Browsing Tag

architektAi??ra

6 įrašų

Apie sovietmečio architektūros (ne)galias

Man, kaip eilinio Žirmūnų chruščiovinio daugiabučio gyventojai, besidžiaugiančiai artumu „centrui“, tačiau už tai priverstai taikstytis su gana nepatogiu kambarių ir pagalbinių patalpų išplanavimu, kaimynystės garsus (ir kvapus) praleidžiančiomis sienomis ir nuo aplinkinės pilkumos niekaip neskubančios ateiti ir išvaduoti renovacijos laukimu, knyga apie sovietmečio architektūrą sukėlė ne tik profesinį ar asmeninį susidomėjimą (mat, kad ir trumpai, teko bendrauti su visais jos autoriais, o Marija Drėmaitė yra mano kolegė ir bičiulė VU Istorijos fakultete).
Skaityti daugiau
0
0
0

Išsisėmusi architektūra. Viskas jau pastatyta?

Terminas „išsisėmusi literatūra”, kurį pavartojo Johnas Barthas savo esė tokiu pat pavadinimu, plačiai išgarsėjo ir tapo patogiu pasiteisinimu daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie gyvendami ir kurdami epochoje „po Kafkos” su prašmatnia dekadanso gaidele konstatuoja, kad viskas jau parašyta – girdi, šiandien jau neįmanoma sukurti naujų šedevrų. Laikydami šį faktą savo gyvenimo aksioma ir savo rašymo determinantu, jie nusimeta nuo sąžinės visas moralines naštas, nubruka į stalčius idealizmą ir senamadišką rašytojo pašaukimą ir kuria literatūrą, kuri yra kodų, galvosūkių, elegantiškų šaradų ir kultūrinių rebusų rinkinys – taigi tiesiog intelektualų žaidimą išrinktiesiems. Ir taip: vieni dėlioja savo romanus iš citatų ir nuorodų į klasikus, kiti prirašo krūvą nesunumeruotų lapų, o paskui sudėlioja juos atsitiktine tvarka, o dar kiti rašo ilgas esė apie tylą neprirašytų, švarių puslapių forma. Terminas „išsisėmusi literatūra”, kurį pavartojo Johnas Barthas savo esė tokiu pat pavadinimu, plačiai išgarsėjo ir tapo patogiu pasiteisinimu daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie gyvendami ir kurdami epochoje „po Kafkos” su prašmatnia dekadanso gaidele konstatuoja, kad viskas jau parašyta – girdi, šiandien jau neįmanoma sukurti naujų šedevrų. Laikydami šį faktą savo gyvenimo aksioma ir savo rašymo determinantu, jie nusimeta nuo sąžinės visas moralines naštas, nubruka į stalčius idealizmą ir senamadišką rašytojo pašaukimą ir kuria literatūrą, kuri yra kodų, galvosūkių, elegantiškų šaradų ir kultūrinių rebusų rinkinys – taigi tiesiog intelektualų žaidimą išrinktiesiems. Ir taip: vieni dėlioja savo romanus iš citatų ir nuorodų į klasikus, kiti prirašo krūvą nesunumeruotų lapų, o paskui sudėlioja juos atsitiktine tvarka, o dar kiti rašo ilgas esė apie tylą neprirašytų, švarių puslapių forma.
Skaityti daugiau
0
0
0

ARCHITEKTAS

Vaclovas MICHNEVIČIUS (Wacław Michniewicz, 1866–1947) – lietuvių inžinierius ir architektas, 1893 metais baigęs architektūrą bei tiltų statybą ir kelių tiesimą Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, 1893-iaisiais atvyko į Vilnių, 1904–1912 buvo Vilniaus miesto architektas: suprojektavo Vilniuje turgaus halę, rekonstravo miesto salę (dabar – Filharmonija), vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, Miesto teatrą ir kt. Visoje Lietuvoje pagal jo projektus pastatyta keliolika bažnyčių. 1919–1925 metais dirbo Kaune, o paskutinįjį gyvenimo laikotarpį praleido gimtuosiuose Strebeikiuose. Vaclovo Michnevičiaus kūrybą primena bibliotekininkas Kazimieras MACKEVIČIUS. Vaclovas MICHNEVIČIUS (Wacław Michniewicz, 1866–1947) – lietuvių inžinierius ir architektas, 1893 metais baigęs architektūrą bei tiltų statybą ir kelių tiesimą Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, 1893-iaisiais atvyko į Vilnių, 1904–1912 buvo Vilniaus miesto architektas: suprojektavo Vilniuje turgaus halę, rekonstravo miesto salę (dabar – Filharmonija), vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, Miesto teatrą ir kt. Visoje Lietuvoje pagal jo projektus pastatyta keliolika bažnyčių. 1919–1925 metais dirbo Kaune, o paskutinįjį gyvenimo laikotarpį praleido gimtuosiuose Strebeikiuose. Vaclovo Michnevičiaus kūrybą primena bibliotekininkas Kazimieras MACKEVIČIUS.
Skaityti daugiau
0
0
0

