Bėgte į pasimetusį tikslą

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Geopolitika
AUTORIUS: Egidijus Vareikis
DATA: 2014-02

Globalizacijos guru Zygmuntas Baumanas yra pastebėjęs: viena mūsų gyvenimo keistenybių esanti ta, kad turime vis daugiau atminties (dažnai saugomos kur nors toli esančiose saugyklose) ir vis mažiau suvokimo, daug faktų, tačiau mažai analizės, daug informacijos, kuri mums absoliučiai nieko nereiškia, ir visiško nesiorientavimo elementariose situacijose. Anądien, gerdamas kavą užeigoje, iš kasos čekio sužinojau, kad būtent tą dieną esu prie šešto stalelio, kad pusę antros užsakiau dvigubą espreso, mane aptarnavo Indrė, daviau jai 20 litų ir paėmiau grąžą, sužinojau, kiek iš mano išgerto puodelio sukurta pridėtosios vertės ir kiek sumokėta mokesčių. Man tai nesvarbu, bet… O jei ir taps svarbu, kreipsimės į kompiuterinę atmintį. Atminties kaupyklose jau esti ne tik faktai, bet ir jų apdorojimo programos, leidžiančios mums suvokti, kaip vertinsime faktus ir tendencijas. Nebereikia nieko atsiminti, tereikia mokėti naudotis… Visos daiktų ir technologijų valdymo priemonės orientuotos į kuo mažiau išmanantį žaisliukų mėgėją. Netgi naudinga viską pamiršti ir nekvaršinti galvos, kol turime atminties mašinas ir user friendly aplinką.

Milanas Kundera mūsų epochą juk aprašė ir kaip atminties, ir kaip užmaršties amžių. Technologijos leidžia atminties kultūrai virsti užmaršties kultūra. Pasaulis tapo greitai besikeičiančiu, ir mes jį ėmėme kuo greičiau keisti, stengdamiesi pabėgti nuo neva blogos praeities, – ir kuo greičiau į ateitį. Bet mes jau nebežinome, kurlink judame. Mes susirgome trumparegyste ateičiai. Tačiau mūsų tikrai neištiko „istorijos pabaiga“, kurią paskelbdamas išgarsėjo, jeigu dar pamenate, toks Francisas Fukuyama. Bet su mumis tikrai kažkas nutiko. Tik aš manyčiau, kad pasibaigė ne istorija, o ateitis – jos idėja mirė. Mes gyvename kaip ant bėgtakio, ir jo tempas tik greitėja. Mes neturime laiko jausmams. Tarp jų ir politiniams. Norime tik, kad viskas būtų palanku menko išprusimo vartojimui.

2013 m. politika ir tapo tokio bėgimo ir primityvaus vartojimo paveikslu: visi kažko siekiame, labai daug sprendžiame ir nusprendžiame, paliekame gausybę informacijos įvairiose laikmenose, tačiau prieš akis nebėra jokio tikslo (išskyrus tuščią norą, kad „būtų ­geriau“).

* * *

Lietuviai, besididžiuojantys buvimu mitiniame Europos centre, turėjo progą pasirodyti ir Europoje svarbiausi. Pirmą kartą mūsų šalis formaliai ėmėsi pirmininkavimo ES Tarybai. Žinant, kokią globalią reikšmę šiandien turi ES, nesunku numanyti, kas tenka ir pirmininkaujančiai šaliai. Nereikėjo būti „nuo jūros iki jūros“, nereikėjo puikuotis pirmame dešimtuke esančiais „vidaus produktais“. Tiesiog ES sandara ir veikimas leido šaliai ne tik pasijusti tikra europiete, bet jai ir pavadovauti.

Nesistengiant čia aprėpti visų pirmininkavimo peripetijų, galima tvirtinti, kad šalis tikrai neapsijuokė. Net ir su kukliais administraciniais resursais išsiversta, nepristigta posėdžiams ir pramogoms skirtų vietų. Net ir dirbdama virš galimybių Lietuvos valstybė įrodė, kad bent jau vadybinių gebėjimų nestokoja. Daugelis ES sprendimų buvo rutininiai ir dažniausiai sugeneruoti dar Komisijoje, tačiau savo solo partiją lietuviai turėjo – tai vadinamoji Rytų partnerystė – pastangos įtraukti į ES politikos orbitą kai kurias buvusios SSRS respublikas. Tai ne šiaip projektas, o bandymas dar kartą pakeisti geopolitinį mūsų kontinento žemėlapį, stereotipus ir parodyti, kad Europa – vientisa ir laisva – nesibaigia 30 km nuo Vilniaus. Priminsiu, kad tokių šalių yra šešios – Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Iš viso per 70 milijonų gyventojų. Paklausite, ar Rytų partnerystės šalys pasiruošusios ES narystei? Atsakysiu aiškiai – visiškai nepasiruošusios, ir tam šiandien tikrai neturi pakankamai jėgų, turi gal tik gražius norus ir natūraliai pavydi mums. Iki Europos standartų, aišku, „netempia“. Ar jos labai nori būti Rusijos provincijomis? Tikrai ne, bet ar turi pakankamai jėgų tam pasipriešinti? Kai kas dar paklaus, – kam mums to reikia?

Stereotipas byloja, kad pasaulis po Šaltojo karo pasikeitė nedaug. Atkovojome iš Sovietų imperijos Vidurio Europą, tačiau palikome Rusijai teisę į imperinį palikimą. Daugelio mūsų galvose ir širdyse Ukraina ar Pietų Kaukazas yra kažkas kitokio, labai besiskiriančio nuo tikros Europos. Šios stereotipo pasekmės yra netikėjimas, kad Ukraina gali įveikti XVII a. netikusios sutarties „amžinai su Rusija“ pančius, kad Gruzija gali būti patikima NATO valstybė. Jei Rumunija jau yra Vakarų Europa, tai kodėl Vakarų Europa negali būti rumuniškai kalbanti Moldova? Jei Turkija jau 60 metų garbingai atlieka NATO misiją, tai kodėl ateityje to nepadarys Azerbaidžanas, jei prancūzai susitaikė su vokiečiais, tai kodėl iš principo negali su kaimynais susitaikyti armėnai? Galiausiai jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas Vilnius gali būti Europos metropolija, tai kodėl tokie negali būti Minskas ar Polockas? Demokratija mūsų kaimynystėje ir mums asmeniškai – tik į naudą. Jei pakeisime savo stereotipus ir svajones, galiausiai viskas pasirodys įmanoma. Aišku, ne šiandien, tačiau jei nedarysime nieko, triumfuos senos Rusijos euroazijinės svajonės, kurios taip ir neatnešė ilgalaikės laimės nei buvosios imperijos pakraščiams, nei Pietų Kaukazui… Jei nesvajosime, tai galima drąsiai brėžti gynybos liniją Lietuvos pasienyje ir europines svajones „išleisti į pensiją“.

