ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Lietuvos praeitis ir dabartis
AUTORIUS: Tomas Daugirdas
DATA: 2012-03
Katastrofos belaukiant
Tomas Daugirdas
Sukako 22-eji Nepriklausomybės metai. Visus tuos metus taip ir laukėme šitos sukakties, tarsi dvejodami ir bijodami, ar pavyks tiek laiko išbūti nepriklausomiems. Tarsi žiūrėjome į kalendorių, dairydamiesi tų pačių grėsmę nurodančių ženklų, kuriuos jau retrospektyviai išskaitėme pirmosios Nepriklausomybės pabaigos išvakarėse. Ir, žinoma, iš visų jėgų stengėmės nekartoti klaidų, kurias, matėme, darė mūsų seneliai prieškariu. Visus tuos metus gyvenome ir gyvename nelaimės nuojautomis; ir esame tiek prisirišę prie nelaimės laukimo, kad veikiausiai nežinotume kaip elgtis ir gyventi, jei Apvaizda pašnibždėtų į ausį, kad artimiausius šimtą metų būsime laisvi, tad turėtume tuos metus panaudoti geriems ir didiems darbams.
Sunku mus būtų įtikinti ir tuo, kad esame visai kitokie nei mūsų seneliai ir proseneliai prieškariu. Jie gyveno romantiniu tikėjimu tauta, kūrė romantizuotus patriotizmo įvaizdžius, ir tik vienas kitas veikiausiai susimąstydavo apie grėsmės mastą. Mums, bent jau nemažai daliai dabar gyvenančių piliečių, sovietmetis yra suformavęs grėsmės nuojautą: tie, kurie nesibaimino dėl okupuotos tautos ateities, savo šeimos likimo, oficialiosios valdžios buvo gąsdinami „Vakarų“ grėsme, Trečiuoju pasauliniu karu ir kitais nuo paprasto tarybinio žmogaus nepriklausomais dalykais.
Mes esame persmelkti nelaimių ir grėsmių nuojautų ir turime pernelyg mažai pozityvaus romantizmo. Esame išmokę atpažinti ir įžvelgti sąmokslus ir grėsmes net ten, kur jų galbūt nesama. Negana to, visus nepriklausomybės metus tarsi tik ir ugdėme savo gebėjimus atpažinti grėsmę ir aštrinome budrumą nelaimėms. Priėjome liepto galą, kai net svaiginamės grėsmių nuojautomis, istorijomis apie Didžiųjų sąmokslus, slaptus protokolus, perbraižomus žemėlapius ir tautos išdavikus, ir viso šio krūvio nebepajėgiame atiduoti istorijai, idant gyvenimus išlaisvintume dabarčiai. Elgiamės tarsi ligoniai, nesugebantys matyti problemų, kurias reikia spręsti, nesugebantys susirasti draugų ir sąjungininkų.
Stengiamės elgtis taip, kad save parengtume tam laikui ir atvejui, jei Lietuva vėl būtų ištrinta iš žemėlapio, jei būtų sukurta nauja fizinių represijų ir žmonių dvasių naikinimo mašina. Statome simbolius, kurie tarsi įtvirtina mūsų buvimą čia ir tokie būtų net mums išnykus ar tapus išnaikintiems. Pasistatėme Valdovų rūmus, kad ir kokie nefunkcionalūs ir brangūs jie būtų. Sukūrėme „paveldą“ tam laikui, kai mūsų nebus. Kiti sprendimai taip pat rodo, kad tarsi vijomės laiką ir fiksavome pėdsakus ateičiai, projektuodami galimą Nepriklausomybės nesėkmės ir galimo išnykimo istoriją. Veikiausiai ne vieno vietos politiko ar bendruomenės aktyvisto galvoje yra kilusi mintis turėti atstatytą pilį. Garsiausia pilies „atstatymo“ pastangų istorija kuriama Anykščiuose, siekiant atstatyti Šeimyniškėlių piliakalnio medinę pilį, apie kurią tėra vien pasakojimai, jokių planų ar kitų vaizdinių priemonių. Pilių atstatymas kitomis aplinkybėmis atrodytų gana kvaila idėja, nes jos neturi jokios istorinės vertės, jos net nėra niekaip konstrukciškai įdomios gyvenantiems naujų technologijų ir postindustrinėje epochoje. Tačiau šis veiksmas įgyja kitą prasmę, jei nuolat norime neišleisti iš akių to, kas buvome, ir susigrąžinti tai, ką esame praradę. Nuo to negalime atsiskirti kaip nuo savo tapatybės inkaro, kurį paleidę bijome nuskrieti į ateities nežinomybės erdves.
