ir į bestselerių sąrašą. Tad suprantama, kodėl leidėjai dar pavasarį ima ruoštis lapkričio mėnesį įvyksiančiai literatūros premijų medžioklei.
Šiemet skaitytojų teismui atiduota 555 romanai, iš kurių 357 parašė prancūzų autoriai, o 198 yra verstiniai. Pernai buvo išleista 646 romanai (426 parašyti prancūzų autorių ir 220 verstiniai), tačiau nepralenkti lieka 2007 metai, kai rudenį knygynus užplūdo 727 romanai. Suprantama, kad tik patys didžiausi šalies knygynai gali lentynose sutalpinti 555 knygas. Kiti priversti daryti atranką, ir čia daug priklauso nuo knygynų savininkų patirties ir skonio. Kiekvienas leidėjas siekia patraukti leidyklos produkcija, ir didžiosios leidyklos gali sau leisti kviestis knygynų savininkus dar vasaros pradžioje ne tik supažindinti su rudens sezono naujienomis, bet ir primygtinai piršti savo leidžiamas knygas. Bet pasitaiko, kad nauja knyga knygynų dėmesio nepatraukia, tuomet jos laukia knygų peilis, kuris ją supjausto ir iš tų atraižų vėl gaminamas popierius kitoms knygoms. Taip atsiranda vadinamosios naujos mirusios knygos, kurioms knygynų savininkai nerado vietos ir kurios negalėjo patekti net skaitytojams į rankas. Be abejo, tuomet knygų leidėjai skaičiuoja tik nuostolius.
Dar viena šiųmečio sezono ypatybė – keli literatūros gyvenimo jubiliejai, ne tik atvėrę kai kurias perspektyvas, bet įnešę ir tam tikros sumaišties.
Be abejo, ryškiausias buvo prancūzų filosofo ir rašytojo Denis Diderot (1713–1784) 300 metų gimimo jubiliejus. Surengtas Diderot festivalis, aprėpęs spektaklius, kino filmus, koncertus, parodas, kūrinių skaitymus. Paskelbta naujų Diderot kūrybos tyrinėjimų, išleistas 28-asis tomas jo Pilno raštų rinkinio (numatyti 33 tomai).
1913 m. lapkričio 16 d. dienos šviesą išvydo Marcelio Prousto romanas „Svano pusėje”, davęs pradžią romanų ciklui „Prarasto laiko beieškant”. Pirmojo tomo pasirodymo šimtmetis tik dar labiau įtvirtino faktą, kad Proustas yra žymiausias XX a. Prancūzijos rašytojas. Buvo surengta ne viena konferencija, skirta tiek jo kūrybai apskritai, tiek pirmajam ciklo tomui, keli seminarai, išleista keliolika monografijų, organizuotos parodos, specialūs laikraščio Le Monde ir žurnalo Lire priedai buvo skirti rašytojui ir jo kūrybai. Šie renginiai vyko tiek Prancūzijoje, tiek kitose šalyse, netgi JAV ir Japonijoje. Tačiau didžiausias netikėtumas – neseniai surasti ir pirmąsyk atskira knyga išleisti Marcelio Prousto „Laiškai kaimynei”. Autorius niekam nebuvo prasitaręs apie ponią Williams, kuriai 1908(?)–1916 metais parašė 26 laiškus. Leidinį parengė garsiausias rašytojo kūrybos tyrinėtojas Jeanas-Yves’as Tadié.
