Anoniminis protestuotojas

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: 2011 metų Politikos apžvalga
AUTORIUS: Egidijus Vareikis
DATA: 2012-01

Anoniminis protestuotojas

Egidijus Vareikis

Savaitraštis Time laikomas prestižiniu politikos analizės ir viešosios nuomonės formavimo leidiniu. Viena jo privilegijų – kiekvienų metų pabaigoje išrinkti Metų žmogų: asmenybę, kuri laikytina tų metų pasaulio politikos bei įtakos simboliu. Praėjusiais metais Time pasirinko ne kokį nors konkretų asmenį, o anonimą, vardu Protestuotojas. Tad 2011-ieji įeis į istoriją kaip metai, kai žinių suvestinėse, TV komentaruose dažniausiai mirgėjo žodis „protestas“.

Protestuota prieš daug ką: tibetiečiai viešai susidegindami protestavo prieš Kinijos valdžios politiką, rusai, nepaisydami vėlyvo rudens darganų, protestavo prieš suklastotus rinkimus, Šiaurės Afrikos šalių gyventojai protestais ir su ginklu rankose vertė savo įgrisusius va(l)dovus, graikai nenorėjo sutikti su taupymo politika, amerikiečiai okupavo Niujorko verslo rajoną ir aplinkines gatves. Net santūrūs lietuviai protestavo, – tiesa, ne dėl globalių dalykų ir lietuviškai ramiai.

2011 metų signalas aiškus – nesutikimas su egzistuojančia tvarka ir siekis keisti ją ne derybų keliu, o pasitelkiant socialinį ar net fizinį spaudimą. Prieš du dešimtmečius žadėta, kad pasaulis bus kuriamas susitariant, nuoširdžiai paisant visų tautų ir visuomenės grupių interesų. Panašu, kad gyventi ilgai, laimingai ir draugiškai nepavyko. Ar ir vėl pasaulį užvaldė kažkokie piktavaliai, ar ir vėl žmogus pasirodė bejėgis ne tik prieš gamtos stichijas, bet ir bandydamas suvaldyti tai, ką pats sukūrė – civilizaciją?

*   *   *

Bene svarbiausias klausimas, o kartu ir 2011 m. būvio problema mums, vakariečiams, yra skolos. Argi tai ne visos mūsų sukurtos pasaulio tvarkos pabaiga, ateinanti ne dėl karų, epidemijų ar marsiečių antplūdžio, – o dėl skolų? Lauktas, nors ir sunkiai įtikėtinas dalykas įvyko visų pirma Amerikoje. Reitingų agentūra Standard & Poor’s sumažino JAV skolinimosi reitingą nuo aukščiausios kategorijos AAA iki viena pakopa žemesnės AA+. Vėliau toks pat likimas ištiko ir kai kurias Europos Sąjungos šalis. Nežinantiems, ką tai reiškia, galima trumpai pasakyti: Jungtinėms Valstijoms skolinti nebėra absoliučiai patikima. O jei jau didžiausia pasaulio ekonomika darosi nepatikima, tai kas tada patikimas?

Kadaise baisiausiai praskolintu buvo vadinamas Trečiasis pasaulis, į kurį žiūrėjome kaip atsilikusį ir tiesiog nemokantį tvarkytis, derinti didelių norų ir ribotų galimybių. Dabar gi matome, kad nelabai kuo skiriamės – kaltiname vieni kitus gobšumu, ir tiek…

Problema, kurią sprendžiame, nenauja: ar grįžtame prie ikikrizinės padėties, ar kuriame kitokią, naujos kartos ekonomiką ir politiką. Visi pasakys, kad kol kas noriau grįžtame į praeitį: kas drausmingiau, kas ne taip drausmingai, nors gal būtent ne taip reikėtų elgtis. Renkame labiau ar nelabai mylimus politikus savo šalyse, tačiau mūsų integruotąją Europą de facto vis labiau valdo kažkokie Vokietijos bankininkai. Taip yra todėl, kad patys atidavėme jiems šią valdžią, sakydami, kad mus vienija jau nebe laisvė, tautiškumas ir kiti vertybiniai dalykai, o perkamąją galia vis dar turintys pinigai.

