Keista knyga

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Aurimas Švedas
DATA: 2013-09

Egidijus Vareikis,
Svajonių bendruomenė. Juodraštis,
Vilnius: Eugrimas, 2012, 256 p., [500] egz.
Dailininkė Eglė Raubaitė

Knygų aidų ir Naujojo Židinio-Aidų skaitytojams politikas Egidijus Vareikis yra puikiai pažįstamas kaip įdėmus geopolitinių procesų stebėtojas ir talentingas apžvalgininkas, kurio tekstai dažnam lietuviui, saugiai tūnančiam už tautos tvirtovės sienų, tampa išskirtine galimybe įkišti nosį į civilizacijų koridos lauką, paklajoti po tarptautinės politikos užkaborius ar stebėti juodųjų gulbių šokį globalios ekonomikos spektaklyje.

Galbūt pajutęs, kad gerai įvaldytas mąstymo būdas ir rašymo žanras ima kelti nuobodulį, trijų knygų, keliasdešimties akademinių straipsnių ir beveik nebesuskaičiuojamos gausybės publicistinių tekstų autorius ėmėsi ieškoti iššūkių ir 2012-ųjų pabaigoje išleido knygą Svajonių bendruomenė. Juodraštis. Daugelis mano pažįstamų, paėmę į rankas naujausią Vareikio darbą, stebėjosi, ilgai kraipė galvą, kai kas net pyktelėjo. Svajonių bendruomenė iš tiesų kelia daugybę prieštaringų jausmų, nes jai apibūdinti gerai tinka epitetas „keista knyga“. Tikriausiai tokios reakcijos tikėjosi ir pats jos autorius, knygai skirtame internetiniame puslapyje parašęs tokius, autoapologetika padvelkiančius žodžius: „Tai turėjo būti normalus literatūrinis tekstas, kuriame eseistine forma kalbama apie žmonijos ateitį, apie galimas XXI amžiaus istorijos prognozes“¹.

„Normalaus teksto“ rašymo galimybės Vareikis atsisakė pasirinkdamas dešimties diskusijų tarp itin skirtingų personažų formą, kartu aktyviai ragindamas (tiek pratarmėje, tiek ir kiekvieno skyriaus pabaigoje) knygos skaitytojus pratęsti polemiką socialiniame tinkle Facebook sukurtoje specialioje grupėje arba knygai skirtame internetiniame tinklapyje.

Svajonių bendruomenės puslapiuose, Vareikio vaizduotės valia, susitinka Don Žuanas, Peras Giuntas, Platonas, Kafka, Carlas von Clausewitzas ir daugybė kitų literatūrinių personažų bei kažkada gyvenusių (arba tebegyvenančių) mąstytojų. Knygos personažai dalijasi mintimis apie artimos arba tolimos ateities formas, bandydami įvardyti galimus būsimų karų ypatumus, aptardami globalizacijos reiškinio pozityvius ir negatyvius aspektus, keldami klausimą apie Vakarų civilizacijos pabaigos arba transformacijos galimybes, vertindami postmoderno epochą, gilindamiesi į ateities tyrimo metodikas ir jų pagalba kuriamus galimus įvykių raidos scenarijus.

Šiose diskusijose pribarstyta įdomių įžvalgų, kartais sulydomų į metaforos grynuolius, tačiau skaitant tekstą, bent jau manęs neapleido įspūdis, kad su šia keista knyga kažkas ne taip… Operuojant Konstantino Stanislavskio terminais, pastarąjį įspūdį sukuria knygos autoriaus ne itin sėkmingas bandymas įgyvendinti keletą „antuždavinių“.