Kur kas daugiau šurmulio sukėlė Albert’o Camus (1913–1960) gimimo šimtmečio jubiliejus. Nepaisant to, kad buvo surengta konferencijų, pakartoti svarbiausių kūrinių leidimai, pasirodė knygų apie jo gyvenimą ir kūrybą, o jo dukters Catherine Camus rūpesčiu – ir albumas „Albert’as Camus. Padalytas pasaulis”, daugiausia triukšmo sukėlė jam skirta paroda. Dar 2008 metais Provanso Ekse parodą apie Camus buvo patikėta surengti istorikui Benjaminui Stora, kuris norėjo pavadinti ją „Albert’as Camus – svetimas, panėšintis į mus”, kur būtų akcentavęs rašytojo sąsajas su Alžyru, kovą prieš mirties bausmę, prieš pilietinį karą Ispanijoje, prieš stalinizmą. Tačiau kažkam toks požiūris neįtiko, ir 2012 metų gegužę Stora sulaukė skambučio, kuriuo buvo pranešta, kad paroda atšaukiama. 2013 metų rugpjūtį paroda perduodama į filosofo Michelio Onfray rankas. Jis parodą būtų pavadinęs „Albert’as Camus – maištaujantis žmogus”, bet tada Prancūzijos kultūros ministrė Aurélie Filippetti pareiškė, kad valstybė šios parodos nefinansuos. Po to šio uždavinio imasi keturi literatūros tyrinėtojai, kurie parodą pavadinę „Albert’as Camus – pasaulio pilietis”, rašytoją labiau susieja su jo kūriniais negu su istorija, ir ši paroda galiausiai atidaroma 2013 m. spalio 4 d. Bet kultūros ministrė vis dėlto atsisako pasakyti prakalbą prie rašytojo kapo Lurmarene – ten ji tik padeda vainiką. Greičiausiai socialistų vyriausybei Camus nėra parankus, nors ir garsėja kaip skaitomiausias rašytojas pasaulyje. Kita vertus, jis iškyla kaip moralinis autoritetas, nes istorija pagaliau įrodė, kad buvo teisus ne J.-P. Sartre’as, kuris 1953 metais grįžęs iš Sovietų Sąjungos galėjo sau leisti pareikšti, kad šioje šalyje klesti spaudos laisvė ir cenzūra neegzistuoja, o A. Camus, kuris dar 1951 metais veikale „Maištaujantis žmogus” atskleidė, kad praktiškai nėra jokio skirtumo tarp nacizmo ir stalinizmo.
Ir galiausiai – dar vienas jubiliejus, šįsyk susijęs jau konkrečiai su literatūros premijomis. Prieš šimtą dešimt metų buvo įteikta pirmoji brolių Goncourt’ų premija Johnui-Antoine’ui Nau už romaną „Priešiška jėga”. Sykiu jis gavo 5000 frankų, kurie prilygo dviejų metų valdininko algai. Šiandien brolių Goncourt’ų premijos laureatas pelno tik 10 eurų čekį, bet ši premija jam garantuoja šimtatūkstantinius tiražus, o drauge ir nemažus pinigus.
Tiesa, jau dabar Prancūzija ruošiasi dar vienam jubiliejui. Kitąmet bus minimas Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis. Manyčiau, kad tai irgi padėjo apsispręsti Goncourt’ų premijos žiuri nariams rinkti savo premijos laureatą.
Tokiai sumaiščiai tvyrant šiemet buvo dalijamos penkios garbingiausios – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina”, Médicis ir „Interallié” – premijos.
Skaudus taikos metas
Lapkričio 4 dieną Drouant’o restorane buvo paskirta pati prestižiškiausia Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt’ų – premija. Į ją pretendavo Pierre’as Lemaitre’as su romanu „Iki pasimatymo tenai, aukštybėse” (Albino Michelio leidykla), Jeanas-Philippe’as Toussaint’as su romanu „Nuoga” (leidykla „Minuit”), Karine Tuil su romanu „Išgalvoti mūsų gyvenimus” (Grasset leidykla) ir Frédéricas Vergeris su pirmuoju romanu „Ardenas” (Gallimard’o leidykla). Po dvylikos balsavimo turų Goncourt’ų Akademijos sekretorius Didier Decoinas paskelbė, kad P. Lemaitre’o romanas „Iki pasimatymo tenai, aukštybėse” apie Pirmąjį pasaulinį karą šešiais balsais prieš keturis įveikė F. Verger „Ardeną”. Beje, jis pats dvyliktajame ture nutarė palaikyti premijuotąjį autorių. Po balsavimo žiuri narys Régis Debray, iki galo balsavęs už Vergerį, pareiškė, kad labiau galvoja apie literatūrą negu apie knygyną. Kitas narys Bernard’as Pivot šmaikštavo, kad Goncourt’ų akademija labai mėgsta karą, užsimindamas apie 2006 metų laureatą Jonathaną Littellą ir jo romaną „Geranorės” (Gallimard’o leidykla) apie Antrąjį pasaulinį karą ir 2011 metų laureatą Alexisą Jenni ir jo romaną „Prancūzų karo mokslas” (Gallimard’o leidykla). Kitaip tariant, žiuri, parinkdama 110-ąjį Goncourt’ų premijos laureatą, premijavo romaną, kuris artimesnis populiariajai, o ne elitinei literatūrai. Kaip paaiškino rašytoja Françoise Chandernagor: „…malonumus reikia kaitalioti.”
