ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Chorinė kultūra
AUTORIUS: Laurynas Butkauskas
DATA: 2012-06
Vytautas Miškinis: „Chorvedys negali būti pesimistas“
Laurynas Butkauskas
„Socialinė chorvedžių misija – palaikyti kultūrinę gyvastį ir teikti žmonėms laimę šioje įvairių nusivylimų ir neurozių prisotintoje visuomenėje. To negalime pamiršti nei akimirką, netgi įstumti į aklavietę“, – teigia ilgametis Lietuvos chorų sąjungos prezidentas, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis. Pokalbis su profesoriumi – apie mūsų šalies chorinės kultūros šiandieną: priverstinę žanro modernizaciją, į dainų švenčių ratus kaišomus pagalius, „kreivą“ valstybinį požiūrį, retėjančias studentų gretas, lietuviško repertuaro trūkumą ir pasiaukojamą, bet ne visada deramai įvertinamą chorvedžių darbą.
– Dvidešimt dveji nepriklausomybės metai: galbūt laisvi esame dar ne taip ilgai, tačiau itin trumpu šio laikotarpio taip pat nepavadinsi – šiemet aukštąjį mokslą baigia pirmoji jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir subrendusi jaunimo karta. Kartu su šia karta iš naujo turėjo bręsti ir iš sovietinės priespaudos išsivadavusi šalies kultūra, tačiau dabartine jos padėtimi patys menininkai pernelyg nesidžiaugia. Į kurią pusę per beveik ketvirtį amžiaus pažengė mūsų choro menas?
– Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje meno gyvavimu šiuo metu rūpinasi tik tie, kurie patys menui ir tarnauja. Jaučiamas palankaus valdžios žmonių požiūrio trūkumas – kol pats nenueini į kabinetus, nepabarškini į stalą, nepaaiškini būtinybės spręsti tam tikrą situaciją, tol reakcija yra labai vangi. Kiek pats sugebi įrodyti, tiek ir turi. O reikalavimai kultūros žmonėms neretai keliami itin keisti. Pavyzdžiui, vos tik kalbai pasisukus apie choro meną, tema tuoj kreipiama link modernizavimo ir optimizavimo, viskas mėginama sieti su Europos standartais. Labai atsiprašau, tačiau kaip reikia optimizuoti chorą? Išvaryti žmones? Ką tokio modernaus galima išspausti iš choro dainavimo? Taip, galima išmokti naują repertuarą ar organizuoti naują festivalį, tačiau paties žanro juk nepakeisi. Yra susiformavusios žanro tradicijos, ir jas reikia išlaikyti, o ne griauti.
Kai atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, visuomenėje greitai susiformavo požiūris, jog viskas, kas buvo sukurta sovietmečiu, yra ydinga. Mano nuomone, būtent šitas požiūris yra ydingas. Įsivaizduokite, pradėta kabinėtis netgi prie dainų švenčių, nors net nepasidomėta arba specialiai pamiršta, kad pirmoji dainų šventė Lietuvoje įvyko 1924 m. Taip, sovietų ideologai suprato, kad dainų šventės yra galingas ginklas, galintis veikti žmogaus sąmonę per meną, kad politizuotas menas gali formuoti asmenybę. Tačiau juk nieko baisaus neatsitiko! Mes turime būti dėkingi, kad sovietmečiu dainų švenčių tradicija išliko. O dėl to, kad per tris valandas trunkantį koncertą penkios minutės būdavo skiriamos duoklei atiduoti, apie Leniną padainuoti, niekas per daug nenukentėjo. Nesakau, kad tai buvo gerai, tačiau dabar iš to daryti tragedijos irgi nereikia. Svarbiausia, kad švenčių tradicijos išliko!
– Ne kartą teko girdėti kalbų, kad ir muzikos mokyklas reikia uždaryti. Neva tai sovietinis palikimas, švaistomi didžiuliai valstybės pinigai.
