Vilniaus tekstai

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Vilnius
AUTORIUS: Juozapas Paškauskas
DATA: 2013-06

Walerian Meysztowicz,

Pašnekesiai apie laikus ir žmones,

iš lenkų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė,

Vilnius: Aidai, 2004, 454 p., 1500 egz.

Dailininkas Tomas Vyšniauskas

Chaim Grade,

My Mother‘s Sabbath Days: A Memoir,

translated from the Yiddish by Channa Kleiderman

and Inna Hecker Grade,

New York: Schocken Books, 1987, XVI + 398 p.

Czesław Miłosz,

Abėcėlė,

iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys,

Vilnius: Aidai, 2012, 379 p., 900 egz.

Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Czesławo Miłoszo Vilnius:

Tekstai ir fotografijos,

sudarė Margarita Matulytė,

tekstus vertė Almis Grybauskas,

Skirmantė Kondratienė,

Vilnius: Apostrofa, 2012, 196 p., [900] egz.

Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Aptariamos knygos gali būti sugretintos tik formaliai, mat kiekviena jų reprezentuoja bemaž uždarus tarpukario Vilniaus pasaulius, kuriuose tokie skirtingi vilniečiai kaip Chaimas Grade, Czesławas Miłoszas ir Walerianas Meysztowiczius vargu ar būtų susitikę. Prisiminimų puslapiuose beveik galime išvysti, kaip Vilniaus gatvėse prasilenkia šių tekstų autoriai – garsus Vilniaus kunigas Meysztowiczius, vietos masto šlovę įgavęs jaunas žydų poetas Grade ir daug didelių, nors ir nekonkrečių, svajonių turintis gana kosmopolitiškas, iš provincijos ištrūkti trokštantis studentas Miłoszas. Dėsninga, kad bendra patirtis šiuos žmones susieja nuo 1939 m.: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visų jų likimas paženklintas šaknų netektimi, artimųjų naikinimu, tremtimi ir naujo gyvenimo užmezgimu „pasirinktinėje“ tėvynėje.

Prisiminimai apie nebeegzistuojantį jaunystės miestą tampa panašūs būtent dėl skirtingų istorinės atminties sluoksnių ir skirtingų čia kurtų istorinių projektų. Tai kuria specifinį „vilnietiškumą“ ar, Tomo Venclovos siūlymu, Vilniaus tekstą, vis papildantį jo aurą ir mitą, išsaugantį miestą kultūrinėje atmintyje kaip specifinę visumą¹.

Meysztowicziaus Vilnius

Walerianas Meysztowiczius gimė 1893 m. Pajuosčio dvare netoli Panevėžio. Stambaus ir konservatyvaus dvarininko sūnus mokslus ėjo imperatoriaus Aleksand­ro I įkurtoje realinėje Peterburgo gimnazijoje, Lycйe Impйrial Alexandre, kurios tikslas buvo ugdyti išsilavinusį ir kartu sostui ištikimą jaunimą. Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, Vienoje studijavo žemės ūkį ir prekybą², vėliau tarnavo rusų kariuomenėje, paskui stojo į dėl nepriklausomybės kovojančios Lenkijos pusę. 1921 m. įstojo į kunigų seminariją, kurią baigęs ėjo bažnytines pareigas, buvo Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jałbrzykowskio kapelionas ir sekretorius, vėliau tapo kanoniniu patarėju Lenkijos ambasadoje prie Šventojo Sosto. Per Antrąjį pasaulinį karą grįžo į diplomatinę tarnybą Vatikane, kuriame liko iki mirties 1982 m. Eidamas dvasines ir diplomatines pareigas užsiėmė ir moksline veikla – yra parašęs vertingų teisės istorijos tekstų, skelbė Lenkijos ir Lietuvos istorinius šaltinius.

Savo knygos įvade Meysztowiczius nurodo į Miło­szą: „girdėjau, kažkas neva sudėliojęs panašius užrašus pagal abėcėlę. Man tai primena buhalteriją“ (W. M., p. 10). Savo biografiniam pasakojimui jis pasirinko gana tradicinę chronologinę formą, autoriaus gyvenimą atskleidžiančią kaip jo dvasinę ir mąstymo raidą. Ją sudaro pažiūrų ir istorinės sąmonės pagrindai dvare, gana nuobodūs metai licėjuje, kario prievolė, atrasta kunigystė Vilniaus diecezijoje, pokario Vatikanas. Su Vilniumi susiję knygos fragmentai – daugiausia iš kunigystės besikuriančioje diecezijoje laikotarpio. Juose autorius pateikia tik keletą jam artimų Stepono Batoro universiteto profesorių portretų, likę – dvasininkai. Jo paties žodžiais, gana negausią Vilniaus dvasininkiją sudarė: „arkivyskupas Ropas, kunigas Baiko, kunigas Ušila, kunigas Liubianecas, kunigas Milkovskis – tik­ri šventieji, o šalia jų dar keletas kitų, vėliau tapusių kankiniais“ (W. M., p. 239).

Nemaža dalis Vilniaus laikotarpio kunigų buvo „krajovcai“, kurių rate abejingas Abiejų Tautų Respub­likos (jau tada ji eufemistiškai vadinta „tautos klausimu“) reikalui laikytas „žemesnės rūšies padaru“ (W. M., p. 229). Čia nekeldavo abejonių „patriotizmas bajoraičių, einančių paskui plūgą ir kalbančių lietuviškai arba rusiškai; tą patį patriotizmą rodė miestelėnai arba valstiečiai – kad tik santykį su Abiejų Tautų Respublika apibrėžtų žodeliu „mes“ (W. M., p. 237).

Panašu, kad Vilniaus laikotarpiu Meysztowiczius geriau pažino Lietuvos provinciją nei patį miestą, mat kartu su arkivyskupu Jałbrzykowskiu du kartus „nuo bažnyčios iki bažnyčios“ apvažinėjo visą šalį. Kaip rašoma atsiminimuose, šios kelionės buvusios itin turiningos, padėjusios susipažinti su daugiasluoksne krašto struktūra ir keitusios autoriaus pažiūras: „Pamačiau žydus naujomis aplinkybėmis, naujoje šviesoje. Senojoje Abiejų Tautų Respublikoje būtent vyskupas, o ne vaivada, buvo senatorius, atsakingas už žydų globą. Kahalas išsaugojo paprotį drauge su katalikų bend­ruomene išeiti pasveikinti dignitoriaus. Rabinas po baldakimu nešė savo Šventą Raštą. Giedojo sinagogos choras. […] Arkivyskupas hebrajiškai atsakydavo į rabino – savo vasalo – kalbą. Baruch aszer – „palaimintas vyras“ – tokie žodžiai būdavo pirmi kiekvienos iš dviejų pakaitomis vartojamų prakalbų žodžiai. […] Išmokau žiūrėti į žydus kitomis akimis, negu anksčiau“ (W. M., p. 248).

Skaitant apie Meysztowicziaus Vilnių, matyti, kad autoriaus istorinė atmintis jau buvo susiformavusi ir artima „krajovcų“ pasaulėžiūrai. Prisimindamas savo tėvo ir jo bičiulių veiklą stambinant valstiečių ūkius, jis manė šalies ekonominę gerovę kylant iš dvaro ir liaudies (valstiečių) santarvės. Jis tikėjo, kad gera pastarųjų ekonominė padėtis (o tuo – jis prisimena – per Žemės ūkio bendriją ir Žemės banką rūpinosi stambūs bajorų kilmės žemdirbiai) nebūtų leidusi rastis „glotologiniam“ lenkų ir lietuvių nacionalizmui, taip pat socializmui ir kitiems radikaliems judėjimams. Išsprendus valstiečių ekonominės padėties klausimą, būtų galima kurti federaciją, kurios neskaldytų skirtingos tautinės aspiracijos. Federacijos koncepcijai žlugus, atsiminimuose rašo Meysztowiczius, skaudžios to pasekmės atsiskleidė Antrojo pasaulinio karo metu (W. M., p. 41).

Grade‘s Vilnius

Chaimas Grade – vienas žinomiausių tarpukario jidiš poetų ir rašytojų, artimas Żagary grupei, priklausęs Jung Vilne sambūriui. Iš aptariamų autorių jis vienintelis gimė Vilniuje. Kaip rašytojas tapo plačiau žinomas ketvirtame dešimtmetyje. Gresiant nacių okupacijai, autorius pasitraukė iš Vilniaus, užnugaryje palikdamas jauną žmoną ir našlę motiną. Pražūtingai tikėta, kad tai saugiau nei bėgti į Sovietų Sąjungą (sovietai bėgančius lengvai galėjo palaikyti šnipais, sušaudyti ar išsiųsti į Sibiro lagerius), be to, manyta, kad naciai nelies moterų ir vaikų.

Grade’s memuarai, pavadinti Mano motinos šabo dienos, suskirstyti į tris dalis: pirmoji, didžiausia, aprašo tarpukario Vilniaus žydų pasaulį, antroji – pabėgėlio vargai Sovietų Sąjungai priklausiusioje Centrinėje Azijoje. Paskutinioji trumpiausia – tai dramatiškas sugrįžimas į Vilnių, kuriame jis neranda savo mylimosios, motinos ir sunaikintos žydų bendruomenės. Iš autoriaus biografijos žinome, kad jis 1948 m. atsidūrė JAV, čia ir mirė 1982 m.

Pirmojoje atsiminimų dalyje rašoma apie Vilniaus žydų kasdienybę: socialinius skirtumus (kalba ar turtas), ideologiją (kaip komunistai iš „tamsios Lenkijos“ bėgo į „šviesią“, savo elektrifikacijos mastais garsėjančią SSRS, sionistų ir religinių ortodoksų ginčus). Tai nuo miesto neatsiejamas „žydų gatvės“ gyvenimas. Joje, pasak Izraelio Lemperto, „buvo gyventojų, papročių, gyvenimo būdo „kritinė masė“, kuri savaiminiu būdu lyg grandininę reakciją reprodukavo tuos papročius, kalbą, visą gyvenimo sanklodą, kurią įvardinam kaip žydiškumą“³.

Gal šiek tiek keista, tačiau miesto žydų bendruomenė šiuose atsiminimuose parodoma beveik be antisemitinių konfliktų⁴; žydus nuo lenkų – kurie tik „geria ir ryja kiaulieną“⁵ – skirianti religija. Pasakotojas, pats jaunystėje metęs mokslus ješivoje, simpatizuojantis partijai⁶, pradėdamas vilnietiško žydų pasaulio rekonstrukciją, kaip pamatinę jo dalį aprašo tikėjimą. Šį bruožą jis pasirenka atskleisti per savo motinos figūrą: senyvą, mieste gerbiamo rabino našlę, senatvėje besiverčiančią smulkia prekyba daržovėmis. Grade aprašo ją kaip dievobaimingą, nuosaikią, gero būdo, kaimynų kartais laikomą naivoka. Motinos religingumas, pasiryžimas gyventi daug kukliau nei ji galbūt galėtų sau leisti, ryškiausiai matomas per Šabą ir religinių taisyklių laikymąsi. Galime prisiminti, kad tokį šventai vargano Vilniaus įvaizdį 1926 m. perteikė ir kitas iš Vilniaus kilęs poetas Mošė Kulbakas: „Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys / Choro dermėj, tavo šventės – budynės, / Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas“⁷.

Niekas iš Grade‘s atsiminimų herojų netikėjo, kad naciams 1941 m. birželio 24 d. okupavus Vilnių, vokiečiai su vietiniais pradės įgyvendinti „galutinį sprendimą“ Panerių miške. Tai buvo neįtikima, nes, pirma, žydai vis dar atminė Pirmąjį pasaulinį karą ir jiems palankius vokiečių karininkus, antra, Lietuva tapo pirmąja vieta vokiečių okupuotoje Europoje, kurioje žydai žudyti masiškai. Iki 1944 m., kai Vilnių pasiekė sovietų kariuomenė, žydų bendruomenė buvo sunaikinta ir nuo to laiko labiau atsimenamas šis sunaikinimas, o ne šimtmečius trukęs gyvavimas⁸.