Nuvertindami tai, ką pozityvaus, bet trapaus įgijome istorijoje, ko galime išmokti šiandien, stengiamės įtvirtinti atramas, kurių lengvai neišraus istoriniai posūkiai ar aplinkybės. Tą daro veikiausiai ne viena tauta. Tačiau nuo kitų tautų skiriamės tuo, kad geriausia dabartis ir ateitis mums yra praeitis. Neturime net minties, nė menkiausio noro pastatyti aukščiausią pasaulyje pastatą, arba pastatą, kuriame būtų įtvirtintos visiškai naujos ir niekur kitur nenaudojamos konstrukcijos ar medžiagos. Net neužsimanome, o juo labiau – nepasvajojame apie tokį statinį, apie kurį kalbėtų mūsų anūkai, kuris atsidurtų pasauliniuose kataloguose. Jokio savo pėdsako tarsi ir nenorime palikti, – kažin ar ir jėgų užtektų, nes esame susitelkę ties archeologija ir rekonstrukcija. Mums ir nereikia stulbinamos architektūros naujo pastato, jei galime pasistatyti medinę pilį ant istorinio piliakalnio ir tam tikromis metų dienomis piliakalnio papėdėje suorganizuoti tradicinių amatų stovyklas.
Kalbame, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų taip ir nesukūrėme pilietinės visuomenės. Tačiau iš tiesų per dvidešimt metų neišmokome gyventi dabartyje. Kažin ar galime sukurti pilietinę ar kokią kitą vertybėmis besiremiančią bei mums rūpimus dalykus puoselėjančią visuomenę bei kultūrą, jei nuolat rengiamės ir mokomės galimai okupacijai bei rezistencijai. Stengiamės save moraliai išugdyti tam, kad galėtume priešintis. Per pilietinio ugdymo pamokas mokiniai, taip pat suaugę įvairiomis progomis, mokomi pažvelgti į save ir klausti, ar esame pakankamai stiprūs, kad okupacijos atveju pajėgtume gyventi bunkeriuose, kovoti ir laukti Nepriklausomybės. Patriotizmas ar net pilietinis ugdymas nukreipti tam, kad sukurtų istorine patirtimi paremtas tvirtas nuostatas valstybės grėsmių ir nelaimės atveju.
Lietuva atrodo kaip jaunuolis, kuris savo vaikystę ir jaunystę praleido uždarame name, bibliotekoje tarp istorinių knygų, šeimos istorijų bei kronikų. Jis stengėsi perimti patirtį, kurią buvo išgyvenę tėvai, ruošdamasis tverti išbandymus, kuriuos buvo atrėmę jo pirmtakai. Tačiau už lango, už namo sienų vyksta gyvenimas, kuriam reikia kitokios patirties.
Galbūt ne vien atsitiktinumas, kad viena populiariausių knygų Lietuvoje išlieka Silva rerum II. Abejose knygose pasakojamos šeimos narių ir artimųjų jausenos, dėliojama giminės istorija. Antroji dalis skaitytojus nuveda į maro, bado ir karo aplinką. Pati autorė Kristina Sabaliauskaitė viename interviu yra pasakiusi, kad būtent toks ir buvęs pirmasis knygos sumanymas: „Pamaniau, kad sviesti neparengtą skaitytoją tiesiai į maro glėbį būtų truputį žiauru. Tai dar viena priežastis, kodėl pirmiausia pasirodė Silva rerum – norėjau skaitytoją po truputį įvesti į šį pasaulį“. Sąmoningai ar nesąmoningai, o kūrėjai netiesiogiai ir išreiškia giliausias bendras jausenas, knygos apie Lietuvą istorija nuvedė į didžiausią katastrofą, nes kas gali būti baisiau nei maras ir karas. Aprašoma epocha gali būti pavadinta katastrofų katastrofa. Knygos populiarumas liudija, jog nevieno skaitytojo dvasia siužetuose atpažįsta save pačią. Rašytojos netiesioginis pažadas pratęsti seriją labai intriguoja, nes aktualiausias klausimas, į kurį reikia atsakyti ir šiandien Lietuvoje – kaip gyventi gyvenimą po katastrofos: ją prisimenant ir rengiantis naujai, ar susitelkiant į dabartį, – ir kokia ta dabartis.