Tad mes galime padaryti nedidelį, bet labai svarbų žingsnį – suteikti Rytų partnerystės šalims europinę perspektyvą. Turime būti, kaip kadaise danai, reiklūs pasirengimui, tačiau suteikti jiems aiškų šansą. Tai ne avansinis mokėjimas – tai ženklas, kad norime keisti seną geopolitiką.

Lietuvos pirmininkavimo metu Europos galimybės Rytuose kiek prasiplėtė, tačiau svajonės neišsipildė. Geopolitiniam virsmui reikėjo Ukrainos, o jos nėra. Tad simbolinis Mėlynųjų vandenų mūšis šį kartą pralaimėtas. Europa geopolitiškai nepadidėjo, daug pasimokė, tačiau liko bėgti savais, daug kartų išmėgintais keliais.

Nelaikyčiau Ukrainos netekties strateginiu pralaimėjimu. Pralaimėjo Rusija ir Rytų mąstymas, kad politiką lemia vamzdžiai ir rinkos kainos. Maskva (o ir Kijevas) buvo įsitikinę, kad Briuselis Ukrainai (o ir Maskvai) pasiūlys kokį nors depolitizuotą sandėrį. Daug kartų moralės stoka kaltintas Briuselis šį kartą nedavė kyšio, nepabūgo grasinimų ir nežaidė pagal Kijevo–Maskvos taisykles. Tikras pragiedrulys Europos politikoje.

Užsienio politikos pamokėles šį kartą turės išmokti Rytai. Kijevą įklampino visai ne džentelmeniška vizija, kad ES – tai neblogas pinigų maišas, iš kurio reikia semti kuo daugiau, negalvojant apie jokias politikos vertybes. Pinigų yra, bet protinga būtų ne ciniškai juos griebti, o kurti ilgesnio laikotarpio perspektyvą. Prasčiokas eina, kur daugiau duoda, pilietis – sukuria, ko reikia vadinamajam bendrajam gėriui. Tad garbės komponentas politikoje kur kas svarbesnis nei naudos. Tai palygintina su eismo taisyklėmis ir jų laikymųsi. Manau, kad skaitytojas nesunkiai nuspės, kad esama šalių, kurios primygtinai ragina laikytis taisyklių, ir šalių, kurios teigia, kad geriau susitarti kaip nors už kampo – dėl sunkvežimių, sūrio ar vamzdžio. Pagunda nepaisyti kelio ženklų ir puikuotis gerais santykiais su vietos policija būdingas vietinių „kietuolių“ bruožas, tačiau tai nėra tikra ir teisinga politika, juolab jei policininkas leidžiasi įkalbamas.

Vis neduoda ramybės klausimas, kokiu tonu bendrauti su nedemokratiškomis valstybėmis ir jų vadovais, su teroristais ar separatistais. Meilikavimo arba, kaip jie tai vadina, pragmatinės politikos šalininkai pasitelkia vis tą patį argumentą – „su Rusija (Baltarusija) reikia geruoju, nes nubaus“. Jau ne kartą nubaudė. Nuolaidos tiems, kurie nuolaidose mato silpnumą, provokuoja tik naujų nuolaidų reikalavimus. Belieka liūdnai prisiminti, kad Gorbačiovas Sovietų Sąjungoje atsirado todėl, kad prieš tai Amerikoje atsirado Ronaldas Reaganas, daręs kompromisus visose srityse, išskyrus moralę. Diktatoriai labiausiai bijo moralios politikos.

Tad mums reikia integruotos Europos, kurioje svarbiausia – ne pinigai ir žinojimas, kaip juos pasiimti. Svarbesnis yra žinojimas, kaip norime gyventi, kad vakarais jaustumėmės dorai pavargę, o ne kieno nors sąskaita gerai privalgę. Galiausiai sutvarkius Europą racio­naliai ir protingai bus išties „daugiau Europos“.

Tad ar sulauksime dar vieno SSRS ir jos valdų padalijimo?

Pirmasis įvyko tada, kai pusiau kolonijos nustojo būti Maskvos valdinėmis. Antrasis padalijimas įvyko 1991 m. pabaigoje, kai iš SSRS liko tik Rusija. Tačiau jis nebaigtas, kol neapsisiprendė buvusios SSRS dalys. Ir dabartinė politika rodo, kad Rusija – ne visai Europa, nors jai visi linkime tokia tapti. Su Rusija nepavyksta europietiškai nei pasikalbėti, nei susitarti. Ši šalis turi tik vieną idėją – fizinę jėgą, su kuria aplinkiniai skaitosi iš baimės. Meilės Rusijai koncepto strategai taip ir nesugalvojo.

Vytautas Didysis buvo per arti Rytų, kad vienytų Vakarus, o Rytų, deja, jis ir jo palikuonys į Vakarus neatvedė. Juos bandė vesti caras Petras, tačiau taip nesėkmingai, kad Rusija taip ir liko įstrigusi pusiakely. Normano Davieso teigimu, nuo tos XVIII a. pradžios Rusija tapo amžina Europos problema – be jos negalima, su ja nepavyksta. Šiuo klausimu nieko nuspręsti taip ir neišmokome, o galiausiai ir nežinome, kuri iš hipotezių reiškia ką nors pozityvaus mūsų žemiško rojaus kūrimo darbe.