Kaip minėjau, labiausiai sukrečianti Grade’s atsiminimų dalis – „Septyni maži skersgatviai“ – aprašo grįžimą į rusenantį, griuvėsiuose skendintį ir vis dar karo lauku paskelbtą miestą. Čia jis regi absoliučią tuštumą – tai bemaž vienintelis įvykusios tragedijos įrodymas. „Aš klajojau po septynis mažus skersgatvius, kurie kadais sudarė Getą. Siauros gatvelės, lyg požeminiai praėjimai, kaip olos, pilnos senų kapų, supainiojo ir įkalino mane. Likau našlaičiu, jos užbūrė mane; jų tuštuma skleidžiasi mano galvoje, sukausto mane lyg septynios akmens grandinės. Bet neturiu jokio noro išsilaisvinti. Noriu, kad ji dar giliau įsigraužtų į mano kūną“, – pirmuosius įspūdžius apsilankius Vilniaus gete aprašo Grade (C. G., p. 335).

Kitas Grade‘s atsiminimų fragmentas žymi istorinės Lietuvos, neįsivaizduojamos be žydų, pabaigą. „Ar esate girdėję, kad kas nors pamiltų negyvas gatves, griuvėsius? Kur tik beeičiau, septyni grindinio akmenys lyg septyni našlaičiai supa mane. Be žydų šios gatvės taip sumažėjo, kad stovint ant kampo ir ištiesus abi rankas atrodo, jog gali aprėpti dvi gatves, o pirštų galiukais paliesti ir už geto teritorijos esančią erdvę“ (C. G., p. 342).

Grade‘s aprašytas poholokaustinis Vilnius leidžia apčiuopti tam tikrą istorinės atminties skirtį tarp vilniečių žydų ir nežydų, žiūrint plačiau – tarp Vakarų ir Vidurio Europos, Miłoszo ir Kunderos suvoktos kaip atplėštosios Vakarų Europos⁹. Šios skirties pavyzdžiu galima laikyti sausio 27 d. – Aušvico išlaisvinimo dieną. Vakarų pasaulis ją mini kaip Holokausto atminties dieną, kartu ši diena žydams ir Vakarų Europai reiškė naują pradžią. „Atplėštajai“ Europai ši diena nesimbolizuoja jokios naujos pradžios – veikiau dar pusšimtį metų užsitęsusią okupaciją ir nusikaltimus prieš čia gyvenusią žmonijos dalį.

Apie Holokausto atmintį rašęs Tony Judtas pažymi, kad rytų europiečių santykį su žydų tragedija paveikė sovietų okupacijos metais vykę trėmimai, įkalinimai, parodomieji teisingumo procesai, palietę beveik visus šio bloko gyventojus ir paskatinę ištisą naują apmaudo bei prisiminimų bangą, dėl kurios rytų europiečiai į žydų padėtį atgaline data kreipė mažiau dėmesio¹⁰.

Vilniuje istorinės atminties disproporciją įtakojo ir pokariu pasikeitusi demografinė sudėtis: po karo čia gyvenę lenkai „perstumti“ į buvusį vokišką Gdanską, tad į miestą atvykę daugiau nei dvidešimt metų „lietuviškojo Vilniaus“ mitu gyvavę lietuviai čia nebeišvydo nei lenkiškojo, nei žydiškojo Vilniaus. Iš Sovietų Sąjungos į Vilnių migruojantys rusai atsinešė savo prisiminimus apie tai, kaip Raudonoji armija iš Rytų ir Vidurio Europos išstūmė Hitlerį, ir apie SSRS civilių bei karių, vertinant skaičiais, patirtas didžiausias netektis.

Miłoszo Vilnius

Lyginant su aptartais autoriais, Miłoszo santykį su Vilniumi fiksuoti sunkiausia. Autorius mėgo šį miestą įsivaizduoti įvairiausiais jo istorijos laikotarpiais: Apšvietos ir romantizmo Vilnių su dvokiančiomis atmatų krūvomis, dulkėmis ir purvais, gūniomis ir arnotais apsisiautusių Napoleono vyrų miniomis, po epidemijų, su lazaretais, tūkstančiais nepalaidotų lavonų, universiteto profesorių susirinkimais ložėse, Vilniaus žydų saugomu grafo Walentyno Patockio atminimu…¹¹ Miłoszo knyga – abėcėlinis praeities katalogas – gali būti interpretuojama kaip skaitytoją aktyvuojanti struktūra, ne pasakojanti praėjusią istoriją (kaip Meysztowicziaus prisiminimai) ar ją liudijanti (kaip Grade‘s), o raginanti ja naudotis ir ją praktikuoti. Jo žodžiais, „šis miestas man vienu metu egzistuoja šiandien, vakar ir užvakar“ (Cz. M., p. 205).

Miłoszo kūryboje iškyla ne tik daugybė įvairia­sluoksnių Vilniaus įvaizdžių, bet ir nuolat mėginama jį apibrėžti: „miestas ties sakmės riba“ (Cz. M., p. 13), „išeities taškas, […] normalumo galimybė“¹², „ne tik prisiminimų miestas, bet ir nuolat išliekanti problema, dargi politinė“ (Cz. M., p. 117), „našta“¹³.

Kalbant apie tarpukario Vilniaus istorinius projektus, svarbus Miłoszo prisiminimas apie miestą, „išsiugdžiusį apgultos tvirtovės elgseną, labiausiai vertinančią ištikimybę ir ryžtą atlikti žygdarbius“ (Cz. M., p. 118). Šios tvirtovės gyventojai, – o Miłoszo vaikystės ir jaunystės mieste tai daugiausia lenkai, – matyt, veikiami nacionalinio atgimimo, nuolat galvoja „apie priešą ir visur ieško išdavystės. Priešais laikyti – skirtingu mastu – rusai, vokiečiai, lietuviai ir žydai“ (Cz. M., p. 118).

Šiame mieste endekai žydams už tai, kad 1919 m. linko palaikyti bolševikinę Rusiją, atsilygino pogromais. Vilniaus Miłoszo atsiminimuose tai vieta, kurioje viešpatavo „niūrus dvidešimtasis etninio susiskaldymo amžius“¹⁴. Priduriama, kad tarpukario dvidešimtmečiu su kaltinimais išdavyste šioje tvirtovėje susidurdavo ir „krajovcai“, drįsę priminti LDK žemių daugiatautiškumą ir drumsti „amžinai lenkiško Vilniaus“ (Cz. M., p. 118) įvaizdį. Miłoszas prisimena, kad mieste būta ir itin ryškios perskyros tarp savųjų ir atvykėlių, „pastarieji dažniausiai vadinti „galilėjais“, nors ir nebūdavo kilę iš Galicijos“ (Cz. M., p. 138).

Abėcėlės autorius kalba apie konfliktus tarp dešiniųjų ir kairiųjų, užsimena ir apie Meysztowiczių („garsus Vilniaus kunigas, iš pradžių ulonas, o paskui – teologijos profesorius ir diplomatas Vatikane“ (Cz. M., p. 82). Vilniaus „stumbrų“, vadinasi, ir pastarojo, aplinką bei elitinę pasaulėžiūrą Miłoszas nusako taip: „ištikimi giminės tradicijoms, laikosi kilmingųjų snobizmo, taip pat konservatyvių ir tiesiog provokuojamai reakcingų pažiūrų. Konservatizmas ir, iš tiesų, patriarchalizmas nebuvo tapatūs, kaip „narodovcų“ atveju, lenko ir kataliko lydiniui – religija nebuvo pasitelkiama tautiniams tikslams. Klasiniams – kiek tik norint, kaip visuomenės darnos ramsčiui, ne be volteriško prieskonio“ (Cz. M., p. 82).

Menami ir nesutarimai tarp trijų lenkų kalba Vilniuje leidžiamų dienraščių. Tuo metu krajovcų-tradicionalistų arba „stumbrų“ pažiūroms atstovavo jų lėšomis išlaikomas laikraštis Słowo (red. Jуsefas Mackiewiczius), endekams – Dziennik Wileński (red. Piotras Kawnackis), o Kurier Wileński (red. Kazimierzas Okuliczius) buvo propilsudskiškas, tačiau demokratinės pakraipos laikraštis. Tarp šių redakcijų ir jų skaitytojų vyko arši polemika, kartais įgaudavusi ir fizinio smurto pavidalą. Antai „pulkininkai“ už nepagarbų žodį apie Piłsudskį sumušė tautininkų veikėją Stanisławą Cywińskį, už įžeidimus Mackiewiczius buvo iškviestas į dvikovą kardais (Cz. M., p. 139, 169). Žlugus Lenkijos valstybei, Mackiewiczius persikėlė į Kauną ir Lietuvos žiniose išspausdino straipsnį „Mes vilniečiai“, kuriame už pralaimėjimą visą tulžį išliejo sanaciniam režimui ir pačiam Piłsudskiui už „fatališką klaidą kurti fiktyvią didžiąją valstybę“¹⁵.

Vilnios, Vilniai… – Vilniaus daugiskaita¹⁶

Kalbant apie tarpukario Vilnių pravartus yra Timothy Snyderio pastebėjimas, jog nuo 1905 m. Rusijos revoliucijos, „kai pirmą kartą buvo iškelti etniniai reikalavimai į miestą, ši kalbinė įvairovė vis labiau atskleidė nesutaikomus požiūrius“¹⁷. Aptariami autoriai, kaip ir kiti miestiečiai, priklausė skirtingiems Vilniams, net turintiems skirtingus vardus: žydiškas Vilnй, lenkiškas Wilno, baltarusiškas Vil‘nia, rusiškas Vil‘na ir lietuviškas Vilnius. Be kitų dalykų, skirtingi vardai reiškė ir jame gyvenusių bendruomenių nuostatą miestą laikyti savu.

Miłoszas atsiminimuose rašo apie skirtingai gyvenantį žydų ir nežydų Vilnių: „žydiškas ir nežydiškas Vilnius gyveno atskirai. Kalbėjo ir rašė ne ta pačia kalba […] nieko nežinojau apie žydų istoriją Lenkijoje ir Lietuvoje, apie jų religinį mąstymą, žydiškąjį misticizmą, kabalą. […] Tai parodo, kiek tos dvi bendruomenės buvo atsiskyrusios“ (CzMV, p. 104). Kitoje vietoje – galbūt pasitaisydamas ar pasitikslindamas – jis rašo ir apie nieko bendra neturinčius žydiškąjį Vilnй ir lenkiškąjį-katalikiškąjį Wilno: „prieš 1939 metus lenkiškasis Vilnius ir žydiškasis Vilnius egzistavo vienas šalia kito, tačiau tarpusavyje jų beveik niekas nesiejo, iš esmės tai buvo du miestai, dvi kultūros“¹⁸. Žydiškasis miestas nebuvo vientisas: čia dėl įtakų kovojo sionistai, bundininkai-socialistai, stiprėjantys komunistai, religiniai ortodoksai.

Kaip žinia, sunkiai peržengiamą ribą tarp savęs buvo nubrėžę ir lietuviškasis Vilnius bei lenkiškasis Wilno. Beveik dvidešimt metų tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių galiojo pasirengimo karui padėtis. Šalių nesiejo nei diplomatiniai santykiai, nei, Miłoszo teigimu, telegrafo laidai, šabakštynais užaugo jas jungęs geležinkelis ir plentas. Esant nuolatinei pasirengimo karui būsenai, Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune puoselėtas „lietuviškas Vilnius“ nemėgo „neaiškių priešų“: „krajovcų, federacinių svajonių, regionalizmo, liberalų masonų, kurie kadaise nuėjo paskui Piłsudskį“, – ir todėl, Miłoszo teigimu, šie lietuviai „mieliau būtų turėję reikalą su anima naturaliter endeciana“ (CzMV, p. 105)¹⁹.