Akivaizdu, kad Vareikis, ieškodamas naujų išraiškos formų, pasirinko itin sudėtingą žanrą – diskusijos forma aptarti fundamentalius XXI a. žmogui klausimus, sukuriant intensyvaus intelektualinio sparingo atmosferą ir giliamintes įžvalgas suderinant su sąmojingu pokštavimu. Deja, šiuo atveju pavyko sukurti ne diskusiją, o pastarosios regimybę (vertinant ją ne tiek iš konceptualios-idėjinės, kiek iš estetinės perspektyvos). Pokalbiuose dalyvaujantys personažai dažniausiai kalba „pastatytais“ balsais, tiesiog įgarsindami tam tik­rą tekstą. Be to, kai kuriems knygos personažams jų „kaukės“ limpa, kai kuriems – ne. O pastarasis „disonansas“ dar labiau išryškina knygos vyksmo nenatūralumą, priverčiantį skaitytoją murmėti po nosimi: „Netikiu!“ Vareikis smarkiai rizikavo diskusijos dalyviais paversdamas tokius literatūrinio pasaulio herojus, kurie ištisoms skaitytojų kartoms jau asocijuojasi su tam tikru mąstysenos ir elgsenos modeliu. Todėl neabejoju, kad apie „civilizacijos eutanaziją“ trečiojoje diskusijoje prabilusi Lapė privertė krūptelėti ne vieną Antoine‘o de Saint-Exupйry talento gerbėją, tuo tarpu bandymas Mažajam princui užkrauti ne tik diskusijos moderatoriaus, bet ir knygos autoriaus alter ego vaid­menį, taip pat sukelia įvairių minčių. Galbūt knygos autorius būtų pasilikęs daugiau manevro laisvės, jeigu jo knygoje „su žmonėmis iš gatvės“ polemizuotų vien tik politikų arba istorikų, sociologų, ekonomistų ir civilizacionistų „dvyniai“?

Žinoma, į aukščiau išsakytas pastabas galima atsakyti labai paprastai – knygos autorius leidžia suprasti, kad Svajonių bendruomenėje imituojamas internetinės diskusijos žanras, o virtualioje realybėje egzistuojančiuose pokalbių kambariuose arba internetiniuose forumuose žmonės renkasi pačias įvairiausias, dažnai itin ekstravagantiškas „kaukes“, vadinamuosius nick name’us, leidžiančius kurti keisčiausias elgsenos strategijas. Tačiau šiuo atveju lieka klausimas – ar yra prasmės imituoti internetinės diskusijos žanrą? Čia tenka prabilti apie antrąjį Vareikio „superuždavinį“ – suvaidinti internetinės bendruomenės narių elgseną knygoje, tikintis, kad vėliau virtualioje realybėje pavyks sukurti teksto tęsinius, taip inspiruojant tikros svajonių bend­ruomenės savikūros procesą. Ar ne pap­rasčiau būtų buvę iš pradžių sukurti terpę diskusijai internete ir leisti jai plėtotis „iš apačios“, sumaniai ją moderuojant ir nuolat pakurstant poleminį pokalbio dalyvių įkarštį? Internetas atveria beveik neišsenkamas galimybes interaktyvios ir be aiškios pabaigos knygos rašymui bei konstravimui. Knygos, kuri iš tiesų, anot paties autoriaus noro, skatintų „reaguoti į komentarus, nuorodas ir pasiūlymus“. O po to, galbūt, ateitų laikas ir elektroninio teksto virsmui popieriniu foliantu? Analogiškų knygos rašymo atvejų Vakarų Europoje ir JAV būta ne kartą ir ne du. Be jokios abejonės, šį pasiūlymą galima būtų atremti kontrargumentu, kad lietuviška internautų bendruomenė nėra pasirengusi tokiam intelektualinių pastangų reikalaujančiam eksperimentui. Todėl lengviau ją išjudinti ne tiek kūrybai, kiek kūrybiškam reagavimui. Būtent tokio kūrybiško reagavimo apraiškų buvo galima išvysti Facebook sukurtame Svajonių bendruomenės puslapyje, kai šiai bendruomenei priklausantys žmonės imdavo aistringai polemizuoti vienu ar kitu klausimu. Gal tokio rea­gavimo būtų dar daugiau, jei Vareikis visą Juodraščio tekstą (ne vien jo iškarpas) būtų patalpinęs internete? Juolab kad dėl nedėmesingo kalbos redaktorės ir maketuotojo darbo (turiu omenyje visų pirma nevalyvas schemas) ši knyga iš tiesų daugiau primena pradinio sumanymo apmatus, o ne išbaigtą daiktą.

Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog tam tikrą užtaisą, glūdintį aptariamoje knygoje, Vareikiui pavyko „detonuoti“ – Svajonių bendruomenė. Juodraštis kai kuriems žmonėms tapo atspirties tašku leistis į svarstybas apie mūsų pasaulio formas ir galimą jų kaitą. Galbūt tai ne tiek jau ir mažai? 

¹  http://svajoniubendruomene.weebly.com.

