ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Dramaturgai
AUTORIUS: Jurgis Blekaitis
DATA: 2012-01
1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“…
Jurgis Blekaitis
Esame dėkingi Romui Sakadolskiui už galimybę pasiūlyti savaitraščio skaitytojams archyvinį pokalbį su ką tik mus palikusiu išeivijos dramaturgu Kostu Ostrausku – tai radijo „Amerikos balsas“ įrašas, darytas, regis, 1975 m. Ostrauską kalbina Jurgis Blekaitis. „Amerikos balso“ archyvo medžiaga šiuo metu skaitmeninama Valstybės archyve.
Diktorė Jolanta Raslavičiūtė. Pensilvanijos universiteto, kurį įkūrė Benjaminas Franklinas, Muzikos biblioteką tvarko Kostas Ostrauskas, tame universitete gavęs literatūros daktaro laipsnį. Jis gyrės studijavęs muziką, ir tie muzikiniai pagrindai labai ryškiai jaučiami jo pagrindinėje kūrybos srityje – dramaturgijoje. Visa, sakysim, jo veikalo „Kvartetas“ struktūra yra muzikinė. Apskritai Ostrauskas yra vienas iškiliausių ir moderniausių lietuvių dramaturgų. Šiuo metu leidėjų rankose Čikagoje yra naujausias, dar nestatytas Kosto Ostrausko veikalas „Čičinskas“. Ir nuo jo buvo pradėtas Jurgio Blekaičio pokalbis su Ostrausku apie kūrybą.
Kostas Ostrauskas. Pati [dramos] pradžia, tarp kitko, buvo išspausdinta mūsų žurnale „Metmenyse“. Čia įdomus štai koks atvejis: maždaug tuo pačiu laiku pasirodė dvi dramos apie Čičinską. Viena išeivijoje, šiuo atveju – mano, o Lietuvoje – Juozo Marcinkevičiaus taip pat „Čičinskas“. Čičinskas nėra nauja tema mūsų literatūroje, bet vis dėlto ilgą laiką apie jokius Čičinskus niekas nerašė.
Jurgis Blekaitis. Jūs susipažinot su Marcinkevičiaus „Čičinsku“?
K. O. Skaičiau tik ištrauką „Kultūros baruose“. Tarp kitko, atrodo, kad mes apie visiškai skirtingus dalykus kitaip kalbame, nors pagrindinis veikėjas Čičinskas yra tas pats.
J. B. Ar jūs čia vadovaujatės kokiais nors istoriniais šaltiniais, kokia nors konkrečia medžiaga, ar jums realistinis Čičinskas nerūpi?
K. O. Realistinis Čičinskas man nerūpi. Tarp kitko, veiksmas vyksta jau Čičinskui seniai mirus. Ar naudojausi kokia istorine medžiaga? Aišku, šiek tiek reikėjo susipažinti, ypač su legendomis apie Čičinską, kurių yra tiesiog gyvas galas; visų, žinoma, aš nesuvaikiau, bet su didžiąja dalimi susipažinau.
J. B. Bet, sakysim, ten, kur Čičinskas sako zakristijonui: „Ne aš vienas veto šaukiau. Buvo daugiau rėksnių“ ir pan. – ar jūs čia remiatės kokiais nors dokumentiniais dalykais, ar ne?
K. O. O taip, čia yra žinomas istorinis faktas, kitaip tariant, aš visiškai tuščioj vietoj nerašau, aš remiuosi tam tikrais istoriniais faktais ar prielaidomis.
J. B. O fizinė charakteristika, kurią jūs suteikiat?
K. O. Fizinė charakteristika yra maždaug tokia, kokia ji nupasakota kai kuriose legendose. Žinoma, šiek tiek gal kai ką paryškinu, kas, mano supratimu, turėtų būti įdomiau ar tekste, arba scenoje.
J. B. Tai jūsų naujausias darbas… Jūs esat ne per gausiausias dramaturgas ir, atrodo, kad jums charakteringa gana ilgai, kaip jūs sakot, vargti ties veikalu. Koks jūsų rašymo procesas?
K. O. Taip, aš daug neparašau. Viena priežastis, kad aš išvis sunkiai rašau. Aš mėgstu taisyti, mėgstu braukyti, daug ką išmesti, parašius stalčiuje leist pasigulėt, kad turėtum kažkokią laiko perspektyvą, tad vien dėl to užtrunka ilgiau negu kitam dramaturgui. Ir šalia to, dar tenka užsiiminėt ir vienu kitu rašto darbu. Sakysim, dabar su keliais kolegomis, su Nyka-Niliūnu ir Landsbergiu, tenka Škėmos Raštus redaguoti. Taip pat su Nyka-Niliūnu pradėjome dabar redaguoti ir Juliaus Kaupo Raštus. Žodžiu, ne tik kad man sunkiai rašosi, bet ir to laisvalaikio nėra pakankamai, o dalį jo tenka paskirti ir kitiems darbams.
J. B. Priminkim, kokie veikalai jau yra išbaigti, atspausdinti, buvę scenoje? Galbūt chronologiška tvarka – kuris buvo jūsų pats pirmasis darbas ir kas ėjo vėliau?..
K. O. Pirmasis mano darbas buvo „Pypkė“, vienaveiksmė drama, neva tokia eksperimentali. Paprastai daug kas, net ir tie, kurie žino mano dramas, galvoja, kad pirmoji mano drama yra „Kanarėlė“. „Pypkė“ yra gerokai anksčiau parašyta. Gan keista ta prasme, kad „Pypkė“ neva daug modernesnė, drąsesnė drama, o „Kanarėlė“ – ramesnė, simboliška, kamerinio pobūdžio drama. Tad daug kas ir galvoja: ramiai pradėjau, o paskui ėmiau modernėti, eksperimentuoti. Ne, šitaip nebuvo – pirmoji „Pypkė“, paskui „Kanarėlė“. Po to chronologine tvarka, jei neklystu, yra „Žaliojoj lankelėj“, kuri, tarp kitko, buvusi išspausdinta Lietuvoje, „Pergalės“ žurnale. Išėjo dramų knyga „Kvartetas“, kurį sudaro „Duobkasiai“, „Gyveno kartą senelis ir senelė“, paskui atskira drama, kuri tiesiog ir vadinasi „Kvartetas“, ir keturių vienaveiksmių dramų ciklas „Metai“. Tarp kitko, „Metai“ šiuo atveju nieko bendro neturi su Donelaičio „Metais“; esama šiokio tokio, žinoma, paviršutiniško, ryšio su kompozitoriaus Antonio Vivaldi muzikiniu kūriniu, kuris vadinasi „Sezonai“ (arba „Metai“).
J. B. „Keturi metų laikai“… O sakykit – kaip teatre šie veikalai? Man rodos, beveik visi buvo pastatyti?
K. O. Buvo statytos „Metų“ ištraukos, o visa kita yra statyta ir net ne kartą. Žodžiu, šia prasme aš per daug skųstis gal negalėčiau – ką parašiau, tas ir buvo pastatyta. Antra vertus, jeigu ir nepastatyta – tekstas vis tiek yra, nes drama vis dėlto – literatūros dalis, ne tik teatras.
J. B. O ar buvo kokių pastangų – jūsų paties ar kieno kito – išversti jus kad ir į anglų kalbą ir pristatyti kitaip kalbančiam teatrui?
K. O. Man atrodo, autoriaus reikalas yra dramą parašyti, o jeigu kas nors domisi, tai teverčia. Keletas mano dramų yra išversta į anglų kalbą, periodikoje išspausdinta. „Kvartetas“ yra verčiamas, rodos, jau baigiamas versti, galimas daiktas, kad kur nors bus išspausdintas.
Tekstas redaguotas