Europos politika jau ne pirmus metus remiasi „minkštosios galios“ mitu. Tai įsitikinimas, kad visus klausimus galima spręsti „be pykčio“ – pasikalbant, pajuokaujant, susitariant, panaudojant kokius nors prekybos svertus, nes juk teoriškai niekas nenori karo ir nesantaikos. Tad ir su diktatoriais kalbėsime švelniai, su despotais prekiausime, kad tik dujų ir kitų žaliavų kaina nekenktų vartojimui. Blogiausiai, kad diktatorių neverčiame, nes jie mums reikalingi. Jei demokratinė bendrija nebegali išgyventi be diktatorių – tai rimta demokratijos liga.

Ne tik negali išgyventi. Nes pataikaudama žaliavų tiekėjams ir „neprognozuojamiems“ tampa jų bendrininke. Rusija, būdama keliskart mažesnė už ES, jos minkštąją galią lengvai suskaldo į minkštus ką tik išsiritusius viščiukus. Argi liūdnas nutikimas su Golovatovu – ne minkštosios galios negalia? Šįkart pataikauti buvo paspausta nedidelė Austrija, kitą kartą bus spustelta kuri kita – Airija, Belgija, Čekija… Parašiau tiesiog abėcėlės tvarka, kad ko neįžeisčiau ir nepagirčiau. Paprasta. Žinoma, kad galima išsiteisinti, manipuliuojant orderių datomis, valdininkų kvailumu, kalbų nemokėjimu ir žmogaus teisėmis. Net patyčiomis, kad kažkas ne iki galo aišku.

Lietuva, kuri prieš dvidešimt metų išdrįso pasakyti, kas yra Gorbačiovas be kaukės – išdrįso deklaruoti tiesą, atnešusią laisvę vakarinei buvusios LDK daliai, – dabar bijo ką nors pasakyti dėl rytinės. Europietiškas, bet neminkštas sprendimas su Baltarusija jau seniai turėjo būti priimtas, bet jo vis nėra. Jei partneris pažeidinėja taisykles, reikia keisti ne taisykles partnerio naudai, o partnerį. Jei jis vis tiek nesilaiko taisyklių, geriausia su juo iš viso nežaisti. Negalima su Baltarusija ir kariauti, ir draugauti tuo pat metu, negalima remti Beliackio ir varyti bizniuką su Lukašenka, juolab kad Beliackis su Lukašenka kariauja tikrą karą. Dar sunkiau išmokyti visus valdininkus atskirti, kur vertybės, o kur bizniukas. Klaidų neišvengsime. Kitais žodžiais tariant, reikia keisti politiką, nes dabartinė, vadinama pragmatiška, iš pradžių buvo nesuprantama ir kebli, o dabar jau ir gėdinga. Iš Baltarusijos negavome nė vieno įtariamojo nusikaltimais Lietuvoje, o savo sąjungininkus pardavėme. Ar tai ta tikra „minkštoji galia“?

Europietiškai protestuojame prieš Baltarusijos ambasadą, bet ar ką nors galima pakeisti protestais? Juk dažniausiai protestuojama visai ne prieš tuos, kurie, gal net patys to nenorėdami, atvedė į krizę. Protestuojama prieš esančius valdžioje, prieš tuos, kurie turi kažką sukaupę ir nenori pasidalyti. Ir pasakyk, kad tūlas graikas neteisus, sakydamas, kad visiškai neketina mokėti savo tėvo skolų, juk neprašė skolintis. Lietuvis taip pat lyg ir teisus sakydamas, kad dirbo savo šaliai už tokią, o ne mažesnę pensiją. Protestuotojai irgi gana gerai suvokia, kad šiandien atimti ir pasidalyti nėra būdas ką nors realiai pagerinti, bet jei jau sistema griūna, tai gal laidokime ją pakylėtai? Osama bin Ladenas sunaikintas ir jo sunaikinimu džiaugiasi taip pat Wall Streeto protestuotojai, nors, giliau pagalvojus, bin Ladeno šūkis buvo kovoti prieš tą sistemą, kurios krizę aptariame.

