Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Kultūros genetika kintančioje mokykloje

Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.
Skaityti daugiau
0
0
0

Gegužės skaitymai

Vartant gegužės mėnesio kultūrinę spaudą, nesunku pastebėti, kad antraštėse mirga pavardės autorių, jau publikavusių savo kūrybą per pirmus keturis šių metų mėnesius – tai Algimantas Mikuta, Vainius Bakas, Sara Poisson, Gediminas Jankus, Petras Venclovas, Alma Riebždaitė, Jolanta Sereikaitė, Robertas Keturakis, Kęstutis Navakas… Nemažai, tiesa? O juk įtraukus į sąrašą eseistus, kurių publikacijų atidžiai netyrinėjau, tikėtina, jis būtų dar gerokai ilgesnis. Ką tai reiškia? Kad redakcijos, kai autorius į kurią nors iš jų atsiunčia savo kūrinių, dalijasi tekstais? Ar patys autoriai, sykį išvydę savo kūrinį išspausdintą kultūriniame leidinyje, tiesiog pakvaišta, ir suskanta ruošti siuntinius visoms kitoms redakcijoms? Man sunku spręsti – redakcijų žmonės turbūt geriau žino, kaip yra iš tikrųjų, – ir puiku, kad žino, bet, tiesą sakant, verčiau jie suprastų, kad skaitytojų, trokštančių plėsti akiratį, – t. y. tikrų skaitytojų, – simpatijų šitaip nepelnysi. Vartant gegužės mėnesio kultūrinę spaudą, nesunku pastebėti, kad antraštėse mirga pavardės autorių, jau publikavusių savo kūrybą per pirmus keturis šių metų mėnesius – tai Algimantas Mikuta, Vainius Bakas, Sara Poisson, Gediminas Jankus, Petras Venclovas, Alma Riebždaitė, Jolanta Sereikaitė, Robertas Keturakis, Kęstutis Navakas… Nemažai, tiesa? O juk įtraukus į sąrašą eseistus, kurių publikacijų atidžiai netyrinėjau, tikėtina, jis būtų dar gerokai ilgesnis. Ką tai reiškia? Kad redakcijos, kai autorius į kurią nors iš jų atsiunčia savo kūrinių, dalijasi tekstais? Ar patys autoriai, sykį išvydę savo kūrinį išspausdintą kultūriniame leidinyje, tiesiog pakvaišta, ir suskanta ruošti siuntinius visoms kitoms redakcijoms? Man sunku spręsti – redakcijų žmonės turbūt geriau žino, kaip yra iš tikrųjų, – ir puiku, kad žino, bet, tiesą sakant, verčiau jie suprastų, kad skaitytojų, trokštančių plėsti akiratį, – t. y. tikrų skaitytojų, – simpatijų šitaip nepelnysi.
Skaityti daugiau
0
0
0

Sovietinio kalėjimo „recidyvistas“…

Į atminimo lentos Vydūnui atidengimo Detmolde (Vokietija) iškilmes šią gegužę važiavau su malonia kompanija –­ dauguma buvo Vydūno klubo nariai, kai kurie – šiaip prijaučiantys, o dalis – Signatarų klubo atstovai (patys Kovo 11-osios akto signatarai ir jų artimieji). Ne vienas iš šios trisdešimt kelių žmonių draugijos, šiek tiek pažinotas ar visai nepažinotas, turėjo progos atsiskleisti gražia, intriguojančia briauna. Kai kada ištikęs naujumas priversdavo susigėsti –­ ir kaip aš lig šiol nežinojau! Taip nutiko ir su gerbiamu signataru Baliu Gajausku, vyriausiu draugijoje, bet energija ir ištverme nė vienam nenusileidusiu.Į atminimo lentos Vydūnui atidengimo Detmolde (Vokietija) iškilmes šią gegužę važiavau su malonia kompanija –­ dauguma buvo Vydūno klubo nariai, kai kurie – šiaip prijaučiantys, o dalis – Signatarų klubo atstovai (patys Kovo 11-osios akto signatarai ir jų artimieji). Ne vienas iš šios trisdešimt kelių žmonių draugijos, šiek tiek pažinotas ar visai nepažinotas, turėjo progos atsiskleisti gražia, intriguojančia briauna. Kai kada ištikęs naujumas priversdavo susigėsti –­ ir kaip aš lig šiol nežinojau! Taip nutiko ir su gerbiamu signataru Baliu Gajausku, vyriausiu draugijoje, bet energija ir ištverme nė vienam nenusileidusiu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kai karas laimėtas, kaip ilsisi generolai?

