Kauno fotoklubo reikšmė Lietuvos fotografijos raidai: institucinis ir kūrybinis aspektai

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografijos istorija
AUTORIUS: Tomas Pabedinskas
DATA: 2013-12

XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijos atgimimas, suformavęs vadinamąją „Lietuvos fotografijos mokyklą“ ir palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos fotografijos istorijoje, dažnai siejamas su Lietuvos fotografijos meno draugija. Ji buvo įkurta 1969 m., tačiau ir institucinius, ir kūrybinius pagrindus Lietuvos fotografijos pakilimui bei Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimui padėjo jau nuo septintojo dešimtmečio pradžios įvairiuose mūsų šalies miestuose pradėję steigtis fotoklubai, kurių veikla ir reikšmė vėlesnei Lietuvos fotografijos raidai dar gana mažai analizuota.

Palyginti su iki šiol neblėstančiu fotografijos istorikų ir teoretikų dėmesiu Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) veiklai ir jos įtakai kūrybinės fotografijos tendencijoms Lietuvoje[1], apie fotoklubus iki šiol rašyta nedaug. Fotoklubams pradėjus veikti viešumoje (skelbti konkursus, rengti parodas, leisti katalogus ir t. t.), apie juos rašė tuometinė Lietuvos, o kartais – ir užsienio spauda. Tačiau ano meto straipsniai – tai atskirų parodų recenzijos, kvietimai dalyvauti konkursuose ir kiti panašūs publicistiniai tekstai, pateikiantys tik fragmentiškas žinias apie fotoklubų veiklą. Be to, tuometiniai fotografų kūrybos vertinimai spaudoje neretai remiasi sovietinėmis ideologinėmis nuostatomis ir šiandienos požiūriu neatrodo objektyvūs. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, fotografijos tyrinėtojai fotoklubams taip pat skyrė santykinai nedaug dėmesio. Jų veiklą knygoje „Fotografijos slėpiniai“ bendros Lietuvos fotografijos raidos kontekste glaustai aprašė fotografijos tyrinėtojai Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas[2], pateikdami vertingos faktologinės medžiagos, remdamasis asmenine patirtimi apie Kauno fotoklubą ir apskritai šio miesto fotografijos raidą laikraštyje „Literatūra ir menas“ yra pasakojęs fotografas Aleksandras Macijauskas[3], analizuodama fotografijos ir ideologijos santykį Lietuvoje sovietmečiu, fotoklubų veiklą iš meno sociologijos ir politologijos pozicijų aptarė Margarita Matulytė[4]. Tačiau atskirai fotoklubų veiklą nuosekliai analizuojančių leidinių ar straipsnių iki šiol nepublikuota.

Fotoklubų veiklai skirtu žurnalo „Fotografija“ numeriu siekiama bent iš dalies užpildyti minėtą Lietuvos fotografijos istorijos tyrimų spragą, išsamiai pristatant pagrindines Kauno fotoklubo veiklos sritis ir aptariant tos veiklos reikšmę tolesnei fotografijos raidai Lietuvoje. Konkrečiai šiame straipsnyje susitelkiama į institucinių ir kūrybinių Kauno fotoklubo veiklos aspektų analizę, kuri parodo ne tiek bendrus meno funkcionavimo sovietmečiu dėsningumus (juos, kaip minėta, analizavo M. Matulytė), kiek atskleidžia fotoklubo reikšmę būtent fotografijos raidai. Be to, straipsnyje aptariamas tik reikšmingiausias Kauno fotoklubo veiklos periodas: nuo jo įkūrimo 1963 m. iki 1971 m., kuomet buvo įsteigtas Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyrius ir fotoklubo veikla Laikinojoje sostinėje iš dalies prarado ankstesnę savo svarbą.

