ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Milda Kiaušaitė
DATA: 2013-12
Šiandieną, kai virtualios fotografijos bendruomenės dygsta kaip grybai po lietaus, tikrame pasaulyje veikiantys fotoklubai primena egzotiškas retenybes. Tačiau ar iš tiesų toks spartus persikraustymas į skaitmeninę erdvę nenusineša užmarštin subtilių realaus bendravimo, kolegiško bendradarbiavimo niuansų, išauginusių ne vieną puikų fotografą? Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo prie „Kauno tiesos“ redakcijos veikusios fotosekcijos subyrėjimo ir Kauno fotoklubo susikūrimo, fotomenininkas Aleksandras Macijauskas pasakoja apie klubą, kolegas ir kelią, atvedusį iki dabartinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos.
Paklaustas apie savosios fotografinės odisėjos pradžią, A. Macijauskas pasakoja: „1963-ųjų rudenį „Kauno tiesoje“ perskaičiau, kad kuriasi fotografijos klubas. Gimus dukrai žmona nupirko fotoaparatą, tačiau šis ilgai gulėjo nejudinamas. Mažajai ūgtelėjus pati užsirūstino, kad brangios šeimos akimirkos skrieja pro šalį ir įkalbėjo imtis fotografijos.“ Tad kas būsimajam fotoklasikui beliko – nubildėjo kluban mokytis, kaipgi juostelę išryškinti, ir… pasiliko. „Pasirinkimų turėjau galybę – visada buvau nenuorama, nuo mažumės dainavau, vaidinau, rašiau, mokytoja Dobinienė stūmė, skatino. Buvau labai išdykęs, bet gabus, laimėdavau skaitovų konkursuose, bet panelėms paprašius prieš šokius nesibodėdavau privalomąją programą paslapčiukėmis kiek sutrumpinti. Nuo vaikystės sekėsi, bet pridariau daug nesąmonių; žiūrėdamas į dangų vis įkrisdavau į duobę, paskui ilgai kapanodavausi“, – šypsosi fotomenininkas.
Pasak A. Macijausko, sunku įvardyti, kas jį sulaikė fotoklube. Veikiausiai, margas žmonių ratas, įdomios ten besisukiojusios asmenybės: „Iki draugijos įkūrimo klube buvo įvairių požiūrių, profesijų, amžiaus narių. Ilgą laiką nesupratau senamadiškos, klasikinės Balio Buračo fotografijos, jo darbą įvertinau tik gerokai vėliau; anuomet vienintelei komunistų partijai agituojant prieš etnografiją sudariau B. Buračo albumą, organizavau parodas. Povilas Karpavičius uždegdavo kalbomis, buvo eruditas, skatino dirbti, ieškoti, eksperimentuoti, tuo tarpu Rimgaudas Maleckas drausmino, peikė, kritikavo. R. Maleckas buvo tikras bohemos žmogus: aršus, griežtas, kūrybiškas, tvirto charakterio – ir išrinko jį klubo pirmininku. Bet koks iš jo pirmininkas! Kartą nepasirodė susirinkime, antrą, trečią, – į pirmininko kėdę sėdo jaunas ir energingas Vitas Luckus. Gal viskas ir būtų klojęsi neblogai, bet šį po mėnesio pašaukė į armiją; taip klubo galva tapo Vilius Jasinevičius, vadovavęs Kauno fotoklubui daugiau nei dešimtį metų.“
V. Jasinevičius – viena tų veržlių, veiklių asmenybių, kurių dėka Kauno fotoklubas pasiekė tarptautinį pripažinimą: buvo rengiamos parodos, leidžiami katalogai, užmegzti ryšiai su kitų šalių fotomėgėjais. Pasak A. Macijausko, „V. Jasinevičius nebuvo rėksnys, veikiau jau labai kuklus, inteligentiškas, aukštos kultūros žmogus. Dirbo paminklų restauravimo bendrovėje, neišsišokdavo, iš pirmo žvilgsnio net atrodė nuobodokas, bet pasakydavo, ką reikia, o ir fotografas buvo geras, dirbęs įvairiomis technikomis.“ V. Jasinevičiui vadovaujant pradėtos rengti klubo narių fotografijos parodos, leisti katalogai. Žinoma, neapsieita ir be politinės diplomatijos vingrybių. Būtent pirmieji fotoklubo katalogai leidžia stebėti, kaip keitėsi bendruomenės laikysena, apsispręsta judėti meninės fotografijos linkme. 1965-ųjų „Kauno fotoklubo meninės fotografijos parodos“ katalogo įžanginiame žodyje rašoma: „Šių fotografijų autoriai – 31 įvairių profesijų ir amžiaus fotomėgėjas. Pamėgtam menui galėdami skirti tik savo laisvalaikį, jie nuoširdžiai stengėsi atvaizduoti Jūsų darbą, buitį, poilsį, interesus, gamtos grožį… Kaip tai pavyko – spręskite Jūs, malonūs lankytojai. Kadangi tai vien fotomėgėjų darbų paroda, todėl pilnai atvaizduoti įvairiapusį tarybinį gyvenimą negali.“ Įžanga kukli, darbų autoriai, supraskite, gal net kiek susinepatoginę, negalėdami „pilnai atvaizduoti įvairiapusį tarybinį gyvenimą“. Tačiau pabėgėkime metais tolėliau, į 1966-ųjų „Kauno fotoklubo meninės fotografijos parodos“ katalogą, kur K. Rimkaus įžangoje rašoma: „Meninė fotografija nėra protokolinis faktų registravimas. Ji, duodama apibendrintą vaizdą, verčia susimąstyti, skverbiasi į žmogaus jausmų pasaulį. Tai ypač būdinga šiuolaikiniam fotografijos menui. Tokio tikslo siekti bando ir mūsų klubo nariai. Todėl kai kurias pastangas išvengti dokumentalumo nederėtų vadinti polinkiu į abstrakcionizmą.“ Klubiečių tonas pamažu keičiasi, ryškėja konfrontancija su „sovietinio realizmo“ ideologija, atsiprašymą keičia argumentacija, gal net užmaskuotas iššūkis. V. Jasinevičiaus teigimu, kartą per savaitę vykusiuose klubo susitikimuose svarbiausia būdavo laisvai bendrauti, diskutuoti apie narių darbus, kurti nuotraukas, kurių nebūtų gėda pristatyti visuomenei; vyravo kolektyvinė dvasia, ugdžiusi narių meninį skonį.
Tačiau akistata su cenzūra buvo neišvengiama. „Parodas nešėme rodyti ideologams, žmonės jie buvo neblogi, bet viską tikrino, – pasakoja A. Macijauskas. – Labai įdomus cenzorius buvo toks žydelis Jurborskis. Jo būta gudraus – pasiima mūsų fotografijas ir rodo reikšmingiems asmenims, klausia, ar čia viskas gerai, ar prieš Sovietų Sąjungą neįžvelgia ko paslėpto. Jei niekas neužkliūna – tvarka, leidžia rodyti. Kai tik žydams buvo leista išvažiuoti Izraelin, Jurborskį dėl valstybinių paslapčių dar dešimčiai metų sulaikė Lietuvoje. Tokie buvo laikai – dažnas šaukė, kaip myli Tarybų valdžią, o dairėsi, kaip greičiau sprukti.“ Pasitaikydavę ir komiškų situacijų: „Prieš Viliaus Naujiko parodos atidarymą vienam ideologiniam darbuotojui užkliuvo, kad kambaryje, kur kabo Engelso ir Markso portretai, eksponuojamas merginos aktas. Karpavičius ėmė nuotrauką ginti, argumentuodamas, kadgi Marksas visai kiton pusėn žiūri, o Engelsas… Engelsas vaikų turėjo!“, – juokiasi fotomenininkas.
