Žalias yra sąmonės tiltas

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Viktorija Daujotytė
DATA: 2014-03

Praescriptum:

Dar mąsčiau apie Avromo Suckeverio „Žaliąjį akvariumą”, kai išgirdau liūdną žinią – mirė Icchokas Meras, išmintingas lietuvių kalbos rašytojas, neužmirštamo romano „Lygiosios trunka akimirką” autorius,žydas žemaitis, ištaręs: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas…”
Patikima, patikimo žmogaus ir rašytojo formulė.

Šviesus man Tavo atminimas, Icchokai; atsiųsdavai spalvotų raidžių pasveikinimus su Kalėdom, parašydavau Tau apie baltą sniegą ant amžinai žalių Kelmės, Tytuvėnų eglių.

Žmogaus pasaulio nykumą didina, gilina galios siekiančios ideologijos: atrodo, kad visa, kas iš kalbos, galiausiai virsta ideologijos būdais, formomis, kurių tikslas tas pats – pelnas. Ideologinė mašinerija sugeba pelnytis ir iš skausmo, siaubo. Nežinau, kas pirmas ištarė: holokausto industrija. Ištarė ne be pagrindo.

„Nužudyk tuos, kuriuos myli“ (rež. Johnas Krokidas)

Kūryba turi prasiveržti pro ideologizuojančias klišes, pro pelno industrijos užtvaras, pro kalbos grotas. Dvasios išlydžiai ženklina ir geriausią žydų literatūrą, sukurtą ir kuriamą po Aušvico, kurį galima suvokti kaip neįveikiamas sąmonės grotas. Vienas pirmųjų ir pačių giliausių susitikimų su šia literatūra – Paulio Celano (tikroji pavardė Paulis Leo Ančelis), gimusio 1920 metais, mūsų žemininkų bendraamžio, poezija. Išsigelbėjęs iš mirties fabriko, bet praradęs visus artimuosius. „Mes valgom nutilusių obuolius”, – iš eilėraščio „Vėlai ir giliai”. Beveik neįtikėtina, kad 1979 metais lietuviškai išėjo nedidelė Celano eilėraščių knyga „Aguona ir atmintis” (iš vokiečių kalbos versta Sigito Gedos ir Vytauto Karaliaus), kurią recenzavau, daug ką iš jo kūrybos ir perskaitydama. „Mirties fuga” – koks neaprėpiamas eilėraščio kontekstas: Europa, Vokietija, Biblija, istorija, dabartis, šokio muzika, virstanti mirties fuga, pasiduodančia kalba, tarsi priglundančia prie muzikos. Paradoksalios jungtys: M. Heideggeris, kaltintas tuo, kad nesugebėjo „mąstyti Auschwitzą” ir tylėjo po 1945 metų, buvo Celano dėmesio lauke, veikė jo žodyną. Ar heidegeriškoji būties užmarštis, glūdinti Vakarų istorijos ir sąmonės analizės šerdyje, kaip yra pastebėjęs George’as Steineris¹, negali būti suvokta ir kaip „žydų užmarštis” (sunaikinimas – galutinė neatsiminimo tautologija). Ką galima pasakyti po Aušvico? Ką galima pasakyti po laiškų, kuriuos iš mirties lagerio parašė Balys Sruoga?

Celanas turėjo teisę paklausti Heideggerio – apie kokį humanizmą dar galima kalbėti. Bet jei begalima tylėti, ir apie tai prisieina pasakyti. Kol žmogus neišeina į amžiną tylą – kaip ir P. Celanas, pats pasirinkęs mirtį, tol jis pasmerktas kalbai.

Ir žmogaus mįslė, ir bandymai ją įminti lieka kūryboje, labiausiai toje jos dalyje, kuri auga iš kalbos. Poezija tik tada ir yra poezija, kai ji iš paskutiniųjų priešinasi nužmoginančioms ideologijoms, kai kalbasi ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiais. Su holokausto patirtimi susijusių kūrėjų tekstai turėtų išlikti ypatingo žmonijos dėmesio centre.