Fotoklubų reikšmė XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijai ir tolesnei jos plėtotei ypač aiškiai atsiskleidžia analizuojant būtent Kauno fotoklubo veiklą, nes tai buvo pirmasis ir septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje vienas aktyviausiai veikusių fotoklubų, kuris tapo pavyzdžiu steigiant fotografų klubus ir kitose Lietuvos miestuose. Be to, Kauno foto klubo nariai įnešė svarbų kūrybinį ir organizacinį indėlį steigiant Lietuvos fotografijos meno draugiją, kuri nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos tapo svarbiausia fotografijos tendencijas formuojančia ir fotografų kūrybos sklaida užsiimančia institucija Lietuvoje.

Fotoklubas Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose susibūrė 1963 m. rudenį. Pirmuoju pirmininku formaliai buvo paskirtas tuometinės Žemės ūkio akademijos dėstytojas Pranas Pacauskas, tačiau klubo veikloje jis nedalyvavo. Klubui trumpai vadovavo fotografai Rimgaudas Maleckas ir Vitas Luckus, o nuo 1964 m. pirmininku tapo Vilius Jasinevičius ir šias pareigas ėjo iki 1978 m. Jam vadovaujant Kauno fotografų veiklai, 1965 m. buvo patvirtinti oficialūs fotoklubo įstatai, o 1966 m. Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos ir Kauno fotoklubų atstovai nusprendė įkurti bendrą Lietuvos fotoklubų tarybą su centru Kaune. Tais pačiais 1966-aisias V. Jasinevičius rašė[5], kad klube yra 65 nariai, o 1969 m., kai buvo įsteigta Lietuvos fotografijos meno draugija, klubas jau vienijo apie 150 fotografų. Pasak V. Jasinevičiaus[6], fotoklubas padėjo fotografams tobulėti kūrybos srityje: čia jie galėjo klausyti kviestinių lektorių skaitomų paskaitų, vartyti tuometinėje Čekoslovakijoje leidžiamą fotografijos žurnalą „Fotografie“, aptarinėti savo darbus su kolegomis.

Kauno fotoklubui svarbus vaidmuo teko ir fotografų kūrybos sklaidos srityje. Klubas organizuodavo įvairaus pobūdžio (grupines, temines, konkursines, personalines) fotografijos parodas. Pirmoji Kauno fotoklubo organizuota paroda atidaryta 1965 m. spalio 9 d. Kauno istoriniame muziejuje, o 1969 m. Kauno klubas iš viso jau buvo surengęs 53 parodas. Be to, iki 1969 m. buvo išleisti 9 iliustruoti parodų katalogai[7]. Jie buvo rengiami ne tik grupinėms fotoklubo narių kūrybos ekspozicijoms, bet ir asmeninėms fotografų parodoms – išleisti Rimgaudo Malecko ir A. Macijausko parodų katalogai. Fotoklubo paruoštos parodos eksponuotos ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Kauno fotoklubas taip pat plėtojo tarptautinius ryšius. Kaune buvo eksponuotos estų fotografų Peeterio Toomingo ir Kalju Suuro, lenkų fotografo Ričardo Jarominskio, ir fotografo iš Latvijos Gunāro Bindes asmeninės parodos, išleisti šių parodų katalogai. Kauno fotoklubas užmezgė ryšius su Maskvos, tuometinio Leningrado, Talino ir Rygos fotoklubais. Kauno fotoklubo nariai, savo ruožtu, dalyvavo parodose, rengė grupines ir personalines fotografijos ekspozicijas ne tik buvusios Tarybų Sąjungos respublikose, bet ir Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Šveicarijoje. Kauniečiai fotografai A. Macijauskas, Vitalijus Butyrinas, R. Maleckas tarptautiniuose fotografijos konkursuose pelnė apdovanojimus.