– Taip, netrūksta balsų, kurie tvirtina, kad muzikos mokyklų tinklas buvo viena iš sovietinės ideologijos formų. Ir kaip pavyzdį rodo Vakarų Europą: ten muzikos mokyklų nėra. Argi ne absurdas? Užuot džiaugęsi, kad turime, jas puolame. Juk nuo muzikos dar nė vienas netapo blogesnis. Atvirkščiai. Dar senovės romėnai yra sakę: muzikai kurčias žmogus yra neišsilavinęs žmogus. Sugriauti sistemą mėginama kuriant įvairias švietimo koncepcijas, prisidengiant Lisabonos strategija, kurioje teigiama, kad žmogus gali ugdytis visą gyvenimą. Tam tarnautų neformalus ugdymas – kiekvienas neva galėtų mokytis kiek nori, kada nori ir ko nori. Tačiau čia paslėptas gudravimas – kartu su tokiu bet kada mokytis užsimanysiančiu asmeniu atkeliautų ir mokinio krepšelis. Kas iš to išeina? Ogi tai, kad mokymo įstaiga gauna krepšelį, o atsakomybės už savo dėstomų dalykų turinį, kokybę ir mokinio parengimą nėra jokios. Tokiu būdu hedonistine veikla būtų paversta visa tai, kas anksčiau buvo daroma profesionaliai. Su tuo nesutinku. Mano nuomone, muzikos mokykla turi turėti savo programą, atsiskaityti už savo veiklą. Ji turi užsiimti ugdymu, o ne hedonistine funkcija.
Čia ir vėl tenka grįžti prie valdžios. Dažna valdančiųjų partijų kaita lemia ir dažną ministrų kaitą, o tai menininkus įsuka į užburtą ratą. Ateini į ministeriją – o ten sėdi nauji žmonės, kuriems vėl iš naujo reikia aiškinti ir įrodinėti tai, ką jau ne sykį įrodinėjai ankstesniems valdininkams. Apskritai man labai gaila, kad visos ministerijos vadovaujasi politinių žaidimų principu. Vienintelis ministerijos sekretorius gali būti profesionalas, nesaistomas politinių įsipareigojimų. Visi kiti tarnauja tam tikros partijos ar frakcijos interesams. Stebina ir neretas ministerijų noras atkreipti dėmesį į save net neįsigilinus į visuomenei skelbiamos žinios turinį.
– Kaip dabar, aistroms šiek tiek aprimus, vertinate švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus pareiškimą, kad šių metų Lietuvos moksleivių dainų šventė dėl lėšų stygiaus neįvyks?
– Yra priimtas Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas, kuriame neparašyta, kad renginį galima nukelti. Ministras turi vykdyti įstatymą, o ne daryti kažkokius nepasvertus pareiškimus. Buvau priblokštas. Nei iš šio, nei iš to: pinigų nėra, šventės nebus. Tiesą sakant, aš, kaip visų chorvedžių atstovas, už moralės įžeidimą galėčiau paduoti jį į teismą. Krizė Lietuvoje ne pirmi metai, tačiau ar moksleivių šventė tikrai yra tai, ką turime aukoti? Juk šalyje yra ir ne tokių svarbių renginių, kurių atsisakymas taupant pinigus būtų ne toks skausmingas. Kad tai įrodytume aukštas pareigas užimantiems valdininkams, teko įdėti itin daug pastangų.
– O pačių vaikų nuomonė? Kaip į naujieną, kad dainų šventė nebus rengiama, sureagavo moksleiviai?
– Viskas priklauso nuo mokytojo – kaip jis sugeba pateikti vaikams situaciją, taip jie ir reaguoja. Tačiau, be abejo, bendra reakcija buvo skausminga. Mes, vilniečiai, turime nemažai koncertų, dainų šventė yra tik vienas etapinis renginys. O kitiems, provincijos vaikams, tai yra pagrindinis ir ne vienus metus lauktas renginys. Tarsi koks laimės žiburys, kurį visi stengiasi pasiekti. Be to, jeigu dainų šventė nukeliama, tai mes prarandame vieną muzikinę kartą. Juk moksleivių dainų šventė turi savo struktūrą, joje dalyvauja visos amžiaus grupės, ir jeigu renginys pastumiamas metus ar dvejus į priekį, viena grupė prarandama. Ir vadovams atsiranda itin neparankių dalykų. Pavyzdžiui, jaunučiai ruošia dainų šventės repertuarą ir staiga sužino, kad jos nebus. Kiek laiko sugaišta, energijos, pastangų įdėta, ir viskas perniek! Juk tą repertuarą ne taip lengva realizuoti – dalis kūrinių pritaikyta būtent dainų šventei, jų neatliksi per įprastinius koncertus ar liturginius renginius.