Anot Pierre’o Lemaitre’o (g. 1956), nors romanas „Iki pasimatymo tenai, aukštybėse” pasakoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, bet jis jokiu būdu nėra istorinis, veikiau sociologinis ir psichologinis. Beje, romanas buvo pristatytas dar dviem premijoms – „Femina” ir „Interallié”. Iki šiol rašytojas rašė detektyvus (pirmasis „Rūpestingas darbas” pasirodė tik 2006, kai autoriui jau buvo 50 metų), kuriuos siejo policijos inspektoriaus Kamilio Veroeveno figūra. Premijuotojo romano pavadinimas susijęs su eilinio kareivio Žano Blanšaro paskutiniais laiško žodžiais „Iki pasimatymo tenai, aukštybėse, mano brangioji žmona”. Šis karys kartu su kitais penkiais likimo draugais 1914 metų gruodžio mėnesį Pikardijoje, Vengrė kaimelyje, dėl karininko kaltės buvo apkaltintas dezertyravimu ir sušaudytas. 1921 metais visus šešis karius teismas išteisino.
Romano veiksmas prasideda 1918 metų lapkričio 2 dieną, kai iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir paliaubų lieka 10 dienų. Norėdamas įsiteikti vyresnybei ir pelnyti kokį nors apdovanojimą, leitenantas d’Olnė-Pradelis siunčia karius į beprasmį mūšį su vokiečiais. Romanas ir prasideda šiuo mūšiu, po kurio gyvi liks tik trys jo dalyviai: leitenantas d’Olnė-Pradelis ir du kariai – Alberas Majaras ir Eduaras Perikuras. Alberą, apkasuose užverstą žemių, iš mirties nasrų išgelbsti Eduaras, kuriam kiek vėliau sviedinio skeveldra nutraukia apatinę veido dalį. Alberas ima rūpintis bičiuliu, nors iš pirmo žvilgsnio juos daug kas skiria. Mat iš darbininkų klasės kilęs Alberas buvo viso labo paprastas buhalteris, nepuoselėjęs jokių kilnesnių svajonių, nebent sekiojęs paskui Sesilės sijoną, o įnoringas Eduaras, pripažinęs savo netradicinę orientaciją, kilęs iš turtingos šeimos, buvo laikomas laimės kūdikiu, domėjosi daile ir pats puikiai piešė, tačiau nerado bendros kalbos su tėvu, turtingu pramonininku. Ši aplinkybė lemia, kad Eduaras nebenori grįžti į šeimą, jam Alberas išrūpina dokumentus kita pavarde. Be to, Alberas stengiasi bičiulį aprūpinti morfijumi, kad palengvintų jo kančias. Net rūko Eduaras neįprastai – susikiša cigaretę į šnervę. Tačiau netrukus jie įsitikina, kad Prancūzijai rūpi ne gyvieji, o mirusieji. Valstybė nusprendžia kiekviename kaimelyje pastatyti paminklą Pirmojo pasaulinio karo aukoms. Tėvynė nekreipia dėmesio į demobilizuotus karius, kurie tik didina bedarbių gretas. Tačiau Alberui ir Eduarui reikia gyventi. Prie naujo gyvenimo geriausiai prisitaiko d’Olnė-Pradelis, kuris, gavęs kapitono laipsnį, veda turtingą Eduaro seserį ir ima krautis turtus, pardavinėdamas karinių sandėlių atsargas. Vėliau jis sugalvoja rinkti mūšių laukuose palaidotus karius ir juos perkelti į specialiai pastatytus nekropolius, kur prie jų kapų galėtų rinktis artimieji. Bet ir čia jis neapsieina be machinacijų, nes kas dabar žino, kas guli tuose karstuose. Tačiau kapitonas puikiai supranta, kad sauso nieks neklauso, ir stengiasi pamaloninti kokį nors politiką ar valdininką… Kaip čia neprisiminti 1922 metais ištartų rašytojo Anatole’io France’o žodžių: „Mes galvojome, kad žūstame už tėvynę, o žuvome už pramonininkus.” Vadinasi, taika skaudesnė už karą…