Tačiau mus jaudina dar vienas klausimas. Jei pasaulis yra ir postamerikietiškas, ir posteuropietiškas, tai kokia gi turi būti ta Pasaulio tvarka? Protestai arabų pasaulyje nukreipti prieš vietinius diktatorius, tačiau ne už vakarietišką demokratiją. Protestai Vakaruose visai nebežinia prieš ką…

Galima kritikuoti strategus, manančius, kad JAV dar ilgai išliks supervalstybė, galime nesutikti su manančiais, kad pasaulyje dominuos BRIC šalys (BRIC trumpinys, reiškiantis Braziliją, Rusiją, Indiją ir Kinija), tačiau verta pastebėti, kad niekas rimtai nesvarsto galimybės, kad bin Ladeno sekėjai gali rimtai imtis užvaldyti pasaulį.

Žinomas CNN apžvalgininkas Fareedas Zakaria pastebi, kad Amerika gal ir nueina nuo scenos, tačiau neateina niekas, kas ją solidžiai pakeistų. Kalbos apie jau jau ateisiančią BRIC epochą lieka kalbomis. Kiekviena iš minėtų keturių valstybių 2011 m. pasaulį veikiau apvylė nei pradžiugino. Visos keturios šalys turi rimtų vidinių raidos problemų, visos vis dar nelaikytinos geromis ir stabiliomis rinkos ekonomikos valstybėmis, nė viena jų neturi kokios nors aiškios misijos idėjos. BRIC šalių elgsena – veikiau vakardiena, o ne rytojus.

*   *   *

Ar reikia dėl krizės smerkti Europos integraciją? Jos priešininkai padžiūgauja: štai jums Europa, štai jums integracija, kuri nedavė nieko kito, išskyrus krizę! Tokių yra net Lietuvoje. Reikėtų iš karto pabrėžti, kad jie visiškai neteisūs, nes jei Lietuva nebūtų laiku įstojusi į ES, būtų tekę tenkintis kur kas didesniais krizės vargais, tokiais, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova. Tarpukariu Europoje visos šalys buvo labai savarankiškos, suverenios ir nepriklausomos, net labai neutralios. Dauguma jų tapo karo grobiu. Pokario integracija leido išlikti ir suklestėti. Jeigu būtume euro zonoje, šiandien gal būt labiau panėšėtume į skandinavais virstančius estus, o ne į kiaurakišenius Rytų šalių gyventojus. Čia jau tikrai nesunku įrodyti, kad geriau krizinė Europa, nei „suverenių“ valstybių buvusi SSRS, o gal net labai suvereni Afrika.

Tarp Europos politikų iš tiesų svarstoma, ar tikrai krizės priežastis yra pernelyg didelė Europos šalių vienybė, ar atvirkščiai – kokie nors graikai tampa skolingi ir nebesuvaldomi dėl integracijos trūkumo. O jei jau manytume, kad ne ES yra krizės priežastis, tai kaip lengviau krizę įveikti – grįžtant į vadovėlinį tautinių valstybių statusą su gerai saugomomis sienomis ir bud­riomis muitinėmis, ar kaip tik gilinant bendradarbiavimą federalizmo linkme? Esama sakančių, kad Europoje tos Europos jau per daug, esama tvirtinančių, kad per mažai.

Euro sunkumų priežastis yra ne pats euras, o jo naudojimo taisyklių nesilaikymas, gi taip yra todėl, kad šalys narės nenori būti kontroliuojamos ir savaip sukčiauja. Sukčiavimas nesibaigs, nes šalys iš draugių ir sąjungininkių liko tik rinkos dalyvėmis. Nebijau pasakyti, kad sumažėjo ar visai išnyko moralinė atsakomybė solidariai laikytis taisyklių, tad belieka individualiai „apgauti“ kontrolę.

Rinkoje, ypač paprastoje prekyvietėje, galima pasukčiauti. Kariaujant su bendru priešu sukčiauti, meluoti, slėptis už kitų nugaros yra nuodėmė ir gėda. O kadangi manome, kad gyvename taikos ir paprastos rinkos sąlygomis – tai ši nuodėmė nesiskaito. Susipykus prekyvietėje galima tiesiog „blogąjį“ išmesti iš turgaus, o patiems išsiskirstyti.