* * *

Per daugiau kaip dvidešimtį metų į užmarštį pasitraukė ne vienas gražios ateities scenarijus. Kalbėta apie istorijos pabaigą, dabar iš to šaipomasi. Kalbėta apie neišvengiamai demokratišką vientisą ir laisvą Europą – Europa baigiasi 30 kilometrų nuo Vilniaus, o tokios „skiautės“ kaip Moldova ar Gruzija vaizdo nekeičia. Nuteistos tapti demokratijomis, Rytų Europos šalys tokį nuosprendį lengvai ignoravo, kurdamos nacio­nalpopulistines diktatūras. Vladiminas Putinas sukūrė savo vaklstybę, reikalingą Rusijos masėms, o ne demokratijai ar pasaulinei taikai. Neatėjo Azijos amžius, neprasidėjo islamo triumfo žygis. Tebesitęsia kažkas, kas yra pereinama, laikina, nujaučiant, kad kažkas turi įvykti, tačiau politikos ir istorijos guglinimas nieko nepaaiškina. O mes nuovokos jau nebeturime. Nebepaaiškiname sau, kodėl globalizacija palengva virsta frag­mentacija, civilizacijos, deklaruodamos amžiną meilę, nebesugeba nei susitarti, nei suprasti…

Pasaulis palyginti taikus, tačiau pilnas žiaurumo, teoriškai gyvendami taikiu metu esame apsupti nesibaigiančių karų. Ir tai ne šiaip kokie konfliktai. Tegul jie toli, tegul atrodo kartais paiki ir beprasmiai, bet politikai ir diplomatai niekaip negali numaldyti žmogiško polinkio problemas spręsti ne žodžio ir įstatymo, o ginklo keliu.

Pradėkime nuo vadinamojo „pozityvo“. Ekspertai tvirtina, kad yra vilties baigti pilietinę nesantaiką Kolumbijoje – karą, kuris tęsiasi jau 60 metų. Esama vilties nutraukti etninę pilietinę nesantaiką Birmoje/Mianmare, galbūt pavyks nutolinti karo su Iranu grėsmę. Normalėja padėtis Pakistane, tikėtina, kad prasidės Turkijos valdžios derybos su kurdais. Skeptikai, tiesa, įspėja, kad Pakistane tarpgentinius konfliktus gali pakeisti miesto terorizmas, o susitarimas su Iranu – kol kas tik popieriuje. Taigi nieko nauja, nors atrodo, kad jau išmokome sekti kievieną potencialų teroristą. Sekamas ir informacijos rinkimas, išsigimta į visokius Snowdeno skandalus. Paslapčių išdavikai tampa teigiamais herojais. „Duok mums Barabą….“ – ir tą Barabą gauna, nes jo teisė vertesnė nei nusikaltimas.

Kur kas mažiau gerų naujienų Sirijos, Irako, Kongo Demokratinės Respublikos, Sudano, Centrinės Afrikos Respublikos, Pietų Sudano reikaluose. Iš esmės nepasikeitė situacija Šiaurės ir Pietų Kaukaze, Irake, Somalyje, Afganistane, Libijoje, Egipte. 2014 m. kariaujančių šalių sąrašą tikriausiai papildys Bangladešas, Hondūras.

Kodėl šiems karams negalima užkirsti kelio? Kodėl esame bejėgiai ir ką reikėtų daryti? Žinovai nurodo mažiausiai tris priežastis. Pirma, norintieji kariauti XXI a. nepaiso jokių vadinamųjų tarptautinės ir humanitarinės teisės normų ar JTO rezoliucijų. Antra, konfliktų priežastis sunkiai bepaaiškina tradicinė politologija ir vertybių sistema. Trečia, tarptautinė bendrija turi vis mažiau valios imtis šių konfliktų reguliavimo ir investuoti į jų sprendimą. Toli eiti nereikia. Mielas skaitytojau, pripažink, ar entuziastingai skirtum NATO šalies – Lietuvos Respublikos – biudžeto lėšų atkurti taikai Centrinės Afrikos Respublikoje, kurią ir žemėlapyje ne kiekvienas suras.

Sirija jau seniai nebe dviejų priešiškų jėgų karo laukas. Kadaise bandžiusi įvesti tvarką Libane, ji pati „libanizuojasi“ – atskiros grupuotės turi savo ginkluotąsias pajėgas, savo teritoriją ir „savus“ piliečius. Diktatorius Asadas, turintis pakankamai karinės galios, dar bando atstovauti „tikrajai“ valdžiai, tačiau Sirijos kaip vientisos valstybės jau nebėra. Reikia pastebėti, kad Asado valdžia laimėjo diplomatiniame fronte – ji įrodė, kad vienintelė galėtų kaip nors suvaldyti šalyje tvyrantį chaosą, – tai valdžiai „linkčioja“ Maskva, o Vakarai tik skėsčioja rankomis. Jei tik Asadas kaip nors baigtų kraujo praliejimą (kad ir „tvirtos rankos pagalba“), ne vienas respektabilus Vakarų šalių vadovas su paleng­vėjimu atsidustų. Panašu, kad ir Konge tai išnyksta, tai atsiranda ginkluotos ir nepriklausomos savivaldos, kariaujančios ir prieš sostinės pajėgas, ir tarpusavyje. Mažai kas gali paaiškinti, kas atsitiko Pietų Sudane, tačiau jei atsitiko, tai – ilgam.

Irako karas vyksta ne prieš kokius nors įsiveržėlius, o viduje, ir jis rodo, kad nesutarimai tarp sunitų ir šiitų ilgainiui gali tapti panašūs į kadaise Europoje vykusius religinius karus. Rinkimai tokiais atvejais nieko nepadės, veikiau tik parodys, kad visi dar turi jėgų kovoti už savo vėliavas. Rinkimų laukia ir Libija, tačiau ten dar painiau: islamistai prieš liberalus, konservatyvios jėgos prieš radikalus, centras prieš periferiją… Bangladeše rinkimai ne išsprendė nesutarimus, o juos sukėlė. Beje, tai ne šiaip sau kas, o viena didžiausių pasaulio valstybių. Jei kam atrodo, kad Malis jau yra taiki ir stabili valstybė, turėtų galvoti kitaip, nes rinkimai Afrikoje mažai ką reiškia: svarbu, ne kas balsuoja ar balsus skaičiuoja, o kaip rezultatus priima ar juos paneigia ginklu. Tarptautinė bendrija bevelija ne padėti, o veikiau nesikišti, nes galų gale jau nebeaišku, kurie ten geriečiai ir kurie blogiečiai.

Centrinės Afrikos Respublika (kurios „imperatorius“ Bokassa kadaise pagarsėjo kanibalizmu) vis labiau klimpsta į Somalio scenarijų – valstybė be jokios aiškios valdžios. Islamiškos grupuotės, kurias remia tikėjimo broliai Čade ir Sudane, bandė pakeisti prezidentą Bozize savo statytiniu Djotodia (vardų atsiminti nebūtina), tačiau dabar kovoja prieš jį patį. Teisingiau sakant, kiek­vienas kovoja prieš kiekvieną. Kadangi saugoma valstybės siena jau nebegalioja, šis gentinis karas vyksta ir formalioje kaimyninių valstybių teritorijoje.

