istorija – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys

Krzysztofas Pomianas (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 1952–1957 m. studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete; ten įgijo daktaro (1965) ir habilituoto daktaro (1968) laipsnius. 1968 m. už viešą valdžios kritiką buvo atleistas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją. Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (Centre national de la recherche scientifique) profesoriumi. 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.

Skaityti daugiau

„LIKĘ TRISE LEIDŽIAM VAKARĄ TYLIAI SVAJODAMI“

Lietuvos partizanų karo istorijos tyrėjai ir visi ja besidomintys tikrai turi pagrindo džiūgauti, po daugiau nei dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų pagaliau sulaukę pirmo tikrai rimto, akademinio šios istorijos šaltinio leidimo. Tiesa, teisybės dėlei reikia paminėti, kad tai nėra pirmas mėginimas pristatyti partizanų vado Balio Vaičėno rašytinį palikimą. Dienoraščio ištraukos ir laiškai buvo išspausdinti ir prieš porą metų išleistoje knygoje, kurioje mėginta atskleisti Vytauto apygardos Lokio rinktinės istoriją.

Skaityti daugiau

Šlovingos praeities iškamša

Istorija – ne tik sausas mokslas, perkrautas faktais ir galvoje neužsiliekančiomis datomis. Ji neapsiriboja bibliotekų tyla, archyvų dulkėmis ar tamsiais kabinetais. Visų pirma – tai pasakojimas. Juk praeityje slypi daugybė įdomių ir intriguojančių siužetų laukiančių savojo pasakotojo, taigi – savojo istoriko. Todėl šalia sudėtingų ir dažnai sunkiai paskaitomų mokslinių monografijų itin svarbų vaidmenį vaidina istorinė beletristika, leidžianti skaitytojui gyviau ir įtaigiau patirti nebūtin nugrimzdusią istorinę tikrovę.

Skaityti daugiau

Svetimo miesto beieškant

Bene kiekvienas sveiko proto eilinis, kiek ilgėliau šaltu žvilgsniu skrodęs archyvų krapštukus, mintančius rankraštiena, piktinasi jų vargana puota. Tuo tarpu kai dabartis plūsta iš gausybės rago ir sotina jusles tikrovės skanėstais, o vaišintis jais galima kiek įtelpa, nes šiuo atveju esi atleistas nuo egzistencinio antsvorio, jie kramsnoja įvykių, minčių, jausmų ir patirčių fosilijas, kurias meiliai vadina faktais ir, nerišliai murmėdami, mėgina mums papasakoti istorijas apie tai, ko jau nėra.

Skaityti daugiau

Bėgte į pasimetusį tikslą

Globalizacijos guru Zygmuntas Baumanas yra pastebėjęs: viena mūsų gyvenimo keistenybių esanti ta, kad turime vis daugiau atminties (dažnai saugomos kur nors toli esančiose saugyklose) ir vis mažiau suvokimo, daug faktų, tačiau mažai analizės, daug informacijos, kuri mums absoliučiai nieko nereiškia, ir visiško nesiorientavimo elementariose situacijose. Anądien, gerdamas kavą užeigoje, iš kasos čekio sužinojau, kad būtent tą dieną esu prie šešto stalelio, kad pusę antros užsakiau dvigubą espreso, mane aptarnavo Indrė, daviau jai 20 litų ir paėmiau grąžą, sužinojau, kiek iš mano išgerto puodelio sukurta pridėtosios vertės ir kiek sumokėta mokesčių. Man tai nesvarbu, bet… O jei ir taps svarbu, kreipsimės į kompiuterinę atmintį. Atminties kaupyklose jau esti ne tik faktai, bet ir jų apdorojimo programos, leidžiančios mums suvokti, kaip vertinsime faktus ir tendencijas. Nebereikia nieko atsiminti, tereikia mokėti naudotis… Visos daiktų ir technologijų valdymo priemonės orientuotos į kuo mažiau išmanantį žaisliukų mėgėją. Netgi naudinga viską pamiršti ir nekvaršinti galvos, kol turime atminties mašinas ir user friendly aplinką.

