istorija – Puslapis 2 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Nuogi karaliai ir tostai už sugra(ą)žintą istorinę atmintį

Dabar žinau, kad žiediniai kopūstai, kuriuos vaikystėje rasdavau močiutės darže bei šventai tikėjau jų ir lietuviškos žemės derme, yra egzotinis augalas, Bonos Sforcos dėka pasiekęs LDK žemiečių lysves ir skrandį. Tokių vaikystės iliuzijas ardančių žinių kupini naujieji Valdovų rūmai Gedimino kalno papėdėje. Vis dėlto, kaip derėjo suprasti iš sentimentalių kalbų, skambėjusių atidarymo iškilmėse, ši vieta ir jos idėja – ne destruktyvus, griaunantis iliuzijas stimulas, o atvirkščiai – jas kuriantis ir atstatantis pradas, turėsiantis „įtvirtinti tautines ir politines vertybes“ (tautiškumo turinys iki galo neaiškus, bet žodis „vertybės“ savaime malonus) bei „atstatyti teisybę“ (duoklė Don Kichotui). Po kritikos, kuri it iš gausybės rago liejosi šių rūmų „istoriniam autentiškumui“, norisi pabrėžti, kad dabar nebe istoriškumą derėtų kvestionuoti, nebe vienos plytos fiskalinę vertę skaičiuoti, o įvertinti Valdovų rūmų kaip naujo kultūrinio arealo gebėjimą egzistuoti dabartyje, papildyti ir apskritai kultūrinę, ir konkrečiai muziejinę Lietuvos erdvę.

Skaityti daugiau

LDK VALDOVO MEDŽIOKLĖS

Išgyvendamos gilius sąmoningumo pokyčius, tautos pačia savo prigimtimi skatina atminties netekimą, o taip atsivėrusios jos spragos užpildomos konkrečiomis istorinėmis sąlygomis susiklosčiusiais pasakojimais. Iš tokių „didžiųjų pasakojimų“ veikiamų nepastovių marginalinių atminčių formuojama nacionalinė tapatybė nuolat kinta, tačiau niekada galutinai ir negrįžtamai neatitrūksta nuo ją sukūrusios visuomenės. Nutinkantys istoriniai lūžiai keičia žmonių požiūrius į konkrečius reiškinius, jų vertinimus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, neretai (ir beveik visada) jie sugrįžta į žmogaus atminties/atminčių viešpatiją.

Skaityti daugiau

Autobiografiniai etiudai

Publikuojami šeši anksčiau neskelbti lietuvių poezijos klasiko Jono Aisčio (1904–1973) autobiografiniai tekstai, rašyti Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje ir pokario laikais JAV. Originalai („Nostalgijos“, „Vaiduoklių“, „Varpų“ ir „Draugų“ rankraščiai bei „Terra Rumsiscensis“ ir „Motinos“ autoriniai mašinraščiai) saugomi Lietuvių literatūros ir tausosakos instituto rankraštyne, Jono Aisčio fonde (F100).

Skaityti daugiau

Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (I)

Beveik prieš dešimtmetį įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva šiais metais pirmininkauja jos Tarybai. Dėl Lietuvos europietiškumo jokių abejonių kilti tarsi neturėtų. Vis dėlto, buvimą ES ir Europoje vertinant per Lietuvos ir Europos tapatybių prizmes, atsiskleidžia gana sudėtingas ar net konfliktiškas vaizdas. Lietuvos tapatybės lauke galima išskirti tris santykio su Europa modelius. Pagal juos galima identifikuoti tris dabarties ir ateities lietuviškąsias Europas.

Skaityti daugiau

Trauminės atminties atšvaitai šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje

Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis. Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis.

Skaityti daugiau

Kai karas laimėtas, kaip ilsisi generolai?

Praėjo daug metų po Šaltojo karo pabaigos, ir pagaliau jis gali būti vertinamas kaip istorija, o ne kaip paskubomis papasakotas vakarykštis prisiminimas. Šaltąjį karą laimėjome mes, ir du taikos dešimtmečiai tai patvirtina aiškiau, negu triumfo pripildyti pareiškimai po jo pabaigos. Bet mes nemokame ir bijome tinkamai elgtis – kaip nugalėtojai. Praėjo daug metų po Šaltojo karo pabaigos, ir pagaliau jis gali būti vertinamas kaip istorija, o ne kaip paskubomis papasakotas vakarykštis prisiminimas. Šaltąjį karą laimėjome mes, ir du taikos dešimtmečiai tai patvirtina aiškiau, negu triumfo pripildyti pareiškimai po jo pabaigos. Bet mes nemokame ir bijome tinkamai elgtis – kaip nugalėtojai.

Skaityti daugiau

Sąjūdis – „gatvinis“ ir Gedimino prospekto

Laiminga yra karta, gyvenusi Sąjūdžiu – jos venose audringai sruvo svaigus gyvenimo vynas, nors ir su kartėlio prieskoniu, nes buvo konsekruotas tėvų ir senelių kančiomis. Laimingi esame tie, kurie patyrė tą nenusakomą laimės ir džiugesio jausmą, kai pasirodė, kad tai, ką buvome skaitę storose ir išmintingose istorijos knygose apie žmogaus dvasios pakilimus ir skrydžius, nebesuprantamus palikuonims, vyksta iš tikrųjų ir tu esi šio stebuklo dalyvis ar net lėmėjas, nes ir nuo tavęs, mažo žmogaus, irgi priklauso ar įvyks, ar realizuosis stebuklas, palaimintas ten, aukštai, bet vykstantis čia, žemėje – čia ir dabar, tavo tėvynėje, Lietuvoje. Laiminga yra karta, gyvenusi Sąjūdžiu – jos venose audringai sruvo svaigus gyvenimo vynas, nors ir su kartėlio prieskoniu, nes buvo konsekruotas tėvų ir senelių kančiomis. Laimingi esame tie, kurie patyrė tą nenusakomą laimės ir džiugesio jausmą, kai pasirodė, kad tai, ką buvome skaitę storose ir išmintingose istorijos knygose apie žmogaus dvasios pakilimus ir skrydžius, nebesuprantamus palikuonims, vyksta iš tikrųjų ir tu esi šio stebuklo dalyvis ar net lėmėjas, nes ir nuo tavęs, mažo žmogaus, irgi priklauso ar įvyks, ar realizuosis stebuklas, palaimintas ten, aukštai, bet vykstantis čia, žemėje – čia ir dabar, tavo tėvynėje, Lietuvoje.

Skaityti daugiau

Stereotipiškai apie stereotipus

2006 m. Lenkijoje išleista Krzysztofo Buchowskio knyga pagaliau buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Šio lenkų istoriko darbus Lietuvos tyrinėtojai gerai žino, dažnai juo remiasi, taip pat ir šia, prieš šešetą metų publikuota knyga. Tad suprantama, kad knygos vertimas yra pirmiausia naudingas plačiajai, istorija besidominčiai visuomenei, o ne tyrinėtojams. Iš karto reikia pasakyti, kad ši knyga yra reikšmingas istoriografinis lietuvių–lenkų ar Lietuvos–Lenkijos įvykis, ir nekyla jokių abejonių, kad ją vertėjo išversti į lietuvių kalbą.

Skaityti daugiau

Dar keletas žodžių apie diplomatijos šefą

Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau LDT) (iš)-likimo po valstybingumo praradimo istorijos rašymas nuo XXI a. pradžios išsiskleidė į atskirą šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos mozaikos segmentą. Besibaigiant 2012 m. į jį buvo įklijuotas dar vienas ryškus gabalėlis – ilgai laukta studija apie pagrindinį tarnybos veikėją – Stasį Lozoraitį. Viršelio dizainu ir spalvomis atkartojantis prieš keletą metų išleistą, diplomatijos šefo sūnaus – ambasadoriaus Kazio Lozoraičio atminimui skirtą knygą2, žanro ir turinio požiūriu – tai visiškai kitokio pobūdžio leidinys. Jo autorė jau beveik dešimtmetį nuosekliai tyrinėja LDT veiklos paveldą, todėl knygą apie LDT šefą drąsiai galima vadinti gerai subrendusiu, kryptingų studijų apibendrinimo vaisiumi.

Skaityti daugiau