Kristina, Džuljeta…
Laikas buvo labai neramus, vyko karas. TaA?iau manA�s neapleido gera nuotaika, kA�riau ateities planus…Laikas buvo labai neramus, vyko karas. TaA?iau manA�s neapleido gera nuotaika, kA�riau ateities planus…
Naršote kategorijoje
Aktualūs įrašai
1011 įrašų
Mintyse ir darbuose – styginių kvartetas
Vasario 26 d. smuikininkas, pedagogas, ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto narys Petras Kunca minA�jo septyniasdeA?imties metA? jubiliejA?. Vasario 26 d. smuikininkas, pedagogas, ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto narys Petras Kunca minA�jo septyniasdeA?imties metA? jubiliejA?.
Dveji rinkimai Rusijoje
2011 m. gruodžio 1 d. Paradoksas tas, kad Rusijos rinkimų niekada ypatingai nemėgau. Jų neįdomūs rezultatai, nieko nepaprasto ir procedūrose. Tačiau jie labai patinka mūsų žiniasklaidai. Kartais net atrodo, kad tai vis dar ta pati, sava šalis. Iš visų savo kaimynų didžiausią dėmesį skiriame Rusijai ir Baltarusijai, nors tikra demokratija yra Lenkijoje ir Latvijoje. Ir politiškai, ir techniškai įdomiau stebėti rinkimus kokiuose nors Balkanuose, bet vis dar mylime Rusiją. Ir šiandien Lietuvos žmonės geriau žino, kas laimėjo ir kiek procentų gavo kirilicos šalyse, nei rašančiose lotyniškai.
2011 m. gruodžio 1 d. Paradoksas tas, kad Rusijos rinkimų niekada ypatingai nemėgau. Jų neįdomūs rezultatai, nieko nepaprasto ir procedūrose. Tačiau jie labai patinka mūsų žiniasklaidai. Kartais net atrodo, kad tai vis dar ta pati, sava šalis. Iš visų savo kaimynų didžiausią dėmesį skiriame Rusijai ir Baltarusijai, nors tikra demokratija yra Lenkijoje ir Latvijoje. Ir politiškai, ir techniškai įdomiau stebėti rinkimus kokiuose nors Balkanuose, bet vis dar mylime Rusiją. Ir šiandien Lietuvos žmonės geriau žino, kas laimėjo ir kiek procentų gavo kirilicos šalyse, nei rašančiose lotyniškai.
Katastrofos belaukiant
Sukako 22-eji Nepriklausomybės metai. Visus tuos metus taip ir laukėme šitos sukakties, tarsi dvejodami ir bijodami, ar pavyks tiek laiko išbūti nepriklausomiems. Tarsi žiūrėjome į kalendorių, dairydamiesi tų pačių grėsmę nurodančių ženklų, kuriuos jau retrospektyviai išskaitėme pirmosios Nepriklausomybės pabaigos išvakarėse. Ir, žinoma, iš visų jėgų stengėmės nekartoti klaidų, kurias, matėme, darė mūsų seneliai prieškariu. Visus tuos metus gyvenome ir gyvename nelaimės nuojautomis; ir esame tiek prisirišę prie nelaimės laukimo, kad veikiausiai nežinotume kaip elgtis ir gyventi, jei Apvaizda pašnibždėtų į ausį, kad artimiausius šimtą metų būsime laisvi, tad turėtume tuos metus panaudoti geriems ir didiems darbams.
Sukako 22-eji Nepriklausomybės metai. Visus tuos metus taip ir laukėme šitos sukakties, tarsi dvejodami ir bijodami, ar pavyks tiek laiko išbūti nepriklausomiems. Tarsi žiūrėjome į kalendorių, dairydamiesi tų pačių grėsmę nurodančių ženklų, kuriuos jau retrospektyviai išskaitėme pirmosios Nepriklausomybės pabaigos išvakarėse. Ir, žinoma, iš visų jėgų stengėmės nekartoti klaidų, kurias, matėme, darė mūsų seneliai prieškariu. Visus tuos metus gyvenome ir gyvename nelaimės nuojautomis; ir esame tiek prisirišę prie nelaimės laukimo, kad veikiausiai nežinotume kaip elgtis ir gyventi, jei Apvaizda pašnibždėtų į ausį, kad artimiausius šimtą metų būsime laisvi, tad turėtume tuos metus panaudoti geriems ir didiems darbams.
Ar metas laidoti magiškąjį realizmą?
Žvilgsniu perbėgdamas per verstines knygas, kuriomis Lietuvos leidyklos lepina (ar veikiau gadina) skaitytojų skonį, iš dalies pritariu Giedrei Kazlauskaitei („Knygų gariūnai“, Šiaurės Atėnai, 2012 02 03), kad jos „neaplopė tinkamai užsienio literatūros spragų“ – daugumos jų ne tik nenorėčiau atsiversti, bet ir paimti į rankas gal dėl to, kad nemažai jų parašyta tarytum ta pačia ranka. Galbūt ne veltui G. Kazlauskaitės minimas Johnas Irvingas („pamaldus Irvingo skaitymas […] gali sukelti norą parašyti knygą, nes ten tiek daug rašytojo romantizacijos, net technikos“), į literatūrą atėjęs iš vadinamųjų „rašybos kursų“, itin populiarių Šiaurės Amerikos žemyne, kur mokoma „rašybos verslo paslapčių“, nes jeigu, kaip skelbiama, kiekvienas amerikietis gali tapti JAV prezidentu, kodėl kiekvienas amerikietis negalėtų tapti rašytoju? Galimas dalykas, Lietuvos (ir ne vien Lietuvos) leidyklų kaltę nulemia požiūris į literatūrą kaip į verslą, bent jau masinės gamybos verslą, greitąjį maistą, prie kurio ilgainiui galima pripratinti neatsparių receptorių vartotojus, įdiegiant jiems patyrusių vadybininkų sukurptą „skonį“.