Savaip Prancūzijai, kuri juos užmiršo, keršija tiedu bičiuliai. Jie, naudodamiesi situacija (kiekviename kaimelyje turi būti paminklas!), sukuria katalogą (čia jau darbuojasi Eduaras) su įvairiais paminklų pavyzdžiais, siūlo jį atskirų vietovių merams, šie renkasi, sumoka avansą, o katalogo autoriai su pinigais dingsta iš jų akiračio…
Romanas pasižymi nepretenzingu, paprastam skaitytojui suprantamu pasakojimu, gal tik romano apimtis (576 p.) galėjo būti mažesnė. Nemažai istorijų įgyja netikėtą lūžį, ir tai liudija, kad autorius yra įgudęs rašyti detektyvinius romanus. Be abejo, tai ir savotiškas paminklas Pirmajam pasauliniam karui ir jo aukoms. Tuo labiau, kad autorius jau rašo jo tęsinį. Ir savaip tęsia tą tradiciją, kurią išsyk po karo pradėjo šiandien žinomi rašytojai M. Genevoix, R. Dorgelèsas, H. Barbusse’as.
Kaip gimsta rašytojas
Tą pačią dieną – lapkričio 4-ają – buvo paskelbtas irThéophraste’o Renaudot premijos laureatas. Dėl šios premijos varžėsi Yannas Moixas su romanu „Gimimas” (Grasset leidykla), Etienne’as de Montéty su romanu „Išganymo kelias” (Gallimard’o leidykla), Charifas Majdalani su romanu „Paskutinis Marsado didikas” (leidykla „Seuil”) ir Romainas Puértolas su romanu „Nepaprasta Fakiro, užstrigusio Ikea spintoje, kelionė” (leidykla „Le Dilettante”). Po pirmojo balsavimo turo premija atiteko Yannui Moixui (g. 1968)už romaną „Gimimas” (6 balsai), kuris yra ir didžiausios apimties rudens sezono romanas (1144 puslapiai). Romanas „Išganymo kelias” gavo 2 balsus, kiti – po vieną.
Romanas „Gimimas” – dvyliktoji Y. Moixo knyga, tarp kurių reikėtų paminėti romanus „Anisa Korto” ir „Podiumas”, pagal kurį buvo pastatytas ir kino filmas. Premijuotąjį romaną galima suvokti kaip autobiografijos parodiją. Pirmieji aštuoniasdešimt penki romano puslapiai skirti tam, kad parodytų, kaip gimsta romano pasakotojas, kurio nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos nekenčia tėvai, ginekologas, akušerė, kurie jam laido prakeiksmus ir jeigu ko nors linki, tai tik numirti. Tačiau netrukus šią tragišką situaciją keičia burleska. Susirinkusieji prie kūdikio pastebi, kad jis gimė jau apipjaustytas. Ir prasideda absurdiškos diskusijos, kuriose dalyvauja ir tėvai, ir gydytojas, ir kunigas, ir rabinas. Kas jis – žydas ar ne? O jeigu žydas, kaip tada suprasti – žydas antisemitų šeimoje! Vėliau paaiškėja, kad kūdikis nenori gimti šioje šeimoje, jis siekia pasirinkti savo dvasinį tėvą – būsimą krikštatėvį, nuolatos prie moterų priekabiaujantį Marką Astolfą Ohą, nenusisekusį rašytoją, kuris jį įves į literatūros pasaulį. Šią istoriją ne vieną sykį pertraukia samprotavimai apie rašytojus André Gide’ą, Jamesą Joyce’ą, aktorių Fernandelį, Šiaurės Korėją, džiazą, religiją, rasizmą, pornografiją. Ypač daug dėmesio skiriama poetui Charles’ui Péguy, kuris, kaip ir pats romano autorius, gyveno Orleane, rašytojui Alainui-Fournier, „Didžiojo Molno” autoriui, nes jie abu žuvo 1914 metais Pirmajame pasauliniame kare. Vėliau užmezgamas dialogas su Georges’u Bataille’iu, prabylama apie beprotybės erotiškumą. Romano puslapiuose gausu aforizmų, juokingų epizodų, aleksandrinu parašytų eilėraščių.