Hondūras pirmauja pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių. 2013 m. čia 100 000 gyventojų teko 80 žmogžudysčių (kam įdomu, Lietuvoje mažiau negu 7), demokratinės institucijos sunkiai valdo situaciją, policija korumpuota, dažnai talkinanti nusikaltėliams ir narkomafijai, kuri kontroliuoja kai kuriuos jūrų ir oro uostus. Taip kur kas lengviau, nei pagal įstatymus. Gal jau senieji gerieji demokratijos rinkos ekonomikos ir žmogaus teisių įstatymai nebereikalingi?

Naujųjų metų pradžia priminė, kad buvusiame Stalingrade bombos sproginėjo ne tik prieš 70 metų. Kažko pabaiga ar pradžia? Olimpinės ugnies kelias į rusišką olimpiadą turi būti kiek įmanoma nesportiškas… Koks Insbrukas ar Turinas surengia žaidynes vietos valdžios lėšomis ir organizaciniais gebėjimais. Rusijai reikia prezidentinės kontrolės, Sočio mero kėdė tampa svarbesnė už Maskvos mero. Ir nieko tai nestebina, nestebina, kad praėjus keliems metams po olimpiados, reikia ne prisiminti sportinius laimėjimus, o „laižytis“ politines žaizdas. Iki valstybių žlugimo.

Politikos laimėjimais laikyčiau tai, kad pasaulis ima vis drąsiau sakyti tiesą, kad Kinijos ekonomika tėra pampstantis burbulas, kad Rusijos ekonomika – tik žaliavų turgus. Tačiau dar nedrįstama įdentifikuoti, kas nutiks, pastarosioms sužlugus… nes nebežinoma, kokias čia teorijas pritaikyti.

* * *

Ar Bažnyčios vaidmuo politiniame gyvenime nebereikšmingas? Ar politikams visai nebesvarbu, kas vyksta formaliai mažiausioje pasaulio valstybėje?.. Taigi kad ne. Bažnyčios įtaka valstybėms tebėra labai svarbi. O galbūt jos svarba pastaruoju metu net didėja, ir tai dar kartą įrodo, kad Bažnyčia nuo politikos tikrai neatskirta. Šiaip ar taip, ir vėl Time metų žmogumi tampa Popiežius.

Krikščionybė, o ir popiežiaus autoritetas išgyveno ne vieną istorijos virsmą. Priešmoderniaisiais laikais Dievu tiesiog tikėta arba netikėta. Be įrodymų. Modernybė stengėsi paaiškinti, kur yra Dievas, o kur jo nėra. Postmodernybė Dievą duoda kiekvienam pagal individualius poreikius. Kadangi universalių normų nebėra, belieka demokratiškai nutarti ar susitarti, kas šiandien norma/tiesa, o kas ne. Vietoje religijos kaip įsakymų laikymosi ima atsirasti vadinama demokratinė religija (ar vadinamasis Bažnyčios demokratėjimas): svarbu ne ką Dievas įsakė, o kaip mes sutariame tų įsakymų klausyti. Individuali patirtis tampa svarbesnė už teoriją – laisvas žmogus yra laisvas ne tik pažinti, bet ir savaip patirti, visai nesidomėdamas, ką patirti jis turi. Po Šaltojo karo buvo momentas, kai rodėsi, kad bus gerai ir be mesijų, nes visi geri ir demokratiški. Fukuyama sakė, kad reikia gyventi pragmatiškai ir netikėti stebuklais. Stebuklų laikai baigėsi… Apie tikėjimą kaip atgyveną, apie popiežių kaip išnykstantį folkloro elementą prabilo ne tik ateistai, bet ir visai racionalūs politikos mąstytojai.

Tačiau kaip ne kartą nutinka, tikrovė pasirenka ne tikėtiniausią scenarijų. Religija jau seniai nebe opiumas liaudžiai, o veikiau vaistas nuo daugelio civilizacijos ligų. Dar ne iki galo pripažintas ir nedalinamas su nuolaidų kortelėmis, tačiau vis labiau geidžiamas, o dažnai ir tiesiog būtinas. Dvasia, kaip ir pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais, sėkmingai įrodė esanti svarbesnė už jėgą. Popiežius yra ne ekonominis ir ne politinis lyderis, o dvasinis, ir čia ne jo silpnumas, o privalumas. Organizacija, vadinama Katalikų Bažnyčia, ir jos vadovai sugebėjo ne akcentuoti savo tikėjimo išskirtinumą iš kitų tikėjimų, o kaip ir moko Šv. Raštas, akcentuoti tikėjimo universalumą. Visi, kas bandė sakyti, kad katalikų tikėjimas nelankstus, sunkiai suvokiamas ar panašiai, galėjo susilaukti klausimo – o kas jums nepriimtina jo idėjose?

Jonas Paulius II kvietė nebijoti tikėti tuo, kas yra, Benediktas XVI padarė, kad tikėjimas būtų gražus, suprantamas ir tuo pat metu gilus. Pranciškus tampa praktiku, sugebančiu sudėtingus dalykus išversti į kasdienę tikinčiųjų kalbą. Štai kur Metų Žmogus.

* * *

Tai kur dabar nubėgsime? Bėgimas – lyg praėjusių metų Bostono maratonas, kurio finiše sprogsta savadarbės bombos, ir visiškai nebeaišku, kas čia su kuo kariauja ir kokias alternatyvas siūlo. Visi tie arabų pavasariai tampa lyg nevykę kokteiliai, kurių nebegalima šiandienės politikos instrumentais nei nuryti, nei išspjauti…

Pasaulį paliko Margaret Thatcher, mokėjusi tvirtai sakyti ne ir nenuolaidžiavusi jokiems pigesniems pasiūlymams. Pasaulį paliko Nelsonas Mandela – evoliucionavęs nuo komunisto iki susitaikymo simbolio. Pasaulį paliko ir Hugo Chavezas, teigęs, kad nėra jokios kitos politikos, tik populistinis pasipelnymas iš gamtos dovanų. Kuri netektis tik faktas, o kuri – gedulas?

Ir kokia gi politika lieka tame visuotinio žinojimo ir visuotinės užmaršties amžiuje?

