Aktualūs įrašai – Puslapis 37 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Muzikos pedagogikos labirintai: Sauliaus Sondeckio ir Sergejaus Nakariakovo fenomenas

Muzikos pedagogika tradiciškai grindžiama perimamumo ir nuoseklumo principais, kai kiekvienas naujas žingsnis žengiamas įtvirtinus prieš tai gautas žinias ir įgūdžius. Toks gerai organizuotas ir griežtai valdomas mokymo procesas remiasi iš anksto nustatytais aiškiais tikslais ir metodiškai patikrintomis priemonėmis. Visa tai užtikrina muzikos mokymo sistemos efektyvumą ir rezultatyvumą.

Skaityti daugiau

Dvi „Pelenės“ ir paryžietiškas BoBo kontekstas

Kelių mėnesių (kovas–balandis) viešnagė Paryžiuje, Tarptautiniame menų miestelyje (Cité internationale des arts), asocijuojasi su keliomis ją apibendrinančiomis sąvokomis, raktiniais žodžiais. Tai mano ausiai stulbinamai muzikalus ir labiau nei patiems prancūzams prasmingas kreipinys Madame, tarsi įpareigojantis laikytis atitinkamų etiketo normų, prancūziškojo savoir vivre (mokėjimo elgtis). Jis lyg įeina į pirmąją sudėtinės sąvokos BoBo dalį, iššifruojamą žodžiu bourgeois (buržua). Antroji sietina su žodžiu bohème, kuris suponuoja kitokį turinį – nereglamentuotą laisvųjų profesijų asmenų gyvenseną. Prancūziškąjį BoBo įtvirtino matyti skirtingi „Pelenės“ spektakliai.

Skaityti daugiau

Irena Ylienė: „Buvau čia, Lietuvoje“

Garsiai operos solistei Irenai Mertinaitei-Ylienei rugpjūčio 4 d. sukako 90 metų. Nuo 1948-ųjų, kai Kauno konservatorijoje pas P. Oleką baigė dainavimą, ji visą gyvenimą atidavė didžiajai scenai. Lietuvos operos ir baleto teatro primadona dainavo Antoniją, Čio Čio San, Fiordilidžę, Džildą, Džuljetą, Lakmę, Martą, Margaritą, Mikaelą, Mimi, Roziną, Safi, Violetą, sukūrė nepamirštamas lietuviškų operų herojes – Dalią, Eglę, Eleną, Rasą, Oną, Tojaną. Jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname Ireną Ylienę, likime sveikatos ir gražiausių metų, o žurnalo skaitytojams siūlome pokalbį su soliste, atskleidžiantį nepažintą asmenybės kertelę.

Skaityti daugiau

„Svarbiausia – santykis, o ne rezultatas“

1997 metais violončelininko Dariaus Stabinsko ir altininko Roberto Bliškevičiaus įkurtas styginių kvartetas „Chordos“ šįmet mini jau penkioliktąjį kūrybinės veiklos sezoną. Savo repertuare sujungęs įvairių epochų (nuo baroko iki XXI a.) bei stilių muziką, ansamblis vis dėlto labiausiai puoselėja nuo pat susikūrimo iki šiandien vyraujančią kryptį – griežti retai Lietuvoje atliekamus šiuolaikinių užsienio kompozitorių opusus bei aktyviai dalyvauti lietuviškosios kvartetinės muzikos sklaidos procese. Išgyvenęs porą nelengvų kūrybinės veiklos etapų bei gausybę ansamblio sudėties pakitimų, kvartetas „Chordos“ (ir šiandien lieka ištikimas sau, turi būrį atsidavusių klausytojų ir įdomių ateities planų.

Skaityti daugiau

Birštono vasaros menų akademija: auksinio raktelio paieškos

„Mes ieškome auksinio raktelio. Jei nerasime, tada rakinsime girgždančiu surūdijusiu“, – tokį palyginimą ištarė profesorius Vladimiras Prudnikovas savo studentams vienoje vokalo pamokų, pirmą kartą Lietuvoje muzikams surengtuose vasaros meistriškumo kursuose Birštone. Ši frazė – tarsi visos Birštono vasaros menų akademijos veiklos metafora.