– Nebijokime naujosios jaunimo kartos pavadinti kompiuterine karta. Ar šie visko prisižiūrėję ir prisiklausę interneto vaikai vis dar noriai eina dainuoti, ar tėveliams reikia įdėti vis daugiau pastangų norint juos išjudinti?
– Paties kontingento mes nestokojame, tačiau jo kokybė yra labai susilpnėjusi. Taip pat turime dar vieną problemą – paankstėjo mutacija. Mutuoti berniukai pradeda 12–13 metų, o anksčiau mutacija vykdavo 14–15 metų vaikams. Berniukų balsai nespėja iki galo subręsti, o staiga – jis jau vyras. Tiksliau sakant, nei vaikas, nei vyras. Ta pati tendencija visur – ir Vokietijoje, ir Anglijoje. Nors anglikonų bažnyčia ir labai konservatyvi, net jai tenka daryti išlygas – berniukų choruose per liturgines apeigas ėmė dainuoti mergaitės. Dar žiauresnė situacija Austrijoje. Pavyzdžiui, Zalcburgo katedroje daug metų veikė berniukų choras. Dabar jame – vien mergaitės. Vadovybė skėsčioja rankomis – nesurenkame vaikų, nežinome, kaip juos motyvuoti. Taigi Lietuvoje situacija nėra tokia jau bloga, tačiau jaučiasi, kad jaunimas dabar užimtas kur kas labiau, nei būdavo prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Repeticijoms skiriama nebe tiek daug laiko, dėl šios priežasties rizikinga imtis ambicingų projektų ar vykti į konkursus. Jei kam nors rengiesi, nuolat bijai: o gal negalės išvažiuoti vienas, antras, trečias, šeštas…
– „Ąžuoliuko“ choras sėkmingai gyvuoja jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios pripažinimo ir sėkmės priežastys?
– Yra keletas mūsų sėkmę lemiančių dalykų. Pirmiausia, per tiek laiko mes nediskreditavome savęs kaip ką nors blogai darantis kolektyvas. Be to, mūsų muzikinės ambicijos yra gerokai didesnės, nei būti eiliniu choreliu. Trečia, čia yra vyriškas kolektyvas. Mergaičių erdvėje neretai tvyro specifinė konfliktinė atmosfera. Per daug dešimtmečių susiformavo tradicijos bei pasitikėjimas kolektyvu. Noriu pabrėžti, kad mes neturime tikslo ugdyti profesionalius muzikantus. Netgi atvirkščiai – aš labai atsargiai žiūriu į šį dalyką. Sovietmečiu kiekvienas baigęs aukštąjį mokslą gaudavo paskyrimą ir vienokį ar kitokį darbą. O dabar verda kova už būvį. Kiek reikia profesionalų chorvedžių, kai šitaip sumažėjęs kolektyvų kiekis? Taigi aš labai atsargiai žiūriu į muzikanto kelią, net jeigu vaikas rodo aiškų polinkį.
– Vien „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje yra aštuoni pagal amžiaus grupes suskirstyti chorai. O kiek berniukų chorų yra visoje Lietuvoje? Kaip šiame kontekste atrodome palyginti su kaimynais latviais ir estais?
– Taip, „Ąžuoliuke“ turime aštuonis chorus, su jais dirba 10 chorvedžių. Pas mus, įskaitant muzikos mokyklos kontingentą, iš viso mokosi 450 vaikų ir jaunuolių. O visoje Lietuvoje, skaičiuojant kartu su „Ąžuoliuko“ kolektyvais, yra apie 70 berniukų chorų. Iš jų keturi – koncertiniai: „Ąžuoliukas“, Kauno „Varpelis“, Klaipėdos „Gintarėlis“ ir Šiaulių „Dagilėlis“. Latvijoje yra 26 berniukų chorai, iš jų du koncertiniai. Tai – Medinio mokyklos ir Rygos Domo muzikos mokyklos chorai. Daugiausia berniukų chorų – apie 80 – yra Estijoje, tačiau tarp jų tikras koncertinis tik vienas, jis priklauso Talino operos teatrui. Rimtesnio repertuaro ambicijų turi dar du – Tartu berniukų ir Talino 21-osios mokyklos chorai. Norėčiau pabrėžti, kad bendrame kontekste mes ryškiai išsiskiriame jaunučių berniukų chorų kiekiu, jų turime tikrai daug. Kur kas blogesnė vyrų chorų padėtis, jie sensta. Vienintelis naujesnis ir jaunesnis – Karo akademijos vyrų choras Vilniuje. Tačiau ir jame – tik apie 20 dainininkų…
– Gal kada nors mėginote suskaičiuoti, kiek buvusių „Ąžuoliuko“ auklėtinių tapo muzikais profesionalais?