Žvilgsniu perbėgdamas per verstines knygas, kuriomis Lietuvos leidyklos lepina (ar veikiau gadina) skaitytojų skonį, iš dalies pritariu Giedrei Kazlauskaitei („Knygų gariūnai“, Šiaurės Atėnai, 2012 02 03), kad jos „neaplopė tinkamai užsienio literatūros spragų“ – daugumos jų ne tik nenorėčiau atsiversti, bet ir paimti į rankas gal dėl to, kad nemažai jų parašyta tarytum ta pačia ranka. Galbūt ne veltui G. Kazlauskaitės minimas Johnas Irvingas („pamaldus Irvingo skaitymas […] gali sukelti norą parašyti knygą, nes ten tiek daug rašytojo romantizacijos, net technikos“), į literatūrą atėjęs iš vadinamųjų „rašybos kursų“, itin populiarių Šiaurės Amerikos žemyne, kur mokoma „rašybos verslo paslapčių“, nes jeigu, kaip skelbiama, kiekvienas amerikietis gali tapti JAV prezidentu, kodėl kiekvienas amerikietis negalėtų tapti rašytoju? Galimas dalykas, Lietuvos (ir ne vien Lietuvos) leidyklų kaltę nulemia požiūris į literatūrą kaip į verslą, bent jau masinės gamybos verslą, greitąjį maistą, prie kurio ilgainiui galima pripratinti neatsparių receptorių vartotojus, įdiegiant jiems patyrusių vadybininkų sukurptą „skonį“.
Laudatio enciklopedininkui Gustavui
Pradėti noriu nuo pasiaiškinimo: garbė tarti pagiriamajį žodį Gailių klano premijos įteikimo proga man suteikta tik todėl, kad esu Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybos narys.Pradėti noriu nuo pasiaiškinimo: garbė tarti pagiriamajį žodį Gailių klano premijos įteikimo proga man suteikta tik todėl, kad esu Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybos narys.
Bizantija ir Lietuva
Civilizaciniu požiūriu Bizantija reprezentuoja Rytus, tačiau, geografiškai žiūrint, jos centrą – Konstantinopolį – iš Vilniaus galėtume pasiekti skrisdami kone nosies tiesumu į pietus. Šią akivaizdybę primename tik todėl, kad kalbant apie lietuvių ir bizantiečių kontaktus, dera turėti omenyje ne tik Vakarų–Rytų, bet ir Šiaurės–Pietų distinkciją. Civilizaciniu požiūriu Bizantija reprezentuoja Rytus, tačiau, geografiškai žiūrint, jos centrą – Konstantinopolį – iš Vilniaus galėtume pasiekti skrisdami kone nosies tiesumu į pietus. Šią akivaizdybę primename tik todėl, kad kalbant apie lietuvių ir bizantiečių kontaktus, dera turėti omenyje ne tik Vakarų–Rytų, bet ir Šiaurės–Pietų distinkciją.
Gyvenimas zonoje (I)
Tą įsimintiną rugpjūtį buvau Kazachstano stepėse, ganėtinai toli nuo karštų įvykių pačiame Europos centre. Neatsimenu, kokiu būdu, bet nerimastinga žinia iš karto pasklido tarp mūsų – studentų darbo stovykloje prie Išimo upės, kur gyvenome kartu su latviais ir estais. Gal tai buvo tik neaiški nuogirda per Voice of America ar žinutė tarp melodijų per Liuksemburgo radiją.Tą įsimintiną rugpjūtį buvau Kazachstano stepėse, ganėtinai toli nuo karštų įvykių pačiame Europos centre. Neatsimenu, kokiu būdu, bet nerimastinga žinia iš karto pasklido tarp mūsų – studentų darbo stovykloje prie Išimo upės, kur gyvenome kartu su latviais ir estais. Gal tai buvo tik neaiški nuogirda per Voice of America ar žinutė tarp melodijų per Liuksemburgo radiją.
„Paprasčiausias būdas tapti kvailiu…“
„… yra remtis sistema“, – pasakė Johannas Wolfgangas Goethe ir paliko karštakošius proto grynuolius daužyti kaktas į sieną. Mat neišplėtojo, kad „remtis sistema“ kartu yra ir paprasčiausias būdas išgyventi, prasigyventi ir, kartais, net pergyventi visus tuos idealistus, kurie iš principo nepasiduoda.„… yra remtis sistema“, – pasakė Johannas Wolfgangas Goethe ir paliko karštakošius proto grynuolius daužyti kaktas į sieną. Mat neišplėtojo, kad „remtis sistema“ kartu yra ir paprasčiausias būdas išgyventi, prasigyventi ir, kartais, net pergyventi visus tuos idealistus, kurie iš principo nepasiduoda.