Taigi šį romaną galima suvokti kaip pasakojimą apie rašytojo gimimą. Jeigu rašai, vadinasi, tarsi iš naujo įeini į gyvenimą su nauju vardu, tampi ne vieno kūrinio tėvu. Tikrai barokiškos dvasios romanas, kuriame kūrėjas blaškomas tarp dviejų polių – pragaro ir rojaus… Bet žvelgdamas į tokios apimties kūrinį, neišvengiamai susimąstai, ar daug drąsuolių ryšis nerti į šią kunkuliuojančią magmą!..
Théophraste’o Renaudot premija už esė atiteko rašytojui Gabrieliui Matzneffui (g. 1936) už straipsnių rinkinį „Serafimai – tai galas!”, kuris pavadintas eilute iš E. Rostand’o dramos „Ereliukas”. Knygoje surinkti straipsniai, pasirodę tarp 1954 ir 2012 metų. Juose pateikiamos pačios įvairiausios temos, pradedant prancūzų intervencija Libijoje ir baigiant išmaniaisiais telefonais.
Kai prekiavo vergais
Lapkričio 6 dieną žiuri, kurią sudaro vien moterys, „Femina” premiją po dešimties balsavimo turų skyrė iš Kamerūno kilusiai rašytojai Léonorai Miano (g. 1973) už romaną „Ūksmės sezonas”(Grasset leidykla). Jai savo balsą atidavė penkios moterys, ir šitaip ji įveikė Pierre’o Lemaitre’o romaną „Iki pasimatymo tenai, aukštybėse” (Albino Michelio leidykla), Charifo Majdalani romaną „Paskutinis Marsado didikas” (leidykla „Seuil”), Céline Minard romaną „Vos nebūti nudėtam” (leidykla „Rivages”) ir Laurent’o Seksiko romaną „Eduardo Einšteino atvejis” (Flammariono leidykla), kuriam teko 4 balsai.
„Ūksmės sezonas” – septintasis L. Miano romanas. Jo veiksmas vyksta XVII a. Centrinėje Afrikoje. Po kaimelį nusiaubusio gaisro iš ryto bantu genties žmonės pastebi, kad dingo dešimt jaunuolių ir du vyrai. Tai tampa didžiausia mįsle, ir šis įvykis dar labiau visus sukrečia. Tačiau tų jaunuolių motinas, kurios iš tiesų nežino, kur dingo jų sūnūs, genties vadai uždaro tarsi jos būtų kalčiausios. Tačiau genties vadas Mukanas, nors ir nesulaukęs senolių pritarimo, išsiruošia drauge su kitais ieškoti pradingusiųjų. Tuo bando pasinaudoti jo brolis Mutangas, tikėdamasis užgrobti genties vado pareigas. Kaimelį palieka ir tylioji Ejabė, kuri, irgi pažeisdama genties papročius, viena pasieks vandenyną. Kaimelyje lieka pribuvėja Ebeisė, kuri stebi, kas dedasi aplinkui, ir tvarko gentainių gyvenimą. Trys pasakotojai – Mukanas, Ejabė ir Ebeisė – ir pasakoja šią istoriją. Ieškodami pradingėlių, patys ieškotojai netenka dvidešimt septynių bendražygių, bet paslaptį išsiaiškina – pasirodo, kad vandenyno pakrantėje gyvenančios juodaodžių gentys grobia gentainius iš Afrikos gilumos, juos parduoda baltiesiems, o šie gabena kaip vergus į Ameriką.
Šiuo romanu autorė norėjo atskleisti savo genties istoriją, prisiminti nelengvus protėvių likimus ir išsaugoti atmintį. Prancūzų kritikai L. Miano lygina su amerikiečių rašytoja Toni Morrison.
„Femina” premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko JAV atstovui Richardui Fordui už romaną „Kanada” (leidykla „L’Olivier”), kur sūnus aiškinasi savo šeimos istoriją, nes jo tėvai už apiplėšimą patenka į kalėjimą.