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Geopolitika
AUTORIUS: Egidijus Vareikis
DATA: 2014-02

Globalizacijos guru Zygmuntas Baumanas yra pastebėjęs: viena mūsų gyvenimo keistenybių esanti ta, kad turime vis daugiau atminties (dažnai saugomos kur nors toli esančiose saugyklose) ir vis mažiau suvokimo, daug faktų, tačiau mažai analizės, daug informacijos, kuri mums absoliučiai nieko nereiškia, ir visiško nesiorientavimo elementariose situacijose. Anądien, gerdamas kavą užeigoje, iš kasos čekio sužinojau, kad būtent tą dieną esu prie šešto stalelio, kad pusę antros užsakiau dvigubą espreso, mane aptarnavo Indrė, daviau jai 20 litų ir paėmiau grąžą, sužinojau, kiek iš mano išgerto puodelio sukurta pridėtosios vertės ir kiek sumokėta mokesčių. Man tai nesvarbu, bet… O jei ir taps svarbu, kreipsimės į kompiuterinę atmintį. Atminties kaupyklose jau esti ne tik faktai, bet ir jų apdorojimo programos, leidžiančios mums suvokti, kaip vertinsime faktus ir tendencijas. Nebereikia nieko atsiminti, tereikia mokėti naudotis… Visos daiktų ir technologijų valdymo priemonės orientuotos į kuo mažiau išmanantį žaisliukų mėgėją. Netgi naudinga viską pamiršti ir nekvaršinti galvos, kol turime atminties mašinas ir user friendly aplinką.

Milanas Kundera mūsų epochą juk aprašė ir kaip atminties, ir kaip užmaršties amžių. Technologijos leidžia atminties kultūrai virsti užmaršties kultūra. Pasaulis tapo greitai besikeičiančiu, ir mes jį ėmėme kuo greičiau keisti, stengdamiesi pabėgti nuo neva blogos praeities, – ir kuo greičiau į ateitį. Bet mes jau nebežinome, kurlink judame. Mes susirgome trumparegyste ateičiai. Tačiau mūsų tikrai neištiko „istorijos pabaiga“, kurią paskelbdamas išgarsėjo, jeigu dar pamenate, toks Francisas Fukuyama. Bet su mumis tikrai kažkas nutiko. Tik aš manyčiau, kad pasibaigė ne istorija, o ateitis – jos idėja mirė. Mes gyvename kaip ant bėgtakio, ir jo tempas tik greitėja. Mes neturime laiko jausmams. Tarp jų ir politiniams. Norime tik, kad viskas būtų palanku menko išprusimo vartojimui.

2013 m. politika ir tapo tokio bėgimo ir primityvaus vartojimo paveikslu: visi kažko siekiame, labai daug sprendžiame ir nusprendžiame, paliekame gausybę informacijos įvairiose laikmenose, tačiau prieš akis nebėra jokio tikslo (išskyrus tuščią norą, kad „būtų ­geriau“).

* * *

Lietuviai, besididžiuojantys buvimu mitiniame Europos centre, turėjo progą pasirodyti ir Europoje svarbiausi. Pirmą kartą mūsų šalis formaliai ėmėsi pirmininkavimo ES Tarybai. Žinant, kokią globalią reikšmę šiandien turi ES, nesunku numanyti, kas tenka ir pirmininkaujančiai šaliai. Nereikėjo būti „nuo jūros iki jūros“, nereikėjo puikuotis pirmame dešimtuke esančiais „vidaus produktais“. Tiesiog ES sandara ir veikimas leido šaliai ne tik pasijusti tikra europiete, bet jai ir pavadovauti.

Nesistengiant čia aprėpti visų pirmininkavimo peripetijų, galima tvirtinti, kad šalis tikrai neapsijuokė. Net ir su kukliais administraciniais resursais išsiversta, nepristigta posėdžiams ir pramogoms skirtų vietų. Net ir dirbdama virš galimybių Lietuvos valstybė įrodė, kad bent jau vadybinių gebėjimų nestokoja. Daugelis ES sprendimų buvo rutininiai ir dažniausiai sugeneruoti dar Komisijoje, tačiau savo solo partiją lietuviai turėjo – tai vadinamoji Rytų partnerystė – pastangos įtraukti į ES politikos orbitą kai kurias buvusios SSRS respublikas. Tai ne šiaip projektas, o bandymas dar kartą pakeisti geopolitinį mūsų kontinento žemėlapį, stereotipus ir parodyti, kad Europa – vientisa ir laisva – nesibaigia 30 km nuo Vilniaus. Priminsiu, kad tokių šalių yra šešios – Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Iš viso per 70 milijonų gyventojų. Paklausite, ar Rytų partnerystės šalys pasiruošusios ES narystei? Atsakysiu aiškiai – visiškai nepasiruošusios, ir tam šiandien tikrai neturi pakankamai jėgų, turi gal tik gražius norus ir natūraliai pavydi mums. Iki Europos standartų, aišku, „netempia“. Ar jos labai nori būti Rusijos provincijomis? Tikrai ne, bet ar turi pakankamai jėgų tam pasipriešinti? Kai kas dar paklaus, – kam mums to reikia?

Stereotipas byloja, kad pasaulis po Šaltojo karo pasikeitė nedaug. Atkovojome iš Sovietų imperijos Vidurio Europą, tačiau palikome Rusijai teisę į imperinį palikimą. Daugelio mūsų galvose ir širdyse Ukraina ar Pietų Kaukazas yra kažkas kitokio, labai besiskiriančio nuo tikros Europos. Šios stereotipo pasekmės yra netikėjimas, kad Ukraina gali įveikti XVII a. netikusios sutarties „amžinai su Rusija“ pančius, kad Gruzija gali būti patikima NATO valstybė. Jei Rumunija jau yra Vakarų Europa, tai kodėl Vakarų Europa negali būti rumuniškai kalbanti Moldova? Jei Turkija jau 60 metų garbingai atlieka NATO misiją, tai kodėl ateityje to nepadarys Azerbaidžanas, jei prancūzai susitaikė su vokiečiais, tai kodėl iš principo negali su kaimynais susitaikyti armėnai? Galiausiai jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas Vilnius gali būti Europos metropolija, tai kodėl tokie negali būti Minskas ar Polockas? Demokratija mūsų kaimynystėje ir mums asmeniškai – tik į naudą. Jei pakeisime savo stereotipus ir svajones, galiausiai viskas pasirodys įmanoma. Aišku, ne šiandien, tačiau jei nedarysime nieko, triumfuos senos Rusijos euroazijinės svajonės, kurios taip ir neatnešė ilgalaikės laimės nei buvosios imperijos pakraščiams, nei Pietų Kaukazui… Jei nesvajosime, tai galima drąsiai brėžti gynybos liniją Lietuvos pasienyje ir europines svajones „išleisti į pensiją“.