– Vieną sykį mėginau. Paaiškėjo, kad šiuo metu muzikos srityje dirba apie 250 buvusių „Ąžuoliuko“ dainininkų. Vien tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedroje iš 18 pedagogų trečdalis yra „ąžuoliukai“: Povilas Gylys, Česlovas Radžiūnas, Laurynas Vakaris Lopas, Gintautas Venislovas, Vytautas Miškinis ir Andrius Gilys.
– Pastaraisiais metais į LMTA Choro dirigavimo katedrą stoja vis mažiau jaunimo, už pinigus tenka samdyti choristus vyrus…
– Ir priima mažiau, ir stojančiųjų mažiau. Jaunimui trūksta motyvacijos, o ji susijusi su būsimu darbu. Netgi Čiurlionio menų mokyklą baigę gabiausi vaikai nebestoja į akademiją, o važiuoja į užsienį. Pavyzdžiui, į Austriją. Ten mokslas nemokamas ir dar su perspektyva, kad gausi labiau vertinamą diplomą. Yra atvejų, kad Lietuvoje mokslus pradėję studentai per Erasmus mainų programą išvyksta į užsienį ir ten pasilieka. Taip atsitiko su dviem maniškiais, kurie Austrijoje gavo galimybę studijuoti ne tik chorinį, bet ir simfoninį dirigavimą. Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Tų grįžtančių „užsieniečių“ čia niekas nelaukia…
– Nejaugi gerų chorvedžių Lietuvai nebereikia?
– Gerų chorvedžių reikia ir reikės, tačiau kad jie būtų, reikia ir deramo valdžios požiūrio. Koks šiuo metu yra mokytojo statusas socialine prasme? Labai žemas. Tarpukariu būdavo taip – jei yra trys inteligentai, vienas jų būtinai bus mokytojas. O dabar, kai mokytojo amatas visiškai nuvertintas, juo verstis norinčių vis mažiau. Be to, gerų chorvedžių mums reikia, jeigu norime išlaikyti unikalią dainų švenčių tradiciją. Pas mus atvykę užsieniečiai išsižioja. Nesupranta, kaip tokie dalykai gali vykti. Švedas klausė: „O kaip mums surengti dainų šventę?“ Atsakiau: atvažiuok, mokykis, gal per dešimt metų ką nors suvoksi. Nuo nulio kurti tokią didelę sistemą labai sudėtinga. Reikalinga infrastruktūra, turi būti nemažas žmonių kiekis, kuris jau gerai žino, ką, kaip ir kada daryti… Užsienyje dainų šventės samprata kitokia. Šveicarijoje, kuri ir yra dainų šventės gimtinė, į renginį suvažiuoja įvairūs kolektyvai, kurie koncertuoja vienas po kito, festivalio principu. Kartais keletas chorų susijungia vienam ar kitam stambesniam kūriniui. O tokio didelio masinio repertuaro, koks būna per dainų šventes Baltijos šalyse, niekur kitur nėra. Be to, dainų šventė – ne vienkartinis masinis koncertas, o nuoseklus, metų metais vykstantis organizacinis bei kūrybinis procesas, kuris vainikuojamas švente.
– Vilniuje viešėjęs žymus Latvijos choro dirigentas Maris Sirmais užsiminė, kad Lietuvos dainų šventėje jam užkliuvo didelis vadinamojo popsinio repertuaro kiekis.
– Apskritai Latvijoje dainavimui skiriama daugiau dėmesio nei Lietuvoje. Dainų šventės metu jie rengia kur kas daugiau chorų koncertų nei mes. Vyksta atidarymo koncertas, pasirodymai savaitės viduryje, didysis baigiamasis koncertas. Popso irgi netrūksta, tik, žinoma, ne baigiamajame koncerte. Jame kaimynai susitelkia ties savo nacionaliniu klasikiniu palikimu, liaudies dainų plėtotėmis. Jeigu lygintume su latviais ir estais, tai mūsų dainų švenčių struktūra pati sudėtingiausia. Pavyzdžiui, latviai neturi ansamblių vakaro. Nors renginiai taip pat vyksta visą savaitę, jų pagrindinis akcentas yra chorinis dainavimas, choro žanro plėtotės. Lietuvoje tik per Tūkstantmečio dainų šventę buvo surengtas chorų koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, ten kolektyvai susirinko lyg į kokios chorinės antologijos pristatymo iškilmes. O Rygoje nuo to pradedama kiekvieną kartą. Estai apskritai dėl nieko nesuka sau galvos. Per dainų šventę valandą dainuoja vyrai, valandą moterys, o publika sėdi ir klauso.
