ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Jonas Bruveris
DATA: 2014-01
M. K. Čiurlionis. STRAIPSNIAI. Parengė Vytautas Landsbergis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.
1908 m. lapkričio 16 d. laiške Sofijai Gimbutaitei iš Peterburgo Čiurlionis rašė apie sumanymą prie Dailės draugijos steigti muzikos skyrių („muzikos šaką”), papunkčiui išdėstė jo tikslus ir veikimo būdus, tarp kurių numatytas ir toks: Dailės draugija „paskelbia lietuvių kompozitoriams konkursą lietuviškoms originalioms kompozicijoms”; laiško prieraše pridūrė: „Dėl konkurso, tai aš jame nedalyvausiu, nes norėčiau būti žiuri komisijoje, kad galėčiau budėti dėl premijuojamų kompozicijų lietuviškumo. Savo veikalus aš ir taip galiu paaukoti D. dr., ar ne tiesa?” (M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Paruošė V. Čiurlionytė-Karužienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 232–234).
Apie konkursą Čiurlionis rašė į „Viltį”, „Lietuvos žinias”. Dėl ligos rūpintis jo eiga ir dalyvauti vertinimo komisijoje nebegalėjo. Dailės draugija konkursą baigti pavedė Česlovui Sasnauskui, gerai žinomam Peterburgo muzikui [jis į komisiją pakvietė konservatorijos profesorius Jazepą Vitolį ir Hyneką (Ignatijų) Vojáčeką bei kompozitorių, chorvedį, dainininką, žurnalo „Muzyka i penije” redaktorių Michailą Goltisoną].
Cituotieji Čiurlionio žodžiai skamba lyg jo paties pasidarytoji gyvenimo išvada bei kūrybos tikslų apibendrinimas. Nuo pat jos pradžios muzikos tautiškumą suvokė ir kaip savaiminę, ir sąmoningai siekiamą kūrinių ypatybę: kadangi rašąs tai, ką jaučia, jo kompozicijose „dažnai atsispindi lietuviškas ilgesys, liaudies gaida”, kurios profesorius Carl Reinecke nesupranta (ten pat, p. 154; Leipcigo konservatorijoje studijavo 1901–1902 m. m.), reikalauja tokias aiškesnes vietas ištaisyti [todėl į uvertiūrą „Kęstutis” „tepavyko vos du lietuviškus motyvus įvesti” (ten pat, p. 84); tokie motyvai atsirado jau jo mokslo Varšuvos konservatorijoje metais.] Studijų draugui švedui pasakoja apie Lietuvą ir Lenkiją (tas jam apie Švediją ir Norvegiją) ir paskambina (tik) lietuviškų liaudies dainų. Labai laukė simfoninės poemos „Miške” atlikimo Varšuvos filharmonijoje (būtų kviestas diriguoti pats), bet nesulaukė, – jo bičiuliui Eugeniuszui Morawskiui reikalaujant, kad koncerto programoje būtų parašyta, jog Čiurlionis – lietuvis, poemos atlikimo atsisakyta, nes koncertas buvo skirtas naujai lenkų kompozitorių muzikai. Leipcigo laikotarpio Čiurlionio kūriniuose susidarė jo lietuviškos melodikos tipas. 1901 m. gruodžio 29 d. laiške šmaikštaudamas aprašo tapybos pradžią – pavyko visai neblogai nutapyti Druskininkų ežerėlį, o nepavykusį jūros su laivais vaizdelį perdirbo į „puikų lietuvišką kaimą”, ten pat, p. 59).
Cituotoji Čiurlionio laiškų ir kitų raštų rinktinė yra jo savotiška autobiografija. Čia įdėti ir vadinamieji laiškai Devdorakėliui, menininko testamentu kartais vadinamas literatūrinis vaizdelis apie žalios spalvos ieškotojus su senelio patarimu jaunam („žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi”; koks nors bokštas su tokiu užrašu gal būtų tinkamas paminklas Čiurlioniui – nejaugi jis jo Vilniuje nevertas?). Rinktinėje yra kone visi spaudai parašyti straipsniai. 1905 m. rudenį Varšuvos lietuviams pagaliau gavus leidimą steigti savišalpos draugiją, Čiurlionis pasisiūlė vadovauti jos chorui, – šitaip įsijungė į ir tenai prasidėjusį viešą kultūros sąjūdį. Dalyvavo I lietuvių dailės parodoje Vilniuje, tapo vienu Dailės draugijos steigėjų. 1906 m. baigus mokslą Varšuvos dailės mokykloje, jo niekas su Lenkijos sostine tvirčiau neberišo, apsigyveno Vilniuje. Čia spaudoje ir pasirodė jo straipsniai, kurių svarbiausia tema – mūsų muzikos ir dailės padėtis, tautiškumas, raidos gairės. Savo nuostatą jos atžvilgiu viename 1908 m. laiškų Sofijai išreiškė taip: „mūsų laukia daug darbo, ir neturi supratimo, kaip aš džiaugiuosi. (…), kaip aš didžiuojuosi, jog mes, Tu ir aš, esame tokioje padėtyje, kad galime ką nors duoti žmonėms” (M. K. ČIURLIONIS. Laiškai Sofijai. Sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis. I leid. – Vilnius: Vaga, 1973; II papild. leid. – Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 215). Davė labai daug.
