Po dviejų Kauno muzikinio teatro premjerų
Kiekvieną kartą su džiaugsmu grįžtu į Kauno muzikinį teatrą – ne tik todėl, kad čia kadaise prasidėjo mano tikroji pažintis su muzika ir scenos menu (kelerius metus teko dainuoti keliuose, daugiausia vaikiškuose, spektakliuose) ar kad šis teatras vis dar mena XIX amžiaus pabaigą (atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d.). Tiesiog pastaraisiais metais vis dažniau nustembu čia išvydusi puikių spektaklių. Ir ne vien operečių, nors ir jos puikios. 2011–2012 m. sezoną papuošė dviejų operų premjeros – G. Donizetti „Liučija di Lamermur“ ir G. Verdi „Atila“. Ir nors „Liučija di Lamermur“ dienos šviesą išvydo pirmoji, ją pamačiau vėliau už „Atilą“, todėl savo įspūdžiais taip pat dalinsiuosi tokia tvarka.Kiekvieną kartą su džiaugsmu grįžtu į Kauno muzikinį teatrą – ne tik todėl, kad čia kadaise prasidėjo mano tikroji pažintis su muzika ir scenos menu (kelerius metus teko dainuoti keliuose, daugiausia vaikiškuose, spektakliuose) ar kad šis teatras vis dar mena XIX amžiaus pabaigą (atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d.). Tiesiog pastaraisiais metais vis dažniau nustembu čia išvydusi puikių spektaklių. Ir ne vien operečių, nors ir jos puikios. 2011–2012 m. sezoną papuošė dviejų operų premjeros – G. Donizetti „Liučija di Lamermur“ ir G. Verdi „Atila“. Ir nors „Liučija di Lamermur“ dienos šviesą išvydo pirmoji, ją pamačiau vėliau už „Atilą“, todėl savo įspūdžiais taip pat dalinsiuosi tokia tvarka.