Tačiau norint išlikti tikrais solidariais ir tvirtais europiečiais, veikiau reikia solidarizuotis, kad krizė pasibaigtų. Rinkos santykiai kelia nepasitikėjimą tarp piliečių ir valdžių, tarp paskirų valstybių. Būtent politikos pakeitimas rinka ir yra didžioji mūsų nelaimių priežastis, o juk reikia pajutimo, kad esame europiečiai labiau nei prekeiviai. Tai viena vertybių, kurios nėra atskirai prancūziškos ar itališkos, jos europietiškos, taigi – federacinės.

Šiandien sakome, kad kalti graikai, airiai ar buvęs italų premjeras. Jei jie kalti, tai tikrai pripažinkime, kad turėjome per mažai federalizmo dvasios, leidome kai kam būti nedrausmingiems ar tiesiog lengvabūdžiais. Beje, ar ne šito nori dažnas lietuvis, kaltindamas savą šalį, kuriai trūksta to ir ano… Juk trūkumas dažniausia yra ne todėl, kad esame per daug integravęsi, o kad tos integracijos nepakanka.

Europiečiai kariavo ilgai ir kariauti pradėdavo, kai liguistai suprastas identitetas viršydavo protingai suvoktą kolektyvinį saugumą. Juk būtent integracija, t. y. federalizmas, o ne individuali konkurencija padėjo išvengti karo ir sukurti tai, kuo šiandien didžiuodamiesi gėrimės.

Ar yra planų apskritai keisti Europos architektūrą? Žinoma, kad yra. Kai kas dar nepamiršta buvusių neva gerų Hanzos laikų, kai kas svajoja apie naują skandinavišką Kalmaro uniją, į kurią galima priimti vokiečius ir Beneliuksą. Italų Šiaurės Lyga svajoja veikiau apie flirtą su Šveicarija, nei apie pavaldumą Romai, kuri pati nepamiršta, kad valdė teritoriją aplink Viduržemio jūrą. O galiausiai kodėl gi ne LDK? Jei ten iš tikrųjų visiems buvo taip gerai, kaip mūsų romantiškų istorikų pasakojimuose, – atgal į Lietuvą.

Tik ar istoriją galima pakartoti?

Šalis, kuri žino ko nori ir entuziastingai kuria geopolitinius projektus – Rusija. Jai reikia, kad silpnėtų Amerika, kad Europa ir toliau liktų lengvai minkoma minkštąja galia, o mūsų valstybingumo jai nereikia. Rusija neslepia savo ambicijų, nors galimybės dažniausiai joms neprilygsta.

Praėjusiais metais rusai pateikė dar vieną jei ne viso pasaulio, tai bent regiono pertvarkymo planą. Jis vadinasi Eurazinė bendrija. Dar vienas ir tikrai ne pirmas posovietinis bandymas. Pirmasis buvo planas SSRS pakeisti Nepriklausomų valstybių sandrauga. Ambicingas, tačiau pernelyg nuo tikrovės nutolęs projektas, seniai nurašytas, nors formaliai ir nenumarintas. Kukliau atrodė posovietinių respublikų kolektyvinio saugumo kūrimo bandymai, Rusijos–Baltarusijos sąjunginė valstybė, eurazinėmis vadintos ekonominio bendradarbiavimo ir muitų sąjungos. Galima pridurti prieš kelis metus žybtelėjusią viltį sukurti funkcionalią vadinamųjų Šanchajaus šalių grupę.

Nesunku pastebėti, kad visi šie planai turi bendrų bruožų. Visų pirma, taip bandoma stiprinti Rusijos kaip valstybės galias ir atkurti didžiosios valstybės statusą. Antra, kuriama alternatyva kad ir senstančiai, tačiau funkcionaliai ir patraukliai euroatlantinei integracijai. Trečia, inicijuojama naujoji Pasaulio tvarka, kurioje dominuotų ne demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, o tvirta ranka, policinė tvarka ir valdžios poreikiams pajungta visuomenės sąmonė. Taigi įsakymas vietoj įstatymo, „disciplina“ vietoj pasirinkimo, teisė gaminti vietoj galimybės vartoti. Gerai tai ar blogai – pasirinkimo reikalas.