Dalis pirmosiose Kauno fotoklubo parodose eksponuotų darbų šiandien menine prasme neatrodo ypač vertingi. Jose netrūko optimistinių darbo, švenčių, sporto varžybų vaizdų, lyriškų peizažų ir portretų, žmonių santykių ir kasdienybės poetizavimo. Tačiau svarbu pabrėžti ir tai, kad jau pirmojoje, 1965 m., parodoje dalyvavo autoriai, vėliau tapę žinomais fotografais: R. Maleckas, V. Luckus, A. Macijauskas, Vilius Naujikas, A. Bareišis. Šie ir kiti Kauno fotoklubo veikloje dalyvavę autoriai septintajame dešimtmetyje formavo ryškiausius Lietuvos fotografijos bruožus – humanistinį pasaulėvaizdį, psichologinio portreto tradiciją, pagarbą kaimo žmonių tradiciniam gyvenimo būdui ir jautrumą gamtos grožiui. Ankstyvojoje minėtų fotografų kūryboje taip pat jau ryškėjo keletą vėlesnių dešimtmečių Lietuvos fotografijoje vyravusi ekspresyvi vaizdinė forma. Po 1969 m. Maskvoje surengtos lietuvių fotografų parodos, kurioje dalyvavo ir ne vienas Kauno fotografas (V. Butyrinas, V. Luckus, A. Macijauskas), lietuvių autorių kūrybą gerai įvertino ir „Lietuvos fotografijos mokyklos“ sąvoka apibendrino rusų menotyrininkai[8]. Po sėkmingos parodos Maskvoje „lietuviškos fotografijos mokyklos“ kūrimas netgi buvo įvardytas kaip vienas iš oficialių Kauno fotoklubo veiklos tikslų[9]. Žinomų lietuvių autorių darbų stilistika, menotyrininkų apibūdinta kaip „Lietuvos fotografijos mokykla“, daugiau kaip dešimtmetį vyravo ir visos Lietuvos fotografijoje. „Mokyklos“ populiarumas netgi išprovokavo kritinę reakciją. Pavyzdžiui, 1981 m. filosofas Romualdas Ozolas tvirtino, kad „pagrindinis portreto lietuvių fotografijoje siekis jau du dešimtmečius tebėra „bendražmogiškumas“, […] kaip ir anksčiau, pagrindinis dėmesys tebeskiriamas žmogaus dvasinių būsenų ir nuotaikų analizei“ ir pastebėjo, kad tai tapo savotišku „žmogaus suvokimo stereotipu“[10].

Kita vertus, Kauno fotoklube buvo puoselėjama ir kitokia fotografijos kryptis. Čia buvo vertinami įvairūs eksperimentai su fotografijos technologijomis, kurie leido pirminį, negatyve užfiksuotą vaizdą, gerokai pakeisti ir galutinį atspaudą priartinti prie grafikai būdingos raiškos. Šią Kauno fotografijos tendenciją lėmė dar tarpukariu išgarsėjusio fotografo Povilo Karpavičiaus aktyvi veikla Kauno foto klube, kur jis tęsė technologinių eksperimentų tradiciją ir mokė jaunesnius kolegas. Kauno fotoklube debiutavo Vitalijus Butyrinas – vienas nuosekliausiai vadinamosios foto-grafikos srityje kūrusių Lietuvos fotografų. Fotografijos technologijomis taip pat eksperimentavo R. Maleckas, kūrybinio kelio pradžioje įvairias fotografijos technologijas išbandė A. Macijauskas, V. Jasinevičius, V. Luckus. Nors fotografiką kūrė ne tik Kauno fotografai, tačiau ilgalaikes jos tradicijas ir populiarumą vis dėlto galima laikyti išskirtiniu Kauno fotografijos, o taip pat – ir Kauno fotoklubo bruožu.