Tad mes galime padaryti nedidelį, bet labai svarbų žingsnį – suteikti Rytų partnerystės šalims europinę perspektyvą. Turime būti, kaip kadaise danai, reiklūs pasirengimui, tačiau suteikti jiems aiškų šansą. Tai ne avansinis mokėjimas – tai ženklas, kad norime keisti seną geopolitiką.

Lietuvos pirmininkavimo metu Europos galimybės Rytuose kiek prasiplėtė, tačiau svajonės neišsipildė. Geopolitiniam virsmui reikėjo Ukrainos, o jos nėra. Tad simbolinis Mėlynųjų vandenų mūšis šį kartą pralaimėtas. Europa geopolitiškai nepadidėjo, daug pasimokė, tačiau liko bėgti savais, daug kartų išmėgintais keliais.

Nelaikyčiau Ukrainos netekties strateginiu pralaimėjimu. Pralaimėjo Rusija ir Rytų mąstymas, kad politiką lemia vamzdžiai ir rinkos kainos. Maskva (o ir Kijevas) buvo įsitikinę, kad Briuselis Ukrainai (o ir Maskvai) pasiūlys kokį nors depolitizuotą sandėrį. Daug kartų moralės stoka kaltintas Briuselis šį kartą nedavė kyšio, nepabūgo grasinimų ir nežaidė pagal Kijevo–Maskvos taisykles. Tikras pragiedrulys Europos politikoje.

Užsienio politikos pamokėles šį kartą turės išmokti Rytai. Kijevą įklampino visai ne džentelmeniška vizija, kad ES – tai neblogas pinigų maišas, iš kurio reikia semti kuo daugiau, negalvojant apie jokias politikos vertybes. Pinigų yra, bet protinga būtų ne ciniškai juos griebti, o kurti ilgesnio laikotarpio perspektyvą. Prasčiokas eina, kur daugiau duoda, pilietis – sukuria, ko reikia vadinamajam bendrajam gėriui. Tad garbės komponentas politikoje kur kas svarbesnis nei naudos. Tai palygintina su eismo taisyklėmis ir jų laikymųsi. Manau, kad skaitytojas nesunkiai nuspės, kad esama šalių, kurios primygtinai ragina laikytis taisyklių, ir šalių, kurios teigia, kad geriau susitarti kaip nors už kampo – dėl sunkvežimių, sūrio ar vamzdžio. Pagunda nepaisyti kelio ženklų ir puikuotis gerais santykiais su vietos policija būdingas vietinių „kietuolių“ bruožas, tačiau tai nėra tikra ir teisinga politika, juolab jei policininkas leidžiasi įkalbamas.

Vis neduoda ramybės klausimas, kokiu tonu bendrauti su nedemokratiškomis valstybėmis ir jų vadovais, su teroristais ar separatistais. Meilikavimo arba, kaip jie tai vadina, pragmatinės politikos šalininkai pasitelkia vis tą patį argumentą – „su Rusija (Baltarusija) reikia geruoju, nes nubaus“. Jau ne kartą nubaudė. Nuolaidos tiems, kurie nuolaidose mato silpnumą, provokuoja tik naujų nuolaidų reikalavimus. Belieka liūdnai prisiminti, kad Gorbačiovas Sovietų Sąjungoje atsirado todėl, kad prieš tai Amerikoje atsirado Ronaldas Reaganas, daręs kompromisus visose srityse, išskyrus moralę. Diktatoriai labiausiai bijo moralios politikos.

Tad mums reikia integruotos Europos, kurioje svarbiausia – ne pinigai ir žinojimas, kaip juos pasiimti. Svarbesnis yra žinojimas, kaip norime gyventi, kad vakarais jaustumėmės dorai pavargę, o ne kieno nors sąskaita gerai privalgę. Galiausiai sutvarkius Europą racio­naliai ir protingai bus išties „daugiau Europos“.

Tad ar sulauksime dar vieno SSRS ir jos valdų padalijimo?

Pirmasis įvyko tada, kai pusiau kolonijos nustojo būti Maskvos valdinėmis. Antrasis padalijimas įvyko 1991 m. pabaigoje, kai iš SSRS liko tik Rusija. Tačiau jis nebaigtas, kol neapsisiprendė buvusios SSRS dalys. Ir dabartinė politika rodo, kad Rusija – ne visai Europa, nors jai visi linkime tokia tapti. Su Rusija nepavyksta europietiškai nei pasikalbėti, nei susitarti. Ši šalis turi tik vieną idėją – fizinę jėgą, su kuria aplinkiniai skaitosi iš baimės. Meilės Rusijai koncepto strategai taip ir nesugalvojo.

Vytautas Didysis buvo per arti Rytų, kad vienytų Vakarus, o Rytų, deja, jis ir jo palikuonys į Vakarus neatvedė. Juos bandė vesti caras Petras, tačiau taip nesėkmingai, kad Rusija taip ir liko įstrigusi pusiakely. Normano Davieso teigimu, nuo tos XVIII a. pradžios Rusija tapo amžina Europos problema – be jos negalima, su ja nepavyksta. Šiuo klausimu nieko nuspręsti taip ir neišmokome, o galiausiai ir nežinome, kuri iš hipotezių reiškia ką nors pozityvaus mūsų žemiško rojaus kūrimo darbe.