1960 m. išleista Čiurlionio raštų rinktinė štai jau daugiau nei 50 metų ir jo kūrybos tyrėjams, ir kitiems žmonėms yra be galo svarbus pažinties su menininko asmeniu, mintimis, kūryba šaltinis [na, matyt, ne visiems; šių metų gegužės 27 d. „Lietuvos ryte” apie baleto „Čiurlionis” pastatymą Nacionaliniame operos ir baleto teatro teatre rašoma: „Ką mes (? – J. B.) iki šiol žinojome apie M. K. Čiurlionį? Kad jis buvo kompozitorius, dailininkas, vedė rašytoją ir mirė jaunas. Tai sustabarėjusi nuomonė, kurią išgirsdavome dar pradinėse klasėse”; matyt, svarbiausia baleto pranešta žinia (nes išspausdinta keliskart didesnėmis raidėmis) yra ta, kad Čiurlionis buvo įstrigęs „tarp lenkiškos ir lietuviškos tapatybės” (!), todėl scenoje jį prakalbino ir Lietuvos, ir Lenkijos kūrėjai….].
Nuo to laiko pasirodė daugybė įvairių žanrų, įvairiomis kalbomis parašytų Čiurlionio kūrybos tyrinėjimų, o prof. Vytauto Landsbergio dėka – ir visi jo raštai. Į „Laiškus Sofijai” jis įdėjo ir tas anksčiau skelbtų laiškų vietas, kurias dėl itin intymių „meilės ir garbinimo žodžių” (p. 21) Sofija Čiurlionienė buvo leidusi skelbti tik po jos mirties, leidinį papildė kitokia laiškų bei atsiminimų medžiaga. 1997 m. pasirodė V. Landsbergio parengtas leidinys „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Žodžio kūryba”, kur sudėti (ir įvadiniame straipsnyje išnagrinėti) visi menininko literatūriniai kūriniai – lygiareikšmė, tik mažai plėtota ir ne visa išlikusi jo kūrybos dalis.
Pernai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido V. Landsbergio parengtą knygą „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Straipsniai”. Joje pirmąsyk vienon vieton sudėti visi – ir tie, kurie buvo 1960 m. leidinyje, ir tie, kurių ten nėra, bet žinoti iš vėliau skelbtos vienos kitos ištraukos (visą 1909 m. Čikagos „Lietuvoje” spausdintą pirmąjį Čiurlionio straipsnį „Apie muziką” V. Landsbergis buvo paskelbęs 1971 m. „Pergalės” Nr. 3), iš po anų laikų spaudą pasižvalgiusių muzikologų bei dailėtyrininkų raštų. Knygos pratarmėje paaiškinta kai kurių straipsnių autorystė (vienas kitas skelbtas be Čiurlionio pavardės kaip laikraščio redakcinis straipsnis), kai kur (pasakant kodėl) pataisinėta kalba bei terminologija. Tad knygą sudaro du skyriai – paties Čiurlionio straipsniai ir straipsniai bei vieši dokumentai, kuriuose M. K.Čiurlionio bendraautorystė yra žinoma arba numanoma. Čiurlionio straipsniai, recenzijos – anaiptol ne vien jam rūpėjusių ir praeičiai priklausančių dalykų (visuomenės muzikinio skonio, muzikos ir dailės tautiškumo, liaudies meno išsaugojimo ir pan.) panagrinėjimo bei vertinimo pavyzdžiai. Jų mintys tebėra svarbios šiandien. Pavyzdžiui, Čiurlionis lietuvių profesinės muzikos tautiškumą pirmiausiai siejo su liaudies muzikos savybių panaudojimu (taip teigė daugelis ano ir ankstesnio meto vadinamųjų tautinių mokyklų kūrėjų). Tačiau iškėlė ir kitą, šiandienių moderniųjų kompozitorių kūrybos neabejotino tautiškumo prigimtį taip pat galinčią paaiškinti mintį. Česlovo Sasnausko dainose nėra atpažįstamų folkloro savybių. Pagyręs Sasnausko profesinius sugebėjimus, Čiurlionis jose vis dėlto girdi „tą tikrai lietuvišką stygą” ir sako, kad „negali būti kitoniškai (…). Juk Č. S. yra mūsų brolis, lietuvis, ir manau, kad ir norėdamas nemokėtų parašyti nelietuviškos kompozicijos” (p. 46). Taigi tautiškumo šaltinis – kūrėjo asmenybė. Tą mintį dar aiškiau išreiškė vienas naujo (po Čiurlionio) lietuvių muzikos modernizmo pradininkų Jeronimas Kačinskas 1938 m. diskusijoje: „Ieškant mūsų kompozitorių kūryboje tautiškumo žymių, ne tiek reikėtų kreipti dėmesį į tai, kas yra bendro su senąja lietuvių (liaudies) muzika, kiek į tai, kaip panaudoja savo sąmonėje išgyventus meno principus dabartinis lietuvis kūrėjas” (J. Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla. Straipsniai / Laiškai / Atsiminimai. Sudarė ir tekstus parengė Danutė Petrauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997, p.188).