Kauno fotoklubo veikla ir jo narių darbai darė įtaką Lietuvos fotografijos raidai ne tik kūrybiniu požiūriu, bet ir padėjo fotografiją, kaip meną, įtvirtinti instituciškai. Sekdami Kauno pavyzdžiu, į fotoklubą 1965 m. susibūrė Vilniaus fotografai, 1966 m. fotoklubas įsteigtas Šiauliuose, 1968 m. – Panevėžyje, 1969 m. – Klaipėdoje, vėliau fotoklubai steigėsi ir kituose, mažesniuose Lietuvos miestuose. Susikūrę įvairiose Lietuvos vietovėse jie tapo svarbiais organizaciniais ir kūrybiniais centrais. Pavyzdžiui, Šiaulių fotoklubas rengdavo fotosavaites, kurių metu vykdavo paskaitos, parodų atidarymai, susitikimai su žymiais fotografais. Šiauliuose 1970 m. taip pat eksponuota pirmoji respublikinė fotoklubų paroda, 1971, 1977, 1979 ir 1983 m. surengtos Baltijos respublikų fotografijų parodos „Gintaro kraštas“, čia vykdavo fotografų seminarai[11].

Įvairiuose Lietuvos miestuose veikusių fotoklubų vadovai septintojo dešimtmečio pabaigoje kartu su klubams nepriklausiusiais spaudos fotografais ir kitais kultūros veikėjais tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjais. 1969 m. spalio 30 d. įsteigtos draugijos organizaciniam komitetui priklausė Šiaulių fotoklubo pirmininkas Antanas Dilys, meninis vadovas Romualdas Gedminas, Kauno fotoklubo tarybos narys A. Macijauskas, Panevėžio fotoklubo pirmininkas Lionginas Skrebė, Vilniaus fotoklubo pirmininkas Audrius Zavadskis[12].

Kauno fotoklubo nariai taip pat dalyvavo įsteigiant Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyrių bei vėliau šiam skyriui vadovavo. 1971 m. rugsėjo 21 d. vykusiame steigiamajame skyriaus susirinkime jo pirmininku išrinktas V. Jasinevičius, o pirmininko pavaduotoju – A. Macijauskas[13].

Taigi pirmojo Lietuvoje fotoklubo įsteigimas 1963 m. ir vėlesnė klubo veikla Lietuvos fotografijos raidai buvo reikšminga bent dviem aspektais. Fotoklubas darė įtaką Kauno fotografų kūrybai užsiimdamas neformaliu jų švietimu (paskaitos, darbų aptarimai, užsienio autorių fotografijų ekspozicijos), rūpinosi jų kūrybos sklaida Lietuvoje, Tarybų Sąjungos respublikose ir užsienyje. Kūrybinis Kauno fotografų tobulėjimas ir jų darbų tarptautinis pripažinimas padėjo suformuoti ryškiausius tuometinės Lietuvos fotografijos bruožus ir iš dalies tapo akstinu suformuluoti „Lietuvos fotografijos mokyklos“ apibrėžimą ir įteisinti taip Lietuvos fotografiją teorinėje plotmėje kaip savitą meninį reiškinį. Kita vertus, Kauno fotoklube buvo tęsiamos dar tarpukariu P. Karpavičiaus Laikinojoje sostinėje suformuotos kūrybinių eksperimentų su fotografijos technologijomis tradicijos, kurios Kauno fotografiją išskyrė iš bendro tuometinės Lietuvos fotografijos konteksto.

Kauno fotoklubo įsteigimas bei veikla taip pat padėjo Lietuvoje fotografiją įtvirtinti kaip meną instituciškai. Sekdami Kauno pavyzdžiu, kitų Lietuvos miestų fotografai taip pat steigė fotoklubus, kurie tapo organizaciniais ir kūrybiniais centrais, plėtojusiais savo veiklą Lietuvos ar net tarptautiniu mastu. Be to, fotoklubų vadovai dalyvavo kuriant ir oficialiai įsteigiant Lietuvos fotografijos meno draugiją, kuri nuo septintojo dešimtmečio pabaigos tapo svarbiausia Lietuvoje fotografų organizacija, iš dalies perėmusia ankstesnes fotoklubų funkcijas ir tuo pačiu organizuotą fotografų veiklą pakylėdama į profesionalesnį lygmenį.