„Femina” premija už esė buvo paskirta tėvui ir sūnui Jeanui-Poliui ir Raphaëliui Enthovenams už „Meilingą žodyną apie Marcelį Proustą” (Plon/Grasset leidykla), kuriame pagal abėcėlę sudėlioti straipsniai apie atskirus rašytojo gyvenimo faktus, jo kūrybos temas ir problemas, epizodus ir motyvus.
Aistros glėbyje
Lapkričio 12 dieną Médicis premija po pirmo balsavimo turo atiteko 44 metų Marie Darrieussecq už romaną „Reikia be galo mylėti vyrus” (P.O.L. leidykla). Už jos romaną buvo atiduoti 5 balsai, du teko Philippe’o Vasset romanui „Sąmokslas” (Fayard’o leidykla), po vieną balsą gavo Céline Minard už romaną „Vos nebūti nudėtam” (leidykla „Rivages”) ir Frédéricas Verger už romaną „Ardenas” (Gallimard’o leidykla). Beje, premiją pelniusi rašytoja jau pažįstama lietuvių skaitytojams, nes 1999 metais „Algarvės” leidykla išleido jos romaną „Truizmai”.
Devintajam romanui pavadinimą M. Darrieussecq pasiskolino iš prancūzų rašytojos Marguerite Duras. Iš ankstesnio M. Darrieussecq romano „Klev” (2011) atkeliavo Solanža, kur buvo demonstruojamas jos seksualinis auklėjimas. Dabar ji jau Los Andžele, tipiška Holivudo žvaigždutė, bendraujanti su tokiais aktoriais kaip George’as Clooney’s, Mattas Damonas. Kaip tik viename vakarėlyje, kurį surengė George’as, ją tiesiog trenkė žaibas – ji išvydo juodaodį aktorių ir režisierių Kukuesą, patraukusį ją mįslinga ir melancholiška išvaizda, iš kurios sklinda vidinė jėga. Kilęs iš Kamerūno, Holivudo filmuose jis vaidindavo tik antraeilius, nors ir puikius vaidmenis, bet svajoja pastatyti filmą Afrikoje pagal anglų rašytojo J. Konrado romaną „Tamsos širdis”. Tai ne tik jo svajonė, bet ir aistra. Mat jis nori išsiaiškinti savo šaknis ir suvokia, kad filmas bus geriausias būdas šitai padaryti. Juk jis aiškiai pareiškia, kad „afrikiečiai nėra juodaodžiai, jie priklauso bantu ir baka, nilotų ir mandengų, koykoy ir suahili gentims”. Ir, be abejo, jam pavyksta surasti lėšų filmui pastatyti.
Tačiau Solanža apimta kitokios aistros – ji nori sudegti juodaodžio glėbyje. Kukuesas ją reguliariai įsileidžia į savo pasaulį. Bendraudama su juo, Solanža ima suprasti spalvas. „Ji buvo baltaodė ir to nežinojo.” Ji nieko nežino ir apie Kongą, apie kurį jai pasakoja mylimasis: tuo momentu ji norėtų, kad jis ją bučiuotų, nes jie tiek ilgai nesimatė. Nors Solanža gauna vaidmenį jo filme, bet jaučia, kad mylimasis daugiau apimtas aistros filmui negu jai. Bėda ta, kad Solanža, nors ir sulaukusi trisdešimties, liko paauglė, painioja kiną ir tikrovę. Kukuesui po ilgų vargų ir kančių vis dėlto pavyks pastatyti filmą, bet Solanža taip ir nesupras, kad mylima per prievartą nebūsi… Neužtenka vien šaukti: reikia be galo mylėti vyrus!
Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko Nyderlandų žurnalistui ir rašytojui Toine’ui Heijmansui už pirmąjį romaną „Jūroje” (Bourgois leidykla), psichologinį trilerį, pasakojantį apie mėtomą audros burlaivį, kuris personažams tampa uždara erdve.
Médicis premija už esė įvertino baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygą „Raudonojo žmogaus galas, arba nusivylimo metas” (leidykla „Actes Sud”), pasakojančią apie sovietinės imperijos žlugimą ir jos žmones, pasiklydusius laike.