Skaityti daugiau

Žiniasklaidos laikas (5)

2013 ir 2014-ųjų metų sandūroje vyko įdomūs dalykai. Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas paskelbė laišką „Dėl Lietuvos tautos istorinės atminties įstatymo projekto”. Lietuvos istorikų profesionalų bendruomenę vienijanti ir jai atstovaujanti institucija minėtame laiške, adresuotame Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, išreiškė susirūpinimą įstatymo projekte deklaruojamu siekiu įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą” (iš įstatymo projekto „Aiškinamojo rašto”), kuriuo turėtų rūpintis Tautos istorinės atminties taryba.

Skaityti daugiau

Paminklų pamėklės ir jų nuotykiai Vilniuje

Pagaliau pradėjome sulaukti ir kiek daugiau analitinių Vilniui skirtų leidinių – jo istorijai, architektūrai, žmonėms. O tai buvo tikra gėda. Nuvažiavus į bet kokį žymesnį užsienio miestą ar miestelį, galima matyti, kaip jų knygynų lentynos tiesiog lūžta nuo miesto istorijos knygų ar albumų, kartais net itin išmoningai suręstų. Antai esu kadaise iš Minsko parsivežusi albumą, kur atvartuose parodytas tos pačios vietos – istorinio priemiesčio, aikštės ar skvero – kaitos per šimtmečius vaizdas, grįstas archeologinėmis rekonstrukcijomis ir archyvinėmis nuotraukomis, nestokojantis čia pat pateikiamų paaiškinimų. Ir skaitytojui patogu, ir toks vizualus medžiagos dėstymo būdas leidžia įsisavinti žymiai daugiau informacijos.

Skaityti daugiau

Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (II)

Regioniškumo tapatybė yra vienas iš trijų identifikuotų lietuviškojo europietiškumo modelių. Šioje tapatybėje suvereni valstybė yra pagrindinis tautos gerovės garantas. Siekiant užtikrinti šią gerovę bei stiprinti Lietuvos valstybingumą, būtina paisyti geopolitinės valstybės padėties, skatinančios sudaryti ir palaikyti įvairias suverenumą garantuojančias regionines sąjungas. Galima išskirti bent keturis regionus, kuriems Lietuva gali save priskirti: Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, vadinamąjį LDK ir Lietuvos–Lenkijos (ar net Vidurio Europos). Kita vertus, pati Europa suprantama kaip išskirtinis regionas, turintis ilgą valstybių bendrabūvio istoriją, o šiuo metu jai priklausančių valstybių susitarimai turi užtikrinti taiką ir saugumą.

Skaityti daugiau

Filosofijos Lietuvoje eskizas Arba apie problemų ir galimybių dialektiką

Šiandien, prasitaręs, kad gyvenime turi reikalų su filosofija, beveik neabejotinai išgirsi viena iš dviejų: entuziastingą „Oho, kaip įdomu!“, kartais lydimą kiek tylesnio „O… kas tai yra?“ arba kiek pašaipų, skepsio persmelktą „O kam tau to reikia?“ Abi reakcijos, žinoma, kiek šaržuotos, tačiau išdidžiai nuleisti jų negirdomis nederėtų. Tik štai sąžiningai į jas atsakyti būtų ne taip ir paprasta, mat jos apima iš tiesų dėmesio vertą klausimą: kas šiandien Lietuvoje yra filosofija ir kam jos reikia? Tiesmukai atsakyti ar pateikti apibrėžimą, ko gero, vargiai įmanoma: filosofijos nepačiupinėsi, neišmatuosi, jos funkcionalumo, vertės ar kitų praktiškai pritaikomų savybių nenusakysi. Tai veikiau fenomenas, o ne objektas. Tad ir šiuo tekstu bus mėginama eskiziškai užfiksuoti fenomeno raišką šiandienėje Lietuvoje bei užčiuopti pulsą, greta jau minėtų klausimų kas ir kam įtraukiant kur, kada ir kaip?

Skaityti daugiau