Praėjo daug metų po Šaltojo karo pabaigos, ir pagaliau jis gali būti vertinamas kaip istorija, o ne kaip paskubomis papasakotas vakarykštis prisiminimas. Šaltąjį karą laimėjome mes, ir du taikos dešimtmečiai tai patvirtina aiškiau, negu triumfo pripildyti pareiškimai po jo pabaigos. Bet mes nemokame ir bijome tinkamai elgtis – kaip nugalėtojai. Praėjo daug metų po Šaltojo karo pabaigos, ir pagaliau jis gali būti vertinamas kaip istorija, o ne kaip paskubomis papasakotas vakarykštis prisiminimas. Šaltąjį karą laimėjome mes, ir du taikos dešimtmečiai tai patvirtina aiškiau, negu triumfo pripildyti pareiškimai po jo pabaigos. Bet mes nemokame ir bijome tinkamai elgtis – kaip nugalėtojai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Sąjūdis – „gatvinis“ ir Gedimino prospekto

Laiminga yra karta, gyvenusi Sąjūdžiu – jos venose audringai sruvo svaigus gyvenimo vynas, nors ir su kartėlio prieskoniu, nes buvo konsekruotas tėvų ir senelių kančiomis. Laimingi esame tie, kurie patyrė tą nenusakomą laimės ir džiugesio jausmą, kai pasirodė, kad tai, ką buvome skaitę storose ir išmintingose istorijos knygose apie žmogaus dvasios pakilimus ir skrydžius, nebesuprantamus palikuonims, vyksta iš tikrųjų ir tu esi šio stebuklo dalyvis ar net lėmėjas, nes ir nuo tavęs, mažo žmogaus, irgi priklauso ar įvyks, ar realizuosis stebuklas, palaimintas ten, aukštai, bet vykstantis čia, žemėje – čia ir dabar, tavo tėvynėje, Lietuvoje. Laiminga yra karta, gyvenusi Sąjūdžiu – jos venose audringai sruvo svaigus gyvenimo vynas, nors ir su kartėlio prieskoniu, nes buvo konsekruotas tėvų ir senelių kančiomis. Laimingi esame tie, kurie patyrė tą nenusakomą laimės ir džiugesio jausmą, kai pasirodė, kad tai, ką buvome skaitę storose ir išmintingose istorijos knygose apie žmogaus dvasios pakilimus ir skrydžius, nebesuprantamus palikuonims, vyksta iš tikrųjų ir tu esi šio stebuklo dalyvis ar net lėmėjas, nes ir nuo tavęs, mažo žmogaus, irgi priklauso ar įvyks, ar realizuosis stebuklas, palaimintas ten, aukštai, bet vykstantis čia, žemėje – čia ir dabar, tavo tėvynėje, Lietuvoje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Užmirštasis Paleckis

Užmiršdami visus priekaištus, visus ideologinius skirtumus, visas neišvengiamas gyvame gyvenime kovas, stovėdami prie amžinos atminties Adomo Jakšto – Prelato Dambrausko karsto, visi vieningai, be jokių skirtumų, susijungsim atiduoti pagarbą tam Tautos Atgimimo Veteranui, Literatui ir Dainiui, Mokslininkui, Žurnalistui, Tautos Veikėjui, Kilnios Dvasios Žmogui ir Idealistui! Užmiršdami visus priekaištus, visus ideologinius skirtumus, visas neišvengiamas gyvame gyvenime kovas, stovėdami prie amžinos atminties Adomo Jakšto – Prelato Dambrausko karsto, visi vieningai, be jokių skirtumų, susijungsim atiduoti pagarbą tam Tautos Atgimimo Veteranui, Literatui ir Dainiui, Mokslininkui, Žurnalistui, Tautos Veikėjui, Kilnios Dvasios Žmogui ir Idealistui!
Skaityti daugiau
0
0
0