*   *   *

Esama mėgstančių sakyti, kad istorija kartojasi kartais kaip tragedija, kartais kaip komedija, o gal net ir farsas. Grįžkime prie protestuotojų. Dabartiniai įvykiai Šiaurės Afrikoje ir islamo pasaulyje gana tikslai atkartoja įvykius, išgarsinusius Europą… 1848 m. per vadinamąjį Tautų pavasarį. Jo metu per Europos imperijas nusirito spontaniška protestų prieš tironiją ir laisvės troškimų banga.

1848 m. pavasarį Paryžių apėmė protestai, kuriuos valdžia iš pradžių bandė brutaliai slopinti, bet tik įpylė žibalo į ugnį. Galiausiai karalius Liudvikas Pilypas pasitraukė į Didžiąją Britaniją, Prancūzijoje buvo paskelbta (Antroji) respublika, numatyti rinkimai. Tunise šiuo kartu iš pradžių taip pat bandyta neramumus malšinti jėga, tačiau po kelių savaičių prezidentas Ben Ali „nešė muilą“. Jau pasitraukė, žinia, ir egiptietis, žuvo Muammaras, neaiški Jemeno ir Sirijos diktatorių ateitis.

1848 m., praėjus vos savaitei po įvykių Paryžiuje, protestuotojai nuvertė Bavarijos karalių, po to atėjo eilė Prūsijos sostinei Berlynui. Čia monarchija irgi pradėjo nuo jėgos demonstravimo, tačiau vėliau karalius atitraukė karius, panaikino cenzūrą, sutiko surengti rinkimus ir dingo iš miesto. „Virusas“ persimetė į Vieną, priversdamas atsistatydinti faktinį Austrijos vadovą kunigaikštį Klemensą von Metternichą. Vėliau sekė Budapeštas, Milanas ir Venecija, sujudėjo Danija, Šveicarija, Belgija, Portugalija, grupė nedidelių vokiečių valstybių. (Deja, Rusijos aneksuota Lietuva tuo kartu buvo per silpna.) Kas vyksta šiuo metu – žinome. Anuomet chaosas Europoje sukėlė naują emigracijos į JAV bangą, dabar pabėgėliai plūsta į Europą.

Tai dar ne viskas. XIX a. viduryje Europą smaugė menki derliai, augo maisto kainos, plito nedarbas, gilėjo skurdas. Komunistai suskato rašyti manifestus ir rengtis savajai „laimės valandai“. Europa ėmė aiškiai atsilikti nuo Didžiosios Britanijos ir JAV. 2010 m. ėmė sparčiau augti maisto kainos, aptariamame regione didėja skurdas, akivaizdus atsilikimas nuo Europos ar JAV, bet pralaimima konkurencija Azijai, o valdžiai ruošiasi islamo radikalai. Prieš 163 metus Europoje vyravo „tvirtos rankos“ politika, kurią gynė brutali policija, įstatymus „štampavo“ silpni parlamentai, galimybės ką nors pakeisti rinkimų keliu buvo menkos. Beveik tas pats vaizdas iki 2010 m. pabaigos buvo būdingas ir didelei daliai islamo pasaulio. Paralelėmis galima laikyti ir tai, kad 1848 m. Tautų pavasariui padėjo tuometinės technikos naujovės – žinių perdavimas telegrafu ir masinis laikraščių spausdinimas, palengvėjęs keliavimas geležinkeliais. Dabartinių revoliucijų varikliais tampa internetas, mobilieji telefonai ir palydovinė televizija.

Esti, deja, ir ne tokių simpatiškų sutapimų. Pasaulio galingieji revoliucijų išvakarėse buvo linkę ne griežtai smerkti antidemokratines jėgas, o veikiau su jomis rasti taikų sambūvį ir net savitai palaikyti režimus dėl stabilumo. Anuomet Jungtinės Valstijos kūrė Prūsijos laivyną, dabar gi – išlaikė Egipto karinę mašiną. Ir anuomet, ir dabar netrūko baimės, kad revoliucijos gali atvesti į valdžią kairuolius, radikalus, administravimo neišmanančius populistus, kurie, kad ir mylintys laisvę, bus dar didesnė problema nei tvirtos rankos tipo režimai.