Skaityti daugiau

Meno pašvaistėje – „Art Vio“ fenomenas

Rugsėjo 12 d. styginių kvartetas „Art Vio“ (I smuikas – Ingrida Rupaitė-Petrikienė, II smuikas – Kristijonas Venslovas, altas – Tomas Petrikis, violončelė – Povilas Jacunskas) pakvietė į vieną iš penkių jubiliejinių koncertų neseniai lankytojams duris atvėrusiame Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Nekyla jokių abejonių – dešimt kūrybinės veiklos metų atnešė fenomenalų rezultatą, pasiektas toks lygis, kai visi kvarteto nariai yra tarsi vienas organizmas, tačiau kiekvienas jame išsiskleidžia kaip ypatinga individualybė.

Skaityti daugiau

Tamsos partneriai ir aukos

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene“, 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus“ (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene“, 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus“ (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina.

Skaityti daugiau

Federico Garcíos Lorcos poetinė atmintis iš teatro po smėliu

Federico Garcíos Lorcos amžininkai teigia, kad nuo jo sklido šviesa, kad jo mums palikta poezija tebeskleidžia tą šviesą. Tai kūrybos šviesa. Kūrybos požiūriu intensyvus ir vaisingas buvo F. Garcíos Lorcos gyvenimas, tačiau ir nepaprastai draugiškas, linksmas, be pozavimo, pasipūtimo buvo jo kasdienis bendravimas su draugais, kolegomis. Apie tai liudija visi prisiminimus parašę bičiuliai, pabrėžiantys poeto bendravimo talentą – niekas jo nevadindavo pavarde García Lorca, visiems jis būdavo – Federico’as1. Gyvenimo ir kūrybos kelyje užteko meilės visiems: pasaulio meilė jo dainose, romansuose, odėse.Federico Garcíos Lorcos amžininkai teigia, kad nuo jo sklido šviesa, kad jo mums palikta poezija tebeskleidžia tą šviesą. Tai kūrybos šviesa. Kūrybos požiūriu intensyvus ir vaisingas buvo F. Garcíos Lorcos gyvenimas, tačiau ir nepaprastai draugiškas, linksmas, be pozavimo, pasipūtimo buvo jo kasdienis bendravimas su draugais, kolegomis. Apie tai liudija visi prisiminimus parašę bičiuliai, pabrėžiantys poeto bendravimo talentą – niekas jo nevadindavo pavarde García Lorca, visiems jis būdavo – Federico’as1. Gyvenimo ir kūrybos kelyje užteko meilės visiems: pasaulio meilė jo dainose, romansuose, odėse.

Skaityti daugiau

Mūsų publikacija

Po 1950 m. „taikaus Tibeto išlaisvinimo“ visiškai pakito tibetiečių literatūros bruožai. Religinių tekstų vietą užėmė grožinė literatūra, radosi nauji, anksčiau Tibete nežinoti literatūros žanrai, kaip romanas ar novelė. Supaprastėjo ir pati kalba: klasikinę šventraščių kalbą pakeitė šnekamajai artimas stilius. Keisčiausias pokytis – vis daugiau tibetiečių rašytojų ėmė kurti nebe tibetiečių, o kinų kalba.Po 1950 m. „taikaus Tibeto išlaisvinimo“ visiškai pakito tibetiečių literatūros bruožai. Religinių tekstų vietą užėmė grožinė literatūra, radosi nauji, anksčiau Tibete nežinoti literatūros žanrai, kaip romanas ar novelė. Supaprastėjo ir pati kalba: klasikinę šventraščių kalbą pakeitė šnekamajai artimas stilius. Keisčiausias pokytis – vis daugiau tibetiečių rašytojų ėmė kurti nebe tibetiečių, o kinų kalba.

Skaityti daugiau