Atvirlaiškiai iš Vilniaus 1911–1928

Meno istorikė Rasa GEČAITĖ pristato 1911–1928 metų atvirlaiškius su Lietuvos vaizdais, kuriuos jai padovanojo mokyklos draugė iš senos Vilniaus krašto lenkų šeimos. Susirašinėdami šeimos nariai iš Vilniaus į Čenstakavą ir Varšuvą siuntė atvirlaiškius su XX a. pradžios Vilniaus, Trakų, Verkių kraštovaizdžiais. Atvirukų autoriai buvo garsūs to meto fotografai ir meninės leidyklos, pavyzdžiui, Janas Bułhakas ir „Edition artistique D. Visoune, Vilna“. Kai kurie atvirlaiškių vaizdai buvo specialiai parinkti iliustruoti laiškų turiniui apie pavykusias ar neįvykusias ekskursijas į Trakus ir prie Vilijos (Neries)Vilniaus pakraštyje. Šimtamečiai atvirlaiškiai atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius, bet ir juose užfiksuotą žmonių gyvensenos, bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. O kai kurie atvirlaiškių vaizdai neakivaizdžiai liudija garsių pasaulio asmenybių saitus su XX a. pradžios Vilniumi. Tarp jų – Osipas Mandelštamas, Theodoras Herzlis, Romainas Gary, Gilbertas Keithas Chestertonas…Meno istorikė Rasa GEČAITĖ pristato 1911–1928 metų atvirlaiškius su Lietuvos vaizdais, kuriuos jai padovanojo mokyklos draugė iš senos Vilniaus krašto lenkų šeimos. Susirašinėdami šeimos nariai iš Vilniaus į Čenstakavą ir Varšuvą siuntė atvirlaiškius su XX a. pradžios Vilniaus, Trakų, Verkių kraštovaizdžiais. Atvirukų autoriai buvo garsūs to meto fotografai ir meninės leidyklos, pavyzdžiui, Janas Bułhakas ir „Edition artistique D. Visoune, Vilna“. Kai kurie atvirlaiškių vaizdai buvo specialiai parinkti iliustruoti laiškų turiniui apie pavykusias ar neįvykusias ekskursijas į Trakus ir prie Vilijos (Neries)Vilniaus pakraštyje. Šimtamečiai atvirlaiškiai atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius, bet ir juose užfiksuotą žmonių gyvensenos, bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. O kai kurie atvirlaiškių vaizdai neakivaizdžiai liudija garsių pasaulio asmenybių saitus su XX a. pradžios Vilniumi. Tarp jų – Osipas Mandelštamas, Theodoras Herzlis, Romainas Gary, Gilbertas Keithas Chestertonas…
Skaityti daugiau
0
0
0

Nuo geležinkelio tilto arba Kaunas–Vilnius, Žaliakalnis–Antakalnis

Rašytoja Gintarė ADOMAITYTĖ eseistiškai pasakoja apie dviejų svarbių Lietuvos miestų – Kauno ir Vilniaus – savastį. Prisimindama savo giminės istoriją, rašytoja bando ardyti stereotipus: dažnokai tiedu miestai yra priešinami, tačiau šios esė autorė juos jungia, bendrina. Savitu žvilgsniu regima ir Kauno, ir Vilniaus architektūra, tačiau Gintarei Adomaitytei už statinius ar kitus žmonijos kūrinius ne menkiau svarbesnė yra miesto nenugalėta gamta, jos amžinas pulsas.Rašytoja Gintarė ADOMAITYTĖ eseistiškai pasakoja apie dviejų svarbių Lietuvos miestų – Kauno ir Vilniaus – savastį. Prisimindama savo giminės istoriją, rašytoja bando ardyti stereotipus: dažnokai tiedu miestai yra priešinami, tačiau šios esė autorė juos jungia, bendrina. Savitu žvilgsniu regima ir Kauno, ir Vilniaus architektūra, tačiau Gintarei Adomaitytei už statinius ar kitus žmonijos kūrinius ne menkiau svarbesnė yra miesto nenugalėta gamta, jos amžinas pulsas.
Skaityti daugiau
0
0
0