Tėvynės meilė Lietuvoje neabejotinai suvokiama labiau kaip susijusi su išbandymais ir gebėjimu juos priimti ar įveikti nei su kūrimu tėvynės labui ar laimės jausmu gyvenant tėvynėje. Net emigrantams neretai priekaištaujama ar į juos žvelgiama iš šių kentėjimo pozicijų. Jų išvykimas, – vertinamas kaip požymis, jog jie neišlaikę išmėginimų, kurie tarsi neišvengiami tėvynėje, – reiškia, kad jie parodę nepakankamai tėvynės meilės. Istorinė atmintis taip stipriai formavo savimonę, kad gyvenimą Lietuvoje bei vienintelį vertą santykį su tėvyne imame suvokti kaip ištvermę įveikiant sunkumus bei valią nenusigręžti nuo kančių, kurios užprogramuotos ir neišvengiamos. Šiame kontekste tampa neabejotina, kad nepakėlusieji dabartinių sunkumų dar blogiau elgtųsi „tikrų“ rimtų išbandymų akivaizdoje. Gyvenimas dabartinėje Lietuvoje suvokiamas kaip tam tikras grūdinimasis prieš galimai dideles katastrofas ir nelaimes, kurios, esame tikri, anksčiau ar vėliau užgrius.
Naivumo įveika vertinant įvykius bei istoriją rodo tam tikrą brandą. Tačiau nuolatinė nelaimių bei išbandymų atmintis ir rengimasis jiems užprogramuoja vienpusiam katastrofiškam žvilgsniui į ateitį. Nuolat ruošiantis karui ir kančioms, nebešvaistomas laikas daug kasdieniškesniems dabarties iššūkiams, galimybėms ar net džiaugsmams. Pasirengę išlikti didelių išmėginimų akivaizdoje galime nepajėgti susidoroti su daug menkesnėmis problemomis. Sutelkę visą dėmesį į praeities scenarijus galime praleisti pro akis rimtus dabarties klausimus, taip pasmerkdami save didelėms nesėkmėms ateityje.
Nebuvo rimtų diskusijų apie mūsų buvimą Europos Sąjungoje, apie ateitį, perspektyvas, siekius. Įsijungimas į ES toli gražu neprimena okupacijos, jos nevaldo Stalinas ar kitas diktatorius, todėl ji tarsi nesukuria mums grėsmės lauko. Įvykiai ES, bendros sutartys, galių telkimas Briuselyje mums rūpi daug mažiau nei kokio Rusijos politiko ar magnato pareiškimai. Elgiamės taip, tarsi ES mums visai nerūpėtų, – tačiau turi rūpėti, nes esame daug stipriau priklausomi nuo joje vykstančių procesų nei įsivaizduojame. Tačiau mums trukdo tai, kad esame pasirengę formuoti ir turėti aiškią poziciją ten, kur esama aiškios agresijos, kur rengiamas sąmokslas ir gyventojų naikinimo planai.
ES bendrieji reikalai vis labiau veikia ir mūsų gyvenimus. Ji jau seniai nėra vien ekonominė sąjunga. Tai yra teisinė, o dabar – ir finansinė sąjunga. Pamažu ji tampa ir vertybine bei vis glaudesne politine sąjunga. Pavojingai artėjama prie ribos, kai visu rimtumu teks iškelti klausimą ir apsispręsti, ar ją sudarančios valstybės vis dar yra suverenios, tai yra ar mes neprarandame Nepriklausomybės.
ES viduje nėra dviejų diktatorių, kurie susėdę braižytų Europos žemėlapį. Tačiau ES yra sąjunga, kurią kasdien „lipdo“ biurokratai ir politikai, priimantys gausybę iš pirmo žvilgsnio rutininių ir kasdienių sprendimų. Blogis šioje sąjungoje gali pasireikšti ne per išskirtines valdančias asmenybes, bet per patį veikimo būdą ir mechanizmą, demokratijos menkėjimą dėl biurokratijos. Šie procesai yra daug subtilesni bei sudėtingesni nei slaptieji protokolai, pridėti prie dviem personaliniais parašais patvirtintų susitarimų. Vieną dieną galime susivokti praleidę progą koreguoti dalykus, kuriems pritarti niekaip negalėtume, tačiau kuriuos pražiūrėjome, nes jų nesureikšminome.
Šiandien yra pats laikas atsakyti į klausimą, kiek dar metų praleisime praeityje, ar taip pat ignoruosime dabartį, kol pasroviui plaukianti Nepriklausomybė pateks jau į XXI a. sūkurius, o ateities kartos laužys sau galvas, mėgindami suprasti, kokios mūsų aklumo ir naivumo šaknys…