* * *

Per daugiau kaip dvidešimtį metų į užmarštį pasitraukė ne vienas gražios ateities scenarijus. Kalbėta apie istorijos pabaigą, dabar iš to šaipomasi. Kalbėta apie neišvengiamai demokratišką vientisą ir laisvą Europą – Europa baigiasi 30 kilometrų nuo Vilniaus, o tokios „skiautės“ kaip Moldova ar Gruzija vaizdo nekeičia. Nuteistos tapti demokratijomis, Rytų Europos šalys tokį nuosprendį lengvai ignoravo, kurdamos nacio­nalpopulistines diktatūras. Vladiminas Putinas sukūrė savo vaklstybę, reikalingą Rusijos masėms, o ne demokratijai ar pasaulinei taikai. Neatėjo Azijos amžius, neprasidėjo islamo triumfo žygis. Tebesitęsia kažkas, kas yra pereinama, laikina, nujaučiant, kad kažkas turi įvykti, tačiau politikos ir istorijos guglinimas nieko nepaaiškina. O mes nuovokos jau nebeturime. Nebepaaiškiname sau, kodėl globalizacija palengva virsta frag­mentacija, civilizacijos, deklaruodamos amžiną meilę, nebesugeba nei susitarti, nei suprasti…

Pasaulis palyginti taikus, tačiau pilnas žiaurumo, teoriškai gyvendami taikiu metu esame apsupti nesibaigiančių karų. Ir tai ne šiaip kokie konfliktai. Tegul jie toli, tegul atrodo kartais paiki ir beprasmiai, bet politikai ir diplomatai niekaip negali numaldyti žmogiško polinkio problemas spręsti ne žodžio ir įstatymo, o ginklo keliu.

Pradėkime nuo vadinamojo „pozityvo“. Ekspertai tvirtina, kad yra vilties baigti pilietinę nesantaiką Kolumbijoje – karą, kuris tęsiasi jau 60 metų. Esama vilties nutraukti etninę pilietinę nesantaiką Birmoje/Mianmare, galbūt pavyks nutolinti karo su Iranu grėsmę. Normalėja padėtis Pakistane, tikėtina, kad prasidės Turkijos valdžios derybos su kurdais. Skeptikai, tiesa, įspėja, kad Pakistane tarpgentinius konfliktus gali pakeisti miesto terorizmas, o susitarimas su Iranu – kol kas tik popieriuje. Taigi nieko nauja, nors atrodo, kad jau išmokome sekti kievieną potencialų teroristą. Sekamas ir informacijos rinkimas, išsigimta į visokius Snowdeno skandalus. Paslapčių išdavikai tampa teigiamais herojais. „Duok mums Barabą….“ – ir tą Barabą gauna, nes jo teisė vertesnė nei nusikaltimas.

Kur kas mažiau gerų naujienų Sirijos, Irako, Kongo Demokratinės Respublikos, Sudano, Centrinės Afrikos Respublikos, Pietų Sudano reikaluose. Iš esmės nepasikeitė situacija Šiaurės ir Pietų Kaukaze, Irake, Somalyje, Afganistane, Libijoje, Egipte. 2014 m. kariaujančių šalių sąrašą tikriausiai papildys Bangladešas, Hondūras.

Kodėl šiems karams negalima užkirsti kelio? Kodėl esame bejėgiai ir ką reikėtų daryti? Žinovai nurodo mažiausiai tris priežastis. Pirma, norintieji kariauti XXI a. nepaiso jokių vadinamųjų tarptautinės ir humanitarinės teisės normų ar JTO rezoliucijų. Antra, konfliktų priežastis sunkiai bepaaiškina tradicinė politologija ir vertybių sistema. Trečia, tarptautinė bendrija turi vis mažiau valios imtis šių konfliktų reguliavimo ir investuoti į jų sprendimą. Toli eiti nereikia. Mielas skaitytojau, pripažink, ar entuziastingai skirtum NATO šalies – Lietuvos Respublikos – biudžeto lėšų atkurti taikai Centrinės Afrikos Respublikoje, kurią ir žemėlapyje ne kiekvienas suras.

Sirija jau seniai nebe dviejų priešiškų jėgų karo laukas. Kadaise bandžiusi įvesti tvarką Libane, ji pati „libanizuojasi“ – atskiros grupuotės turi savo ginkluotąsias pajėgas, savo teritoriją ir „savus“ piliečius. Diktatorius Asadas, turintis pakankamai karinės galios, dar bando atstovauti „tikrajai“ valdžiai, tačiau Sirijos kaip vientisos valstybės jau nebėra. Reikia pastebėti, kad Asado valdžia laimėjo diplomatiniame fronte – ji įrodė, kad vienintelė galėtų kaip nors suvaldyti šalyje tvyrantį chaosą, – tai valdžiai „linkčioja“ Maskva, o Vakarai tik skėsčioja rankomis. Jei tik Asadas kaip nors baigtų kraujo praliejimą (kad ir „tvirtos rankos pagalba“), ne vienas respektabilus Vakarų šalių vadovas su paleng­vėjimu atsidustų. Panašu, kad ir Konge tai išnyksta, tai atsiranda ginkluotos ir nepriklausomos savivaldos, kariaujančios ir prieš sostinės pajėgas, ir tarpusavyje. Mažai kas gali paaiškinti, kas atsitiko Pietų Sudane, tačiau jei atsitiko, tai – ilgam.

Irako karas vyksta ne prieš kokius nors įsiveržėlius, o viduje, ir jis rodo, kad nesutarimai tarp sunitų ir šiitų ilgainiui gali tapti panašūs į kadaise Europoje vykusius religinius karus. Rinkimai tokiais atvejais nieko nepadės, veikiau tik parodys, kad visi dar turi jėgų kovoti už savo vėliavas. Rinkimų laukia ir Libija, tačiau ten dar painiau: islamistai prieš liberalus, konservatyvios jėgos prieš radikalus, centras prieš periferiją… Bangladeše rinkimai ne išsprendė nesutarimus, o juos sukėlė. Beje, tai ne šiaip sau kas, o viena didžiausių pasaulio valstybių. Jei kam atrodo, kad Malis jau yra taiki ir stabili valstybė, turėtų galvoti kitaip, nes rinkimai Afrikoje mažai ką reiškia: svarbu, ne kas balsuoja ar balsus skaičiuoja, o kaip rezultatus priima ar juos paneigia ginklu. Tarptautinė bendrija bevelija ne padėti, o veikiau nesikišti, nes galų gale jau nebeaišku, kurie ten geriečiai ir kurie blogiečiai.

Centrinės Afrikos Respublika (kurios „imperatorius“ Bokassa kadaise pagarsėjo kanibalizmu) vis labiau klimpsta į Somalio scenarijų – valstybė be jokios aiškios valdžios. Islamiškos grupuotės, kurias remia tikėjimo broliai Čade ir Sudane, bandė pakeisti prezidentą Bozize savo statytiniu Djotodia (vardų atsiminti nebūtina), tačiau dabar kovoja prieš jį patį. Teisingiau sakant, kiek­vienas kovoja prieš kiekvieną. Kadangi saugoma valstybės siena jau nebegalioja, šis gentinis karas vyksta ir formalioje kaimyninių valstybių teritorijoje.

Hondūras pirmauja pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių. 2013 m. čia 100 000 gyventojų teko 80 žmogžudysčių (kam įdomu, Lietuvoje mažiau negu 7), demokratinės institucijos sunkiai valdo situaciją, policija korumpuota, dažnai talkinanti nusikaltėliams ir narkomafijai, kuri kontroliuoja kai kuriuos jūrų ir oro uostus. Taip kur kas lengviau, nei pagal įstatymus. Gal jau senieji gerieji demokratijos rinkos ekonomikos ir žmogaus teisių įstatymai nebereikalingi?

Naujųjų metų pradžia priminė, kad buvusiame Stalingrade bombos sproginėjo ne tik prieš 70 metų. Kažko pabaiga ar pradžia? Olimpinės ugnies kelias į rusišką olimpiadą turi būti kiek įmanoma nesportiškas… Koks Insbrukas ar Turinas surengia žaidynes vietos valdžios lėšomis ir organizaciniais gebėjimais. Rusijai reikia prezidentinės kontrolės, Sočio mero kėdė tampa svarbesnė už Maskvos mero. Ir nieko tai nestebina, nestebina, kad praėjus keliems metams po olimpiados, reikia ne prisiminti sportinius laimėjimus, o „laižytis“ politines žaizdas. Iki valstybių žlugimo.

Politikos laimėjimais laikyčiau tai, kad pasaulis ima vis drąsiau sakyti tiesą, kad Kinijos ekonomika tėra pampstantis burbulas, kad Rusijos ekonomika – tik žaliavų turgus. Tačiau dar nedrįstama įdentifikuoti, kas nutiks, pastarosioms sužlugus… nes nebežinoma, kokias čia teorijas pritaikyti.

* * *

Ar Bažnyčios vaidmuo politiniame gyvenime nebereikšmingas? Ar politikams visai nebesvarbu, kas vyksta formaliai mažiausioje pasaulio valstybėje?.. Taigi kad ne. Bažnyčios įtaka valstybėms tebėra labai svarbi. O galbūt jos svarba pastaruoju metu net didėja, ir tai dar kartą įrodo, kad Bažnyčia nuo politikos tikrai neatskirta. Šiaip ar taip, ir vėl Time metų žmogumi tampa Popiežius.

Krikščionybė, o ir popiežiaus autoritetas išgyveno ne vieną istorijos virsmą. Priešmoderniaisiais laikais Dievu tiesiog tikėta arba netikėta. Be įrodymų. Modernybė stengėsi paaiškinti, kur yra Dievas, o kur jo nėra. Postmodernybė Dievą duoda kiekvienam pagal individualius poreikius. Kadangi universalių normų nebėra, belieka demokratiškai nutarti ar susitarti, kas šiandien norma/tiesa, o kas ne. Vietoje religijos kaip įsakymų laikymosi ima atsirasti vadinama demokratinė religija (ar vadinamasis Bažnyčios demokratėjimas): svarbu ne ką Dievas įsakė, o kaip mes sutariame tų įsakymų klausyti. Individuali patirtis tampa svarbesnė už teoriją – laisvas žmogus yra laisvas ne tik pažinti, bet ir savaip patirti, visai nesidomėdamas, ką patirti jis turi. Po Šaltojo karo buvo momentas, kai rodėsi, kad bus gerai ir be mesijų, nes visi geri ir demokratiški. Fukuyama sakė, kad reikia gyventi pragmatiškai ir netikėti stebuklais. Stebuklų laikai baigėsi… Apie tikėjimą kaip atgyveną, apie popiežių kaip išnykstantį folkloro elementą prabilo ne tik ateistai, bet ir visai racionalūs politikos mąstytojai.

Tačiau kaip ne kartą nutinka, tikrovė pasirenka ne tikėtiniausią scenarijų. Religija jau seniai nebe opiumas liaudžiai, o veikiau vaistas nuo daugelio civilizacijos ligų. Dar ne iki galo pripažintas ir nedalinamas su nuolaidų kortelėmis, tačiau vis labiau geidžiamas, o dažnai ir tiesiog būtinas. Dvasia, kaip ir pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais, sėkmingai įrodė esanti svarbesnė už jėgą. Popiežius yra ne ekonominis ir ne politinis lyderis, o dvasinis, ir čia ne jo silpnumas, o privalumas. Organizacija, vadinama Katalikų Bažnyčia, ir jos vadovai sugebėjo ne akcentuoti savo tikėjimo išskirtinumą iš kitų tikėjimų, o kaip ir moko Šv. Raštas, akcentuoti tikėjimo universalumą. Visi, kas bandė sakyti, kad katalikų tikėjimas nelankstus, sunkiai suvokiamas ar panašiai, galėjo susilaukti klausimo – o kas jums nepriimtina jo idėjose?

Jonas Paulius II kvietė nebijoti tikėti tuo, kas yra, Benediktas XVI padarė, kad tikėjimas būtų gražus, suprantamas ir tuo pat metu gilus. Pranciškus tampa praktiku, sugebančiu sudėtingus dalykus išversti į kasdienę tikinčiųjų kalbą. Štai kur Metų Žmogus.

* * *

Tai kur dabar nubėgsime? Bėgimas – lyg praėjusių metų Bostono maratonas, kurio finiše sprogsta savadarbės bombos, ir visiškai nebeaišku, kas čia su kuo kariauja ir kokias alternatyvas siūlo. Visi tie arabų pavasariai tampa lyg nevykę kokteiliai, kurių nebegalima šiandienės politikos instrumentais nei nuryti, nei išspjauti…

Pasaulį paliko Margaret Thatcher, mokėjusi tvirtai sakyti ne ir nenuolaidžiavusi jokiems pigesniems pasiūlymams. Pasaulį paliko Nelsonas Mandela – evoliucionavęs nuo komunisto iki susitaikymo simbolio. Pasaulį paliko ir Hugo Chavezas, teigęs, kad nėra jokios kitos politikos, tik populistinis pasipelnymas iš gamtos dovanų. Kuri netektis tik faktas, o kuri – gedulas?

Ir kokia gi politika lieka tame visuotinio žinojimo ir visuotinės užmaršties amžiuje?

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau