Browsing Tag

Teatras

14 įrašų

Skylė danguje

„Katalikų namus perdarė į „Auroros“ kino teatrą!“ – iš šitų Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ žodžių, kuriuos su siaubu ištaria Heniekas, vėliau tapsiąs kunigu, atsirado vilnietiškojo Yanos Ross spektaklio tuo pačiu pavadinimu erdvės idėja. Tarytum kritęs, tačiau nematomais lynais sustabdytas, virš scenos pakibo puošnus klasikinis plafonas su apskrita ertme sklisti šviesai. Nukritęs sufitas suskaldė šventyklą, o drauge perskėlė perpus ir visą pasaulį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Shakespeare’o visata

Shakespeare’as grimzta į laiko bedugnę. Jis jau būtajame, o tie, kas dar esamajame, 2014-ais ir 2016-ais metais švęs apvaliais skaičiais išreikštą praeitį: 450-ąsias genijaus gimimo ir 400-ąsias mirties metines.
Skaityti daugiau
0
0
0

(NE)BŪTINYBĖ: KAIP ATSIMENAME 1991-ųjų SAUSIO 13-ąją?

Teatrologės Godos Dapšytės, latvių dramaturgo Janio Balodžio, lietuviams neblogai pažįstamo ir mylimo latvių režisieriaus Valterio Silio ir aštuonių jaunų lietuvių aktorių „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre pasirodė tiesiog nepadoriai laiku. Šis spektaklis, ryžęsis priminti laisvės kovų metą, turėjo tokį šiuolaikinės politinės realybės „režisierių“ išprovokuotą epilogą, kokio geriau, aišku, nebūtų turėjęs. (Ne)pasisekė! Po premjeros parėjus namo, buvo galima, tiesą sakant, privaloma įsijungti LRT – vietoj Eurovizijos, apie kurią valiūkiškoje „Barikadų“ įžangoje E. (Monika Vaičiulytė) sako: „Latviai už mus nebalsuoja“, todėl „turime jų nekęsti“, dainų atrankos buvo tiesiogiai transliuojami įvykiai iš Kijevo Nepriklausomybės aikštės.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kornetė (vėliavnešė) Onutė Narbutaitė

Tik vyras – kornetas – pulko priešakyje nešdavo vėliavą į mūšį, į jį krypdavo visų akys, jis buvo pulko siela ir polėkis. R. M. Rilke’i (1875–1926), įkvėpusiam ne vieną XX a. poetą eiti už savo amato ribų, taip pat galima suteikti jo apdainuoto korneto titulą. Juk sakoma, kad silpnybėje, dvasioje slypi didžiausia jėga. Mano galva, taip atsitiko ir dabar mūsų muzikoje – į priekį su savo vėliava išėjus kompozitorei Onutei Narbutaitei.
Skaityti daugiau
0
0
0

Teatras ir mirtis Rygoje

(…) Būtent prie Laisvės paminklo lapkričio 18-ąją latviai rinkosi minėti savo šalies Nepriklausomybės 95-erių metų sukakties, dainavo tautines dainas. O jau po keleto dienų čia buvo deginamos žvakės, tyliai meldžiamasi. Šalį prislėgusio gedulo fone Laisvės paminklas tapo ženklu, bylojančiu, kad vienos laisvės žmogus tikrai niekada neturės – laisvės nemirti.
Skaityti daugiau
0
0
0

Pasiklydę tarp iliuzijų

Prieš 80 metų, 1933-iaisiais, Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvos scenografijos paroda. Šią progą dar prieš porą metų prisiminė Marta Vosyliūtė, Giedrė Brazytė, Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė ir Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) pasufleravo mintį apie naują parodą. ŠMC kuratorės Julija Fomina ir Virginija Januškevičiūtė šią idėja pavertė kūnu ir rugsėjo 6 d. pakvietė į parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ atidarymą. Nors šia paroda buvo norima prisiminti svarbią sukaktį, vis dėlto nepretenduota užpildyti per dešimtmečius susidariusių spragų, todėl ekspozicijos turinys apėmė du pastaruosius Lietuvos teatrinio gyvenimo dešimtmečius.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kitoks Marijos Simonos Šimulynaitės baletas

Pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse 2010 metais subūrusi šiuolaikinio baleto trupę, Baltijos baleto teatro (buvusios Baltijos baleto grupės) režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė stebėtinai entuziastingai realizuoja savo tikslus ir idėjas. Nepaisydama sunkumų ir susidurdama su ne visuomet palankiu lietuviškosios baleto mokyklos požiūriu, kūrėja kryptingai dirba ir nuolat sulaukia jaunų šokėjų susidomėjimo bei noro tapti Baltijos baleto teatro nariais.
Skaityti daugiau
0
0
0

Moteris, prikalta prie savo pačios nepasitenkinimo kryžiaus

Prieš daugel metų, 1973-iaisiais, kai Monika Mironaitė rengėsi švęsti savo šešiasdešimtmetį, o man rūpėjo išgirsti apie aktorę kuo daugiau „tikrų liudijimų“, kad parašyčiau straipsnį, žadėtą Pergalės žurnalui, kalbėjausi su keletu jos scenos partnerių. Tie susitikimai su aktoriais, kiekvienas kitoks ir savaip įdomus, dažniausiai vyko mano namuose, susėdus prie kavos puodelio. Anuomet diktofono dar neturėjau, užsirašinėti teko ranka į bloknotą. Labiausiai man įsiminė susitikimas su Artiomu Inozemcevu.Prieš daugel metų, 1973-iaisiais, kai Monika Mironaitė rengėsi švęsti savo šešiasdešimtmetį, o man rūpėjo išgirsti apie aktorę kuo daugiau „tikrų liudijimų“, kad parašyčiau straipsnį, žadėtą Pergalės žurnalui, kalbėjausi su keletu jos scenos partnerių. Tie susitikimai su aktoriais, kiekvienas kitoks ir savaip įdomus, dažniausiai vyko mano namuose, susėdus prie kavos puodelio. Anuomet diktofono dar neturėjau, užsirašinėti teko ranka į bloknotą. Labiausiai man įsiminė susitikimas su Artiomu Inozemcevu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Teatras – publika – kritika

Permąstyti ir iš naujo apibrėžti teatro ir publikos santykius buvo vienas iš svarbiausių tikslų, kurių siekė daugelis XX a. teatro eksperimentatorių. Tačiau teoretikams ilgą laiką labiausiai rūpėjo aprašyti režisūrines strategijas, o ne publikos dalyvavimo spektaklyje būdus. Šiandien teatro publikos analizė tapo aktualia, netgi madinga, nors ir problemiška, teatro tyrimų dalimi. Kas yra publika? Ar galima apie publiką kalbėti vienaskaita, ar tik išskiriant įvairias publikos rūšis? Iš ko teatro kritikai ir mokslininkai sprendžia, koks yra žiūrovų atsakas?Permąstyti ir iš naujo apibrėžti teatro ir publikos santykius buvo vienas iš svarbiausių tikslų, kurių siekė daugelis XX a. teatro eksperimentatorių. Tačiau teoretikams ilgą laiką labiausiai rūpėjo aprašyti režisūrines strategijas, o ne publikos dalyvavimo spektaklyje būdus. Šiandien teatro publikos analizė tapo aktualia, netgi madinga, nors ir problemiška, teatro tyrimų dalimi. Kas yra publika? Ar galima apie publiką kalbėti vienaskaita, ar tik išskiriant įvairias publikos rūšis? Iš ko teatro kritikai ir mokslininkai sprendžia, koks yra žiūrovų atsakas?
Skaityti daugiau
0
0
0