– Reikia pripažinti, kad mūsų išlepusi publika neištvertų…
– Tai ir yra baisiausia. Mes visiškai priklausome nuo publikos. Turime daryti viską, kad jai nebūtų nuobodu. Estų repertuaro atlikti negalėtume. Vilniuje tik padainuok dvi panašaus charakterio dainas, ir jau skundžiasi. Tiek žiūrovai, tiek patys atlikėjai. Lietuvoje ir klausytojo, ir chorvedžio, ir dainininko mentalitetas kitoks. Neretai mūsų tikslas – nenusibosti. Iki šiol itin skausmingai prisimenu2007 m. dainų dienos pabaigą. Paskutinis kūrinys – Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“, o publika stojasi ir eina iš parko. Mat posmelių per daug… Liūdna, bet ką padarysi. Estijoje ir Latvijoje valdžia sėdi visą koncertą. O pas mus tik padeda krapnoti ir, žiūrėk, prezidentas išsiveda visą svitą. Valstybės dieną! Be to, estai ir latviai į dainų šventes ateina su tautiniais kostiumais. Pas mus į tautiniais drabužiais pasidabinusią Dalią Grybauskaitę visi žiūrėjo nustebę. O pas kaimynus tai normalu, nes dainų šventė yra tautinė šventė – svarbiausias valstybės identiteto aktas.
– Na, latvių ir estų net kartu sudėjus yra mažiau nei lietuvių. Galbūt dėl to į nacionalinius dalykus jie žiūri jautriau.
– Manau, taip. Psichologai yra nustatę, kad kai nacija sumažėja iki milijono, suaktyvėja išlikimo sindromas. Tada žmonės visomis priemonėmis laikosi savo identiteto, o mes didesni kosmopolitai, atsainiau žiūrime į savo etninį palikimą.
– Teko girdėti ne vieną latvių chorą – jų profesionalumas stebina. Kad latviai dainuoja puikiai, įrodo ir Klaipėdoje vykstančio Stasio Šimkaus chorų konkursų rezultatai – ten mūsų kaimynai nuolat varžosi dėl pirmų vietų. Kokios latvių chorų meistriškumo priežastys?
– Visi puikiai žino, kad žmogų geriausiai galima paskatinti ne gražiais šventais žodžiais, o materialiai. Latvijoje svarbu chorvedžių kvalifikacija, nuo jos priklauso atlyginimas. Taigi už gerą kokybę geras ir atlygis. Dėl to ir chorvedžių suinteresuotumas didžiulis. O Lietuvoje – valandinė apmokėjimo sistema. Viršytas valandų skaičius – ir viskas, chorvedžiui daugiau nesumokėsi. Be to, Latvijoje visi geriausi chorvedžiai yra regionų chorų šefai. Priskirtus chorus jie privalo lankyti, išklausyti juos, stebėti jų lygį, prireikus su jais padirbėti. Vyksta kasmetinės perklausos, peržiūros, kiekvienas chorvedys turi atsiskaityti. O Lietuvoje konsultantų tinklas veikia tik prieš dainų šventes.
– Pats ne kartą esate sėkmingai dirigavęs stambios formos kūrinius, atliekamus choro ir simfoninio orkestro, tačiau turbūt pamenate nežinia iš kur užgimusį ir gerą dešimtmetį Lietuvoje sklandžiusį mitą, kad chorvedys ir simfoninio orkestro dirigento pultas – nesuderinami dalykai?