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografijos istorija
AUTORIUS: Tomas Pabedinskas
DATA: 2013-12

XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijos atgimimas, suformavęs vadinamąją „Lietuvos fotografijos mokyklą“ ir palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos fotografijos istorijoje, dažnai siejamas su Lietuvos fotografijos meno draugija. Ji buvo įkurta 1969 m., tačiau ir institucinius, ir kūrybinius pagrindus Lietuvos fotografijos pakilimui bei Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimui padėjo jau nuo septintojo dešimtmečio pradžios įvairiuose mūsų šalies miestuose pradėję steigtis fotoklubai, kurių veikla ir reikšmė vėlesnei Lietuvos fotografijos raidai dar gana mažai analizuota.

Palyginti su iki šiol neblėstančiu fotografijos istorikų ir teoretikų dėmesiu Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) veiklai ir jos įtakai kūrybinės fotografijos tendencijoms Lietuvoje[1], apie fotoklubus iki šiol rašyta nedaug. Fotoklubams pradėjus veikti viešumoje (skelbti konkursus, rengti parodas, leisti katalogus ir t. t.), apie juos rašė tuometinė Lietuvos, o kartais – ir užsienio spauda. Tačiau ano meto straipsniai – tai atskirų parodų recenzijos, kvietimai dalyvauti konkursuose ir kiti panašūs publicistiniai tekstai, pateikiantys tik fragmentiškas žinias apie fotoklubų veiklą. Be to, tuometiniai fotografų kūrybos vertinimai spaudoje neretai remiasi sovietinėmis ideologinėmis nuostatomis ir šiandienos požiūriu neatrodo objektyvūs. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, fotografijos tyrinėtojai fotoklubams taip pat skyrė santykinai nedaug dėmesio. Jų veiklą knygoje „Fotografijos slėpiniai“ bendros Lietuvos fotografijos raidos kontekste glaustai aprašė fotografijos tyrinėtojai Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas[2], pateikdami vertingos faktologinės medžiagos, remdamasis asmenine patirtimi apie Kauno fotoklubą ir apskritai šio miesto fotografijos raidą laikraštyje „Literatūra ir menas“ yra pasakojęs fotografas Aleksandras Macijauskas[3], analizuodama fotografijos ir ideologijos santykį Lietuvoje sovietmečiu, fotoklubų veiklą iš meno sociologijos ir politologijos pozicijų aptarė Margarita Matulytė[4]. Tačiau atskirai fotoklubų veiklą nuosekliai analizuojančių leidinių ar straipsnių iki šiol nepublikuota.

Fotoklubų veiklai skirtu žurnalo „Fotografija“ numeriu siekiama bent iš dalies užpildyti minėtą Lietuvos fotografijos istorijos tyrimų spragą, išsamiai pristatant pagrindines Kauno fotoklubo veiklos sritis ir aptariant tos veiklos reikšmę tolesnei fotografijos raidai Lietuvoje. Konkrečiai šiame straipsnyje susitelkiama į institucinių ir kūrybinių Kauno fotoklubo veiklos aspektų analizę, kuri parodo ne tiek bendrus meno funkcionavimo sovietmečiu dėsningumus (juos, kaip minėta, analizavo M. Matulytė), kiek atskleidžia fotoklubo reikšmę būtent fotografijos raidai. Be to, straipsnyje aptariamas tik reikšmingiausias Kauno fotoklubo veiklos periodas: nuo jo įkūrimo 1963 m. iki 1971 m., kuomet buvo įsteigtas Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyrius ir fotoklubo veikla Laikinojoje sostinėje iš dalies prarado ankstesnę savo svarbą.

