ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Politikia ir religija
AUTORIUS: Kęstutis K. Girnius
DATA: 2013-06
Apie nepasaulėžiūrinę politiką
Kęstutis K. Girnius
Pasaulėžiūros nesutarimai yra atlikę reikšmingą vaidmenį moderniosios Lietuvos istorijoje. Zenonas Ivinskis yra pažymėjęs, kad 1920–1926 m. daugiausia aistrų sukeldavę ginčai dėl Bažnyčios įtakos šalies gyvenime, „galutinį bendradarbiavimo ar kovos pasirinkimą lėmė ne politiniai, socialiniai, ūkiniai interesai, bet „su bažnyčia“ ar „be bažnyčios“ klausimas“. Ginčai dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime buvo pilietinės nesantaikos versmė ne tik Lietuvoje. Ar galima patenkinti tikinčiųjų norus, nepažeidžiant kitų visuomenės narių interesų, ar tikintieji gali priimti politinius sprendimus remdamiesi savo pasaulėžiūriniais įsitikinimais, – šie ir panašūs klausimai svarstomi jau šimtmetį, konsensuso nerasta, o klausimai nėra netekę aktualumo.
Filosofas Antanas Maceina manė, kad daugelį pasaulėžiūrinių ginčų būtų galima išspręsti, jei pasisektų tiksliai nubrėžti valdžios ir Bažnyčios kompetencijas, nustatyti, kas priklauso ciesoriui, ir kas – Dievui, griežtai atskiriant politiką nuo pasaulėžiūros. Savo pirmaisiais pokario metais pasiūlytą sprendimą jis pavadino nepasaulėžiūrine politika, išskirdamas penkias pagrindines jos tezes: „(a) politiniai valstybės organai (parlamentas, ministerijos, prezidentas ir t. t.) neturi kompetencijos pasaulėžiūros srityje; (b) dvasinės kultūros sritys (religija, mokslas, menas, auklėjimas ir t. t.) yra be pasaulėžiūros negalimos nei reikšti, nei vykdyti; (c) politiniai valstybės organai dvasinės kultūros sričių tvarkyti iš esmės negali; (d) politiniai organai gali šias sritis tik prižiūrėti ir saugoti grynai formaliniu požiūriu; (5) dvasinės kultūros sritis esmiškai tvarkyti gali tik pasaulėžiūrinės bendruomenės“. Pasak Maceinos, kai valstybės reikalai tvarkomi pagal vienos pasaulėžiūros reikalavimus, primetama ne tik svetima santvarka, bet ir svetima ideologija.
Katalikai tradicionalistai griežtai kritikavo Maceiną, kad jis abejingas tiesai, pasiduodąs reliatyvizmui, kad nepasaulėžiūrinė politika nederanti su Bažnyčios mokymu. Polemika neapsiribota: Maceina buvo įskųstas Vatikanui, o tradicionalistų protestai jam užkirto kelią būti išrinktam Ateitininkų federacijos vadu. 1950 m. vyskupas Pranciškus Būčys paragino Maceiną kreiptis į Šventąją Oficiją, kad nustatytų, ar jo peršama nepasaulėžiūrinė politika dera su Bažnyčios mokymu. Maceinai ta mintis patiko, bet Būčiui susirgus ir mirus, kreipimosi nebeparašė.
Kritika dažnai buvo laužiama iš piršto, grindžiama aistromis, bet būta ir įžvalgių kritikų. Straipsnyje „Nepasaulėžiūrinės politikos klausimu“ (Naujasis gyvenimas, 1948, Nr. 10, 11), kunigas Vytautas Bagdanavičius iškėlė du rimtus priekaištus. Pirma, kodėl žmogus turėtų atsisakyti siūlyti ar remti geresnį įstatymą vien dėl to, kad jis kilęs iš jo pasaulėžiūrinių įsitikinimų? Antra, reikalavimas politikoje nesivadovauti pasaulėžiūra verčia kataliką valstybininką būti „pasidalijusiu žmogumi“, derinančiu savo gyvenimą su savo ideologiniais įsitikinimais kone visose srityse, išskyrus politiką.
Atsakydamas į Bagdanavičiaus kritiką, Maceina neneigė siūlęs, kad nebūtų priimti iš pasaulėžiūros kilę įstatymai. Bet ne todėl, kad įstatymas kilęs iš pasaulėžiūros, o kad „įstatymas ir jį leidžiąs parlamentas yra politinės priemonės ir todėl prievartinės, vadinasi pasaulėžiūrai reikšti netinkamos“. Kaip negalime ekonominėmis priemonėmis – papirkimais, dovanomis, didesnėmis algomis – skleisti savo pasaulėžiūros, „taip lygiai negalima ir politinėmis priemonėmis“.