– Neįsivaizduoju, iš kur šita nuostata buvo atsiradusi, tačiau ji klaidinga. Dabar Simfoninio dirigavimo katedros vadovai mąsto visiškai kitaip – į ją priimami beveik vien tik choro dirigavimo paragavę studentai. Kuo skiriasi simfoninis ir chorinis dirigavimas? Chorinis kur kas detalesnis, kiekviena smulkmena turi būti rankose. O didelėje formoje, kaip sakoma, nėra ko smulkintis. Juk vieni pagrindinių jaunosios kartos Lietuvos orkestro dirigentų – Gintaras Rinkevičius, Robertas Šervenikas, Martynas Staškus – yra buvę chorvedžiai. Be to, pastaraisiais metais simfoninį dirigavimą baigė dar viena nemaža grupė buvusių Choro dirigavimo katedros studentų. Ši keista nuostata man primena ir retkarčiais sunkiai paaiškinamą Dainavimo katedros poziciją: tų, kurie dainavo vaikų chore, nepriimsime. Kažkoks absurdas. Juk vaikai jau įgiję ir muzikinį išsilavinimą, ir vokalinį trenažą patyrę, o ne iš gatvės atėję. Vaikystėje įgyti įgūdžiai po mutacijos juk nedingsta. Vladimiras Prudnikovas, Vaidas Vyšniauskas, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas – buvę „ąžuoliukai“. Negi jie blogai dainuoja? Šiuo pavyzdžiu diskusiją galima būtų ir baigti, tačiau yra ir daugiau piktinančių teiginių. Vienas jų: per mutaciją jokiu būdu negalima dainuoti. Ar kas nors iš taip kalbančiųjų yra dirbęs su vaikais? Taip, yra žmonių, kuriems reikia laikinai nutraukti dainavimą, tačiau yra ir tokių, kuriems galima ir net reikia tęsti. Niekas nesako, kad reikia forsuoti ar dainuoti per jėgą. Tačiau jei balso klosčių raumenys po truputi jungiasi, jas reikia amortizuoti. Čia kaip ir sporte: nejaugi žmogui bręstant reikia nutraukti treniruotes? Labai nemėgstu, kai apie tam tikrus dalykus šnekama prie jų net neprisilietus, net nepadirbėjus su vaikais. Ar gali felčeris samprotauti apie mikrochirurgo darbo kokybę? Neturi teisės. Lygiai tas pats su vokalu. Daromos išvados a priori.
– Kaip vertinate tokio tipo projektus kaip TV3 „Chorų karai“?
– Galbūt tai ir nėra blogai, nes tokio tipo projektai kažkiek pakylėja pačią chorinio dainavimo sampratą. Juk ne vienas eilinis TV žiūrovas sako, kad choras yra nuobodus dalykas, įsivaizduoja liūliavimą bažnyčiose per kokius nors atlaidus. O čia – smagu, galima truputį pajudėti, daug kam galimybė pasirodyti ekrane apskritai yra viliojantis dalykas. Šis formatas kiek kilstelėjo choro žanro prestižą visuomenės akyse. Žiūrint profesionalo akimis, tai tikrai nėra orientyras. Juk ten yra vadinamoji „fanera“, kai ant viršaus net nedainuojama, į eterį leidžiamas iš anksto padarytas įrašas. Man asmeniškai įdomesnis buvo LRT projektas „Lietuvos balsai“, kur chorai dainavo gyvai. Deja, jis išsilaikė tik vieną sezoną.
– Bet ar Jums neatrodo, kad tokia televizinė praktika, kai chorai per savaitę neva parengia kūrinius ir po to juos sėkmingai „padainuoja“ tiesioginiame eteryje, klaidina žmones? Turiu omenyje sudaromą įspūdį, jog programą ar kūrinį lengvai galima parengti per keletą repeticijų.
– Vieną sykį buvau pas švietimo ministrą. Neišduosiu, kurį. Pokalbio metu iš jo lūpų vis girdėjau: „Mėgėjai chorvedžiai, mėgėjų chorai“. Ministre, kokie mėgėjai? Mes aukščiausio lygio diplomuoti profesionalai. Tada puolė atsiprašinėti. Aišku, kiekvieno darbas priklauso nuo talento. Bet įsivaizduokime mokyklinį chorelį – vargšas chorvedys per pertraukas gaudo po vieną vaiką ir kažką niurko, moko. Sąlygos nenormalios, ir kai kas nors padoriai dainuoja, tu net nesupranti, kaip tai įmanoma. O valdžia: „Mėgėjai.“ Blogiausia, kad tai eskaluojama kalbant ir apie dainų šventes. Girdi, kas ketveri metai susirenkate, padainuojate. Bet juk tie ketveri metai skirti pasirengimui. Koncertas – tik piramidės viršūnė. O ką jau kalbėti apie šokius. Juodas darbas – scenarijai, piešiniai…
Pasakysiu taip: kiekvienas televizinius projektus supranta ir juos vertina savaip, pagal savo išsilavinimo, išprusimo lygį. Reikia būti tolerantiškiems visiems žanrams. Juk niekur nepabėgsi nuo to, kas eteryje skamba nuo ryto iki vakaro. Jeigu liaudį imsi maitinti tik liaudies dainomis, žmonės bemat išsilakstys. Todėl aš palankiai žiūriu į tokius projektus, kai, pavyzdžiui, Veronika Povilionienė dainuoja su ŽAS arba kai grupė „Žalvarinis“ jungia liaudies ir roko muziką. Jeigu tokia muzika kokybiškai parengta, ji yra puiki ir alternatyvi priemonė parodyti tai, ką turime liaudies išmintyje sukaupę. Visos priemonės geros, jei dirbama profesionaliai ir su skoniu.