Fotoklubų reikšmė XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijai ir tolesnei jos plėtotei ypač aiškiai atsiskleidžia analizuojant būtent Kauno fotoklubo veiklą, nes tai buvo pirmasis ir septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje vienas aktyviausiai veikusių fotoklubų, kuris tapo pavyzdžiu steigiant fotografų klubus ir kitose Lietuvos miestuose. Be to, Kauno foto klubo nariai įnešė svarbų kūrybinį ir organizacinį indėlį steigiant Lietuvos fotografijos meno draugiją, kuri nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos tapo svarbiausia fotografijos tendencijas formuojančia ir fotografų kūrybos sklaida užsiimančia institucija Lietuvoje.

Fotoklubas Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose susibūrė 1963 m. rudenį. Pirmuoju pirmininku formaliai buvo paskirtas tuometinės Žemės ūkio akademijos dėstytojas Pranas Pacauskas, tačiau klubo veikloje jis nedalyvavo. Klubui trumpai vadovavo fotografai Rimgaudas Maleckas ir Vitas Luckus, o nuo 1964 m. pirmininku tapo Vilius Jasinevičius ir šias pareigas ėjo iki 1978 m. Jam vadovaujant Kauno fotografų veiklai, 1965 m. buvo patvirtinti oficialūs fotoklubo įstatai, o 1966 m. Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos ir Kauno fotoklubų atstovai nusprendė įkurti bendrą Lietuvos fotoklubų tarybą su centru Kaune. Tais pačiais 1966-aisias V. Jasinevičius rašė[5], kad klube yra 65 nariai, o 1969 m., kai buvo įsteigta Lietuvos fotografijos meno draugija, klubas jau vienijo apie 150 fotografų. Pasak V. Jasinevičiaus[6], fotoklubas padėjo fotografams tobulėti kūrybos srityje: čia jie galėjo klausyti kviestinių lektorių skaitomų paskaitų, vartyti tuometinėje Čekoslovakijoje leidžiamą fotografijos žurnalą „Fotografie“, aptarinėti savo darbus su kolegomis.

Kauno fotoklubui svarbus vaidmuo teko ir fotografų kūrybos sklaidos srityje. Klubas organizuodavo įvairaus pobūdžio (grupines, temines, konkursines, personalines) fotografijos parodas. Pirmoji Kauno fotoklubo organizuota paroda atidaryta 1965 m. spalio 9 d. Kauno istoriniame muziejuje, o 1969 m. Kauno klubas iš viso jau buvo surengęs 53 parodas. Be to, iki 1969 m. buvo išleisti 9 iliustruoti parodų katalogai[7]. Jie buvo rengiami ne tik grupinėms fotoklubo narių kūrybos ekspozicijoms, bet ir asmeninėms fotografų parodoms – išleisti Rimgaudo Malecko ir A. Macijausko parodų katalogai. Fotoklubo paruoštos parodos eksponuotos ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Kauno fotoklubas taip pat plėtojo tarptautinius ryšius. Kaune buvo eksponuotos estų fotografų Peeterio Toomingo ir Kalju Suuro, lenkų fotografo Ričardo Jarominskio, ir fotografo iš Latvijos Gunāro Bindes asmeninės parodos, išleisti šių parodų katalogai. Kauno fotoklubas užmezgė ryšius su Maskvos, tuometinio Leningrado, Talino ir Rygos fotoklubais. Kauno fotoklubo nariai, savo ruožtu, dalyvavo parodose, rengė grupines ir personalines fotografijos ekspozicijas ne tik buvusios Tarybų Sąjungos respublikose, bet ir Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Šveicarijoje. Kauniečiai fotografai A. Macijauskas, Vitalijus Butyrinas, R. Maleckas tarptautiniuose fotografijos konkursuose pelnė apdovanojimus.

Dalis pirmosiose Kauno fotoklubo parodose eksponuotų darbų šiandien menine prasme neatrodo ypač vertingi. Jose netrūko optimistinių darbo, švenčių, sporto varžybų vaizdų, lyriškų peizažų ir portretų, žmonių santykių ir kasdienybės poetizavimo. Tačiau svarbu pabrėžti ir tai, kad jau pirmojoje, 1965 m., parodoje dalyvavo autoriai, vėliau tapę žinomais fotografais: R. Maleckas, V. Luckus, A. Macijauskas, Vilius Naujikas, A. Bareišis. Šie ir kiti Kauno fotoklubo veikloje dalyvavę autoriai septintajame dešimtmetyje formavo ryškiausius Lietuvos fotografijos bruožus – humanistinį pasaulėvaizdį, psichologinio portreto tradiciją, pagarbą kaimo žmonių tradiciniam gyvenimo būdui ir jautrumą gamtos grožiui. Ankstyvojoje minėtų fotografų kūryboje taip pat jau ryškėjo keletą vėlesnių dešimtmečių Lietuvos fotografijoje vyravusi ekspresyvi vaizdinė forma. Po 1969 m. Maskvoje surengtos lietuvių fotografų parodos, kurioje dalyvavo ir ne vienas Kauno fotografas (V. Butyrinas, V. Luckus, A. Macijauskas), lietuvių autorių kūrybą gerai įvertino ir „Lietuvos fotografijos mokyklos“ sąvoka apibendrino rusų menotyrininkai[8]. Po sėkmingos parodos Maskvoje „lietuviškos fotografijos mokyklos“ kūrimas netgi buvo įvardytas kaip vienas iš oficialių Kauno fotoklubo veiklos tikslų[9]. Žinomų lietuvių autorių darbų stilistika, menotyrininkų apibūdinta kaip „Lietuvos fotografijos mokykla“, daugiau kaip dešimtmetį vyravo ir visos Lietuvos fotografijoje. „Mokyklos“ populiarumas netgi išprovokavo kritinę reakciją. Pavyzdžiui, 1981 m. filosofas Romualdas Ozolas tvirtino, kad „pagrindinis portreto lietuvių fotografijoje siekis jau du dešimtmečius tebėra „bendražmogiškumas“, […] kaip ir anksčiau, pagrindinis dėmesys tebeskiriamas žmogaus dvasinių būsenų ir nuotaikų analizei“ ir pastebėjo, kad tai tapo savotišku „žmogaus suvokimo stereotipu“[10].

Kita vertus, Kauno fotoklube buvo puoselėjama ir kitokia fotografijos kryptis. Čia buvo vertinami įvairūs eksperimentai su fotografijos technologijomis, kurie leido pirminį, negatyve užfiksuotą vaizdą, gerokai pakeisti ir galutinį atspaudą priartinti prie grafikai būdingos raiškos. Šią Kauno fotografijos tendenciją lėmė dar tarpukariu išgarsėjusio fotografo Povilo Karpavičiaus aktyvi veikla Kauno foto klube, kur jis tęsė technologinių eksperimentų tradiciją ir mokė jaunesnius kolegas. Kauno fotoklube debiutavo Vitalijus Butyrinas – vienas nuosekliausiai vadinamosios foto-grafikos srityje kūrusių Lietuvos fotografų. Fotografijos technologijomis taip pat eksperimentavo R. Maleckas, kūrybinio kelio pradžioje įvairias fotografijos technologijas išbandė A. Macijauskas, V. Jasinevičius, V. Luckus. Nors fotografiką kūrė ne tik Kauno fotografai, tačiau ilgalaikes jos tradicijas ir populiarumą vis dėlto galima laikyti išskirtiniu Kauno fotografijos, o taip pat – ir Kauno fotoklubo bruožu.