Meilė ir neapykanta
Lapkričio 19 dieną po keturių balsavimo turų buvo paskirta paskutinė iš garbingiausių – Interallié – premija už antrąjį Nelly Alard romaną „Vienos poros akimirka” (Gallimard’o leidykla). Ji įveikė Étienne’o de Montety romaną „Išganymo kelias” (Gallimard’o leidykla), Judithos Perrignon romaną „Silpnieji ir stiprieji” (leidykla „Stock”) ir Karine Tuil „Išgalvoti mūsų gyvenimus” (Grasset leidykla). Beje, po 22 metų pertraukos ši premija teko moteriai.
Premijuotojo romano centre – vos keturiasdešimties metų slenkstį peržengusi pora Žiuljetė ir Olivjė. Tačiau iš pažiūros jie atrodo jaunesni. Pora augina šešerių metų dukrą Emą ir ketverių Žoaną. Informatikos techninių projektų vadovė Žiuljetė augo Limože, išgyveno tėvų skyrybas, pateko į pensionatą. Žodžiu, gyvenimas jos neglostė. Patrauklus, bet stokojantis pasitikėjimo Olivjė padeda žmonai namuose, prižiūri ir auklėja vaikus. Jis dirba įtakingo laikraščio žurnalistu. Šitaip jie gyvena jau dešimt metų, ir poros istoriją Žiuljetė apibūdina tokiais žodžiais: „Susitikimas po to Išdavystė po to Meilė po to Išsiskyrimas po to Vedybos po to Bendras gyvenimas.”
Gal poros gyvenimas būtų susiklostęs ir kitaip, jei Olivjė būtų užtekę drąsos pasakyti meilužei: „Nebenoriu tavęs matyti.” Mat nesipriešindamas gražios ir jaunos rusvaplaukės Viktorijos vilionėms, Olivjė nenujautė, kad ji gali sukelti grėsmę jam ir Žiuljetei. Jis visai nesivaržė, užmegzdamas ryšį su Viktorija, manydamas, kad tokios sąvokos kaip „išdavystė”, „apgauta moteris” priklauso XIX amžiui. Tačiau netrukus Viktorija ima jį persekioti, pradeda šantažuoti, kelti isteriją. Meilužė ima juo manipuliuoti, pasirodo netgi žiauri, nes jai svarbiausia viena – užimti kitos moters vietą. O dėl šito ji pasiruošusi viskam. Autorė tarsi užduoda klausimą, kas šitoje situacijoje yra kalčiausias: vyras, kuris išdavė žmoną, žmona, kuri kankinasi, ar nesuvaldoma meilužė, kuri atakuoja porą? O Žiuljetei atrodo, kad neištikimybė būdinga tik „miestelėnų dramai ar išėjusiam iš mados vodeviliui”.
Rašytoja analizuoja psichologinę situaciją, galvodama, kas neleidžia Olivjė nutraukti santykių su meiluže, kas verčia Žiuljetę likti su vyru. Kodėl ši pora negali išguiti įsibrovėlės iš savo gyvenimo? Ši trijulė blaškosi tarp meilės ir neapykantos. Ir nors iš pradžių Žiuljetė įninka į alkoholį, ima piktnaudžiauti migdomaisiais, galiausiai ji nutaria stoti į kovą… Autorė istoriją pasakoja nuoširdžiai, kartais pasitelkdama humorą, tačiau nepaprastai skrupulingai, psichologiškai motyvuodama smulkiausius poelgius, niekada nenukrypdama į melodramą.
Išdalytos visos garbingiausios premijos. Tačiau jomis gyvenimas nesibaigia. Priešingai, gal kai kurie premijuotieji romanai netaps tik vienadieniu skaitalu, kaip literatūros premijų istorijoje yra nutikę ne kartą. Gal kuriems nors iš jų pavyks ir ilgiau išlikti skaitytojų atmintyje. Tačiau šiandien net ir pats įžvalgiausias literatūros kritikas to negali pasakyti. Vadinasi, reikia laukti tik visagalio teisėjo Laiko nuosprendžio. O jis, kaip žinia, dažniausiai būna negailestingas…