– Pats esate kompozitorius ir savo kūriniais nuolat pildote lietuviškos chorinės muzikos repertuarą. Ar vis dar jaučiamas didelis jo trūkumas?
– Lietuviškos chorinės muzikos nėra daug. Pavyzdžiui, 2014 m. dainų šventės programai trūksta kokių aštuonių pozicijų, reikės aštuonių naujų kūrinių. Būna taip, kad jei kūrinys pavykęs, tai jis dažnai keliauja iš šventės į šventę. Bet kiek galima? Yra toks topas – Ūdrio daina iš Klovos „Pilėnų“. Ką su juo daryti, kuo jį pakeisti – nežinia, nes nėra kito tiek pat populiaraus chorinio opuso, kuris dainų šventėje galėtų atstovauti lietuviškai operai.
– O jeigu nuskambėtų „Šauniesiems sveteliams valio!“?
– Iš tikrųjų, buvo tokia mintis. „Pasveikinimo“ choras iš tų pačių „Pilėnų“. Deja, ten yra tik tas vienas motyvas, daugiau nieko… Be abejo, mano teiginys, kad nuolat besikartojančių kūrinių reikia atsisakyti, nėra visiškai tikslus. Juk yra tokios dainos kaip Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ ar Naujalio „Lietuva brangi“. Jos buvo, yra ir bus, be jų negalima. Taip, kaip latviai negali be „Pūt vējiņi“, o estai be „Mui sama“. Tokios tradicijos.
– Pokalbio metu palietėme ne vieną choro žanro ir apskritai Lietuvos kultūros sopulį. Tačiau juk turėtų būti ir gerų, pozityvių dalykų, kuriais galėtume pasidžiaugti…
– Noriu pabrėžti, kad iš tikrųjų esu optimistas. Nors aplink daug negerų ir taisytinų dalykų, dirbant šitą darbą pesimistas būti paprasčiausiai negali. Nors valstybė kartais mus stumia aklavietės link, nė akimirką negalime pamiršti, kad mes atliekame socialinę misiją ir palaikome kultūrinę gyvastį, suteikiame žmonėms laimės šioje nusivylimų ir neurozių kupinoje visuomenėje. Norėčiau pasidžiaugti, kad chorvedžių balsas buvo išgirstas Seime priimant Dainų švenčių įstatymą, taip pat tuo, kad radome būdą, kaip turiningai pabendrauti tarpusavyje. Buvo pradėtos rengti chorvedžių vasaros akademijos, kurių metu galima dalintis patirtimi su savo profesijos atstovais, kelti kvalifikaciją, ieškoti bendrystės, o ne priekaištauti vienas kitam. Taip pat norėčiau išskirti chorvedžių sumanytą judėjimą „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“. Per dešimt metų visoje Lietuvoje atsirado daugiau nei penkiasdešimt berniukų chorų! Stengiamės rengti festivalius skirtinguose šalies miestuose. Štai kitais metais rinksimės Klaipėdoje. Kai į užsienį nusivežu dainų švenčių įrašų arba filmą apie berniukų chorų judėjimą, žmonės iš nuostabos beveik žagsi.
Taigi, viskas nėra jau taip blogai. Tiesiog labai norėtųsi, kad valstybės požiūris į chorvedžius ir visus kultūros žmones pradėtų keistis. Šiuo metu itin jaučiama valstybinio požiūrio į mėgėjų meno svarbą stoka. Patys nesugebame įvertinti etnokultūrinio palikimo klodų, kauptų per amžių amžius. Turbūt tokie jau mes, lietuviai, esame.