Istorijos dažniausiai mokomasi tam, kad nebūtų kartojamos klaidos. Su dideliu liūdesiu tenka prisiminti, kad 1848 m. prancūzų revoliucionieriai, regis, tikėjosi per daug, naujos jakobinų diktatūros gi žmonėms nereikėjo. Monarchija grįžo, atsigavo ir Habsburgų valstybė, kurios elitas labai mikliai sukiršino imperijos tautas – vengrus pjovė jų neva engiami slovakai, nusisuko čekai, paskendę panslavizme ir ėmę save vadinti aust­roslavais. Rusijos caras pasiuntė apie 300 000 kareivių į Veng­riją garantuoti stabilumą ir pagelbėti kolegoms monarchams. Vengrija skendo kraujyje, revoliucijos pralaimėjo ir, regis, pasaulyje nedaug kas pasikeitė. Stabilumas nugalėjo laisvės idėjas ir kitas politines naujienas, kurioms teko laukti dar pusšimtį metų.

Kas gi dabar – stabilumas, pasiryžimas veikiau padėti režimams nei juos versti? O kaip su tuo diktatūroms palankiu šiandienės Europos pragmatizmu? Ar jis, siunčiantis ne pagalbos, o nesikišimo signalus, apsaugos mus nuo karo, ar tik atneš gėdą, po kurios, kaip taikliai pastebėjo Winstonas Churchillis, neišvengsime ir karo? Toks tad tas XXI amžius, turėjęs būti ramus, pragmatiškas ir politiškai patogus.

Beje, etninis veiksnys ir vėl ne paskutinėje vietoje. 2011 m. protestuotojams nesunkiai įbrukama diskusija apie tai, kas ką skriaudžia ir „apvalgo“ etninėje srityje. Vieni noriai įsijungia į tokias neva apklausų intrigas, klausiančias ką renkiesi – laisvę ar gerovę, kiti vis nenurimsta klausinėdami, kas gi tu – lietuvis ar europietis? Visa tai gal iš pirmo žvilgsnio ir nepavojingos strėlės Europos civilizacijos griovimo link, bet vis dėlto – strėlės.

Teisūs tie politikai ir mokslininkai, kurie sako, kad tautinių problemų iš principo negalima išspręsti tol, kol egzistuoja tautos; jas galima tik reguliuoti, o pačios problemos atsiranda dažniausiai neprognozuojamai ir nelogiškai.

Lietuvių ir Lietuvos piliečių, save laikančių lenkais, problema tampa jau ne vidaus, o tarptautine, dar didesnių bėdų kyla Europoje su etniniais vengrais, rusais, serbais, albanais… Dar prieš kelerius metus atrodė, kad lietuvių ir lenkų draugystė amžina, kaip geriausiais Žalgirio laikų metais, o vadinamosios lenkų tautinės mažumos padėtis – tiesiog pavyzdys visai likusiai Europai. Šiandien, užuot rėmę vieni kitus, norime būtinai nugalėti, parodyti kitiems, kur jų vieta. Mes būtinai norime parodyti, kad lenkai nori mus vėl pavergti, o lenkai nori parodyti, kad lietuviai nesilaiko duoto žodžio ir yra išdavikai. Net suprasdami, kad tai blogai abiems, nenusileidžiame, kariaujame dėl raidžių, lentelių, praeities išdavysčių, nesusipratimų ir okupacijų.

Draugystė ar nedraugystė yra ne popieriuje, ne formaliose sutartyse, o širdyje. Ne sutarties vykdymas, o abipusis pasitikėjimas svarbiausia. Meilė sutartimis negrindžiama, net vedybinėmis. Taip ir mūsų tarpvalstybiniuose reikaluose ir etninių grupių bendroje būtyje. Kad ir kiek tobulintume sutartis, be meilės jos kels veikiau nepasitikėjimą nei draugystę. Suprantame, kad elgiamės visai paikai, tačiau nesustojame. Jei savęs nevaldome, tai, matyt, sergame. Jei sergame, reikėtų gydytis, nes susidraugauti reikia. Kitaip pralaimėsime abu.