Antrasis knygos skyrius – Čiurlionio veiklos apimties bei ano meto kultūros gyvenimo žygių liudijimai (juk buvo praėjęs vos trejetas metų po lietuvių spaudos, viešo kalbos vartojimo ir tautinio gyvenimo formų draudimo panaikinimo). Tai Lietuvių dailės draugijos steigimą skelbiantis straipsnis (aprašyti ir jos tikslai), Draugijos įstatai (pasirašė steigėjai Antanas Žmuidzinavičius, Čiurlionis, Petras Rimša, Jonas Vileišis), „Lietuvių tautos namų” komiteto ir Komisijos dainoms rinkti komiteto atsišaukimai (pastarąjį pasirašė Eduardas Volteris, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Naujalis, Čiurlionis ir šiandieną istorikų pri(pa)miršti kunigai Jurgis Narjauskas bei Jonas Perika), visas 1910 m. sausio 15 d. „Vilties” numeryje pirmą kartą skelbtas lietuviškų muzikos terminų sąrašas (kai kurie tebevartojami šiandien, terminologijos komisiją sudarė Sasnauskas, Čiurlionis, Tallat-Kelpša, Kazimieras Būga ir Augustinas Voldemaras). Knygą puošia keleto Čiurlionio grafikos bei kitų darbų, jo ir Sofijos rankraščių kopijų.
Tačiau čiurlionianos dokumentikoje dar daug ko trūksta. 2001 m. pasirodė a. a. Vytauto Strolios parengta „M. K. Čiurlionio diskografija”, bet verkiant reikia Čiurlionio bibliografijos (tokia išėjo 1970 m.). Neminint straipsnių, mokslo konferencijų pranešimų įvairiomis kalbomis, šiais laikais išleista ir mūsų autorių knygų anglų kalba. Reikia ir jo raštų (ir laiškų) vertimų. Filmo apie Čiurlionį („Laiškai Sofijai”, 2013) režisierius sako nuolat skaitęs jo laiškus Sofijai (matyt, kažkieno pasiūlytus vertimus). Kuriuos, kiek jų? Ar – kaip nuolat pabrėžta – nedokumentinio filmo kūryboje galioja nutolimo nuo istorinės asmenybės tikrumo ribos, kurias peržengus (kuo didesnio meniškumo sumetimais?) ji jo visai nebetenka. Tarp filme prigalvotų dalykų – ir vulgarus masinės produkcijos filmų neva Čiurlionio „meilės nuotykis”. Tikrasis Čiurlionis, lyg Friedricho Schlegelio ar Novalio sielos potyrių galios ir poetinio talento paveldėtojas, 1908 m. lapkričio 19 d. iš Peterburgo Sofijai šitaip rašė: „Vaikeli mieliausias mano, negaliu minčių sukaupti – spindulingas chaosas, Jūratė, Tu, tūkstantis saulių, Tavo glamonės, jūra, chorai – visa tai nuostabiai jungiasi į vieną simfoniją. Rašyti taip sunku, žodžiai tokie kieti, sausi. O norėčiau pasiųsti Tau šiame laiške visas gražiausias mintis, kurios, kaip pabaidytų žuvėdrų pulkai, Jūratei pasirodžius, skraido sidabrinio rytmečio migloje viršum šviesios Baltijos. (…). Norėčiau pakilti į aukščiausias viršūnes, neprieinamas mirtingiesiems, ir iš gražiausių žvaigždžių nupinti vainiką Zosei – Žmonai mano. Norėčiau myluoti Tave aukščiausia glamone baltame mieguistame debesyje, tingiai slenkančiame viršum Didžiojo Okeano, Zosele mano, Baltoji Laukų Gėlele mano, Nežinomų kraštų, Neliestų Girių, Laimės Salų Karaliene” (LAIŠKAI SOFIJAI, p. 230–231).