Vargu ar įgyvendinamas Maceinos siūlymas kartu su ekonominėmis priemonėmis nušalinti politiką nuo pasaulėžiūros klausimų reguliavimo. Niekas neverčia žmogaus kyšiais ar papirkimais skleisti savo tikėjimą, o pastangos tai daryti būtų nesusipratimas, nes tikėjimo negalima nei įsigyti, nei parduoti. Bet tik įstatymais galima įteisinti pačią nepasaulėžiūrinę politiką, nors šitokį parlamento sprendimą galima priskirti prie, pasak Maceinos, formalios priežiūros.
Neginčytina, kad reikia priešintis tokiems įstatymams, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcijos projektas mokyklose įvesti privalomas tikybos pamokas. Nepateisinami buvo ir tarpukario Lietuvos įstatymai, kurie įteisino tik bažnytinę santuoką, tad vertė ateistus ar agnostikus dalyvauti jiems svetimuose ir, ko gero, atgrasiuose ritualuose. Bet nėra daug tokių atvejų, kai tiesiog diegiama ar propaguojama kuri nors pasaulėžiūra. Gerokai dažniau reikia teisiškai reguliuoti sudėtingus, pasaulėžiūrinių aspektų turinčius, bet su pasaulėžiūros diegimu tiesiog nesusietus klausimus: gėjų santuoką, eutanaziją, religinių simbolių naudojimą viešose institucijose. Mėgindamas izoliuoti politiką nuo pasaulėžiūros, Maceina nepakankamai įvertina dvilypį piliečio santykį su valstybe. Esame teisės imperijos pavaldiniai, bet ir teisės respublikos piliečiai. Įstatymams privalome paklusti, jei norime išvengti valstybės prievartos. Antra vertus, patys piliečiai yra subjektai, įstatymų kūrėjai. Atsiribodamas nuo sprendimų žmogus leidžia kitiems daryti nutarimus, kuriuos turėtų lemti ir jis. Be to, valstybės ir įstatymų pirštai ilgi, jie veikia ir tas gyvenimo sritis – šeimą, vaikų auklėjimą ir mokymą, meną ir religiją – kurias Maceina siekia izoliuoti nuo įstatymų prievartos.
Ar galima apsaugoti šeimą nuo politikos „prievartos“? Vargu. Antai valdžia neišvengiamai įsivelia į santuokas, teisiškai nustatydama, kiek teisių sutuoktiniai turi vienas į kito turtą, kaip ir kokiomis aplinkybėmis galima skirtis arba įsivaikinti ir t. t. Gėjai kovoja dėl savo santuokų įteisinimo iš dalies ir todėl, kad įgytų šias ir kitas teises. Konfesinės mokyklos, ypač jei sulaukia valdžios paramos, negali vien savo nuožiūra nustatyti mokymo programos, nemokyti dalykų, kuriuos valstybė laiko privalomais. Jei visus religinius poreikius būtų galima patenkinti bažnyčioje ar bute, valdžia galėtų nepaisyti Bažnyčios, ir Bažnyčia valdžios. Bet religija reiškiasi viešoje erdvėje, tad reikia su valdžia suderinti reiškimosi matmenis, nuspręsti ar kryžiai gali kaboti viešose įstaigose, ar valdžia gali uždrausti moksleivėms mokykloje galvą apjuosti skara.
Iškilus gėjų santuokų, ateityje gal ir daugiapatystės įteisinimo klausimui, politikai ir eiliniai piliečiai turi grumtis su juo. Politikas gali balsuoti už šių santuokų įteisinimą, prieš arba susilaikyti. Susilaikydamas jis tampa pasyviu stebėtoju. Jei nevalia balsuoti pagal savo įsitikinimus, ar tai reiškia, kad balsuoji už tai, kas tau svetima ir nepriimtina? Švelniai tariant, tai būtų keistoka. Veikiau žmogus turi atsižvelgti į savo įsitikinimus, bet neturi jiems automatiškai skirti pirmenybę. Konkrečiais atvejais, įvertinęs jų įgyvendinimo poveikį kitiems principams ar siekiams, dėl pakantumo skatinimo jis gali jų ir nepaisyti.