Esu ne kartą sakęs, kad politikoje labai matyti džentelmeniški ir prasčiokiški sprendimai.

Džentelmenas žino savo teises (ir jam reikia jas suteikti), tačiau niekados jomis nepiktnaudžiauja, ypač matydamas, kad tai gali žeisti aplinkinius ar sukelti problemų. Vienas džentelmenas pripažįsta, kad w raidė savaime nėra nusikaltimas ir gali būti vartojama, jei jau taip labai beprotiškai reikia. Kitas džentelmenas, žinodamas, kad w raidė pirmąjį gąsdina kaip velnią kryžius, pasistengia tos w nekaišioti kiekviename žingsnyje. Kai susitinka du džentelmenai, tai sutaria: juk džentelmeno garbės žodis ir draugystė svarbiau. Džentelmenas išmoks negimtąją kalbą, kuri krašte laikoma oficialia, kitas džentelmenas nesityčios iš pirmojo kalbos klaidų ir nelaikys to išsilavinimo trūkumu.

Prasčiokas bet kokia kaina stengiasi išlupti, kas jam „priklauso“, nepaisydamas nė ilgalaikių pasekmių. Kai susitinka du prasčiokai, vienas vaidina, kad mokykloje jo nemokė w raidės, vadinasi, jis turi teisę nemokėti skaityti nevietinio rašto, kitas pagal savojo kaimo tradicijas keikiasi pirmajam prasčiokui kuo labiau nežinomais žodžiais, o „welnio“ raidėmis išpaišo visas tworas.­

Džentelmenas neteplioja kelio ženklų ir neplėšo lentelių nuo namų. Prasčiokas daro priešingai. Pasaulis, šiaip ar taip, savo ateitį linkęs patikėti džentelmenams, nes jie galiausiai džentelmeniškai nekalba apie tai, kas buvo kaltas ir kaltesnis prieš kelis šimtus metų. Mūsų visų interesas palinkėti santūraus sutaikančio džentelmeniškumo, o ne bravūriško prasčiokiškumo, ne „įkalti“ tvarką, o sutarti dėl tvarkos ir laikytis garbės žodžio. Viskas suderinama, nes nesame pirmieji ir paskutiniai pasaulyje.

*   *   *

Nors, kaip visi sako, karų nenorime, jie vis dėlto kyla. Taip buvo per visą žmonijos istoriją. Jų iš principo nebus tada, kai pasikeis žmogaus prigimtis. Ar ji pasikeitė? Teoretikai sako, kad karai kyla dažniausiai dėl nepasitenkinimo pasaulio ar regionine tvarka, dėl noro tą tvarką pakeisti…

Karas – protesto forma. Karams neužkerta kelio nei džentelmeniška pagarba taikai, nei stipri ir pavyzdingai tvarkoma ekonomika, nei patogi geografija. Prisimename, kad stiprios Beneliukso ar Danijos ekonomikos buvo bejėgės prieš Vokietiją, o ekonomiškai stipri Čekija agresorių viliojo labiau nei agrarinė Slovakija. Antrąjį pasaulinį karą didele dalimi laimėjo ekonomiškai silpniausia iš visų laimėtojų – Sovietų Sąjunga. Romėnai tikėjosi, kad barbarai mąstys logiškai ir Romos negriaus, kai galima su ja prekiauti. Venecijos Respub­likos pirkliai manėsi nupirksią bet kokį galimą agresorių. Panašiai svarsto ir dabartiniai europiečiai. Jei jų svajonė išsipildys, tai bus pirmas kartas istorijoje, kai agresorius pasigailės turtingos, bet aptingusios aukos.

Fizinė jėga – taip pat ne lemiamas faktorius. Niekas neabejoja, kad Rusija buvo stipresnė už Baltijos šalis ir Vidurio Europą, kai išvedė iš jų savo kariauną, t. y. formaliai pralaimėjo. Niekas neabejoja, kad SSRS ir JAV buvo ir yra žymiai stipresnės už Afganistaną, bet nugalėtojas kare nebuvo ir nėra labai aiškus.