Kaip ir lietuvių Vilnius, nemažiau dangiška ir neapčiuopiama buvo baltarusiška Vil‘nia. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame mieste susiformavo vienas jauniausių Europoje baltarusių tautinis sąjūdis. Tokie baltarusiai kaip Ivanas ir Antonas Luckevičiai, Janka Kupala, Maksimas Bahdanovičius, Francišakas Alechnovičius, Natalija Arseneva ar Maksimas Tankas čia kūrė šios tautos aukso amžiaus paminklus. Nors šiame mieste baltarusių kultūrinis gyvenimas tarpukariu buvo slopinamas endekų, tačiau juos palaikė nemažai lenkų – Jerzy Jankowskis, Ludomiras Michałas Rogowskis, taip pat ir lietuvių, tokių kaip Marija Lastauskienė, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys²⁰. Tai, kad lietuviai ir baltarusiai miestą laikė savu, parodo, jog abi tautos savo heraldikoje naudojo Aušros Vartų Vytį. Dėl LDK vartotos senovės rusėnų kalbos dalis baltarusių „savais“ laiko ir „lietuviškus“ didžiuosius kunigaikščius. Vilnius ir Vil‘nia buvo panašiai „besvoriai“ miestai ir 1939 m., kai abiejų likimu manipuliavęs Stalinas svarstė, kam – Baltarusijai ar Lietuvai – perduoti Vilnių ir galiausiai nusprendė pastarosios naudai.

Rusiška Vil‘na tarpukariu buvo itin mažas miestas, kurį sudarė „likučiai iš caro laikų ir saujelė emigrantų“ (CzMV, p. 91). Turėdami omenyje rusinimo politikos palikimą, teigtume, kad šiam miestui didybės teikė nebent istorinio palikimo svoris: imperijos laikus menanti urbanistika ir architektūra, jos ryškiausi paminklai – bandymas dabartinį Gedimino prospektą paversti reprezentacine gatve, įvairiausi visuomeninės paskirties pastatai: geležinkelio stotis, Lukiškių kalėjimas, tuometiniai Vilniaus teismų rūmai (Gedimino pr. 40), Polesės geležinkelio valdybos rūmai (Mindaugo g. 12), Junkerių mokykla (M. K. Čiurlionio g. 23), Mergaičių gimnazija (Gedimino pr. 42). Kaip prisimena Miłoszas, nemaža dalis žydiškojo Vilniaus buvo palanki rusų kalbai ir kultūrai, žydų inteligentija savo vaikus siuntė į rusų mokyklas ir gimnazijas (CzMV, p. 91).

Lenkų Lietuvoje ir Lietuvos lenkų Wilno

Žydiškasis Vilnius tarpukariu buvo panašus į Niujorką, dėl jidiš kalbančių žydų aškenazių civilizacijos palikimo jam ne veltui suteiktas ir Šiaurės Jeruzalės titulas. Vis dėlto visų kitų vilniečių miestas buvo, Miłoszo žodžiais tariant, „baisi skylė“, „itin ribota terpė“, sudaryta „iš nieko neskaitančios liaudies“ ir „šlėktų kilmės inteligentijos, apskritai gana bukos“ (CzMV, p. 93–94). Miłoszo ir Meysztowicziaus knygos atskleidžia pačių lenkų tarpusavio skirtį. Nenuostabu, kad dauguma šių vilniečių su šūkiu „Dievas ir Tėvynė“ stojo Tautinės demokratinės partijos (lenk. Stronictwo Narodowo-Demokratyczna, ND, endekų) stovyklon. Aptariamu laikotarpiu, t. y. XX a. ketvirtame dešimtmetyje, tai buvo pagrindinė politinė jėga ir ideologija Lenkijoje, kuri po Piłsudskio mirties 1935 m. tik radikalėjo. Prieš pereidami prie lenkų „krajovcų“ Vilniaus, apsistokime ties endekų formuluota Vilniaus ideologija.

Kaip ir dažnas nacionalinis Rytų ir Vidurio Europos judėjimas, ši partija susiformavo XIX a. pabaigoje senosiose Lenkijos Karalystės žemėse: Varšuvos, Krokuvos, Lodzės ir Poznanės miestuose bei kaimiškose Vidurio Lenkijos apylinkėse. Kaip pastebi Timothy Snyderis, šiame regione lenkų elitas galėjo sunorminta ir turtinga lenkų kalba susikalbėti su liaudimi, valstiečiais ir darbininkais. Tautinio atgimimo laikotarpiu Vidurio Lenkijos patriotams tautiškumo požymiu tapo lenkų kalba, Romos katalikų tikėjimas ir romantinė (lenkų) poezija²¹. Darvino rūšių kilmės teorija šioje ideologijoje (vienas ND lyderių Romanas Dmowskis buvo biologas darvinistas) pasireiškė įsitikinimu, kad tauta, kaip organizmas, priversta kovoti už būvį. Prisimindami brutalią prūsų germanizavimo politiką, keliančią grėsmę ir lenkų tautos išlikimui, endekai kvietė „atsisakyti lenkų humanizmo ir tolerancijos tradicijos“²². Kai kurios aplinkybės, pavyzdžiui, kad lenkiškai kalbančių valstiečių būta ir ne Karalystės žemėse, tik stiprino šį lingvistinį tautiškumo apibrėžimą.

Istorinėje Lietuvoje ir Vilnijoje, kurioje XX a. pradžioje trūko lenkakalbės liaudies, o tarp dvaro ir kaimo vyravo socialinė įtampa, endekai pradėjo kryptingai dirbti: iš pradžių organizavo slaptą lenkų kalbos mokymą, vėliau išplėtojo lenkų kultūros dominavimo krašte ir genčių (baltarusių, lietuvių, ukrainiečių) kultūrinio asimiliavimo programą, paremtą teiginiu, kad šios „gentys“ neturi savo istorinio luomo (bajorijos, elito) ir todėl politine bei kultūrine prasme dar nėra subrendusios savarankiškai (valstybiškai) tvarkytis²³. Dėl tokios politikos endekai pavadinami ir „lenkais Lietuvoje“. Jų įtaka pradėjo augti po 1905 m. revoliucijos, leidusios legaliai veikti ir šiai partijai, sukompromitavusios iki tol labai įtakingą ir žemiau aptarsimą konservatorių-lojalistų poziciją.

Regionalizmo, federacinių svajonių šalininkai sudarė gerokai mažesnį ir gerokai susiskaldžiusį tarpukario dvidešimtmečio miestą. Vilniuje ir istorinėje Lietuvoje lenkų patriotizmas dažniausiai rėmėsi istoriniu LDK valstybingumu, todėl jie pavadinami ir „Lietuvos lenkais“. Neretai šią politinę „krajovcų“ (kraštiečių) tradiciją palaikė elito atstovai, puikiausiai išmanantys savo giminių istoriją Lietuvos diduomenėje. Didžiąją Kunigaikštystę šis politinis sluoksnis neretai suvokė ir kaip vertingiausią lenkiško paveldo dalį²⁴, ir kaip savo kūrinį. Meysztowicziaus žodžiais tariant: „uniją [nuo nacionalizmų] gynė paskutiniai atstovai tos lietuvių bajorijos, kuri daugiau kaip prieš 500 metų ją ir sudarė“ (W. M., p. 39)²⁵. Be gilių istorinių šaknų, suvokimo, kad priklausai tai pačiai bendrijai, kuri kovojo sukilimuose, šią bendriją vienijo ir dar vienas svarbus bruožas – jų atstovai dažnai buvo dvikalbiai ar net trikalbiai.

Ryškiausi šios grupės atstovai pagal turtą ir statusą buvo konservatoriai-lojalistai: Hipolitas ir Ignacas Korwin-Milewskiai, Rusijos Valstybės Tarybos nariai Aleksandras Chomińskis ir Aleksandras Meysztowi­czius. Vyskupas Eduardas Roppas, Stanisławas Łopacińskis buvo nemažiau turtingo ir įtakingo šios grupės katalikiškojo sparno nariai. Istoriografijoje dar išskiriami krajovcai-tradicionalistai: Konctancja ir Romanas Skirmunttai, Czesławas Jankowskis, Mieczysławas Jałowieckis²⁶.

Dalis jų – stambieji žemvaldžiai, po 1863 m. sukilimų išlaikę dvarus ir politinį sąmoningumą, neprik­lausomybės siekimą – save vadino „stumbrais“ ir laikė save Abiejų Tautų Respublikos Senato tąsa. XIX a. pabaigoje nemažai jų per tokias įstaigas kaip Žemės ūkio draugija ir Žemės bankas užsiėmė nebylia, bet „realia“ politika. Jų inicijuota žemės ūkio reforma buvo išties reikšminga: visuomeninėmis paskolomis bandyta keisti iš baudžiavos laikų paveldėtą keturlaukę ūkininkavimo sistemą (dalis privataus ūkio kas ketverius metus atitekdavo bendroms ganykloms) pagal naują rėžių padalijimo projektą, kuriame kiekvienas ūkininkas valdė savo valaką kaip atskirą sklypą. „Tai leido tobulinti ūkininkavimą – o žinant mūsų žmonių būdą, galėjai būti tikras, kad dvarai netrukus įsigis pasiturinčius kaimynus valstiečius, su kuriais bus galima solidariai bend­radarbiauti ekonomikos – ir politikos srityje“, – apie žemės reformą rašo jos sumanytojo sūnus Walerianas Meysztowicziaus. – „Nacionalizmas dar nebuvo atplėšęs lietuvių liaudies nuo lietuvių bajorų. […] Banko kredituojamos matavimo ir sodybų perkėlimo išlaidos netrukus buvo apmokėtos. Pažanga buvo didžiulė – tas darbas bent iš dalies vėliau užtikrino būsimos „Lietuvos respublikos“ gerovę“ (W. M., p. 169–170).

Ne veltui Kauno gubernijoje pradėta žemės reforma paliko įspūdį ir ten vasarojusiam Piotrui Stolypinui. Šis, jau eidamas Peterburgo Ministrų Tarybos pirmininko pareigas, pradėjo rengti reformą, kuri galėjo sukurti pasiturinčių valstiečių luomą – tikėtasi, kad jis būtų tapęs sosto atrama ir atitolęs nuo revoliucinių idėjų.

Po 1905 m. ryškėja, kad „krajovcams“ lenkų kalbos rinkimasis reiškė veikiau ne įstojimą į tautinę bendriją, o į visuomenės elitą²⁷. Šios bendrijos atstovai buvo įsitikinę, kad lenkų kultūra esanti daug pranašesnė už kitas, prieinamas baltarusių ar lietuvių kalbomis, todėl nė nemėgino pradėti kurti lingvistinės ir etninės lietuvių tautos ir jos valstybės. „Krajovcai“ rinkosi lenkų kalbą ne vien kaip išsilavinimo ir kultūrinio dominavimo įrankį. Stambieji žemvaldžiai buvo ir ūkiški žmonės, tad jiems atrodė visiškai nepraktiška vartoti nesunormintą kalbą, kurią mažai kas tesuprato²⁸. Tiesa, XX a. pradžioje krajovcė tradicionalistė Konstancja Skirmuntt propagavo lenkų ir lietuvių tautų savitarpio pažinimą, ragino išmokti abi kalbas, dalyvauti viena kitos kultūriniame gyvenime²⁹. Miłoszas pastebi, kad tai reiškė lietuvių literatūros kūrimą lenkų kalba lygiagrečiai su lietuvių kalba kuriama lietuvių literatūra. „Betgi niekas to nenorėjo – nei lietuviai, stoję piestu prieš lenkų kultūrą, kurioje matė nutautinimo pavojų, nei lenkiškai kalbantieji, kurie paprasčiausiai manė, kad jie lenkai, ir su panieka žiūrėjo į „klasiukus“, „chlopų“ tautą“ (CzMV, p. 4).