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Aurimas Švedas
DATA: 2013-09

Egidijus Vareikis,
Svajonių bendruomenė. Juodraštis,
Vilnius: Eugrimas, 2012, 256 p., [500] egz.
Dailininkė Eglė Raubaitė

Knygų aidų ir Naujojo Židinio-Aidų skaitytojams politikas Egidijus Vareikis yra puikiai pažįstamas kaip įdėmus geopolitinių procesų stebėtojas ir talentingas apžvalgininkas, kurio tekstai dažnam lietuviui, saugiai tūnančiam už tautos tvirtovės sienų, tampa išskirtine galimybe įkišti nosį į civilizacijų koridos lauką, paklajoti po tarptautinės politikos užkaborius ar stebėti juodųjų gulbių šokį globalios ekonomikos spektaklyje.

Galbūt pajutęs, kad gerai įvaldytas mąstymo būdas ir rašymo žanras ima kelti nuobodulį, trijų knygų, keliasdešimties akademinių straipsnių ir beveik nebesuskaičiuojamos gausybės publicistinių tekstų autorius ėmėsi ieškoti iššūkių ir 2012-ųjų pabaigoje išleido knygą Svajonių bendruomenė. Juodraštis. Daugelis mano pažįstamų, paėmę į rankas naujausią Vareikio darbą, stebėjosi, ilgai kraipė galvą, kai kas net pyktelėjo. Svajonių bendruomenė iš tiesų kelia daugybę prieštaringų jausmų, nes jai apibūdinti gerai tinka epitetas „keista knyga“. Tikriausiai tokios reakcijos tikėjosi ir pats jos autorius, knygai skirtame internetiniame puslapyje parašęs tokius, autoapologetika padvelkiančius žodžius: „Tai turėjo būti normalus literatūrinis tekstas, kuriame eseistine forma kalbama apie žmonijos ateitį, apie galimas XXI amžiaus istorijos prognozes“¹.

„Normalaus teksto“ rašymo galimybės Vareikis atsisakė pasirinkdamas dešimties diskusijų tarp itin skirtingų personažų formą, kartu aktyviai ragindamas (tiek pratarmėje, tiek ir kiekvieno skyriaus pabaigoje) knygos skaitytojus pratęsti polemiką socialiniame tinkle Facebook sukurtoje specialioje grupėje arba knygai skirtame internetiniame tinklapyje.

Svajonių bendruomenės puslapiuose, Vareikio vaizduotės valia, susitinka Don Žuanas, Peras Giuntas, Platonas, Kafka, Carlas von Clausewitzas ir daugybė kitų literatūrinių personažų bei kažkada gyvenusių (arba tebegyvenančių) mąstytojų. Knygos personažai dalijasi mintimis apie artimos arba tolimos ateities formas, bandydami įvardyti galimus būsimų karų ypatumus, aptardami globalizacijos reiškinio pozityvius ir negatyvius aspektus, keldami klausimą apie Vakarų civilizacijos pabaigos arba transformacijos galimybes, vertindami postmoderno epochą, gilindamiesi į ateities tyrimo metodikas ir jų pagalba kuriamus galimus įvykių raidos scenarijus.

Šiose diskusijose pribarstyta įdomių įžvalgų, kartais sulydomų į metaforos grynuolius, tačiau skaitant tekstą, bent jau manęs neapleido įspūdis, kad su šia keista knyga kažkas ne taip… Operuojant Konstantino Stanislavskio terminais, pastarąjį įspūdį sukuria knygos autoriaus ne itin sėkmingas bandymas įgyvendinti keletą „antuždavinių“.