Manau (gal ir klystu), kad pasaulį vis tik administruodavo daugiausiai geros valios žmonės su gerais ketinimais, o istorija štai kokia skaudi. Europa, kurioje, regis, buvo daugiausia protingųjų, kur gimė humanizmo, vėliau laisvės, lygybės, brolybės idėjos, vien praėjusiame šimtmetyje tapo didžiausių istorijoje skerdynių lauku. Niekas neabejoja, kad didžiausi jų kaltininkai – Stalinas ir Hitleris – turėjo pastebimų psichikos sutrikimų, tačiau protingieji jiems leido ir jų klausė. Buvo pragmatiški.

Iki šiol viskas baigdavosi tuo, kad „emocingieji“ vertybiniai stereotipai leido mums įsitvirtinti Vakaruose, o „pragmatiški“ santykiai su Rytais ir likusiu pasauliu tenešė tik naujas negandas. Dabartinė užsienio politika išties nelengva, nes baigėsi romantiškasis kilnaus tikslo laikotarpis ir prasideda kūrimas to, ko niekados nebuvo.

Draugų klausimas dažnai nurašomas kaip sentimentali emocija. Noras būti pragmatiškam kyla iš klaidingos nuostatos, kad politikoje nėra draugų, o tik interesai. Su dideliu džiaugsmu cituojamas Churchillis, bet pamirštama, kad jo intereso supratimas buvo kur kas platesnis nei sėkmingas nedidelis bizniukas, kaip tai bandoma įteigti sau šiandien. Suvokiant politikos interesus čerčiliškai, tampa aišku, kad pagrindinis Lietuvos interesas yra turėti tikrų draugų ir sąjungininkų, kurių rate neliktume savo moralinės atsakomybės klausimų spręsti „vienui vieni“. Ne taip svarbu, kas bus mūsų priešas, bet pasipriešinti bus mūsų pareiga. Pareiga juo skaudesnė, juo labiau manysime, kad šiandien nereikia investuoti į gynybą, diplomatiją ir lietuviškas politikos iniciatyvas. Šioje vietoje reikia pasakyti, kad ateitis priklauso nuo sprendimų ne tik valdžioje, bet ir mūsų širdyse. Nekariausime tik tada, kai mums nebebus gėda dėl savo šalies bejėgiškumo ir demoralizacijos.

Tiesą sakant, kokia gi mes šalis? Sakyčiau, visai normali, pasaulio kontekste – aukštai išsivysčiusi, suvienytoje Europoje – vidutiniokiška, pagal daugelį rodiklių atitinkanti regiono lygį, pagal ne vieną jų ir lenkianti kaimynus. Dirbdamas daug metų Europos Taryboje pajutau, kad esama didelių šalių, įtakingų šalių, esama ir problemiškų valstybių. Nė vienai šių kategorijų mūsų nepriskiria. Esame grupėje „ir kitos valstybės“, tokios niekuo ypatingu neišsiskiriančios, šiaip sau žinomos-nežinomos. O buvo laikai, kai buvome ypatingi – mus gyrė ir mumis didžiavosi. Ausiai, pripratusiai prie liaupsių, sunku priprasti, kai nepagiria, tiesiog praeina pro šalį, painioja su latviais ar pavadina buvusia SSRS. Tik tiek Europai tos Lietuvos…

Ne vienas klausia, o kaip nesuklysti, renkantis sąjungininkus ir politines kryptis? Atsakymas lengvas, nors ir nelengvai įvykdomas – reikia klausyti sąžinės. Taip taip, tos istorinės, politinės ir tautinės sąžinės, o ne trumpalaikės interesų naudos ar įsitikinimo, kad galima ką nors apmulkinti rinkoje ar sugraudinti netikrom ašarom. Tautos, gyvenančios sąžiningai, arba laimi, arba žino, kad nukentėjo ne dėl savo kaltės, tad istorines skriaudas vienaip ar kitaip atitaisys. Tiesą sakant, o ko daugiau betrūksta iki pilnos laimės tarp Europos, Azijos ir likusio pasaulio?

*   *   *

 Protestuoti, beje, irgi nepragmatiška…

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau