Browsing Tag

LDK

13 įrašų

Lietuva Viduramžių Europos žemėlapiuose

Dažnai prisimename Viduramžius kaip savo valstybės aukso amžių – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo jūros iki jūros, didieji kunigaikščiai, kryžiuočių sutriuškinimas. Didžiuojamės savo valstybės pergalėmis, atsilaikymu prieš daugelį priešų ir užkariavimais. Niekad nepamirštame, kad buvome paskutinė Europos pagoniška valstybė, tačiau taip pat džiaugsmingai prisimename Lietuvos krikštą 1387 m., kuris reiškė valstybės priėmimą į bendrą krikščioniškosios Viduramžių Europos erd­vę. Tačiau retkarčiais susimąstome ir apie tai, o kaipgi mus įsivaizdavo ir matė tie patys Vakarų europiečiai? Juk galų gale, Vytauto valdymo laikais buvome viena didžiausių Europos valstybių, kai kas sako, net imperija…
Skaityti daugiau
0
0
0

Nuogi karaliai ir tostai už sugra(ą)žintą istorinę atmintį

Dabar žinau, kad žiediniai kopūstai, ku­riuos vaikystėje rasdavau močiutės darže bei šventai tikėjau jų ir lietuviškos žemės derme, yra egzotinis augalas, Bonos Sforcos dėka pasiekęs LDK žemiečių lysves ir skrandį. Tokių vaikystės iliuzijas ardančių žinių kupini naujieji Valdovų rūmai Gedimino kalno papėdėje. Vis dėlto, kaip derėjo suprasti iš sentimentalių kalbų, skambėjusių atidarymo iškilmėse, ši vieta ir jos idėja – ne destruktyvus, griaunantis iliuzijas stimulas, o atvirkščiai – jas kuriantis ir atstatantis pradas, turėsiantis „įtvirtinti tautines ir politines vertybes“ (tautiškumo turinys iki galo neaiškus, bet žodis „vertybės“ savaime malonus) bei „atstatyti teisybę“ (duok­lė Don Kichotui). Po kritikos, kuri it iš gausybės rago liejosi šių rūmų „istoriniam autentiškumui“, norisi pabrėžti, kad dabar nebe istoriškumą derėtų kvestionuoti, nebe vienos plytos fiskalinę vertę skaičiuoti, o įvertinti Valdovų rūmų kaip naujo kultūrinio arealo gebėjimą egzistuoti dabartyje, papildyti ir apskritai kultūrinę, ir konkrečiai muziejinę Lietuvos erdvę.
Skaityti daugiau
0
0
0

LDK VALDOVO MEDŽIOKLĖS

Išgyvendamos gilius sąmoningumo pokyčius, tautos pačia savo prigimtimi skatina atminties netekimą, o taip atsivėrusios jos spragos užpildomos konkrečiomis istorinėmis sąlygomis susiklosčiusiais pasakojimais. Iš tokių „didžiųjų pasakojimų“ veikiamų nepastovių marginalinių atminčių formuojama nacionalinė tapatybė nuolat kinta, tačiau niekada galutinai ir negrįžtamai neatitrūksta nuo ją sukūrusios visuomenės. Nutinkantys istoriniai lūžiai keičia žmonių požiūrius į konkrečius reiškinius, jų vertinimus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, neretai (ir beveik visada) jie sugrįžta į žmogaus atminties/atminčių viešpatiją.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kulinarinė kelionė laiku

Ir štai visi renkasi į puotą, kurios esmė – šaunumo bei turto įrodymas – kad tuo neabejotų ne tik atėjusieji, bet ir apie puotą išgirsiantys vėliau. Jos pagrindinis patiekalas buvo meduolinės tešlos natūralaus dydžio laivas, turėjęs iškeltus stiebus, bures ir virves. Jo denyje grojo tikras orkestras, o triumas buvo kimšte prikimštas pašteto… Svečiai vienas po kito traukia prie įstabiojo laivo ir atsilaužia jo gabalėlį – kitą. Pasigardžiuodami kabina paštetą ir keliauja ieškoti skonių toliau… Kaip paaiškėjo iš prancūzo keliautojo Gijomo de Boplano XVII a. dienoraščių, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gera puota dabartiniais pinigais galėjo atsieiti apie 4 ar 5 mln. litų…Ir štai visi renkasi į puotą, kurios esmė – šaunumo bei turto įrodymas – kad tuo neabejotų ne tik atėjusieji, bet ir apie puotą išgirsiantys vėliau. Jos pagrindinis patiekalas buvo meduolinės tešlos natūralaus dydžio laivas, turėjęs iškeltus stiebus, bures ir virves. Jo denyje grojo tikras orkestras, o triumas buvo kimšte prikimštas pašteto… Svečiai vienas po kito traukia prie įstabiojo laivo ir atsilaužia jo gabalėlį – kitą. Pasigardžiuodami kabina paštetą ir keliauja ieškoti skonių toliau… Kaip paaiškėjo iš prancūzo keliautojo Gijomo de Boplano XVII a. dienoraščių, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gera puota dabartiniais pinigais galėjo atsieiti apie 4 ar 5 mln. litų…
Skaityti daugiau
0
0
0

Knyga, kuri išliks: Gedimino Vaitkevičiaus Vilniaus įkūrimas

Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas… Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas…
Skaityti daugiau
0
0
0

Pirmoji studija apie bažnytines eisenas LDK

Ši knyga, kaip ir dera Baroko studijoms, juolab menotyrinėms, traukia akį gausia ikonografija – pradedant viršelį puošiančiu Lesnos Švč. Dievo Motinos paveikslo fragmentu. Knyga prašyte prašosi pirmiausia būti sklaidoma, ir tik po to skaitoma. Tad per vaizdus, – o jų knygoje per 100, – pirmiausia ir skleidžiasi barokinių bažnytinių procesijų klodas, kuriame sutelpa ir flagelantų procesijos iš Francisco Goyos paveikslų ar XIV a. miniatiūrų, ir Vilniaus gatvėmis gėlių kilimais judančios Dievo Kūno procesijos, sustingdytos XX a. pradžios fotografijose.
Skaityti daugiau
0
0
0

Perkūno šventykla Vilniuje

Reta kuri vieta taip stipriai traukia senosios Vilniaus istorijos mylėtojus kaip Vilniaus katedra. Pirmieji apie ją intensyviai rašyti pradėjo XIX a. pradžios romantikai, kurių tradicija ruseno ir vėliau, o bene stipriausiai subujojo sovietmečiu. Šią romantinę tradiciją reprezentuojantys tekstai ir jų sekiniai populiarioje sąmonėje įtvirtino keletą gyvybingų vizijų. Pirmoji jų susijusi su mintimi apie Vilniuje dar karaliaus Mindaugo laikais pastatytą katedrą, o antroji teigia, kad po Mindaugo žūties ši katedra buvusi paversta pagoniška Perkūno šventykla. Ši šventykla esą gyvavusi iki pat 1387 m. Lietuvos krikšto, kai vietoj pagonių šventyklos čia iškilusi nauja, Jogailos pastatyta Vilniaus katedra. Šiame straipsnyje ir norėčiau atkreipti dėmesį į senus ir naujesnius istoriografinius pasakojimus, į nuo seno mokslui žinomus, bet, ko gero, ne iki galo perprastus faktus, taip pat į naujesnių archeologinių tyrimų duomenis. Reta kuri vieta taip stipriai traukia senosios Vilniaus istorijos mylėtojus kaip Vilniaus katedra. Pirmieji apie ją intensyviai rašyti pradėjo XIX a. pradžios romantikai, kurių tradicija ruseno ir vėliau, o bene stipriausiai subujojo sovietmečiu. Šią romantinę tradiciją reprezentuojantys tekstai ir jų sekiniai populiarioje sąmonėje įtvirtino keletą gyvybingų vizijų. Pirmoji jų susijusi su mintimi apie Vilniuje dar karaliaus Mindaugo laikais pastatytą katedrą, o antroji teigia, kad po Mindaugo žūties ši katedra buvusi paversta pagoniška Perkūno šventykla. Ši šventykla esą gyvavusi iki pat 1387 m. Lietuvos krikšto, kai vietoj pagonių šventyklos čia iškilusi nauja, Jogailos pastatyta Vilniaus katedra. Šiame straipsnyje ir norėčiau atkreipti dėmesį į senus ir naujesnius istoriografinius pasakojimus, į nuo seno mokslui žinomus, bet, ko gero, ne iki galo perprastus faktus, taip pat į naujesnių archeologinių tyrimų duomenis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Tylūs kuždesiai iždo klausimais

Metus pirmą žvilgsnį, atrodo, kad LDK iždas – nuobodi problema, paklaidinsianti skaitytoją lentelių, grafikų, finansinių terminų ir neperprantamų makro-mikro ekonominių procesų marmalynėje. Tačiau iš tiesų tai detektyvo verta tema, pasižyminti neįtikėtinai intriguojančiu siužetu. Jau vien ko vertas paprasčiausias klausimas – iš kur ižde pinigai? Kam jie panaudojami? Kaip surenkami? Kokie mokesčiai egzistuoja? Ypač įdomus bajorų „saviapmokestinimo“ klausimas.
Skaityti daugiau
0
0
0