Akivaizdu, kad Vareikis, ieškodamas naujų išraiškos formų, pasirinko itin sudėtingą žanrą – diskusijos forma aptarti fundamentalius XXI a. žmogui klausimus, sukuriant intensyvaus intelektualinio sparingo atmosferą ir giliamintes įžvalgas suderinant su sąmojingu pokštavimu. Deja, šiuo atveju pavyko sukurti ne diskusiją, o pastarosios regimybę (vertinant ją ne tiek iš konceptualios-idėjinės, kiek iš estetinės perspektyvos). Pokalbiuose dalyvaujantys personažai dažniausiai kalba „pastatytais“ balsais, tiesiog įgarsindami tam tik­rą tekstą. Be to, kai kuriems knygos personažams jų „kaukės“ limpa, kai kuriems – ne. O pastarasis „disonansas“ dar labiau išryškina knygos vyksmo nenatūralumą, priverčiantį skaitytoją murmėti po nosimi: „Netikiu!“ Vareikis smarkiai rizikavo diskusijos dalyviais paversdamas tokius literatūrinio pasaulio herojus, kurie ištisoms skaitytojų kartoms jau asocijuojasi su tam tikru mąstysenos ir elgsenos modeliu. Todėl neabejoju, kad apie „civilizacijos eutanaziją“ trečiojoje diskusijoje prabilusi Lapė privertė krūptelėti ne vieną Antoine‘o de Saint-Exupйry talento gerbėją, tuo tarpu bandymas Mažajam princui užkrauti ne tik diskusijos moderatoriaus, bet ir knygos autoriaus alter ego vaid­menį, taip pat sukelia įvairių minčių. Galbūt knygos autorius būtų pasilikęs daugiau manevro laisvės, jeigu jo knygoje „su žmonėmis iš gatvės“ polemizuotų vien tik politikų arba istorikų, sociologų, ekonomistų ir civilizacionistų „dvyniai“?

Žinoma, į aukščiau išsakytas pastabas galima atsakyti labai paprastai – knygos autorius leidžia suprasti, kad Svajonių bendruomenėje imituojamas internetinės diskusijos žanras, o virtualioje realybėje egzistuojančiuose pokalbių kambariuose arba internetiniuose forumuose žmonės renkasi pačias įvairiausias, dažnai itin ekstravagantiškas „kaukes“, vadinamuosius nick name’us, leidžiančius kurti keisčiausias elgsenos strategijas. Tačiau šiuo atveju lieka klausimas – ar yra prasmės imituoti internetinės diskusijos žanrą? Čia tenka prabilti apie antrąjį Vareikio „superuždavinį“ – suvaidinti internetinės bendruomenės narių elgseną knygoje, tikintis, kad vėliau virtualioje realybėje pavyks sukurti teksto tęsinius, taip inspiruojant tikros svajonių bend­ruomenės savikūros procesą. Ar ne pap­rasčiau būtų buvę iš pradžių sukurti terpę diskusijai internete ir leisti jai plėtotis „iš apačios“, sumaniai ją moderuojant ir nuolat pakurstant poleminį pokalbio dalyvių įkarštį? Internetas atveria beveik neišsenkamas galimybes interaktyvios ir be aiškios pabaigos knygos rašymui bei konstravimui. Knygos, kuri iš tiesų, anot paties autoriaus noro, skatintų „reaguoti į komentarus, nuorodas ir pasiūlymus“. O po to, galbūt, ateitų laikas ir elektroninio teksto virsmui popieriniu foliantu? Analogiškų knygos rašymo atvejų Vakarų Europoje ir JAV būta ne kartą ir ne du. Be jokios abejonės, šį pasiūlymą galima būtų atremti kontrargumentu, kad lietuviška internautų bendruomenė nėra pasirengusi tokiam intelektualinių pastangų reikalaujančiam eksperimentui. Todėl lengviau ją išjudinti ne tiek kūrybai, kiek kūrybiškam reagavimui. Būtent tokio kūrybiško reagavimo apraiškų buvo galima išvysti Facebook sukurtame Svajonių bendruomenės puslapyje, kai šiai bendruomenei priklausantys žmonės imdavo aistringai polemizuoti vienu ar kitu klausimu. Gal tokio rea­gavimo būtų dar daugiau, jei Vareikis visą Juodraščio tekstą (ne vien jo iškarpas) būtų patalpinęs internete? Juolab kad dėl nedėmesingo kalbos redaktorės ir maketuotojo darbo (turiu omenyje visų pirma nevalyvas schemas) ši knyga iš tiesų daugiau primena pradinio sumanymo apmatus, o ne išbaigtą daiktą.

Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog tam tikrą užtaisą, glūdintį aptariamoje knygoje, Vareikiui pavyko „detonuoti“ – Svajonių bendruomenė. Juodraštis kai kuriems žmonėms tapo atspirties tašku leistis į svarstybas apie mūsų pasaulio formas ir galimą jų kaitą. Galbūt tai ne tiek jau ir mažai? 

¹  http://svajoniubendruomene.weebly.com.