Paminėtina ir krajovcų-demokratų stovykla, kurios intelektualinėje aplinkoje manyta, kad lietuvių ir baltarusių tautiniai judėjimai sudarys prielaidas demokratine visuomene grįstai valstybės santvarkai. Todėl jie ne tik neneigė šių judėjimų, bet anksčiau ar vėliau ir patys prie jų prisijungė: Mykolas Rцmeris, kelis kartus išrinktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi, Alfredas Tiškevičius iš Palangos, Lenkijos prezidento Gabrielio Narutowicziaus brolis Stanislovas Narutavičius, buvęs Lietuvos Tarybos narys, Juozapas Albinas Herbačiauskas, viena garsiausių Lietuvos demokračių Felicija Bortkevičienė, tarpukario Lietuvos diplomatai Oskaras Milašius ir grafas Mauricijus Prozoras bei vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų gen. Silvestras Žukauskas. Franciszekas Alechnowiczius tapo žinomu baltarusių literatu ir leidėju, baltarusių politinę programą formavo Antonas Luckewiczius ir jo brolis Ivanas (pastarasis buvo ir vienas iš penkių Baltarusijos atstovybės prie Lietuvos Tarybos narių).

Vilniaus daugiskaitą geriau suprasti gali padėti Miłoszo mintis apie Vilnių kaip sostinę: „jeigu kas linki tam miestui gero, turi norėti, kad jis būtų sostinė“ (CzMV, p. 95). Iš visų lenkiškai kalbančių vilniečių vieni „krajovcai“ Vilnių laikė sostine, o ne provincija. Tačiau „krajovcų“ Vilnius yra daugiau simbolinė sostinė nei miestas, kurio horizontalumą pažįsti tik jį išvaikščiojęs. Anot Meysztowicziaus, stambiesiems žemvaldžiams miestas buvo retų išvykų tikslas, todėl apsigyventi jame reikštų „nutraukti per daugybę kartų susiformavusį dvaro gyvenimo būdą, kai iš dvaro būdavo išvažiuojama tik į karą ar pasitarimą, tačiau būtinai grįžtama kaip į pagrindinę gyvenimo ir darbo vietą“ (W. M., p. 30). Bajoraitis Miłoszas apie tokią gyvenseną žinojo, o kitoje vietoje net pridūrė, kad tarpukario lenkų Vilnius „iš esmės buvo dvarų rezidencijos“ (Cz. M., p. 113).

Savitą atsakymą duoda Grade‘s Mano motinos šabo dienos. Nors tarpukariu miestas turėjo karališką Jeruzalės titulą, tačiau šio miesto kasdienybės, intelektualinio ir religinio gyvenimo centre buvo Knyga, atskleistas Dievo žodis, amžinas ir visa apimantis, išliekantis ilgiau nei bet koks grindinio ar šventyklos akmuo. Tikėjimas, kad Knygoje slypinti tiesa pralenkia bet kokius dabarties sukrėtimus, kažkuo panašus ir į „krajovcų“ įsivaizduojamą sostinę, tokią, apie kurią skaityta, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus kūryboje. Nebūtų nuostabu, jei panašią sostinę, gyvendami laikinojoje, taip pat regėjo baltarusiai ir lietuviai. 

 

¹   Plg. Tomas Venclova, „Vilnius kaip nostalgijos objektas“, in: http://www.eurozine.com/articles/2009-10-06-venclova-lt.html, (2012-12-14).

²   Walerian Meysztowicz, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, iš lenkų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Aidai, 2004, p. 36. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa W. M.

³   Izraelis Lempertas, „Žydiškumas Vilniuje prieš ir po Katastrofos“, in: Atminties dienos = The days of memory: Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, 1993 m. spalio mėn. 11–16 d., sudarytojas Emanuelis Zingeris, Vilnius: Baltos lankos, Lietuvos valstybinis žydų muziejus, 1995, p. 96.

⁴   Kad tokių konfliktų būta apsčiai, prisimena tuo metu Vilniuje viešėjusi Niujorko žydė Lucy S. Dawidowicz; plg. Lucy S. Dawidowicz, Iš tos vietos ir laiko: Atsiminimai 1938–1947, iš anglų kalbos vertė Ugnė Katinaitė, Vilnius: Garnelis, 2003, p. 59, 69, 157–173.

⁵   Chaim Grade, My Mother‘s Sabbath Days: A Memoir, translated from the Yiddish by Channa Kleiderman and Inna Hecker Grade, New York: Schocken Books, 1987, p. 13. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa C. G.

⁶   John Gross, „Books of the Times“, in: The New York Times, 1986-11-28, in: http://www.nytimes.com/1986/11/28/books/books-of-the-times-171286.html, (2013-04-10).

⁷   Mošė Kulbakas, Vilnius, jidiš, lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis, sudarytojas Alfonsas Bukontas, Vilnius: Vaga, 1997, p. 11.

⁸   Timothy Snyder, Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, 1569–1999, vertė Rimantas Matulis, Vilnius: Mintis, 2008, p. 97, 99.

⁹   Plg. Milan Kundera, „The Tragedy of Central Europe“, translated from the French by Edmund White, in: New York Review of Books, 1984-05-31; Sabina Karmazinaitė, „Ar Vidurio Europa dar turi ką pasakyti?: Czesławo Miłoszo 100-mečiui“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, Nr. 1, p. 64–66.

¹⁰ Plg. Tony Judt, Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų, iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė, Milda Pabarčiūtė, Alvyda Steponavičiūtė, Ingrida Tatolytė, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 858. Pridurtina, kad Vakarai bolševikų revoliucijos nesėkmes ir nusikaltimus pradėjo suvokti tik po 1975 m. – data siejama su Aleksandro Solženicyno Gulago archipelago pasirodymu Prancūzijoje. Tačiau rytų europiečiai ir, kaip, skaitome aptariamuose atsiminimuose, vilniečiai tai pajuto nepalyginti anksčiau. Pavyzdžiui, Miłoszas Prano Ancevičiaus dėka tai pradėjo suvokti jau ketvirtame dešimtmetyje.

¹¹ Czesław Miłosz, Abėcėlė, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Aidai, 2012, p. 204. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa Cz. M.

¹² Czesław Miłosz, „Laiškas Tomui Venclovai“, in: Czesławo Miłoszo Vilnius: Tekstai ir fotografijos, sudarė Margarita Matulytė, tekstus vertė Almis Grybauskas, Skirmantė Kondratienė, Vilnius: Apostrofa, 2012, p. 88. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa CzMV.

¹³ Czesław Miłosz, „Vilnius“, iš lenkų kalbos vertė Birutė Mikalonienė, in: Gьnter Grass, Czesław Miłosz, Wisława Szymborska, Tomas Venclova, Pokalbiai apie atminties ateitį = Gesprдche ьber die Zukunft der Erinnerung = Rozmowy o przyszłości pamięci, sudarytojas Martin Wдlde, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 79.

¹⁴ Ibid., p. 81.

¹⁵ Jуsef Mackiewicz, „Mes vilniečiai“, in: Lietuvos žinios, 1939-10-14, p. 234. Straipsnyje taip pat užsiminta ir apie tai, kad, geopolitiškai žiūrint, Lietuvai ir Lenkijai, „įspraustų tarp galingų Rytų ir Vakarų blokų“, reikėjo ir amžinai reiks rasti interesų bendrumą. Taigi nors ir smerkiama Piłsudskio federacijos idėja, tačiau siūloma formuoti savarankiškų, tarpusavyje draugiškų Lietuvos ir Lenkijos (straipsnyje tiesiai šviesiai neparašyta, tačiau galime pridurti – Baltarusijos ir Ukrainos) geopolitinį arealą ir taip užtikrinti šių valstybių saugumą. Panašią idėją – ULB – vėliau plėtos Jerzy Giedroycas.

¹⁶ Skaitydami atsiminimus apie praėjusį Vilnių, daugiskaitą siūlome vartoti neatsitiktinai. Žinia, Prancūzijos leidėjas ir istorikas Pierre Nora trečiąjį didžiulio darbo apie Prancūzijos istorinę atmintį (Les Lieux de mйmoire) skyrių pavadino „Les France“. Kaip ir sugalvoti Vilniui daugiskaitą, taip ir prancūziškąjį terminą išversti gana sunku: artikelis nurodo daugiskaitą, o antras žodis vartojamas vienaskaitos forma. Taip autorius siekė atkreipti dėmesį ir į šalies tapatybes, ir jų skirtumus. Nora žodžiais, gramatinė klaida leidžia užčiuopti, kad suvienyta Prancūzija neturi vientisos valstybės istorijos – ji turi tik skirtingas atminties vietas, kuriose ir slypi Prancūzijos istorija. Istoriografijoje terminas atminties vieta (le lieu de mйmoire) nurodo materialų arba nematerialų objektą, kuris dėl žmogaus valios ar laiko tapo bet kokios bendruomeninės atminties elementu. Istoriko užduotis jas rekonstruojant – susieti simbolinį elementą su simboline visuma; plg. Richard C. Holbrook, „Pierre Nora“, in: French Historians 1900–2000: New historical writing in twentieth-century France, edited by Philip Daileader and Philip Whalen, Oxford: Wiley-Blackwell, 2010, p. 454.

¹⁷ Timothy Snyder, op. cit., p. 61.

¹⁸ Czesław Miłosz, „Vilnius“, p. 83.

¹⁹ Anima naturaliter endeciana – Henryko Dembińskio terminas apibūdinti tuos, kuriems „nereikia girdėti endekų […] šūkių, kad galėtų juos skelbti: taip giliai, bemaž pačioje prigimtyje jie glūdi“ (Cz. M., p. 118).

²⁰ Tomas Venclova, „Vilnius kaip nostalgijos objektas“.

²¹ Timothy Snyder, op. cit., p. 66–67.

²² Jurga Miknytė, Moters socialinio vaidmens konstravimas viešajame diskurse XIX a. vidurio – XX a. pradžios Lietuvoje, Daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2009, p. 84.

²³ Plg. Ibid., p. 85.

²⁴ Plg. Timothy Snyder, op. cit., p. 63.

²⁵ Galima tai laikyti „sarmatišku užsispyrimu“, jau matytu ir XIX a. pradžioje, kai bajorams prireikė įrodyti carui savo aukštą kilmę. Tuomet tarp smulkiųjų bajorų, neturinčių bajorystės dokumentų, buvo matyti atkaklus įsitikinimas, kad bajorystė jiems priklauso „tradiciškai“, „ją lemia jų pačių suvokimas ir sąsajos su praeitimi“; plg. Tamara Bairašauskaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Miknys, Lietuvos istorija, t. VIII, d. I: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, Vilnius: Baltos lankos, Lietuvos istorijos institutas, 2011, p. 311.

²⁶ Rimantas Miknys, „Tautos, visuomenės ir valstybės sampratos ypatumai Vilniaus intelektinėje aplinkoje XX a. pradžioje“, in: XX amžiaus pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys, sudarė Laima Laučkaitė, (ser. Dailės istorijos studijos, t. 1), Vilnius: Kultūros filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 191.

²⁷ Plg. Timothy Snyder, op. cit., p. 63, 62.

²⁸ Rimanto Miknio pastebėjimas.

²⁹ Plg. Jurga Miknytė, op. cit., p. 88.

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Vilnius
AUTORIUS: Juozapas Paškauskas
DATA: 2013-06

Walerian Meysztowicz,

Pašnekesiai apie laikus ir žmones,

iš lenkų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė,

Vilnius: Aidai, 2004, 454 p., 1500 egz.

Dailininkas Tomas Vyšniauskas

Chaim Grade,

My Mother‘s Sabbath Days: A Memoir,

translated from the Yiddish by Channa Kleiderman

and Inna Hecker Grade,

New York: Schocken Books, 1987, XVI + 398 p.

Czesław Miłosz,

Abėcėlė,

iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys,

Vilnius: Aidai, 2012, 379 p., 900 egz.

Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Czesławo Miłoszo Vilnius:

Tekstai ir fotografijos,

sudarė Margarita Matulytė,

tekstus vertė Almis Grybauskas,

Skirmantė Kondratienė,

Vilnius: Apostrofa, 2012, 196 p., [900] egz.

Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Aptariamos knygos gali būti sugretintos tik formaliai, mat kiekviena jų reprezentuoja bemaž uždarus tarpukario Vilniaus pasaulius, kuriuose tokie skirtingi vilniečiai kaip Chaimas Grade, Czesławas Miłoszas ir Walerianas Meysztowiczius vargu ar būtų susitikę. Prisiminimų puslapiuose beveik galime išvysti, kaip Vilniaus gatvėse prasilenkia šių tekstų autoriai – garsus Vilniaus kunigas Meysztowiczius, vietos masto šlovę įgavęs jaunas žydų poetas Grade ir daug didelių, nors ir nekonkrečių, svajonių turintis gana kosmopolitiškas, iš provincijos ištrūkti trokštantis studentas Miłoszas. Dėsninga, kad bendra patirtis šiuos žmones susieja nuo 1939 m.: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visų jų likimas paženklintas šaknų netektimi, artimųjų naikinimu, tremtimi ir naujo gyvenimo užmezgimu „pasirinktinėje“ tėvynėje.

Prisiminimai apie nebeegzistuojantį jaunystės miestą tampa panašūs būtent dėl skirtingų istorinės atminties sluoksnių ir skirtingų čia kurtų istorinių projektų. Tai kuria specifinį „vilnietiškumą“ ar, Tomo Venclovos siūlymu, Vilniaus tekstą, vis papildantį jo aurą ir mitą, išsaugantį miestą kultūrinėje atmintyje kaip specifinę visumą¹.

Meysztowicziaus Vilnius

Walerianas Meysztowiczius gimė 1893 m. Pajuosčio dvare netoli Panevėžio. Stambaus ir konservatyvaus dvarininko sūnus mokslus ėjo imperatoriaus Aleksand­ro I įkurtoje realinėje Peterburgo gimnazijoje, Lycйe Impйrial Alexandre, kurios tikslas buvo ugdyti išsilavinusį ir kartu sostui ištikimą jaunimą. Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, Vienoje studijavo žemės ūkį ir prekybą², vėliau tarnavo rusų kariuomenėje, paskui stojo į dėl nepriklausomybės kovojančios Lenkijos pusę. 1921 m. įstojo į kunigų seminariją, kurią baigęs ėjo bažnytines pareigas, buvo Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jałbrzykowskio kapelionas ir sekretorius, vėliau tapo kanoniniu patarėju Lenkijos ambasadoje prie Šventojo Sosto. Per Antrąjį pasaulinį karą grįžo į diplomatinę tarnybą Vatikane, kuriame liko iki mirties 1982 m. Eidamas dvasines ir diplomatines pareigas užsiėmė ir moksline veikla – yra parašęs vertingų teisės istorijos tekstų, skelbė Lenkijos ir Lietuvos istorinius šaltinius.

Savo knygos įvade Meysztowiczius nurodo į Miło­szą: „girdėjau, kažkas neva sudėliojęs panašius užrašus pagal abėcėlę. Man tai primena buhalteriją“ (W. M., p. 10). Savo biografiniam pasakojimui jis pasirinko gana tradicinę chronologinę formą, autoriaus gyvenimą atskleidžiančią kaip jo dvasinę ir mąstymo raidą. Ją sudaro pažiūrų ir istorinės sąmonės pagrindai dvare, gana nuobodūs metai licėjuje, kario prievolė, atrasta kunigystė Vilniaus diecezijoje, pokario Vatikanas. Su Vilniumi susiję knygos fragmentai – daugiausia iš kunigystės besikuriančioje diecezijoje laikotarpio. Juose autorius pateikia tik keletą jam artimų Stepono Batoro universiteto profesorių portretų, likę – dvasininkai. Jo paties žodžiais, gana negausią Vilniaus dvasininkiją sudarė: „arkivyskupas Ropas, kunigas Baiko, kunigas Ušila, kunigas Liubianecas, kunigas Milkovskis – tik­ri šventieji, o šalia jų dar keletas kitų, vėliau tapusių kankiniais“ (W. M., p. 239).

Nemaža dalis Vilniaus laikotarpio kunigų buvo „krajovcai“, kurių rate abejingas Abiejų Tautų Respub­likos (jau tada ji eufemistiškai vadinta „tautos klausimu“) reikalui laikytas „žemesnės rūšies padaru“ (W. M., p. 229). Čia nekeldavo abejonių „patriotizmas bajoraičių, einančių paskui plūgą ir kalbančių lietuviškai arba rusiškai; tą patį patriotizmą rodė miestelėnai arba valstiečiai – kad tik santykį su Abiejų Tautų Respublika apibrėžtų žodeliu „mes“ (W. M., p. 237).

Panašu, kad Vilniaus laikotarpiu Meysztowiczius geriau pažino Lietuvos provinciją nei patį miestą, mat kartu su arkivyskupu Jałbrzykowskiu du kartus „nuo bažnyčios iki bažnyčios“ apvažinėjo visą šalį. Kaip rašoma atsiminimuose, šios kelionės buvusios itin turiningos, padėjusios susipažinti su daugiasluoksne krašto struktūra ir keitusios autoriaus pažiūras: „Pamačiau žydus naujomis aplinkybėmis, naujoje šviesoje. Senojoje Abiejų Tautų Respublikoje būtent vyskupas, o ne vaivada, buvo senatorius, atsakingas už žydų globą. Kahalas išsaugojo paprotį drauge su katalikų bend­ruomene išeiti pasveikinti dignitoriaus. Rabinas po baldakimu nešė savo Šventą Raštą. Giedojo sinagogos choras. […] Arkivyskupas hebrajiškai atsakydavo į rabino – savo vasalo – kalbą. Baruch aszer – „palaimintas vyras“ – tokie žodžiai būdavo pirmi kiekvienos iš dviejų pakaitomis vartojamų prakalbų žodžiai. […] Išmokau žiūrėti į žydus kitomis akimis, negu anksčiau“ (W. M., p. 248).

Skaitant apie Meysztowicziaus Vilnių, matyti, kad autoriaus istorinė atmintis jau buvo susiformavusi ir artima „krajovcų“ pasaulėžiūrai. Prisimindamas savo tėvo ir jo bičiulių veiklą stambinant valstiečių ūkius, jis manė šalies ekonominę gerovę kylant iš dvaro ir liaudies (valstiečių) santarvės. Jis tikėjo, kad gera pastarųjų ekonominė padėtis (o tuo – jis prisimena – per Žemės ūkio bendriją ir Žemės banką rūpinosi stambūs bajorų kilmės žemdirbiai) nebūtų leidusi rastis „glotologiniam“ lenkų ir lietuvių nacionalizmui, taip pat socializmui ir kitiems radikaliems judėjimams. Išsprendus valstiečių ekonominės padėties klausimą, būtų galima kurti federaciją, kurios neskaldytų skirtingos tautinės aspiracijos. Federacijos koncepcijai žlugus, atsiminimuose rašo Meysztowiczius, skaudžios to pasekmės atsiskleidė Antrojo pasaulinio karo metu (W. M., p. 41).

Grade‘s Vilnius

Chaimas Grade – vienas žinomiausių tarpukario jidiš poetų ir rašytojų, artimas Żagary grupei, priklausęs Jung Vilne sambūriui. Iš aptariamų autorių jis vienintelis gimė Vilniuje. Kaip rašytojas tapo plačiau žinomas ketvirtame dešimtmetyje. Gresiant nacių okupacijai, autorius pasitraukė iš Vilniaus, užnugaryje palikdamas jauną žmoną ir našlę motiną. Pražūtingai tikėta, kad tai saugiau nei bėgti į Sovietų Sąjungą (sovietai bėgančius lengvai galėjo palaikyti šnipais, sušaudyti ar išsiųsti į Sibiro lagerius), be to, manyta, kad naciai nelies moterų ir vaikų.

Grade’s memuarai, pavadinti Mano motinos šabo dienos, suskirstyti į tris dalis: pirmoji, didžiausia, aprašo tarpukario Vilniaus žydų pasaulį, antroji – pabėgėlio vargai Sovietų Sąjungai priklausiusioje Centrinėje Azijoje. Paskutinioji trumpiausia – tai dramatiškas sugrįžimas į Vilnių, kuriame jis neranda savo mylimosios, motinos ir sunaikintos žydų bendruomenės. Iš autoriaus biografijos žinome, kad jis 1948 m. atsidūrė JAV, čia ir mirė 1982 m.

Pirmojoje atsiminimų dalyje rašoma apie Vilniaus žydų kasdienybę: socialinius skirtumus (kalba ar turtas), ideologiją (kaip komunistai iš „tamsios Lenkijos“ bėgo į „šviesią“, savo elektrifikacijos mastais garsėjančią SSRS, sionistų ir religinių ortodoksų ginčus). Tai nuo miesto neatsiejamas „žydų gatvės“ gyvenimas. Joje, pasak Izraelio Lemperto, „buvo gyventojų, papročių, gyvenimo būdo „kritinė masė“, kuri savaiminiu būdu lyg grandininę reakciją reprodukavo tuos papročius, kalbą, visą gyvenimo sanklodą, kurią įvardinam kaip žydiškumą“³.

Gal šiek tiek keista, tačiau miesto žydų bendruomenė šiuose atsiminimuose parodoma beveik be antisemitinių konfliktų⁴; žydus nuo lenkų – kurie tik „geria ir ryja kiaulieną“⁵ – skirianti religija. Pasakotojas, pats jaunystėje metęs mokslus ješivoje, simpatizuojantis partijai⁶, pradėdamas vilnietiško žydų pasaulio rekonstrukciją, kaip pamatinę jo dalį aprašo tikėjimą. Šį bruožą jis pasirenka atskleisti per savo motinos figūrą: senyvą, mieste gerbiamo rabino našlę, senatvėje besiverčiančią smulkia prekyba daržovėmis. Grade aprašo ją kaip dievobaimingą, nuosaikią, gero būdo, kaimynų kartais laikomą naivoka. Motinos religingumas, pasiryžimas gyventi daug kukliau nei ji galbūt galėtų sau leisti, ryškiausiai matomas per Šabą ir religinių taisyklių laikymąsi. Galime prisiminti, kad tokį šventai vargano Vilniaus įvaizdį 1926 m. perteikė ir kitas iš Vilniaus kilęs poetas Mošė Kulbakas: „Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys / Choro dermėj, tavo šventės – budynės, / Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas“⁷.

Niekas iš Grade‘s atsiminimų herojų netikėjo, kad naciams 1941 m. birželio 24 d. okupavus Vilnių, vokiečiai su vietiniais pradės įgyvendinti „galutinį sprendimą“ Panerių miške. Tai buvo neįtikima, nes, pirma, žydai vis dar atminė Pirmąjį pasaulinį karą ir jiems palankius vokiečių karininkus, antra, Lietuva tapo pirmąja vieta vokiečių okupuotoje Europoje, kurioje žydai žudyti masiškai. Iki 1944 m., kai Vilnių pasiekė sovietų kariuomenė, žydų bendruomenė buvo sunaikinta ir nuo to laiko labiau atsimenamas šis sunaikinimas, o ne šimtmečius trukęs gyvavimas⁸.

Kaip minėjau, labiausiai sukrečianti Grade’s atsiminimų dalis – „Septyni maži skersgatviai“ – aprašo grįžimą į rusenantį, griuvėsiuose skendintį ir vis dar karo lauku paskelbtą miestą. Čia jis regi absoliučią tuštumą – tai bemaž vienintelis įvykusios tragedijos įrodymas. „Aš klajojau po septynis mažus skersgatvius, kurie kadais sudarė Getą. Siauros gatvelės, lyg požeminiai praėjimai, kaip olos, pilnos senų kapų, supainiojo ir įkalino mane. Likau našlaičiu, jos užbūrė mane; jų tuštuma skleidžiasi mano galvoje, sukausto mane lyg septynios akmens grandinės. Bet neturiu jokio noro išsilaisvinti. Noriu, kad ji dar giliau įsigraužtų į mano kūną“, – pirmuosius įspūdžius apsilankius Vilniaus gete aprašo Grade (C. G., p. 335).

Kitas Grade‘s atsiminimų fragmentas žymi istorinės Lietuvos, neįsivaizduojamos be žydų, pabaigą. „Ar esate girdėję, kad kas nors pamiltų negyvas gatves, griuvėsius? Kur tik beeičiau, septyni grindinio akmenys lyg septyni našlaičiai supa mane. Be žydų šios gatvės taip sumažėjo, kad stovint ant kampo ir ištiesus abi rankas atrodo, jog gali aprėpti dvi gatves, o pirštų galiukais paliesti ir už geto teritorijos esančią erdvę“ (C. G., p. 342).

Grade‘s aprašytas poholokaustinis Vilnius leidžia apčiuopti tam tikrą istorinės atminties skirtį tarp vilniečių žydų ir nežydų, žiūrint plačiau – tarp Vakarų ir Vidurio Europos, Miłoszo ir Kunderos suvoktos kaip atplėštosios Vakarų Europos⁹. Šios skirties pavyzdžiu galima laikyti sausio 27 d. – Aušvico išlaisvinimo dieną. Vakarų pasaulis ją mini kaip Holokausto atminties dieną, kartu ši diena žydams ir Vakarų Europai reiškė naują pradžią. „Atplėštajai“ Europai ši diena nesimbolizuoja jokios naujos pradžios – veikiau dar pusšimtį metų užsitęsusią okupaciją ir nusikaltimus prieš čia gyvenusią žmonijos dalį.

Apie Holokausto atmintį rašęs Tony Judtas pažymi, kad rytų europiečių santykį su žydų tragedija paveikė sovietų okupacijos metais vykę trėmimai, įkalinimai, parodomieji teisingumo procesai, palietę beveik visus šio bloko gyventojus ir paskatinę ištisą naują apmaudo bei prisiminimų bangą, dėl kurios rytų europiečiai į žydų padėtį atgaline data kreipė mažiau dėmesio¹⁰.

Vilniuje istorinės atminties disproporciją įtakojo ir pokariu pasikeitusi demografinė sudėtis: po karo čia gyvenę lenkai „perstumti“ į buvusį vokišką Gdanską, tad į miestą atvykę daugiau nei dvidešimt metų „lietuviškojo Vilniaus“ mitu gyvavę lietuviai čia nebeišvydo nei lenkiškojo, nei žydiškojo Vilniaus. Iš Sovietų Sąjungos į Vilnių migruojantys rusai atsinešė savo prisiminimus apie tai, kaip Raudonoji armija iš Rytų ir Vidurio Europos išstūmė Hitlerį, ir apie SSRS civilių bei karių, vertinant skaičiais, patirtas didžiausias netektis.

Miłoszo Vilnius

Lyginant su aptartais autoriais, Miłoszo santykį su Vilniumi fiksuoti sunkiausia. Autorius mėgo šį miestą įsivaizduoti įvairiausiais jo istorijos laikotarpiais: Apšvietos ir romantizmo Vilnių su dvokiančiomis atmatų krūvomis, dulkėmis ir purvais, gūniomis ir arnotais apsisiautusių Napoleono vyrų miniomis, po epidemijų, su lazaretais, tūkstančiais nepalaidotų lavonų, universiteto profesorių susirinkimais ložėse, Vilniaus žydų saugomu grafo Walentyno Patockio atminimu…¹¹ Miłoszo knyga – abėcėlinis praeities katalogas – gali būti interpretuojama kaip skaitytoją aktyvuojanti struktūra, ne pasakojanti praėjusią istoriją (kaip Meysztowicziaus prisiminimai) ar ją liudijanti (kaip Grade‘s), o raginanti ja naudotis ir ją praktikuoti. Jo žodžiais, „šis miestas man vienu metu egzistuoja šiandien, vakar ir užvakar“ (Cz. M., p. 205).

Miłoszo kūryboje iškyla ne tik daugybė įvairia­sluoksnių Vilniaus įvaizdžių, bet ir nuolat mėginama jį apibrėžti: „miestas ties sakmės riba“ (Cz. M., p. 13), „išeities taškas, […] normalumo galimybė“¹², „ne tik prisiminimų miestas, bet ir nuolat išliekanti problema, dargi politinė“ (Cz. M., p. 117), „našta“¹³.

Kalbant apie tarpukario Vilniaus istorinius projektus, svarbus Miłoszo prisiminimas apie miestą, „išsiugdžiusį apgultos tvirtovės elgseną, labiausiai vertinančią ištikimybę ir ryžtą atlikti žygdarbius“ (Cz. M., p. 118). Šios tvirtovės gyventojai, – o Miłoszo vaikystės ir jaunystės mieste tai daugiausia lenkai, – matyt, veikiami nacionalinio atgimimo, nuolat galvoja „apie priešą ir visur ieško išdavystės. Priešais laikyti – skirtingu mastu – rusai, vokiečiai, lietuviai ir žydai“ (Cz. M., p. 118).

Šiame mieste endekai žydams už tai, kad 1919 m. linko palaikyti bolševikinę Rusiją, atsilygino pogromais. Vilniaus Miłoszo atsiminimuose tai vieta, kurioje viešpatavo „niūrus dvidešimtasis etninio susiskaldymo amžius“¹⁴. Priduriama, kad tarpukario dvidešimtmečiu su kaltinimais išdavyste šioje tvirtovėje susidurdavo ir „krajovcai“, drįsę priminti LDK žemių daugiatautiškumą ir drumsti „amžinai lenkiško Vilniaus“ (Cz. M., p. 118) įvaizdį. Miłoszas prisimena, kad mieste būta ir itin ryškios perskyros tarp savųjų ir atvykėlių, „pastarieji dažniausiai vadinti „galilėjais“, nors ir nebūdavo kilę iš Galicijos“ (Cz. M., p. 138).

Abėcėlės autorius kalba apie konfliktus tarp dešiniųjų ir kairiųjų, užsimena ir apie Meysztowiczių („garsus Vilniaus kunigas, iš pradžių ulonas, o paskui – teologijos profesorius ir diplomatas Vatikane“ (Cz. M., p. 82). Vilniaus „stumbrų“, vadinasi, ir pastarojo, aplinką bei elitinę pasaulėžiūrą Miłoszas nusako taip: „ištikimi giminės tradicijoms, laikosi kilmingųjų snobizmo, taip pat konservatyvių ir tiesiog provokuojamai reakcingų pažiūrų. Konservatizmas ir, iš tiesų, patriarchalizmas nebuvo tapatūs, kaip „narodovcų“ atveju, lenko ir kataliko lydiniui – religija nebuvo pasitelkiama tautiniams tikslams. Klasiniams – kiek tik norint, kaip visuomenės darnos ramsčiui, ne be volteriško prieskonio“ (Cz. M., p. 82).

Menami ir nesutarimai tarp trijų lenkų kalba Vilniuje leidžiamų dienraščių. Tuo metu krajovcų-tradicionalistų arba „stumbrų“ pažiūroms atstovavo jų lėšomis išlaikomas laikraštis Słowo (red. Jуsefas Mackiewiczius), endekams – Dziennik Wileński (red. Piotras Kawnackis), o Kurier Wileński (red. Kazimierzas Okuliczius) buvo propilsudskiškas, tačiau demokratinės pakraipos laikraštis. Tarp šių redakcijų ir jų skaitytojų vyko arši polemika, kartais įgaudavusi ir fizinio smurto pavidalą. Antai „pulkininkai“ už nepagarbų žodį apie Piłsudskį sumušė tautininkų veikėją Stanisławą Cywińskį, už įžeidimus Mackiewiczius buvo iškviestas į dvikovą kardais (Cz. M., p. 139, 169). Žlugus Lenkijos valstybei, Mackiewiczius persikėlė į Kauną ir Lietuvos žiniose išspausdino straipsnį „Mes vilniečiai“, kuriame už pralaimėjimą visą tulžį išliejo sanaciniam režimui ir pačiam Piłsudskiui už „fatališką klaidą kurti fiktyvią didžiąją valstybę“¹⁵.

Vilnios, Vilniai… – Vilniaus daugiskaita¹⁶

Kalbant apie tarpukario Vilnių pravartus yra Timothy Snyderio pastebėjimas, jog nuo 1905 m. Rusijos revoliucijos, „kai pirmą kartą buvo iškelti etniniai reikalavimai į miestą, ši kalbinė įvairovė vis labiau atskleidė nesutaikomus požiūrius“¹⁷. Aptariami autoriai, kaip ir kiti miestiečiai, priklausė skirtingiems Vilniams, net turintiems skirtingus vardus: žydiškas Vilnй, lenkiškas Wilno, baltarusiškas Vil‘nia, rusiškas Vil‘na ir lietuviškas Vilnius. Be kitų dalykų, skirtingi vardai reiškė ir jame gyvenusių bendruomenių nuostatą miestą laikyti savu.

Miłoszas atsiminimuose rašo apie skirtingai gyvenantį žydų ir nežydų Vilnių: „žydiškas ir nežydiškas Vilnius gyveno atskirai. Kalbėjo ir rašė ne ta pačia kalba […] nieko nežinojau apie žydų istoriją Lenkijoje ir Lietuvoje, apie jų religinį mąstymą, žydiškąjį misticizmą, kabalą. […] Tai parodo, kiek tos dvi bendruomenės buvo atsiskyrusios“ (CzMV, p. 104). Kitoje vietoje – galbūt pasitaisydamas ar pasitikslindamas – jis rašo ir apie nieko bendra neturinčius žydiškąjį Vilnй ir lenkiškąjį-katalikiškąjį Wilno: „prieš 1939 metus lenkiškasis Vilnius ir žydiškasis Vilnius egzistavo vienas šalia kito, tačiau tarpusavyje jų beveik niekas nesiejo, iš esmės tai buvo du miestai, dvi kultūros“¹⁸. Žydiškasis miestas nebuvo vientisas: čia dėl įtakų kovojo sionistai, bundininkai-socialistai, stiprėjantys komunistai, religiniai ortodoksai.

Kaip žinia, sunkiai peržengiamą ribą tarp savęs buvo nubrėžę ir lietuviškasis Vilnius bei lenkiškasis Wilno. Beveik dvidešimt metų tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių galiojo pasirengimo karui padėtis. Šalių nesiejo nei diplomatiniai santykiai, nei, Miłoszo teigimu, telegrafo laidai, šabakštynais užaugo jas jungęs geležinkelis ir plentas. Esant nuolatinei pasirengimo karui būsenai, Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune puoselėtas „lietuviškas Vilnius“ nemėgo „neaiškių priešų“: „krajovcų, federacinių svajonių, regionalizmo, liberalų masonų, kurie kadaise nuėjo paskui Piłsudskį“, – ir todėl, Miłoszo teigimu, šie lietuviai „mieliau būtų turėję reikalą su anima naturaliter endeciana“ (CzMV, p. 105)¹⁹.

Kaip ir lietuvių Vilnius, nemažiau dangiška ir neapčiuopiama buvo baltarusiška Vil‘nia. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame mieste susiformavo vienas jauniausių Europoje baltarusių tautinis sąjūdis. Tokie baltarusiai kaip Ivanas ir Antonas Luckevičiai, Janka Kupala, Maksimas Bahdanovičius, Francišakas Alechnovičius, Natalija Arseneva ar Maksimas Tankas čia kūrė šios tautos aukso amžiaus paminklus. Nors šiame mieste baltarusių kultūrinis gyvenimas tarpukariu buvo slopinamas endekų, tačiau juos palaikė nemažai lenkų – Jerzy Jankowskis, Ludomiras Michałas Rogowskis, taip pat ir lietuvių, tokių kaip Marija Lastauskienė, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys²⁰. Tai, kad lietuviai ir baltarusiai miestą laikė savu, parodo, jog abi tautos savo heraldikoje naudojo Aušros Vartų Vytį. Dėl LDK vartotos senovės rusėnų kalbos dalis baltarusių „savais“ laiko ir „lietuviškus“ didžiuosius kunigaikščius. Vilnius ir Vil‘nia buvo panašiai „besvoriai“ miestai ir 1939 m., kai abiejų likimu manipuliavęs Stalinas svarstė, kam – Baltarusijai ar Lietuvai – perduoti Vilnių ir galiausiai nusprendė pastarosios naudai.

Rusiška Vil‘na tarpukariu buvo itin mažas miestas, kurį sudarė „likučiai iš caro laikų ir saujelė emigrantų“ (CzMV, p. 91). Turėdami omenyje rusinimo politikos palikimą, teigtume, kad šiam miestui didybės teikė nebent istorinio palikimo svoris: imperijos laikus menanti urbanistika ir architektūra, jos ryškiausi paminklai – bandymas dabartinį Gedimino prospektą paversti reprezentacine gatve, įvairiausi visuomeninės paskirties pastatai: geležinkelio stotis, Lukiškių kalėjimas, tuometiniai Vilniaus teismų rūmai (Gedimino pr. 40), Polesės geležinkelio valdybos rūmai (Mindaugo g. 12), Junkerių mokykla (M. K. Čiurlionio g. 23), Mergaičių gimnazija (Gedimino pr. 42). Kaip prisimena Miłoszas, nemaža dalis žydiškojo Vilniaus buvo palanki rusų kalbai ir kultūrai, žydų inteligentija savo vaikus siuntė į rusų mokyklas ir gimnazijas (CzMV, p. 91).

Lenkų Lietuvoje ir Lietuvos lenkų Wilno

Žydiškasis Vilnius tarpukariu buvo panašus į Niujorką, dėl jidiš kalbančių žydų aškenazių civilizacijos palikimo jam ne veltui suteiktas ir Šiaurės Jeruzalės titulas. Vis dėlto visų kitų vilniečių miestas buvo, Miłoszo žodžiais tariant, „baisi skylė“, „itin ribota terpė“, sudaryta „iš nieko neskaitančios liaudies“ ir „šlėktų kilmės inteligentijos, apskritai gana bukos“ (CzMV, p. 93–94). Miłoszo ir Meysztowicziaus knygos atskleidžia pačių lenkų tarpusavio skirtį. Nenuostabu, kad dauguma šių vilniečių su šūkiu „Dievas ir Tėvynė“ stojo Tautinės demokratinės partijos (lenk. Stronictwo Narodowo-Demokratyczna, ND, endekų) stovyklon. Aptariamu laikotarpiu, t. y. XX a. ketvirtame dešimtmetyje, tai buvo pagrindinė politinė jėga ir ideologija Lenkijoje, kuri po Piłsudskio mirties 1935 m. tik radikalėjo. Prieš pereidami prie lenkų „krajovcų“ Vilniaus, apsistokime ties endekų formuluota Vilniaus ideologija.

Kaip ir dažnas nacionalinis Rytų ir Vidurio Europos judėjimas, ši partija susiformavo XIX a. pabaigoje senosiose Lenkijos Karalystės žemėse: Varšuvos, Krokuvos, Lodzės ir Poznanės miestuose bei kaimiškose Vidurio Lenkijos apylinkėse. Kaip pastebi Timothy Snyderis, šiame regione lenkų elitas galėjo sunorminta ir turtinga lenkų kalba susikalbėti su liaudimi, valstiečiais ir darbininkais. Tautinio atgimimo laikotarpiu Vidurio Lenkijos patriotams tautiškumo požymiu tapo lenkų kalba, Romos katalikų tikėjimas ir romantinė (lenkų) poezija²¹. Darvino rūšių kilmės teorija šioje ideologijoje (vienas ND lyderių Romanas Dmowskis buvo biologas darvinistas) pasireiškė įsitikinimu, kad tauta, kaip organizmas, priversta kovoti už būvį. Prisimindami brutalią prūsų germanizavimo politiką, keliančią grėsmę ir lenkų tautos išlikimui, endekai kvietė „atsisakyti lenkų humanizmo ir tolerancijos tradicijos“²². Kai kurios aplinkybės, pavyzdžiui, kad lenkiškai kalbančių valstiečių būta ir ne Karalystės žemėse, tik stiprino šį lingvistinį tautiškumo apibrėžimą.

Istorinėje Lietuvoje ir Vilnijoje, kurioje XX a. pradžioje trūko lenkakalbės liaudies, o tarp dvaro ir kaimo vyravo socialinė įtampa, endekai pradėjo kryptingai dirbti: iš pradžių organizavo slaptą lenkų kalbos mokymą, vėliau išplėtojo lenkų kultūros dominavimo krašte ir genčių (baltarusių, lietuvių, ukrainiečių) kultūrinio asimiliavimo programą, paremtą teiginiu, kad šios „gentys“ neturi savo istorinio luomo (bajorijos, elito) ir todėl politine bei kultūrine prasme dar nėra subrendusios savarankiškai (valstybiškai) tvarkytis²³. Dėl tokios politikos endekai pavadinami ir „lenkais Lietuvoje“. Jų įtaka pradėjo augti po 1905 m. revoliucijos, leidusios legaliai veikti ir šiai partijai, sukompromitavusios iki tol labai įtakingą ir žemiau aptarsimą konservatorių-lojalistų poziciją.

Regionalizmo, federacinių svajonių šalininkai sudarė gerokai mažesnį ir gerokai susiskaldžiusį tarpukario dvidešimtmečio miestą. Vilniuje ir istorinėje Lietuvoje lenkų patriotizmas dažniausiai rėmėsi istoriniu LDK valstybingumu, todėl jie pavadinami ir „Lietuvos lenkais“. Neretai šią politinę „krajovcų“ (kraštiečių) tradiciją palaikė elito atstovai, puikiausiai išmanantys savo giminių istoriją Lietuvos diduomenėje. Didžiąją Kunigaikštystę šis politinis sluoksnis neretai suvokė ir kaip vertingiausią lenkiško paveldo dalį²⁴, ir kaip savo kūrinį. Meysztowicziaus žodžiais tariant: „uniją [nuo nacionalizmų] gynė paskutiniai atstovai tos lietuvių bajorijos, kuri daugiau kaip prieš 500 metų ją ir sudarė“ (W. M., p. 39)²⁵. Be gilių istorinių šaknų, suvokimo, kad priklausai tai pačiai bendrijai, kuri kovojo sukilimuose, šią bendriją vienijo ir dar vienas svarbus bruožas – jų atstovai dažnai buvo dvikalbiai ar net trikalbiai.

Ryškiausi šios grupės atstovai pagal turtą ir statusą buvo konservatoriai-lojalistai: Hipolitas ir Ignacas Korwin-Milewskiai, Rusijos Valstybės Tarybos nariai Aleksandras Chomińskis ir Aleksandras Meysztowi­czius. Vyskupas Eduardas Roppas, Stanisławas Łopacińskis buvo nemažiau turtingo ir įtakingo šios grupės katalikiškojo sparno nariai. Istoriografijoje dar išskiriami krajovcai-tradicionalistai: Konctancja ir Romanas Skirmunttai, Czesławas Jankowskis, Mieczysławas Jałowieckis²⁶.

Dalis jų – stambieji žemvaldžiai, po 1863 m. sukilimų išlaikę dvarus ir politinį sąmoningumą, neprik­lausomybės siekimą – save vadino „stumbrais“ ir laikė save Abiejų Tautų Respublikos Senato tąsa. XIX a. pabaigoje nemažai jų per tokias įstaigas kaip Žemės ūkio draugija ir Žemės bankas užsiėmė nebylia, bet „realia“ politika. Jų inicijuota žemės ūkio reforma buvo išties reikšminga: visuomeninėmis paskolomis bandyta keisti iš baudžiavos laikų paveldėtą keturlaukę ūkininkavimo sistemą (dalis privataus ūkio kas ketverius metus atitekdavo bendroms ganykloms) pagal naują rėžių padalijimo projektą, kuriame kiekvienas ūkininkas valdė savo valaką kaip atskirą sklypą. „Tai leido tobulinti ūkininkavimą – o žinant mūsų žmonių būdą, galėjai būti tikras, kad dvarai netrukus įsigis pasiturinčius kaimynus valstiečius, su kuriais bus galima solidariai bend­radarbiauti ekonomikos – ir politikos srityje“, – apie žemės reformą rašo jos sumanytojo sūnus Walerianas Meysztowicziaus. – „Nacionalizmas dar nebuvo atplėšęs lietuvių liaudies nuo lietuvių bajorų. […] Banko kredituojamos matavimo ir sodybų perkėlimo išlaidos netrukus buvo apmokėtos. Pažanga buvo didžiulė – tas darbas bent iš dalies vėliau užtikrino būsimos „Lietuvos respublikos“ gerovę“ (W. M., p. 169–170).

Ne veltui Kauno gubernijoje pradėta žemės reforma paliko įspūdį ir ten vasarojusiam Piotrui Stolypinui. Šis, jau eidamas Peterburgo Ministrų Tarybos pirmininko pareigas, pradėjo rengti reformą, kuri galėjo sukurti pasiturinčių valstiečių luomą – tikėtasi, kad jis būtų tapęs sosto atrama ir atitolęs nuo revoliucinių idėjų.

Po 1905 m. ryškėja, kad „krajovcams“ lenkų kalbos rinkimasis reiškė veikiau ne įstojimą į tautinę bendriją, o į visuomenės elitą²⁷. Šios bendrijos atstovai buvo įsitikinę, kad lenkų kultūra esanti daug pranašesnė už kitas, prieinamas baltarusių ar lietuvių kalbomis, todėl nė nemėgino pradėti kurti lingvistinės ir etninės lietuvių tautos ir jos valstybės. „Krajovcai“ rinkosi lenkų kalbą ne vien kaip išsilavinimo ir kultūrinio dominavimo įrankį. Stambieji žemvaldžiai buvo ir ūkiški žmonės, tad jiems atrodė visiškai nepraktiška vartoti nesunormintą kalbą, kurią mažai kas tesuprato²⁸. Tiesa, XX a. pradžioje krajovcė tradicionalistė Konstancja Skirmuntt propagavo lenkų ir lietuvių tautų savitarpio pažinimą, ragino išmokti abi kalbas, dalyvauti viena kitos kultūriniame gyvenime²⁹. Miłoszas pastebi, kad tai reiškė lietuvių literatūros kūrimą lenkų kalba lygiagrečiai su lietuvių kalba kuriama lietuvių literatūra. „Betgi niekas to nenorėjo – nei lietuviai, stoję piestu prieš lenkų kultūrą, kurioje matė nutautinimo pavojų, nei lenkiškai kalbantieji, kurie paprasčiausiai manė, kad jie lenkai, ir su panieka žiūrėjo į „klasiukus“, „chlopų“ tautą“ (CzMV, p. 4).