Tikintiesiems dažnai priekaištaujama, kad, balsuodami pagal savo įsitikinimus, jie mėgina įstatymais primesti juos visai visuomenei. Gėjų santuokų atveju galima nurodyti, kad tikintieji nieko nebando primesti, o tik atsisako keisti galiojančius įstatymus. Antra vertus, patogu būti pasyviam ar neutraliam, kai įstatymai jau atspindi tavo nuostatas, tad ir nieko nedarydamas jas savotiškai gini. Nežinau, ar veiksmus, kuriuos pats inicijuoji, stengdamasis pertvarkyti pasaulį reikia skirtingai vertinti negu poelgius, kuriais atsakai į kitų iniciatyvas ar laikaisi pasyviai.
Kartais sukuriama regimybė, prie ko prisideda ir Maceina, kad asmens religiniai įsitikinimai veikia tik jo požiūrį į seksą, šeimos koncepciją, abortus, taigi uždarą klausimų ratą. Užmirštama, kad jie taip pat įtakoja nuostatas dėl socialinio teisingumo, skurdo, kovos su rasine diskriminacija ir pan. Jei laisvosios rinkos entuziastas gali raginti valstybę mažinti pašalpas bedarbiams ir vargingiesiems, nes mano, jog išlaikomieji kenkia sau patiems bei visuomenei, tad turi būti priversti savarankiškai gyventi, sunku paaiškinti, kodėl tikintysis negali balsuoti už didesnę paramą vargingiesiems, būdamas įsitikinęs, kad visi žmonės yra sukurti kaip imago Dei, tad verti priežiūros ir globos, o ne abejingumo.
Maceina tikina, kad nepasaulėžiūrinė politika neskaldo žmogaus, neskelbia jo įsitikinimų beverčiais, tik neigia politikui teisę spręsti pasaulėžiūros klausimus. Katalikas medikas, kalbąs apie sielą, nekalba kaip medikas ir kaip medikas nėra kompetentingas spręsti sielos problemas. Katalikas yra laisvas vadovautis savo įsitikinimais, bet tuo atveju jo sprendimai bus „krikščioniški – religiniai, bet ne politiniai“. „Katalikas valstybininkas visur ir visados – visuose savo politiniuose veiksmuose – turi veikti krikščioniškai“, – taigi pagal savo sąžinę ir įsitikinimus, bet „negali veikti kaip krikščionis, užangažuodamas tuo Dievą ir bažnyčią“. Tačiau skirtumas tarp „veikti krikščioniškai“ ir „veikti kaip krikščionis“ yra dirbtinis. Nepadeda ir palyginimas su mediku, – juk šis neoperuoja su katalikišku skalpeliu, savo profesinėje veikloje gali išvengti religinių klausimų. Bet politikui, turinčiam spręsti pasaulėžiūrą liečiančius klausimus, gerokai sunkiau elgtis, tarsi jo įsitikinimai būtų nereikšmingi ar lengvai nepaisomos užgaidos.
Maceina negeba tinkamai atsakyti į Bagdanavičiaus priekaištus. Ne taip lengvai į juos atsakytų ir iškiliausias mūsų amžiaus politikos filosofas Johnas Rawlsas, kuris savo knygoje Political Liberalism klausia panašius klausimus: kokiais principais demokratinė visuomenė, kurioje vyrauja minčių ir pasaulėžiūrų įvairovė, turėtų tvarkyti opius kultūros ir dvasios reikalus? Bet Rawlsas siūlo kitokį atsakymą: viešose politikos diskusijose piliečiai turi vengti pasaulėžiūrinių ir visuminių doktrinų principų, kurie kitiems yra svetimi ir nepriimtini, ir pasikliauti vien argumentais, kurie dera su viešojo proto reikalavimais, arba kurie gali būti išversti į pasaulietiškus principus. Atsisakius pasaulėžiūrinių koncepcijų viliamasi, jog būsiąs pasiektas konsensusas, kuriam visi galės pritarti ir kuris nustatys gaires įstatymų leidybai.
Eiliniam žmogui, stengiančiam laikytis Rawlso siūlymų, grėstų pavojus tapti pasidalijusiu žmogumi. Jei jis be sąžinės graužimo atsiriboja nuo savo pasaulėžiūrinių įsitikinimų, galima abejoti, ar tie įsitikinimai jam svarbūs. Jei jis nuosekliai skiria pirmenybę savo religiniams įsitikinimams, teigdamas, kad jie neprieštarauja viešajam protui, jo įsipareigojimas Rawlso principams tampa tuščiai deklaratyvus. Jausdamas, kad negali reikšti savo įsitikinimų politinėse diskusijose, žmogus gali atsiriboti nuo viešojo gyvenimo, pasirinkti „vidaus egzilį“, bet tai nedera su aktyvia pilietine pozicija. Esama ir kitų alternatyvų, bet kiekvienu atveju religijos ir politikos derinimo problemos dar laukia atsakymo.