Iššūkiai fotografijos entuziastų laukė ne tik politikoje: „Voniose statėme mėgintuvėlius ir raudonas lempas, kartais įsiprašydavome į įmones, institutus. Paslapčia dirbdavome naktimis, nors ir drausdavo – bijojo, kad neperspausdintume žemėlapių ar neprikrėstume okupantams dar kokių zbitkų. Vieną tokią naktį Vilius (Jasinevičius – aut. past.) žiauriai slogavo, nosį vis braukė, braukė… Baigėm darbus, įjungėm šviesą, o jis – visas kruvinas. Paaiškėjo, kad ten kraujas žliaugė. Lyg to būtų maža, dar ir vanduo rudas bėgo, tai sugadino visas nuotraukas, – atsidūsėja fotomenininkas. – Ir su Vitalijumi Butyrinu ieškodavome kadrų iki išsekimo, kartą net greitoji išvežė. Patogumų, kaip dabar, nebuvo, užtat – koks atsidavimas!“
Klubo veikloje dalyvauti galėjo kiekvienas panorėjęs, tad narių netrūko: „Ten galėjome augti. Buvo masė praeivių, kurie ateina, pasiklauso ir nueina savais keliais, kiti net ir talentingi, bet pasitraukia, nes nėra aistros. Buvo ir tokių, kurių egoizmas sunaikino juos pačius. Kiti bėgo nuo gyvenimo rutinos: darbas, šeima. Ne vienas pasuko į kino pusę. Visą gyvenimą laikytis įsikibus fotografijos parako užteko nedaugeliui: V. Butyrinui, V. Luckui, man, R. Maleckui… Jonas Kalvelis tylėjo, klausėsi, blykstelėjo tik draugijoje“, – prisimena A. Macijauskas. Itin didelę įtaką fotoklubas ir garsioji P. Karpavičiaus paskaita apie Hartvigą padarė anuomet dar studentavusiam V. Butyrinui, kuris Hartvigui artimą braižą išlaikė iki šiol: „Butyrinas vienu metu turėjo daug pasekėjų, tačiau netrukus šie atsitraukė – reikia daug kantrybės. Jis, būdavo, nufotografuoja 30 objektų, atsirenka, karpo, piešia, vėl fotografuoja… Jokio kompiuterio“, – žavisi A. Macijauskas.
Nenuostabu, kad klubo viduje kūrėsi savotiškos mokyklos, ne vienas ryškesnis autorius turėjo savo pasekėjų. Populiariausias buvo iš Vilniaus persikraustęs fotolyrikas Romualdas Rakauskas, parūpindavęs fotografijoms vietos „Nemuno“ žurnale: „Daugiau pasekėjų, kai niekam nelipi ant nuospaudų, – pastebi pašnekovas. – Socialiniai, aštrūs dalykai slopinami – mano fotografijų ant sienos nepakabinsi…“ Kita vertus, vėliau į fotografiją atėję A. Macijausko mokiniai, tokie kaip Virgilijus Šonta ir Romualdas Požerskis, vertinami iki šiol: „Būdavo, išgirstam, kad Gunārs Binde gavo naują žurnalą, lekiam visi trys į Rygą pasižiūrėti. Vienas vairuoja, du baliavoja, – juokiasi fotomenininkas. – Šiauliuose pamatydavome ispaniškų žurnalų, buvo slaptas kambariukas, vėliau perduotas Fotografijos muziejui – viskas atrodė įdomu. Nuvažiavę į užsienį taupėme iškeistą valiutą albumams, knygoms. Vežėme, iš kur įmanoma. Lengva pastebėti, kai žmogus tik nuduoda kažką žinantis, o iš tiesų – nieko neišmano. Reikia lįsti, smalsauti, laužtis, daugiau pažinti pasirinktąją sritį“, – pataria jis.
Nusistebiu, kad kalbant apie klubo veiklą negirdėti nei vienos moteriškos pavardės. „Prisimenu, buvo tokia Ona Geštautaitė, nepastebėta neliko ir Irena Giedraitienė. Nemalonumų turėdavome visi – sykį Ireną, befotografuojančią geležinkelio tunelį, suėmė milicija, o ir pačiam ne kartą turguose teko aiškintis, ką aš ten pyškinu užsilipęs ant mašinos ar palindęs po karve“, – juokiasi pašnekovas. Tiesa, konfliktinių situacijų pasitaikydavę ir klubo viduje: „Visa galva panirau į kūrybą, pristačiau didelę kolekciją, o Vilius Naujikas rėžia – negalėjo pats taip padaryti, nusipirko. Įsiutau, viską suplėšiau, sudeginau, prisigėriau, gerai, kad bent negatyvai liko. Nutariau – viskas, klube nebesirodysiu, bet… Praėjo mėnuo ar keletas, ir vėl aš ten. Mes tiesiai šviesiai kalbėjome, dabar – inteligentiškiau, tarp eilučių. Ginčydavausi su Vincu Dineika, Liudviku Aksamitausku. Kartais, atrodė, žmonės šnekėdavosi su dievais. Žmona 15 metų psichiatrinėje dirbo, tai įsileisdavo pasidairyti. Pokalbiai – panašūs į menininkų…“, – ironizuoja A. Macijauskas.
„Nuo 1967-ųjų pamažu tolau nuo klubo veiklos, tam įtakos turėjo 1969-aisiais, po Kauno fotoklubo organizuotos „9 Lietuvos fotografų“ parodos (eksponuoti Mariaus Baranausko, V. Butyrino, Algimanto Kunčiaus, V. Luckaus, A. Macijausko, Antano Miežansko, R. Rakausko, Liudviko Ruiko ir Antano Sutkaus darbai – aut. past.), įkurta Lietuvos fotomenininkų draugija“, – prisipažįsta pašnekovas. Kodėl, nepaisant kauniečių aktyvumo, draugija įsteigta Vilniuje? „Klubai sąjungos sukurti negalėjo. Nebent žurnalistai, bazavęsi sostinėje. R. Rakauskas, A. Kunčius, A. Sutkus dirbo spaudoje. Net pas partijos sekretorių pakliūti V. Jasinevičiui buvo sunku, o man, žurnalistui, lengva“, – paaiškina A. Macijauskas. Tačiau įkurti draugiją nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti – vyko arši kova tarp A. Sutkaus ir Birutės Orentaitės (žr. „Kaunas irgi Kaunas“, „Fotografija“ Nr.1 (18) // 2009 sausis-birželis). Draugijai mėginant įsitvirtinti ne vienas gabus fotomenininkas važiavo dirbti į Vilnių, kur garsūs vardai padėjo efektyviau kovoti su valdžios primetama kultūros politika: „Padirbėjęs draugijoje, aš irgi ruošiausi kraustytis į Vilnių, bet atsirado trintis su A. Sutkumi. A. Kunčius sakė, kad aš stengiuosi ant galvos stovėti, atrėždavau – reikia sveikatos turėti. Kita vertus, A. Sutkus mane vesdavosi į susitikimus su užsienio reikalų ministru, klausydavausi derybų, ką padaryti, kokios sąlygos, žodžiu, mokiausi diplomatijos, tad 1974-aisiais sutarus įkurti Kauno skyrių, supratau, ko imuosi“, – pasakoja A. Macijauskas. Toliau? Toliau vyko kovos dėl Kauno fotografijos galerijos, nemažai vargta steigiant fotomokyklą Kaune, Draugijos pagrindu 1989-aisiais įkurta Lietuvos fotomenininkų sąjunga, tačiau, neabejoju, šios istorijos priminti nebereikia.
A. Macijauską visuomet stebina teigiantieji, esą susidomėjimas fotografija išaugęs tik pastaraisiais metais ir kad tai smukdo meninės fotografijos lygį: „Prie sovietų parodas lankė dažniau, prie mūsų galerijos stovėdavo eilės. Netiesa, kad tarybiniais laikais mažiau fotografavo. Fotografinis raštingumas ir fotografinė kūryba – skirtingi dalykai. Ar išmokius visus Afrikos vaikus rašyti kas antras būtų vertas Nobelio premijos? Vargu. Taip ir su fotografija. Tegu žmonės mokosi – geriausieji visada išplauks į paviršių“, – nenusimena A. Macijauskas.
Kalbėjosi Milda Kiaušaitė
ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Milda Kiaušaitė
DATA: 2013-12
Šiandieną, kai virtualios fotografijos bendruomenės dygsta kaip grybai po lietaus, tikrame pasaulyje veikiantys fotoklubai primena egzotiškas retenybes. Tačiau ar iš tiesų toks spartus persikraustymas į skaitmeninę erdvę nenusineša užmarštin subtilių realaus bendravimo, kolegiško bendradarbiavimo niuansų, išauginusių ne vieną puikų fotografą? Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo prie „Kauno tiesos“ redakcijos veikusios fotosekcijos subyrėjimo ir Kauno fotoklubo susikūrimo, fotomenininkas Aleksandras Macijauskas pasakoja apie klubą, kolegas ir kelią, atvedusį iki dabartinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos.
Paklaustas apie savosios fotografinės odisėjos pradžią, A. Macijauskas pasakoja: „1963-ųjų rudenį „Kauno tiesoje“ perskaičiau, kad kuriasi fotografijos klubas. Gimus dukrai žmona nupirko fotoaparatą, tačiau šis ilgai gulėjo nejudinamas. Mažajai ūgtelėjus pati užsirūstino, kad brangios šeimos akimirkos skrieja pro šalį ir įkalbėjo imtis fotografijos.“ Tad kas būsimajam fotoklasikui beliko – nubildėjo kluban mokytis, kaipgi juostelę išryškinti, ir… pasiliko. „Pasirinkimų turėjau galybę – visada buvau nenuorama, nuo mažumės dainavau, vaidinau, rašiau, mokytoja Dobinienė stūmė, skatino. Buvau labai išdykęs, bet gabus, laimėdavau skaitovų konkursuose, bet panelėms paprašius prieš šokius nesibodėdavau privalomąją programą paslapčiukėmis kiek sutrumpinti. Nuo vaikystės sekėsi, bet pridariau daug nesąmonių; žiūrėdamas į dangų vis įkrisdavau į duobę, paskui ilgai kapanodavausi“, – šypsosi fotomenininkas.
Pasak A. Macijausko, sunku įvardyti, kas jį sulaikė fotoklube. Veikiausiai, margas žmonių ratas, įdomios ten besisukiojusios asmenybės: „Iki draugijos įkūrimo klube buvo įvairių požiūrių, profesijų, amžiaus narių. Ilgą laiką nesupratau senamadiškos, klasikinės Balio Buračo fotografijos, jo darbą įvertinau tik gerokai vėliau; anuomet vienintelei komunistų partijai agituojant prieš etnografiją sudariau B. Buračo albumą, organizavau parodas. Povilas Karpavičius uždegdavo kalbomis, buvo eruditas, skatino dirbti, ieškoti, eksperimentuoti, tuo tarpu Rimgaudas Maleckas drausmino, peikė, kritikavo. R. Maleckas buvo tikras bohemos žmogus: aršus, griežtas, kūrybiškas, tvirto charakterio – ir išrinko jį klubo pirmininku. Bet koks iš jo pirmininkas! Kartą nepasirodė susirinkime, antrą, trečią, – į pirmininko kėdę sėdo jaunas ir energingas Vitas Luckus. Gal viskas ir būtų klojęsi neblogai, bet šį po mėnesio pašaukė į armiją; taip klubo galva tapo Vilius Jasinevičius, vadovavęs Kauno fotoklubui daugiau nei dešimtį metų.“
V. Jasinevičius – viena tų veržlių, veiklių asmenybių, kurių dėka Kauno fotoklubas pasiekė tarptautinį pripažinimą: buvo rengiamos parodos, leidžiami katalogai, užmegzti ryšiai su kitų šalių fotomėgėjais. Pasak A. Macijausko, „V. Jasinevičius nebuvo rėksnys, veikiau jau labai kuklus, inteligentiškas, aukštos kultūros žmogus. Dirbo paminklų restauravimo bendrovėje, neišsišokdavo, iš pirmo žvilgsnio net atrodė nuobodokas, bet pasakydavo, ką reikia, o ir fotografas buvo geras, dirbęs įvairiomis technikomis.“ V. Jasinevičiui vadovaujant pradėtos rengti klubo narių fotografijos parodos, leisti katalogai. Žinoma, neapsieita ir be politinės diplomatijos vingrybių. Būtent pirmieji fotoklubo katalogai leidžia stebėti, kaip keitėsi bendruomenės laikysena, apsispręsta judėti meninės fotografijos linkme. 1965-ųjų „Kauno fotoklubo meninės fotografijos parodos“ katalogo įžanginiame žodyje rašoma: „Šių fotografijų autoriai – 31 įvairių profesijų ir amžiaus fotomėgėjas. Pamėgtam menui galėdami skirti tik savo laisvalaikį, jie nuoširdžiai stengėsi atvaizduoti Jūsų darbą, buitį, poilsį, interesus, gamtos grožį… Kaip tai pavyko – spręskite Jūs, malonūs lankytojai. Kadangi tai vien fotomėgėjų darbų paroda, todėl pilnai atvaizduoti įvairiapusį tarybinį gyvenimą negali.“ Įžanga kukli, darbų autoriai, supraskite, gal net kiek susinepatoginę, negalėdami „pilnai atvaizduoti įvairiapusį tarybinį gyvenimą“. Tačiau pabėgėkime metais tolėliau, į 1966-ųjų „Kauno fotoklubo meninės fotografijos parodos“ katalogą, kur K. Rimkaus įžangoje rašoma: „Meninė fotografija nėra protokolinis faktų registravimas. Ji, duodama apibendrintą vaizdą, verčia susimąstyti, skverbiasi į žmogaus jausmų pasaulį. Tai ypač būdinga šiuolaikiniam fotografijos menui. Tokio tikslo siekti bando ir mūsų klubo nariai. Todėl kai kurias pastangas išvengti dokumentalumo nederėtų vadinti polinkiu į abstrakcionizmą.“ Klubiečių tonas pamažu keičiasi, ryškėja konfrontancija su „sovietinio realizmo“ ideologija, atsiprašymą keičia argumentacija, gal net užmaskuotas iššūkis. V. Jasinevičiaus teigimu, kartą per savaitę vykusiuose klubo susitikimuose svarbiausia būdavo laisvai bendrauti, diskutuoti apie narių darbus, kurti nuotraukas, kurių nebūtų gėda pristatyti visuomenei; vyravo kolektyvinė dvasia, ugdžiusi narių meninį skonį.
Tačiau akistata su cenzūra buvo neišvengiama. „Parodas nešėme rodyti ideologams, žmonės jie buvo neblogi, bet viską tikrino, – pasakoja A. Macijauskas. – Labai įdomus cenzorius buvo toks žydelis Jurborskis. Jo būta gudraus – pasiima mūsų fotografijas ir rodo reikšmingiems asmenims, klausia, ar čia viskas gerai, ar prieš Sovietų Sąjungą neįžvelgia ko paslėpto. Jei niekas neužkliūna – tvarka, leidžia rodyti. Kai tik žydams buvo leista išvažiuoti Izraelin, Jurborskį dėl valstybinių paslapčių dar dešimčiai metų sulaikė Lietuvoje. Tokie buvo laikai – dažnas šaukė, kaip myli Tarybų valdžią, o dairėsi, kaip greičiau sprukti.“ Pasitaikydavę ir komiškų situacijų: „Prieš Viliaus Naujiko parodos atidarymą vienam ideologiniam darbuotojui užkliuvo, kad kambaryje, kur kabo Engelso ir Markso portretai, eksponuojamas merginos aktas. Karpavičius ėmė nuotrauką ginti, argumentuodamas, kadgi Marksas visai kiton pusėn žiūri, o Engelsas… Engelsas vaikų turėjo!“, – juokiasi fotomenininkas.
Iššūkiai fotografijos entuziastų laukė ne tik politikoje: „Voniose statėme mėgintuvėlius ir raudonas lempas, kartais įsiprašydavome į įmones, institutus. Paslapčia dirbdavome naktimis, nors ir drausdavo – bijojo, kad neperspausdintume žemėlapių ar neprikrėstume okupantams dar kokių zbitkų. Vieną tokią naktį Vilius (Jasinevičius – aut. past.) žiauriai slogavo, nosį vis braukė, braukė… Baigėm darbus, įjungėm šviesą, o jis – visas kruvinas. Paaiškėjo, kad ten kraujas žliaugė. Lyg to būtų maža, dar ir vanduo rudas bėgo, tai sugadino visas nuotraukas, – atsidūsėja fotomenininkas. – Ir su Vitalijumi Butyrinu ieškodavome kadrų iki išsekimo, kartą net greitoji išvežė. Patogumų, kaip dabar, nebuvo, užtat – koks atsidavimas!“
Klubo veikloje dalyvauti galėjo kiekvienas panorėjęs, tad narių netrūko: „Ten galėjome augti. Buvo masė praeivių, kurie ateina, pasiklauso ir nueina savais keliais, kiti net ir talentingi, bet pasitraukia, nes nėra aistros. Buvo ir tokių, kurių egoizmas sunaikino juos pačius. Kiti bėgo nuo gyvenimo rutinos: darbas, šeima. Ne vienas pasuko į kino pusę. Visą gyvenimą laikytis įsikibus fotografijos parako užteko nedaugeliui: V. Butyrinui, V. Luckui, man, R. Maleckui… Jonas Kalvelis tylėjo, klausėsi, blykstelėjo tik draugijoje“, – prisimena A. Macijauskas. Itin didelę įtaką fotoklubas ir garsioji P. Karpavičiaus paskaita apie Hartvigą padarė anuomet dar studentavusiam V. Butyrinui, kuris Hartvigui artimą braižą išlaikė iki šiol: „Butyrinas vienu metu turėjo daug pasekėjų, tačiau netrukus šie atsitraukė – reikia daug kantrybės. Jis, būdavo, nufotografuoja 30 objektų, atsirenka, karpo, piešia, vėl fotografuoja… Jokio kompiuterio“, – žavisi A. Macijauskas.
Nenuostabu, kad klubo viduje kūrėsi savotiškos mokyklos, ne vienas ryškesnis autorius turėjo savo pasekėjų. Populiariausias buvo iš Vilniaus persikraustęs fotolyrikas Romualdas Rakauskas, parūpindavęs fotografijoms vietos „Nemuno“ žurnale: „Daugiau pasekėjų, kai niekam nelipi ant nuospaudų, – pastebi pašnekovas. – Socialiniai, aštrūs dalykai slopinami – mano fotografijų ant sienos nepakabinsi…“ Kita vertus, vėliau į fotografiją atėję A. Macijausko mokiniai, tokie kaip Virgilijus Šonta ir Romualdas Požerskis, vertinami iki šiol: „Būdavo, išgirstam, kad Gunārs Binde gavo naują žurnalą, lekiam visi trys į Rygą pasižiūrėti. Vienas vairuoja, du baliavoja, – juokiasi fotomenininkas. – Šiauliuose pamatydavome ispaniškų žurnalų, buvo slaptas kambariukas, vėliau perduotas Fotografijos muziejui – viskas atrodė įdomu. Nuvažiavę į užsienį taupėme iškeistą valiutą albumams, knygoms. Vežėme, iš kur įmanoma. Lengva pastebėti, kai žmogus tik nuduoda kažką žinantis, o iš tiesų – nieko neišmano. Reikia lįsti, smalsauti, laužtis, daugiau pažinti pasirinktąją sritį“, – pataria jis.
Nusistebiu, kad kalbant apie klubo veiklą negirdėti nei vienos moteriškos pavardės. „Prisimenu, buvo tokia Ona Geštautaitė, nepastebėta neliko ir Irena Giedraitienė. Nemalonumų turėdavome visi – sykį Ireną, befotografuojančią geležinkelio tunelį, suėmė milicija, o ir pačiam ne kartą turguose teko aiškintis, ką aš ten pyškinu užsilipęs ant mašinos ar palindęs po karve“, – juokiasi pašnekovas. Tiesa, konfliktinių situacijų pasitaikydavę ir klubo viduje: „Visa galva panirau į kūrybą, pristačiau didelę kolekciją, o Vilius Naujikas rėžia – negalėjo pats taip padaryti, nusipirko. Įsiutau, viską suplėšiau, sudeginau, prisigėriau, gerai, kad bent negatyvai liko. Nutariau – viskas, klube nebesirodysiu, bet… Praėjo mėnuo ar keletas, ir vėl aš ten. Mes tiesiai šviesiai kalbėjome, dabar – inteligentiškiau, tarp eilučių. Ginčydavausi su Vincu Dineika, Liudviku Aksamitausku. Kartais, atrodė, žmonės šnekėdavosi su dievais. Žmona 15 metų psichiatrinėje dirbo, tai įsileisdavo pasidairyti. Pokalbiai – panašūs į menininkų…“, – ironizuoja A. Macijauskas.
„Nuo 1967-ųjų pamažu tolau nuo klubo veiklos, tam įtakos turėjo 1969-aisiais, po Kauno fotoklubo organizuotos „9 Lietuvos fotografų“ parodos (eksponuoti Mariaus Baranausko, V. Butyrino, Algimanto Kunčiaus, V. Luckaus, A. Macijausko, Antano Miežansko, R. Rakausko, Liudviko Ruiko ir Antano Sutkaus darbai – aut. past.), įkurta Lietuvos fotomenininkų draugija“, – prisipažįsta pašnekovas. Kodėl, nepaisant kauniečių aktyvumo, draugija įsteigta Vilniuje? „Klubai sąjungos sukurti negalėjo. Nebent žurnalistai, bazavęsi sostinėje. R. Rakauskas, A. Kunčius, A. Sutkus dirbo spaudoje. Net pas partijos sekretorių pakliūti V. Jasinevičiui buvo sunku, o man, žurnalistui, lengva“, – paaiškina A. Macijauskas. Tačiau įkurti draugiją nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti – vyko arši kova tarp A. Sutkaus ir Birutės Orentaitės (žr. „Kaunas irgi Kaunas“, „Fotografija“ Nr.1 (18) // 2009 sausis-birželis). Draugijai mėginant įsitvirtinti ne vienas gabus fotomenininkas važiavo dirbti į Vilnių, kur garsūs vardai padėjo efektyviau kovoti su valdžios primetama kultūros politika: „Padirbėjęs draugijoje, aš irgi ruošiausi kraustytis į Vilnių, bet atsirado trintis su A. Sutkumi. A. Kunčius sakė, kad aš stengiuosi ant galvos stovėti, atrėždavau – reikia sveikatos turėti. Kita vertus, A. Sutkus mane vesdavosi į susitikimus su užsienio reikalų ministru, klausydavausi derybų, ką padaryti, kokios sąlygos, žodžiu, mokiausi diplomatijos, tad 1974-aisiais sutarus įkurti Kauno skyrių, supratau, ko imuosi“, – pasakoja A. Macijauskas. Toliau? Toliau vyko kovos dėl Kauno fotografijos galerijos, nemažai vargta steigiant fotomokyklą Kaune, Draugijos pagrindu 1989-aisiais įkurta Lietuvos fotomenininkų sąjunga, tačiau, neabejoju, šios istorijos priminti nebereikia.
A. Macijauską visuomet stebina teigiantieji, esą susidomėjimas fotografija išaugęs tik pastaraisiais metais ir kad tai smukdo meninės fotografijos lygį: „Prie sovietų parodas lankė dažniau, prie mūsų galerijos stovėdavo eilės. Netiesa, kad tarybiniais laikais mažiau fotografavo. Fotografinis raštingumas ir fotografinė kūryba – skirtingi dalykai. Ar išmokius visus Afrikos vaikus rašyti kas antras būtų vertas Nobelio premijos? Vargu. Taip ir su fotografija. Tegu žmonės mokosi – geriausieji visada išplauks į paviršių“, – nenusimena A. Macijauskas.
Kalbėjosi Milda Kiaušaitė