Ką tik lietuvių kalba išleista Avromo Suckeverio, vieno didžiausių XX a. žydų modernizmo ir jidiš kalbos poetų, holokausto literatūros kūrėjų, poetinės prozos knyga „Žaliasis akvariumas”² tokio dėmesio būtinumą ne tik patvirtina, o tarsi atveria ir gilesnę perspektyvą, poeto perspektyvą. Poetinės prozos rinkinys rašytas su pertrauka, pirmoji dalis 1953–1954 m., antroji – 1970–1974 m. Tik poeto sąmonė gali justi, kad nuo giesmės priklauso likimas; jei sugiedosi giesmę, vertą giedojimo ir mirties akivaizdoje, būsi apsaugotas liepsnojančio kalavijo. Šiek tiek Avromo (gal ir galėtume sakyti Abraomo, kaip Abraomo Kulviečio) Suckeverio vertimų turime – Alfonso Bukonto, Mindaugo Kvietkausko. Naujausia publikacija 2013 metų „Poezijos pavasaryje”. Nėra daug eilėraščių, parašytų iš baugiausios patirties – čia, dabar. „Guliu karste” – 1941 m. vasara; daugelio eilėraščių adresas – Vilniaus getas. Sukrečiančio tikrumoliudijimai; ir tikrąja prasme – Suckeveris liudijo apie Vilniaus geto žydų žudynes Niurnbergo procese. Bet esminiai liudijimai – iš savosios egzistencijos, iš motinos, kūdikio nužudymo. Motina – geliančio tikrumo poetinės situacijos; per motinos meilę grįžti į būtį-iki-manęs, perkeičiant, varijuojant heidegeriškąją būties dviskyrą. „Juodi erškėčiai” turėtų įeiti į Vilniaus poezijos antologijas:

Erškėčiai auga
virš mano motinos namų –
paklaikę, dygūs vakarykščiai žvilgsniai!
Ir aš –
ant jų aštrumo apsigyvenu,
ir išrišimo ieškau
juoduos erškėčiuos.

Jaučiu – mamos dvasia
dar sklando viršum jų.
Dabar juodi erškėčiai – mano psalmė.
Artėjant nakčiai,
kai tiktai rasos nepažįsta ašarų,
į juos aukštyn lipu
apsvaigt nuo skausmo.
Ir mano lūpoms – debesims virš žodžių –
šnabždant pateka jaukus naminis mėnuo.

Ir To,
kuris sodina juoduojančius erškėčius,
maldauju:
pasodink mane kaip juos,
aš noriu čia gyventi,
gerai man čia, gerai.

Nusirengiu.
Ir imu šokti,
šokti, šokti,
kol erškėčiai pradeda žydėt nuo mano kraujo.

Aš noriu čia gyventi,
gerai man čia, gerai.

Vilnius, 1945 m. gegužė

Iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas

Tokie eilėraščiai rašomi iš tikrovės, iš sankirtos tarp to, kas turi ar turėjo savo vietą erdvėj, laike, kas yra ar buvo, ir to, kas vyksta-įvyksta sąmonėje. Likti čia, kur jau tik juodi erškėčiai: „Aš noriu čia gyventi, / gerai man čia, gerai”, – ištarimo sunkis, persmelkiantis egzistenciją. Tie motinos namai – jie juk buvo, jie turėjo adresą Vilniaus Šnipiškėse – namelis su sodu Ukmergės gatvėje, dabar – Konstitucijos prospektas. Žmonių sielos braido po tą patį siaubą – ir gal tik tada nejaučia tautos, tikėjimo skirtumų, gal tik mirties artumas ir tėra tas pats visiems. Tik prieš kelis mėnesius, kai Suckeveris rašė „Juodus erškėčius”, baigiantis 1944 metams, Salomėja Nėris stovėjo prie savo gimtųjų namų griuvėsių, kuždėjo žodžius, jau nebesuauštančius į formas: „Ko vidurnakčiais tyliai kukčioji? / Temdoma mirties šešėlių įkyrių. / Žeme mano, sunkiai miegančioji, / Paslėpta rauda – klaiki, baisi…”

Salomėja Nėris ir Avromas Suckeveris galėjo susitikti. Kartu buvo įrašyti viename 1942 metų pradžios Vidaus reikalų valdybos visuomenės reikalų departamento rašte Valstybinei leidyklai, kuriame išvardyti buvę LTSR rašytojų sąjungos nariai, kurių raštai negalimi platinti; šeštuoju numeriu pažymėta Salomėja Nėris, aštuntuoju – Suchaveris Abraomas… Surado įrašą ir paskelbė Viktoras Alekna, Salomėjos Nėries biografas.
„Žaliojo akvariumo”, pamatinio knygos teksto, pradžia: „Tavo dantys – kaulinės grotos. Už jų, krištolo celėje, tavo sukurti žodžiai. Atmink seno žmogaus patarimą: kaltuosius, kurie tavo taurę pripildė nuodingų perlų, išleisk į laisvę. Atsidėkodami už malonę, jie išgrįs tau kelią į amžinybę. Bet nekaltųjų, kurie suokia treles kaip lakštingalos virš kapo, – tų tai negailėk. Pakark juos, būk jiems budelis! Nes vos tik paleisi juos iš savo burnos arba užrašysi plunksna – jie iškart pavirs velniais! Tegu žvaigždės nukrenta iš dangaus, jeigu aš sakau netiesą!”

Sakoma, kad tai iš testamento, autoriui prieš daugelį metų gyvajame jo mieste palikto seno, vienišo, šiek tiek kvanktelėjusio poeto. Apie žodžius ištariama kaip apie žmones: tie, kurie kalti, nėra tokie pavojingi, kaip nekaltieji, suokiantys treles virš kapų. Pačias galingiausias ir pavojingiausias ideologijas kaip spąstus žmogaus sąmonei sukuria nekaltieji. Be mažiausios kaltės žymės iš vienos ideologijos jie pereina į kitą, kad tik būtų patogu ir pelninga.

Ką daryti su žodžiais, jei jie savaime nėra nei kalti, nei nekalti, jei visiškai priklauso nuo burnos, juos ištariančios? A. Suckeverio priesakas: „Ženk per žodžius kaip per minų lauką: vienas klaidingas žingsnis,vienas klaidingas judesys, ir visi žodžiai, kuriuos per gyvenimą suvėrei ant savo aortų, išlakstys į šalis kartu su tavim pačiu.” Išsilaikyti ant ribos, lyg ant aštriausios briaunos, tikint, kad žodžiai turi galią, kad jie gali leisti susitikti su mylimaisiais, su mirusiaisiais. Žodžių galia – iš ypatingo jų sutelkimo. Du sakiniai apie susitikimą iš „Žaliojo akvariumo”:

„– Noriu tau perskaityti eilėraštį apie tave… Turi išklausyti!

– Mylimas, tą eilėraštį moku mintinai, pati tau pašnibždėjau jo žodžius.”

Ir nemokant originalo kalbos, pasitikint lietuviškai gerai sustyguotu vertimu, galima pajusti, kokie saviti, kokie prasismelkiantys yra Suckeverio tekstai, užsiėmę ypatingą tarpą tarp prozos (paantraštė –pasakojimai) ir poezijos, meistriškai veikiantys skirtingomis galimybėmis. Žalia, žalumas: žalias peilis, žalios eglės. Žalia egzistencija. Žali sąskambiai, išliekantys vertime. Baugūs: „debesio, pilno išsiliejusios tulžies žaluma.” Raminantys: „samanotų akmenų žaluma lietuje.” Žemė, virstanti žaliuoju akvariumu.

Senas poetas kaip išminties instancija: „Aš žinojau tik tiek, kad jis aramėjiškai rašo rimuotus laiškus, skirtus Dievui. Parašęs juos įmeta į raudoną pašto dėžutę prie Žaliojo tilto, susimąstęs kantriai vaikštinėja palei Viliją ir vis laukia, kada dangiškasis paštininkas atneš jam atsakymą.” Neįtikėtinai tikslingas Vilniaus Žaliojo tilto įsikomponavimas į mįslingą žalumo poetiką. Žalias visais savo prasmės aspektais arčiau gyvybės, gyvybingumo. Bet koks nors pažaliavimas jau sukasi į negyvybę; gal ir čia veikia riba, – į kur, į gyvybę ar į mirtį. Žalias Vilnius, Žaliasis tiltas, Žalieji ežerai, meldynai. Ir mirties Vilnius – geto, Panerių.

Reikia versti į lietuvių kalbą, reikia leisti ir komentuoti pačią geriausią žydų literatūrą, ypač poeziją. Pirmiausia tą jos dalį, kuri egzistenciškai yra giliausia, sudėtingiausia. Kartu ir laisviausia, jau peržengusi ideologinius trikdžius, prietarus. Tik iš labai geros žydų literatūros galime pajusti šios tautos tragediją. O iš jos ir savo situaciją. Nebeveiksmingi šiandien jokie ideologiniai veiksniai nei veiksmai. Nebeveikia aprašymai, skaičiai, publicistika. Tik meno kalba, tik tokie tekstai kaip Suckeverio „Dvynukės” dar gali byloti į žmones, keisti jų pažiūras, požiūrius. Iš mirties išėjusi dvynė beturi vienintelę pasiją – susitikti su sesers, talentingos smuikininkės, išsaugojusios savo orumą mirties akivaizdoje, pėdsakais. Arba „Janina ir bestija” – su Adomo Mickevičiaus sonetais, Šopeno preliudais. Su visur esančia bestija. Bet ir su geruoju bibliniu angelu.

Mums itin svarbi litvakų kūryba. Tik iš jų pasakojimų mes geriau suvoksime, kad tie žmonės yra iščia, kad

Vilnius yra ir jų Vilne, kad prie Žaliojo tilto yra buvusi raudona pašto dėžutė, iš kurios seno jų poeto laiškus išsiimdavo jų Dievas. Mus merkė tas pats lietus, ant mūsų krito tas pats sniegas. Dievas, Dievas jis tas pats visiems, jį tikintiems.

Išsamiame palydimajame žodyje „Avromo Suckeverio poetinė proza” Mindaugas Kvietkauskas suteikia pakankamai biografijos faktų, patikimų kūrybos interpretacijų, itin akcentuodamas šio kūrėjo ryšius su Vilnium; vis gilinama ir poetinė Vilniaus topografija: „To paties kraštovaizdžio, tos pačios gamtos patirtis buvo labai svarbi ir bastūnų klubo nariams Česlovui Milošui ar Teodorui Bujnickiui, būsimiesiems Žagarų grupės poetams, ir Avromui Suckeveriui bei Leizeriui Volfui – Jung Vilne nariams.” Pabrėžiama, kad „1940-ųjų pradžioje, ties pačiu tragedijos slenksčiu, Vilniuje susitelkė ypatingi trijų tautų poetiniai talentai: čia buvo Milošas, ir Bujnickis, ir Mačernis, ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir Suckeveris…” To niekad neturime užmiršti – ne tik kitų, bet ir savo tautos labui.

„Muzika. Nėra jokio kito vardo jai pavadinti. Žmogus – irgi vienintelis vardas pavadinti visiems žmonėms. Žmogumi gimė Albertas Einšteinas, bet gimė ir Zigfridas Hochas. Lagerio komendantas Zigfridas Hochas”, – sako Suckeveris („Dvynukės”). Bet čia ir sustojame. Visa, kas yra buvę, nenustoja būti. Žmonėmis gimsta meno, mokslo genijai ir lagerių budeliai. Ką daryti? Kaip gyventi? Ir joks Mirono Markuzės, Vilniaus auksakalio ir filosofo, antikininas nepadės žmonijai apsisaugoti nuo budelių, sadistų, baugiųjų ideologijų įrankių, klusniųjų tarnų.

Nėra kitos išeities – tik nuolatinis žmonių sąžinės budinimas. Belstis ir belstis, tikintis, kad bus atidaryta. Sąžinė budi pačiuose gyvenimo pažemėliuose, – Suckeveris tai žinojo, o jo kūryba tebežino. Maži jo žmonės, nes tokie jie yra iš tiesų, maži ir silpni, kaip mums jau pasakyta Kristijono Donelaičio: „Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds.” Bet kartais tie silpni daiktai įgauna didžios galios, jie netgi atvirsta žmonėmis. Tada, kai būna iš visų jėgų ir iš visos bejėgystės – įprasminta ši ontologinė sandūra „Pirmosiose miesto vestuvėse” – pavasarį po karo: „Vilijoje riogsojo susprogdintas Žaliasis tiltas: pažaliavęs geležinis erelis, panardinęs snapą srovėn ir bejėgiškai išskleidęs sparnus.”

Žalias yra sąmonės tiltas, kuriuo pasiekiame gyvus ir mirusius, kuriuo susisiekiame.

¹ Steiner G. Heideggeris. – Vilnius: Aidai, 1995, p. 29.
² Sutzkever A. Žaliasis akvariumas. Iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 199.