Ištariame valstybė

Iš pradžių leisiu sau perfrazuoti nemenką Pierro Manent studijos Žmogaus miestas ištrauką. Tiesa, pagrindinis klausimas turėtų būti nukreiptas ne į šiuolaikinį žmogų, bet į politiką. Taigi ką iš tikrųjų mes norime šiandien pasakyti žodžiu politika? Apie ką kalbame, nusakydami politinius principus ar studijuodami politikos mokslus, kritikuodami jos prigimtį ir norėdami ją keisti? Mes ne tik neturime aiškaus atsakymo į šį klausimą, bet ir nežinome, kuria kryptimi ir kaip tai tirti. Žinoma, Politikos pilna kalba ir raštija; tiesą pasakius, lietuviai šiandien atrodo tik milžiniška burna, pompastiškai ir be paliovos kartojanti Politikos vardą. Bet ar įsijautusi skanduoti ar burnoti šį žodį ji pasidomi, ką šlovina ar smerkia? Iš pradžių leisiu sau perfrazuoti nemenką Pierro Manent studijos Žmogaus miestas ištrauką. Tiesa, pagrindinis klausimas turėtų būti nukreiptas ne į šiuolaikinį žmogų, bet į politiką. Taigi ką iš tikrųjų mes norime šiandien pasakyti žodžiu politika? Apie ką kalbame, nusakydami politinius principus ar studijuodami politikos mokslus, kritikuodami jos prigimtį ir norėdami ją keisti? Mes ne tik neturime aiškaus atsakymo į šį klausimą, bet ir nežinome, kuria kryptimi ir kaip tai tirti. Žinoma, Politikos pilna kalba ir raštija; tiesą pasakius, lietuviai šiandien atrodo tik milžiniška burna, pompastiškai ir be paliovos kartojanti Politikos vardą. Bet ar įsijautusi skanduoti ar burnoti šį žodį ji pasidomi, ką šlovina ar smerkia?
Skaityti daugiau
0
0
0

Teksto kelionės po medijų šalis

Tekstų yra daug, ir tekstų vis daugėja. Jie „nuolat kuriami ir niekada nebus sukurti“, kartu – yra nuolat perkuriami ir perrašomi, atsikartoja skirtingais pavidalais ir skirtingose aplinkose. „Nuaidėdami“ per skirtingas medijas, tekstai virsta daugybiniais atspindžiais, kartojančiais vienas kitą ir kuriančiais nepabaigiamo, bet nieko nauja nesakančio murmėjimo įspūdį. Tekstų yra daug, ir tekstų vis daugėja. Jie „nuolat kuriami ir niekada nebus sukurti“, kartu – yra nuolat perkuriami ir perrašomi, atsikartoja skirtingais pavidalais ir skirtingose aplinkose. „Nuaidėdami“ per skirtingas medijas, tekstai virsta daugybiniais atspindžiais, kartojančiais vienas kitą ir kuriančiais nepabaigiamo, bet nieko nauja nesakančio murmėjimo įspūdį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Poezijos laidotuvės ir mirusiųjų/mirštančiųjų pavasaris

Taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu miršta, žūna arba kitaip iš kokio nors (sportinio, politinio, o ypač kultūrinio, literatūrinio arba tikro ir vienintelio) gyvenimo pasitraukia nemažai reiškinių. Tiesa, reiškiniams natūralu nuolatos trauktis ir būti pakeičiamiems, o šių metų Poezijos pavasario festivalyje, rodosi, visi ir viskas mirė čia pat vietoje, arba visi vis tie patys mirė nuolat… vis mirė ir mirė, buvo liūdna liūdna, o susirinkusieji tam priešinosi priešinosi prisiminimais, paminėjimais, poetinėmis ir muzikinėmis panegirikomis. Žinoma, galėtų būti ir gerai: sureikšminti, sumelancholinti, suromantinti arba pasišaipyti, pasijuokti iš mirties, padarant ją viso festivalio tema. Taip pat, kaip yra gerai priminti išskirtinį, bet pamirštą dalyką ar svarbų jubiliejų. Taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu miršta, žūna arba kitaip iš kokio nors (sportinio, politinio, o ypač kultūrinio, literatūrinio arba tikro ir vienintelio) gyvenimo pasitraukia nemažai reiškinių. Tiesa, reiškiniams natūralu nuolatos trauktis ir būti pakeičiamiems, o šių metų Poezijos pavasario festivalyje, rodosi, visi ir viskas mirė čia pat vietoje, arba visi vis tie patys mirė nuolat… vis mirė ir mirė, buvo liūdna liūdna, o susirinkusieji tam priešinosi priešinosi prisiminimais, paminėjimais, poetinėmis ir muzikinėmis panegirikomis. Žinoma, galėtų būti ir gerai: sureikšminti, sumelancholinti, suromantinti arba pasišaipyti, pasijuokti iš mirties, padarant ją viso festivalio tema. Taip pat, kaip yra gerai priminti išskirtinį, bet pamirštą dalyką ar svarbų jubiliejų.
Skaityti daugiau
0
0
0