Paminėtina ir krajovcų-demokratų stovykla, kurios intelektualinėje aplinkoje manyta, kad lietuvių ir baltarusių tautiniai judėjimai sudarys prielaidas demokratine visuomene grįstai valstybės santvarkai. Todėl jie ne tik neneigė šių judėjimų, bet anksčiau ar vėliau ir patys prie jų prisijungė: Mykolas Rцmeris, kelis kartus išrinktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi, Alfredas Tiškevičius iš Palangos, Lenkijos prezidento Gabrielio Narutowicziaus brolis Stanislovas Narutavičius, buvęs Lietuvos Tarybos narys, Juozapas Albinas Herbačiauskas, viena garsiausių Lietuvos demokračių Felicija Bortkevičienė, tarpukario Lietuvos diplomatai Oskaras Milašius ir grafas Mauricijus Prozoras bei vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų gen. Silvestras Žukauskas. Franciszekas Alechnowiczius tapo žinomu baltarusių literatu ir leidėju, baltarusių politinę programą formavo Antonas Luckewiczius ir jo brolis Ivanas (pastarasis buvo ir vienas iš penkių Baltarusijos atstovybės prie Lietuvos Tarybos narių).

Vilniaus daugiskaitą geriau suprasti gali padėti Miłoszo mintis apie Vilnių kaip sostinę: „jeigu kas linki tam miestui gero, turi norėti, kad jis būtų sostinė“ (CzMV, p. 95). Iš visų lenkiškai kalbančių vilniečių vieni „krajovcai“ Vilnių laikė sostine, o ne provincija. Tačiau „krajovcų“ Vilnius yra daugiau simbolinė sostinė nei miestas, kurio horizontalumą pažįsti tik jį išvaikščiojęs. Anot Meysztowicziaus, stambiesiems žemvaldžiams miestas buvo retų išvykų tikslas, todėl apsigyventi jame reikštų „nutraukti per daugybę kartų susiformavusį dvaro gyvenimo būdą, kai iš dvaro būdavo išvažiuojama tik į karą ar pasitarimą, tačiau būtinai grįžtama kaip į pagrindinę gyvenimo ir darbo vietą“ (W. M., p. 30). Bajoraitis Miłoszas apie tokią gyvenseną žinojo, o kitoje vietoje net pridūrė, kad tarpukario lenkų Vilnius „iš esmės buvo dvarų rezidencijos“ (Cz. M., p. 113).

Savitą atsakymą duoda Grade‘s Mano motinos šabo dienos. Nors tarpukariu miestas turėjo karališką Jeruzalės titulą, tačiau šio miesto kasdienybės, intelektualinio ir religinio gyvenimo centre buvo Knyga, atskleistas Dievo žodis, amžinas ir visa apimantis, išliekantis ilgiau nei bet koks grindinio ar šventyklos akmuo. Tikėjimas, kad Knygoje slypinti tiesa pralenkia bet kokius dabarties sukrėtimus, kažkuo panašus ir į „krajovcų“ įsivaizduojamą sostinę, tokią, apie kurią skaityta, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus kūryboje. Nebūtų nuostabu, jei panašią sostinę, gyvendami laikinojoje, taip pat regėjo baltarusiai ir lietuviai. 

 

¹   Plg. Tomas Venclova, „Vilnius kaip nostalgijos objektas“, in: http://www.eurozine.com/articles/2009-10-06-venclova-lt.html, (2012-12-14).

²   Walerian Meysztowicz, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, iš lenkų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Aidai, 2004, p. 36. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa W. M.

³   Izraelis Lempertas, „Žydiškumas Vilniuje prieš ir po Katastrofos“, in: Atminties dienos = The days of memory: Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, 1993 m. spalio mėn. 11–16 d., sudarytojas Emanuelis Zingeris, Vilnius: Baltos lankos, Lietuvos valstybinis žydų muziejus, 1995, p. 96.

⁴   Kad tokių konfliktų būta apsčiai, prisimena tuo metu Vilniuje viešėjusi Niujorko žydė Lucy S. Dawidowicz; plg. Lucy S. Dawidowicz, Iš tos vietos ir laiko: Atsiminimai 1938–1947, iš anglų kalbos vertė Ugnė Katinaitė, Vilnius: Garnelis, 2003, p. 59, 69, 157–173.

⁵   Chaim Grade, My Mother‘s Sabbath Days: A Memoir, translated from the Yiddish by Channa Kleiderman and Inna Hecker Grade, New York: Schocken Books, 1987, p. 13. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa C. G.

⁶   John Gross, „Books of the Times“, in: The New York Times, 1986-11-28, in: http://www.nytimes.com/1986/11/28/books/books-of-the-times-171286.html, (2013-04-10).

⁷   Mošė Kulbakas, Vilnius, jidiš, lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis, sudarytojas Alfonsas Bukontas, Vilnius: Vaga, 1997, p. 11.

⁸   Timothy Snyder, Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, 1569–1999, vertė Rimantas Matulis, Vilnius: Mintis, 2008, p. 97, 99.

⁹   Plg. Milan Kundera, „The Tragedy of Central Europe“, translated from the French by Edmund White, in: New York Review of Books, 1984-05-31; Sabina Karmazinaitė, „Ar Vidurio Europa dar turi ką pasakyti?: Czesławo Miłoszo 100-mečiui“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, Nr. 1, p. 64–66.

¹⁰ Plg. Tony Judt, Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų, iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė, Milda Pabarčiūtė, Alvyda Steponavičiūtė, Ingrida Tatolytė, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 858. Pridurtina, kad Vakarai bolševikų revoliucijos nesėkmes ir nusikaltimus pradėjo suvokti tik po 1975 m. – data siejama su Aleksandro Solženicyno Gulago archipelago pasirodymu Prancūzijoje. Tačiau rytų europiečiai ir, kaip, skaitome aptariamuose atsiminimuose, vilniečiai tai pajuto nepalyginti anksčiau. Pavyzdžiui, Miłoszas Prano Ancevičiaus dėka tai pradėjo suvokti jau ketvirtame dešimtmetyje.

¹¹ Czesław Miłosz, Abėcėlė, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Aidai, 2012, p. 204. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa Cz. M.

¹² Czesław Miłosz, „Laiškas Tomui Venclovai“, in: Czesławo Miłoszo Vilnius: Tekstai ir fotografijos, sudarė Margarita Matulytė, tekstus vertė Almis Grybauskas, Skirmantė Kondratienė, Vilnius: Apostrofa, 2012, p. 88. Toliau puslapiai nurodomi tekste su santrumpa CzMV.

¹³ Czesław Miłosz, „Vilnius“, iš lenkų kalbos vertė Birutė Mikalonienė, in: Gьnter Grass, Czesław Miłosz, Wisława Szymborska, Tomas Venclova, Pokalbiai apie atminties ateitį = Gesprдche ьber die Zukunft der Erinnerung = Rozmowy o przyszłości pamięci, sudarytojas Martin Wдlde, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 79.

¹⁴ Ibid., p. 81.

¹⁵ Jуsef Mackiewicz, „Mes vilniečiai“, in: Lietuvos žinios, 1939-10-14, p. 234. Straipsnyje taip pat užsiminta ir apie tai, kad, geopolitiškai žiūrint, Lietuvai ir Lenkijai, „įspraustų tarp galingų Rytų ir Vakarų blokų“, reikėjo ir amžinai reiks rasti interesų bendrumą. Taigi nors ir smerkiama Piłsudskio federacijos idėja, tačiau siūloma formuoti savarankiškų, tarpusavyje draugiškų Lietuvos ir Lenkijos (straipsnyje tiesiai šviesiai neparašyta, tačiau galime pridurti – Baltarusijos ir Ukrainos) geopolitinį arealą ir taip užtikrinti šių valstybių saugumą. Panašią idėją – ULB – vėliau plėtos Jerzy Giedroycas.

¹⁶ Skaitydami atsiminimus apie praėjusį Vilnių, daugiskaitą siūlome vartoti neatsitiktinai. Žinia, Prancūzijos leidėjas ir istorikas Pierre Nora trečiąjį didžiulio darbo apie Prancūzijos istorinę atmintį (Les Lieux de mйmoire) skyrių pavadino „Les France“. Kaip ir sugalvoti Vilniui daugiskaitą, taip ir prancūziškąjį terminą išversti gana sunku: artikelis nurodo daugiskaitą, o antras žodis vartojamas vienaskaitos forma. Taip autorius siekė atkreipti dėmesį ir į šalies tapatybes, ir jų skirtumus. Nora žodžiais, gramatinė klaida leidžia užčiuopti, kad suvienyta Prancūzija neturi vientisos valstybės istorijos – ji turi tik skirtingas atminties vietas, kuriose ir slypi Prancūzijos istorija. Istoriografijoje terminas atminties vieta (le lieu de mйmoire) nurodo materialų arba nematerialų objektą, kuris dėl žmogaus valios ar laiko tapo bet kokios bendruomeninės atminties elementu. Istoriko užduotis jas rekonstruojant – susieti simbolinį elementą su simboline visuma; plg. Richard C. Holbrook, „Pierre Nora“, in: French Historians 1900–2000: New historical writing in twentieth-century France, edited by Philip Daileader and Philip Whalen, Oxford: Wiley-Blackwell, 2010, p. 454.

¹⁷ Timothy Snyder, op. cit., p. 61.

¹⁸ Czesław Miłosz, „Vilnius“, p. 83.

¹⁹ Anima naturaliter endeciana – Henryko Dembińskio terminas apibūdinti tuos, kuriems „nereikia girdėti endekų […] šūkių, kad galėtų juos skelbti: taip giliai, bemaž pačioje prigimtyje jie glūdi“ (Cz. M., p. 118).

²⁰ Tomas Venclova, „Vilnius kaip nostalgijos objektas“.

²¹ Timothy Snyder, op. cit., p. 66–67.

²² Jurga Miknytė, Moters socialinio vaidmens konstravimas viešajame diskurse XIX a. vidurio – XX a. pradžios Lietuvoje, Daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2009, p. 84.

²³ Plg. Ibid., p. 85.

²⁴ Plg. Timothy Snyder, op. cit., p. 63.

²⁵ Galima tai laikyti „sarmatišku užsispyrimu“, jau matytu ir XIX a. pradžioje, kai bajorams prireikė įrodyti carui savo aukštą kilmę. Tuomet tarp smulkiųjų bajorų, neturinčių bajorystės dokumentų, buvo matyti atkaklus įsitikinimas, kad bajorystė jiems priklauso „tradiciškai“, „ją lemia jų pačių suvokimas ir sąsajos su praeitimi“; plg. Tamara Bairašauskaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Miknys, Lietuvos istorija, t. VIII, d. I: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, Vilnius: Baltos lankos, Lietuvos istorijos institutas, 2011, p. 311.

²⁶ Rimantas Miknys, „Tautos, visuomenės ir valstybės sampratos ypatumai Vilniaus intelektinėje aplinkoje XX a. pradžioje“, in: XX amžiaus pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys, sudarė Laima Laučkaitė, (ser. Dailės istorijos studijos, t. 1), Vilnius: Kultūros filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 191.

²⁷ Plg. Timothy Snyder, op. cit., p. 63, 62.

²⁸ Rimanto Miknio pastebėjimas.

²⁹ Plg. Jurga Miknytė, op. cit., p. 88.