Kauno fotoklubo veikla ir jo narių darbai darė įtaką Lietuvos fotografijos raidai ne tik kūrybiniu požiūriu, bet ir padėjo fotografiją, kaip meną, įtvirtinti instituciškai. Sekdami Kauno pavyzdžiu, į fotoklubą 1965 m. susibūrė Vilniaus fotografai, 1966 m. fotoklubas įsteigtas Šiauliuose, 1968 m. – Panevėžyje, 1969 m. – Klaipėdoje, vėliau fotoklubai steigėsi ir kituose, mažesniuose Lietuvos miestuose. Susikūrę įvairiose Lietuvos vietovėse jie tapo svarbiais organizaciniais ir kūrybiniais centrais. Pavyzdžiui, Šiaulių fotoklubas rengdavo fotosavaites, kurių metu vykdavo paskaitos, parodų atidarymai, susitikimai su žymiais fotografais. Šiauliuose 1970 m. taip pat eksponuota pirmoji respublikinė fotoklubų paroda, 1971, 1977, 1979 ir 1983 m. surengtos Baltijos respublikų fotografijų parodos „Gintaro kraštas“, čia vykdavo fotografų seminarai[11].

Įvairiuose Lietuvos miestuose veikusių fotoklubų vadovai septintojo dešimtmečio pabaigoje kartu su klubams nepriklausiusiais spaudos fotografais ir kitais kultūros veikėjais tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjais. 1969 m. spalio 30 d. įsteigtos draugijos organizaciniam komitetui priklausė Šiaulių fotoklubo pirmininkas Antanas Dilys, meninis vadovas Romualdas Gedminas, Kauno fotoklubo tarybos narys A. Macijauskas, Panevėžio fotoklubo pirmininkas Lionginas Skrebė, Vilniaus fotoklubo pirmininkas Audrius Zavadskis[12].

Kauno fotoklubo nariai taip pat dalyvavo įsteigiant Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyrių bei vėliau šiam skyriui vadovavo. 1971 m. rugsėjo 21 d. vykusiame steigiamajame skyriaus susirinkime jo pirmininku išrinktas V. Jasinevičius, o pirmininko pavaduotoju – A. Macijauskas[13].

Taigi pirmojo Lietuvoje fotoklubo įsteigimas 1963 m. ir vėlesnė klubo veikla Lietuvos fotografijos raidai buvo reikšminga bent dviem aspektais. Fotoklubas darė įtaką Kauno fotografų kūrybai užsiimdamas neformaliu jų švietimu (paskaitos, darbų aptarimai, užsienio autorių fotografijų ekspozicijos), rūpinosi jų kūrybos sklaida Lietuvoje, Tarybų Sąjungos respublikose ir užsienyje. Kūrybinis Kauno fotografų tobulėjimas ir jų darbų tarptautinis pripažinimas padėjo suformuoti ryškiausius tuometinės Lietuvos fotografijos bruožus ir iš dalies tapo akstinu suformuluoti „Lietuvos fotografijos mokyklos“ apibrėžimą ir įteisinti taip Lietuvos fotografiją teorinėje plotmėje kaip savitą meninį reiškinį. Kita vertus, Kauno fotoklube buvo tęsiamos dar tarpukariu P. Karpavičiaus Laikinojoje sostinėje suformuotos kūrybinių eksperimentų su fotografijos technologijomis tradicijos, kurios Kauno fotografiją išskyrė iš bendro tuometinės Lietuvos fotografijos konteksto.

Kauno fotoklubo įsteigimas bei veikla taip pat padėjo Lietuvoje fotografiją įtvirtinti kaip meną instituciškai. Sekdami Kauno pavyzdžiu, kitų Lietuvos miestų fotografai taip pat steigė fotoklubus, kurie tapo organizaciniais ir kūrybiniais centrais, plėtojusiais savo veiklą Lietuvos ar net tarptautiniu mastu. Be to, fotoklubų vadovai dalyvavo kuriant ir oficialiai įsteigiant Lietuvos fotografijos meno draugiją, kuri nuo septintojo dešimtmečio pabaigos tapo svarbiausia Lietuvoje fotografų organizacija, iš dalies perėmusia ankstesnes fotoklubų funkcijas ir tuo pačiu organizuotą fotografų veiklą pakylėdama į profesionalesnį lygmenį.